Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jadvygos Mardosevič ir Astos Pikelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Invento“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Invento“ patikslintą ieškinį atsakovams G. L. (G. L.), O. D. ir D. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo arba nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesta ieškovės ieškinio atsakovams dalis dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo arba nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 18 d. atsakovas G. L. (pardavėjas) ir ieškovė (pirkėja), atstovaujama direktoriaus A. L., sudarė susitarimą, kurio 1 punkte atsakovas įsipareigojo per 60 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai bus atkurtos bei nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą(–us) pagal 2012 m. gruodžio 12 d. išvadą Nr. 49IP–152 (nominali išperkama žemės vertė 4 751,76 Lt, plotas 0,7615 ha), parduoti ieškovei šį žemės sklypą už 16 000 Lt. Susitarimo 3.1 papunkčiu pardavėjas (atsakovas) įsipareigojo susitarimo 1 punkte aptarto turto neparduoti ar kitaip neperleisti nuosavybės teisių į jį kitiems asmenims, nesudaryti jokių sąlyginių ar kitokių susitarimų dėl disponavimo turtu su trečiaisiais asmenimis, neišnuomoti, neperleisti neatlygintinai naudotis, neįkeisti ar kitaip neapsunkinti teisių į šį turtą, nepabloginti jo būklės. Susitarimo 3.2 papunkčiu atsakovas įsipareigojo gauti visus reikiamus dokumentus, leidimus, sutikimus, įgaliojimus ar kitus dokumentus, reikiamus pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Susitarimo 5 punktu pirkėja patvirtino, kad, prieš sudarant susitarimą, sumokėjo pardavėjui 16 000 Lt avansą, kuris bus įskaičiuotas į minėto žemės sklypo pirkimo–pardavimo kainą; o pardavėjas patvirtino, kad 16 000 Lt už perkamą žemės sklypą avansu iš pirkėjo gavo grynaisiais pinigais prieš pasirašant susitarimą. Susitarimo 6 punkte šalys susitarė, kad jeigu pardavėjas atsisakys susitarime aptartomis sąlygomis parduoti turtą (žemės sklypą(–us)), privalės grąžinti pirkėjai avansu gautus 16 000 Lt ir sumokėti 50 000 Lt kaip nuostolių atlyginimą. Susitarimo 8 punkte nurodyta, kad šios sutarties sudarymo dieną pardavėjas išduoda įgaliojimą(-us) B. R.. Susitarimo antrame lape, prieš jį pasirašiusių šalių parašus, ranka atliktas G. L. įrašas, kad 16 000 Lt jis gavo.

2012 m. gruodžio 19 d. įgaliojimu (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas G. L. įgaliojo B. R. atstovauti jį visose institucijose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Z. G. turėtus 0,7615 ha žemės Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje pagal 2012 m. gruodžio 12 d. NŽT išvadą Nr. 49IP-152, tvarkyti visus su tuo susijusius reikalaus, savo nuožiūra pasirinkti nuosavybės atkūrimo vietą ir būdą, derinti matuojamo žemės sklypo planus, atlikti atkurtos nuosavybės teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; gauti nuosavybės dokumentus; parduoti ar kitaip perleisti žemės sklypą už savo nuožiūra aptartą kainą ir sąlygas ir kt.

2012 m. gruodžio 19 d. notaro patvirtintu testamentu atsakovas G. L. jam nuosavybės teise priklausančią turtinę teisę atkurti nuosavybės teisę į Z. G. turėtus 0,7615 ha žemės Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje pagal 2012 m. gruodžio 12 d. NŽT išvadą Nr. 49IP-152 ar žemės sklypą(-us), į kurį(-iuos) bus atkurta nuosavybės teisė pagal nurodytą išvadą, nurodė paliekantis A. L..

2022 m. kovo 7 d. sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. L. Nr. (duomenys neskelbtini) NŽT atkūrė nuosavybės teises į atsakovui tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,7615 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,3012 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (e. t. 4, b. l. 33–36). NŽT 2025 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 1SD-49123-(15.2.48 Mr.) nurodyta, jog 2022 m. kovo 7 d. sprendimą atsiėmė įgaliotas asmuo B. R..

2024 m. vasario 13 d. atkurtam žemės sklypui suteiktas unikalus numeris ir jis įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atsakovo G. L. nuosavybe.

2024 m. liepos 8 d. tarpininkavimo sutartimi Nr. PI-2024/07/1 atsakovas G. L. susitarė su brokere dėl pirkėjų žemės sklypui paieškos; pardavimo kaina 95 000 Eur.

2024 m. liepos 26 d. preliminaria sutartimi atsakovas G. L. įsipareigojo parduoti jam nuosavybės teise priklausantį sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), plotas – 0,3012 ha, atsakovui O. D. už 93 000 Eur.

2024 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas G. L. (pardavėjas) pardavė atsakovui O. D. (pirkėjas) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine D. D. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), plotas – 0,3012 ha, už 93 000 Eur. Sutarties 6.1.1 papunktyje pardavėjas pareiškė ir garantavo, kad parduodamas žemės sklypas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise; 6.1.3 papunktyje – jog žemės sklypas niekam kitam neperleistas, neišnuomotas, neįkeistas, į parduodamą žemės sklypą tretieji asmenys neturi jokių teisių ir pretenzijų, jis nėra areštuotas ir dėl jo nėra teisminio ginčo, nėra pateiktas pardavėjo pareiškimas teismui iškelti bankroto bylą, pardavėjo teisė žemės sklypu disponuoti neatimta ir neapribota, nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ir apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į žemės sklypą.

Šiame faktinių aplinkybių kontekste ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis 2024 m. liepos 26 d. preliminariąją ir 2024 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartis, taikyti restituciją arba priteisti iš atsakovo G. L. 103 000 Eur nuostolių atlyginimo (4 633,92 Eur (16 000 Lt) sumokėta žemės sklypo kaina ir 98 366,06 Eur negautos pajamos). Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo G. L. pagal 2012 m. preliminariąją sutartį už žemės sklypą sumokėtą sumą, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas G. L. nesudarė pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties per 2012 m. gruodžio 18 d. preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, todėl atsakovo prievolė sudaryti tokią sutartį pasibaigė; nebuvo įrodyta, jog terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti būtų buvęs pratęstas; pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl atsakovo kaltės, o dėl ieškovės neveikimo; neįrodyta, kad žemės sklypo įgijėjai būtų buvę nesąžiningi. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesta dalis patikslinto ieškinio reikalavimų, pateikė apeliacinį skundą.

Atsižvelgdama į ginčo dalyką ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisakys dėl keliamų ginčo išsprendimui reikšmingų klausimų: dėl preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti (ne)pratęsimo ir dėl pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo aplinkybių; dėl ginčo žemės sklypą įsigijusių atsakovų (ne)sąžiningumo ir ginčijamų sandorių (ne)teisėtumo; dėl atsakovo G. L. civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo ir nuostolių visa prašoma apimtimi (ne)priteisimo; dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų (ne)pakankamumo ir bylos esmės (ne)atskleidimo.

Dėl termino pagrindinei žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti (ne)pratęsimo

CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė; formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas, nuosekliai plėtodamas praktiką, yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018, 44 punktas; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020, 19 punktas).

Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Taigi, vienas preliminariosios sutarties bruožų yra terminas, iki kurio turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama šalių teisė pratęsti preliminariojoje sutartyje nustatytą pagrindinės sutarties sudarymo terminą ir nurodoma, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti šios sutarties šalys jokiomis aplinkybėmis nebegali tokios sutarties vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-823/2019, 36 punktas). Sprendžiant dėl šalių sudarytos preliminariosios sutarties galiojimo ir jos pratęsimo, vadovaujamasi bendrosiomis preliminariąją sutartį reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.165 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju 2012 m. gruodžio 18 d. susitarimo 1 punkte atsakovas įsipareigojo per 60 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai bus atkurtos bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą(-us) pagal 2012 m. gruodžio 12 d. išvadą Nr. 49IP–152, parduoti apeliantei, o pastaroji įsipareigojo per paminėtą terminą nupirkti žemės sklypą.

Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2012 m. gruodžio 18 d. susitarimo 1 punkte numatyto termino pratęsimas privalėjo būti įformintas raštu. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). CK 6.183 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Pagal CK 6.183 straipsnio 2 dalį, viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu.

Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.183 straipsnį nurodyta, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo; 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019, 33, 34 punktai). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad ieškovo veiksmai, kuriais jis išreiškė pageidavimą pagrindinę sutartį sudaryti vėliau, nei nustatyta sutartyje, sudaro pagrindą taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, kurios nuostatos leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios jos pakeitimus atlikti rašytine forma, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, jog tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2014).

Taigi, atsižvelgiant į aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, pagrindinės sutarties sudarymo terminui pratęsti nėra visais atvejais būtinai privalomas raštiškas šalių susitarimas, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas į šią formuojamą teismų praktiką neatsižvelgė ir pernelyg griežtai apibrėžė, kad nagrinėjamu atveju susitarimo 1 punkte nustatyto termino pratęsimas turėjo (galėjo) būti įformintas tik raštu.

Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, jog šalys pratęsė pagrindinės sutarties sudarymo terminą. Įvertinusi bylos medžiagą ir pateiktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė nagrinėjamu atveju buvus šalių bendrą ketinimą tęsti bendradarbiavimą ir po preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pabaigos, o tai leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog, vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 5 dalimi, prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė 2024 m. balandžio 13 d. Apeliacinio skundo argumentai šios teismo išvados nepaneigia.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors apeliantė teigia, kad 2012 m. gruodžio 18 d. preliminarioji sutartis šalių buvo pratęsta konkliudentiniais veiksmais, tačiau šiuos apeliantės paaiškinimus paneigia atsakovo G. L. paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu. Susidarius situacijai, kai bylos baigtimi suinteresuotų dalyvių paaiškinimai dėl buvusių sutartinių santykių turinio prieštarauja vieni kitiems, turi būti vertinama kita bylos medžiaga, o nagrinėjamu atveju kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog šalys konkliudentiniais veiksmais pratęsė susitarimo terminą, byloje nėra.

Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad šalys dėl šio termino pratęsimo būtų sudariusios rašytinį susitarimą. Esama bylos medžiaga nėra pakankama nustatyti, jog tokį susitarimą patvirtintų šalių elgesys (konkliudentiniai veiksmai). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vertintina ir tai, kad apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybės dėl preliminariojoje sutartyje nustatyto termino sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį pratęsimo konkliudentiniais veiksmais, nors tai yra svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl prievolių pagal preliminariąją sutartį galiojimo CK 6.165 straipsnio 5 dalies kontekste. Argumentus šiuo klausimu apeliantė pateikė tik atsakovui nurodžius apie prievolių pagal preliminariąją sutartį pabaigą pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo B. R. paaiškinimus dėl preliminariosios sutarties termino pratęsimo vertino kritiškai. Tiek liudytojo B. R., tiek ir buvusio UAB „Invento“ vadovo A. L. paaiškinimai šiuo aspektu vertintini kritiškai, atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis apie tai, kad B. R., veikęs kaip atsakovo įgaliotas asmuo, ir A. L., buvęs apeliantės vadovu, yra per darbinę veiklą susiję asmenys, kartu dirbę (duomenys neskelbtini), kartu veikę nuosavybės teisių atkūrimo procese. Be to, A. L. ir B. R. yra suinteresuoti bylos baigtimi: atsakovas G. L. testamentu ginčo žemės sklypą paliko A. L.; B. R. teismo posėdyje pats paaiškino, kad už nuosavybės teisių atsakovui atkūrimą jis iš A. L. (UAB „Invento“) tikėjosi ir tikisi sėkmės mokesčio, kurį galėtų gauti ieškinį tenkinus.

Sutiktina su apeliante, kad tiek atsakovo, tiek liudytojų A. L. ir B. R. paaiškinimai turi būti vertinami bylos kontekste kartu su kitais įrodymais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visetas nepatvirtina, jog preliminariosios sutarties šalys konkliudentiniais veiksmais būtų susitarusios dėl termino sudaryti pagrindinę ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pratęsimo. Vien aplinkybė, kad apeliantė sumokėjo visą preliminariojoje sutartyje nustatytą žemės sklypo kainą, pati savaime nepatvirtina tokio termino pratęsimo, juolab kad 2012 m. gruodžio 18 d. susitarimo 5 punktu šalys susitarė, jog 16 000 Lt suma yra už žemės sklypą mokamas avansas, o susitarimo 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad pardavėjas, pažeidęs susitarimą, privalo grąžinti gautą sumą apeliantei. Tai, kad atsakovas buvo sudaręs testamentą, kuriuo paliko ginčo žemės sklypą A. L., taip pat neįrodo, jog apeliantė ir atsakovas pratęsė preliminariojoje sutartyje nustatytą pagrindinės sutarties sudarymo terminą; testatorius bet kada gali pakeisti testamentą. Atsakovas G. L., būdamas žemės sklypo savininkas, už žemės sklypą mokėjo žemės mokestį, nes tokia pareiga savininkui nustatyta teisės aktais, taigi, žemės mokesčio mokėjimo už ginčo žemės sklypą aplinkybė negali patvirtinti preliminariosios sutarties termino pratęsimo.

Apibendrinant aptartas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė neįrodė buvus aiškų ir nedviprasmišką abiejų šalių bendrą ketinimą tęsti bendradarbiavimą ir po preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pabaigos. Apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia, nes, kaip matyti iš apeliaciniame skunde šiuo klausimu dėstomų teiginių, apeliantė iš esmės remiasi faktinėmis aplinkybėmis dėl šalis siejusių sutartinių santykių – pasirašytos preliminariosios sutarties, įgaliojimo, testamento; pagal preliminariąją sutartį avansu sumokėtos kainos už žemės sklypą ir pan., tačiau nė viena iš šių aplinkybių nėra susijusios su šalių sutartomis sąlygomis dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino, t. y. nepaneigia preliminariosios sutarties 1 punkte įtvirtinto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti nustatymo ir neįrodo, kad šis terminas šalių bendra bei suderinta valia būtų pakeistas (pratęstas).

Atitinkamai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir padarė pagrįstas išvadas, jog ieškovė neįrodė preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo šalių konkliudentiniais veiksmais. Dėl to pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalims iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino nesudarius pagrindinės sutarties, šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).

Dėl ginčo žemės sklypą įsigijusių atsakovų (ne)sąžiningumo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylą pateikti vaizdo ir (ar) garso įrašai nepatvirtina, jog atsakovui O. D. bei trečiajam asmeniui L. D. buvo žinoma apie 2012 m. gruodžio 18 d. preliminarios sutarties egzistavimą. Apeliantės teigimu, bylos aplinkybių visetas – garso įrašai ir dvi stenogramos; aplinkybė, jog atsakovas žemės sklypu domėjosi dar 2022 m. – patvirtina, kad atsakovai ir trečiasis asmuo žinojo apie preliminariosios sutarties sudarymą ir sklypo savininko įsipareigojimus apeliantei. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai atmestini kaip neįrodyti ir, atitinkamai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo bei pagrįstumo.

Apeliantės pateikti du garso įrašai ir dvi jų stenogramas nepatvirtina, kad atsakovui O. D. bei trečiajam asmeniui buvo žinoma apie 2012 m. gruodžio 18 d. preliminarios sutarties egzistavimą. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš nurodytų įrašų negalima suprasti, apie kokius konkrečiai dokumentus asmenys klausinėja atsakovo G. L. dukterį A. R. – tiek klausimuose, tiek padrikuose pastarosios atsakymuose neįvardijami konkretūs dokumentai ir (ar) susitarimai. Garso įrašuose neužfiksuota, kad atsakovas O. D. ar trečiasis asmuo buvo supažindinti su 2012 m. gruodžio 18 d. susitarimu. A. R. teiginys „matė visus mūsų dokumentus“, nepakankamas padaryti priešingą išvadą, nes nėra aišku, apie kokius konkrečiai dokumentus kalbama. Atsakovas G. L. 2025 m. spalio 22 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis atsakovams, ginčo sklypo pirkėjams, apie 2012 m. gruodžio 18 d. susitarimą su apeliante dėl žemės sklypo nesakė (2025 m. spalio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 36 min. 4 sek. – 1 val. 26 min. 23 sek.). Trečiasis asmuo 2025 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje nurodė, jog sandorio šalių ji nepažinojo iki to laiko, kol buvo kreiptasi į ją dėl žemės sklypo pardavimo (2025 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio garso įrašas: 47 min. 29 sek. –47 min. 41 min.). Nors apeliantė nurodo, kad atsakovas O. D. domėjosi žemės sklypu 2022 m., tačiau byloje esantys įrodymai (atsakovų atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 1.1) patvirtina, kad atsakovas 2021 m. bendravo dėl kito žemės sklypo, o komunikacija vyko tuo metu, kai ginčo žemės sklypas dar nebuvo suformuotas. Pritartina atsakovams, kad 2012 m. gruodžio 18 d. ginčo susitarimas nebuvo išviešintas, o ši aplinkybė, nesant priešingų įrodymų, papildomai patvirtina, kad ginčo sklypą įsigiję asmenys ir trečiasis asmuo apie jį nežinojo.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog bylos medžiaga nepagrindžia ginčo turtą įsigijusių atsakovų nesąžiningumo. Apeliantė neįrodė, kad šie asmenys būtų žinoję apie jos su atsakovu G. L. sudarytą 2012 m. preliminariąją sutartį.

Dėl ginčijamų sandorių (ne)teisėtumo

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas pagrindas pripažinti, jog apeliantės ginčijami sandoriai pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą. Viena vertus, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodė, kad šalys pratęsė pagrindinės sutarties sudarymo terminą, o ginčo sandoriai sudaryti pasibaigus terminui, per kurį turėjo būti sudaryta pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. CK 6.165 straipsnio 5 dalies pagrindu pasibaigus šalių prievolei sudaryti preliminariąja sutartimi aptartą pagrindinę sutartį. Kita vertus, minėta, preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27 381/2023, 56 punktas). Jos sukuriamas teisinis santykis yra trapesnis už sutartinius santykius, todėl jos pažeidimo atveju taikomi gynybos būdai yra ribojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 25 punktas). Preliminari sutartis negali būti laikoma priverstiniu įpareigojimu perduoti daiktą, o atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nors ir sukelia prievolę atlyginti nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis), savaime nepadaro vėlesnių sandorių su trečiaisiais asmenimis niekiniais pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį dėl galimo CK 6.189 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad viešąja tvarka laikytina valstybės teisinės politikos ir teisinio reguliavimo visuma. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, viešoji tvarka apima ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 37 punktas). Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Kasacinio teismo išaiškinta, jog, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos medžiagą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovų sudarytas ginčo sutartis negaliojančiomis, kaip prieštaraujančiomis viešajai tvarkai ir gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, nes byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei. Atsakovai O. D. ir D. D. nurodė, jog vienintelis jų tikslas ir ketinimas sudarant ginčo sutartis buvo įsigyti žemės sklypą. Priešingų duomenų byloje nėra. Kaip pagrįstai pažymėjo atsakovai ir kaip buvo aptarta pirmiau šioje nutartyje, atsakovai ginčo žemės sklypą įgijo pardavėjui jau nebeturint galiojančių prievolių apeliantei pagal 2012 m. preliminariąją sutartį, o apeliantė neįrodė bendros šalių tyčios ar atsakovų žinojimo apie 2012 m. preliminariąją sutartį.

Nustatęs, kad ginčijami sandoriai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius, buvo sąžiningi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nesant teisinio pagrindo taikyti restituciją. Nepaneigtas atsakovų, kaip ginčo turto įgijėjų, sąžiningumas, nusikaltimo faktų nenustatyta, todėl restitucija atsakovų atžvilgiu negalima ir vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nusprendė, jog nebuvo įrodyta, kad atsakovui O. D. ir (ar) trečiajam asmeniui ginčijamų sandorių sudarymo metu būtų buvę žinoma apie 2012 m. gruodžio 18 d. preliminariosios sutarties egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovų sudarytas ginčo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ir 1.81 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Dėl reikalavimo atlyginti nuostolius (negautas pajamas)

Pirma, nors preliminariosios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra, vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020, 20 punktas).

Teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri elgiasi nesąžiningai ir yra kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 33–34 punktai). Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 35 punktas). Sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011).

Kasacinis teismas tiek, kiek susiję su faktinių aplinkybių, sudarančių civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį pagrindą, įrodinėjimo naštos paskirstymu, išaiškino, kad preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, jog kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, jog kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020, 23 punktas).

Civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (nesąžiningas elgesys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2023 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-381/2023, 33 punktas). Įrodžius nesąžiningus (kaltus) ir neteisėtus preliminariąją sutartį nutraukusios šalies veiksmus, įrodinėtinas nukentėjusios šalies nuostolis (CK 6.249 straipsnis) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų preliminariąją sutartį nutraukusios šalies veiksmų ir nukentėjusios šalies patirtų nuostolių (CK 6.247 straipsnis). Taigi, šiuo atveju apeliantei, siekiančiai nuostolių atlyginimo, tenka pareiga įrodyti egzistuojant visas aptartas atsakovo G. L. civilinės atsakomybės sąlygas.

Įvertinus bylos medžiagą ir pateiktus įrodymus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė egzistuojant atsakovo G. L. civilinės atsakomybės sąlygas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nusprendė, jog pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nepasirašyta ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o dėl apeliantės neveikimo. Šios išvados apeliantė nepaneigė ir priešingai neįrodė.

Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos medžiaga patvirtina, kad būtent apeliantė turėjo preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu organizuoti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą ir pasirašymą (CPK 185 straipsnis). 2012 m. preliminariosios sutarties 8 punkte šalys susitarė, kad sutarties sudarymo dieną pardavėjas išduoda įgaliojimą B. R., kurio neturi teisės atšaukti (panaikinti), o pastarajam išduotame įgaliojime nurodyta, jog įgaliotinis turi atlikti atkurtos nuosavybės teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, gauti nuosavybės dokumentus ir parduoti turtą. Taigi, kaip minėta pirmiau, su apeliante siejamas, atsakovo įsipareigotas paskirti ir paskirtas įgaliotinis turėjo pareigą organizuoti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą, tačiau to nepadarė. Taip pat, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos matyti, kad B. R., kaip atsakovo įgaliotinis, iš NŽT atsiėmė sprendimą dėl atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo ir, atitinkamai, jam buvo žinoma apie tai, jog atsirado sąlygos pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, t. y. prasidėjo preliminariojoje sutartyje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai pasirašyti. Atsižvelgiant į šio asmens ir apeliantės buvusio vadovo sąsajas, taip pat atsakovo įvykdytą įsipareigojimą įgaliotu asmeniu paskirti apeliantės nurodytą asmenį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė, kaip verslo srities profesionalė, neįrodė nežinojusi apie prasidėjusį terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Atitinkamai, nepaneigta teismo išvada dėl apeliantei tenkančios atsakomybės tokios sutarties nustatytu terminus nesudarius. Byloje nėra duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad 2012 m. gruodžio 18 d. preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu apeliantė kreipėsi į atsakovą dėl pagrindinės ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o šis atsisakė tokią sutartį sudaryti.

Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės dėl pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, atitinkamai, nėra pagrindo konstatuoti ir kitų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (nuostolių ir priežastinio ryšio tarp prašomų priteisti nuostolių ir neteisėtų veiksmų), todėl pripažintina, kad apeliantė neturi teisės reikalauti atlyginti jos patirtus nuostolius, vadovaudamasi CK 6.165 straipsnio 4 dalimi. Atsižvelgiant į paminėtą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą priteisti jai iš atsakovo nuostolius tiek taikant 2012 m. gruodžio 18 d. preliminarios sutarties 6 punkto nuostatas dėl baudos priteisimo, tiek ir negautų pajamų forma.

Antra, nagrinėjamu atveju byloje neįrodyti apeliantės argumentuojami objektyvaus nuostolių, kaip negautų pajamų, metodo skaičiavimo kriterijai. CK 6.165 straipsnyje, reglamentuojančiame preliminariosios sutarties institutą, expressis verbis (tiesiogiai; aiškiais žodžiais) nenurodyta, kokie nukentėjusios šalies patirti nuostoliai įeina į atlygintinų nuostolių kategoriją preliminariosios sutarties nevykdymo atveju, tačiau atsakymą į klausimą, kokia yra atlygintinų nuostolių apimtis preliminariosios sutarties nevykdymo atveju, pateikia teismų praktika. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2013). Taigi, pripažįstama, jog nuostoliai ikisutartinės atsakomybės taikymo atveju turi būti apriboti nukentėjusios šalies grąžinimu į buvusią padėtį iki derybų tokia apimtimi, kokia ji patyrė praradimų dėl pasitikėjimo kita šalimi, kad nukentėjusi šalis nepagrįstai neatsirastų tokioje padėtyje, kurioje ji būtų tinkamo ikisutartinių prievolių įvykdymo atveju, ir nuostoliai netaptų baudiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022, 50 punktas).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju taip pat galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, kad nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, bet ir prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 37 punktas). Jeigu ikisutartiniai santykiai buvo pasiekę aukščiausią derybų pažangos laipsnį ir dėl to tarp šalių yra atsiradęs pagrįstas tarpusavio pasitikėjimas, kuris iš esmės yra artimas tam lūkesčio interesui, kurį šalys įgyja sudariusios pagrindinę sutartį, o nesąžininga šalis sužlugdė šį pagrįstą tarpusavio pasitikėjimą, taikant nesąžiningos šalies ikisutartinę civilinę atsakomybę galimas ir pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 42, 44 punktai).

Šalies pagrįstas pasitikėjimas ir įsitikinimas, kad sutartis tikrai bus sudaryta, paprastai gali atsirasti, kai derybos yra pasiekusios aukščiausią derybų pažangos laipsnį. Jeigu ikisutartiniai santykiai buvo pasiekę aukščiausią derybų pažangos laipsnį ir dėl to tarp šalių yra atsiradęs pagrįstas šalių tarpusavio pasitikėjimas, kuris iš esmės yra artimas tam lūkesčio interesui, kurį šalys įgyja sudariusios pagrindinę sutartį, o nesąžininga šalis sužlugdė šį pagrįstą tarpusavio pasitikėjimą, taikant nesąžiningos šalies ikisutartinę civilinę atsakomybę galimas ir pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 40–42 punktai). Taigi, tam tikrais atvejais, esant šalių sudarytai tokiai savo turiniu preliminariajai sutarčiai, kuri teikia pagrindą pripažinti šalių derybas pasiekusiomis aukščiausią pažangos laipsnį, abstraktaus (objektyvaus) nuostolių apskaičiavimo metodo (kaip skirtumo tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir turėjusios būti sudarytos pagrindinės sutarties objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu) taikymas galimas ir ikisutartinės civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022, 69 punktas).

Taigi, apeliantė pagrįstai nurodo, kad taikant nesąžiningos šalies ikisutartinę civilinę atsakomybę galimas ir pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimas. Nagrinėjamu atveju apeliantė prašomus priteisti iš atsakovo 98 366,06 Eur nuostolius įrodinėjo sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimu taikant objektyvų (abstraktų) nuostolių apskaičiavimo metodą, t. y. kaip negautą naudą (negautas pajamas), kurią sudaro skirtumas tarp preliminariojoje sutartyje nurodytos turto kainos ir turėjusios būti sudarytos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objekto rinkos vertės, buvusios preliminariosios sutarties pasibaigimo momentu. Vis dėlto, pažymėtina, kad, prašydama atlyginti nuostolius, ieškovė turi pagrįsti ir įrodyti pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio piniginę vertę, kurią prašo priteisti kaip nuostolių atlyginimą dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantė būtų įrodžiusi tinkamo sutarties įvykdymo lūkestį už prašomą priteisti nuostolių sumą. Apeliantės pateikiamas prašomų priteisti nuostolių apskaičiavimo metodas stokoja pagrindimo ir prieštarauja pačios apeliantės paaiškinimams, jog buvo sudaryta rizikos sutartis, atitinkamai, nesudaro prielaidų apskaičiuoti realias, įrodytas ir neišvengiamas, o ne tikėtinas (hipotetines) negautas pajamas, kaip apeliantės deklaruojamą tinkamo sutarties įvykdymo lūkestį, kuris galėjo būti įgyvendintas sudarius pagrindinę sutartį.

Šios bylos kontekste vertinant apeliantės teiginius dėl galimybės nagrinėjamoje situacijoje reikalauti atlyginti negautas pajamas ir jas apskaičiuoti taikant abstraktų (objektyvų) nuostolių apskaičiavimo metodą, būtina atsižvelgti į nagrinėjamu atveju sudarytos preliminariosios sutarties ypatumus joje apibrėžto pagrindinės sutarties objekto aspektu. Kaip minėta, 2012 m. gruodžio 18 d. preliminariąją sutartimi atsakovas įsipareigojo parduoti, o apeliantė – nupirkti žemės sklypą(–us), į kurį(-iuos) atsakovui bus atkurtos nuosavybės teisės (susitarimo 1 punktas), taigi, šiuo atveju numatomas pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objektas yra žemės sklypas (žemės sklypai), į kurį (kuriuos) atsakovui bus ateityje atkurtos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės. Preliminariosios sutarties sudarymo metu (2012 m. gruodžio 18 d.) pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objektas dar neegzistavo, nes nuosavybės teisės atsakovui buvo atkurtos tik 2022 m. kovo 7 d. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pati apeliantė patikslintame ieškinyje paaiškino, jog buvo sudaryta rizikos sutartis, taigi, tiek apeliantė prisiėmė riziką, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą natūra atsakovui gali būti neatkurtos, tiek ir atsakovas prisiėmė riziką, kad žemės sklypo, į kurį jam bus atkurtos nuosavybės teisės natūra, vertė gali būti didesnė nei gauta kaina pagal preliminariąją sutartį. Atsižvelgiant į tokį sutarties pobūdį, apskaičiuojant nuostolių dydį nėra pagrindo remtis pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objekto verte. Sudaryta rizikos sutartis, kurios rizika pasireiškė būtent potencialaus pagrindinės sutarties objekto neapibrėžtumu, todėl nėra prielaidų spręsti apie pagrįstus apeliantės lūkesčius į atkurtą žemės sklypą bei jo rinkos vertę.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad apeliantė, sumokėjusi 16 000 Lt (4 633,92 Eur), turėjo teisėtų ir pagrįstų lūkesčių įsigyti itin didelio vertės skirtumo turtą, t. y. įsigyti turtą, kurio vertė pagal į bylą pateiktą specialistų išvadą yra 103 000 Eur. Kaip pripažįsta apeliantė, šalys pasirašė rizikos sutartį, kurios rizikos apimtį sudarė konkretaus turto ir jo vertės neapibrėžtumas. Taigi, apeliantės lūkestis buvo apribotas paties 2012 m. gruodžio 18 d. susitarimo kaip rizikos sandorio prigimtimi. Esant tokiai situacijai, kai 2012 m. gruodžio 18 d. susitarimo pasirašymo metu nebuvo aiškus nei konkretus žemės sklypas, nei jo galutinis dydis, nei vieta, nei jo vertė, nėra prielaidų spręsti, kad apeliantė turėjo objektyviai pagrįstų ir garantuotų lūkesčių gauti būtent 103 000 Eur vertės turtą; apeliantė iš viso negalėjo būti užtikrinta, jog nuosavybės teisės atsakovui bus atkurtos, ir, juo labiau, į konkretų žemės sklypą. Tai, kad asmuo realizavo savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais išreiškė valią, jog jam būtų atkurtos nuosavybės teisės, pateikė prašymą ir reikiamus dokumentus), savaime nereiškia, kad asmuo įgijo teisę į konkretų turtą, iki nacionalizacijos valdytą buvusio savininko. Kol kompetentingos valstybės institucijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, nuosavybės teisės dar nėra, nes nėra jos atsiradimo pagrindo (įstatymuose nėra įtvirtintas savaiminis nuosavybės teisių tęstinumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2011; 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2013). Pretendentas įgyja teisę į konkretų turtą tik tuo metu, kai nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija priima sprendimą atkurti nuosavybės teises. Sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena. Nuo šio momento pretendentas tampa grąžinto turto savininku ir gali įgyvendinti turto savininko teises (naudoti ir valdyti turtą ar juo disponuoti) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-116-790/2020, 39 punktas). Šalims sudarius preliminariąją sutartį su neapibrėžtos rizikos elementu, apeliantės lūkestis dėl konkretaus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), susiformuoti negalėjo. Tik po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo ir jo įregistravimo VĮ Registrų centre, preliminariosios sutarties pagrindu susiklosčiusius ikisutartinius teisinius santykius būtų galima vertinti kaip pažengusius, nes tik tuomet būtų buvęs aiškus konkretus pagrindinės sutarties pirkimo–pardavimo sutarties objektas. Be to, jeigu apeliantė, kaip asmuo, turintis patirties nekilnojamojo turto versle, būtų turėjusi tokius lūkesčius, galima būtų vertinti šiuos lūkesčius kaip nesąžiningus atsakovo, neturinčio teisinio išsilavinimo bei verslo patirties nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo srityje, atžvilgiu. Atsižvelgiant į paminėtą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantė įrodė tinkamo sutarties įvykdymo lūkestį už prašomą priteisti nuostolių sumą.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų (ne)pakankamumo ir bylos esmės (ne)atskleidimo

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas, todėl, apeliantės vertinimu, atitinka absoliutaus negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstami tokie atvejai, kai teismo procesinis sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Įstatymo reikalavimus atitinkančiu gali būti laikomas tik pagrįstas ir teisėtas teismo procesinis sprendimas, kuriame pateikti aiškūs ir pakankami motyvai dėl bylos baigčiai svarbių aspektų, išplaukiantys iš išsamaus teisiškai reikšmingų aplinkybių, šalių argumentų ir įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo. Sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus: iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas tyrė byloje pateiktus įrodymus, vertino jų visumą, pasisakė dėl pagrindinių bylos faktinių bei teisinių aspektų (dėl preliminariosios sutarties termino, atsakovų (ne)sąžiningumo, ginčijamų sandorių (ne)teisėtumo ir dėl nuostolių atlyginimo visa aplimti (ne)galimumo) ir tai leidžia daryti išvadą, kokiais faktinio ir teisinio pobūdžio argumentais vadovaudamasis teismas nusprendė netenkinti dalies patikslinto ieškinio reikalavimų.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės klausimu dėl apeliantės patirtų nuostolių realumo ir skaičiavimo. Apeliantės teigimu, teismas ieškinio reikalavimus turėjo nagrinėti pagal ieškovės pasirinktą nuostolių skaičiavimo metodą, tačiau nepasisakė dėl objektyvaus (abstraktaus) nuostolių apskaičiavimo metodo taikymo, nevertino jo teisinio pagrįstumo, nepateikė argumentų, kodėl šio metodo netaiko, nepasisakė dėl esminių su juo susijusių aplinkybių (teisėtų lūkesčių, derybų laipsnio, pagrindinės sutarties sudarymo tikimybės ir kt.). Dėl to, apeliantės vertinimu, ši bylos dalis liko neišnagrinėta ir, atitinkamai, turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija su šiais apeliantės teiginiais nesutinka. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais CPK 327 straipsnyje nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).

Nagrinėjamu atveju, įvertinusi teismo procesinio sprendimo turinį ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė nuostolių (ne)priteisimo klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ši bylos dalis liko neatskleista. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos (t. y. neteisėti veiksmai, kaltė), todėl nebuvo pagrindo detaliau pasisakyti dėl apeliantės pasirinkto objektyvaus (abstraktaus) nuostolių apskaičiavimo metodo taikymo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas papildomai pasisakė dėl apeliantės pasirinkto objektyvaus (abstraktaus) nuostolių apskaičiavimo metodo taikymo; šiai bylos daliai įvertinti yra pakankama bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei teigia apeliantė, nenustatyta pagrindų skundžiamą teismo sprendimą naikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai aiškino preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo formą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tačiau iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su preliminariojoje sutartyje nustatyto termino sudaryti pagrindinę sutartį nepratęsimu, pagrindinės sutarties nesudarymo aplinkybėmis, atsakovų sąžiningumu ir ginčijamų sandorių teisėtumu, atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimu ir dalies nuostolių nepriteisimu, tinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas, todėl iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės (apeliantės) patirtos bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos, o atsakovai ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Atsakovai O. D. ir D. D. pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 541 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (DOK-2027). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. D. pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 540 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (DOK-18969). Atsakovai ir trečiasis asmuo prašo priteisti jiems patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš apeliantės. Nagrinėjamu atveju atsakovai ir trečiasis asmuo už teisines paslaugas sumokėjo II ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2025 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 526,80 Eur. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur × 1,3).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų ir trečiojo asmens prašomos priteisti atitinkamai 2 541 Eur ir 540 Eur išlaidų sumos už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.11 papunkčio pagrindu apskaičiuotos maksimalios leistinos priteisti atstovavimo išlaidų sumos, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, sudėtingumą, procesinių dokumentų apimtis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas iš apeliantės priteisti atsakovams 2 541 Eur ir trečiajam asmeniui 540 Eur patirtas atstovavimo išlaidas už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovams O. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Invento“ (juridinio asmens kodas 302336508) 2 541 Eur (du tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti. Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Invento“ (juridinio asmens kodas 302336508) 540 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.