- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-28
- Bylos Nr.
- e2-933-567/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00135-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Neringa Švedienė, Tomas Venckus
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „PU1“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (kreditoriaus) M. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutarties patvirtinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „PU1“ finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Mikro Fauna“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Mikro Fauna“ (toliau – ir bendrovė) nemokumo administratorė mažoji bendrija (toliau – MB) „Penktas šansas“ 2024 m. rugsėjo 11 d. pateikė teismui prašymą įtraukti į bendrovės kreditorių sąrašą uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „SME Capital 3“ su antrąja eile tenkinamu 13 867,07 Eur finansiniu reikalavimu.
2. Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartimi LUAB „Mikro Fauna“ nemokumo administratorės prašymą patenkino ir įtraukė į antrosios eilės kreditorių sąrašą UAB „SME Capital 3“ su 13 867,07 Eur finansiniu reikalavimu.
3. Suinteresuotas asmuo M. B. pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalies, kuria bendrovės bankroto byloje buvo patvirtintas UAB „SME Capital 3“ finansinis reikalavimas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-789-450/2025 panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį patvirtinti antrosios eilės UAB „SME Capital 3“ 13 867,07 Eur finansinį reikalavimą ir perdavė UAB „SME Capital 3“ finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
5. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad bendrovės kreditoriui M. B. iškėlus ginčą dėl teismo nutartimi patvirtinto UAB „SME Capital 3“ finansinio reikalavimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas turėjo šį ginčą išnagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, atlikdamas išsamų įrodymų tyrimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų, kuriais buvo grindžiamas „sąrašo principu“ patvirtintas UAB „SME Capital 3“ 13 867,07 Eur finansinis reikalavimas, tyrimo ir vertinimo, neanalizavo kreditoriaus M. B. atskirajame skunde nurodytų aplinkybių, dėl kurių kvestionuojamas ginčijamas finansinis reikalavimas, todėl panaikino apskųstosios nutarties dalį.
6. Naujoji kreditorė UAB „PU1“, perėmusi UAB „SME Capital 3“ (pradinės kreditorės) teises į LUAB „Mikro Fauna“, prašė patvirtinti UAB „PU1“ 13 867,07 Eur finansinį reikalavimą LUAB „Mikro Fauna“ bankroto byloje ir nurodė, kad paskolos gavėjos LUAB „Mikro Fauna“ neįvykdyti įsipareigojimai paskolos davėjai pagal paskolos sutartį sudaro 13 867,07 Eur, iš kurių: 8 750,10 Eur negrąžinta paskolos dalis, 719,45 Eur palūkanos, 4 090,85 Eur kompensacinės palūkanos ir 306,67 Eur skolos išieškojimo išlaidos.
7. Kreditoriaus M. B. nuomone, UAB „SME Capital 3“ (vėliau – UAB „PU1“) finansinis reikalavimas prieštarauja 2021 m. gruodžio 16 d. paskolos sutarties Nr. CP3/21-12-15/07 sąlygoms. Šio kreditoriaus teigimu, paskolos sutarties 4.2 punkte nurodyta „paskolos valiuta – 400 Eur“, todėl sugrąžinus 15 000 Eur LUAB „Mikro Fauna“ liko skolinga 6 000 000 Eur. Šiuo metu sugrąžinta skola sudaro 2 499 000 Eur ir UAB „SME Capital 3“ vengia mokėti palūkanas už laikomas bendrovės lėšas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos UAB „PU1“ 13 867,07 Eur antrosios eilės finansinį reikalavimą LUAB „Mikro Fauna“ bankroto byloje.
9. Teismas nurodė, kad, kreditoriui M. B. ginčijant kito kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumą, jam kyla pareiga įrodyti, jog ginčijamas finansinis reikalavimas yra nepagrįstas. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju kreditorius M. B. nepateikė rašytinių duomenų, patvirtinančių, jog LUAB „Mikro Fauna“ yra grąžinusi visą paskolos sutartimi sulygtą paskolos sumą, įskaitant palūkanas. Kreditorius M. B. nepateikė rašytinių ar kitų įrodymų, kad pagal paskolos sutartį šiuo metu pati paskolos davėja UAB „SME Capital 3“ yra skolinga atsakovei LUAB „Mikro Fauna“.
10. Teismas, įvertinęs ginčo šalių pateiktus dokumentus, paaiškinimus, konstatavo, jog paskolos sutartis patvirtina UAB „SME Capital 3“ ir LUAB „Mikro Fauna“ siejusius paskolos teisinius santykius. Byloje pateikti įrodymai patvirtina apie negrąžintą 8 750,10 Eur paskolos dalį. Be to, paskolos gavėja nesumokėjo sutartais terminais palūkanų ir liko skolinga paskolos davėjai 719,45 Eur palūkanas bei 4 090,85 Eur kompensacines palūkanas. Byloje įrodyta, kad paskolos davėja patyrė ir 306,67 Eur skolos išieškojimo išlaidas. Teismas konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, kad paskolos gavėjos LUAB „Mikro Fauna“ neįvykdyti įsipareigojimai pagal paskolos sutartį sudaro 13 867,07 Eur.
11. Analizuodamas kreditoriaus M. B. skunde išdėstytus teiginius, teismas pastebėjo, kad kreditorius mano, jog jeigu paskolos sutarties 4.2 punkte nurodyta „paskolos valiuta – 400 Eur“ (tikėtina, kad tai techninė klaida, nes šalia esančiame 4.4 punkte nurodomas 400 Eur paskolos administravimo mokestis), tai reikštų, jog paskolos gavėja paskolos davėjai privalėjo grąžinti (grąžino) 400 kartų didesnę sumą negu sutarta paskolos sutartyje. Kitaip tariant, pagal kreditoriaus M. B. apskaičiavimus, jeigu būtų grąžinta 15 000 Eur paskola, iš tikrųjų būtų grąžinta 6 000 000 Eur (15 000 × 400 = 6 000 000 Eur). Taigi, šio kreditoriaus teigimu, jeigu LUAB „Mikro Fauna“ grąžino paskolos davėjai 6 247,50 Eur, tai reiškia, kad ji iš tikrųjų grąžino 2 499 000 Eur (6 247,50 × 400 = 2 499 000 Eur). Taigi, bendrovė paskolos davėjai permokėjo ir todėl perviršį paskolos davėja turi grąžinti atsakovei LUAB „Mikro Fauna“. Teismas tokius kreditoriaus teiginius įvertino kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Nagrinėjamoje byloje pateikti mokėjimo grafikai, nurodytos sumos, kurias LUAB „Mikro Fauna“ pervedė paskolos davėjai UAB „SME Capital 3“, patvirtina, kokia liko negrąžinta paskolos dalis (8 750,10 Eur). Byloje nėra įrodymų apie didesnes pervestas sumas ir kreditorius nepateikė tokių įrodymų.
12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kreditorius M. B. teigia, jog paskolos sutarties 4.16 punkte nurodyta, jog „finansinės sąlygos netaikomos“, todėl visi papildomi reikalavimai dėl palūkanų, delspinigių, administravimo mokesčių ar kitų finansinių prievolių negalėjo būti apskaičiuoti ir patvirtinti bendrovės bankroto byloje. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutarties 4.16 punkte nurodyta sąlyga, kad „finansinės sąlygos: netaikomos“, reiškia, jog tik šis punktas nėra taikomas. Atitinkamai yra taikomi visi kiti paskolos sutarties punktai, kurie apibrėžia paskolos sumą, paskolos laikotarpį, mokėtinas palūkanas ir t. t. Teismas priėjo išvadą, kad paskolos sutartyje netaikomas 4.16 punktas nekeičia visų kitų paskolos gavėjos LUAB „Mikro Fauna“ paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Suinteresuotas asmuo M. B. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo:
13.1. panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir atsisakyti patvirtinti UAB „PU1“ finansinį reikalavimą LUAB „Mikro Fauna“ bankroto byloje;
13.2. arba sustabdyti bylos nagrinėjimą iki atliekamo ikiteisminio tyrimo pabaigos;
13.3. priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas;
13.4. priimti naujus įrodymus;
13.5. paskirti ekspertizę:
13.5.1. finansų teisės finansų rinkų ekspertui – dėl paskolos sutarties 4.16 punkto reikšmės ir 0,24 proc. per dieną netesybų proporcingumo;
13.5.2. lingvistinę terminų – dėl paskolos sutarties 4.2 ir 4.16 punktų aiškinimo pagal finansų sektoriaus praktiką;
13.6. kreiptis į Lietuvos banką dėl rašytinės išvados (paskolos sutarties terminų ir sąžiningumo vertinimo, kai specialiose sąlygose įrašyta „finansinės sąlygos: netaikomos“);
13.7. įpareigoti UAB „PU1“ (UAB „SME Capital 3“) pateikti:
13.7.1. 2021 m. gruodžio 16 d. galiojusią bendrųjų sąlygų redakciją;
13.7.2. sutarties šablono versijų ir redagavimo žurnalus;
13.7.3. vidaus kontrolės ir teisinės peržiūros įrašus;
13.7.4. mokėjimų grafikų ir įskaitymų detalizaciją;
13.7.5. visą komunikaciją dėl tariamos „techninės klaidos“;
13.8. skirti žodinį bylos nagrinėjimą (jei teismas manytų, kad reikalinga įrodyti specialiąsias žinias).
14. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais :
14.1. Paskolos sutarties specialiosiose sąlygose įrašyta: „paskolos valiuta: 400 Eur“ (4.2 punktas) ir „finansinės sąlygos: netaikomas“ (4.16 punktas). Šios formuluotės nebuvo paneigtos ar pataisytos pačių kreditorių iki ginčo kilimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnį ir kasacinio teismo praktiką neaiškios sąlygos aiškinamos jas parengusios šalies nenaudai, todėl abejonių dėl paskolos sutarties 4.2 ir 4.16 punktų negalima spręsti paskolos davėjos naudai. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pats suformulavo ir pritaikė „klaidos“ versiją, nors įrodinėjimo pareiga dėl reikalavimo pagrįstumo tenka pačiai kreditorei. Taip teismas faktiškai perėmė finansų paslaugos teikėjo funkciją, o tai prieštarauja dispozityvumui bei rungimosi principui.
14.2. Be bazinių palūkanų (15 proc.), sutartyje numatytos 0,24 proc. per dieną kompensacinės palūkanos, kurios sudaro apie 87,6 proc. per metus. Tokios netesybos yra neproporcingos ir turėtų būti mažinamos arba netaikomos. Pagal paskolos sutarties 4.16 punktą („finansinės sąlygos: netaikomas“), papildomi mokesčiai neturėtų būti taikomi.
14.3. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nustatė galimus sukčiavimo požymius ir skundą persiuntė Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Kol nėra atliktas ikiteisminis tyrimas, finansinio reikalavimo tvirtinimas dėl tos pačios sutarties yra netikslingas.
Atsiliepimas
15. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja UAB „PU1“ prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį nepakeistą.
16. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Skundžiama nutartimi teismas išsamiai išanalizavo kreditoriaus reiškiamą finansinį reikalavimą, ir skundžiamos nutarties 18–20 punktuose pažymėjo, kad kreditorė į bankroto bylą pateikė pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą, o su šiuo reikalavimu nesutinkantis apeliantas M. B. nepateikė objektyvių įrodymų argumentams pagrįsti.
16.2. Apeliantas nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima pagrįsti paskolos sutartyje nustatytą kompensacinių palūkanų dydžio mažinimą ir paneigti paskolos sutarties šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. LUAB „Mikro Fauna“ neįvykdė savo prievolių sutartais terminais, todėl turi prievolę sumokėti 4 090,85 Eur kompensacines palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
17. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis patvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens bankroto byloje yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl bylos sustabdymo
18. Apeliantas atskirajame skundė prašo sustabdyti bylą, nes Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nustatė galimus UAB „SME Capital 3“ sukčiavimo požymius ir apelianto skundą persiuntė Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
19. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.
20. Pagal kasacinio teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje (kitose neišnagrinėtose bylose) yra tiesioginis prejudicinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016).
21. Teismas privalo sustabdyti bylą, kai jam, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas negali jų nustatyti. Taigi, jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020).
22. CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji bylos sustabdymo pagrindai, vienas iš kurių taikomas tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina (CPK 164 straipsnio 4 punktas). Esminis skirtumas tarp privalomojo (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyviojo bylos sustabdymo yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-421/2021).
23. Apeliacinės instancijos teismas netenkina apelianto prašymo dėl šios bylos sustabdymo, nes apelianto nurodytos bylos sustabdymo priežastys nelaikytinos objektyviomis kliūtimis, dėl kurių nebūtų galima išnagrinėti šios civilinės bylos pagal atskirąjį skundą. Apeliantas nepateikė duomenų, kad Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos persiųsto skundo pagrindu UAB „SME Capital 3“ atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vien tai, kad apelianto akcentuojamas ikiteisminis tyrimas galimai yra pradėtas, nesant duomenų apie jo baigtį, nesant priimto ir įsiteisėjusio procesinio sprendimo baudžiamajame procese, savaime nesudaro pagrindo sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą.
24. Apeliacinės instancijos teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje civilinėje byloje, jos nestabdydamas. Taigi, civilinės bylos sustabdymas apeliaciniame procese neatitiktų bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo, neproporcingai užvilkintų procesą ir pažeistų civilinio proceso koncentruotumo principą (CPK 7 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo stabdyti civilinę bylą pagal atskirąjį skundą, nes šiuo atveju nėra civilinės bylos sustabdymo privalomųjų ar fakultatyviųjų pagrindų.
Dėl naujų įrodymų
25. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus:
25.1. LUAB „Mikro Fauna“ ir UAB „SME Capital 3“ 2021 m. gruodžio 16 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. CP3/21-12-15/07;
25.2. M. B. ir UAB „SME Capital 3“ 2025 m. liepos 16 d. susirašinėjimo elektroniniu paštu duomenis;
25.3. apelianto 2025 m. liepos 22 d. raštą UAB „SME Capital 3“;
25.4. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2025 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. 2R-(2.13Mr) ir 2025 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 3R-(2.13-1.E);
25.5. skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį.
26. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai).
27. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021).
28. 2021 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartis buvo pateikta pirmosios instancijos teismui tiek su bendrovės nemokumo administratorės prašymu patvirtinti neginčijamą bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, tiek sprendžiant klausimą dėl ginčijamo finansinio reikalavimo patvirtinimo iš bendrovės bankroto bylos išskirtoje byloje, o Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartis buvo priimta dėl ginčijamo finansinio reikalavimo patvirtinimo ir yra skundžiama apelianto atskiruoju skundu. Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) ir iš kitų informacinių sistemų bei registrų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepriima minėtų įrodymų, nes apeliacinės instancijos teismas turi teisę naudotis visais LITEKO duomenimis, informacinėmis sistemomis ir registrais.
Žemesnės instancijos teismas
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal atskirąjį skundą išnagrinėjimui, todėl apelianto pateikti kiti nauji įrodymai nepriimami, juolab kad jie sudaryti iki skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.
Dėl įrodymų išreikalavimo ir Lietuvos banko išvados pateikimo
30. Apeliantas atskirajame skunde prašo įpareigoti UAB „PU1“ (UAB „SME Capital 3“) pateikti: 2021 m. gruodžio 16 d. galiojusią bendrųjų sąlygų redakciją, sutarties šablono versijų ir redagavimo žurnalus, vidaus kontrolės ir teisinės peržiūros įrašus, mokėjimų grafikų ir įskaitymų detalizaciją, visą komunikaciją dėl tariamos „techninės klaidos“.
31. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti.
32. Atskirojo skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo procesinio sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas procesinį sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017).
33. Taigi, atskirojo skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas nutartį, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo, skatinama bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).
Žemesnės instancijos teismas
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nustatė, kad procesine teise reikšti prašymus (išreikalauti įrodymus, įtraukti į bylą išvadą teikiančią instituciją) apeliantas galėjo pasinaudoti pirmosios instancijos teisme, tačiau to nepadarė. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent jame pagal proceso operatyvumo, koncentracijos bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.
35. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, įtvirtintą CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo aktyvumas procese pateisinamas tik CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Bankroto proceso atveju likviduojamos dėl bankroto bendrovės teisių gynimas yra susijęs su viešuoju interesu, tačiau net ir šiuo atveju šalys nėra atleistos nuo įrodinėjimo pareigos (nagrinėjamu atveju apeliantas nuo pareigos įrodyti ginčijamo kitos kreditorės finansinio reikalavimo nepagrįstumą). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto prašymas apeliacinės instancijos teismui rinkti įrodymus yra pareigos teismui rinkti įrodymus už apeliantą perkėlimas. Tai suponuotų rungimosi ir lygiateisiškumo principų ignoravimą. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas dėl įrodymų gavimo kreipėsi į UAB „SME Capital 3“, jos teisių į bendrovę perėmėją ar bendrovės nemokumo administratorę, arba prašė išreikalauti atitinkamus duomenis pirmosios instancijos teisme.
36. Kaip minėta, CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis tikrinama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t.
37. Be to, prašomi išreikalauti įrodymai neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo, įtvirtinto CPK 180 straipsnyje. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Pažymėtina, kad apeliantas atskirajame skunde nenurodė konkrečių argumentų, kaip prašomi išreikalauti įrodymai yra susiję su ginčijamu finansiniu reikalavimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateiktų įrodymų pakanka ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumui įvertinti.
Žemesnės instancijos teismas
38. Apeliantas atskirajame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos banką dėl rašytinės išvados (kreditų sutarčių terminų ir sąžiningumo vertinimo, kai specialiose sąlygose įrašyta „Finansinės sąlygos: netaikomos“) pateikimo, tačiau atskirajame skundė konkrečiai nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes, kurias netinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, galėtų pagrįsti šios institucijos išvados. Be to, apeliantas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neprašė į bylą įtraukti Lietuvos banko, kaip išvadą teikiančios institucijos, dėl to prašymas dėl Lietuvos banko išvados pateikimo negali būti reiškiamas apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis, 338 straipsnis).
39. Nustačiusi, kad apeliantas turėjo galimybę minėtus procesinius prašymus pateikti pirmosios instancijos teismui, bet to nepadarė, teisėjų kolegija atsisako tenkinti nurodytus apelianto procesinius prašymus.
Dėl teismo ekspertizės
40. Apeliantas atskirajame skunde prašo paskirti teismo ekspertizę: finansų teisės finansų rinkų ekspertui – dėl paskolos sutarties 4.16 punkto reikšmės ir 0,24 proc. per dieną netesybų proporcingumo; lingvistinę terminų – dėl paskolos sutarties 4.2 ir 4.16 punktų aiškinimo pagal finansų sektoriaus praktiką.
41. CPK 212 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, siekiant išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija.
42. Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso teisės normą, nurodė, kad teismo ekspertizės paskyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, jog jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį išsprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023).
43. Taigi, viena vertus, proceso šalis, siekdama pagrįsti savo reikalavimus ar atsikirtimus, turi teisę teikti teismui prašymą byloje skirti teismo ekspertizę, kita vertus, teismas, spręsdamas dėl ekspertizės skyrimo, turi pareigą įvertinti tokios ekspertizės paskyrimo tikslingumą.
44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas neprašė skirti teismo ekspertizės. Atskirajame skunde apeliantas taip pat nenurodė argumentų dėl teismo ekspertizės skyrimo tikslingumo. Iš atskirojo skundo argumentų galima spręsti, kad apelianto prašymas paskirti teismo ekspertizę iš esmės siejamas su nesutikimu su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, joje nurodytomis išvadomis dėl paskolos sutarties sąlygų įvertinimo, tačiau apeliantas neišdėsto argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl teismo ekspertizės paskyrimo apeliacinės instancijos teisme poreikio. Kaip minėta, byloje esančių įrodymų pakanka apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliaciniame procese taikomą ribotos apeliacijos modelį, netenkina apelianto prašymo skirti teismo ekspertizę.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
45. Atskirajame skunde apeliantas prašo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka.
46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumo procese teismo posėdžiai vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (JANĮ 31 straipsnio 2 dalis). Taigi, diskrecijos teisė spręsti, ar nagrinėjamoje situacijoje yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, yra suteikta bylą nagrinėjančiam teismui.
47. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Dalyvaujančių byloje asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Pagal galiojantį reguliavimą pasirinkimas, kokia tvarka (žodinio ar rašytinio proceso) nagrinėti klausimą dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, yra priskirtas nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui. Šį klausimą teismas turi spręsti, atsižvelgdamas į veiksmingo nemokumo proceso tikslą (JANĮ 1 straipsnio 1 dalis), nemokumo proceso principus (JANĮ 3 straipsnis) bei kolektyvinį nemokumo proceso pobūdį, kuris suponuoja, kad nemokumo procese turi būti atsižvelgiama į visų kreditorių interesus kuo greičiau patenkinti savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-1120/2023).
48. Pagal atskirųjų skundų bendrąją nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą CPK 336 straipsnio 1 dalyje, atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322, 338 straipsniuose įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti atskirojo skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys atskirajame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, kai apeliacine tvarka nagrinėjamas finansinio reikalavimo patvirtinimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
49. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, taip pat įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes ir apelianto reikalavimą (netvirtinti UAB „PU1“ finansinio reikalavimo), konstatuoja, kad nėra būtinas atskirojo skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, todėl nėra poreikio taikyti išimtį. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiama nutartimi klausimas dėl ginčijamo finansinio reikalavimo patvirtinimo išspręstas teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Dėl esminių faktinių aplinkybių
50. Pradinė kreditorė UAB „SME Capital 3“ ir UAB „Mikro Fauna“ 2021 m. gruodžio 16 d. sudarė paskolos sutartį Nr. CP3/21-12-15/07, kurios pagrindu pradinė kreditorė bendrovei suteikė 15 000 Eur paskolą, skaičiuojant 15 proc. dydžio metines palūkanas (paskolos sutarties 4.5 punktas) ir 0,24 procentų dydžio per dieną kompensacines palūkanas (paskolos sutarties 4.5 punktas). Paskolos sutartyje susitarta, kad paskola turi būti grąžinta 2022 m. sausio 16 d.–2024 m. gruodžio 16 d. laikotarpiu pagal mokėjimo grafiką, pateiktą priede Nr. 1.
51. UAB „SME Capital 3“ ir M. B. 2021 m. gruodžio 16 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. CP3/21-12-15/08/L, pagal kurią M. B., kaip laiduotojas ir solidarus bendraskolis, įsipareigojo atsakyti visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu UAB „Mikro Fauna“, už kurią laiduojama, tinkamai neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2021 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį. Jeigu UAB „Mikro Fauna“ tinkamai nevykdys visos savo prievolės UAB „SME Capital 3“ ar jos dalies (taip pat jeigu UAB „Mikro Fauna“ taps nemoki ir (ar) jai bus iškelta bankroto byla ar restruktūrizavimo byla), M. B. įsipareigojo įvykdyti visus mokėjimus UAB „SME Capital 3“, numatytus ir UAB „Mikro Fauna“ prisiimtus paskolos sutartimi, tomis pačiomis sąlygomis ir ta pačia apimtimi, kaip ir privaloma UAB „Mikro Fauna“, įskaitant palūkanas, delspinigius, nuostolių atlyginimą ir kitus mokėjimus (laidavimo sutarties 1.1, 1.2 punktai).
52. Bendrovė tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nesilaikė paskolos sutarties priede Nr. 1 sutarto mokėjimų grafiko, todėl pradinė kreditorė UAB „SME Capital 3“ vienašališkai nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutraukė paskolos sutartį. Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarė J. Š. 2023 m. rugpjūčio 22 d. vekselio pagrindu išdavė vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-8657 (toliau – vykdomasis įrašas). Vykdomasis įrašas buvo pateiktas vykdyti antstolei A. R. Ž. (toliau – antstolė), 2023 m. rugpjūčio 30 d. pradėta vykdomoji byla Nr. 0075/23/01303 (toliau – vykdomoji byla). Vykdomojoje byloje iš paskolos gavėjos paskolos davėjai nebuvo išieškota piniginių lėšų. Antstolė 2024 m. balandžio 5 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą ir patvarkymu Nr. S-24-75-8385 vykdomąją bylą užbaigė. Paskolos davėja patyrė 306,67 Eur skolos išieškojimų išlaidų, iš kurių 91,49 Eur sudaro išlaidos notarui už vykdomojo dokumento išdavimą ir 215,18 Eur būtinosios vykdymo išlaidos antstolei.
53. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla ir paskirta nemokumo administratore MB „Penktas šansas“. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. liepos 3 d. Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. spalio 21 d. nutartimi bendrovę pripažino likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. spalio 30 d. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartimi buvo patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 14 d.
54. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1539-1110/2025 priteisė UAB „SME Capital 3“ iš M. B., kaip laiduotojo (t. y. solidaraus skolininko su LUAB „Mikro Fauna“), 8 750,10 Eur negrąžintos paskolos, 719,45 Eur palūkanų, 4 090,85 Eur kompensacinių palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 13 560,40 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. rugpjūčio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 305 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kauno apygardos teismas 2025 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1009-896/2025 paliko pirmosios instancijos teismo 2025 m. sausio 17 d. sprendimą nepakeistą. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. eA2-33043-1093/2025 2025 m. spalio 8 d. atidėjo nutarties pagal M. B. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-1539-1110/2025 priėmimą ir paskelbimą 2025 m. spalio 31 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
55. UAB „SME Capital 3“ (pradinė kreditorė) perleido UAB „PU1“ (naujoji kreditorė) reikalavimo teises į LUAB „Mikro Fauna“ pagal 2025 m. balandžio 24 d. sudarytą sutartį dėl reikalavimo teisių perleidimo Nr. PU1-SMEC/2025-04-24/02.
Dėl finansinio reikalavimo
56. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūra juridinio asmens bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojantį juridinį asmenį, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020, 13 punktas).
57. Bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas, reikalaujantis teismui spręsti visus klausimus, atsižvelgiant į likviduojamos dėl bankroto bendrovės ir jos kreditorių interesus. Bankroto procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios bendrovės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios likviduojamos dėl bankroto bendrovės interesus, todėl teismas turi būti aktyvus, nes tinkamu bankroto procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-684/2017, 21 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 14 punktas). Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviu, neišnyksta ir bendrovei iškėlus bankroto bylą, todėl teismui tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus, išlieka pareiga savo iniciatyva įvertinti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
58. Kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios bendrovės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Gali būti tvirtinamas tik patikrintas kreditoriaus reikalavimas. Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka nemokumo administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo nemokumo administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
59. Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš likviduojamos dėl bankroto bendrovės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl, siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-862-450/2022, 22 punktas).
60. Esminis kreditorių reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teisme, kuris, gavęs reikiamus duomenis, sprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), ar jis yra pagrįstas, ar pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, bankroto bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-313/2023, 20 punktas).
61. Reikalavimas kreditoriui pagrįsti savo reikalavimą taikomas ir tuo atveju, kai pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę perima kitas kreditorius. Reikalavimo teisę perėmęs kreditorius turi pagrįsti ankstesnio kreditoriaus reikalavimo teisės galiojimą ir dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 42 punktas). Spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu perleistos prievolės, teismas turi vertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015).
62. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.
63. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
64. Taigi, kreditoriaus finansinis reikalavimas nemokumo byloje gali būti patvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Nagrinėjamu atveju finansinis reikalavimas, kuris paskolos davėjos UAB „SME Capital 3“ perleistas UAB „PU1“, kildinamas iš reikalavimo teisių perleidimo sutarties, todėl, sprendžiant klausimą dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo, vertinamas pirminis sandoris, kurio pagrindu, kaip teigia apeliantas (buvęs LUAB „Mikro Fauna“ vadovas ir vienintelis akcininkas), neatsirado paskolos gavėjos LUAB „Mikro Fauna“ prievolė grąžinti paskolos davėjai paskolą ir mokėti nepagrįstai dideles palūkanas, nes pati paskolos davėja liko skolinga LUAB „Mikro Fauna“.
65. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šis principas yra būtina sutarčių teisės efektyvumo sąlyga. Vertinant sutarties laisvės ir sutarties privalomumo principų tarpusavio sąveiką, darytina išvada, kad šalys turi teisę teisiškai susisaistyti įvairaus pobūdžio įstatymuose neaptartais susitarimais. Tokio pobūdžio susitarimai jų šalims turi įstatymo galią, yra teisiškai įpareigojantys, nebent prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, viešajai tvarkai ar gerai moralei arba turi valios ydų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021, 22 punktas).
66. Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 33 punktas).
67. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto M. B. argumentais, kad pareiškėjos UAB „PU1“ prašomas patvirtinti finansinis reikalavimas yra nepagrįstas, t. y. tiek dėl pagrindinės skolos, tiek dėl palūkanų ir kitų išlaidų (notarei ir antstolei). Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai patvirtinti pareiškėjos 13 867,07 Eur finansinį reikalavimą, kildinamą iš 2021 m. gruodžio 16 d. pradinės kreditorės UAB „SME Capital 3“ ir LUAB „Mikro Fauna“ sudarytos paskolos sutarties, pagrįsti tinkamu byloje esančių įrodymų įvertinimu. Pirmosios instancijos teismo išvados paremtos faktinėmis aplinkybėmis, kurios patvirtina, kad pagal nurodytą paskolos sutartį UAB „SME Capital 3“ paskolino bendrovei 15 000 Eur iki 2024 m. gruodžio 16 d., skaičiuojant 15 proc. dydžio metines palūkanas ir 0,24 proc. dydžio per dieną kompensacines palūkanas. LUAB „Mikro Fauna“ tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, t. y. nesilaikė paskolos sutarties priedu Nr. 1 sutarto mokėjimų grafiko, todėl pradinė kreditorė UAB „SME Capital 3“ vienašališkai nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutraukė paskolos sutartį ir kreipėsi dėl vykdomojo įrašo išdavimo (paskolos grąžinimas buvo užtikrintas atsakovės vekseliu ir apelianto laidavimu) bei susidariusios skolos išieškojimo priverstine tvarka per antstolį, tačiau skola priverstine tvarka nebuvo išieškota.
68. Prie prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą pateikti paskolos grąžinimo duomenys patvirtina, kad bendrovė negrąžino 8 750 Eur paskolos ir nesumokėjo 719,45 Eur palūkanų už naudojimąsi paskolos lėšomis bei 4 090,85 Eur kompensacinių palūkanų, iš viso 13 560,30 Eur. Kartu su minėtu prašymu pateiktos notarės J. Š. 2023 m. rugpjūčio 22 d. ir antstolės A. R. Ž. 2023 m. rugpjūčio 29 d. išrašytos pridėtinės vertės mokesčio sąskaitos faktūros patvirtina pareiškėjos (pradinės kreditorės teisių perėmėjos) patirtas 306,67 Eur išlaidas, susijusias su vykdomojo įrašo išdavimu ir jo perdavimu vykdyti priverstine tvarka. Taigi, pareiškėjos prašomas patvirtinti 13 867,07 Eur finansinis reikalavimas yra pagrįstas leistinais įrodymais.
69. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad paskolos sutarties 4.2 punkte nurodyta „paskolos valiuta – 400 Eur“ reiškia, kad bendrovė paskolos davėjai turėjo grąžinti (grąžino) 400 kartų didesnę sumą nei paskolos suma, t. y. 6 000 000 Eur.
70. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Pagal CK 6.193 straipsnį: 1) sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; 2) visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; 3) jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; 4) kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 5) aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
71. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 85 punktas; 2022 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022, 25 punktas).
72. Taigi, kiekviena sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.
73. Nagrinėjamu atveju bendrovės nemokumo administratorė neginčijo nei bendrovės 15 000 Eur paskolos gavimo fakto, nei susidariusio skolos likučio, taip pat neteikė įrodymų, kad bendrovė paskolos gavėjai mokėjo daug didesnes (400 kartų) paskolos grąžinimo įmokas. Paskolos sutarties priedas Nr. 1 (mokėjimo grafikas) ir pareiškėjos pateikti bendrovės atliktų mokėjimų duomenys patvirtina, kad bendrovė nuo paskolos sutarties sudarymo iki paskolos sutarties nutraukimo daugiau nei metus mokėjo sutarties priede Nr. 1 nurodytas skolos grąžinimo ir pagal paskolos sutartį apskaičiuotų palūkanų už naudojimąsi paskolos lėšomis įmokas, neviršijančias 600 Eur per mėnesį.
74. Byloje nėra duomenų, kad bendrovė mokėjo paskolos davėjai ne paskolos mokėjimo grafike nurodytas įmokas, 400 kartų viršijančias mokėjimo grafike nurodytas sumas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, jog paskolos sutarties 4.2 punkte, nurodant valiutą (400 Eur), buvo padaryta aiški rašymo klaida, atsižvelgiant į tai, jog gretimame paskolos sutarties 4.4 punkte nurodytas 400 Eur paskolos administravimo mokestis. Taigi, pareiškėjos finansinis reikalavimas, kildinamas iš paskolos sutarties, yra pagrįstas įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą jį patvirtinti, kadangi priešingų įrodymų, t. y. jog bendrovė negavo paskolos ar grąžino paskolos gavėjai didesnę sumą nei gavo, apeliantas nepateikė.
75. Pažymėtina, kad apeliantas bendrovės vadovu ir vieninteliu akcininku, t. y. bendrovės savininku, buvo tiek paskolos sudarymo, tiek jos nutraukimo metu, todėl akivaizdu, kad jei bendrovė iš tiesų mokėjo (turėjo pareigą mokėti) paskolos gavėjai 400 kartų paskolos mokėjimo grafike viršijančias įmokas, tai apeliantas šias aplinkybes galėjo pagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas, kaip bendrovės vadovas, reiškė paskolos davėjai pretenzijas dėl pareigos mokėti daug didesnes įmokas nei nurodyta paskolos mokėjimo grafike. Priešingai, byloje nustatyta, kad bendrovė iš pradžių mokėjo sutarties priede Nr. 1 (mokėjimo grafike) nurodytas įmokas, tačiau vėliau įsipareigojimų nevykdė, dėl to paskolos gavėja sutartį nutraukė vienašališkai, toks sutarties nutraukimo pagrindas nebuvo bendrovės ginčijamas.
Žemesnės instancijos teismas
76. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad paskolos sutarties 4.16 punkto formuluotė „finansinės sąlygos netaikomos“ reiškia, jog paskolos davėja negalėjo apskaičiuoti kitų bendrovės mokėtinų sumų, t. y. palūkanų ir administravimo mokesčio. Pažymėtina, kad tiek palūkanų (už naudojimąsi paskolos lėšomis ir kompensacinių), tiek administravimo mokesčio mokėjimas yra įtvirtintas kitose minėtose sutarties sąlygose, su kuriomis bendrovė sutiko. Paskolos sutarties 4.16 punkte įtvirtina minėta formuluotė nepanaikino bendrovės pagal sutartį prisiimtų kitų prievolių (sumokėti administravimo mokestį, mokėti palūkanas) vykdymo. Kaip minėta, bendrovė kurį laiką vykdė paskolos sutartį, mokėjo palūkanas už naudojimąsi paskolos lėšomis, o pagal paskolos davėjos 2021 m. balandžio 19 d. bendrąsias paskolų sutarčių sąlygas (1.1, 2.1.1 punktai) administravimo mokestis turėjo būti ir buvo nurodytas su bendrove sudarytoje paskolos sutartyje bei sumokėtas paskolos sutarties sudarymo metu, nes priešingu atveju paskolos sutartis su bendrove nebūtų sudaryta. Taigi, tarp bendrovės ir paskolos davėjos buvo susiklostę realūs paskolos teisiniai santykiai, sutarties šalys susitarė dėl esminių paskolos sutarties sąlygų (sumokėti administravimo mokestį, mokėti įmokas, įskaitant palūkanas), todėl apelianto argumentai dėl paskolos sutarties sąlygų neaiškumo atmestini, kaip nepagrįsti.
77. Apeliantas atskirajame skunde neginčija pareiškėjos prašomų patvirtinti palūkanų už naudojimąsi paskolos lėšomis dydžio (mokėjimo, pelno palūkanos), išlaidų notarei ir antstolei, tačiau nesutinka su paskolos sutartyje įtvirtintu kompensacinių palūkanų dydžiu ir prašo jį mažinti arba iš viso jo netaikyti.
78. Kasacinis teismas išaiškino, kad išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; CK 6.210, 6.261 straipsniai). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Pelno palūkanos aiškinamos, kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K?3-275-248/2015).
79. CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti įstatymo (CK 6.210 straipsnis) ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Kreditorius, įrodęs didesnius nuostolius, gali reikalauti ir jų atlyginimo. Taigi, įstatyme nustatyto dydžio kompensacinių palūkanų priteisimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą yra teisėtas ir nepriklauso nuo faktinių nuostolių įrodinėjimo.
80. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.
81. Pagal CK 6.261 straipsnį įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).
82. Kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos yra taikomos tada, kai asmuo pažeidė terminą piniginei prievolei įvykdyti. Pareiga mokėti šias palūkanas yra siejama su tuo, kad skolininkas tol, kol visiškai įvykdo prievolę, naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl, praleidęs terminą prievolei įvykdyti, jis privalo mokėti sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-313/2024, 45 punktas; 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 20 punktas).
83. Šalių sudarytos sutarties sąlygos, nustatančios kompensuojamųjų palūkanų mokėjimą, pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Toks aiškinimas visiškai atitinka kompensuojamųjų palūkanų kaip skolininko civilinės atsakomybės formos (minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo) sampratą ir neprieštarauja CK 6.221 straipsnio nuostatoms, pagal kurias sutartinė civilinė atsakomybė netesybų (ar jų paskirtį atitinkančių kompensuojamųjų palūkanų) mokėjimo forma skolininkui gali būti taikoma kartu su sutarties nutraukimu (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Taigi, tuo atveju, jei šalys sutartimi susitarė dėl atitinkamo dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo iki visiško paskolos grąžinimo, ši sutarties nuostata ir iš jos kylanti sutartyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo prievolė išlieka ir sutartį nutraukus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 45 punktas).
84. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad paskolos sutartimi bendrovė įsipareigojo paskolos davėjai mokėti 0,24 procentų kompensacines palūkanas per dieną. Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 4.3 punkte nurodyta, kad laiku nesumokėjus bet kurių pagal paskolos sutartį mokėtinų sumų arba nutraukus paskolos sutartį paskolos davėjos iniciatyva dėl paskolos gavėjos kaltės, siekiant kompensuoti patiriamą žalą ir atlyginti paskolos gavėjos patiriamus nuostolius, taip pat dėl mokėjimo terminų praleidimo padidėjusio paskolos gavėjos rizikingumo, paskolos gavėja moka paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas kompensuojamąsias palūkanas. Taigi, paskolos sutarties šalys susitarė dėl kompensacinių palūkanų mokėjimo ir jų dydžio skolininkei pažeidus prievolės įvykdymo terminą, t. y. dėl būsimų minimalių kreditorės nuostolių, patiriamų negalint laisvai disponuoti jai priklausančiomis lėšomis.
85. Byloje nekilo ginčo, kad bendrovė tinkamai neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, todėl paskolos davėja įgijo teisę reikalauti iš bendrovės ne tik grąžinti nesumokėtą paskolą ir sutarties šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanas, bet ir kompensacines palūkanas už prievolės termino pažeidimą. Pažymėtina, kad paskolos sutarties šalys, sudarydamos paskolos sutartį, numatė, jog už laiku nesumokėtas paskolos įmokas (skolą ir pelno (mokėjimo) palūkanas) bus taikomos 0,24 proc. dydžio kompensacinės palūkanos už dieną. Toks susitarimas atspindi šalių valią ir yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis), todėl jis yra privalomas sutarties šalims, kurios yra juridiniai asmenys, bei negali būti modifikuojamas teismo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėja reikalauja būtent tokių kompensacinių palūkanų, kurios buvo sutartos paskolos sutartyje, t. y. minimalių nuostolių atlyginimo pagal sutartyje nustatytą palūkanų dydį. Kaip minėta, remiantis CK 6.261 straipsnio nuostatomis, sutartyje nustatytų kompensacinių palūkanų dydis yra pakankamas įrodymas dėl minimalių kreditoriaus nuostolių patyrimo. Taigi, kompensacinės palūkanos, apskaičiuotos sutartyje numatyta tvarka, yra tinkamas minimalių nuostolių atlyginimas, todėl apelianto prieštaravimai dėl kompensacinių palūkanų dydžio yra nepagrįsti.
86. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą kompensacinių palūkanų apskaičiavimą, konstatuoja, kad paskolos davėja pagrįstai, bendrovei tinkamai neįvykdžius sutartinės prievolės pagal paskolos sutartį, apskaičiavo kompensacines palūkanas. Paskolos sutartyje numatytos kompensacinės palūkanos yra apskaičiuotos nuo negrąžintos paskolos sumos ir palūkanų už 180 dienų, taikant sutartyje numatytą kompensacinių palūkanų dydį (0,24 proc. už kiekvieną dieną). Apeliantas nepateikė argumentų dėl pareiškėjos pateiktų kompensacinių palūkanų apskaičiavimo teisingumo.
87. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų ir buvo skirta finansuoti bendrovės apyvartines lėšas, sutartis buvo vykdoma daugiau nei metus. Byloje nėra duomenų, kad bendrovė ar jos savininkas (apeliantas) iki ginčo šioje byloje kilimo būtų teikę paskolos davėjai prieštaravimus, inicijavę sąlygų pakeitimą ar derybas. Taigi, tiek bendrovė, tiek jos savininkas, laidavęs už bendrovę, su paskolos sąlygomis sutiko, todėl apelianto teiginiai dėl kompensacinių palūkanų, kaip ir kitų minėtų sutarties sąlygų, vertinami kaip deklaratyvūs, neparemti objektyviais įrodymais.
88. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paskolos sutartis yra nenuginčyta ir nemodifikuota bei nenustatyta pagrindo šį sandorį modifikuoti teismo iniciatyva apelianto nurodytu būdu, byloje taip pat nėra duomenų, kurie paneigtų paskolos teisinių santykių tarp paskolos gavėjos ir bendrovės egzistavimą bei pagrindinės skolos ir palūkanų dydį, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo netvirtinti pareiškėjos (pradinės kreditorės teisių perėmėjos) finansinio reikalavimo pagal apelianto nurodytus argumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad duomenys (kreditorių sąrašas) apie pradinės kreditorės finansinio reikalavimo dydį (apskaičiuotą be kompensacinių palūkanų) 2024 m. gegužės 24 d. buvo pateikti paties apelianto dar su atsiliepimu į pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Taigi, apeliantas dar iki ginčo šioje byloje kilimo neginčijo, kad bendrovė pagal paskolos sutartį yra skolinga paskolos davėjai.
89. Taigi, įrodymais pagrįsto finansinio reikalavimo nepatvirtinimas, teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčijus ir nemodifikavus paskolos sutarties, prieštarautų teisingumo, bankroto proceso efektyvumo ir kreditorių lygiateisiškumo principams (JANĮ 3 straipsnis) bei neatitiktų nemokumo proceso paskirties ir tikslo. Vien tai, kad apeliantas turi kitokią subjektyvią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų, įskaitant paskolos sutarties, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas įrodymais pagrįstą pareiškėjos finansinį reikalavimą, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teises normas bei nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar pakeisti.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
90. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Atskirojo skundo argumentai nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, naikinti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo, todėl ši nutartis paliekama nepakeista. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.
91. Atskirasis skundas atmetamas, todėl apeliantas neįgijo teisės į žyminio mokesčio grąžinimą. Pareiškėja UAB „PU1“ nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliantas neįgijo pareigos jas atlyginti (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.