Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. K. ir atsakovų J. K. bei E. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovams J. K. ir E. K. dėl skolos priteisimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia bei atsakovo J. K. priešieškinį ieškovei V. K. ir atsakovui E. K. dėl nuostolių priteisimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti jai iš atsakovo J. K. 138 139,57 Eur skolą (negrąžintą paskolą), 39 356,46 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pripažinti negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimą, sudarytą atsakovų J. K. ir E. K., dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įkeitimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo ir atsakovo J. K. priešieškinis dėl nuostolių priteisimo iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

13. Laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 26 d. iki 2006 m. birželio 2 d. E. K. atsakovui J. K. paskolino 322 926,32 Eur.

14. 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pirminis kreditorius E. K. perleido ieškovei V. K. reikalavimą pagal pirminio kreditoriaus sudarytas paskolos sutartis su atsakovu J. K.

15. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-33-431/2016), įsiteisėjusiu 2019 m. sausio 9 d., konstatavo, kad atsakovas J. K. trečiajam asmeniui E. K. iš suteiktos 322 926,32 Eur paskolos sumos grąžino 184 786,75 Eur bei įvykdė likusios negrąžintos 138 139,57 Eur sumos grąžinimo prievolę kitu būdu – 2018 m. lapkričio 24 d. susitarimu, įkeisdamas už trečiojo asmens E. K. prievolę bankui 177 051,95 Eur vertės nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu J. K. patvirtino, kad vėliau nurodytiems sklypams įkeitimas buvo panaikintas, sklypai grąžinti atsakovo nuosavybėn.

16. 2011 m. rugsėjo 20 d. skolininkė UAB „Tikritus“ ir kreditorė UAB „Vilanpa“ sudarė taikos sutartį, kurios 1.4 papunkčiu susitarė, kad skolininkės įsipareigojimas kreditorei iš viso 152 721,97 Lt (44 231,34 Eur). Šiai prievolei užtikrinti šalys susitarė, kad bus įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris ir įkeistas toliau nurodytas nekilnojamasis turtas.

17. Skolininkė UAB „Tikritus“ ir kreditorė UAB „Vilanpa“ 2011 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto 37-ajame notaro biure sudarė sutartinės hipotekos sandorį, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo sutartinės hipotekos sandoriu buvo įkeistas hipotekos objektas – atsakovui J. K. priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4,9100 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini). Sutartinės hipotekos sandoryje buvo nurodyta bendra įkeičiamo turto vertė – 152 721,97 Lt (44 231,34 Eur). Prievolės įvykdymo terminas – 2013 m. kovo 20 d.

18. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu atsakovas J. K. sutiko įkeisti jam nuosavybės teise tuo metu priklausantį 491 000 Lt vertės žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovės ir jos sutuoktinio E. K. bendrovės kreditoriaus naudai. Šio susitarimo tekstas toks: „Aš J. K. a/k. <...> gyv. <...> ir E. K. a/k. <...>gyv. <...>, UAB „Tikritus“ į. k. <...> akcininko, tarpusavyje susitaria, kad žemės sklypas ind. Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), man priklausantis asmeninės nuosavybės teise, mudviejų abiejų abipusiu susitarimu yra įvertintas po 1 (vieną tūkstantį litų) už kiekvieną arą. Kas sudaro 491 000 (keturis šimtus devyniasdešimt vieną tūkstantį litų). Aš J. K. sutinku įkeisti hipotekai šį žemės sklypą E. K. atstovaujamai įmonei UAB „Tikritus“ už įmonės susidariusį pradelstą įsiskolinimą už žaliavas UAB Vilanpai, į. k. <...> su sąlygomis: 1) Jeigu UAB „Tikritus“ negrąžins man per du metus įkeisto sklypo atgal, tai nuo pirmos sklypo įkeitimo dienos bus skaičiuojamos 1 (vieno procento) mėnesinės palūkanos, t. y. nuo 2011.09.21 už kiekvieną mėnesį. 2) Taip pat bus skaičiuojami delspinigiai už kiekvieną dieną, nuo pradelsto atsiskaitymo termino dienos, po 0,1 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Tai yra nuo 2013.09.21. 3) Jeigu UAB „Tikritus“ per du metus negrąžins man įkeisto (turto) sklypo atgal ir aš J. K. patirsiu su šio sklypo per E. K. įsipareigojimų nevykdymą bet kokių suvaržymų ar finansinių nuostolių, tai E. K. besąlygiškai sutinka padengti visus atsiradusius nuostolius savo asmeninėmis lėšomis arba asmeniniu ir šeimos turtu. 4) E. K. įsipareigoja informuoti visus UAB „Tikritus“ akcininkus apie šį susitarimą ir įsipareigojimų nevykdymo pasekmes. 5) Tik besąlygiškai sutikus E. K. su šiomis sąlygomis, aš J. K., sutinku įkeisti šį sklypą hipotekai už E. K. atstovaujamos įmonės UAB „Tikritus“ skolas.“

19. 2017 m. birželio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas bei išrašas iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad atsakovo J. K. įkeistas žemės sklypas, kurio vertė šalių sutarimu nustatyta 491 000 Lt (142 203,43 Eur), buvo parduotas 2017 m. birželio 21 d., kadangi, kaip teigia atsakovas, ieškovės ir jos sutuoktinio E. K. įmonė – UAB „Tikritus“ – neįvykdė kreditorės UAB „Vilanpa“ atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų ir kreditorius pasinaudojo teise atgauti skolą iš jo naudai įkeisto atsakovo turto.

Dėl ieškovės V. K. reikalavimo priteisti 39 356,46 Eur palūkanų

20. Anot apeliantės V. K., palūkanos už negrąžintą paskolos dalį iš viso sudaro 39 356,46 Eur. Pirmosios instancijos teismas, apeliantės teigimu, neteisingai įvertino tai, kad dėl palūkanų sutartyje nebuvo susitarta, todėl neteisingai atsisakė jas priteisti. Apeliantės manymu, palūkanos už negrąžintą paskolos sumą turėtų būti priteistos, nes, pasibaigus sutarčiai, atsakovas J. K. savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl nagrinėjamam atvejui taikytinos CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatos. Susitarimas dėl palūkanų netaikymo galiojo penkerius metus.

21. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė.

22. Paskolos teisiniai santykiai savo esme yra atlygintiniai, o atlyginimas už naudojimąsi paskolos davėjo perduotais pinigais mokamas palūkanų forma. Be to, paskolos davėjui turi būti grąžinta visa paskolos sutartimi paskolinta suma joje nustatytais terminais. CK įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę susitarti ir dėl neatlygintinės paskolos suteikimo.

23. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021; kt.).

24. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės V. K. reikalavimą priteisti palūkanas, nurodė, kad palūkanos ieškovei V. K. nepriteisiamos, nes ieškovė neįrodė, jog paskolos sutartys buvo atlygintinės. Paskolos sutarčių neatlygintinas pobūdis nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016, kurioje teismas konstatavo, kad pinigai buvo paskolinti „be palūkanų“. Tą patį konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-34-236/2018, tikrindamas minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka visiškai, pažymėdama, kad, aiškinantis sutarties esmę ir tikslą, tikruosius šalių ketinimus sudarant paskolų sutartis, priešinga šalių valia (dėl paskolos sutarčių atlygintinumo), byloje nebuvo nustatyta. Nors E. K. ir nesutiko su J. K. aiškinimais dėl bendrosios jungtinės veiklos vykdymo ir įnašo į bendrą veiklą suteikimo J. K., šie argumentai galimai patvirtina, kad E. K. pareikalavus įnašą į bendrą veiklą grąžinti, o J. K. neturėjus visos sumos iš karto, įnašas buvo įformintas neatlygintinomis paskolos sutartimis. Šias aplinkybes nustatė ir pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime pažymėdamas, kad apie bendrąją jungtinę veiklą nurodoma daugelio E. K. ir J. K. sudarytų paskolų sutarčių turinyje, pavyzdžiui, 2005 m. rugsėjo 20 d., 2005 m. spalio 28 d., 2005 m. lapkričio 5 d. paskolos sutartyse ir kt. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismo vidinis įsitikinimas turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Faktą yra pagrindas pripažinti įrodytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė V. K. ir atsakovas E. K. apeliaciniuose skunduose nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl suteiktų paskolų neatlygintinumo.

25. Apeliantai V. K. ir E. K. šioje bylos dalyje taip pat nurodė, kad pirmiau nurodyti teismų procesiniai sprendimai neturi prejudicijos šioje byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

26. Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Taigi, kaip iš esmės teisingai nurodo apeliantai, prejudicinių faktų taisyklei taikyti reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

27. Susipažinus su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-34-236/2018 nustatyta, kad apeliantė V. K., priešingai nei teigia apeliaciniame skunde, prašė teismo priteisti 154 068,67 Eur negrąžintos paskolos ir 37 246,54 Eur palūkanų pagal 2005–2006 metais E. K. ir J. K. sudarytas paskolos sutartis (bendra suteiktų paskolų suma sudaro 322 926,32 Eur). Kreditoriaus finansinis reikalavimas į J. K. reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perduotas apeliantei V. K. Nagrinėjamoje byloje apeliantės ieškinys buvo atmestas, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ir ieškovės reikalavimą priteisti palūkanas, nenurodė argumentų dėl apeliantės priskaičiuotų palūkanų dydžio. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismas nurodytoje byloje konstatavo faktą, jog paskolos sutartys yra neatlygintinos. Nesutikdama su Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kuriuo jos ieškinys buvo atmestas, V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame taip pat nurodė, kad anot jos, palūkanos pagal nurodytas paskolų sutartis privalo būti skaičiuojamos, kadangi šalys paskolų sutartyse tiesiog nesusitarė dėl jų dydžio. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-34-236/2018 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino V. K. prašymo priteisti palūkanas, kadangi bylos duomenys patvirtino, jog atsakovas J. K. neturi pareigos mokėti palūkanas. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto E. K. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmiau nurodytose bylose apskritai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad minėtoje civilinėje byloje nustatytas faktas turi prejudiciją šiai nagrinėjamai bylai, todėl nėra pagrindo šioje byloje konstatuoti, jog paskolos sutartys buvo atlygintinos, o J. K. privalo apeliantei sumokėti jos reikalaujamas palūkanas.

28. Atsakovas J. K. atsiliepime į ieškovės V. K. apeliacinį skundą nurodė, kad versiją, jog šalių susitarimas neskaičiuoti palūkanų galiojo tik 5 metus, ieškovė pirmą kartą iškėlė tik savo apeliaciniame skunde, o pirmosios instancijos teisme ieškovė tokių aplinkybių neteigė ir neįrodinėjo. Teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti su tokiu atsakovo argumentu, pažymėdama ir tai, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina buvus susitarimą, jog palūkanos negali būti ir nebus skaičiuojamos už 5 metus, juolab kad tokio susitarimo egzistavimo nepripažįsta ir atsakovas. Kadangi ieškovė šiais argumentais nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo (ne)galiojimo

29. Apeliantė prašo pripažinti negaliojančiu 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimą, sudarytą atsakovų J. K. ir E. K., dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įkeitimo.

30. Apeliantė pažymėjo, kad atsakovas E. K. neturėjo įgaliojimo veikti UAB „Tikritus“ vardu, todėl negalėjo sudaryti susitarimo su J. K. Susitarimo sudarymo metu atsakovas E. K. nebuvo įmonės darbuotojas, o įmonei vadovavo V. V. Įgaliojimas atsakovui E. K. išduotas nebuvo. Be to, iš Hipotekos registro išrašo matyti, kad UAB „Tikritus“ neturėjo jokių skolinių įsipareigojimų atsakovui J. K.. Taigi UAB „Tikritus“ neprisiėmė jokių turtinių prievolių J. K. atžvilgiu. Pats J. K., sudarydamas su E. K. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimą, įgaliojimo iš pastarojo nepareikalavo, todėl žinojo, kad E. K. neturi įgaliojimo veikti įmonės vardu.

31. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų šioje dalyje, pirmiausia pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl to, kad ieškovė konkrečiai neįvardijo, kokiems įstatymo imperatyvams galėtų prieštarauti šis sandoris. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog ginčijamas sandoris turėtų būti laikomas negaliojančiu dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnyje numatyto sandorio negaliojimo pagrindo kaip prieštaraujantis įstatymo imperatyvams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog E. K. ginčijamą susitarimą pasirašė kaip asmuo, tvarkęs kito asmens (UAB „Tikritus“) reikalus. Nagrinėjamoje dalyje teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

32. Kito asmens reikalų tvarkymo (lot. negotiorum gestio) teisiniai santykiai reglamentuojami CK 6.229 – 6.236 straipsniuose. Kito asmens reikalų tvarkymo santykiai susiklosto, kai neturėdamas nei iš sutarties, nei iš delikto kylančios pareigos asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga (CK 6.229 straipsnio 1 dalis). Tai nesutartinės prievolės, atsirandančios dėl kito asmens reikalų tvarkymo be pavedimo, kai vienas asmuo savanoriškai atlieka juridinę reikšmę turinčius veiksmus kito asmens naudai ir jo interesais.

33. Jeigu vienas asmuo kito asmens reikalus tvarkė teisingai ir tai atitiko pastarojo interesus, tai visos atsiradusios prievolės tampa privalomos asmeniui, kurio reikalai buvo tvarkomi; asmeniui, tvarkiusiam kito asmens reikalus, pastarasis turi atlyginti visas turėtas naudingas ir būtinas išlaidas bei dėl reikalų tvarkymo patirtus nuostolius nepaisydamas to, ar toks reikalų tvarkymas davė laukiamų rezultatų (CK 6.233 straipsnio 1 dalis).

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kito asmens reikalų tvarkymui kvalifikuoti būtina konstatuoti visų šių sąlygų buvimą: 1) asmuo suvokia, kad tvarko ne savo, bet kito asmens reikalus, t. y. kito asmens interesais atlieka faktinius ar teisinius veiksmus; 2) atlikti šiuos veiksmus nėra asmens teisinė pareiga, jie atliekami savanoriškai; 3) asmuo, kurio interesais atliekami veiksmai, nėra išreiškęs savo valios dėl jo reikalų tvarkymo ir tuo metu nėra galimybės sužinoti jo valios dėl atliekamų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011).

35. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ginčijamo susitarimo sąlygomis, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog E. K. tvarkė UAB „Tikritus“ reikalus. Pirmiausia atsakovas E. K. įsipareigojo besąlygiškai atsakyti J. K. savo asmeniniu arba šeimos turtu, jei UAB „Tikritus“ neįvykdys prievolės UAB „Vilanpa“ pagal sudarytą taikų susitarimą, o išieškojimas pagal šį susitarimą bus įvykdytas iš hipoteka įkeisto J. K. priklausančio žemės sklypo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. K. sutiko įkeisti jam priklausantį žemės sklypą už UAB „Tikritus“ skolas tik E. K. besąlygiškai sutikus su šio susitarimo sąlygomis, t. y. prisiimant atsakomybę savo asmeniniu arba šeimos turtu. Šios nuostatos rodo tai, kad E. K. veikė savo, o ne UAB „Tikritus“, interesais, kadangi bendrovei šiuo susitarimu nebuvo sukurtos jokios teisės ir pareigos. UAB „Tikritus“ pareiga atsiskaityti su UAB „Vilanpa“ atsirado iš abiejų įmonių pasirašytos taikos sutarties, tačiau ne iš nurodyto ginčijamo susitarimo teksto. Taigi UAB „Tikritus“ pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimą neatsirado jokių teisių ir (ar) pareigų, o visas iš 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo kylančias pareigas (dėl palūkanų ir delspinigių mokėjimo, dėl nuostolių atlyginimo iš asmeninio ir šeimos turto, dėl kitų UAB „Tikritus“ akcininkų informavimo) įsipareigojo vykdyti E. K., o ne UAB „Tikritus“. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti yra ieškovės argumentai ir apie tai, kad ginčijamą susitarimą turėjo taip pat pasirašyti ir UAB „Tikritus“ tuometis vadovas, o E. K. ginčijamą susitarimą galėjo pasirašyti tik tuo atveju, jei būtų buvęs bendrovės darbuotojas. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl kito asmens reikalų tvarkymo klaidingumas iš esmės nedaro priimto sprendimo neteisėto ir nepagrįsto. Pirmosios instancijos teismas galiausiai priėjo prie teisingos išvados, kad ginčijamą susitarimą ieškovės sutuoktinis sudarė savo, kaip laiduotojo, o ne UAB „Tikritus“, vardu, todėl ieškovės nurodomos CK 2.133 straipsnio normos, kuriomis reglamentuojamos per atstovą sudaryto sandorio pasekmės, nagrinėjamam ginčui nėra aktualios. Kitų ginčijamo susitarimo negaliojimo pagrindų ir prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ieškovė neįrodė.

36. Apeliantas E. K. palaikė V. K. apeliacinio skundo reikalavimą pripažinti negaliojančiu pirmiau nurodytą susitarimą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamose sprendimo dalyse nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi bylos nagrinėjimo teisme metu nuolat kitusia atsakovo J. K. versija (žodiniais paaiškinimais) dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo sudarymo aplinkybių. Atsakovas E. K. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė daug aplinkybių, patvirtinančių, kad nurodytas susitarimas buvo pasirašytas atsakovui J. K. suklaidinus atsakovą E. K. dėl susitarimo turinio, todėl atsakovas E. K., esant kitoms aplinkybėms (ginčo šalis tuo metu siejo artimi, draugiški santykiai), tokio susitarimo niekada nebūtų sudaręs.

37. Nagrinėjamu aspektu visų pirma pažymėtina, kad E. K. niekada nesikreipė dėl 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu, iki savo reikalavimus perdavė sutuoktinei V. K. ir ji kreipėsi į teismą dėl skolos ieškojimo iš J. K. Antra, susipažinus su E. K. argumentais, išsakytais teismo posėdžių metu, nustatyta, kad atsakovas pripažino, jog susitarime yra jo parašas. Galiausiai, teisėjų kolegija pažymi, kad vien pats faktas, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, kritiškai vertino atsakovo E. K. ir ieškovės V. K. argumentus ir priėmė jiems nepalankų teismo sprendimą, savaime nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėto ir nepagrįsto. Pabrėžtina, kad tiek apeliacinės instancijos teismo, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą minėta, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 29, 30 punktus). Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018).

38. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien tai, jog apeliantai V. K. ir E. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė proceso teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, net ir esant tarp šalių itin draugiškiems santykiams, tai neeliminuoja atsakovo E. K. pareigos būti protingu ir apdairiu asmeniu pasirašant jam pateikiamus dokumentus. Tiek E. K., tiek ir J. K. savo procesiniuose dokumentuose ne kartą pažymėjo, kad yra verslininkai, taigi atsakovas E. K. privalėjo veikti kaip protingas ir apdairius verslininkas pasirašydamas jam pateikiamus dokumentus, o pasirašęs dokumentą jo neperskaitęs ir nepaprašęs antro egzemplioriaus arba bent jau jo pasirašytos kopijos, privalo prisiimti iš to kilusias neigiamas pasekmes.

Dėl atsakovo J. K. reikalavimo priteisti 142 203,43 Eur dydžio nuostolių solidariai iš ieškovės V. K. ir atsakovo E. K.

40. Apeliantas J. K. teigia, kad jis prašė priteisti solidariai iš ieškovės ir kito atsakovo E. K. 142 203,43 Eur dydžio nuostolius, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į žemės sklypo pardavimo iš varžytynių kainą, šį atsakovo reikalavimą tenkino tik iš dalies ir priteisė atsakovui tik 19 000 Eur iš prašytų priteisti 142 203,43 Eur. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, atsakovo reikalavimą tenkindamas tik iš dalies, pažeidė sutarčių laisvės, privalomumo ir vykdytinumo principus, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles bei tikrąją 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo šalių valią. Šalys 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kiek jos abi vertina atsakovo įkeičiamą žemės sklypą ir kokios teisinės pasekmės kils, jei šis žemės sklypas nebus atlaisvintas nuo hipotekos ar atsakovas apskritai jo dėl hipotekos neteks.

41. Apelianto E. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažinęs, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimas yra galiojantis ir sukuriantis teisines pasekmes, neturėjo teisinio pagrindo atsakovui J. K. priteisti 19 000 Eur nuostolių ir 47 723,47 Eur palūkanų. Atsakovo E. K. vertinimu, nustatyta nuostolių suma yra per didelė ir neatitinka tikrosios turto rinkos vertės, kurią patvirtino byloje surinkti įrodymai.

42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo J. K. reikalavimas priteisti 142 203,43 Eur dydžio nuostolių atlyginimą negalėjo būti tenkinamas, kadangi jis prieštarauja CK įtvirtintiems sąžiningumo ir teisingumo principams bei nuostatai, kad atlyginami tik realiai patirti nuostoliai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent nagrinėjamu atveju J. K. nuostoliai yra siejami su daikto rinkos verte jo realizavimo metu, o ne su 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarime šalių susitarta daikto verte. Prieš parduodant ginčo žemės sklypą varžytynėse, 2017 m. kovo 27 d. nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertas K. K. parengė ekspertizės aktą Nr. 17-03-27KK, kuriame įkeisto žemės sklypo vertė 2017 m. sausio 20 d. nurodyta 13 600 Eur. Susipažinus su byloje pateiktu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išrašu iš Nekilnojamo turto registro, nustatyta, kad jame nurodyta vidutinė žemės sklypo rinkos vertė yra 5 610 Eur. Ir nors akivaizdu, kad turto rinkos vertė ir masinio vertinimo būdu nustatoma vidutinė rinkos vertė nėra tapačios kategorijos, tačiau to paties žemės sklypo vertė negali svyruoti daugiau nei 10 kartų. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog ginčo žemės sklypas realiai galėjo būti įvertintas ir parduotas už 142 203,43 Eur (CPK 178 straipsnis).

43. Apelianto E. K. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo priteisti daugiau nei 13 600 Eur (eksperto nustatyta sklypo kaina), stokoja logikos ir teisinio pagrįstumo bei prieštarauja principui, jog atlyginami realiai patirti nuostoliai.

44. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai nusprendė, jog J. K. priteistina nuostolių suma negali būti didesnė nei realiai patirti nuostoliai, ir priteisė jo naudai 19 000 Eur nuostolių atlyginimą.

45. Nepagrįsti ieškovės V. K. ir atsakovo E. K. argumentai, kad J. K. pirmiausia privalo teikti prašymą patvirtinti kreditoriaus reikalavimą UAB „Tikritus“ bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nustatė, kad įkeistas daiktas 2017 m. birželio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu buvo realizuotas už 19 000 Eur. Taigi išieškojimas UAB „Vilanpa“ naudai buvo nukreiptas į atsakovo J. K. turtą – hipoteka įkeistą žemės sklypą.

46. CK 6.101 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami atvejai, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu šiais atvejais: 1) kai įvyksta universalus kreditoriaus teisių perėmimas; 2) kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu šią galimybę numato įstatymai; 3) kai skolininko laiduotojas arba įkaito davėjas, kurie nėra užtikrintos prievolės šalys, prievolę įvykdo už skolininką; 4) kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudžiamąjį įvykį; 5) kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. Vienas tokių atvejų yra nustatytas CK 6.50 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už skolininką, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014). Atitinkamai J. K., įvykdžiusiam kreditoriaus finansinį UAB „Tikritus“ įsipareigojimą UAB „Vilanpa“, perėjo kreditoriaus teisės ir pareigos.

47. Iš E. K. ir J. K. sudaryto susitarimo 3 punkto matyti, kad šalys sulygo, jog „jeigu UAB „Tikritus“ per du metus negrąžins man įkeisto (turto) sklypo atgal ir aš J. K. patirsiu su šio sklypo per E. K. įsipareigojimų nevykdymą bet kokių suvaržymų ar finansinių nuostolių, tai E. K. besąlygiškai sutinka padengti visus atsiradusius nuostolius savo asmeninėmis lėšomis arba asmeniniu ir šeimos turtu“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kreditorius turi teisę, bet ne pareigą, pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė būtų įvykdyta. Galimybė, kad kreditorius nepasinaudos kitomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, yra pakankamai reali, ji priklauso ir nuo kreditoriaus apdairumo, rūpestingumo. Todėl nagrinėjamu atveju vertintina, kad J. K., kaip kreditorius, turi teisę išieškojimą nukreipti tiek į UAB „Tikritus“, reikšdamas kreditoriaus reikalavimą byloje, tiek ir į atsakovą E. K., kaip laiduotoją pagal susitarimą. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog E. K. ir UAB „Tikritus“ J. K. atžvilgiu laikytini solidariais skolininkais. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžio metu J. K. ne vieną kartą pabrėžė, jog jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą jis hipotekos sandoriu įkeitė norėdamas padėti E. K., o UAB „Tikritus“ skoliniai įsipareigojimai jo nedomino. Šios aplinkybės patvirtina J. K. nurodomus argumentus, kad tikėtina, jog jis nebūtų įkeitęs žemės sklypo, jei E. K. nesutiktų padengti atsiradusius nuostolius savo asmeninėmis lėšomis arba šeimos turtu.

48. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir to, kad tarp E. K. veiksmų ir J. K. galimų nuostolių nėra priežastinio ryšio, o nuostolis dėl žemės sklypo netekimo priežastiniu ryšiu nėra susiję su E. K. veiksmais (jis negalėjo atlikti jokių veiksmų, kurie leistų išvengti nuostolių atsiradimo).

49. Nagrinėjamu aspektu apeliantas E. K. netinkamai kvalifikuoja teisinius santykius, kadangi jo atsakomybės pagal laidavimo susitarimą atsiradimas nėra siejamas su jo (ne)teisėtais veiksmais, kalte ir priežastinio ryšio egzistavimu. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė J. K., laidavimo atveju (kaip šiuos santykius įvertino pirmosios instancijos teismas) yra svarbus tik laidavimu užtikrintos prievolės neįvykdymo (pažeidimo) faktas, kurio savaime pakanka laiduotojo atsakomybei taikyti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo šiuo atveju analizuoti ir nustatyti atsakovo E. K. neteisėtų veiksmų ir vertinti, ar tarp E. K. veiksmų ir J. K. patirtų nuostolių gali egzistuoti priežastinis ryšys. Dėl to paties teisėjų kolegija vertina, kad visiškai nepagrįsti apelianto E. K. apeliacinio skundo argumentai, kad J. K. sąmoningai leido nuostoliams atsirasti ir didėti.

50. Atsakovas E. K. bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad atsakovo J. K. reikalavimui priteisti nuostolius suėjo senaties terminas, ir prašė ją taikyti. Atsakovui J. K. 6 metus nesikreipus į teismą su nuostolių atlyginimo reikalavimu ir ieškinį (priešieškinį) dėl nuostolių priteisimo pareiškus tik praėjus 6 metams, tokiam reikalavimui teismas turi taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

51. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Kaip jau minėta, laiduotojo atsakomybės pagal laidavimo susitarimą atsiradimas nėra siejamas su jo (ne)teisėtais veiksmais, kalte ir priežastinio ryšio egzistavimu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo J. K. reikalavimui reikšti nėra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

52. Apeliantai V. K. ir E. K. nesutiko, kad iš jų priteista nuostolių ir palūkanų suma J. K. gali būti laikoma solidaria sutuoktinių prievole.

53. Nagrinėjamu aspektu, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, apeliantė nurodo, kad nedalyvavo pasirašant ginčijamą susitarimą. Vis dėlto teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti apeliantės argumentais. Pirmiausia, apeliantė, duodama parodymus teismo posėdžio metu, nuolatos painiojosi ir klaidino teismą, tai nurodydama, kad su E. K. dalyvaudavo susitikimuose pas notarus, tai teigdama, jog dalyvaudavo ne visuomet. Apeliantė negalėjo paaiškinti pirmosios instancijos teismui, kodėl ji perėmė reikalavimą į J. K. iš savo sutuoktinio, kokiu pagrindu perimtas reikalavimas susidarė, koks jo dydis. Galiausiai ieškovė teigė, kad ji nežinojo ne tik apie 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimą, bet ir apie UAB „Tikritus“ egzistavimą, negalėjo paaiškinti, pas kokį notarą pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, klaidingai nurodė jos rengėją ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės paaiškinimų nenuoseklumas leidžia labiau abejoti, nei tikėti jos teiginiais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, tikėtina, apeliantė žinojo ne tik apie 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimą, bet ir apie tai, jog jos sutuoktinis E. K. yra UAB „Tikritus“ akcininkas. Nurodytos bendrovės akcijos buvo įgytos V. K. ir E. K. santuokos metu, todėl priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ginčijamas susitarimas taip pat buvo sudarytas sutuoktiniams santuokos nenutraukus (anot sutuoktinių, gyventi skyrium jie pradėjo tik 2015 metais). E. K., aiškindamas, kodėl reikėjo sudaryti reikalavimo į J. K. perleidimo sutuoktinei sutartį, nurodė, kad J. K. buvo paskolinti V. K. pinigai. Kadangi paskolų sutartimis perduotų J. K. pinigų kilmė nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatoma, o įrodymų byloje, kad šie pinigai galėjo priklausyti V. K. asmeninės nuosavybės teise, nėra, tikėtina, jog į jungtinę veiklą E. K. investavo šeimos lėšas, todėl ir išieškota skola pagal reikalavimo perleidimo sutartį sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegijos vertinimu, skolos solidarumo nepaneigia ir tas faktas, kad atsakovui priklausantis žemės sklypas buvo realizuotas 2017 metais, kadangi E. K. savo asmeniniu arba šeimos turtu įsipareigojo atsakyti J. K. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimu, iš kurio nuostatų kildinamas sutuoktinių įsiskolinimo solidarumas.

54. Tai, kad apeliantų V. K. ir E. K. skola J. K. yra solidari, nepaneigia ir sutuoktinių sudarytos nekilnojamojo turto pasidalijimo sutartys, kadangi finansiniai sutuoktinių įsipareigojimai tarp sutuoktinių pasidalyti nebuvo. Taigi vertintina, kad sutuoktiniai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skolos solidarumo.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovo J. K. reikalavimas priteisti 8 685,04 Eur dydžio delspinigius solidariai iš ieškovės V. K. ir atsakovo E. K.

55. Pirmosios instancijos teismas atsakovui J. K. priteisė 47 723,47 Eur (142 203,43 Eur × 1 proc. / 100 × 33,56 mėn.) palūkanų pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimą. Apeliantas J. K. šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neginčija, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą priteisti delspinigius. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo šalys jame aiškiai susitarė, kad 0,1 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną bus skaičiuojami nuo pradelsto atsiskaitymo termino dienos, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 21 d.

56. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. K. ir E. K. 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo 1 ir 2 punktais susitarė, kad jeigu UAB „Tikritus“ negrąžins J. K. per dvejus metus įkeisto sklypo, tai nuo pirmos sklypo įkeitimo dienos bus skaičiuojamos 1 (vieno) procento dydžio mėnesinės palūkanos, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. už kiekvieną mėnesį, taip pat bus skaičiuojami delspinigiai už kiekvieną dieną nuo pradelsto atsiskaitymo termino dienos po 0,1 procento už kiekvieną pradelstą dieną, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 21 d. Nagrinėjamu atveju UAB „Tikritus“ neįvykdžius savo finansinio įsipareigojimo UAB „Vilanpa“, atsakovui J. K. priklausantis žemės sklypas buvo realizuotas varžytynėse. Laikytina, kad dėl to atsakovas J. K. patyrė nuostolius.

57. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalį, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolius. Taigi, vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kreditorius negali reikalauti ir netesybų, ir nuostolių, todėl netesybos įskaitomos į nuostolius. Kitokias taisykles numatantis šalių susitarimas negalioja.

58. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Pirmiausia, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005) bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007).

59. Teismų praktikoje CK 6.73 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtintas netesybų ir nuostolių santykis aiškinamas kaip neleidžiantis šalims nustatyti baudinių netesybų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005; išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; kt.). Netesybų įskaitymo esmė ta, jog, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą. Kai reikalaujama sutartinių netesybų suma viršija priteistinus nuostolius, teismas priteisiamas sumas nustato tokia tvarka: į priteistiną nuostolių sumą įskaito ją atitinkančią sutartinių netesybų sumą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis); sprendžia klausimą dėl likusių sutartinių netesybų dydžio mažinimo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamą netesybų sumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; kt.).

60. Atsižvelgdama į galiojantį teisinį reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto J. K. reikalavimą priteisti 8 685,04 Eur dydžio delspinigius solidariai iš ieškovės V. K. ir atsakovo E. K.

61. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kadangi atsakovo J. K. turtas buvo realizuotas 2017 m. birželio 21 d., o į teismą atsakovas kreipėsi tik 2019 m. rugsėjo 3 d., atsakovo reikalavimui priteisti delspinigius yra suėjusi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta sutrumpinta 6 mėnesių ieškinio senatis. Ieškovės prašymu, teismas senatį taikė. Apelianto J. K. teigimu, teismas, darydamas išvadas dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui priteisti delspinigius, turėjo vadovautis ne CK 1.127 straipsnio 1 dalies norma, o to paties straipsnio 5 dalies norma, kuria reglamentuojama ieškinio senaties termino pradžia tęstinio pažeidimo atveju (kokiu laikytinas prievolės mokėti atlygį palūkanų forma pažeidimas).

62. Teisėjų kolegija pritaria apelianto J. K. argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimo pažeidimą turėjo pripažinti tęstiniu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šita situacija visiškai neįtakoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumo, kuria teismas atsisakė priteisti apeliantui 8 685,04 Eur dydžio delspinigius, t. y. netesybas solidariai iš ieškovės V. K. ir atsakovo E. K., nes šiuo konkrečiu atveju apeliantui buvo priteistas 19 000 Eur nuostolių atlyginimas bei 74 723,47 Eur atlyginimas už daikto įkeitimą pagal 2011 m. rugsėjo 21 d. susitarimą. Pažymėtina, kad kreditorius negali reikalauti ir netesybų, ir nuostolių priteisimo, todėl netesybos yra įskaitomos į nuostolius (CK 6.258 straipsnio 2 dalis).

63. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl J. K. apeliacinio skundo argumentų dėl 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine teismo iniciatyva

64. Nors apeliantas J. K. skunde pabrėžė, kad nagrinėjamu aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, tačiau iš jo skundo argumentų akivaizdu, jog su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi apeliantas taip pat nesutinka. Apeliantas mano, kad tariamo sandorio požymius atitinkančią ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančią sutartį niekine savo iniciatyva turėtų pripažinti pats šią bylą nagrinėjantis teismas.

65. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

66. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kuo tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).

67. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju, kai nė viena šalis jokių teisių ir pareigų pagal sandorį neįgyja, o išorinė sandorio forma panaudojama tik tam, kad viena šalis iš kitos gautų lėšų, nėra pagrindo konstatuoti, kad sandoris buvo įvykdytas.

68. Teisėjų kolegija, susipažinusi su galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir aktualia teismų praktika, su apelianto J. K. argumentais dėl to, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, nesutinka. Kaip teisingai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimo perleidimo sutartimi E. K. savo reikalavimo teises perleido V. K. ir ji realiai perleistomis teisėmis naudojasi, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą civilinėje byloje Nr. e2-33-431/2016 dėl skolos priteisimo. Materialinės teisės normomis nedraudžiama vienam sutuoktiniui perleisti turimą reikalavimo teisę kitam sutuoktiniui.

69. Apeliantas J. K. teigia, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu papildomai buvo išsiaiškinta, kad ieškovė ir kitas atsakovas reikalavimo teisės į apeliantą nepasidalijo, taip pat šie sutuoktiniai nebuvo sudarę ir vedybų sutarties, kurioje būtų nustatytas koks nors kitoks jų turto teisinis režimas, o tai patvirtina, kad tiek iki šio sandorio sudarymo, tiek po šio sandorio sudarymo aptariama reikalavimo teisė jiems priklausė ir iki šiol priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir jokie teisiniai santykiai ir (ar) šio sandorio šalių teisių ir pareigų apimtis po 2015 m. rugsėjo 4 d. sandorio sudarymo teisine prasme nepasikeitė.

70. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutinka, tačiau ir dėl šios dalies nusprendžia, kad nėra pagrindo 2015 m. rugsėjo 4 d. sutuoktinių sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties pripažinti negaliojančia vien dėl to, kad pagal ją galimai priteistos sumos teisine prasme priklausys sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismo posėdžio metu atsakovas E. K. nurodė, kad galimai teismo priteistas ir išieškotas sumas jis perleis savo sutuoktinei V. K., kadangi atsakovui J. K. buvo paskolinti šeimai priklausantys pinigai. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad sutuoktiniai jiems priklausančiu bendrosios jungtinės nuosavybės turtu gali laisvai disponuoti padovanodami jį vienas kitam arba sudarydami turto pasidalijimo sutartį. Be to, turto teisinis režimas ir ieškovę bei atsakovą E. K. siejantys teisiniai santykiai nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje pripažinti, kad reikalavimų perleidimo sutartį jie ketino sudaryti tik dėl akių. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantas J. K. neįrodė esminio tariamojo sandorio požymio, t. y. jog sutuoktiniai nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų.

71. Be to, apeliantas J. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo palūkanas pagal sutartis, pripažino, jog ieškovė tokio reikalavimo į atsakovą J. K. neturi, o tai patvirtina, jog 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartis bent jau atitinkama dalimi yra aiškiai imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis ir dėl to negaliojantis sandoris, kadangi negali perleisti to, ko neturi.

72. Kaip jau minėta šioje nutartyje, atsakovas E. K. sutuoktinei perleido galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą J. K.. Teismo posėdžio metu atsakovas J. K. dalį nesumokėtos skolos atsakovui E. K. pripažino. Ši aplinkybė buvo nustatyta ir ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jos J. K. neginčijo. Susipažinus su 2015 m. rugsėjo 4 d. reikalavimo perleidimo sutarties sąlygomis nustatyta, kad sutarties 1 punkte nurodyta, jog pradinis kreditorius (E. K.) perleidžia naujajam kreditoriui (V. K.) visas savo reikalavimo teises pagal paskolos sutartis (jos nurodytos įžanginėje dalyje) ir paskolų suteikimą patvirtinančius dokumentus, t. y. reikalavimą sumokėti 178 116,31 Eur sumą kaip negrąžintą pagal paskolos sutartis ir paskolų suteikimą patvirtinančius dokumentus, reikalavimą mokėti teisės aktuose nustatytas palūkanas ir kt. Taigi iš nurodytos sąlygos akivaizdu, kad E. K. perleido sutuoktinei reikalavimą į pagrindinę skolą, tačiau jokia sutarties sąlyga nenurodo, jog E. K. perleidžia sutuoktinei paskolos sutartimi susitartas mokėti palūkanas. Vien pats faktas, kad paskolos sutartys sudarytos neatlygintinai, nedaro reikalavimo perleidimo sutarties negaliojančios. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir neatlygintinos paskolos sutarties nevykdymo atveju ieškovė turi teisę reikalauti priteisti, pavyzdžiui, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

73. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai atsisakė pripažinti reikalavimų perleidimo sutartį negaliojančia, ir keisti ar naikinti šios teismo sprendimo dalies J. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentai nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

74. Atmetus apeliacinius skundus ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, apeliantai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

75. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 17 d. nutarė atidėti ieškovei V. K. 3 691 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio procesinio sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo, atidėti atsakovui J. K. 1 464 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio procesinio sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo bei atleisti atsakovą E. K. nuo dalies – 1 100,50 Eur – žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo.

76. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad iš ieškovės V. K. valstybei turi būti priteista 3 691 Eur žyminio mokesčio, o iš atsakovo J. K. valstybei turi būti priteista 1 464 Eur žyminio mokesčio.

Dėl bylos procesinės baigties

77. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnis).

78. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 691 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio valstybės naudai.

Priteisti iš apelianto J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 464 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio valstybės naudai.