Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos, Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobus.lt“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir piniginių lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Atsakovas akcentavo, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį teismui net neneigia aplinkybės, jog ginčo Automobilis pilnai pakrauta baterija negali įveikti ieškovės skelbime nurodyto atstumo. Ieškovė pateikdama ieškinį nurodo abstrakčius ir deklaratyvius teiginius, tačiau Automobilis absoliučiai jokiomis sąlygomis neįveikia ir negali įveikti ieškovės nurodyto atstumo – 50 km. Ieškovės deklaratyvūs teiginiai nepaneigia, jog atsakovui buvo perduotas ne tokios kokybės Automobilis, kaip buvo nurodyta skelbime. Vizualiai apžiūrint Automobilį pastarojo vien tik elektra nuvažiuojamo atstumo objektyviai negalima nustatyti. Atitinkamai, tik pradėjus eksploatuoti įsigytą Automobilį, atsakovui paaiškėjo, jog Automobilis pilnai įkrauta baterija nenuvažiuoja pardavėjo deklaruoto atstumo. Ieškovė, tikėtina sąmoningai, nutyli, jog VVTAT nutarimu Pirkimo-pardavimo sutartis taip pat buvo nutraukta. Ieškovė turi iš įstatymo kylančią teisę pasiimti Automobilį, o atsakovas yra pasirengęs bet kuriuo metu Automobilį grąžinti.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Matas Mikalopas papildomai paaiškino, kad skelbime nurodyta mažesnė rida, negu faktiškai buvo perduodant automobilį. Tas automobilis buvo parduodamas komiso pagrindais, tai reiškia, kad kol skelbime yra automobilis juo naudojasi tuometinis savininkas ir „Autobus.lt“ tuo pačiu metu ieško, kas tą automobilį nupirktų.

Teismo posėdyje atsakovas ATS1 papildomai paaiškino, kad automobilį rinkosi autoplius.lt. Rado automobilį, kuris atitiktų jo lūkesčius. Parašyta skelbime, kad automobiliu gali nuvažiuoti 50 km, tai jam po Tauragės miestą užtenka pilnai 50 km. Pamatė skelbimą 2024 m. gruodį. Suprato, kad automobilis įdėtas vasaros laikotarpiu ir kad yra papildomai žieminių padangų komplektas. Apsisprendė, kad pirks, tai paprašė savo vaiko, kuris gyvena Vilniuje, kad vizualiai pažiūrėtų ir įvertintų tą automobilį. Vizualiai įvertino, automobilis tvarkingas iš išorės. Bandomojo važiavimo nebuvo. Susisiekė su pardavėju, paprašė avansą pervesti ir jis pervedė 1 000 Eur avansą. Pageidavo gauti visą sumą iki atvažiuojant pasiimti automobilį, tai likusius pinigus 60 000 Eur pervedė iš anksto. Jį tenkino, kad kaip buvo parašyta nuvažiuoja 50 km, ir norėjo, kad būtų mažiau 100 000 km. Atvažiavus paaiškėjo, kad rida ne 87 000 km, o 99 000 km. Jam garantavo, kad be vargo nuvažiuos 50 km. Kai jam padavė sutartį pamatė ridą, paklausė, o jam atsakė, kad buvo jis eksploatuojamas. Prašė nuolaidos dėl ridos, atsakė, kad nedarys. Dėl papildomo padangų komplekto, pasakė, kad žiema, padangos yra uždėtos, o vasarinės susidėvėjusios ir išmestos. Pagrindinis trūkumas yra nuvažiuojamas atstumas elektra. Automobilis techniškai yra tvarkingas. Automobilis perkant buvo neįkrautas. Kreipėsi raštu po 3 dienų, kad priimtų automobilį, bet jie atsisakė priimti. Dar po 3 dienų kreipėsi į vartotojų teises. Naudojasi tuo automobiliu, po (duomenys neskelbtini), žmona važiavo į Kauną atlikti diagnostika, važiavo į Klaipėdą dėl rakto. Su antstoliu nuvažiavo su įkrautu 21 km. Automobilį krauna 6 val., o nuvažiuoja 20 km.

Teismo posėdyje liudytojas K. K. paaiškino, kad jis dirba UAB „Autobus.lt“ vadybininku, kuri prekiauja automobiliais. Automobilis buvo parduodamas komiso pagrindais, buvo eksponuojamas jų pardavimo salėje, buvo parduodamas per portalus. Automobilis stovėjo jų salėje, po to automobilį pasiėmė savininkas ir jį eksploatavo. Skelbimą jie dėjo, kuris automatiškai įsikelia iš jų sistemos. Kadangi automobilis yra eksploatuojamas, tai rida gali kisti. Aprašant skelbimą dėl 50 km nuvažiuojamo elektra naudojosi viešai prieinama informacija WLTP. Jie padaro diagnostiką su savo kompiuteriu ar nėra aktyvių klaidų. Automobilis buvo parduodamas su gamintojo garantija t. y. viso automobilio garantija, tai reiškia, kad gamintojas atsako už to automobilio techninę būklę, ar tai būtų baterija ar krovimo lizdas ar variklis ar elektronika ar lempa perdegusi. WLTP tai yra dažniausiai prie idealiausių sąlygų, tai yra kai ratai pripūsti, žmogus nesveria 100 kg, mašina tuščia, vėjas pučia į nugarą, kai ne per šalta ar ne per šilta. Kai pardavė automobilį savininkė buvo ieškovė. Kalbėjo su atsakovu, kad elektra nuvažiuoja apie 50 km priklausomai nuo oro sąlygų. Negarantavo, kad automobilis nuvažiuos elektra 50 km. Kiekvieną kartą pakrovus automobilį jis rodys skirtingai nuvažiuojamą atstumą, nes automobilis skaičiuoja pagal naudojamus papildomus dalykus, pagal patį vairuotoją, pagal ankstesnį vairavimą, pagal vidutines sąnaudas, pagal paskutinę kelionę ir dar gali skaičiuoti pagal ilgalaikę.

Teismo posėdyje liudytojas G. V. paaiškino, kad dirba UAB „Inchcape Auto“ serviso technikos konsultantu. Iš advokato gavo užklausimą koks yra naujo iš gamyklos išleidžiamo automobilio pagal techninius duomenis nuvažiuojamas atstumas elektra. Kiek atsimena, kad atsakė paėmęs iš BMW puslapio techninius duomenis, kur pagal Europos automobilių gamintojų specifinę sistemą WLTP testuotas buvo automobilis ir nustatyta, kad jo elektros pravažiavimas yra nuo 46 iki 50 km. Tai reiškia, kad toks pravažiavimas yra kai elektromobilio baterija yra nauja, automobilis yra idealiai tvarkingas, yra geros sąlygos. Taip gamintojai yra numatę, kad jie visi vienodai pagal tą sistemą galėtų vieni su kitu pasilyginti ir skelbia šituos duomenis. Klausė kiek realiai gali nuvažiuoti automobilis, tai priklauso nuo važiavimo būdo, išorės temperatūros, kiek laiko važiuojama, ar trumpais atstumais ar ilgais, koks baterijos stovis, koks automobilio stovis, kokie ratai yra naudojami, žieminiai ar vasariniai ir tas atstumas žymiai keičiasi. Pagal tas eksploatacines savybes pravažiuojamas atstumas gali sumažėti blogomis sąlygomis iki 60 – 70 procentų nuo deklaruojamo atstumo. Jeigu baterija yra 70 procentų ir daugiau, tai baterija yra tvarkinga. Automobilis būsimą nuvažiuojamą atstumą su elektra skaičiuoja pagal ankstesnius važiavimus. Nuvažiuojamam atstumui turi įtakos, kur važinėjama ar mieste ar užmiestyje, ar iš vietos daugiau pajudama kartų ar važiuojama tolygiai. Šio automobilio baterijai garantija yra 6 metai arba 100 000 km. Baterija yra remontuojama. Toks būtent automobilis 2021 m. apie 100 000 km rida elektra esant vidutinėms sąlygoms galėtų nuvažiuoti apie 30 km, o blogom apie 25 km.

Teismo posėdyje liudytoja I. U. paaiškino, kad tas automobilis jai labai patiko, pliusai buvo, kad pridedamos padangos, svarbiausias kriterijus, kad elektra galima nuvažiuoti 50 km. Sūnus (duomenys neskelbtini) gyvena, vyras paskambino sūnui prašė pažiūrėti ar tokia mašina yra, ar nesudaužyta, ar yra visos lempos, ar viskas tvarkoje. Sūnus apžiūrėjo, sakė puiki mašina viskas yra gerai, viskas jam tiko. Vyras nusprendė pirkti. Sumokėjo rankpinigius, paskui sumokėjo pinigus ir važiavo pasiimti automobilio. Nuvažiavus įlipo į automobilio vidų jai jis nepatiko, nes kilimėliai netvarkingi, žvyro pilna, specifinis kvapas. Tai sakė vyras sau pasiliks tą automobilį. Rida kitokia negu skelbime. Parvažiavo, pakrovė bateriją 100 procentų ir pamatė, kad galima nuvažiuoti 29 – 32 km. Kelis kartus krovė. Kreipėsi į pardavėją, kad nori gražinti automobilį, bet pardavėjas nesutiko. Kai vyras pareikalavo padangų pasakė, kad jau uždėtos, o vasarinių nėra. Nuvažiavo į Klaipėdą į servisą patikrinti bateriją, tai jai serviso darbuotojas pasakė, kad niekada nenuvažiuos tiek kilometrų, kiek deklaruota gamintojo, tai yra ženkliai mažiau. Šiuo metu tuo automobiliu vyras važinėja. Salone garantavo, kad nuvažiuos 50 km.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai, kadangi ieškovė yra verslininkas, užsiimantis automobilių prekyba, o atsakovas – vartotojas, Automobilį įsigijęs savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes visiškai ignoravo, nors teismų praktikoje ir teisės doktrinoje yra pripažįstama, jog vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą.

Teismas atsakovui perkėlė̇ verslininkui taikytinas pareigas, kurių pagrindu darė̇ absoliučiai nepagrįstas išvadas, kad, pavyzdžiui, atsakovas, pirkdamas automobilį, elgėsi neatsakingai, žinodamas, jog automobilis nėra naujas, automobiliui yra beveik 4 metai, rida beveik 100 000 km. Taip pat tai, kad atsakovas turėjo suprasti, jog baterija taip pat nėra nauja, ir vietoj to, kad prieš perkant pirkdamas (perimdamas) automobilį jį išbandytų, patikrintų specializuotame servise, pasitikėjo sūnaus atlikta apžiūra. Tiek bendrosios teisės aktų nuostatos, tiek specialiosios vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos, nenumato absoliučiai jokios vartotojo pareigos apžiūrėti ar, juo labiau, patikrinti, kaip nepagrįstai nurodė̇ pirmosios instancijos teismas, įsigyjamą daiktą.

Sprendime padarytos išvados, kad ieškovė skelbime apie Automobilį nurodydama elektra nuvažiuojamą atstumą 50 km nurodė̇ neklaidinančią informaciją, yra nepagrįstos ir neatitinkančios tikrovės. Pati ieškovė teismui pateikė̇ įrodymus, jog naujo tokio paties automobilio vien tik elektra nuvažiuojamas atstumas yra 45-50 km. Tą patvirtino ir liudytojai. Tačiau vien tik šis faktas, kad Automobilio gamintojas nurodo, jog naujo tokio automobilio elektra nuvažiuojamas atstumas pagal WLTP yra 45-50 km, o skelbime nurodė, kad elektra nuvažiuojamas atstumas yra 50 km, jau leidžia daryti išvadą, kad ieškovė skelbime nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją.

Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu, Automobilis nebuvo naujas, todėl ieškovė skelbime nurodydama analogiško tokio paties, bet naujo automobilio duomenis, akivaizdžiai nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienai Automobilis buvo beveik 4 metų, o Automobilio rida buvo beveik 100 000 km. Byloje liudytoju apklaustas oficialaus BMW atstovo Lietuvoje UAB „Inchcape Auto“ atstovas G. V. paaiškino, jog tokio automobilio baterijai garantija yra suteikiama tik iki 100 000 km. Jis taip pat paaiškino, kad Lietuvoje yra visos galimybės patikrinti naudoto Automobilio bateriją netgi dviem būdais (trumpasis testas ir baterijos sertifikacinis testas). Ieškovė, būdama šios srities profesionalė, objektyviai turėjo visas galimybes įvertinti baterijos būklę ir pateikti skelbime teisingą informaciją arba bent jau skelbime nurodyti, kad informacija apie elektra nuvažiuojamą atstumą yra grindžiama naujo tokio automobilio gamintojo skelbiamais duomenimis.

Šioje byloje nėra kilęs ginčas dėl to, ar galima Automobilį naudoti pagal paskirtį ar ne. Ginčas yra dėl to, ar ieškovė skelbime nurodė̇ teisingą informaciją apie elektra nuvažiuojamą atstumą. Tiek atsakovas, tiek liudytoja byloje apklausta atsakovo sutuoktinė nurodė, jog vienas iš pagrindinių kriterijų renkantis automobilį įsigijimui, būtent ir buvo elektra nuvažiuojamas atstumas, kadangi sutuoktiniai buvo išlošę saulės elektrinę. Būtent tokiu būdu, (duomenys neskelbtini) mieste važinėdami vien tik elektra varomu varikliu ir naudodami savo pačių pasigamintą elektros energiją, sutuoktiniai būtų sutaupę.

Ieškovės nesąžiningumą skelbiant informaciją netiesiogiai patvirtina ir skelbime nurodytos aplinkybės apie padangas bei Automobilio ridą. Automobilio skelbime, kuris portale www.autoplius.lt buvo patalpintas 2025 m. rugpjūčio 8 d., t. y. vasarą, buvo nurodoma, kad „Papildomai pridedamas žieminių padangų komplektas“. Atitinkamai, kaip ir bet kuriam kitam pirkėjui, atsakovui, kuris tiek rezervacijos mokestį, tiek likusią Automobilio kainą sumokėjo dar iki Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, visiškai pagrįstai galėjo susidaryti ir susidarė̇ įspūdis, jog žiemą parduodamas Automobilis bus perduotas su žieminėmis padangomis, o papildomai bus pridėtos vasarinės padangos. Jokios vasarinės padangos atsakovui nebuvo perduotos. Analogiškai ir su Automobilio rida – skelbime buvo nurodyta, jog Automobilio rida 87 000 km, tačiau sudarant Pirkimo-pardavimo sutartį paaiškėjo, jog Automobilis buvo eksploatuojamas ir reali jo rida Sutarties sudarymo dienai yra 99 80 km, nors skelbime apie tai, kad Automobilis pardavimo metu yra eksploatuojamas ir rida pardavimo dienai gali būti kitokia, nebuvo nurodyta.

Vien aplinkybė, jog teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė dėl visų atsakovo pateiktų argumentų (ypatingai, jei tokie konkretūs argumentai nekeičia priimto sprendimo esmės), savaime nedaro teismo sprendimo neteisėtu. Šiuo atveju keltinas klausimas ne ar vartotojas (atsakovas) galėjo būti suklaidintas Automobilio skelbime pateiktos informacijos, tačiau kaip vartotojui (atsakovui) pateiktą informaciją suprastų vidutinis vartotojas, t. y. įprastai atidus ir dėmesingas vartotojas.

Atsakovas yra ilgametis vairuotojas, turi aukštąjį išsilavinimą ir dirba (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat paaiškino, kad ginčo Automobilio skelbimą pamatė anksčiau nei 2024 m. gruodžio mėn., kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovas kurį laiką domėjosi analogiškais automobiliais, tame tarpe ir Automobiliu. Atsakovas pirko pakankamai brangų naudotą automobilį. Jis turėjo pasidomėti ir viešoje erdvėje prieinama informacija apie WLTP ir konkrečius ginčo Automobilio duomenis pagal WLTP standartą. Šiais klausimais viešoje erdvėje yra pakankamai daug ir lengvai prieinamos informacijos.

Skelbime nurodytas Automobilio elektra nuvažiuojamas atstumas turi būti vertinamas kaip modelio techninė charakteristika, paremta gamintojo deklaruojamais duomenimis, o ne kaip pardavėjo pažadas dėl konkretaus naudoto automobilio tikslaus nuvažiuojamo atstumo kiekvienomis sąlygomis. Atsakovas negalėjo tikėtis, kad 50 km yra tikslus skaičius, kurį hibridinis Automobilis su pilnai įkrauta baterija įveiks kiekvieną kartą. Šiuo atveju turi būti vertinama, kad kiekvienas vairuotojas važiuoja skirtingai.

Automobiliu WLTP standartais nustatytas 50 km elektra nuvažiuojamas atstumas nustatytas egzistuojant specialioms sąlygoms, atitinkamai nėra objektyvaus pagrindo spręsti, kad 2025 m. gruodžio 22 d., kai buvo vykdomas faktinių aplinkybių konstatavimas su antstole, atsakovui važiuojant ginčo Automobiliu tokios specialios WLTP standartui taikytinos sąlygos egzistavo. Nėra pagrindo spręsti, kad Automobilis „absoliučiai jokiomis sąlygomis“ nenuvažiuoja WLTP nustatyto 50 km atstumo, kadangi atsakovas į bylą pateikė duomenis tik kelių atsitiktinių važiavimų ir, kaip suprantama, vairuojant pačiam atsakovui, t. y. esant analogiškiems vairavimo įgūdžiams bei ypatumams, kas taip pat turi įtakos elektra nuvažiuojamam atstumui.

Atsakovas ne kartą bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad Automobilis yra techniškai tvarkingas. Tiek 2025 m. sausio 28 d. Turto priėmimo – perdavimo akte Nr. 2025-01-28/P44426, tiek 2025 m. sausio 28 d. Priede prie sutarties Nr. P44426 atsakovas patvirtino, kad vizualiai įvertino Automobilio techninę būklę bei komplektacijos atitikimą gamintojo reikalavimams, susipažino su turto būkle ir pardavėjui pretenzijų dėl Automobilio būklės ir / ar komplektacijos neturi ir neturės. Automobilio baterijos defektai nustatyti nebuvo, o jei ir būtų nustatyti, jie būtų šalinami galiojusios garantijos pagrindu neatlygintinai

Atsakovui buvo žinoma, kad Automobilis jo pardavinėjimo laikotarpiu buvo eksploatuojamas ankstesnio savininko, dėl nurodyto, Automobilio rida, pateikta skelbime ir vėliau pirkimo-pardavimo sutartyje, skiriasi. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties 1.1. punkte įtvirtina, jog sutarties objektas yra Automobilis. Apie jokių papildomų priedų (įskaitant ir antro žieminių padangų komplekto) perdavimą atsakovui šalys nesitarė nei minėta sutartimi, nei žodžiu.

VVTAT nutarimas neturi jokios prejudicinės galios teisme nagrinėjamam šalių ginčui, šis nutarimas neįsiteisėjo, kadangi Ieškovas įstatymų nustatyta tvarka bei terminais pateikė teismui ieškinį. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-611/2026, kurioje taip pat buvo sprendžiami klausimai su vartotojo reikalavimu grąžinti automobilį kaip kokybės reikalavimų neatitinkantį daiktą. šioje byloje Atsakovas niekada nekėlė klausimo dėl Automobilio elektros baterijos taisymo. Atsakovas pasirinko savo teisių gynimo būdą, kuris laikytinas ultima ratio ir gali būti taikomas išskirtiniais atvejais, tik jei pažeidimas yra esminis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl pirkėjo reikalavimo nutraukti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir atgauti sumokėtą sumą, pripažinimo nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė į teismą kreipėsi po VVTAT nutarimo, kuriuo buvo patenkintas atsakovo (pirkėjo) reikalavimas nutraukti Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti už Automobilį sumokėtą 61 000 Eur sumą atsakovui. Ieškovė nesutiko su VVTAT nutarimu. Akcentavo, kad parduotas automobilis buvo techniškai tvarkingas, nėra nustatyti paslėpti trūkumai, o automobilio nuvažiuojamas atstumas važiuojant elektros pagrindu, yra nurodytas remiantis gamintojo pateikiama informacija. Automobilio rida buvo didesnė nei nurodyta skelbime, kadangi pirminis savininkas ja naudojosi iki automobilio pardavimo atsakovui. Taip pat pažymėjo, kad automobilį Atsakovas įsigijo žiemą, sausio mėn., todėl Automobiliui buvo uždėtos žieminės padangos Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės ieškinį ir nurodė, kad atsakovas prieš pasirašydamas Sutartį, turto priėmimo-perdavimo aktą bei priedą prie Sutarties suprato, kad nebus papildomai pridedamas žieminių padangų komplektas, nes žieminės padangos jau buvo uždėtos ant automobilio. Akcentavo aplinkybę, kad atsakovas pats neatvyko apžiūrėti automobilio, taip elgėsi neatsakingai, o jo sūnus, atvykęs apžiūrėti automobilio atsakovo prašymu, turėjo matyti, kad automobilis su žieminėmis padangomis, taip pat kaip ir automobilio ridą, jog automobilis yra eksploatuojamas. Teismas sprendė, kad ieškovė skelbime nurodydama elektra nuvažiuojamą atstumą 50 km nurodė ne kaip klaidinančią informaciją, o oficialaus BMW gamintojo duomenis būtent apie šį automobilį Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, akcentuodamas, jog teismas ignoravo faktą, kad tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Atitinkamai, teismas atsakovui perkėlė verslininkui taikytinas pareigas. Atkreipė dėmesį, kad teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog Pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo momentu, Automobilis nebuvo naujas, todėl ieškovė skelbime nurodydama analogiško tokio paties, bet naujo automobilio duomenis, akivaizdžiai nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją.

Dėl ginčo esmės

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2025 m. sausio 28 d. sudarė ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P44426, kuria ieškovė pardavė, o atsakovas įsigijo automobilį BMW 745, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), automobilio pirkimo kaina – 61 000 Eur. Turto priėmimo-perdavimo akte Nr. 2025-01-28/P44426 (Sutarties priedas Nr. 1) nurodyta, jog atsakovas prieš pirkdamas turtą (automobilį) vizualiai įvertino jo techninę būklę, komplektacijos atitikimą gamintojo reikalavimams ir susipažino su automobilio būkle bei pardavėjui (ieškovei) pretenzijų dėl turto techninės būklės ir / ar komplektacijos neatitikimo gamintojo reikalavimams neturi ir neturės. Sutarties 1.1 papunktyje nurodyta, kad automobilio rida – 99 180 km, o pirmoji registracijos data – 2021 m. balandžio 12 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl automobilio skelbime nurodytos informacijos neatitikimo realiai faktinei situacijai, o konkrečiai – dėl automobilio galimos ridos automobilį varant elektra. Taip pat keltas klausimas dėl ridos neatitikimo skelbime nurodytai ridai ir padangų komplekto neperdavimo.

VVTAT 2025 m. rugsėjo 3 d. nutarimu pripažino pagrįstu atsakovo reikalavimą nutraukti ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti už automobilį sumokėtus pinigus (61 000 Eur). Nutarime nustatyta, kad atsakovas Automobilį įsigijo 2025 m. sausio 28 d., o į ieškovę su pretenzija kreipėsi po 3 dienų, 2025 m. sausio 31 d,, t. y. itin trumpo laiko. VVTAT atkreipė dėmesį, kad atsakovas pretenzijoje ieškovei pripažino, kad jam buvo žinoma Sutartyje nurodyta Automobilio reali rida. Įvertinusi šią aplinkybę VVTAT padarė išvadą, jog prieš Sutarties sudarymą metu Vartotojui buvo suteikta informacija apie Automobilio ridą. Taip pat VVTAT atkreipė dėmesį, kad Sutartyje papildomas padangų komplektas nebuvo paminėtas. Atsakovo pasirašytame Perdavimo akte jis savo parašu patvirtino, jog atsakovas susipažino su Automobilio komplektacija, pretenzijų dėl jos neturi. VVTAT sprendė, jog prieš sudarant Sutartį atsakovas gavo Pardavėjo informaciją apie tai, kad papildomas padangų komplektas su Automobiliu suteiktas nebus ir vis tiek sutiko įsigyti ir priimti Automobilį. Pasisakydama dėl elektra galimo nuvažiuoti automobiliu atstumo, VVTAT nurodė, jog autorizuoto serviso atlikta Automobilio baterijos apžiūra parodė, jog tokio reikšmingo neatitikimo deklaruojamoms savybėms negalima vertinti kaip Automobilio susidėvėjimo, netinkamo naudojimo ar netinkamos priežiūros pasekmės. Pardavėjas (ieškovė) neginčijo aplinkybės, kad Automobilis negali elektra įveikti jo pateiktoje informacijoje nurodyto atstumo ir nepateikė šią aplinkybę galinčių paneigti įrodymų. VVTAT sprendė, kad Pardavėjas nepateikė CK 6.363 straipsnio 4 dalyje nurodytų įrodymų. Akcentavo, kad automobilio gamintojo garantija neatleidžia Pardavėjo nuo pareigos suteikti vartotojui teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie pagrindines Automobilio savybes kaip tai yra nurodyta CK 6.228⁶ gamintojo straipsnyje. VVTAT vertinimu, atsižvelgiat į Pardavėjo suteiktą informaciją apie Automobilio technines galimybes, Vartotojas, sudarydamas Sutartį, turėjo pagrįstą lūkestį, kad naudodamas Automobilio baterijoje sukauptą elektros energiją Automobilis įveiks 50 kilometrų atstumą, tačiau jau po 3 Automobilio eksploatavimo dienų Vartotojui paaiškėjo, kad automobilis elektra gali įveikti tik dalį šio atstumo, t. y. 24 – 32 kilometrų. Dėl to spręsta, jog Automobilis neatitinka CK 6.363 straipsnio 3 dalies 4 punkte apibrėžtų kokybės reikalavimų.

Įvertinus bylos šalių argumentus, matyti, kad kaip minėta, esminis ginčas tarp bylos šalių kilo dėl automobilio galimo nuvažiuoti atstumo elektros pagrindu, t. y. ar ieškovė pateikė tikrovės (ne)atitinkančią informaciją šiuo aspektu ir ar tai yra pagrindas nutraukti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Vis dėlto, pirminis aspektas, kurį pirmosios instancijos teismas privalėjo atlikti, tai tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas.

Dėl vartotojo tinkamo informavimo pareigos įvykdymo

Kasacinis teismas savo praktikoje yra ne vieną kartą pažymėjęs, kad materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus bylos šalių ginčas, kvalifikavimas yra teismo prerogatyva (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 40–41 punktai). Teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis, jeigu ginčo teisiniai santykiai atitinka jų požymius, ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus, neatsižvelgdamas į tai, ar tokius reikalavimus reiškė ginčo šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 47 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37 punktas; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019, 19 punktas). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus; vartotojų teisų gynimas – viešasis interesas, todėl teismas bylose dėl vartojimo sutarčių turi būti aktyvus, be kita ko – savo iniciatyva rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2010; 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; kt.).

Atsižvelgus į byloje esančius duomenis matyti, kad iš esmės ginčo tarp šalių dėl santykių kvalifikavimo, kaip vartojimo, byloje nėra. Tokią išvadą padarė ir VVTAT, konstatuodama, jog ginčas kilo tarp vartotojo ir pardavėjo iš vartojimo teisinių santykių, nes vartotojas yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su pardavėju su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais), o pardavėjas yra verslininkas, vykdantis komercinę veiklą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik CK 6.363 straipsnio 3 dalies 4 punkto ir CK 6.364¹ straipsnio 1 dalies citavimu, nepateikdamas jokios teisinės išvados dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir jų įtakos ginčo išsprendimui, t. y. pirmosios instancijos teismo motyvai visiškai nesusieti su konkrečia specifine situacija – vartojimo pirkimo-pardavimo santykiai, kurie nėra identiški standartiniams pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams dėl vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, interesų gynimo. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo, bylos faktinės aplinkybės kartu yra vertinamos vartotojų teisių apsaugos kontekste (CK 6.228¹ – 6.228³ straipsniai). Kadangi šalys sudarė vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, be bendrųjų CK XXIII skyriuje išdėstytų pirkimą–pardavimą reglamentuojančių teisės nuostatų, byloje taikytinos vartojimo pirkimo–pardavimo ypatumus reglamentuojančios CK XXIII skyriaus ketvirtojo skirsnio nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CK XXIII skyriaus taisyklės, reglamentuojančios pirkimo–pardavimo teisinius santykius, taikomos ir naudoto daikto (naudoto automobilio) pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 12 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims CK 6.350–6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos taikomos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019, 29 punktas).

Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Pagal CK 6.363 straipsnio 1 dalį, laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą). Parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Pardavėjas atsako pirkėjui už bet kokią daikto neatitiktį sutarčiai, esančią daikto perdavimo metu (CK 6.363 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas parduodamo naudoto ir naujo daikto skirtumus kokybei keliamų reikalavimų aspektu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Vartotojas dėl informacijos, patyrimo, techninių žinių, galimybių derėtis stokos yra mažiau palankesnėje padėtyje nei verslininkas. Tai yra pagrindas vartotoją kaip silpnesnę šalį ginti vartojimo sutartiniuose santykiuose. Vartotojo teisė į informaciją – yra vienas esminių aukšto vartotojų apsaugos lygio užtikrinimo garantų. Šios vartotojo teisės įgyvendinimas užtikrinamas teisiniu reguliavimu nustatant verslininkui pareigą suteikti vartotojui informaciją (informacijos atskleidimo pareiga). Tinkamas vartotojo informavimas ne tik įgalina vartotoją priimti informuotą sprendimą – apgalvoti savo sprendimą dėl atitinkamų prekių ir paslaugų įsigijimo, palyginti rinkoje esančias prekes ir paslaugas bei jų kainą, bet ir sukuria sąlygas rinkai veikti efektyviai [...] Reikalavimą pateikti vartotojui informaciją „aiškiai ir suprantamai“ galima būtų apibrėžti kaip apimantį informacijos prieinamumą, vartotojui realios galimybės susipažinti su informacija sudarymą, jos pateikimą įskaitomai, aiškia, paprasto (nesudėtingo) stiliaus, gerai struktūruota kalba, nevartojant neaiškių terminų, sąvokų, sudėtingų formuluočių, atkreipiant dėmesį į (išryškinant) tuos aspektus, kurie būtini atsižvelgiant į prekės ar paslaugos pobūdį ar kitas aplinkybes, informacija turi būti pateikiama tokiu būdu ir taip, kad būtų lengvai suprantama vartotojui (vartotojas lengvai galėtų suvokti jos prasmę, prekės savybes ir rizikas) ir neklaidinti vartotojo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021).

Vertinant, ar verslininkas pateikė informaciją aiškiai ir suprantamai, turi būti sprendžiama pagal objektyvųjį kriterijų – vidutinio vartotojo standartą. Vidutiniam vartotojui būdingą reakciją kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti bylą nagrinėjantis teismas. Teismas, įvertinęs visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, turi nustatyti ir įvertinti, ar suteiktos informacijos pakako tam, kad vidutinis vartotojas, t. y. pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, galėtų įvertinti, ar konkreti prekė atitinka jo individualius poreikius, ir suprasti, kaip tinkamai ir saugiai naudotis preke. Vidutinio vartotojo standartas siejamas su gautos informacijos suvokimu, o ne gebėjimu ją gauti. Vidutinio vartotojo standarto aiškinimas kaip asmens, kuris turi pats pasirūpinti informacija ir aktyviai jos ieškoti, reikštų informacijos paieškos pareigos visišką ar jos didesnės dalies perkėlimą vartotojui, o tai iš esmės paneigtų vieną svarbiausių ir pagrindinių vartotojo teisių – teisę į informaciją ir ją įgyvendinančią verslininko pareigą suteikti (atskleisti) informaciją vartotojui, šios teisės ir ją įgyvendinančios verslininkui nustatytos pareigos tikslą – atkurti nelygiavertę vartotojo padėtį, susidariusią vartojimo santykiuose, be kita ko, dėl to, kad vartotojas turi mažiau informacijos ir mažiau patyrimo, taip pat ir pačią vartotojų teisės esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021).

Kilus ginčui dėl verslininko pareigos suteikti informaciją vartotojui tinkamo vykdymo, pareiga įrodyti patirtus neigiamus padarinius, nuostolių faktą, priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir neigiamų padarinių tenka vartotojui, o pareiga įrodyti, kad informacija buvo suteikta ir ji buvo suteikta aiškiai ir suprantamai, – verslininkui. Verslininkui neįrodžius, kad informacija vartotojui buvo suteikta arba kad ji suteikta tinkamai, yra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021, 38 punktas).

CK 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nebaigtinis informacijos, privalomos pateikti vartotojui, sąrašas. To paties straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog vartotojui turi būti nurodytos prekės ar paslaugos pagrindinės savybės (atsižvelgiant į informavimo priemones ir prekę ar paslaugą).

Nustatyta, kad automobilio pardavimo skelbime buvo nurodyta, jog automobilio kuro tipas – benzinas / elektra. Elektra nuvažiuojamas atstumas – 50 km (įkraunamas, Plug-in). Tai reiškia, kad automobilio variklis – hibridinis, įkraunamas, t. y. elektrinis automobilio variklis leidžia nuvažiuoti konkretų atstumą nenaudojant vidaus degimo variklio. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad rinkoje automobiliai yra parduodami tiek tik su vidaus degimo varikliu, tiek hibridiniu varikliu, tiek ir elektromobiliai, spręstina, jog skelbime pateikta informacija dėl hibridinio automobilio pajėgumų, susijusių su galimybe nuvažiuoti konkretų atstumą naudojant tik elektrinį variklį, turi esminę reikšmę vartotojui renkantis automobilį. Atsakovas įsigijo naudotą ketverių metų senumo automobilį, kurio rida siekė 99 180 km, t. y. iki gamintojo taikomos garantijos buvo likę 820 km. Ieškovė neginčijo fakto, kad ji skelbime 50 km elektra nuvažiuojamą atstumą nurodė remdamasi gamintojo nurodytais naujo automobilio duomenimis (WLTP), tačiau nagrinėjamu atveju iš esmės atsakomybę dėl (ne)tinkamo informavimo ar netinkamo informacijos interpretavimo nepagrįstai siekia perkelti vartotojui. Ieškovė į bylą nepateikė jokių duomenų, leidžiančių konkretizuoti kintančią galimą automobilio ridą elektros pagrindu jį naudojant ne vienerius metus. Ieškovė aplinkybę dėl baterijos tinkamumo (jos patikros metu baterijos talpa siekė 93 proc.) iš esmės argumentuoja gamintojo pateikta informacija, jog baterijos vertinimas kaip geros yra iki 70 proc. talpos. Tai parodo, kad iš esmės pati ieškovė neturi ir neturėjo tikslių duomenų dėl galimo nuvažiuoti atstumo elektros pagrindu automobiliui pasiekus beveik 100 000 km ridą ir turint jau sumažėjusią baterijos talpą. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad baterijos talpa ilgainiui naudojant mažėja, tačiau tai nepaneigia fakto, jog ieškovė automobilio skelbime pateikė informaciją, skirtą naujam, nenaudotam automobiliui. Skelbime nėra nurodyta informacija, kad nurodytas atstumas paremtas ne pačios ieškovės, o WLTP duomenimis, taip pat nėra nurodyta, jog baterijos talpa automobilio pardavimo metu jau buvo sumažėjusi ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tokio pobūdžio informaciją ieškovė pirkėjui suteikė sutarties pasirašymo metu, dėl to galima padaryti išvadą, jog ieškovė, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl vieno iš automobilio pagrindinių techninių aspektų. Tuo pačiu pažymėtina, kad 2026 m. sausio 6 d. Inchape Auto BMW ir MINI serviso konsultanto parengtame rašte, kuriame pateikti atsakymai į ieškovės advokato užduotus klausimus, nurodyta, jog nėra informacijos, koks galėtų būti vidutinis penkerių metų senumo BMW 745Le xDrive nuvažiuojamas atstumas. Ieškovės pateikta automobilio specifikacija taip pat paremta 2020 m. lapkričio mėn. duomenimis, kuriame nurodoma, jog maksimalus nuvažiuojamas atstumas elektra 45-50 km. Taigi visuma byloje esančių duomenų, liudytojų parodymai patvirtina, jog ieškovė pirkėjui nurodė su elektros varikliu susijusią informaciją, remdamasi naujo automobilio duomenimis, nepaisydama to, jog ji yra profesionalus pardavėjas, parduodantis naudotus automobilius, todėl turėjo pareigą tinkamai pateikti pirkėjui informaciją. Teisėjų kolegija šiuo atveju taip pat atkreipia dėmesį, kad šios bylos ginčo dalykas nėra baterijos tinkamumas, jos galimas nusidėvėjimas, o būtent pardavėjo nurodytos informacijos pobūdžio ir pareigos atskleisti pirkėjui visą su daiktu susijusią informaciją tinkamas įgyvendinimas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė netinkamą išvadą, jog ieškovė skelbime nurodydama elektra nuvažiuojamą atstumą 50 km nurodė ne kaip klaidinančią informaciją, o oficialaus BMW gamintojo duomenis būtent apie šį automobilį, kaip to reikalauja CK 6.363 straipsnio 3 dalies 4 punktas.

Be to, kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo automobilis gali būti naudojamas ir naudojant vidaus degimo variklį, todėl ieškovė pardavė tinkamos kokybės automobilį pirkėjui, yra nepagrįsta, nes nagrinėjamu atveju buvo perkamas būtent hibridinis automobilis, varomas tiek vidaus degimo, tiek elektrinio variklio. Todėl šiuo atveju yra vienodai reikšminga ir ginčo automobilio techninė funkcija važiuoti elektrinio variklio pagrindu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo automobilio galimas nuvažiuoti realus atstumas elektros pagrindu yra beveik dvigubai mažesnis, nei nurodyta pardavėjo skelbime. Tai reiškia, kad vienos funkcijos techninis atitikimas (galimybės važiuoti vidaus degimo varikliu) daikto funkcijai, lygiagrečiai kitai funkcijai (elektriniam varikliui) neatitinkant paskelbtos informacijos, negali būti vertinama taip, kad parduotas daiktas, atitinka CK 6.334 straipsnio 3 dalies 4 punkto reikalavimus.

Teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentus, kad jos atsakomybę dėl netinkamai įvykdytos pareigos suteikti visapusišką informaciją, susijusią su parduodamu daiktu, panaikina atsakovo vairuotojo stažas, aukštojo išsilavinimo turėjimas, turima profesija ar vartotojo aktyvūs veiksmai analizuojant automobilių rinką turint tikslą pirkti automobilį. Šiuo aspektu pakartotinai nurodytina, kad ieškovės informavimo pareiga vertinama ne pagal atsakovo gebėjimą rasti informaciją, tačiau pagal jo gebėjimą tą informaciją suvokti. Aplinkybė, kad asmuo ilgą laikotarpį vairuoja automobilį, visiškai nereiškia jo savaimines žinias automobilių techniniu aspektu, ypatingai vystant naujas technologijas. Aukštojo išsilavinimo turėjimas taip pat savaime nesuponuoja asmens gebėjimo suvokti ir domėtis visomis galimomis sritimis, tame tarpe ir automobilių techninėmis galimybėmis. Šiuo atveju nustatyta, kad atsakovas yra vartotojas, todėl būtent ieškovei kaip verslininkei kilo pareiga suteikti visą realią situaciją atitinkančią informaciją su parduodamu automobiliu, o turimas asmens išsilavinimas, užimama profesija nepanaikina verslininko atsakomybės. Būtent ieškovei šiuo atveju tenka pareiga įrodyti, jog ji tokią informaciją vartotojui suteikė. Be to, nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, to neįrodinėjo ir ieškovė, apie atsakovo siekį piktnaudžiauti turimu vartotojo statusu.

Vertinant, ar daikto savybės tik menkai (nežymiai) nukrypsta nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, teisinės reikšmės turi ir vartotojo teisėti lūkesčiai dėl to daikto kokybės. Pareiga įrodyti, kad daikto trūkumas buvo mažareikšmis, tenka pardavėjui (verslininkui), kuris siekia CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytos išlygos dėl daikto trūkumo mažareikšmiškumo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-1075/2020, 38 ir 39 punktai; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022, 66 punktas). Nagrinėjamu atveju itin didelę svarbą turi pasirinkto automobilio variklio rūšis, t. y. vartotojas pasirinko hibridinį automobilį su pakraunama baterija, todėl nuvažiuojamas atstumas elektros pagrindu turi didelę reikšmę vertinant pirkėjo lūkesčius. Teisėjų kolegija atmeta tiek ieškovės argumentus, tiek pirmosios instancijos teismo motyvus, jog vartotojas yra atsakingas dėl automobilio patikros perkant didelės sumos prekę, o pinigų sumokėjimas prekės nepatikrinus yra vertintinas kaip neatsakingas elgesys. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad nei įstatymas, nei šalių pirkimo-pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Atitinkamai ir prekės kaina nagrinėjamu atveju neturi įtakos vertinant, ar verslininkas įvykdė pareigą informuoti pirkėją apie automobilio techninius aspektus.

Dėl neteisingos automobilio ridos ir pirkėjui neperduoto automobilio žieminių padangų komplekto

Nustatyta, kad ieškovė automobilio pardavimo skelbime buvo nurodžiusi, kad automobilio rida yra 87 000 km. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu automobilio rida jau siekė 91 800 km. Tokia rida buvo nurodyta ir pirkimo-pardavimo sutartyje, kurią atsakovas pasirašė. Be to, jis pats teismo posėdžio metu patvirtino, kad dar prieš pasirašydamas sutartį pamatė ridos skirtumą tarp skelbime ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos, tačiau jam buvo paaiškinta, jog automobilis buvo eksploatuojamas. Atsakovo prašymu nuolaidą padaryti pardavėjas atsisakė. Taigi pagrindo spręsti dėl netinkamo pardavėjo pareigos informuoti pirkėją dėl ridos pokyčių įvykdymo, nagrinėjamu atveju nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, identiška pozicija yra ir dėl atsakovo akcentuojamo papildomo padangų komplekto. Nors skelbime buvo nurodyta, kad parduodant automobilį bus pridėtas ir žieminių padangų komplektas, tačiau automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nurodytas papildomas padangų komplektas. Perdavimo akte, kurį pasirašė pats atsakovas, nurodyta, jog atsakovas susipažino su automobilio komplektacija, pretenzijų dėl jos neturi.

Dėl pardavėjo atsakomybės

CK 6.353 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad jeigu pardavėjas nesudarė galimybės pirkėjui nedelsiant daiktų pardavimo vietoje gauti šio straipsnio 1–8 dalyse nurodytą informaciją, pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o kai sutartis sudaryta, – per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius. CK 6.228⁶ straipsnio 5 dalyje numatyta, kad verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius. Nustatyta, kad pirkėjas 2025 m. sausio 31 d. kreipėsi į ieškovę, nurodydamas nustatytus trūkumus, tame tarpe ir elektros pagrindu nuvažiuojamo atstumo neatitikimą nurodytai skelbime informacijai. Pirkėjas išreiškė valią jau 2025 m. vasario 1 d. grąžinti automobilį pardavėjui ir atgauti sumokėtus pinigus. Tos pačios dienos laišku ieškovės atstovas atsisakė priimti automobilį ir akcentavo atsakovo teisę kreiptis į BMW oficialų atstovą Lietuvoje. 2025 m. vasario 8 d. pirkėjas pakartotinai kreipėsi į pardavėją dėl automobilio grąžinimo, tačiau 2025 m. vasario 10 d. atsakymu pardavėjas pakartotinai atsisakė patenkinti pirkėjo pretenziją ir priimti automobilį. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad vartotojui buvo suteikta klaidinga informacija, kuri vartotojui vertintina kaip reikšminga ir formuojanti pagrįstą lūkestį, pardavėjui atsiranda įstatyme nustatytos pasekmės. Pakartotinai priminta, jog šios bylos dalykas nėra susijęs su automobilio techniniais trūkumais, nustatytais defektais, todėl ieškovės akcentuojama kasacinio teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-611/2026 konkrečiu atveju nėra aktuali, kadangi joje pasisakoma dėl netinkamos kokybės daiktą įsigijusio pirkėjo (vartotojo) teisių gynimo būdų. Šioje byloje sprendžiama dėl pardavėjo netinkamai įvykdytos vartotojo informavimo pareigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, atsižvelgęs į ieškovės viešai pateiktą informaciją apie elektra automobilio galimą nuvažiuoti atstumą, sudarydamas sutartį turėjo akivaizdžiai pagrįstą lūkestį, kad įsigijus automobilį jis galės nuvažiuoti naudodamas 50 km atstumą elektros pagrindu. Kaip nustatyta, atsakovas po kelių dienų nustatė realios faktinės situacijos neatitikimą skelbime nurodytai informacijai. Pakartotinai nurodytina, kad atsakovas išsirinko įsigyti būtent hibridinį automobilį, kurio elektra įveikiamas atstumas taip pat turi didelę techninę reikšmę. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas buvo informuotas apie tai, jog skelbime pateikta informacija yra bendrinio pobūdžio, iš esmės atitinkanti naujų automobilių techninius parametrus. Ieškovė taip pat nepaneigė, kad ji žinojo apie nuvažiuojamą mažesnį atstumą nei nurodytą skelbime. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog pardavėjas (ieškovė) pažeidė vartotojo informavimo pareigą, taip parduodamas automobilį, neatitinkantį CK 6.363 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytų reikalavimų.

Dėl procesinės bylos baigties

Vartotojui inicijavus kilusio vartojimo ginčo nagrinėjimą vartojimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje, tolimesnė ginčo eiga priklauso nuo to, ar šios institucijos priimtas sprendimas dėl ginčo esmės tenkina abi ginčo šalis. Jei pardavėjo ar paslaugų teikėjo vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos priimtas sprendimas netenkina, vartotojo inicijuoto ginčo nagrinėjimas iš esmės pardavėjo ar paslaugų teikėjo iniciatyva gali būti perkeliamas į teismą. Nors ieškinį teisme tokiu atveju pareiškia pardavėjas ar paslaugų teikėjas (atitinkamai jis byloje dalyvauja ieškovo procesiniu statusu), teisme yra nagrinėjamas tas pats vartojimo ginčas, t. y. materialųjį reikalavimą pareiškusia ginčo materialiojo teisinio santykio šalimi išlieka vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-823/2023). Kreipimasis į teismą po vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nutaria, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, ignoruodamas vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių specifiką, nenustatė perkamo daikto pobūdžio ir vartotojui pateiktos informacijos reikšmės jo lūkesčio formavimui ir nepagrįstai pardavėjo netinkamai atliktos vartotojo informavimo pareigos pasekmes perkėlė vartotojui. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, ginčą išspręsdama iš esmės – ieškovo ieškinį atmeta ir nutraukia ieškovės ir atsakovo 2025 m. sausio 28 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P44426, kuria buvo įsigytas naudotas hibridinis automobilis, įpareigoja atsakovą grąžinti ieškovei ginčo automobilį, o ieškovę įpareigoja grąžinti atsakovui už automobilį sumokėtą pinigų sumą (61 000 Eur) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, VTAĮ 28 straipsnio 1 dalis). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą – ieškinį atmetus ir nutraukus tarp bylos šalių sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgyja atsakovas ir, atitinkamai, tokios teisės neįgyja ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

Nustatyta, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 2 631,75 Eur išlaidas, kurios patirtos už atsiliepimo į ieškinį parengimą, atsakovo atstovavimą parengiamuosiuose ir teismo posėdžiuose, pasirengimą jiems, procesinių prašymų pateikimą. Joms pagrįsti pateikė advokato išrašytas PVM sąskaitas faktūras, antstolės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už faktinių aplinkybių konstatavimą bei nurodytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme (2 631,75 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, proporcingumo bei protingumo reikalavimų, todėl priteistinos atsakovo naudai iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 592 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 140 Eur dydžio žyminis mokestis ir 1 452 Eur išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas už apeliacinio skundo parengimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašomos atlyginti 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidos už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme taip pat neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, proporcingumo bei protingumo reikalavimų, todėl kartus su žyminiu mokesčiu už apeliacinį skundą (1 140 Eur) priteistinos atsakovo naudai iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobus.lt“ ieškinį atmesti ir ginčą išspręsti iš esmės: – 1) nutraukti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobus.lt“ ir atsakovo ATS1 2025 m. sausio 28 d. sudarytą automobilio pirkimo pardavimo sutartį Nr. P44426, kuria atsakovas iš ieškovės įsigijo automobilį „BMW 745 Le XdriveLe Xdrive“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), identifikavimo kodas – (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti ieškovę uždarąją akcinę bendrovę „Autobus.lt“ grąžinti atsakovui ATS1 už automobilį sumokėtą sumą (61 000 Eur); 3) įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Autobus.lt“ automobilį „BMW 745 “, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), identifikavimo kodas – (duomenys neskelbtini).

(duomenys neskelbtini) ) 2 631,75 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobus.lt“ (juridinio asmens kodas 304398871) atsakovui (asmens kodas

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobus.lt“ (juridinio asmens kodas 304398871) atsakovui (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) 2 592 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos.