Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kapitalo valda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo už akių, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovui S. I. (S. I.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. 2009 m. kovo 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius UAB „Ūkio banko lizingas“ reikalavimo teisę į atsakovo vardu susidariusią skolą perleido UAB „Kapitalo valda“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

11. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 2007 m. gegužės 3 d. pradinis kreditorius UAB „Ūkio banko lizingas“, kurio reikalavimus perėmė ieškovas UAB „Kapitalo valda“ ir atsakovas S. I. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. atsakovas įsigijo turtą (mobilųjį telefoną) įsipareigodamas lizingo davėjui mokėti įmokas, atitinkamai sumokėti netesybas ir kt.

Dėl šalių teisinio santykio kvalifikavimo

12. Atsižvelgiant į tai, kad sandoris, kurio pagrindu reiškiamas reikalavimas, buvo sudarytas 2007 metais, ginčo išsprendimui taikytinos teisės normos galiojusios sandorio sudarymo metu (CK 1.7 straipsnis).

13. Minėta, kad šalys sudarė „Išperkamosios nuomos sutartį“, kuria UAB „Ūkio banko lizingas“ ir nuomininkas (atsakovas) sulygo, kad Lizingo įmonė nuperka iš nuomininko nurodyto pardavėjo (UAB „Mobili linija“) turtą (telefoną) ir perduoda jį nuomininkui valdyti ir naudoti su sąlyga, kad sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą, turtas pereis nuomininkui nuosavybės teise.

14. Sandorio sudarymo metu galiojusi CK 1.39 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata įtvirtinta ir galiojančiame CK 6.228¹ straipsnyje. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad telefoną iš verslininko įsigijo fizinis asmuo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokia sutartis laikytina vartojimo sutartimi, atitinkamai taikant vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančias nuostatas.

15. Kilus ginčui dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo, teismai, nepaisydami sutartyje nurodytų jos ar šalių pavadinimų, turi aiškintis tokia sutartimi nustatytų teisių ir pareigų turinį bei apimtį, kurie leistų nuspręsti, kokios sutarties nuostatas (ar kelių sutarčių elementus) atitinka šalių susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2013).

16. Sandorio sudarymo metu galiojusi CK 6.503 straipsnio 1 dalis nustatė, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.886 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius.

17. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011).

18. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, šalių sudaryta sutartis šalių sudaryta išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis savo požymiais ir esme atitinka galiojusios CK 6.886 straipsnio 2 dalies nuostatas. Todėl, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju negalėjo būti taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos.

Dėl netesybų mažinimo

19. Byloje kilęs ginčas dėl iš atsakovo S. I. priteistų ieškovo UAB „Kapitalo valda“ naudai delspinigių sumažinimo nuo 645,27 Eur iki 161,32 Eur dydžio. Pirmosios instancijos teismas sumažino minėtą delspinigių sumą, nurodydamas, kad atsakovas yra vartotojas bei sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties pusė ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, taip pat atsižvelgė į prievolės sumą, kuri yra beveik du kartus mažesnė nei prašoma priteisti delspinigių suma, be to, įvertino delspinigių susidarymo laikotarpį, kad ieškovas dėl skolos priteisimo kreipėsi tik po beveik devynerių metų nuo atsakovo įsipareigojimų vykdymo termino pabaigos ir tik po daugiau nei septynerių metų po reikalavimų perleidimo sutarties pasirašymo su pradiniu kreditoriumi.

20. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

21. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Minėta, nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

22. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra vartotojas, pagrindinės prievolės suma (327,97 Eur) beveik du kartus mažesnė nei prašoma priteisti delspinigių suma, ieškovas delsė kreiptis dėl skolos priteisimo, yra objektyvūs kriterijai leidžiantys mažinti prašomą priteisti delspinigių sumą nuo 645,27 Eur iki 161,32 Eur dydžio. Priteista delspinigių suma laikytina atitinkanti teismų praktikoje suformuotas delspinigių mažinimo kriterijus vartojimo teisiniuose santykiuose.

23. Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad teismas nenurodė, kokia procentine išraiška ar kokiu laikotarpiu yra grindžiamas delspinigių mažinimas. Nors nurodytais kriterijais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir gali būti remiamasi sprendžiant dėl konkretaus netesybų dydžio, tačiau privalomo tokių kriterijų taikymo nenustato nei teisinis reglamentavimas, nei teismų praktikoje pateikti išaiškinimai.

24. Kasacinis teismas savo nutartyse nėra nustatęs universalaus netesybų dydžio, kuris būtų pripažintinas protingu kiekvienos bylos atveju, todėl teismas, spręsdamas netesybų mažinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi atsižvelgti į nagrinėjamos bylos faktinę situaciją, o ne vadovautis kitoje byloje nurodyti protingu delspinigių dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-358-916-2017, 43 p.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad netesybos mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-1094/2003). Be to, teismas turi pareigą ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).

25. Apelianto nurodyti argumentai, dėl Vartojimo kredito įstatymo netaikymo nagrinėjamu atveju, nors ir laikytini pagrįstais, nes įstatymo 49 straipsnyje nustatyta, kad įstatymas įsigalioja 2011 m. balandžio 1 d. ir šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo (49 straipsnio 4 dalis). Tačiau, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodyto įstatymo nuostatomis nesirėmė, o taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl taikytinų kriterijų sprendžiant dėl netesybų mažinimo, tame tarpe CK 1.5 straipsnyje nustatytu teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus. Apeliantas neįrodinėjo, kad prašomos priteisti netesybos atitinka jo nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą ir dėl to negali būti priteisiamos mažesnės (CK 6.258 straipsnio 3 dalis, 6.73 straipsnio 2 dalis).

26. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.