Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų A. P. ir I. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „PSV centras“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Insolvio“, pareiškimas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „OSV centras“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. P. ir I. P.,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pareiškėja likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „PSV centras“ (toliau – ir bendrovė, pareiškėja), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Insolvio“ (toliau – ir nemokumo administratorė), pateikė pareiškimą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad bendrovės bankrotą sukėlė suinteresuotų asmenų A. P. ir I. P. veiksmai.

Pareiškėja nurodė, kad yra pagrindas LUAB „PSV centras“ bankrotą pripažinti tyčiniu, nes bendrovės valdymo organai, pažeisdami Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatas, laiku nesikreipė dėl nemokumo bylos iškėlimo. Pagal 2021 m. finansinę atskaitomybę bendrovės turto vertė buvo 125 514 Eur, o įsipareigojimai – 177 621 Eur, taigi, įsipareigojimai viršijo turimą turtą, be to, bendrovė veikė nuostolingai ne vienerius metus. Tuometė bendrovės vadovė ir vienintelė akcininkė I. P., 2022 m. pradžioje sudarius 2021 m. finansines ataskaitas, turėjo inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, tačiau to nepadarė. Priešingai, 2022 m. spalio 1 d. akcininkės sprendimu ji atsistatydino iš vadovės pareigų ir bendrovės vadovu paskyrė A. P., kuris taip pat nesiėmė veiksmų nemokumo procesui inicijuoti.

Nurodė, kad bendrovės vadovai nevykdė Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 13 straipsnio 1 dalyje, 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalyje nustatytų pareigų organizuoti apskaitą ir teikti finansinę atskaitomybę Juridinių asmenų registrui, nes paskutinis finansinių ataskaitų rinkinys buvo pateiktas tik už 2021 metus, o vėlesnių laikotarpių finansinė atskaitomybė nepateikta. Tokiu neveikimu buvo sąmoningai slepiama blogėjanti bendrovės finansinė padėtis ir sudaromos kliūtys nustatyti tikrąją jos finansinę būklę, todėl yra JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

Taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 17 d. nutartimi iškėlus bendrovei bankroto bylą jos valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų perduoti nemokumo administratorei visą bendrovės turtą, apskaitos dokumentus ir kitą su veikla susijusią informaciją, tačiau šios pareigos neįvykdė. Nemokumo administratorė 2025 m. liepos 3 d. registruotu laišku ir elektroniniu paštu kreipėsi į buvusį vadovą A. P. dėl dokumentų perdavimo, jis patvirtino, kad informaciją gavo ir kad buvo informuotas, jog dokumentai turi būti perduoti iki 2025 m. liepos 18 d., tačiau iki pareiškimo pateikimo dienos nemokumo administratorei nebuvo perduotas nei bendrovės turtas, nei dokumentai. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 30 d. nutartimi A. P. skyrė 50 Eur baudą už kiekvieną teismo įpareigojimų nevykdymo dieną, tačiau dokumentai nemokumo administratorei nebuvo perduoti.

Pareiškėjos vertinimu, bendrovės dokumentai sąmoningai slepiami, nes buvęs vadovas A. P. disponavo dokumentais, susijusiais su bendrovės prekių ženklų perleidimu. Prieš bankroto bylos iškėlimą bendrovei priklausę ir Valstybiniame patentų biure įregistruoti prekių ženklai „Ciber drink“ ir „Ciber drink CD“ 2025 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleisti K. R. už 400 Eur (po 200 Eur už kiekvieną prekių ženklą), atsiskaitant grynaisiais pinigais. Toks sandoris buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nes vien paraiškos vienam prekių ženklui įregistruoti mokestis – 180 Eur, o nemokumo administratorė buvo gavusi pasiūlymų parduoti šiuos prekių ženklus už 5 000–7 500 Eur. Po nurodyto perleidimo prekių ženklai buvo naudojami mažosios bendrijos (toliau – MB) „Kung fu media“, kurios vadove buvo I. P., ir MB „Gira LT“, kuri susijusi su A. P. artimaisiais, vykdomoje veikloje. Toks prekių ženklų perleidimas už akivaizdžiai neadekvačią kainą, bendrovės dokumentų neperdavimas, finansinės apskaitos netvarkymas, finansinės atskaitomybės neteikimas ir nemokumo bylos neinicijavimas sudaro JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 70 straipsnio 2 dalies 1 bei 4 punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių visumą, todėl yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, o pagal JANĮ 70 straipsnio 3 dalį atsakingais už tyčinį bankrotą pripažinti buvusius bendrovės vadovus – I. P. ir A. P..

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi patenkino pareiškėjos LUAB „PSV centras“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Insolvio“, pareiškimą ir LUAB „PSV centras“ bankrotą pripažino tyčiniu, o buvusius UAB „PSV centras“ vadovus A. P. ir I. P. pripažino atsakingais už tyčinį bankrotą.

Teismas nustatė, kad paskutiniai Juridinių asmenų registrui pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės duomenys yra už 2021 metus. Pagal 2021 m. balanso duomenis bendrovės turto vertė buvo 125 514 Eur, iš jų – 30 835 Eur ilgalaikio ir 94 679 Eur trumpalaikio turto vertė, o bendrovės įsipareigojimai sudarė 177 621 Eur, iš jų – 171 536 Eur sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos, o 6 085 Eur – ilgalaikiai įsipareigojimai. Pagal 2021 m. pelno (nuostolių) ataskaitą bendrovė patyrė 79 963 Eur nuostolį, bendrovė nuostolingai veikė trečius metus iš eilės. Teismo įvertinimu, šie duomenys patvirtina, kad bendrovės įsipareigojimai jau 2021 metais viršijo jos turto vertę.

Teismas atsižvelgė į tai, kad po 2021 metų bendrovė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės nebeteikė, o bankroto bylos nagrinėjimo metu buvęs bendrovės vadovas A. P. nepateikė dokumentų, kurie leistų nuspręsti apie bendrovės finansinės būklės pagerėjimą. Teismas nustatė, kad bendrovės vardu buvo įregistruotas tik nekilnojamasis turtas, kurio bendra vidutinė rinkos vertė buvo apie 14 870 Eur, transporto priemonių bendrovė neturėjo, Antstolių informacinės sistemos duomenimis, bendrovės atžvilgiu buvo vykdomos septynios vykdomosios bylos, išieškoma bendra suma – apie 77 000 Eur. Be to, teismo 2026 m. vasario 2 d. nutartimi buvo patvirtinta 18 kreditorių, tarp jų – ir 12 darbuotojų, finansiniai reikalavimai, jų bendra suma – 119 149,86 Eur. Teismas padarė išvadą, kad bendrovė buvo faktiškai nemoki jau 2021 metais.

Teismas įvertino, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį – aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismas pažymėjo, kad bendrovė finansines ataskaitas pateikė tik už 2021 metus, o 2022–2024 metų finansinės ataskaitos nebuvo pateiktos.

Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 17 d. nutartimi bendrovės valdymo organai buvo įpareigoti per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti nemokumo administratorei visą bendrovės turtą ir dokumentus, tačiau šis įpareigojimas nebuvo įvykdytas. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartimi buvusiam bendrovės vadovui A. P. paskirta 50 Eur bauda už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną, tačiau ši procesinė poveikio priemonė nebuvo veiksminga – dokumentai bei turtas nemokumo administratorei neperduoti.

Teismas pažymėjo, kad dėl apskaitos dokumentų neperdavimo nėra galimybės nustatyti tikrosios bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų struktūros, todėl objektyviai apsunkinamas bendrovės nemokumo priežasčių bei galimų nesąžiningų vadovų veiksmų įvertinimas. Teismas, įvertinęs, kad bendrovė jau 2021 metais buvo nemoki, o vėlesni finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo rengiami ir administratoriui nebuvo perduoti jokie apskaitos dokumentai, padarė išvadą, jog tokiais veiksmais buvo sąmoningai slepiama blogėjanti bendrovės finansinė padėtis.

Teismas nustatė, kad bendrovei priklausę prekių ženklai „Ciber drink“ ir „Ciber drink CD“ buvo perleisti K. R. už bendrą 400 Eur kainą, t. y. po 200 Eur už kiekvieną prekių ženklą, atsiskaitant grynaisiais pinigais. Teismas atkreipė dėmesį, kad vien paraiškos vienam prekių ženklui registruoti mokestis yra 180 Eur, o administratorius buvo gavęs pasiūlymų šiuos prekių ženklus parduoti už 5 000–7 500 Eur. Teismo įvertinimu, nors nėra pakankamo pagrindo teigti, kad būtent šio sandorio sudarymas nulėmė bendrovės nemokumą, nes bendrovė buvo nemoki dar nuo 2021 metų, sandoris sudarytas likus maždaug dviem mėnesiams iki bankroto bylos iškėlimo ir šis sandoris akivaizdžiai pažeidė kreditorių interesus. Teismas pažymėjo, kad prekių ženklai buvo perleisti už akivaizdžiai mažesnę nei galima rinkos kainą, be to, jie buvo perleisti su bendrovės valdymo organais susijusiems asmenims. Teismo įvertinimu, perleidus bendrovei priklausiusius prekių ženklus už aiškiai neadekvačią kainą, buvo sumažinta bendrovės turto masė ir apsunkintos kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus iš bendrovės turto. Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorės nurodyta negauta turto vertė sudaro apie 5,8 proc. teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, todėl toks sandoris laikytinas pabloginusiu jau nemokios bendrovės turtinę padėtį. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatytas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatyta JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta esminė tyčinio bankroto sąlyga –nemokios bendrovės būklės sąmoningas bloginimas netinkamai ją valdant. Teismas nurodė, kad bendrovei jau nuo 2021 metų esant nemokia nebuvo inicijuotas nemokumo procesas, nebuvo vykdomos įstatyme nustatytos pareigos tvarkyti apskaitą ir teikti finansinę atskaitomybę, nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės dokumentai, o bendrovei priklausęs vertingas turtas perleistas už akivaizdžiai neadekvačią kainą.

Spręsdamas dėl atsakingų asmenų, teismas pažymėjo, kad I. P., eidama bendrovės vadovės pareigas iki 2022 m. gruodžio 19 d., 2022 metų pradžioje turėjo inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, tačiau šios pareigos nevykdė. Teismas taip pat nurodė, kad, būdama vienintele bendrovės akcininke, I. P. toleravo situaciją, kai bendrovės vadovas nevykdė įstatyme nustatytų pareigų, neteikė finansinės atskaitomybės ir nesikreipė dėl nemokumo bylos iškėlimo. Taip pat pažymėjo, kad A. P., tapęs bendrovės vadovu, taip pat neinicijavo bendrovės nemokumo proceso ir nevykdė pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus bei turtą. Dėl šių priežasčių teismas, vadovaudamasis JANĮ 70 straipsnio 3 dalimi, atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą pripažino abu suinteresuotus asmenis – I. P. ir A. P..

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuoti asmenys A. P. ir I. P. (toliau kartu – ir apeliantai), atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį panaikinti ir pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepakankamai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai padarė išvadą, kad bendrovė tapo nemokia jau 2021 metais. Vien aplinkybė, kad Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti 2022 ir vėlesnių metų finansinės atskaitomybės dokumentai, savaime nepatvirtina bendrovės nemokumo. Nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, kad finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami siekiant nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį, neatliko pareigos nustatyti konkretų bendrovės nemokumo momentą, neįvertino visų reikšmingų finansinių duomenų bei neatsižvelgė į tai, kad A. P. ir po 2021 m. investavo asmenines lėšas į bendrovės veiklą, siekdamas išlaikyti jos mokumą bei tęsti veiklą.

Nepagrįsta teismo išvada, kad bendrovės nemokumą nulėmė sąmoningai netinkamas jos valdymas. Bendrovės finansiniai sunkumai kilo dėl objektyvių ekonominių ir rinkos aplinkybių, įskaitant COVID-19 pandemijos padarinius ir pasikeitusias rinkos sąlygas, kurių bendrovės vadovai negalėjo kontroliuoti. Vien neigiami finansiniai rodikliai ar nuostolinga veikla savaime nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinį bankrotą, nes byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių sąmoningą siekį sužlugdyti bendrovę ar pažeisti kreditorių interesus.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad net ir po teismo nustatyto nemokumo momento bendrovė realiai tęsė ūkinę–komercinę veiklą iki pat bankroto bylos iškėlimo 2025 m. birželio mėn. Bendrovė vykdė pardavimus, turėjo veikiančią interneto svetainę „ciberdrink.lt“, valdė prekių ženklus ir vykdė kitą komercinę veiklą, todėl nebuvo pagrindo daryti išvados, kad jos veikla buvo tęsiama vien siekiant didinti kreditorių nuostolius.

Nepagrįsta teismo išvada, kad A. P. netinkamai organizavo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismas neįvertino kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, sprendžiant dėl tyčinio bankroto, būtina kompleksiškai ištirti bendrovės finansinius dokumentus, valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius bei jų įtaką bendrovės mokumui. Teismas tokių aplinkybių neištyrė, neanalizavo bendrovės finansinės būklės visumos ir nenustatė priežastinio ryšio tarp tariamų apskaitos pažeidimų bei bendrovės nemokumo.

Nepagrįsta teismo išvada, kad A. P. neperdavė bendrovės dokumentų nemokumo administratorei. Bendrovės dokumentai nebuvo A. P. žinioje, nes juos turėjo bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi MB „Finapa LT“, todėl jų nebuvo galimybės perduoti iš karto. Vėliau dokumentai nemokumo administratorei buvo perduoti.

Apeliantas A. P. nepateikė 2022–2024 m. finansinės atskaitomybės dokumentų ne dėl sąmoningo siekio nuslėpti bendrovės finansinę padėtį, o dėl objektyvių priežasčių – šie dokumentai nebuvo parengti. Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių tyčinį buhalterinės apskaitos netvarkymą, sąmoningą finansinės atskaitomybės neteikimą ar apskaitos klastojimą, todėl vien finansinių ataskaitų nepateikimas negali būti laikomas tyčinio bankroto požymiu.

Nepagrįsta teismo išvada dėl 2025 m. balandžio 4 d. sudarytos prekių ženklų pirkimo–pardavimo sutarties. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendrovės intelektinė nuosavybė buvo perleista už akivaizdžiai per mažą kainą su bendrovės valdymo organais susijusiam asmeniui ir taip buvo pabloginta bendrovės turtinė padėtis. Vien nemokumo administratorės apskaičiuotas negautos turto vertės santykis su kreditorių reikalavimų suma neįrodo esminio kreditorių interesų pažeidimo. Be to, ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2025 m. balandžio 4 d., nors teismas nustatė, kad bendrovė tapo nemoki dar 2021 metais, todėl šis sandoris objektyviai negalėjo būti bendrovės nemokumo priežastimi.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė I. P. atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą. I. P. bendrovės vadovės pareigas ėjo nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d., todėl jos vadovavimo laikotarpiu nebuvo sudaryta prekių ženklų perleidimo sutartis, kurią teismas laikė vienu iš tyčinio bankroto požymių. Be to, nuo 2018 m. lapkričio 8 d. iki 2023 m. balandžio 25 d. ji nebuvo vienintelė bendrovės akcininkė, todėl neturėjo galimybės vienašališkai priimti sprendimų dėl bendrovės vadovo paskyrimo, atšaukimo ar kitų esminių bendrovės valdymo klausimų.

Pareiškėja LUAB „PSV centras“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Insolvio“, atsiliepimu į apeliantų atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad bendrovė buvo nemoki jau 2021 metais. Nemokumo momentas nustatytas ne vien dėl 2022–2024 metų finansinių ataskaitų nepateikimo, bet įvertinus visą byloje esančią medžiagą, visų pirma, 2021 metų balansą, pagal kurį bendrovės įsipareigojimai viršijo turto vertę. Nemokumo administratorė surinko visus jai prieinamus duomenis, o apeliantai nepateikė įrodymų, kad po 2021 metų bendrovės mokumas buvo atkurtas ar finansinė padėtis pagerėjo. Be to, apeliantų teiginiai dėl tariamų A. P. investicijų nepagrįsti jokiais įrodymais ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

Apeliantai neįrodė, kad bendrovės nemokumą nulėmė objektyvios ekonominės aplinkybės. Teiginiai apie COVID-19 pandemijos ar rinkos pokyčių įtaką nepagrįsti įrodymais ir teisme apskritai nebuvo keliami. Priešingai, byloje surinkti duomenys patvirtina netinkamą bendrovės valdymą – neorganizuotą apskaitą, dokumentų neperdavimą, bendrovei nenaudingų sandorių sudarymą ir kitus kreditorių interesus pažeidžiančius veiksmus.

Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad bendrovė veikė iki bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byla buvo inicijuota bendrovės darbuotojos, kai bendrovė faktiškai nebevykdė veiklos. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad 2025 m. pradžioje buvo sustabdytas bendrovės produkcijos tiekimas, o interneto svetainė, produkcija ir prekių ženklai faktiškai buvo perkelti į su apeliantais susijusias įmones MB „Gira LT“ ir MB „Kung fu media“.

Teismas pagrįstai konstatavo netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismas įvertino visus byloje esančius finansinius duomenis ir sandorius, įskaitant 2021 m. finansinius rodiklius bei prekių ženklų perleidimo sandorį. Apeliantai nepateikė papildomų dokumentų nei nemokumo administratorei, nei teismui, todėl negali remtis tuo, kad tam tikri duomenys nebuvo įvertinti. Buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas, finansinės atskaitomybės neteikimas ir nustatyti neapskaityti pardavimai pagrįstai laikyti aplaidžios ar apgaulingos apskaitos požymiais.

Apeliantas A. P. neįvykdė pareigos perduoti bendrovės dokumentus nemokumo administratorei. Pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalį ši pareiga tenka buvusiam bendrovės vadovui nepriklausomai nuo to, ar dokumentai buvo saugomi buhalterinės apskaitos paslaugų įmonėje. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartimi konstatuotas šios pareigos nevykdymas ir A. P. paskirta 50 Eur bauda už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną. Iš MB „Finapa LT“ buvo gauta tik dalis dokumentų, o kitais dokumentais, įskaitant prekių ženklų pirkimo–pardavimo sutartį, A. P. disponavo, tačiau jų nemokumo administratorei neperdavė.

Finansinių ataskaitų neteikimas ir apskaitos pažeidimai pagrįstai siejami su apeliantų atsakomybe. Bendrovės vadovas privalo organizuoti apskaitą, rengti finansines ataskaitas ir jas teikti Juridinių asmenų registrui, todėl šių pareigų nevykdymas negali būti laikomas objektyvia kliūtimi. Nemokumo administratorė nustatė reikšmingus apskaitos pažeidimus – 2024 metais į rinką buvo pateikti 22 026 vienetai gėrimų, tačiau pagal PVM apskaitą deklaruoti tik 3 294 vienetai, todėl daugiau kaip 18 tūkst. vienetų pardavimas nebuvo apskaitytas, nebuvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir nesumokėti mokesčiai valstybei.

Prekių ženklų perleidimo sandorio žalingumas bendrovei ir jos kreditoriams nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-3811-996/2026, kuriuo 2025 m. balandžio 4 d. sudaryta prekių ženklų pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia. Šis sprendimas turi prejudicinę galią, todėl apeliantai nepagrįstai ginčija juo nustatytas aplinkybes. Be to, įsiteisėję teismų sprendimai dėl MB „Gira LT“ ir MB „Kung fu media“ neteisėto bendrovės prekių ženklų naudojimo patvirtina kryptingą bendrovės turto ir veiklos perkėlimą į su apeliantais susijusius juridinius asmenis.

Apeliantė I. P. pagrįstai pripažinta atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą. Ji beveik dvejus su puse metų vadovavo bendrovei, įskaitant laikotarpį, kai bendrovė jau buvo nemoki, tačiau neinicijavo nemokumo bylos, neužtikrino finansinės atskaitomybės rengimo ir tinkamo dokumentų perdavimo. Be to, būdama daugumos akcininkė ji turėjo galimybę inicijuoti sprendimus dėl vadovo pakeitimo ar įpareigoti vadovą vykdyti įstatymuose nustatytas pareigas, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Jos atsakomybę papildomai patvirtina tai, kad bendrovės veikla, prekių ženklai, interneto svetainė ir produkcijos prekyba buvo perkelti į su ja ir jos šeima susijusias įmones MB „Gira LT“ ir MB „Kung fu media“.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ar atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas LUAB „PSV centras“, atstovaujamos nemokumo administratorės, pareiškimas dėl LUAB „PSV centras“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir atsakingų už tyčinio bankroto sukėlimą asmenų nustatymo. Apeliacine tvarka, neperžengiant atskirojo skundo ribų, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu bei nustatė už tai atsakingus asmenis.

Dėl pateiktų naujų įrodymų priėmimo

Apeliantai su atskiruoju skundu pateikė šiuos naujus rašytinius įrodymus: 1) UAB „PSV centras“ banko sąskaitos išrašą nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d.; 2) 2025 m. rugsėjo 4 d. dokumentų perdavimo aktą; 3) Juridinių asmenų registro duomenų apie juridinio asmens dalyvius išrašą su UAB „PSV centras“ akcininkų istorija; 4) UAB „PSV centras“ 2022 m. gruodžio 1 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 22-01. Apeliantai nurodo, kad šie dokumentai nėra nauji nemokumo administratorei, nes ji apie juos žinojo, tačiau pirmosios instancijos teismui jų nepateikė ir rėmėsi tik savo poziciją pagrindžiančiais įrodymais. Apeliantų teigimu, dėl to pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas faktines išvadas. Anot apeliantų, su atskiruoju skundu pateikti dokumentai yra reikšmingi nustatant bylos aplinkybes, inter alia (be kita ko), dėl bendrovės dokumentų perdavimo nemokumo administratorei ir bendrovės akcininkų sudėties ginčui reikšmingu laikotarpiu, todėl jie turėtų būti priimti ir įvertinti apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėja LUAB „PSV centras“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Insolvio“, su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė: 1) Turto arešto aktų registro išrašą apie apeliantui A. P. taikytus turto areštus; 2) Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-1329-864/2026; 3) Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-1328-580/2026. Pareiškėja nurodo, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus atsirado tik susipažinus su atskiruoju skundu ir jame išdėstytais argumentais, kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 314 straipsnio nuostatas naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys iš esmės neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus ir jais remtis. Siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo (-ų) pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios buvimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atskiruoju skundu apeliantų pateiktais rašytiniais įrodymais, daro išvadą, kad yra pagrindas juos priimti. Nors visi šie dokumentai buvo gauti arba sudaryti iki skundžiamos 2026 m. gegužės 26 d. nutarties priėmimo ir iš esmės galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo atsisakyti juos priimti. Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme galimas tais atvejais, kai jų priėmimas yra būtinas teisingam bylos išnagrinėjimui ir nesudaro prielaidų vilkinti procesą.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir už jo sukėlimą atsakingų asmenų nustatymo. Tokiose bylose teismas privalo visapusiškai ir išsamiai ištirti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su bendrovės veikla, jos valdymu, dokumentų perdavimu ir kitais galimais tyčinio bankroto požymiais. Apeliantų pateikti dokumentai yra susiję būtent su šiomis aplinkybėmis, todėl jie gali būti reikšmingi tikrinant pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą.

Be to, pareiškėja LUAB „PSV centras“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė išsamius paaiškinimus dėl visų apeliantų pateiktų naujų įrodymų, nurodė argumentus dėl jų reikšmės ir įrodomosios vertės. Dėl to aptariamų dokumentų priėmimas nepažeidžia šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų, nesudaro procesinės staigmenos ir nelemia būtinybės atidėti bylos nagrinėjimą ar atlikti papildomus procesinius veiksmus.

Atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, būtinybę visapusiškai ištirti aplinkybes, susijusias su tyčinio bankroto požymių nustatymu, taip pat į tai, kad pareiškėja dėl šių įrodymų turinio jau pateikė savo paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog su atskiruoju skundu apeliantų pateikti rašytiniai įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Kartu pažymima, kad šių įrodymų priėmimas savaime nereiškia, jog teismas pripažįsta juos patvirtinančiais apeliantų nurodomas aplinkybes – dėl priimtų naujų duomenų įrodomosios reikšmės bus sprendžiama vertinant juos kartu su kitais bylos duomenimis, vadovaujantis CPK 185 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Apeliacinės instancijos teismas nepriima pareiškėjos LUAB „PSV centras“ su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikto Turto arešto aktų registro išrašo apie apeliantui A. P. taikytus turto areštus. Pareiškėja nurodo, kad poreikis pateikti šį dokumentą atsirado tik susipažinus su atskirajame skunde išdėstytais argumentais, tačiau vien tokio pobūdžio paaiškinimas savaime nesudaro pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimo teikti naujus įrodymus išimtį. Pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad šio dokumento ji objektyviai negalėjo gauti ar pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nepagrindė, jog būtinybė remtis šiuo dokumentu atsirado tik po skundžiamos nutarties priėmimo. Be to, vertinant nagrinėjamo ginčo dalyką (bendrovės bankroto pripažinimą tyčiniu ir atsakingų asmenų nustatymą), duomenys apie apeliantui taikytus turto areštus nėra reikšmingi sprendžiant šioje byloje nagrinėjamus klausimus. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo priimti aptartą dokumentą kaip naują rašytinį įrodymą, susijusį su bylos dalyku (CPK 180, 314 straipsniai).

Pareiškėjos su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-1329-864/2026 ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 13 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-1328-580/2026 taip pat nepriimami kaip nauji rašytiniai įrodymai. Šie dokumentai yra oficialūs teismų procesiniai sprendimai, su kuriais apeliacinės instancijos teismas, esant poreikiui, gali susipažinti savo iniciatyva, įgyvendindamas CPK 179 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus rinkti įrodymus, kai tai būtina teisingam bylos išnagrinėjimui. Kita vertus, pareiškėja nepagrindė, kodėl šie procesiniai sprendimai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ar kodėl būtinybė jais remtis atsirado tik nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad šių procesinių sprendimų priėmimas lemtų poreikį sudaryti kitai proceso šaliai galimybę dėl jų pasisakyti, nors jų turinys nėra lemiamas sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, jų priėmimas neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo nurodytų procesinių sprendimų priimti kaip naujų rašytinių įrodymų. Kartu pažymima, kad jų nepriėmimas neužkerta kelio apeliacinės instancijos teismui, prireikus ir neperžengiant nagrinėjamo ginčo ribų, savo iniciatyva susipažinti su šiais procesiniais sprendimais bei įvertinti juose esančią informaciją tiek, kiek tai leidžia CPK nuostatos.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 17 d. nutartimi UAB „PSV centras“ iškelta bankroto byla, bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Insolvio“; nutartis įsiteisėjo 2025 m. birželio 27 d.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 2 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto, taip pat patikslintas jos kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas. Teismas patvirtino vieną pirmosios eilės kreditorių – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių – su 29,61 Eur finansiniu reikalavimu ir šešis antrosios eilės kreditorius, kurių finansinių reikalavimų bendra suma – 119 120,25 Eur. Didžiausi finansiniai reikalavimai patvirtinti kreditorių UAB „ADR Group“ (54 779,29 Eur), UAB „Laitus“ (31 764,00 Eur) ir Nacionalinės sporto agentūros prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (23 391,43 Eur). Be to, buvo patvirtinti valstybės įmonės (toliau – VĮ) Turto banko 4 353,52 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus 3 817,53 Eur ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 1 014,48 Eur finansiniai reikalavimai. Bendra patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų suma – 119 149,86 Eur.

Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „PSV centras“ nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. bendrovės vadove buvo suinteresuotas asmuo I. P. (kuri yra ir bendrovės akcininkė), o nuo 2022 m. gruodžio 19 d. iki 2025 m. birželio 17 d. (iki bankroto bylos iškėlimo) bendrovės vadovu buvo A. P..

Iš Juridinių asmenų registrui pateikto 2021 metų balanso matyti, kad 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 125 514 Eur vertės turto, iš kurio ilgalaikio turto vertė – 30 835 Eur, trumpalaikio turto vertė – 94 679 Eur. Bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo 177 621 Eur, o 2021 metų pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytas 79 963 Eur nuostolis.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 30 d. nutartimi paskyrė A. P. 50 Eur baudą už kiekvieną pareigos pateikti nemokumo administratoriui bendrovės dokumentus ir turtą nevykdymo dieną, baudą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos.

Bankroto bylos bendrovei iškėlimo metu, VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „PSV centras“ nuosavybės teise įregistruotas nekilnojamasis turtas: 1890/3778 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrovei tenkančios dalies vidutinė rinkos vertė – 7 000 Eur; 1742/3485 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrovei tenkančios dalies vidutinė rinkos vertė – apie 6 500 Eur; 310/621 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-3020-5679, bendrovei tenkančios dalies vidutinė rinkos vertė – apie 1370 Eur. Akcinės bendrovės „Regitra“ duomenimis, UAB „PSV centras“ įregistruotų transporto priemonių neturėjo. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, UAB „PSV centras“ atžvilgiu buvo vykdomos 7 vykdomosios bylos, kuriose išieškoma bendra suma – 77 000 Eur.

Dėl sąlygų juridinio asmens bankrotą pripažinti tyčiniu

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais dėl ĮBĮ normų taikymo.

Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas).

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024, 25 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina sąmoningai blogą bendrovės valdymą, kuris atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Teismas nustatė, kad bendrovės vadovai, žinodami apie bendrovės nemokumą, laiku neinicijavo nemokumo proceso, neužtikrino tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir finansinės atskaitomybės rengimo, neperdavė nemokumo administratorei visų bendrovės dokumentų bei buhalterinės apskaitos duomenų, taip pat sudarė bendrovei nenaudingą prekių ženklų perleidimo sandorį su susijusiu asmeniu, taip sumažindami bendrovės turto vertę ir pažeisdami kreditorių interesus. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ir nustatė, kad už jo sukėlimą atsakingi apeliantai A. P. ir I. P..

Apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, remdamiesi tuo, kad teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nepakankamai ištyrė bendrovės finansinę padėtį ir nepagrįstai nusprendė, jog bendrovės nemokumą nulėmė sąmoningai blogas jos valdymas. Apeliantai teigia, kad byloje neįrodyta, jog bendrovės finansiniai sunkumai kilo dėl tyčinių vadovų veiksmų, o ne dėl objektyvių ekonominių aplinkybių, taip pat neįrodyta, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumai, dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei ar prekių ženklų perleidimo sandoris nulėmė bendrovės nemokumą ar buvo atlikti siekiant pažeisti kreditorių interesus. Apeliantai nesutinka, kad jie yra atsakingi už bendrovės bankrotą.

Dėl bendrovės nemokumo momento

Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir juridinio asmens nemokumo arba priežastinio ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025; 2025 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-365-934/2025).

Atskirajame skunde apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovė tapo nemoki jau 2021 metais, teigia, jog vien aplinkybė, kad Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti 2022–2024 metų finansinės atskaitomybės dokumentai, savaime nepatvirtina bendrovės nemokumo fakto ir negali būti pakankamas pagrindas nustatyti nemokumo momentą. Apeliantai tvirtina, kad nemokumo administratorė nenustatė konkretaus bendrovės nemokumo momento, neištyrė visų reikšmingų finansinių duomenų, neįvertino bendrovės faktinės ūkinės komercinės veiklos po 2021 metų, taip pat aplinkybės, jog A. P. ir po 2021 metų investavo asmenines lėšas į bendrovės veiklą, siekdamas išlaikyti jos mokumą. Pasak apeliantų, neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendrovės nemokumo jau 2021 metais, nulėmė neteisingą vėlesnių bendrovės vadovų veiksmų vertinimą, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, bendrovės nemokumo situacijai šios normos taikymo prasme konstatuoti yra būtinos dvi sąlygos: 1) prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas ir 2) pradelstų įsipareigojimų bei į balansą įrašyto turto vertės santykis – kad pradelsti įsipareigojimai viršytų pusę tokio turto vertės.

Pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi, juridinio asmens nemokumui pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš šioje normoje nurodytų sąlygų: 1) negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022).

Kasacinio teismo praktikoje juridinio asmens nemokumas aiškinamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo, priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Sprendžiant juridinio asmens (ne)mokumo klausimą, papildomai įvertinamos faktinės aplinkybės, susijusios su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertinami ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Juridinio asmens nemokumas yra nustatomas išanalizavus jo finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra juridinio asmens įsipareigojimai, jų santykis su turimo turto realia verte ir juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys jo galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ ar JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

Teismų praktikoje pažymima, kad, siekiant išsiaiškinti realią juridinio asmens turtinę padėtį, vertinami tiek finansinės atskaitomybės dokumentai, tiek kiti byloje esantys duomenys, pagrindžiantys realią, o ne įrašytą balanse, juridinio asmens turimo turto vertę ir įsipareigojimų kreditoriams dydį. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-933/2022; 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-467/2023).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes ir nepagrįstai nustatė, jog bendrovė nemokia tapo jau 2021 metais. Iš skundžiamos nutarties motyvų aišku, kad pirmosios instancijos teismas bendrovės nemokumo momento nesiejo vien su aplinkybe, jog bendrovė Juridinių asmenų registrui nepateikė 2022–2024 metų finansinės atskaitomybės dokumentų. Priešingai, teismas bendrovės finansinę padėtį vertino kompleksiškai, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, inter alia, 2021 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, valstybės registruose esančiais duomenimis apie bendrovei priklausantį turtą, Antstolių informacinės sistemos duomenimis apie bendrovės atžvilgiu vykdomus išieškojimus, bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų apimtimi, taip pat įvertino aplinkybę, kad bendrovės vadovas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių spręsti apie bendrovės finansinės padėties pagerėjimą po 2021 metų.

Iš byloje esančių 2021 metų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2021 metų pabaigoje bendrovės turto vertė buvo 125 514 Eur, o įsipareigojimai – 177 621 Eur, t. y. bendrovės įsipareigojimai viršijo viso jos turto vertę. Be to, bendrovė trejus metus iš eilės dirbo nuostolingai ir vien 2021 metais patyrė 79 963 Eur nuostolį. Šie finansiniai rodikliai patvirtina ne trumpalaikius bendrovės veiklos sunkumus, bet ilgalaikį ir nuoseklų jos finansinės būklės blogėjimą. Po 2021 metų bendrovė finansinės atskaitomybės dokumentų nerengė ir Juridinių asmenų registrui neteikė. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia tai, kad, bendrovės nemokumo administratorei inicijavus bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu procesą, buvę bendrovės vadovai nepateikė į bylą objektyvių duomenų, kurie suteiktų pagrindą vertinti, jog po 2021 metų bendrovės finansinė padėtis buvo stabilizuota, gaunamomis pajamomis buvo dengiamas nuostolis, vykdomi įsipareigojimai kreditoriams ir buvo realu tikėtis įveikti ilgai besitęsiančius finansinius sunkumus (CPK 12, 178 straipsniai).

Priešingai, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina tolesnį bendrovės finansinės padėties blogėjimą. Byloje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimo metu bendrovei priklausė tik nedidelės vertės nekilnojamasis turtas, kurio bendra vidutinė rinkos vertė buvo apie 14 870 Eur, transporto priemonių bendrovė neturėjo, iš jos priverstine tvarka buvo išieškomos skolos, kurių bendra suma – apie 77 000 Eur. Be to, bankroto byloje patvirtinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma – 119 149,86 Eur. Šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovės finansinė turtinė padėtis ir galimybės vykdyti finansinius įsipareigojimus po 2021 metų nepagerėjo, bet blogėjo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl to nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovė buvo nemoki jau 2021 metais.

Atskirajame skunde apeliantai teigia, kad A. P. ir po 2021 metų investavo asmenines lėšas į bendrovės veiklą, siekdamas atkurti jos mokumą ir užtikrinti veiklos tęstinumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie argumentai nepagrįsti objektyviais įrodymais. Apeliantai nepateikė nei bendrovės finansinių dokumentų, nei apskaitos duomenų, nei kitų įrodymų, kurie patvirtintų nurodomų investicijų dydį, jų panaudojimą bendrovės veikloje, dėl jų panaudojimo bendrovės gautas pajamas ir gautų pajamų skyrimą bendrovės mokumui atkurti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien deklaratyvūs apeliantų teiginiai negali paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pagrįstų byloje esančių įrodymų visuma (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais pareiškėjos atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, kad bendrovės nemokumo momentas buvo nustatytas ne vien dėl to, jog po 2021 metų nebuvo teikiamos finansinės ataskaitos. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl bendrovės nemokumo momento grindė byloje esančių duomenų visumos analize, o apeliantai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų 2021 metų finansinės atskaitomybės duomenis ar patvirtintų bendrovės finansinės padėties realų pagerėjimą vėlesniu laikotarpiu. Bendrovės realios finansinės būklės po 2021 metų įvertinimas yra esmingai apsunkintas būtent dėl to, kad apeliantai, kaip buvę bendrovės vadovai, neužtikrino tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, o iškėlus bendrovei bankroto bylą neperdavė nemokumo administratorei bendrovės apskaitos dokumentų. Dėl šių pareigų nevykdymo atsiradusių realios bendrovės finansinės padėties įrodinėjimo sunkumų neigiami padariniai nagrinėjamu atveju tenka būtent apeliantams.

Atsižvelgdamas į aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, pagrįstai nustatė, jog bendrovė buvo nemoki jau 2021 m. gruodžio 31 d. Atskirojo skundo argumentai, kuriais ginčijama ši išvada, atmetami kaip neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą požymį

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės vadovas A. P. neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 17 d. nutartimi jam nustatytos pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą ir visus veiklos bei buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismas konstatavo, kad, nepaisant pakartotinių nemokumo administratorės reikalavimų, teismo įpareigojimų ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartimi paskirtos procesinės baudos už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną, bendrovės dokumentai ir turtas administratorei neperduoti. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, tokia situacija atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.

Apeliantai atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovėje buvo netinkamai organizuojama buhalterinė apskaita ir kad buvęs bendrovės vadovas neįvykdė pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus. Jų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes, neanalizavo bendrovės finansinės būklės visumos, nevertino visų sudarytų sandorių ir nenustatė priežastinio ryšio tarp tariamų apskaitos pažeidimų bei bendrovės nemokumo. Apeliantai taip pat nurodo, kad bendrovės dokumentai nebuvo A. P. žinioje, nes juos saugojo buhalterinę apskaitą tvarkiusi MB „Finapa LT“, todėl jų nebuvo galimybės perduoti iš karto, o vėliau dokumentai buvo perduoti nemokumo administratorei. Be to, apeliantų teigimu, 2022–2024 metų finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo parengti dėl objektyvių priežasčių, todėl vien jų nepateikimas Juridinių asmenų registrui negali būti vertinamas kaip tyčinio bankroto požymis.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, – juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių vengimas.

Apgaulingai ar aplaidžiai tvarkoma juridinio asmens buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias juridinio asmens bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ar aplaidus juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma iš esmės atitinka iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą juridinio asmens tyčinio bankroto požymį, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis teismų praktika, suformuota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Remdamasis šiais argumentai, kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022, 35 punktas). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi juridinio asmens valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016, 24 punktas; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 55 punktas).

Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl netinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimo grindė ne pavienėmis aplinkybėmis, o byloje nustatytų faktų visuma. Teismas įvertino į bylą pateikus bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, nustatė, kad bendrovė finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui buvo pateikusi tik už 2021 metus, vėlesnių ataskaitinių laikotarpių finansinė atskaitomybė nebuvo sudaryta ir nepateikta, taip pat įvertino nemokumo administratorės surinktus duomenis apie bendrovės turtą, finansinius įsipareigojimus, vykdomąsias bylas ir bendrovės ūkinę veiklą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, iškėlus bendrovei bankroto bylą, paskutinis bendrovės vadovas neperdavė nemokumo administratorei su bendrovės veikla susijusių dokumentų, kitos reikšmingos informacijos, todėl objektyviai nėra galimybės nustatyti tikrosios bendrovės veiklos, sudarytų sandorių, turto, įsipareigojimų, jos finansinės padėties pokyčių ir įvertinti galimų bendrovės turto sumažėjimo priežasčių. Taigi, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl aptariamo tyčinio bankroto požymio grindė ne vien finansinių ataskaitų nepateikimo faktu, kaip nepagrįstai teigiama atskirajame skunde, bet byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu (CPK 185 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia tai, kad apeliantai, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes, neanalizavo bendrovės finansinės būklės visumos, nevertino visų sudarytų sandorių, konkrečiai neįvardija, kokios aplinkybės neištirtos, nenurodo bylos duomenų, kurie gali atskleisti realią bendrovės veiklą ir jos tikrąją finansinę padėtį, tik deklaratyviais argumentais kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas.

Nepagrįsti ir apeliantų argumentai, kad bendrovės dokumentų neperdavimas buvo nulemtas aplinkybės, jog šie buvo apskaitos paslaugas teikusios MB „Finapa LT“ žinioje. Pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalį būtent juridinio asmens valdymo organai privalo perduoti nemokumo administratoriui visą juridinio asmens turtą, dokumentus ir informaciją, reikalingą nemokumo procesui vykdyti. Ši pareiga tenka buvusiam bendrovės vadovui nepriklausomai nuo to, kas faktiškai saugojo dokumentus ar tvarkė buhalterinę apskaitą. Atsiliepime į atskirąjį skundą teisingai pažymėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartimi jau konstatuota, jog A. P. šios pareigos nevykdė, todėl jam paskirta 50 Eur bauda už kiekvieną teismo įpareigojimo nevykdymo dieną. Byloje taip pat nustatyta, kad iš MB „Finapa LT“ buvo gauta tik dalis bendrovės dokumentų, o reikšmingi dokumentai, įskaitant prekių ženklų pirkimo–pardavimo sutartį bei kitus bendrovės veiklos dokumentus, kurie turi būti saugomi bendrovėje, ne jos buhalterinę apskaitą tvarkančioje įmonėje, nemokumo administratorei neperduoti. Vien aplinkybė, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų dalis buvo apskaitos paslaugas teikusioje įmonėje, neatleidžia buvusio bendrovės vadovo nuo pareigos užtikrinti visų bendrovės dokumentų perdavimą nemokumo administratorei ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados apie šios pareigos pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantų argumentais, kad 2022–2024 metų finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo parengti dėl objektyvių priežasčių, todėl jų nepateikimas negali būti laikomas reikšminga aplinkybe sprendžiant dėl tyčinio bankroto. Juridinio asmens vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, finansinių ataskaitų sudarymą ir jų pateikimą Juridinių asmenų registrui, todėl šių pareigų nevykdymas negali būti pateisinamas tuo, kad finansinės ataskaitos nebuvo parengtos buhalterinei paskaitai tvarkyti pasitelkto asmens. Priešingai, apeliantų nurodoma bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimo nemokumo administratorei priežastis patvirtina, kad bendrovėje nebuvo užtikrintas įstatymo juridinio asmens vadovui nustatytų pareigų, susijusių su tinkamu buhalterinės apskaitos organizavimu, vykdymas. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad nemokumo administratorė nustatė konkrečius apskaitos pažeidimus: byloje pateikti duomenys rodo, jog 2024 metais į rinką buvo patiekti 22 026 vienetai gėrimų, tačiau pagal PVM apskaitos duomenis deklaruoti tik 3 294 vienetai, todėl daugiau kaip 18 tūkst. vienetų produkcijos pardavimų nebuvo apskaityti, nebuvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir nuo šių sandorių neapskaityti bei nesumokėti mokesčiai valstybei. Apeliantai šiuos duomenis paneigiančių įrodymų nepateikė.

Remdamasis aptartomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas organizuotas aplaidžiai ir (ar) apgaulingai, o iškėlus bendrovei bankroto bylą nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi veiklos dokumentai. Bendrovės finansinės atskaitomybės neteikimas po 2021 metų, reikšmingos dalies apskaitos dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei, teismo įpareigojimų nevykdymas ir dėl to atsiradęs objektyvus negalėjimas nustatyti tikrosios bendrovės finansinės padėties bei įvertinti bendrovės veiklos sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir (ar) apgaulingai. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio buvimą. Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė šį tyčinio bankroto požymį, atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, susijusius su netinkamu bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimu nuo faktinio bendrovės nemokumo situacijos atsiradimo 2021 m. gruodžio 31 d., finansinės atskaitomybės dokumentų nerengimu ir neteikimu nuo 2022 metų iki bankroto bylos iškėlimo 2025 m. birželio mėn., bendrovės veiklos dokumentų neperdavimu nemokumo administratoriui, daro išvadą, kad šie veiksmai (neveikimas) buvo sąmoningi, taip galbūt siekiant nuslėpti faktinio nemokumo situaciją, pažeidžiančią bendrovės ir jos kreditorių interesus, apsunkinti ar padaryti neįmanomą bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros nustatymą, bendrovės nemokumo priežasčių ar jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo nustatymą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų analizė, vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir 70 straipsnio 2 dalies 4 punktu, suteikia pagrindą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

Dėl bendrovei nenaudingų sprendimų, kaip tyčinio bankroto požymio (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas)

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

Suprastėjus juridinio asmens finansinei būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Kai juridinio asmens finansinė padėtis tampa ypač sunki ar net kritinė, t. y. kai pasiekiama nemokumo riba, kreditorių interesai ima vyrauti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

Nagrinėjamu atveju apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2025 m. balandžio 4 d. sudaryta bendrovei priklausiusių prekių ženklų „Ciber drink“ ir „Ciber drink CD“ pirkimo–pardavimo sutartis atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad prekių ženklai buvo perleisti už akivaizdžiai mažesnę nei jų tikroji vertė kainą, be to, perleisti su bendrovės valdymo organais susijusiam asmeniui, taip sumažinant bendrovės turto masę ir pabloginant kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Apeliantai taip pat nurodo, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas tik 2025 m. balandžio 4 d., nors pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bendrovė nemoki tapo dar 2021 metais, todėl šis sandoris negalėjo būti bendrovės nemokumo priežastimi. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.

Jau nurodyta, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra būtina nustatyti, jog juridinio asmens nemokumą nulėmė konkretus sandoris, bet turi būti įvertinta valdymo organų veiksmų, atliktų organizuojant juridinio asmens valdymą ir jo veiklą, visuma. Jeigu juridinis asmuo sandorio sudarymo metu jau buvo nemokus, vertinama, ar tokiais veiksmais nebuvo dar labiau pabloginta jo turtinė padėtis ir pažeisti kreditorių interesai. Dėl to aplinkybė, kad bendrovė buvo nemoki jau nuo 2021 metų, savaime nepaneigia galimybės vėliau sudarytą ekonomiškai nenaudingą sandorį vertinti kaip vieną iš JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintų tyčinio bankroto požymių.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju 2025 m. balandžio 4 d. sudarytas prekių ženklų pirkimo–pardavimo sandoris buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas bendrovei. Byloje nustatyta, kad bendrovei priklausę prekių ženklai „Ciber drink“ ir „Ciber drink CD“ buvo perleisti už bendrą 400 Eur kainą, t. y. po 200 Eur už kiekvieną prekių ženklą, atsiskaitant grynaisiais pinigais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad vien valstybės rinkliava už vieno prekių ženklo registravimo paraišką yra 180 Eur, o nemokumo administratorė buvo gavusi pasiūlymų šiuos prekių ženklus pirkti už 5 000–7 500 Eur. Apeliantai nepateikė objektyvių įrodymų, kurie paneigtų bendrovės nemokumo administratorės nurodytas aplinkybes ir suteiktų pagrindą įvertinti, kad sutartyje nustatyta 400 Eur kaina atitiko parduotų prekių ženklų rinkos vertę ar buvo ekonomiškai pagrįsta (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga tai, kad aplinkybės, jog bendrovei priklausantys prekių ženklai 2025 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleisti už gerokai mažesnę nei reali jų vertė kainą, taip pat tai, kad jų perleidimas pažeidė bendrovės kreditorių interesus (perleistas vienintelis bendrovei likęs turtas, kurį pardavus sumažėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais), yra nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3811-996/2026, kuriuo nurodyta sutartis yra pripažinta negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Šiame teismo sprendime, be kita ko, nurodyta, kad prekių ženklai ne tik buvo perleisti už per mažą kainą, bet ir pasunkino bendrovės nemokumo situaciją, nes nėra informacijos, ar už prekių ženklus buvo atsiskaityta (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Bendrovė ir apeliantas suinteresuotas asmuo A. P. buvo dalyvaujantys toje byloje asmenys, todėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės turi jiems prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas), taigi, nagrinėjamoje byloje bendrovė jų neturi įrodinėti, o apeliantas – negali kvestionuoti. Dėl to atskirajame skunde nepagrįstai iš naujo ginčijamos prejudicinių faktų forma nustatytos aplinkybės dėl bendrovės prekių ženklų pirkimo–pardavimo sandorio ekonominio nenaudingumo ir jo žalingumo bendrovės bei jos kreditorių interesams.

Reikšminga ir tai, kad, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas bei nurodoma atsiliepime į atskirąjį skundą, ginčijamas sandoris buvo sudarytas su bendrovės valdymo organais susijusiu asmeniu. Be to, byloje esantys duomenys leidžia vertinti, kad 2025 metų pradžioje bendrovės veikla faktiškai buvo perkeliama į su apeliantais susijusius juridinius asmenis – MB „Gira LT“ ir MB „Kung fu media“, kuriems buvo perduoti bendrovės naudoti prekių ženklai, interneto svetainė bei produkcijos platinimas. Tokios aplinkybės papildomai patvirtina, kad bendrovės valdymo organai sąmoningai priėmė bendrovei, jos kreditoriams nenaudingus sprendimus dėl prekių ženklų perleidimo susijusiems asmenims už akivaizdžiai per mažą kainą, taip blogindami jau nuo 2021 metų faktiškai nemokios bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, pardavus šį turtą bankroto proceso metu. Atsižvelgus į bendrovės nemokumo administratorės nurodytas aplinkybes, kad buvo pasiūlymų aptariamus prekių ženklus pirkti už 5 000–7 500 Eur, įvertinus tai, jog bendrovės kito turimo turto vertė – nedidelė (apie 14 870 Eur (nutarties 27 punktas)), yra pagrindas daryti išvadą, jog bendrovės prekių ženklų pardavimas už 400 Eur kainą, kai buvo realių galimybių gauti už juos 5 000–7 500 Eur, esmingai pablogino jau nemokios bendrovės turtinę padėtį ir pažeidė kreditorių interesus, kad jų finansiniai reikalavimai būtų patenkinti bent iš dalies.

Nepagrįstas ir atskirojo skundo argumentas, kad vien nemokumo administratorės apskaičiuotas negautos turto vertės santykis su kreditorių finansinių reikalavimų suma nepatvirtina esminio kreditorių interesų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl kreditorių interesų pažeidimo grindė ne vien perleisto turto vertės ir kreditorių finansinių reikalavimų sumos santykiu. Teismas įvertino visumą reikšmingų aplinkybių: tai, kad prekių ženklų pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas bendrovei jau esant nemokia, jog prekių ženklai buvo perleisti už akivaizdžiai per mažą kainą, kad jie buvo perleisti su bendrovės valdymo organais susijusiam asmeniui, taip pat tai, jog dėl šio sandorio buvo sumažinta bendrovės turtas, iš kurios galėjo būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Įvertinus šiuo konkrečiu atveju nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad aptariamu šiuo sandoriu buvo reikšmingai pabloginta jau nemokios bendrovės turtinė padėtis.

Atsižvelgdamas į aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2025 m. balandžio 4 d. sudarytas prekių ženklų pirkimo–pardavimo sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei, pažeidė jos kreditorių interesus, nes esmingai sumažino jau nemokios bendrovės turtą, iš kurio galėjo būti patenkinta bent dalis kreditorių reikalavimų (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Dėl to nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuotas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis, o atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia.

Dėl atsakingų už bendrovės tyčinį bankrotą asmenų

Pagal JANĮ 70 straipsnio 3 dalį teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

Pirmosios instancijos teismas atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą pripažino tiek paskutinį vadovą (apeliantą A. P.), tiek nuo 2020 m. liepos 30 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. vadovės pareigas ėjusią apeliantę I. P., remdamasis tuo, kad bendrovė faktiškai buvo nemoki jau 2021 metais, tačiau ji, kaip bendrovės vadovė, neinicijavo bankroto proceso, vėliau, perdavusi vadovo pareigas, bet būdama bendrovės akcininkė, toleravo situaciją, kai nebuvo kreipiamasi dėl nemokumo bylos iškėlimo, nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai.

Apeliantė I. P. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti ją atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu, nes jos vadovavimo laikotarpiu nebuvo sudaryta prekių ženklų perleidimo sutartis, kurią teismas laikė vienu iš tyčinio bankroto požymių, o nuo 2018 m. lapkričio 8 d. iki 2023 m. balandžio 25 d. ji nebuvo vienintelė bendrovės akcininkė, todėl neturėjo galimybės vienašališkai priimti sprendimų dėl bendrovės vadovo paskyrimo, atšaukimo ar kitų esminių bendrovės valdymo klausimų. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus pripažįsta stokojančiais pagrįstumo.

Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą juridiniam asmeniui tapus nemokiam, jo vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.

Teismų praktikoje pažymėta, kad JANĮ atskirai nėra įtvirtinta, jog įstatymo nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Kita vertus, nurodytos imperatyvios pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nevykdymas patenka į juridinio asmens netinkamo valdymo (neveikimu) apibrėžtį, todėl, jeigu aptariama pareiga nevykdoma sąmoningai, žinant, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos nemokaus juridinio asmens teisės ir (arba) teisėti interesai, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 39 punktas; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-869-450/2024, 42 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 52 punktas). Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrovės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta atsižvelgiant į tai, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) bendrovės finansinę būklę, jos galimybes vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jeigu finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas).

JANĮ nėra nustatytas konkretus terminas, per kurį, bendrovei tapus nemokia, vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino vertinamąją laiko sąvoką, nustatydamas, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas pareigą inicijuoti nemokumo procesą privalo įvykdyti nedelsdamas. Tai lemia, kad kilus ginčui dėl to, ar šią pareigą juridinio asmens vadovas įvykdė tinkamai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar jis pakankamai operatyviai ir efektyviai reagavo į juridinio asmens nemokumo problemas, įvertindamas konkrečioje byloje nustatytų su tuo susijusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-420-854/2025, 55 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 55 punktas).

Juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (juridinio asmens vadovui aiškiai suvokiant, kad bendrovė nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 29 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendrovė buvo nemoki jau 2021 m. gruodžio 31 d. Taigi, tuo metu, kai apeliantė I. P. ėjo bendrovės vadovės pareigas (iki 2022 m. gruodžio 19 d.), bendrovė jau buvo nemoki, tačiau apeliantė, kaip tuometė bendrovės vadovė, neinicijavo nemokumo proceso, nors pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą tokią pareigą privalėjo įvykdyti nedelsdama. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantės vadovavimo laikotarpiu buvo realių bendrovės mokumo atkūrimo galimybių ar buvo imamasi konkrečių priemonių bendrovės finansinei padėčiai stabilizuoti. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad, bendrovės įsipareigojimams viršijant viso turimo turto vertę, 2021 metus bendrovei užbaigus su dideliu nuostoliu (šios nutarties 24 punktas), ji ėmėsi konkrečių veiksmų bendrovės veiklai ir finansinei padėčiai pagerinti, taip pat neinicijavo nei restruktūrizavimo, nei bankroto proceso. Priešingai, bylos duomenys leidžia teigti, kad nuo 2022 metų bendrovėje nebuvo tinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita, taip galbūt siekiant nuslėpti jau 2021 metais susiklosčiusią nemokumo situaciją. Užuot inicijavusi nemokumo procesą, apeliantė 2022 m. gruodžio 19 d. pasitraukė iš bendrovės vadovės pareigų ir šias pareigas perleido tėvui, kuriam vadovaujant bendrovėje nebuvo rengiami ir teikiami Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentai, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir (ar) apgaulingai, bendrovės finansinė padėtis blogėjo, o pareiga inicijuoti nemokumo procesą taip ir nebuvo įvykdyta. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė, būdama viena iš bendrovės akcininkų ir žinodama (turėdama žinoti) bendrovės situaciją, kreipėsi į kitus akcininkus, ėmėsi veiksmų arba bendrovės mokumui atkurti, arba nemokumo procesui inicijuoti. Bankroto byla bendrovei iškelta tik 2025 m. birželio mėn. pagal vieno iš bendrovės kreditoriaus pareiškimą.

Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad apeliantė negali būti pripažinta atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą dėl to, jog ne jos vadovavimo laikotarpiu sudaryta 2025 m. balandžio 4 d. prekių ženklų pirkimo–pardavimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas apeliantės pripažinimo atsakingu už tyčinį bendrovės bankrotą asmeniu nesiejo su šio sandorio sudarymu. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad apeliantės atsakomybė grindžiama tuo, jog ji, būdama bendrovės vadove tuo metu, kai bendrovė jau buvo faktiškai nemoki, nevykdė imperatyvios pareigos inicijuoti nemokumo procesą, neužtikrino tinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimo, o perleidusi vadovavimą bendrovei, tačiau būdama bendrovės akcininkė, toleravo faktinio nemokumo situaciją ir nemokumo proceso neinicijavimą, finansinės atskaitomybės dokumentų nerengimą ir neteikimą Juridinių asmenų registrui. Taigi, aplinkybė, kad bendrovės prekių ženklų perleidimo sandoris buvo sudarytas jau pasibaigus apeliantės vadovavimo laikotarpiui, nepaneigia jos atsakomybės už jos vadovavimo metu nevykdytas imperatyvias juridinio asmens vadovo pareigas.

Atmestini ir apeliantės argumentai, kad ji nebuvo vienintelė bendrovės akcininkė, todėl neturėjo galimybės vienašališkai priimti sprendimų dėl bendrovės valdymo. Atsiliepime į atskirąjį skundą teisingai pažymėta, kad apeliantė atsakingu už tyčinį bendrovės bankrotą asmeniu visų pirma pripažinta dėl jos, kaip bendrovės vadovės, nevykdytų pareigų. Kita vertus, byloje nustatyta, kad apeliantė buvo bendrovės daugumos akcininkė, todėl turėjo realias galimybes inicijuoti bendrovės valdymo sprendimus, reikalauti, jog būtų vykdomos įstatymuose nustatytos pareigos, o prireikus – inicijuoti bendrovės vadovo pakeitimą ar kitus bendrovės interesus atitinkančius sprendimus. Apeliantė nepateikė į bylą duomenų, kad ėmėsi tokių veiksmų (CPK 12, 178 straipsniai). Jos argumentai, kad ji tokių veiksmų negalėjo imtis, yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina nuoseklius veiksmus, perkeliant bendrovės veiklą į su apeliantais susijusius juridinius asmenis – MB „Gira LT“ ir MB „Kung fu media“. Atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai pažymėta, kad šioms įmonėms perduota bendrovės interneto svetainė, produkcijos prekyba ir prekių ženklų naudojimas. Nurodytos aplinkybės, vertinamos kartu su bendrovės nemokumo proceso neinicijavimu, finansinės atskaitomybės neteikimu, buhalterinės apskaitos aplaidžiu ir (ar) apgaulingu tvarkymu, suponuoja išvadą, kad apeliantė, eidama bendrovės vadovės pareigas, o pasitraukusi iš jų, bet būdama bendrovės akcininkė, nesiėmė veiksmų bendrovės ir kreditorių interesams apsaugoti, bet priešingai – nepagrįstai ir sąmoningai toleravo bendrovės faktinio nemokumo situaciją, finansinės atskaitomybės dokumentų nerengimą, veiklos perdavimą kitoms susijusioms įmonėms, suvokdama (negalėdama nesuvokti), kad pažeidžiami bendrovės ir jos kreditorių interesai, nes, iškėlus bendrovei bankroto bylą, nebus galimybės bent iš dalies patenkinti jų reikalavimus.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. P. yra pagrindas pripažinti vienu iš asmenų, atsakingų už bendrovės tyčinį bankrotą. Byloje nustatyta, kad bendrovei jau esant nemokiai ji nevykdė JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, neužtikrino įstatymų reikalavimus atitinkančio bendrovės valdymo ir buhalterinės apskaitos tinkamo organizavimo. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų teisinių išvadų. Dėl to nėra pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria, vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 3 dalimi, I. P. ir A. P. pripažinti atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, taip pat byloje surinktų duomenų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas išsamiai ir visapusiškai įvertino, tinkamai pritaikė JANĮ nuostatas, reglamentuojančias tyčinio bankroto institutą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju nustatyti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, kurie patvirtina sąmoningai blogą bendrovės valdymą, žinant (turint žinoti), jog pažeidžiami kreditorių interesai (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis), o už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingais asmenimis pagrįstai pripažino buvusius bendrovės vadovus I. P. ir A. P. (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis). Apeliantų atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų teisinių išvadų, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš kitos šalies jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi nagrinėjamu atveju apeliantų atskirasis skundas atmetamas, pareiškėja įgyja teisę į jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja pateikė prašymą priteisti iš apeliantų 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Prašymui pagrįsti pateikta PVM sąskaita faktūra ir 2026 m. liepos 22 d. pažyma, patvirtinanti, kad už suteiktas teisines paslaugas yra visiškai atsiskaityta.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal šio straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Sprendžiant išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo klausimą, vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos prašoma priteisti 3 267 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija pagal Rekomendacijų 7 punktą, 8.11 papunktį nustatyto maksimalaus atlygintino užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nutarties priėmimo dieną pagal Rekomendacijų nuostatas maksimalus priteistinas užmokestis už šią teisinę paslaugą – 3 284,40 Eur (1,3 x 2526,80 Eur). Įvertinus nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu sudėtingumą, galimas darbo laiko sąnaudas atsiliepimui į didelės apimties apeliantų procesinį dokumentą parengti, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų 2 punktu, pareiškėjos patirtos 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidos atsiliepimui parengti pripažįstamos pagrįstomis visa apimtimi. Dėl to iš abiejų apeliantų lygiomis dalimis pareiškėjai priteisiama po 1 633,50 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „PSV centras“, juridinio asmens kodas 304435704, iš suinteresuoto asmens A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 633,50 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt tris eurus ir 50 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti pareiškėjai likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „PSV centras“, juridinio asmens kodas 304435704, iš suinteresuoto asmens I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 633,50 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt tris eurus ir 50 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.