- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-12
- Bylos Nr.
- e2A-1773-854/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19209-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- R. G.
- Atsakovas
- M. V., G. K., E. E. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovams M. V., G. K., E. E. K. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalyje pripažinimo negaliojančiu bei pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė Jurga Kontutienė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. G. teismo prašė: 1) pripažinti, kad ieškovas R. G. ir mirusioji L. V. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2020 m. gruodžio 8 d. vedė bendrą ūkį ir veikė jungtinės veiklos pagrindu, o šiuo laikotarpiu mirusios L. V. vardu įgytas turtas: 0,0493 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas), 21,59 kv. m. negyvenamasis pastatas - sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau - Sodo pastatas), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau - Ūkinis pastatas 1), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau - Ūkinis pastatas 2) (toliau kartu vadinami - Žemės sklypas ir statiniai arba Turtas), ir prisiimti įsipareigojimai pagal 2019 m. kovo 20 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. LD1907900091 ir pagal 2019 m. kovo 20 d. paprastąjį vekselį 800 Eur sumai bei 2019 m. kovo 27 d. paprastąjį vekselį 2500 Eur sumai, buvo bendri (solidarūs) ir bendra dalinė jų nuosavybė, kurioje kiekvienam priklausė po 1/2 nuosavybės teisės dalį; 2) pripažinti ieškovui R. G. nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą: 1/2 dalį Žemės sklypo ir statinių; 3) pripažinti M. V. išduotą 2021 m. gegužės 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 5303 dalyje dėl 1/2 dalies Žemės sklypo ir statinių negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (ab initio); 4) pripažinti 2021 m. birželio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. R8-3909, sudarytą tarp atsakovų M. V. ir G. K. bei E. E. K., dėl Žemės sklypo ir statinių perleidimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio); 5) taikyti restituciją natūra ir grąžinti 1/2 dalį Žemės sklypo ir statinių ieškovui R. G., o kitą 1/2 dalį Žemės sklypo ir statinių grąžinti atsakovei M. V.; arba alternatyviai 5) taikyti restituciją piniginių ekvivalentu ir priteisti iš M. V. 20 000 Eur G. K. bei E. E. K.; pripažinti G. K. ir E. E. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į Žemės sklypą ir statinius; arba alternatyviai 5) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti iš M. V. 10 000 Eur R. G.. Ieškovas taip pat teismo prašė priteisti iš atsakovų M. V., G. K. ir E. E. K. lygiomis dalimis visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas ieškinį grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
2.1. Ieškovas kartu su L. V. pradėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį nuo 2016 metų kovo mėnesio ieškovo nuomojame bute adresu (duomenys neskelbtini).
2.2. Gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį, 2019 m. kovo 25 d. Žemės sklypo, sodo pastato ir ūkinių pastatų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu už 17 000 Eur L. V. vardu įsigijo Žemės sklypą ir statinius. Ieškovas kartu su L. V. išsirinko Turtą, kartu bendravo su nekilnojamojo turto brokeriu M. S., kartu vyko pas notarą sudaryti pirkimo - pardavimo sandorį.
2.3. Turto įsigijimui ieškovas kartu su L. V. pakankamai piniginių lėšų neturėjo, todėl nusprendė L. V. vardu imti 12 000 Eur vartojamąją paskolą. Kadangi Turto įsigijimui trūko pinigų, ieškovas iš M. N. pasiskolino dar 3 300 Eur ir pasirašė paprastuosius vekselius 800 Eur ir 2 500 Eur sumoms.
2.4. Turto pirkimui, ieškovas 2019 m. kovo 22 d. L. V. perdavė 2 000 Eur grynais ir 2019 m. kovo 28 d. pavedimu į L. V. banko sąskaitą pervedė 650 Eur.
2.5. Turto įsigijimui buvo panaudotos šios lėšos: 1) 12 000 Eur iš banko AS „Citadelė banka“ Lietuvos filialo gautos vartojamosios paskolos lėšos; 2) 3 300 Eur ieškovo skolintos lėšos iš M. N.; 3) 1 000 Eur ieškovo asmeninės lėšos, iš kurių buvo sumokėtas avansas nekilnojamojo turto brokeriui M. S. pagal rezervacijos sutartį; 4) 2 650 Eur ieškovo asmeninės lėšos, perduotos L. V. 2019 m. kovo 22 d. ir 2019 m. kovo 28 d.
2.6. Įsigiję Turtą, ieškovas su L. V. pradėjo jo remonto ir įrengimo darbus. L. V. vardu buvo paimta 3 500 Eur verslo paskola, kuri buvo naudojama kitiems L. V. poreikiams. Pastatą remontavo ir įrenginėjo ieškovas, pats atlikdamas remonto darbus. Remonto darbų atlikimui nebuvo sudarytos jokios rangos sutartys, kadangi pats ieškovas užsiima statybos darbais ir jis pats savo lėšomis, savarankiškai atliko visus remonto darbus.
2.7. Pabaigę Sodo pastato remontą, ieškovas su L. V. 2019 m. birželio mėn. įsikėlė į jį gyventi. Savo gyvenamąją vietą Sodo pastate ieškovas deklaravo 2019 m. rugpjūčio 27 d.
2.8. Verslo paskola buvo padengta 2020 m. kovo 10 d., įnešus į banko sąskaitą 2 860 Eur, 60 Eur ir 20 Eur grynaisiais pinigais. Šią sukauptą sumą grynaisiais pinigais L. V. perdavė ieškovas.
2.9. Ieškovui gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį su L. V. buvo dengiama banko AS „Citadelė banka“ Lietuvos filialo vartojimo kredito sutarties Nr. LD1907900091 pagrindu gauta paskola, iš jos banko sąskaitos atliekant mokėjimus bankui. Ieškovui gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį su L. V., laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 30 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d. iš viso bendrais pinigais buvo padengta 4 323,24 Eur banko AS „Citadelė banka“ Lietuvos filialo vartojimo paskolos. Ieškovo žiniomis, likusią vartojimo paskolos dalį po L. V. mirties padengė atsakovė M. V.
2.10. Ieškovas ir L. V. ketino susituokti. 2018 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje buvo registruotas prašymas Nr. A135-11090/18 „Dėl R. G. ir L. V. santuokos įregistravimo”. Santuokos data paskirta 2019 m. liepos 26 d., vėliau data pakeista į 2019 m. gruodžio 27 d. Kadangi ieškovas ir L. V. buvo neseniai įsigiję Turtą, atliko Sodo pastato remontą, vis dar įsirenginėjo Sodo pastatą, todėl dėl piniginių lėšų trūkumo nusprendė santuoką sudaryti vėliau. 2020 m. kovo 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje registruotas prašymas Nr. A135-1946/20 „Dėl R. G. ir L. V. santuokos įregistravimo“. Santuokos data paskirta 2020 m. rugsėjo 12 d., o vėliau nukelta į 2020 m. gruodžio 19 d., tačiau (duomenys neskelbtini) L. V. mirė.
2.11. Po L. V. mirties, ieškovas toliau rūpinosi Turtu, jį prižiūrėjo ir jame gyveno.
2.12. Ieškovui yra žinoma, kad L. V. turi dukrą M. V., kuri yra mirusios L. V. įpėdinė pagal įstatymą. Kadangi atsakovė M. V. jokių kontaktų nepalaikė, bendrauti bei su ieškovu aptarti susidariusią situaciją atsisakė, pasiūlymus ginčą baigti taikiai ignoravo, jis kreipėsi į teismą.
Šalies argumentai
3. Atsakovė M. V. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
Atsiliepimas
3.1. Atsakovė nurodė nesutinkanti su ieškovo teiginiais, kad jis su atsakovės motina L. V. nuo 2016 m. pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį ieškovo nuomojamame bute. Pažymėjo, jog maždaug nuo 2016 metų L. V. gyveno pas savo dukrą, t. y., atsakovę M. V., padėdama prižiūrėti jos vaiką. 2018-2019 m. laikotarpiu L. V. išsiskyrė su atsakovės tėvu. Iki 2019 m. kovo mėnesio, kol įsigijo sodo namą, L. V. gyveno su atsakove. Kad L. V. turi kažkokį draugą (tikėtina, ieškovą), atsakovei tapo žinoma apie 2018 metus, tačiau atsakovė nežinojo nei jo vardo, nei adreso. Atsakovė, būdama vienintelė L. V. dukra, su šiuo asmeniu supažindinta nebuvo. Apie ieškovą nebuvo kalbama kaip apie žmogų, su kuriuo vedamas ar planuojamas vesti bendras ūkis arba egzistuoja bendri ateities planai.
3.2. 2019 m. kovo 25 d. L. V. įsigijo žemės sklypą, nedidelį sodo namą ir du ūkinius pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Šį Turtą L. V. įsigijo viena, iš savo pačios turimų bei pasiskolintų lėšų. Nei iki šio Turto įsigijimo, nei jo įsigijimo metu nebuvo jokių kalbų, kad Turtas perkamas bendrai su kitu asmeniu, bendromis lėšomis ir bendrai ateičiai.
3.3. Praėjus kuriam laikui po Turto įsigijimo, atsakovei tapo aišku, kad L. V. ne tik bendrauja su ieškovu, tačiau galbūt su juo gyvena įsigytame sodo name, tačiau atsakovė ir toliau nebuvo su juo supažindinta, o L. V. nepasakojo apie jokius ateities planus su šiuo žmogumi, bendrą ūkį, bendrus pinigus, bendrus pirkinius ar pan. Pirmą kartą atsakovė ieškovą pamatė ir su juo bendravo tik 2020 m. rugsėjo mėnesį. L. V. paskambinusi dukrai, pasakė, kad ieškovas konfliktuoja bei grasina ją išvaryti iš jos pačios namų. Taigi, atsakovė su ieškovu susipažino tik po įvykusio konflikto tarp jo ir L. V., gindama savo motiną ir aiškindamasi konflikto aplinkybes. Po šio konflikto L. V. atsakovei pasakojo nusprendusi skirtis su ieškovu, sakė, kad dėl jo girtavimo ir agresyvumo su juo daugiau gyventi nebenorinti.
3.4. Atsakovė nurodė, kad jai yra naujiena ieškinyje nurodomos aplinkybės, kad jau 2018 m. gruodžio 28 d., kai L. V. dar gyveno su atsakove, Vilniaus miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje buvo registruotas prašymas dėl ieškovo ir jos mamos santuokos sudarymo 2019 m. liepos 26 d., o taip pat ir visi santuokos sudarymo datos perkėlinėjimai į 2019 m. gruodžio 27 d., 2020 m. rugsėjo 12 d. ir 2020 m. gruodžio 19 d. datas. Pasak atsakovės, jos santykiai su motina buvę artimi, todėl visiškai nelogiška, kad motina nuo dukters būtų slėpusi savo santykius su ieškovu ar slapta planavusi vestuves. Kadangi abiejų susituokti ketinančių asmenų atvykimas į civilinės metrikacijos skyrių ir fizinis prašymo pateikimas nėra būtinas, neatmestina tikimybė, kad prašymus dėl santuokos sudarymo ieškovas galėjo teikti be L. V. žinios, o kadangi santykiai nesiklostė sklandžiai, L. V. ateities su juo nesiejo, santuokos datos ieškovo vienašališku sprendimu buvo atidėliojamos.
3.5. Kad tarp ieškovo ir L. V. nebuvo jokio bendro ūkio bei jokių artimų santykių patvirtina ieškovo elgesys po staigios ir netikėtos L. V. mirties. Anot atsakovės, (duomenys neskelbtini), apie 8 val. ryto jai paskambino ieškovas ir pranešė, kad L. V. mirė, jokių detalių nenurodė. Atsakovė paskambino 112, pranešė apie įvykį ir nedelsdama išvyko į motinos namus. Prie jų prasilenkė su ieškovu, kuris iš namų kaip tik išvažiavo, neiškvietė nei greitosios medicinos pagalbos, nei policijos. Dėl Atsakovės motinos mirties buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jame liudytoju apklaustas ieškovas nurodė, kad ryte L. V. rado mirusią lovoje, todėl paskambino jos dukrai, o pats greitai išėjo į darbą, nes bijo mirusiųjų ir bijojo būti namuose. Ieškovas nepasirodė ir nedalyvavo L. V. laidotuvėse, neprisidėjo prie laidojimo išlaidų. Visas laidojimo išlaidas apmokėjo atsakovė. Tai patvirtina, kad jokių artimų santykių, bendro ūkio tarp ieškovo ir L. V. nebuvo.
3.6. Atsakovė kategoriškai nesutinka su ieškovo teiginiais, kad 2019 m. kovo 25 d. Žemės sklypą, Sodo pastatą ir ūkinius pastatus jis įsigijo kartu su L. V. Atsakovė nurodė negalinti paneigti, kad kažkurį laikotarpį ieškovas gyveno su jos motina šios įsigytame sodo name, tačiau vien tai nėra pagrindas pripažinti ieškovo teises į asmeniškai L. V. įsigytą Turtą. Iš byloje pateiktų VĮ Registrų centro išrašų matyti, kad L. V. įsigijo ne bendrosios dalinės, o asmeninės nuosavybės teise. Be to, L. V. Turtą įsigijo iš savo asmeninių bei skolintų lėšų. L. V. sudarė 12 000,00 Eur paskolos sutartį AS „Citadelė banka“ Lietuvos filiale, o dar 2 000,00 Eur 2019 m. kovo 22 d. pasiskolino iš ieškovo. Po Turto įsigijimo, 2019 m. balandžio 12 d. L. V. taip pat gavo 3 500 Eur paskolą iš UAB „Mokymai verslui“. Paskolą AS „Citadelė banka“ Lietuvos filiale, o taip pat ir iš UAB „Mokymai verslui“ L. V. ėmė savo vardu, o įmokas mokėjo iš savo asmeninių lėšų. L. V. turėjo pastovų darbą vaikų darželyje, todėl galėjo tinkamai vykdyti prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus. Šiose paskolos sutartyse Ieškovas nėra minimas, jis nebuvo įtrauktas nei kaip bendraskolis, nei kaip laiduotojas. Jokių įrodymų, kad kaip nors būtų prisidėjęs prie paskolų išmokėjimo, ieškovas nepateikė.
3.7. Ieškovo kartu su ieškiniu į bylą pateikta 2019 m. kovo 22 d. notarine tvarka patvirtinta paskolos sutartis, pagal kurią jis L. V. likus vos 3 dienoms iki Turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo paskolino 2 000 Eur, taip pat patvirtina, kad Turtą L. V. pirko sau, o jokio susitarimo dėl bendros nuosavybės įgijimo net nebuvo. Paskolos sutartis buvo sudaryta notarine tvarka, o L. V. apmokėjo visas notarines sutarties tvirtinimo išlaidas. Jeigu šalys būtų vedusios bendrą ūkį, jeigu būtų turėjusios bendrą biudžetą ir tikslą įgyti bendrą nekilnojamąjį turtą, jokia paskolos sutartis nebūtų buvusi sudaryta, ieškovo pinigai būtų ne skolinami, o už juos būtų perkamas Turtas, o bendri pinigai nebūtų buvę švaistomi nereikalingoms notarinėms išlaidoms.
3.8. Priešingai nei teigia, ieškovas prie Turto įsigijimo ir išlaikymo neprisidėjo ne tik savo piniginiu indėliu, tačiau ir darbu. Atsakovės žiniomis, ieškovas niekur nedirbo, o jeigu ir buvo susiradęs darbą, tai tik epizodiškai, neilgą laikotarpį. Ieškovas neturėjo piniginių lėšų, todėl remontui reikalingų medžiagų jis nepirko. Atsakovei motina neretai skųsdavosi, kad Sodo namui reikalingas remontas, tačiau pinigų trūksta, o ieškovas net ir prie darbų atlikimo neprisideda. Padėdamas L. V., Sodo name daugelį remonto darbų atliko ne ieškovas, o atsakovės sutuoktinis S. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų pirkęs kokias nors statybines medžiagas ar baldus, nepateikė nei sąskaitų ar banko sąskaitos išrašų. Negana to, jo teiginiai apie neva atliktus remonto darbus yra visiškai abstraktūs - neįvardytas nė vienas konkretus sodo name atliktas darbas.
3.9. Atsakovė pažymėjo, jog jos motina Turtą įsigijo už maždaug 17 500 Eur, o atsakovė 2021 m. birželio 18 d. šį Turtą pardavė atsakovams K. už 20 000,00 Eur sumą, t. y., už vos 2 500,00 Eur didesnę kainą. Kad Turtas po poros metų buvo parduotas už minimaliai didesnę kainą, patvirtina, jog jokio esminio remonto ir sodo namo pagerinimo nebuvo, o Turto vertės padidėjimą iš esmės lėmė 2020-2021 m. laikotarpiu itin sparčiai kilusios nekilnojamojo turto kainos, ypač Vilniaus mieste, o ne ieškovo įvardijamas neva jo atliktas remontas ar pirkti baldai. Ieškovas nefinansavo sklypo įsigijimo, nemokėjo jokių žemės mokesčių, o jeigu sklype ir atliko neesminius gerbūvio darbus, tai nesudaro pagrindo pripažinti jo teisės į kažkokią sklypo dalį.
3.10. Kad Ieškovas 2019 m. rugpjūčio 27 d. Sodo name deklaravo savo gyvenamąją vietą, nepatvirtina nei ieškovo indėlio į Sodo namą, nei jo nuosavybės teisės į jį.
3.11. Po L. V. mirties ieškovas išsikraustė iš Sodo namo ir nesirūpino jokiomis jo išlaikymo išlaidomis. 2020 m. gruodžio 20 d. atsakovė už Turtą atliko 91,86 Eur mokėjimą Sodininkų bendrijai „Vairas“, o taip pat grąžino visą likusią mokėti 9 338,52 Eur Turto įsigijimui paimtą paskolą AS „Citadelė banka“ Lietuvos filiale. 2021 m. vasario mėnesį ieškovas grįžo į Sodo namą ir pradėjo jame savivaliauti, išlaužė spyną. Nuo tada prasidėjo ieškovo pretenzijos į Turtą, neva kaip bendrai su Atsakovės motina nupirktą, pareiškimai policijai, o galiausiai ir šis ieškinys teisme.
4. Atsakovai E. E. K. ir G. K., kuriems apie procesą pranešta tinkamai, pozicijos byloje nepateikė, byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo notarė Jurga Kontutienė nurodė, kad ieškinys ta apimtimi, kuria šios bylos išsprendimas gali turėti įtakos notarės, kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms arba pareigoms, yra teisiškai nepagrįstas ir atmestinas. Savo poziciją grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
5.1. Vilniaus m. 45-ajame notaro biure vedant paveldėjimo bylą Nr. 11/2021 bei vadovaujantis valstybės viešais registrais buvo nustatyta, kad palikėjai L. V. asmeninės nuosavybės teise priklausė Žemės sklypas ir statiniai, kadangi Turtas buvo įgytas po ištuokos (2018 m. lapkričio 19 d.), o nauja santuoka nebuvo sudaryta. Pats ieškovas nurodo kad Turtas buvo įgytas 2019 m. kovo 26 d. pirkimo - pardavimo sutartimi, registruotas Palikėjos vardu, taip pat Vartojimo paskolos gavėja buvo pati Palikėja. Tai suponuoja išvadą, kad jis žinojo, jog įsigytas Turtas priklausys išimtinai Palikėjai.
5.2. Vadovaujantis paveldėjimo byla Nr. 11/2021 ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, į minėtą Turtą nuosavybės teisę turėjo tik Palikėja, o asmeninės nuosavybės atveju į daiktą nukreipta tik vieno asmens (savininko) valdžia, šiuo atveju Palikėjos. Ieškovas reikalavimus grindžia taip pat Turto pagerinimu, nurodo, kad minėtame Turte deklaravo savo gyvenamąją vietą, Turtu rūpinosi ir disponavo, tačiau ir dėl to jam savaime nepriklauso ½ dalis minėto Turto. Kaip pats ieškovas nurodo, jis savo noru remontavo Pastatą, savo lėšomis pirko statybines medžiagas, tačiau ir tuo Turtu naudojosi, jame gyveno, todėl galima daryti išvadą, kad jo išlaidos buvo proporcingos suteikiamai Turto naudai. Notarė atkreipė dėmesį į tai, jog nėra nustatytas Turto pagerinimo išlaidų mastas, todėl negalima teigti, kad ieškovo patirtų išlaidų mastas yra lygus ½ daliai paveldėto Turto vertės.
5.3. L. V. mirė (duomenys neskelbtini), o atsakovė M. V. palikimą priėmė 2021 m. vasario 3 d., nepraleidusį įstatymų nustatyto trijų mėnesių termino. Palikėja 2018 m. lapkričio 19 d. buvo išsituokusi ir kitos santuokos nebuvo sudariusi, taip pat turi vieną vaiką M. V., kuri laikytina vienintele įstatymine palikėjos įpėdine. Paveldėjimo byloje nėra duomenų, kad per minėtą laikotarpį dėl palikėjos palikimo priėmimo kreiptųsi kiti suinteresuoti asmenys.
5.4. Kadangi M. V. nuosavybės teisės į paveldėtą nekilnojamąjį turtą buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir išviešintos prieš trečiuosius asmenis, atsakovė kaip vienintelė Turto savininkė galėjo nepriklausomai nuo kitų asmenų disponuoti paveldėtu turtu ir sudaryti įstatymų leidžiamus sandorius, įskaitant ieškinyje minimą pirkimo - pardavimo sutartį.
5.5. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo taikyti restituciją natūra, tačiau restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai ar per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Šiuo atveju Palikėjai turtas priklausė asmeninės nuosavybės teise, jį paveldėjo pagal įstatymą vienintelė įstatyminė Palikėjos įpėdinė atsakovė M. V. ir vėliau kaip vienintelė pavedėto Turto savininkė sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, todėl restitucija yra negalima, nes turtas nėra neteisėtai valdomas ar gautas per klaidą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovo ieškinį nusprendė atmesti. Priteisė iš ieškovo R. G. atsakovės M. V. naudai 2000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o valstybės naudai 151,52 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teismas nusprendė 2021 m. liepos 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o teismo sprendimui įsiteisėjus - panaikinti.
7. Vertindamas bendrą ieškovo gyvenimą su L. V. kaip vieną iš sąlygų Turtą pripažinti bendrąją daline nuosavybe, įgyta jungtinės veiklos pagrindu, teismas, sprendime detaliai aptaręs teismo posėdžiuose duotus paties ieškovo, atsakovės, liudytojų – ieškovo pažįstamų V. N., A. Y., L. V. sesers J. B., atsakovės sutuoktinio S. V. parodymus, tai pat notariškai patvirtintus P. S. parodymus, kurie prieštaringi ir iš esmės palankūs tai pusei, kuri liudytojus kvietė, ieškovo pateiktus jo motinos bei L. V. rašytų laiškų turinį, 2020 m. gruodžio 31 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą dėl įtartų neteisėtų ieškovo veiksmų prieš L. V. nurodytas aplinkybes, taip pat išanalizavęs L. V. sąskaitos išrašą ir konstatavęs, kad ji reguliariai apsipirkdavo tiek prie atsakovės namų, tiek ir netoli buto, kuriame gyveno ieškovas, iš šių įrodymų visumos padarė išvadą, kad ieškovas ir atsakovės motina buvo pažįstami nuo 2016 metų. Teismas sprendė, jog nuo 2016 m. iki 2019 metų vidurio L. V. dalį laiko praleisdavo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su dukters šeima, o likusią dalį - ieškovo išnuomotame bute (duomenys neskelbtini), t. y., šiuo laikotarpiu ji vienos nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo. Teismas, vadovaudamasi šalių, taip pat byloje apklaustų liudytojų J. B., V. N., A. Y., o taip pat sodo sklypo kaimyno J. L., parodymais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais, padarė išvadą, jog įsigijus Žemės sklypą ir statinius, 2019 m. vasarą ieškovas kartu su L. V. kartu apsigyveno adresu (duomenys neskelbtini), ir ten gyveno iki L. V. mirties.
Šalies argumentai
8. Teismas, nustatė, kad Civilinės metrikacijos skyriui du kartus buvo pateikti prašymai dėl santuokos tarp ieškovo ir L. V. įregistravimo (2018 m. gruodžio 28 d. pateiktas prašymas, santuokos data paskirta 2019 m. liepos 26 d., vėliau data pakeista į 2019 m. gruodžio 27 d., 2020 m. kovo 5 d. pateiktas dar vienas prašymas, santuokos data paskirta 2020 m. rugsėjo 12 d., vėliau santuokos data pakeista į 2020 m. gruodžio 19 d.), tačiau santuokos sudaryti jie taip ir nenuvyko. Teismas, išklausęs paties ieškovo paaiškinimus apie šias aplinkybes, konstatavo, kad jie prieštaringi, ir padarė išvadą, kad nepaisant to, jog ieškovas įrodinėjo, kad jie abu su L. V. siekė sudaryti santuoką, šios aplinkybės bylos nagrinėjimo teisme metu buvo paneigtos liudytojų parodymais, kurie, o taip pat duomenys apie šalių konfliktus leido teismui spręsti, jog labiau tikėtina, kad skirtingai nei ieškovas, L. V. nesiekė sudaryti santuokos su R. G. ir nuolat jos sudarymą atidėliojo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas akcentavo, kad vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas byloje įrodinėjo susitarimą įgyti Turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise buvus, pats teismo posėdžio metu aiškino, kad L. V. tiesiog neėmė paskolos, neėmė tol, kol jis nepažadėjęs ir neištesėjęs, kad ji bus tiktai viena savininkė, o ieškovas neturėjęs pinigų, jam bankas paskolos nedavęs kitur, į gimines, kreiptis nenorėjęs. Iš esmės analogiškas aplinkybes ieškovas dar sykį patvirtino ir raštu, 2022 m. gruodžio 22 d. pateiktame gyvenimo aprašyme.
10. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo įrodyta, jog L. V. ir R. G. būtų veikę jungtinės veiklos pagrindu ir sudarę susitarimą įgyti Turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, priešingai - nustatyta, jog tarp jų buvo susitarimas, jog L. V. ne bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su ieškovu, o asmeninės nuosavybės teise įgysianti ginčo Turtą, ir tik tokiam susitarimui esant, L. V. ėmėsi skolintis lėšų Žemės sklypo ir statinių įsigijimui. Pažymėjo, jog aplinkybę, jog Žemės sklypas ir statiniai buvo įsigyti L. V. bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino tiek atsakovė, tiek ir apklausti liudytojai: 1) J. B., kuri nurodė, jog L. jai sakiusi, kad ieško kažką įsigyti. L. vardu sodas buvo įsigytas. Sesuo dirbo, turėjo pajamas gavo pajamas. Sodui pirkti buvo paimta paskola, kurią bankui mokėjo L. V.; 2) J. L. nurodė, jog L. su vyriškiu buvo atvykusi apžiūrėti parduodamo sodo. R. kartu nebuvo. R. G. jam sakė, kad pirko L. vardu, sakė, kad L. neturėjo pinigų ir R. G. įnešė pradinį įnašą; 3) V. N. nurodė, jog dokumentų nematė, tačiau R. G. sakė, kad sodas L. vardu nupirktas. Sodas kainavo 12 000 Eur, paskolą ėmė L.; 4) A. N. nurodė, jog parduodamas Žemės sklypą ir statinius daugiausia reikalų su moterimi turėjo, pagrinde su ja palaikė ryšį, pas notarą taip pat su moterimi bendravo, ieškovo nėra matęs ir nepažįsta, pas notarą ieškovo nebuvo; 5) S. V. paaiškino, jog iš sutuoktinės M. V. jam buvo žinoma, kad jos mama ketina pirkti ir nusipirko sodą. Kiek liudytojui yra žinoma, L. V. pirko sodą viena. Ir tik M. S., apklaustas teismo posėdžio metu, paaiškino, jog būdamas brokeriu padėjo parduoti Turtą, kurį įsigijo abu sugyventiniai. Ieškovas sudarė rezervacijos sutartį ir sumokėjo užstatą, o notarinę sutartį sudarė sugyventinė. Šis liudytojas nurodė, jog iš papildomų nuogirdų jam buvo žinoma, kad planavo pirkti kartu, bet dėl finansinių galimybių negalėjo. Ieškovas minėjo, kad jam nedavė paskolos. Kadangi paskolos pinigai buvo išmokėti sugyventinei, todėl ji buvo nurodyta Turto savininke.
11. Teismas nustatė, kad sutartis, kurios pagrindu L. V. iš A. N. už 17000 Eur kainą įsigijo ginčo Turtą, buvo sudaryta 2019 m. kovo 25 d. Turto įsigijimo kaina buvo mokama šia tvarka: 1) iki Pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo pirkėjas sumokėjo 1000 Eur avansą; 2) 13 000 Eur pirkėja įsipareigojo sumokėti banko pavedimu į Pardavėjo banko sąskaitą iki 2019 m. kovo 26 d. ir 3) 3000 Eur sumą pirkėja įsipareigojo sumokėti banko pavedimu į Pardavėjo banko sąskaitą iki 2019 m. kovo 29 d. Dar 137,31 Eur sudarė pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo išlaidos, kurias įsipareigojo padengti pirkėja. 2019 m. vasario 25 d. ieškovas sudarė Turto rezervacijos sutartį ir sumokėjo M. S. 1 000 Eur avansą, 2019 m. kovo 20 d. L. V. sudarė vartojimo kredito sutartį su AS „Citadelė banka“ Lietuvos filialu, kurios pagrindu L. V. buvo suteiktas 12 225 Eur asmeninis vartojimo kreditas. 2019 m. kovo 20 d. ieškovas su L. V. sudarė notarinę paskolos sutartį, kurios pagrindu paskolino L. V. 2 000 Eur grynaisiais pinigais, 2019 m. kovo 28 d. ieškovas į L. V. banko sąskaitą pervedė 650 Eur. Mokėjimai (išskyrus avansą) pardavėjui už Turtą atlikti iš L. V. sąskaitos.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad nepaisant tarp L. V. ir R. G. susiklosčiusių tarpusavio santykių bei gyvenimo kartu, ieškovas 2019 m. kovo 22 d. notarine paskolos sutartimi paskolino L. V. 2 000 Eur sumą Turto įsigijimui, patvirtina, jog nei vienas iš sugyventinių nesiekė ginčo Turto įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o kaip tik priešingai - jų finansinės lėšos buvo griežtai atskirtos ir ieškovas lėšas Turto įsigijimui skyrė ne kaip bendraturtis, o tik kaip paskolos davėjas.
13. Teismas padarė išvadą, kad tarp L. V. ir R. G. nebuvo bendro susitarimo įgyti Turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, priešingai - tarp sugyventinių buvo aiškus ir konkretus susitarimas, jog L. V. ne bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su ieškovu, o asmeniškai, t. y., asmeninės nuosavybės teise įgis ginčo Turtą, ir tik tokiam susitarimui esant, L. V. ėmėsi skolintis lėšų Žemės sklypo ir statinių įsigijimui.
14. Teismas nurodė, kad ieškovas teigė į Turto įsigijimą investavo 6 950 Eur asmeninių lėšų, t.y., sumokėjo 1000 Eur Turto rezervacijos mokestį, 3300 Eur pasiskolino iš M. N., išduodamas du paprastuosius vekselius šiai sumai (800 Eur + 2500 Eur), 2000 Eur turėjo grynais, kuriuos paskolino L. V. notarinės paskolos sutarties pagrindu ir dar 650 Eur pervedė L. V. į jos sąskaitą. Atsakydamas į klausimą, kodėl prašo pripažinti nuosavybės teisę į 1/2 dalį Turto, kurios vertė 10 000 Eur, ieškovas paaiškino, kad likusią dalį (10000 Eur - 6950 Eur = 3050 Eur) sudaro jo atliktos investicijos atliekant sodo namo kapitalinį remontą. Teismas, chronologiškai išanalizavęs pinigų judėjimus, pripažino įrodytu, jog R. G. Turto įsigijimui L. V. iš viso skyrė tik 3650 Eur (1000 Eur avansas, 2000 Eur notarinė paskola ir 650 Eur banko pavedimas), iš kurių 1650 Eur suma buvo sumokėta už L. V., o likusioji 2000 Eur suma buvo jai paskolinta.
15. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2019 m. balandžio 15 d. L. V. gavo 3000 Eur paskolą iš UAB „Mokymai verslui“, ir visą šią sumą skyrė ieškovo skolai M. N. pagal išduotus vekselius grąžinti ir tą pačią 2019 m. balandžio 15 dieną pervedė į M. N. banko sąskaitą 3000 Eur, t. y., L. V., būdama skolinga ieškovui 3650 Eur sumą, didžiąją jos dalį padengė, įvykdydama prievolę trečiajam asmeniui už ieškovą. Tokiu atveju likusi L. V. ieškovui nesumokėta suma sudarė 650 Eur.
16. Teismas nustatė, kad paimtas paskolas L. V. dengė iš savo sąskaitose buvusių lėšų, ji mokėjo SB „Vairas“ nario mokestį. Tačiau taip pat teismas, nustatęs, jog 2020 m. kovo 10 d. į L. V. banko sąskaitą buvo įnešta bendra 2940 Eur suma (įnešimai atlikti 2860 Eur, 60 Eur ir 20 Eur sumomis) ir tą pačią dieną UAB „Mokymai verslui“ buvo grąžinta paimta paskola su palūkanomis, pervedant kreditoriui bendrą 3500 Eur sumą, išanalizavęs pinigų atsiradimo L. V. sąskaitoje aplinkybes ieškovo paaiškinimų ir jo teiktų įrodymų apie pasiskolintus iš J. G. 3000 Eur kontekste, sutiko, kad labiau tikėtina, jog 2020 m. kovo 10 d. L. V. atliktam paskolos UAB „Mokymai verslui“ grąžinimui panaudota 2940 Eur suma buvo gauta iš Ieškovo R. G., nei kad ši suma buvo sukaupta pačios L. V.
17. Visgi teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas byloje reiškė reikalavimus tik dėl jungtinės veiklos pripažinimo ir kitus būtent su tuo susijusius alternatyvius reikalavimus, pažymėjo, kad nustačius, jog tarp sugyventinių buvęs susitarimas, kad L. V. ginčo Turtą įgis ne bendrosios dalinės, o asmeninės nuosavybės teise, nėra teisinio pagrindo tenkinti nė vieną iš ieškovo pareikštų alternatyvių reikalavimų, įskaitant ir reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, kadangi jis yra pareikštas kitu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad tai, kokio pobūdžio teisiniai santykiai (paskolos, dovanojimo ar kt.) susiklostė tarp R. G. ir L. V. byloje nebuvo nagrinėjama, ir išaiškino, kad tai neužkerta kelio ateityje ieškovui kreiptis įstatymo nustatyta tvarka dėl L. V. sumokėtų lėšų priteisimo.
18. Teismas, konstatavęs, kad ieškovo ir liudytojų parodymais apie Turto būklę jo įsigijimo metu, taip pat apie Turte atliktus darbus po jo įsigijimo yra prieštaringi, nelaikė jų patikimais. Ieškovui patikimų įrodymų apie tai, kad jis investavo į Turto pagerinimą nepateikus, o pateiktuose ieškovo banko sąskaitos išraše pažymėtus atsiskaitymus už įsigytas prekes parduotuvėse „Senukai“, „Iris“, Lytagra bendrai 218 Eur sumai laikius sąlyginai nedidelėmis, kad tai sudarytų pagrindą teismui spręsti apie ieškovo atliktus kapitalinio remonto darbus bei ženklius pagerinimus, teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad jo atlikti pagerinimai buvo esminiai.
19. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad L. V. mirus, laidotuvėmis rūpinosi atsakovė. Ieškovas laidotuvėse nedalyvavo ir niekaip neprisidėjo prie laidojimo išlaidų. Po motinos mirties, 2020 m. gruodžio 20 d. atsakovė sumokėjo 91,86 Eur nario mokestį AB „Vairas“, o taip pat padengė likusius įsiskolinimus L. V. kreditoriui AS „Citadele banka“ Lietuvos filialui, sumokėdama likusią negrąžintos paskolos sumą, sudarančią 9338,52 Eur.
20. Atmetęs ieškinį, teismas nusprendė, sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2021 m. liepos 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byloje buvo taikytas laikinąsias apsaugos priemones - įrašą viešame registre dėl G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu registruoto nekilnojamojo turto, t. y.,: 0,0493 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 21,59 kv. m. negyvenamojo pastato-sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
21. Teismas konstatavo, kad ieškinio netenkinus, ieškovui tenka pareiga atlyginti atsakovės byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, trukmę bei apimtų, teismas sprendė, kad atsakovės M. V. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, sudarančios 2000 Eur yra pagrįstos, todėl jai priteistinos iš ieškovo. Teismas taip pat nusprendė priteisti iš ieškovo valstybės naudai bylos nagrinėjimo metu teismo patirtas procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
22. Ieškovas R. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą prašo nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovas su mirusiąja L. V. iki 2019 m. bendros nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo ir nuo 2016 m. iki 2019 m. bendro ūkio nevedė. Atsakovė nepateikė į bylą tiesioginių įrodymų, kurie leistų dėl to daryti neginčytinas išvadas. Teismas rėmėsi argumentais, kurie kelia abejonių tokių aplinkybių egzistavimu, tačiau ignoravo įrodymus tai patvirtinančius – rašytinius liudytojų parodymus. Teismas pervertino sąskaitos išklotinę, kuri patvirtino, kad mirusioji apsipirkinėdavo ir prie ieškovo, ir prie atsakovės namų, tačiau neanalizavo, kur ji apsipirkinėjo dažniau, be to, ji apsipirkdavo ir grynaisiais pinigais. Teismas pažeidė reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui, priėmė sprendimą, grįstą tik atsakovės prielaidomis.
22.2. Teismas neteisingai nurodė, kad vien pats faktas gyvenimo kartu negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.
22.3. Nėra ginčo, kad ieškovas su mirusiąja jau nuo 2016 metu buvo pažįstami, o tai reiškia, kad būtent nuo šios datos kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Toks ilgas laiko tarpas rodo, kad jų gyvenimas kartu buvo ne epizodinis, o pastovus, todėl labiau tikėtina, kad jie turėjo tikslą sukurti šeimą, įgyti bendrą turtą. Šios aplinkybes teismas neįvertino ir nepakankamai ištyrė.
22.4. Teismas neteisingai interpretavo apelianto išsakytus teiginius apie paskolos paėmimą, nes jo išsakytas išsireiškimas, kad mirusioji ims paskola ir bus turto savininke buvo akcentuotas į tai, kad mirusioji norėjo įgyti pasitikėjimo apeliantu ir dėl to norėjo viską daryti savo vardu, o jis jos turėjo nepagauti. Tačiau tai nebuvo susitarimas, kad jie bendrai neįgyja turto. Rašytiniai įrodymai patvirtino apelianto indėlį į šio turto įsigijimą, pats teismas pripažino, kad apelianto indėlis į turto įsigijimą buvo 3650 Eur suma bei 2940 Eur grynųjų pinigų įnešimas į mirusiosios sąskaitą. Susitarimo dėl bendros veiklos sukurti bendrąją daline nuosavybę buvimą patvirtina ieškovo ir mirusiosios bendra veikla, tarpusavio santykių pobūdis (gyvenimas kartu).
22.5. Teismas neatsižvelgė, kad ginčo turtas įgytas bendro gyvenimo laikotarpiu, šeimos poreikiams tenkinti, neatsižvelgė, kad po turto įsigijimo apeliantas apsigyveno ginčo turte, deklaravo savo gyvenamąją vieta, o mirusioji pretenzijų dėl to nereiškė, o to nepadaręs, neatskleidė bylos esmės.
22.6. Teismas pažeidė nešališkumo, rungimosi ir lygiateisiškumo principus, nes vadovavosi ir iš esmės rėmėsi atsakovės liudytojais, paaiškinimais, jos nurodytais argumentais ir aplinkybėmis, palaikė tik atsakovės pusę.
22.7. Teismas be pagrindo sprendė, kad mirusioji, pervedusi M. N. 3000 Eur, įvykdė apelianto turimą prievolę šiam asmeniui. Jeigu mirusioji būtų įvykdžiusi prievolę už apeliantą minėtam asmeniui, tokiu atveju apeliantas nebeturėtų ir vekselio, išrašyto 2000 Eur sumai. Kitas aspektas yra tas, kad jei mirusioji nenorėjo turėti bendros nuosavybės su apeliantu, tai jam asmeniškai būtų grąžinusi jo indėlį į šio turto įsigijimą. Be to, mirusiosios pavedimas nepatvirtina fakto, kad jos pervesta pinigų suma laikytina apelianto, o ne jos pačios, prievolės įvykdymu, pavedime nėra nurodyta, kad ji vykdo prievolę už sugyventinį. Be to, byloje įrodyta, kad apeliantas mirusiajai į sąskaitą įnešė 2940 Eur, tačiau teismas to nesureikšmino, formaliai nurodydamas, kad apeliantas, atstovaujamas profesionalaus teisininko nereiškė reikalavimų dėl sumų grąžinimo iš mirusiosios kitais pagrindais.
22.8. Gyvendami kartu, jie uždirbdavo pajamų, kurias naudojo bendrai šeimos poreikių tenkinimui. Tai, kad mirusioji mokėjo įmokas bankui, nepatvirtina fakto, kad apelianto indėlio nėra, kadangi jis savo pajamomis prisidėjo prie kitų šeimos poreikių tenkinimo, maisto, mokesčių mokėjimo ir pan. Šių aplinkybių teismas nevertino.
22.9. Apeliantas sutinka, kad pilnai nepagrindė rašytiniais įrodymais išleistų sumų statybinėms medžiagoms, kadangi mokėjimai buvo atliekami ir grynaisiais pinigais, o per tiek laiko čekiai neišsaugoti, tačiau ne vien finansinis indėlis yra laikoma esminiu rodikliu dėl turto įsigijimo bendrosios nuosavybės teisėn, apeliantas didžiąją dalį darbų atliko pats, tokiu būdu prisidėdamas prie turto įsigijimo, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.
22.10. Sprendimas, kuriame konstatuojama, kad šeimoje sukurtas turtas nelaikytinas bendrąja nuosavybe, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str., 18 str., 29 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 str., Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 str., nes tokiu būdu labiau ginamos šeimos, kurios yra įregistravusios santuoką.
22.11. Apeliantas teikia ir prašo priimti jo susirašinėjimą elektroniniais laiškais su brokeriu, derantis dėl turto įsigijimo, aiškindamas, kad jis patvirtina apelianto dėstomus argumentus, nurodo anksčiau jo pateikti negalėjęs, nes tik neseniai suradęs.
Atsiliepimas
23. Atsakovė M. V. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai atliko byloje surinktų įrodymų vertinimą, dėl ko neva buvo priimtas neteisėtas ir neteisingas sprendimas. Taip pat apeliaciniame skunde pateikiama apelianto pozicija dėl paties ginčo ir argumentai, turintys pakeisti sprendime nurodytas aplinkybes ir iš jų padarytas teismo išvadas, o tai yra iš esmės susiję su ginčo pakartotiniu išnagrinėjimu iš esmės.
Šalies argumentai
23.2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas prioritetą suteikė banko sąskaitos išklotinei ir ignoravo liudytojo P. S. liudijimą, kuris neva patvirtino aplinkybę, kad apeliantas su mirusiąja kartu gyveno nuo 2016 metų. Banko sąskaitos išrašas yra vienintelis objektyvus įrodymas, padedantis nustatyti tikrąją L. V. gyvenamąją vietą. Tuo tarpu visi kiti byloje surinkti įrodymai yra labiau subjektyvūs. Teismas detaliai ištyrė visų liudytojų parodymus ir teisingai konstatavo, jog L. V. neturėjo vienos nuolatinės gyvenamosios vietos laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2019 m. vidurio, jie su apeliantu apsigyveno kartu tik įsigijus nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini).
23.3. Kaip tik apeliantas siekia, kad būtent jo byloje pateikti įrodymai būtų vertinami labiau nei atsakovės analogiški byloje pateikti įrodymai. Apeliantas savaip interpretuoja visus byloje surinktus faktus ir visokeriopai bando tuos faktus aiškinti savo naudai. Tačiau byloje aiškiai matoma ir Vilniaus miesto apylinkės teismo ne kartą pabrėžta, kad surinkti įrodymai yra prieštaringi, o apeliantas nepateikė jokių neabejotinų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių jo bandytas įrodyti aplinkybes.
23.4. Apeliantas bando įrodyti, kad vien asmens pažinojimas tam tikrą laiką reiškia bendro ūkio vedimą ir gyvenimą kartu, su kuo atsakovė kategoriškai nesutinka.
23.5. Apeliantas, norėdamas įrodyti buvus jungtinei veiklai su L. V. ir siekdamas įrodyti bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą tuo laikotarpiu, turėjo byloje pateikti aiškius įrodymus, patvirtinančius apelianto gaunamas pajamas, iš kurių buvo daromas indėlis į turto įsigijimą, nuolatinius ir nepertraukiamus ryšius su L. V., jų ryšių pobūdį ir kt., tačiau to nepadarė. Teismas teisingai konstatavo, kad L. V. neketino sukurti šeimos su apeliantu ir tai buvo išimtinai tik apelianto noras. Šią aplinkybę patvirtina paties apelianto duoti parodymai 2022 m. spalio 18 d. teismo posėdyje nurodant, kad jis buvo prašymų sudaryti santuoką iniciatoriumi, pirmą kartą santuokos sudarymo datą pakeitė dėl to, kad L. V. sėdėjo mašinoje ir iš jos nelipo, į CM skyrių neužėjo, antrą kartą santuokos sudaryti neatvyko, nes nebuvo aktualu, trečią kartą santuokos sudaryti neatvyko, nes L. V. buvo bloga nuotaika, sugedo automobilis, o važiuoti taksi nesutiko, ketvirtą kartą L. V. nesutiko kartu eiti į CM skyrių, palaukė apelianto lauke.
23.6. Apeliantas pats savęs nelaikė L. V. artimuoju žmogumi, tuo labiau šeimos nariu. Šią aplinkybę patvirtina eilė byloje nustatytų faktų, pvz. 2019 m. kovo 20 d. Apeliantas su L. V. sudarė notarinę paskolos sutartį, kurios pagrindu Apeliantas paskolino L. V. 2000 Eur grynais pinigais, taip parodydamas, kad neketina prisidėti prie turto įsigijimo; mirus L. V. apeliantas tik paskambino jos dukrai atsakovei ir pasišalino iš gyvenamosios vietos; apeliantas visiškai nedalyvavo L. V. laidotuvėse, o jų organizavimu rūpinosi tik atsakovė.
23.7. Apeliantas neprisidėjo prie turto įsigijimo, o tik paskolino pinigus L. V. Notarine paskolos sutartimi jis suteikė L. V. trūkstamą sumą turtui įsigyti jos asmeninės nuosavybės teise. Be to, L. V. grąžino paskolą, įvykdydama apelianto prievolę jo kreditoriui. Kiekvienam vidutiniškai išsilavinusiam asmeniui yra žinoma, kad bendras ūkis partnerystėje ar šeimoje vedamas savitarpio pagalbos būdu, t. y. prisidedant prie bendro turto įsigijimo. Tuo tarpu apeliantas santykiuose su L. V. veikė kaip tik atvirkščiai – apelianto ir L. V. santykiuose matosi aiškus turto bei finansų atskyrimas. Dėl to darytina išvada, jog tarp Apelianto ir L. V. nebuvo susitarimo turtą pirkti bendros dalinės nuosavybės teise. Kaip tik atvirkščiai, byloje yra pakankamai įrodymų, jog L. V. turtą ketino pirkti asmeninės nuosavybės teise ir tą padarė tik tuomet, kai apeliantas sutiko, jog turtas bus perkamas asmeninėn L. V. nuosavybėn. Apeliantas lėšas turto įsigijimui skyrė ne kaip bendraturtis, o tik kaip paskolos davėjas, paskola jam grąžinta.
23.8. Apelianto argumentas, kad jis prisidėjo prie turto įsigijimo savo uždirbtomis pajamomis, kurias naudojo bendram šeimos poreikių tenkinimui yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais įrodymais.
23.9. Atsakovė prieštarauja apelianto prašymui priimti naujus įrodymus, argumentuodama tuo, kad apeliantas pats teigia, kad įrodymai buvo jo pašte ir jis pats negalėjo, o vėliau sugebėjo juos surasti, be to, brokeris byloje dalyvavo kaip liudytojas ir visos apelianto susirašinėjime norimos parodyti aplinkybės galėjo būti užklaustos paties brokerio jo apklausos metu. Išimtinai tik nuo apelianto veiksmų priklausė šių įrodymų ar juose nurodytų aplinkybių pateikimas byloje laiku ir neatsirado jokio būtinumo šiuos įrodymus pateikti vėliau.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
26. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl pripažinimo nuosavybės teisės į ½ dalį mirusiajai L. V. priklausiusio turto, adresu (duomenys neskelbtini), kaip įgyto bendrosios dalinės nuosavybės teise, veikiant jungtinės veiklos pagrindu, ir su tuo susijusių kitų reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo
27. Su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė savo susirašinėjimą su nekilnojamojo turto brokeriu M. S. elektroniniais laiškais dėl ginčo Turto įsigijimo, su šiais laiškais brokerio jam siųstus dokumentus, susijusius su Turtu, kuriuos prašo priimti, teigdamas, jog jų turinys patvirtina, kad Turtą ieškovas su L. V. įsigijo bendrojon nuosavybėn. Apelianto teigimu, šie dokumentai negalėjo būti pateikti anksčiau, nes tik neseniai jam pavyko juos surasti.
28. Po apeliacinio skundo pateikimo, 2023 m. rugsėjo 5 d., ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, prie jų pridėdamas tuos pačius elektroninius laiškus ir jų priedus, kurie teikti ir su apeliaciniu skundu.
29. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su naujų įrodymų priėmimu nesutinkanti, nes juos ieškovas turėjo ir galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, nekilnojamojo turto brokeris M. S. buvo teismo apklaustas liudytoju, taigi jam buvo galima užduoti visus susijusius klausimus.
30. Pažymėtina tai, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 51 punktas).
31. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Naujų įrodymų apeliaciniame teisme pateikimas ne kartu su apeliaciniu skundu, o vėliau, be kita ko, gali reikšti apeliacinio skundo faktinio pagrindo (aplinkybių, kuriomis grindžiamas apeliacinio skundo dalykas) pakeitimą (papildymą). CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama.
32. Kasacinio teismo konstatuota, kad sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 21 punktas). Draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
33. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nustatytam draudimui pasibaigus skundo padavimo terminui keisti (papildyti) skundą. Taigi nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, sprendžia, kad jie savo esme yra ieškovo pozicijos ir argumentų, dėstytų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinio skundo argumentų pakartojimas. Ieškovas šiuose paaiškinimuose taip pat, kaip ir apeliaciniame skunde, dėsto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, kvestionuoja teismo padarytas išvadas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima teigti, kad papildomų paaiškinimų pateikimo būtinybė ieškovui iškilo vėliau vien tik dėl to, jog jis norėjo dar kartą pakartoti savo poziciją prieš pat bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, o taip pat atsikirsti į atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomus teiginius. Atsižvelgiant į tai, ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.
90. Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti ir ieškovo pateiktų elektroninių laiškų, rašytų ir gautų iš brokerio, bei jų priedų kopijas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip teisingai nurodė atsakovė, šiuos laiškus pats apeliantas turėjo savo elektroninio pašto dėžutėje, dėl to turėjo ir galėjo juos pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsakovė to neginčija, kad būtent ieškovas 2019 m. vasario 25 d. sudarė Turto rezervacijos sutartį ir sumokėjo M. S. 1 000 Eur avansą už L. V. vėliau įgytą turtą. Taigi ši aplinkybė teismo buvo nustatyta bei įvertinta ir be įrodymų, kuriuos apeliantas teikia apeliacinės instancijos teismui. Su elektroniniais laiškais brokerio ieškovui siųsti dokumentai bei Turto nuotraukos (iš lauko, iš atstumo) niekaip labiau neatskleidžia ir Turto įsigijimo metu buvusios jo būklės. Taigi, apelianto teikiami nauji įrodymai neturi jokios teisinės reikšmės tinkamai ir visapusiškai apeliaciniam skundui išnagrinėti, be to, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.
Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų
35. Byloje nustatyta, kad 2019 m. vasario 25 d. ieškovas sudarė ginčo Turto rezervacijos sutartį ir sumokėjo M. S. 1 000 Eur avansą. 2019 m. kovo 20 d. L. V. sudarė vartojimo kredito sutartį su AS „Citadelė banka“, kuria jai buvo suteiktas 12 225 Eur asmeninis vartojimo kreditas. 2019 m. kovo 20 d. ieškovas su L. V. sudarė notarinę paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino L. V. 2000 Eur grynaisiais pinigais. 2019 m. kovo 25 d. sudaryta Žemės sklypo, sodo pastatų ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sutartimi L. V. iš A. N. už 17 000 Eur kainą įsigijo ginčo Turtą.
36. (duomenys neskelbtini) L. V. mirė. 2021 m. gegužės 5 d. jos dukrai atsakovei M. V. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, į paveldimą turtą įtrauktas ir ginčo Turtas.
37. Atsakovui pareiškus reikalavimus dėl ½ šio turto pripažinimo jo nuosavybe (ir išvestinius bei alternatyvius susijusius reikalavimus), pirmosios instancijos teismas, sprendęs, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo turtą su mirusiąja įgijo bendrai jungtinės veiklos pagrindu, ieškinio reikalavimus atmetė.
38. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodydamas, kad teismas buvo šališkas, netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, nepagrįstai nesirėmė raštu išdėstytais liudytojų parodymais, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, suteikė prioritetą atsakovei palankiems įrodymams, dėl to padarė neteisingas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
39. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovės M. V. atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl teismo (ne)šališkumo ir įrodinėjimo taisyklių (ne)pažeidimo
40. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi argumentais, kurie kelia abejonių tokių aplinkybių egzistavimu, tačiau ignoravo įrodymus tai patvirtinančius – rašytinius liudytojų parodymus. Taip pat teigė, kad teismas buvo šališkas, pažeidė rungimosi ir lygiateisiškumo principus, nes vadovavosi ir iš esmės rėmėsi atsakovės liudytojais, paaiškinimais, jos nurodytais argumentais ir aplinkybėmis, palaikė tik atsakovės pusę. Teismas neatsižvelgė į ieškovo argumentus, kad ginčo turtas įgytas bendro gyvenimo, kuris truko ilgai, laikotarpiu po turto įsigijimo apeliantas apsigyveno ginčo turte, deklaravo savo gyvenamąją vieta, o mirusioji pretenzijų dėl to nereiškė, to nepadaręs teismas neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius vertina kaip deklaratyvius ir su jais nesutinka.
41. Apeliantas argumentą dėl galimo teismo šališkumo iš esmės grindžia tuo, kad teismas priėmė jam nepalankų sprendimą ir padarė jo netenkinančias išvadas. Jokių objektyvių duomenų, kad egzistuotų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 65 straipsnyje įtvirtintos aplinkybės galimam teismo šališkumui preziumuoti, ar būtų kitų duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad bylą išnagrinėjusi teisėja būtų buvusi suinteresuota bylos baigtimi, nėra. Tokių konkrečių aplinkybių nenurodė ir apeliantas. Vien tai, kad teismas priėmė vienai šaliai (šiuo atveju apeliantui) nepalankų procesinį sprendimą, nesant kitų konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių, nesuponuoja išvados dėl teisėjos šališkumo ieškovo atžvilgiu. Pažymėtina, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas, nors jie ir nepalankūs apeliantui, savaime negali būti vertinami kaip teisėjos šališkumo įrodymas.
42. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
43. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo veiksmus įrodinėjimo procese, neturi jokio pagrindo sutikti, kad jie buvo netinkami. Priešingai, teismas ypač išsamiai aiškinosi ir tyrė visas abiejų šalių nurodytas aplinkybes, sudarė vienodas sąlygas šalims įrodinėti savo argumentus visomis leistinomis ir priimtinomis įrodinėjimo priemonėmis, nesuteikė nepagrįsto prioriteto nė vienam įrodymui.
44. Liudytojų parodymai yra viena iš CPK 177 straipsnio 2 dalyje nurodytų leistinų įrodinėjimo priemonių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad liudytojo išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Vienas iš paaiškinimų ir parodymų patikimumo kriterijų yra tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su šalių paaiškinimais ar liudytojų parodymais. Jų įrodomąją vertę teismas turi nustatyti juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visuma. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir nepakankamos įrodomosios galios įrodymai, kadangi jų parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, kai dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos; liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-14 nutartis byloje Nr. 3K-3-516-695/2015; 2018-02-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-53-378/2018). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ypač išsamiai išanalizavo liudytojų teisme duotus parodymus, taip pat liudytojo P. S. notaro akivaizdoje duotus parodymus ir vertino juos kitų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste.
45. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad ieškovo pateikti liudytojų G. Š., L. Š., G. J. ir K. S. rašytiniai paaiškinimai neatitinka civilinio proceso teisės normų keliamų įrodymų leistinumo reikalavimų, ir pagrįstai jais nesivadovavo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CPK 14 straipsnyje įtvirtintas betarpiškumo principas, kurio vienas iš turinio elementų – teisėjo pareiga asmeniškai, tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus: apklausti liudytojus, ištirti rašytinius bei daiktinius įrodymus ir pan. Liudytojo apklausos tvarka nustatyta CPK 192 straipsnyje, jame įtvirtina bendro pobūdžio taisyklė, kad liudytojas apklausiamas teismo posėdyje arba tam tikrais CPK 192 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais jis teismo gali būti apklausiamas savo buvimo vietoje. Taigi, CPK 192 straipsnis įtvirtina tiesioginio dalyvavimo principą ir nustato pagrindinę taisyklę, kad liudytojas yra apklausiamas teismo. Vien paliudijimas raštu negali būti vertinamas kaip pakankama ir patikima įrodinėjimo priemonė, ieškovo pateikti dokumentai neatitinka ir CPK 192 straipsnio 8 dalyje numatytų rašytiniams liudytojų parodymams keliamų reikalavimų – nėra pateiktas pasirašytų liudytojo priesaikos tekstų, paaiškinimai nepatvirtinti notaro.
Dėl pagrindo pripažinti ieškovui nuosavybę į ½ ginčo turto
46. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl to, ar ieškovas ir mirusioji L. V. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir ar turėjo susitarimą įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą bendrojon nuosavybėn.
47. Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
48. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadą, kad L. V. iki Turto įsigijimo nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo ir gyveno tiek pas ieškovą jo nuomojamame bute, tiek su dukterimi (atsakove) pačiai L. V. priklausančiame bute, ir tik nuo 2019 metų, įsigijus ginčo Turtą, jame nuolat apsigyveno kartu su ieškovu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokia išvada nesutikti, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo kitokiam vertinimui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę esant labiausiai tikėtina grindė išsamia šalių bei liudytojų parodymų analize bei detaliai įvertinęs L. V. apsipirkimo vietas. Taigi, šiuo atveju pagrįstai nepadaryta išvada, jog iki Turto įsigijimo ir/ar jo įsigijimo metu ieškovą su L. V. siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.
50. Aplinkybė, kad kartu apsigyvenus ginčo Turte apeliantas kažkiek prisidėjo prie jo gerinimo, neatmestina, tačiau, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovas neįrodė, kad atliko esminius pagerinimus, sudarančius jam pagrindą pretenduoti į šio Turto dalies nuosavybę.
51. Apeliantas teigia, kad atsakovė nepateikė neginčijamų įrodymų, jog L. V. su ieškovu bendro ūkio nevedė. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovas, pareiškęs ieškinį dėl bendros nuosavybės įgijimo jungtinės veiklos pagrindu būtent ir turėjo savo reikalavimus įrodyti (CPK 178 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo pareigą šalims nagrinėjamoje byloje paskirstė teisingai.
52. Visgi esmine aplinkybe šioje byloje teisėjų kolegija laiko tai, kad ieškovas neįrodė, jog tarp jų su L. V. buvo susitarimas įgyti Turtą bendrojon nuosavybėn, priešingai, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą ir teisingą išvadą, kad L. V. siekė nusipirkti Turtą viena, asmeninėn nuosavybėn, o ieškovas su tuo sutiko.
53. Šiame kontekste svarbu, jog kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Vadinasi, nuosavybės teisės atsiradimas jungtinės veiklos teisinių santykių pagrindu skiriasi nuo nuosavybės teisės į santuokos metu sutuoktinių įgytą turtą atsiradimo. Sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir priešingai nei teigia apeliantas, vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.
54. Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas). Taigi šioje konkrečioje byloje nėra svarbiausia, ar teisingai nustatytas ieškovo ir L. V. gyvenimo kartu faktas ir laikotarpis, nes tai niekaip nekeistų galutinių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje turi tai, kad nenustatyta, jog jie buvo sutarę bendrojon nuosavybėn įgyti ginčo turtą.
55. Teisėjų kolegija svarbiomis aplinkybėmis laiko tai, kad ieškovui sudarius Turto rezervacijos sutartį ir sumokėjus 1000 Eur avansą, jis, kaip pats nurodo, neturėjo galimybės šio Turto įsigyti, nes neturėjo pinigų, o paskolos jam nedavė. Pats ieškovas, duodamas paaiškinimus teisme, nurodė, kad L. V. sutiko imti paskolą tik tada, kai buvo sutarta, jog Turtas bus registruotas tik jos vardu. Įsitikinimą, kad tarp jų ne tik nebuvo susitarimo įgyti Turtą bendrai, tačiau priešingai, šiuos finansinius klausimus ieškovas ir L. V. siekė atskirti, sustiprina aplinkybė, jog prieš pat L. V. sudarant Turto pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas jai trūkstamus 2000 Eur paskolino pas notarą sudaryta paskolos sutartimi.
Dėl kitų klausimų ir bylos baigties
56. Apeliantas pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad jo indėlis į Turto įsigijimą sudarė 3650 Eur, tačiau teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad L. V., paėmusi 3000 Eur paskolą iš UAB „Mokymai verslui“, tuos pinigus pervedusi M. N., tokiu būdu grąžino apeliantui dalį jo investicijų. Teisėjų kolegija nesutinka, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta. Apeliantas nurodo, kad jei L. V. būtų įvykdžiusi už jį prievolę M. N., ieškovas vekselio nebeturėtų. Tačiau aplinkybė, kad vekselis yra pas ieškovą (taigi, ne pas M. N.), būtent ir leidžia tikėtinai spręsti apie tai, kad prievolė pagal jį yra įvykdyta. Tai, kad atlikdama pavedimą M. N. L. V. mokėjimo paskirtyje nenurodė vykdanti prievolę už ieškovą, savaime šios aplinkybės nepaneigia. Tuo tarpu apelianto samprotavimai, kad gal taip L. V. vykdė kokią nors savo prievolę M. N., jokiais objektyviais duomenimis nėra pagrįsti.
57. Teisėjų kolegija vertina, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl ieškovo 2020 m. kovo 10 d., t.y. praėjus metams po ginčo Turto įsigijimo, į L. V. sąskaitą įneštų 2940 Eur jam grąžinimo, konstatavęs, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas pats apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, suformuluodamas ieškinio reikalavimus ir nurodydamas jų pagrindą, o reikalavimų dėl L. V. perduotų pinigų kitu nei jungtinės veiklos pagrindu šioje byloje jis nereiškė. Be to, paties ieškovo pozicija dėl šios sumos yra prieštaringa. Ieškinyje jis teigė, kad iš UAB „Mokymai verslui“ gautą paskolą L. V. panaudojo kitoms savo asmeninėms reikmėms, tuo tarpu savo įneštą į mirusiosios sąskaitą 2940 Eur sumą, kuri panaudota šiai paskolai grąžinti (dėl šios teismo nustatytos aplinkybės ginčo nėra), ieškovas laiko savo indėliu į Turtą, patvirtinančiu jo nuosavybės teisę į šio turto dalį.
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai konstatavo, kad L. V. ir R. G. nebuvo sutarę veikti jungtinės veiklos pagrindu ir įgyti Turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, netgi priešingai - byloje teisingai nustatyta, jog tarp sugyventinių buvęs susitarimas, kad L. V. ginčo Turtą įgis ne bendrosios dalinės, o asmeninės nuosavybės teise. Padaręs šią išvadą bei teisingai nepripažinęs, kad pinigai (ieškovo L. V. pervesta ir negrąžinta 650 Eur suma, o taip pat ieškovo po metų nuo Turto įsigijimo įnešta 2940 Eur suma, panaudota UAB „Mokymai verslui“ paskolos grąžinimui) buvo naudojami siekiant sukurti bendrąja dalinę nuosavybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir išvestinius alternatyvius ieškinio reikalavimus.
59. Apibendrindama visus šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
60. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
61. Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovo 1 500 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat jų patyrimą pagrindžiančius įrodymus.
62. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
63. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
64. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (Rekomendacijų 8.11 punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės patirtos 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovei priteistinos (CPK 98 straipsnis).
65. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, jam neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovo R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.