Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Kačinskienės ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Iviltra“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Iviltra“ (toliau – atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Banca Rupta“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2022 m. gegužės 3 d. Teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartimi bankroto byloje patvirtintas ir vėlesnėmis nutartimi patikslintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto (toliau – LUAB „Iviltra“).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas teisėjų kolegija nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos J. B. prašymas dėl 73 220,49 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo LUAB „Iviltra“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas, ar yra pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog pateikiami nauji įrodymai buvo suformuoti 2026 m. gegužės 12 d., savaime nepatvirtina, kad teikiamus naujus įrodymus ji galėjo gauti tik po skundžiamos nutarties priėmimo. Kaip nurodo atsakovė, Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-1308-432/2026 pareiškėja 2025 m. gruodžio 19 d. pateiktame atsiliepime (dokumento registracijos Nr. DOK-44914) nurodė (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad kaip priedą Nr. 4 pateikia elektroninių laiškų išrašus apie atskirų bankų išrašų gavimą. Atsiliepime pareiškėja viena iš aplinkybių, pateisinančių reikalavimo pateikimo atsakovės bankroto byloje praleidimo terminą, nurodė tai, kad finansinio reikalavimo apskaičiavimui buvo būtina gauti bankų išrašus iš jau uždarytų (neaktyvių) banko sąskaitų, o tai objektyviai pareikalavo papildomo laiko. Iš nurodyto atsiliepimo priedų matoma, kad 2025 m. lapkričio 11 ir 22 d. apeliantė gavo, be kita ko, AB SEB banko sąskaitų išrašus, apimančius laikotarpį nuo 2005 m. iki 2019 m. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, galimybę gauti tokius įrodymus apeliantė turėjo ir anksčiau. Aplinkybes, kad šalis siejo ne tik ginčo paskolos teisiniai santykiai ir (ar) jog apeliantė, jos teigimu, negavo paskolos grąžinimo nei iš trečiojo asmens „OU Belford Kapital“, su kuriomis apeliantė sieja pateikiamus naujus įrodymus, ji galėjo nurodyti ir nurodė pirmojoje instancijoje, atitinkamai, kartu apeliantė turėjo pateikti ir visus įrodymus, kuriais jas grindžia (CPK 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Tai, kad apeliantė, galėdama pateikti atitinkamus duomenis, pasirinko jų nepateikti, tikėdamasi, jog analogiškus ir ar tas pačias aplinkybes patvirtinančius kitus duomenis išreikalaus teismas, apeliantės nuo įrodymų nepateikimo pasekmių tokiu atveju neatleidžia. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad apeliantė negalėjo pateikti jų pirmojoje instancijoje (CPK 185 straipsnis), todėl priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus atsisako (CPK 314 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo argumentų

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytas aplinkybes ir atskirojo skundo teiginius, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Pirma, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės poziciją, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrintas šalių rungimosi principas, teismui atsisakius tenkinti pareiškėjos prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. JANĮ 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismo posėdžiai nemokumo bylose vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Taigi, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, JANĮ normos nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui suteikia diskrecijos teisę nuspręsti, kokia forma – žodinio ar rašytinio proceso – nagrinėti kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimą (JANĮ 31 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024 46 punktas). Tai, kokia tvarka (žodinio ar rašytinio proceso) nagrinėti klausimą dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, teismas turi spręsti, atsižvelgdamas į veiksmingo nemokumo proceso tikslą (JANĮ 1 straipsnio 1 dalis), nemokumo proceso principus (JANĮ 3 straipsnis) bei kolektyvinį nemokumo proceso pobūdį, kuris suponuoja, kad nemokumo procese turi būti atsižvelgiama į visų kreditorių interesus kuo greičiau patenkinti savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-1120/2023 68 punktas). Taigi, bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka nemokumo bylose lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės argumentai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka buvo ir yra abstraktūs bei nekonkretūs; atskirajame skunde pareiškėja išskyrus faktą, kad bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka būtų realiai įgyvendinamas civiliniame procese įtvirtintas rungimosi principas, užtikrinama šalių procesinė teisė pasisakyti, konkrečių aplinkybių, kurios negalėjo būti tinkamai atskleistos bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, nenurodo. Teismų praktikoje pažymėta, kad siekis tas pačias aplinkybes patvirtinti teisme teikiamais žodiniais paaiškinimais arba užduodant klausimus kitiems proceso dalyviams negali būti pripažįstamas išimtine aplinkybe bylos nagrinėjimą skirti žodinio proceso tvarka; vien apelianto pageidavimas užduoti klausimus, kurie, be kita ko, neįvardyti, nepagrindžia būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme, o procesinė teisė teikti procesinius dokumentus ir rašytinius įrodymus užtikrina šalių teisę būti išklausytais teismo procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-97-450/2025 42 punktas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės argumentus dėl žodinio bylos nagrinėjimo, jų galimą reikšmę toliau šioje byloje aptartų įrodymų, patvirtinančių ginčo skolos grąžinimą, kitokiam vertinimui, pagrindo daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju byla negalėjo būti išnagrinėta iš esmės rašytinio proceso tvarka, nenustatė. Be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad byloje pagrindiniai įrodymai, kuriais atsakovė grindžia ginčo paskolos grąžinimą, yra rašytiniai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad rungimosi principas buvo užtikrintas šalims suteikus galimybę pateikti visus su ginčo dalyku susijusius įrodymus, pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus, ir išimtinio poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo; tokio poreikio, įvertinęs ir apeliantės argumentus, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas (CPK 322 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant antrą kartą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjai, jos nurodytu būdu (elektroniniu paštu), buvo pateikti visi procesiniai dokumentai (apeliantė tai pripažįsta atskirajame skunde) ir sudaryta teisė susipažinti tiek su bylos medžiaga, tiek teikti prašymus, todėl nebuvo pažeista apeliantės teisė būti išklausytai bei teisinės gynybos principai.

Antra, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstas apeliantės abejones atsakovės pateikto buhalterinės apskaitos įrašo patikimumu; apeliantės poziciją, kad atsakovės į bylą pateiktas apskaitos įrašas negali būti laikomas patikimu įrodymu ir kad teismas atsakovės pateikto šio buhalterinės apskaitos dokumento kilmei, autentiškumui, pilnumui nustatyti turėjo byloje paskirti ekspertizę ir (arba) svarstyti klausimą dėl bylos medžiagos perdavimo kompetentingai institucijai – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.

CPK 184 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti įrodymo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jei tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus; 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu ir reikiamais atvejais apie suklastojimo faktą praneša prokurorui. Tačiau, viena vertus, pareiškėja nebuvo pareiškusi apie aptariamo duomens suklastojimą ir prielaidos manyti, jog pateiktas dokumentas buvo suklastotas byloje nebuvo nustatytos; kita vertus, CPK 202 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo vidiniam įsitikinimui (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 202 straipsnis); jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247-916/2018 34, 35 punktai). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovės pateikto buhalterinės apskaitos įrašo įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo vidiniam įsitikinimui.

Dėl antrinių finansinės apskaitos dokumentų įrodomosios reikšmės teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad nors išvestiniai apskaitos dokumentai, kuriuose fiksuojamos visos buhalterinės operacijos, susijusios su juridinio asmens pinigų judėjimu tam tikru laikotarpiu (pirkimai, pardavimai, mokėjimai, prekių ir paslaugų suteikimas arba grąžinimas, įskaitymas ir kt.), yra leistini įrodymai nustatant juridinio asmens prievoles ar paneigiant jų buvimą, tačiau jie, nesant pirminių dokumentų, kurie pagrįstų konkrečių prievolių atsiradimo (ar pasibaigimo) pagrindą, apimtį, terminą, savaime nėra pakankami įrodymai piniginės prievolės faktui ir jos dydžiui pagrįsti, ypač jei sprendžiamas asmens, sudariusio šiuos išvestinius dokumentus, finansinių prievolių (ne)buvimo klausimas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1192-330/2016; 2022 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-599-450/2022 20 punktą; 2023 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-540-910/2023 26 punktą).

Taigi, viena vertus, apeliantė iš esmės teisingai nurodo, kad bendrovės, nagrinėjamu atveju – atsakovės, pateiktas pačios vienašališkai sudarytas dokumentas – buhalterinės apskaitos įrašas per se (savaime) nėra pakankamas pagrįsti teiginius dėl įvykusių finansinių operacijų turinio; kita vertus, priešingai nei teigia apeliantė, tokie duomenys gali būti įvertinami ir jų įrodomoji reikšmė nustatoma atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus.

Trečia, nagrinėjamu atveju, priešingai nei argumentuoja apeliantė, išvadą, kad su pareiškėja pagal paskolos sutartį buvo galutinai atsiskaityta, pirmosios instancijos teismas padarė ne vien tik iš ginčo buhalterinės apskaitos įrašo, o įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, t. y. pateiktus pirminius duomenis, kurių pagrindu ir buvo remiamasi, sudarant minėtą buhalterinės apskaitos įrašą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad: 1) pateikti kasos išlaidų orderiai Nr. 00000094 ir Nr. 00000095 patvirtina, jog pareiškėjai buvo pervesta: 2019 m. rugsėjo 23 d. – 3 200 Eur, 2019 m. rugsėjo 24 d. – 3 200 Eur; 2) pareiškėja nepateikė įrodymų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad 2019 m. lapkričio 13 d. bankiniu mokėjimo nurodymu atsakovės sumokėtų 10 000 Eur ji negavo, pareiškėja nenurodė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti, jog įvardytos sumos jai buvo sumokėtos ne minėtos paskolos sutarties, o kitu pagrindu; 3) 36 469 Eur paskolos grąžinimą pagal šalių sudarytą paskolos sutartį patvirtina atsakovės pateikta 2019 m. spalio 10 d. kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutartis Nr. IVI-BEL-01, kurią pasirašė ir pareiškėja, pagal kurią atsakovė pavedė Estijos Respublikos bendrovei „OU Belford Kapital“ pervesti 36 469 Eur pareiškėjai, taip padengiant dalį skolos pagal atsakovės ir pareiškėjos tarpusavio paskolos sutartį nuo 2016 m. liepos 22 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas ginčo skolos (ne)grąžinimą nustatė ne tik remdamasis atsakovės pateikto buhalterinės apskaitos įrašo duomenimis, o remdamasis pirminiais skolos grąžinimą patvirtinančiais dokumentais, kurie tuo pačiu patvirtina, kad ginčo apskaitos įraše buvo apskaitoma būtent ginčo skola ir jos grąžinimas, jog įraše pateikti duomenys yra teisingi ir pagrindo jais abejoti nėra. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas taip pat motyvavo aplinkybe, kad įvykus apskaitos įraše nurodytiems paskutiniams mokėjimams – šalims sudarius 2019 m. spalio 10 d. skolos perleidimo sutartį (apskaitos įraše užfiksuota kaip 36 469 Eur „skolų sudengimo operacija“) ir atsakovei atlikus pareiškėjai 10 000 Eur mokėjimą, pareiškėja finansinį reikalavimą dėl ginčo skolos atsakovei pareiškė tik 2025 m. lapkričio 24 d. bendrovės bankroto byloje, nors pati pareiškėja nurodė, jog paskolos terminas suėjo dar 2019 m. spalio 25 d.

Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai 2019 m. lapkričio 13 d. atsakovės pareiškėjai atliktą 10 000 Eur bankinio mokėjimo nurodymą įvertino kaip atsiskaitymą pagal paskolos sutartį.

Nesutikdama su pirmosios instancijos išvada, kad aptariamu mokėjimo pavedimu atsakovė grąžino pareiškėjai būtent dalį ginčo skolos, apeliantė argumentuoja, jog, pirma, aptariamo mokėjimo nurodyme buvo įvardyta, kad tai „skolos gražinimas“, t. y. jame nebuvo identifikuota, kokia tai skola; antra, kad šalis siejo ne tik paskolos, bet ir darbo teisiniai santykiai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė tik abstrakčiai nurodė, jog ginčo šalis siejo ne tik paskolos teisinis santykis, o ir darbo santykiai, tačiau apeliantė neteigė, jog atsakovės pareiškėjai atliktas 10 000 Eur mokėjimas buvo būtent darbo užmokesčio skolos sumokėjimas ir nenurodė kokiu, jei ne ginčo skolos, pagrindu aptariamas mokėjimas jai buvo ar galėjo būti atliktas, neįvardijo konkrečių aplinkybių, laikotarpio ar kita, jog toks mokėjimas būtų atliktas, bendrovei atsiskaitant su pareiškėja pagal darbo teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad aptariamas mokėjimas buvo skirtas būtent ginčo skolos grąžinimui ir, atitinkamai, jog pagal atsakovės pateiktą apskaitos įrašą jis buvo pagrįstai priskirtas prie kitų ginčo skolos grąžinimą patvirtinančių mokėjimų (CPK 185 straipsnis), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti, jog nurodyta suma jai buvo sumokėta ne minėtos paskolos sutarties, o kitu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašyti išreikalauti duomenys apie kitus šalis siejusius teisinius santykius, tokių nekonkretizavus ir, atitinkamai, nesant pagrindo daryti prielaidą, jog ginčo 10 000 Eur mokėjimas galėjo būto atliktas grąžinant kitą konkrečią skolą, vertintini kaip nesusiję su šios bylos ginčo dalyku ir todėl pertekliniai (CPK 180 straipsnis).

Penkta, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2019 m. spalio 10 d. kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutarties, sudarytos tarp atsakovės, Estijos Respublikos bendrovės „OU Belford Kapital“ ir pareiškėjos, sudarymo faktą ir (ar) jos turinį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aptariama sutartis šalių buvo aiškiai įvardyta kaip „kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutartis“, joje numatant, kad šalys sudarė kreditorinių įsipareigojimų perleidimo sutartį joje nustatytomis sąlygomis.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnis). Todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020 35 punktas).

Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad, pirma, šalims sudarius paskolos sutartį pradinis paskolos grąžinimo terminas buvo 2016 m. spalio 22 d., o, atsakovei paskolos šiuo terminu negrąžinus, paskolos grąžinimo terminas buvo 3 kartus atskirais papildomais rašytiniais šalių susitarimais pratęstas, paskutinį kartą – iki 2019 m. spalio 25 d.; antra, kad aptariama 2019 m. spalio 10 d. sutartimi šalys expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodė, jog sudaroma sutartis yra „įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutartis“; trečia, jog šalims 2019 m. spalio 10 d. sudarius aptariamą įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutartį ir 2019 m. lapkričio 13 d. atsakovei atlikus pareiškėjai 10 000 Eur mokėjimą, tai bendrovės apskaitoje buvo pažymėta kaip skolos grąžinimas ar nurašymas, pareiškėja, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, iki pat 2025 m. lapkričio 24 d. nebuvo pareiškusi atsakovei jokių ginčo skola grindžiamų reikalavimų; neturi pagrindo nesutikti su vertinimu, jog aptariama sutartimi šalys susitarė dėl skolos perkėlimo sutarties (CK VIII skyrius, 6.115–6.122 straipsniai).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolos perkėlimo institutas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2014). Šis kasacinio teismo išaiškinimas, be kita ko, reiškia, kad CK yra įtvirtintas vadinamasis visiškas skolos perkėlimas (angl. total substitution; complete substitution), kuris reiškia, kad pakeitus pradinį skolininką naujuoju kreditorius praranda teisę nukreipti savo reikalavimus į pradinį skolininką, nebent reikalavimo perleidimo sutartis yra pripažįstama negaliojančia (CK 6.121 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-469/2022, 29 punktas). Sutikdamas su skolos perkėlimu, kreditorius išreiškia sutikimą ne tik dėl naujojo skolininko asmens, bet dėl visų iš konkrečios sutarties kylančių pradinio skolininko teisių ir pareigų perkėlimo naujajam skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010). Taigi, aptariama skolos perkėlimo sutartimi joje numatyta 36 469 Eur apimtimi skolos pareiškėjai prievolė perėjo trečiajam asmeniui „OU Belford Kapital“, atitinkamai, pareiškėja dėl šios skolos dalies prarado teisę nukreipti savo reikalavimus į pradinę skolininkę – atsakovę LUAB „Iviltra“. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, nurodytos pirmiau aptartos aplinkybės – be kita ko, kad aptariama sutartimi šalys expressis verbis nurodė, kad sudaroma sutartis yra įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutartis; jog po jos sudarymo šalys daugiau nesudarė jokių paskolos grąžinimo termino pratęsimo sutarčių ir pareiškėja dėl, jos teigimu, negrąžintos paskolos į atsakovę kreipėsi tik 2025 m. lapkričio 24 d. (praėjus daugiau kaip 6 metams nuo paskolos grąžinimo termino pabaigos), patvirtina, jog sudarydamos aptariamą sutartį šalys, be kita ko – pareiškėja, suprato ir savo valia nustatė (buvo sutarties šalis), kad sutartimi atsakovės prievolė grąžinti pareiškėjai 36 469 Eur dalį ginčo skolos pereina trečiajam asmeniui „OU Belford Kapital“ ir dėl šios ginčo skolos dalies pareiškėja, kaip kreditorė, nukreipti savo reikalavimų į pradinę skolininkę nebegalės.

CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Kaip nustatė ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skolos perleidimo sutartis nėra nuginčyta ir yra galiojanti. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar jis pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius; tam, kad ex officio pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, teismas privalo įsitikinti, kad yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, jog sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis; jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-183-378/2024 30–33 punktai). Nagrinėjamu atveju akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti šalių 2019 m. spalio 10 d. kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutartį esant niekine, byloje nenustatyta. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad pareiškėja sudarė sutartį kaip fizinis asmuo, sutarties sudarymo metu tarp jos ir atsakovės egzistavo ir darbo santykiai, jog pareiškėja tuo laikotarpiu išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų, savaime jokių sandorio negaliojimo pagrindų, nesuponuoja, o reikalavimo pripažinti aptariamą sutartį negaliojančia, kaip nustatė bei pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja nei kitose, nei šioje byloje ne(pa)reiškė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad aptariama sutartimi atsakovės prievolė grąžinti pareiškėjai 36 469 Eur dalį ginčo skolos perėjo trečiajam asmeniui „OU Belford Kapital“ ir dėl šios ginčo skolos dalies pareiškėja, kaip kreditorė, nukreipti savo reikalavimų į pradinę skolininkę – atsakovę, teisės nebeturi. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad tai, ar trečiasis asmuo faktiškai įvykdė prievolę pareiškėjai grąžinti 36 469 Eur ginčo skolą, yra pareiškėjos ir trečiojo asmens, kuris nėra šios bylos dalyvis, tarpusavio santykių klausimas ir į šios bylos nagrinėjimo dalyką nepatenka.

Šešta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl palūkanų neapskaičiavimo ir (ar) neišmokėjimo.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo paskolos suma buvo 50 000 Eur, ir ji buvo grąžinta dviem po 3 200 Eur mokėjimais grynaisiais pinigais, 10 000 Eur mokėjimu per banką ir 36 469 Eur skolų sudengimo operacija (iš viso 52 869 Eur), teisėjų kolegija daro išvadą, jog prievolę sumokėti 2019 m. spalio 10 d. apskaičiuotas 2 869 Eur palūkanas tos pačios dienos skolos perleidimo sutartimi pareiškėjos sutikimu perėmė trečiasis asmuo „OU Belford Kapital“. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip konstatuota pirmiau, tai, ar trečiasis asmuo įvykdė perimtas prievoles dėl skolos pareiškėjai grąžinimo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Kita vertus, pareiškėja nepateikė duomenų ir nenurodė, kiek iš viso jai turėjo būti apskaičiuota ir išmokėta palūkanų. Pareiškėja argumentuoja, kad atsakovės pateiktame apskaitos įraše nėra užfiksuotas palūkanų apskaičiavimas ir išmokėjimas už paskolos likutį, likusį po 2019 m. spalio 10 d. skolos perleidimo sutarties sudarymo iki 2019 m. lapkričio 13 d. paskutinio 10 000 Eur mokėjimo, tačiau, pareiškėjai nepateikus duomenų, kiek palūkanų jai turėjo būti apskaičiuota už visą paskolos laikotarpį iki 2019 m. spalio 10 d. ir (ar) iki 2019 m. lapkričio 13 d., pareiškėja argumento dėl iki 2019 m. lapkričio 13 d. nepaskaičiuotų ir neišmokėtų palūkanų neįrodė. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta teko pareiškėjai (CPK 178 straipsnis). Pareiškėjai tokių duomenų nenurodžius ir neįrodžius, teisėjų kolegija negali įvertinti, ar į vieninteliame apskaitos įraše 2019 m. spalio 10 d. apskaičiuotas palūkanas, prievolė, kurią sumokėti pareiškėjai, kaip nustatyta, perėjo trečiajam asmeniui, nebuvo įtrauktos ir palūkanos už laikotarpį iki 2019 m. lapkričio 13 d.

Tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 27 punktas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti apeliantės argumentai dėl palūkanų neišmokėjimo neįrodo aplinkybės, jog 2019 m. lapkričio 13 d. atsakovei atlikus pareiškėjai paskutinį 10 000 Eur mokėjimą visa iki tol likusi atsakovės mokėtina paskolos dalis tuo nebuvo grąžinta (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad apeliantė nuo pat paskolos grąžinimo termino pabaigos 2019 m. spalio 25 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą bendrovei įsiteisėjimo 2022 m. gegužės 3 d., per CK 1.125 straipsnio 10 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą palūkanų skaičiavimui reikalavimo dėl palūkanų mokėjimo nepareiškė.

Dėl procesinės bylos baigties

Lietuvos civiliniame procese taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28–30 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pirmiau šioje nutartyje padarytų išvadų pagrindu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovė yra skolinga pareiškėjai pagal šalių 2016 m. liepos 22 d. sudarytą paskolos sutartį, tinkamai pritaikė aktualias įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso taisykles ir tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą. Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog su pareiškėja pagal paskolos sutartį buvo atsiskaityta, todėl pareiškėjos reikalavimas patvirtinti ginčo skolos finansinį reikalavimą atsakovės LUAB „Iviltra“ bankroto byloje atmetamas, teisėjų kolegija tik patikslina pirmosios instancijos teismo nurodytą aplinkybę, jog su pareiškėja pagal paskolos sutartį buvo galutinai atsiskaityta 2019 m. spalio 10 d., pažymėdama, jog, remiantis bylos duomenimis, atsakovė su pareiškėja galutinai atsiskaitė atlikusi pareiškėjai 2019 m. lapkričio 13 d. 10 000 Eur mokėjimo pavedimą. Atsižvelgiant į tai, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo apskųstą nutartį panaikinti ar pakeisti, teisėjų kolegija atskirąjį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.