Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026-11-19 · Civilinė byla Nr. e2S-3284-864/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2022-11-24Klaipėdos apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2023-03-23Klaipėdos apygardos teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2025-01-22Šiaulių apygardos teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2025-10-09Vilniaus apygardos teismas
  5. Atskirasis skundasNutartis · 2025-10-16Vilniaus apygardos teismas
  6. Atskirasis skundasNutartis · 2025-10-28Kauno apygardos teismas
  7. Atskirasis skundasNutartis · 2025-10-28Kauno apygardos teismas
  8. ApeliacijaNutartis · 2026-06-25Kauno apygardos teismas
  9. KasacijaNutartis · 2026-09-14Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  10. KasacijaNutartis · 2026-10-26Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  11. Atskirasis skundasNutartis · 2026-11-19Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
e2S-3284-864/2026
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-01982-2021-6
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Mikonienė
Atsakovas
UAB „MKRD“
Ieškovas
UAB „LITIMBERA“
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2S-3284-864/2026Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01982-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.10;3.3.2.5; 3.3.2.6.1
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MKRD“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 16 d. nutarties dalies, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 5 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litimbera“ (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Medvedis“ (dabartinis pavadinimas – UAB „MKRD“; toliau – ir atsakovė) dėl rangos sutarties pripažinimo nutraukta dėl užsakovo kaltės, skolos priteisimo ir kt. bei atsakovės priešieškinį ieškovei dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Teismas sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – pripažino 2020 m. spalio 20 d. Statybos darbų rangos sutartį Nr. NS27P-01M01C020906, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės, nutraukta teismo sprendimu dėl atsakovės kaltės; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 9 267,14 Eur skolą už atliktus statybos darbus ir 2 385,53 Eur netesybų – viso 11 652,67 Eur, taip pat 8 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 11 652,67 Eur sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. kovo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 15 759 Eur bylinėjimosi išlaidas; atsakovės priešieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas 2026 m. birželio 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisme 2026 m. birželio 30 d. gautas atsakovės prašymas, kuriuo prašoma: 1) atidėti nutarties vykdymą kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-449-l134/2026; 2) atidėti nutarties įvykdymą 36 mėn. laikotarpiui; 3) išdėstyti mokėjimus 36 mėn. laikotarpiui; 4) pakeisti sprendimo vykdymo tvarką; 5) taikyti laikinąsias apsaugos priemones išieškojimo veiksmams. Atsakovė prašyme nurodė, kad ji patyrė žymių išlaidų, dėl ko sumokėti visos priteistos sumos iš karto negali, atsakovės veikla ilgą laiką buvo paralyžiuota dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Nors laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos, įmonė patyrė žymių nuostolių dėl dalykinės reputacijos ir klientų pasitikėjimo praradimo; negalėjimo sudaryti naujų sutarčių ir plėtoti verslo bei vykdyti ūkinės veiklos įprastu tempu; papildomų išlaidų teisiniam atstovavimui ir administravimui bei kt. Papildomai pažymėjo, kad apeliantė yra pateikusi apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. e2-449-1134/2026, ieškinio suma: 62 524,47 Eur. Apeliacinės instancijos teismui tenkinus skundą lėšos būtų nukreiptos nutartyje nurodytai sumai dengti.

Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atsakovės prašymą vertinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir skirti atsakovei ir jos vadovui K. J. 5 000 Eur baudą, kurios ½ priteisti ieškovės naudai. Nurodė, kad atsakovės prašymas yra neteisėtas, nepagrįstas, pateiktas siekiant išvengti teismo sprendimo įvykdymo. Pažymėjo, jog prašymas pažeidžia ieškovės teises, nes toks atsakovės elgesys tęsiasi jau daugiau nei penkerius metus. Atsakovė viso proceso metu piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, vilkino bylos nagrinėjimą, siekė išvengti prievolės sumokėti už atliktus darbus. Atsakovė naudojosi neteisėta ir nepagrįsta Kauno apygardos teismo nutartimi, kuria buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, leidusios atsakovei sumažinti savo turtą, jį perleisti tretiesiems asmenimis, taip sukuriant situaciją, kad būsimas teismo sprendimo įvykdymas taptų apsunkintas arba neįmanomas. Pateiktas prašymas dėl teismo sprendimo atidėjimo/išdėstymo, pateiktas tapačiu tikslu – realizuoti likusį turtą.

Atsakovė, reaguodama į ieškovės nurodytą poziciją, pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atmesti ieškovės prašymą skirti atsakovei ir jos vadovui K. J. 5 000 Eur baudą. Pažymėjo, kad atsakovė pasinaudojo įstatymo suteikta teise teikti prašymą, o tai savaime negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. liepos 16 d. nutartimi atsakovės UAB „MKRD“ prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo netenkino, taip pat netenkino ieškovės UAB „Litimbera“ prašymo dėl baudos atsakovei skyrimo. Pirmosios instancijos teismas nutartį grindė aplinkybėmis:

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro CPK 284 straipsnyje nustatyto pagrindo sprendimo vykdymui atidėti ar išdėstyti. Pirma, atsakovės argumentai dėl anksčiau taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jų sukeltų padarinių yra susiję su kitu procesiniu klausimu. Net ir darant prielaidą, kad laikinosios apsaugos priemonių taikymas galėjo turėti neigiamą įtaką atsakovės veiklai, tai savaime nepaneigia pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Galimi nuostoliai, atsiradę dėl taikytų procesinių priemonių, gali būti ginami įstatymų nustatyta tvarka, tačiau jie nesudaro savarankiško teisinio pagrindo riboti kreditoriaus teisę į operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Antra, atsakovės nurodoma aplinkybė, kad kitoje civilinėje byloje yra paduotas apeliacinis skundas ir ateityje galimai bus priteistos lėšos, vertintina kaip hipotetinė. Kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo atsakovės naudai būtų priteistos atitinkamos sumos, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo daryti išvadą, kad ateityje atsiras lėšų, kuriomis bus įvykdyta šioje byloje nustatyta prievolė. Pažymėjo, jog vien tik prielaidos apie galimą finansinės padėties pagerėjimą ateityje negali būti laikomos pakankamu pagrindu taikyti CPK 284 straipsnį. Trečia, atsakovė nepateikė pakankamų ir objektyvių įrodymų, leidžiančių teismui įvertinti jos faktinę finansinę padėtį. Prie prašymo nepateikta duomenų apie bendrovės turimą turtą, pinigines lėšas, mokumą, kreditorinius įsipareigojimus, pinigų srautus ar kitus finansinius dokumentus, kurie leistų konstatuoti, jog sprendimo įvykdymas iš karto objektyviai sukeltų neproporcingai sunkių padarinių. Vien deklaratyvūs teiginiai apie finansinius sunkumus ar patirtus nuostolius nėra pakankami CPK 284 straipsniui taikyti. Atsakovės pateikti duomenys apie tai, kad 2024 metais bendrovės nuostoliai sumažėjo, o 2026 metais ji vykdė kitais teismo sprendimais priteistus mokėjimus, taip pat nesudaro pagrindo tenkinti jos prašymą. Priešingai, šios aplinkybės leido teismui spręsti, kad bendrovė nėra praradusi galimybės vykdyti teismo sprendimus ir pati pripažino juos vykdanti.

Teismas taip pat atsižvelgė ieškovės interesus. Nagrinėjamu atveju ieškovė dėl atsiskaitymo už atliktus darbus savo pažeistas teises gina teisme nuo 2021 metų, t. y. jau penkerius metus. Todėl papildomas sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas dar trejų metų laikotarpiui nepagrįstai apsunkintų ieškovės teises į veiksmingą teisminę gynybą įgyvendinimą ir neatitiktų teisingumo, sąžiningumo bei proceso koncentracijos principų. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė išimtinių aplinkybių, kurios pateisintų nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas vykdomas nedelsiant. Todėl atsakovės prašymą atidėti sprendimo vykdymą, išdėstyti jo vykdymą 36 mėnesių laikotarpiui bei pakeisti sprendimo vykdymo tvarką atmetė.

Teismas nustatė, jog atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuo atveju, kai jų netaikymas gali apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Šio instituto paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjant bylą iš esmės. Įsiteisėjus teismo sprendimui, jo vykdymo santykius reglamentuoja CPK VI dalies normos, o vykdymo veiksmų sustabdymo pagrindai yra aiškiai reglamentuoti įstatyme. Nagrinėjamu atveju atsakovė nenurodė nei vienos CPK normos, kuri suteiktų teismui pagrindą sustabdyti vykdymo veiksmus vien dėl to, kad ji prašo išdėstyti sprendimo vykdymą arba yra inicijavusi kitą teisminį procesą. Todėl prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdymo veiksmus teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstą.

Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė prašė atsakovei ir jos vadovui skirti 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kurios ½ prašė priteisti ieškovės naudai. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovė pasinaudojo įstatyme įtvirtinta teise kreiptis į teismą su prašymu dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo. Šios procesinės teisės realizavimas pats savaime negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu. Ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad konkretus atsakovės prašymas buvo akivaizdžiai nesąžiningas, pateiktas vien siekiant vilkinti procesą ar išvengti teismo sprendimo vykdymo. Vien tai, kad procesinis prašymas vėliau pripažįstamas nepagrįstu, nesudaro pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimo. Teismo vertinimu, vien skirtingas šalių procesinis vertinimas ar nesutikimas su kitos šalies procesine pozicija nėra pagrindas taikyti CPK 95 straipsnyje nustatytą procesinę sankciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje nėra pakankamų duomenų konstatuoti atsakovės ar jos vadovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, todėl ieškovės prašymą skirti baudą atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „MKRD“ (toliau – ir atsakovė arba apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 16 d. nutarties dalį, kuria nepatenkintas atsakovės prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės prašymą tenkinti ir išdėstyti sprendimo vykdymą 36 mėnesių laikotarpiui; alternatyviai – atidėti priverstinį vykdymą iki bus galutinai išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-449-1134/2026. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad neigiama laikinųjų apsaugos priemonių įtaka apeliantės finansinei padėčiai yra tik deklaratyvi, o įrodymai – nepakankami. Ši teismo išvada, apeliantės manymu, nepilnai sutampa su faktinėms bylos aplinkybėms, ypač atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismas 2026 m. birželio 25 d. nutartimi byloje Nr. e2A-465-886/2026 galutinai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šiuo sprendimu iš apeliantės priteistų prievolių suma (įskaitant pagrindinę skolą, procesines palūkanas bei abiejų instancijų bylinėjimosi išlaidas) galutinai viršijo 34 000 Eur.

Šioje byloje susiklosčiusi laikinai sudėtinga apeliantės finansinė situacija yra tiesioginis pačios ieškovės inicijuotų pradinių procesinių veiksmų ir ilgalaikio teisinio spaudimo padarinys. Ieškovės reikalavimu apeliantės turtas ir apyvartinės lėšos buvo suvaržytos daugiau nei 5 mėnesius. Neigiamus padarinius ūkinės veiklos stabilumui gilino ir faktinis apribojimų užsitęsimas – teismui priėmus sprendimus dėl suvaržymų panaikinimo, duomenys Turto arešto aktų registrui nebuvo perduoti operatyviai. Kaip įrodyta byloje esančiu apeliantės 2025 m. lapkričio 13 d. prašymu „Dėl informacijos nepateikimo c. b. Nr. e2-43-838-2025“ bei antstolės pranešimu, suvaržymai registre faktiškai galiojo dar kurį laiką po jų teisinio panaikinimo, o pati apeliantė turėjo rodyti aktyvią procesinę iniciatyvą ragindama teismą išsiųsti dokumentus registrui. Šis suvaržymų buvimas bei užsitęsimas objektyviai apribojo įmonės galimybes gauti standartinį apyvartinį kreditavimą iš komercinių bankų (SEB, Swedbank, Luminor) bei kitų kredito įstaigų.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad faktas, jog apeliantė 2026 m. vykdė kitus teismo sprendimais priteistus mokėjimus, liudija jos finansinį pajėgumą sumokėti visą skolą iš karto. Tačiau prie su prašymu teiktas apeliantės banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. gegužės 11 d. patvirtina, kad įmonė neturėjo laisvų išteklių momentiniam atsiskaitymui kitoje byloje (UAB „Dažymo meistras“ naudai), todėl ten skola buvo dengiama išskirtinai etapais, mažomis dalimis (mokant po 350–650 Eur), kol 2026 m. gegužės 11 d. buvo atliktas galutinis atsiskaitymas. Tai demonstruoja realią etapinio atsiskaitymo praktiką, o momentinis didelės sumos išėmimas gegužės mėnesį ir nulėmė dabartinį laikiną apyvartinio kapitalo trūkumą. Visiškas vykdymo neišdėstymas šioje byloje negrįžtamai paralyžiuotų veikiančios įmonės ūkinę veiklą.

Apeliantė pažymi, kad ieškovė viso proceso metu naudojo itin intensyvias procesinio poveikio priemones, nukreiptas į didelės apimties apeliantės ūkinės veiklos suvaržymą: nuolat teikė prašymus taikyti neproporcingas laikinąsias apsaugos priemones (iki 31 tūkst. Eur), siekė turto bei apyvartinių lėšų arešto daugiau nei 5 mėnesius bei sistemingai reikalavo skirti bendrovei ir jos vadovui maksimalias 5 000 Eur baudas, kurias teismai atmetė kaip nepagrįstas. Svarbu įvertinti tai, kad ieškovės atstovas yra profesionalus teisininkas (advokatas), kuris, teikdamas minėtus prašymus dėl plataus masto finansinių suvaržymų taikymo, privalėjo numatyti ir objektyviai įvertinti tokių veiksmų sukeliamas neigiamas pasekmes. Profesionaliam teisininkui turėjo būti akivaizdu, kad ilgalaikis įmonės sąskaitų paralyžiavimas bei turto areštai neišvengiamai destabilizuos bendrovės einamąsias apyvartines pajamas bei atims galimybes operatyviai pritraukti išorinius finansinius išteklius. Sąžiningumo ir proporcingumo principai civiliniame procese suponuoja, kad kreditorius, veikdamas per profesionalų atstovą, negali remtis ar skųstis dėl skolininko laikinų finansinių sunkumų, prie kurių atsiradimo pats tiesiogiai ir sąmoningai prisidėjo savo paties inicijuotomis, vėliau teismų atmestomis, neproporcingomis suvaržymo priemonėmis. Todėl reikalavimas momentiškai įvykdyti didelės apimties įsipareigojimą nesuderinamas su šalių interesų pusiausvyra, kai prievolės įvykdymas gali būti pilnai užtikrintas etapais.

Ieškovė UAB „Litimbera“ yra finansiškai stabili ir aktyviai veikianti statybų sektoriaus įmonė, kurios metinė apyvarta ir struktūra leidžia etapais gauti priteistas lėšas nepatiriant neigiamų veiklos sutrikimų. Tuo tarpu apeliantei priverstinis momentinis visos sumos išieškojimas gali sukelti bei sukels sunkias pasekmes. Interesų pusiausvyros dėsnis reikalauja, kad teismo sprendimo vykdymo priemonės būtų proporcingos ir nesunaikintų veikiančio verslo subjekto, kai prievolės įvykdymas gali būti užtikrintas etapais.

Atmesdamas nuorodą į civilinę bylą Nr. e2-449-1134/2026, kurioje apeliantės reikalavimo suma sudaro 62 524,47 Eur, teismas šį argumentą įvertino kaip hipotetinę prielaidą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant skolininko turtinę padėtį ir jo realias galimybes ateityje įvykdyti prievolę, tikslinga įvertinti įmonės finansines galimybes perspektyvoje. Teismų registruose fiksuotas apeliacinis skundas dėl didelės piniginės sumos priteisimo civilinėje apyvartoje yra laikomas ekonominę vertę turinčia turtine teise (gautina suma). Šio skundo tenkinimas leistų pilna apimtimi padengti suinteresuotam asmeniui priteistą sumą, todėl vykdymo atidėjimas iki šios bylos baigties yra objektyviai pagrįstas.

Ieškovė atsiliepime prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, o Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą; skirti atsakovei ir jos vadovui K. J. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos priteisiant ieškovės naudai; priteisti ieškovei iš atsakovės“ bylinėjimosi išlaidas (1 210 Eur), patirtas rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Nesutikimą su atskiruoju skundu grindžia motyvais, kad:

Ieškovė savo pažeistas teises teisme gina nuo 2021 m. kovo 30 d., t. y. daugiau nei penkerius metus ir keturis mėnesius. Per šį laikotarpį byla buvo nagrinėjama dviejose instancijose du kartus: Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo, po ko 2025 m. lapkričio 5 d. buvo priimtas naujas sprendimas.

Teismų praktikoje suformuluota ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: prašymą atidėti, išdėstyti ar kitaip pakeisti teismo sprendimo vykdymą padavusiai šaliai tenka pareiga pateikti išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti pagrįstą teismo įsitikinimą, kad jos turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia įvykdyti teismo sprendimo, bet ir įrodymus, jog atidėto sprendimo įvykdymo dieną ji turės galimybę turtinio pobūdžio sprendimą įvykdyti. Apeliantė nei vienos iš šių dviejų įrodinėtinų aplinkybių neįrodė. Atskirajame skunde nepateikta iš esmės jokių motyvų dėl įrodinėtinų aplinkybių, bei apsiribojama bendro pobūdžio samprotavimais. Pažymėtina, kad nei su prašymu, nei su atskiruoju skundu apeliantė nepateikė jokių duomenų apie savo faktinę turtinę padėtį – nepateiktas balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, turimo turto sąrašas, kreditorių sąrašas, pinigų srautų duomenys, informacija apie gautinas sumas ar bent preliminarus siūlomas mokėjimų grafikas. Apeliantės 2025 m. finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinys iki šiol nėra pateiktas ir Juridinių asmenų registrui, nors jis iki 2026 m. gegužės 1 d. privalėjo būti pateiktas Juridinių asmenų registrui. Tuo tarpu www.rekvizitai.vz.lt duomenys patvirtina, kad bendrovė kryptingai vedama prie nemokumo būsenos, t. y. tyčinio bankroto.

Nagrinėjamu atveju įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, kad teisminis ginčas byloje tęsėsi daugiau kaip penkerius metus, kuris atsakovo buvo vilkinamas, keičiant byloje atstovus (pasikeitė 5 advokatai), reiškiant nepagrįstus pareiškimus dėl bylą nagrinėjančios teisėjos nušalinimo (buvo mažiausiai trys pareiškimai), teismo posėdžių atidėjimai dėl ligos ir kt., t. y. atsakovas viso proceso metu veikė prieš greitą ir operatyvų bylos išnagrinėjimą, nes lygiagrečiai teisminiam procesui pasinaudodamas neteisėta Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, kuria buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, bendrovės vadovas mažino atsakovo turto masę, tikslu, kad bendrovės turimi kreditoriniai įsipareigojimai nebūtų įvykdyti arba jų vykdymas būtų apsunkintas. Būtent šiuo tikslu buvo pateiktas prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo 36 mėnesių terminui. Tokio turinio prašymas iš esmės yra prašymas trejiems metams sustabdyti išieškojimą, kas iš esmės pažeidžia ne tik civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, tačiau ir teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų.

Kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami būtent su tuo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas bus įvykdytas įstatymų nustatyta tvarka ir operatyviai. Ieškovė šioje byloje savo lėšomis finansavo atsakovės objekto statybos darbus, už kuriuos su ja neatsiskaityta nuo 2021 m. pradžios, ir papildomai patyrė 18 179 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atidėjus vykdymą dar trejiems metams, faktinis atsiskaitymo laikotarpis siektų daugiau nei aštuonerius metus nuo prievolės atsiradimo – tokia situacija akivaizdžiai pažeidžia šalių lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus.

Apeliantė teigia, kad jos „laikinai sudėtinga finansinė situacija yra tiesioginis pačios ieškovės inicijuotų procesinių veiksmų ir ilgalaikio teisinio spaudimo padarinys“. Šis argumentas nepagrįstas ir neteisėtas, nes:

Pirma, laikinąsias apsaugos priemones taikė ne ieškovė, o teismas – Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartimi, nustatęs, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Kreipimasis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra įstatymo garantuota procesinė teisė, kurios įgyvendinimas savaime negali būti vertinamas kaip neteisėtas ar nesąžiningas elgesys.

Antra, ieškinys šioje byloje buvo patenkintas visiškai, o sprendimas paliktas galioti apeliacinės instancijos teismo. Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos pagrįstam ir teismo patvirtintam reikalavimui užtikrinti, t. y. ieškovė savo reikalavimo pagrįstumą įrodė, o teismui teikiamais prašymais ir atskiruoju skundu atsakovė iš esmės pripažįsta, kad yra/buvo ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Trečia, apeliantės nurodomas duomenų apie laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą neperdavimas Turto arešto aktų registrui yra teismo ir registro tvarkytojo kompetencijos klausimas. Ieškovė šių veiksmų neatlieka ir negali atlikti. Jokio priežastinio ryšio tarp ieškovės elgesio ir registro duomenų atnaujinimo termino nėra (CK 6.247 straipsnis).

Ketvirta, visi apeliantės argumentai apie bankų kreditavimo praktiką – „garantijų ir užstatų suvaržymą“, „kreditavimo reitingo (scoring) modelius“, bankų „vidinį karantino laikotarpį nuo 6 iki 12 mėnesių“ – yra niekuo nepagrįsti bendro pobūdžio teiginiai. Byloje nėra nė vieno įrodymo: nepateikta jokia kredito paraiška, joks banko atsisakymas suteikti finansavimą, joks susirašinėjimas su SEB, „Swedbank“ ar „Luminor“ bankais. Prielaidos ir hipotezės nėra įrodymai (CPK 177, 185 straipsniai), o teismo sprendimo vykdymas negali būti atidedamas remiantis hipotetiniais teiginiais apie finansų sektoriaus veiklą.

Penkta, apeliantės pateiktas banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. gegužės 11 d. ne patvirtina, o paneigia jos poziciją. Iš jo matyti, kad tuo pačiu laikotarpiu apeliantė reguliariai mokėjo ir 2026 m. gegužės 11 d. visiškai atsiskaitė su kitu kreditoriumi (UAB „Dažymo meistras“). Tai reiškia ne mokumo stoką, o kreditorių eiliškumo pasirinkimą – apeliantė pajėgi vykdyti teismų sprendimus, tačiau ieškovės atžvilgiu to daryti nenori. Pažymėtina, kad atsakovė realiai jokių duomenų apie realią jos turtinę padėtį teismui neteikia.

Apeliantė nurodo, kad ieškovės atstovas – advokatas – „privalėjo numatyti ir objektyviai įvertinti“ prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes, todėl kreditorius neva negali remtis skolininko finansiniais sunkumais. Šis argumentas nepagrįstas ir neteisėtas. Naudojimasis CPK 144 straipsnyje įtvirtinta teise prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra neteisėti veiksmai ir nesukuria jokių civilinės atsakomybės prielaidų, ypač tuomet, kai prašymas buvo patenkintas teismo ir kai ieškinys galiausiai buvo patenkintas visiškai. Priešingas aiškinimas paneigtų patį laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Be to, šis argumentas apskritai nėra susijęs su CPK 284 straipsnio taikymu.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino „realaus šalių ekonominio svorio santykio“, nes ieškovė esą yra „finansiškai stabili ir aktyviai veikianti statybų sektoriaus įmonė“. Šis argumentas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Kreditoriaus mokumas nėra skolininko atleidimo nuo prievolės vykdymo pagrindas. CPK 284 straipsnis nenustato taisyklės, pagal kurią mokiam kreditoriui priteistų sumų išieškojimas galėtų būti atidedamas vien todėl, kad jis pajėgus laukti. Kreditorius dėl atsakovo neteisėtų veiksmų yra patyręs ir patiria nuostolius, tuo tarpu atsakovas dar 2021 m. gavęs ieškovo atliktų darbų rezultatą bei jį pardavęs, gavo finansinę naudą, tačiau savo piniginės prievolės piktybiškai nevykdo. Tuo tarpu dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą teisminės gynybos, bei patirti papildomas išlaidas. Todėl šiuo atveju yra akivaizdus ieškovės interesų pažeidimas, kad teismo sprendimas būtų per kuo trumpesnį terminą įvykdytas. Taip pat pažymi, kad aplinkybių apie šalių „balansą“ vertinti aplamai teismas neturėjo jokių galimybių, nes apeliantė nepateikė jokių duomenų apie faktinę savo turtinę padėtį. Apeliantė nurodo tik prievolių sumą, tačiau slepia turtą ir pajamas.

Apeliantė nurodo, kad kitoje civilinėje byloje jos reikalavimo suma sudaro 62 524,47 Eur, o teisme pareikštas reikalavimas esą laikytinas „ekonominę vertę turinčia turtine teise (gautina suma)“. Tačiau su tokiu vertinimu sutikti nėra jokio teisinio pagrindo, nes teisme pareikštas ir dar neišnagrinėtas (arba neįsiteisėjusiu sprendimu neapgintas) reikalavimas nėra gautina suma. Toks reikalavimas yra ginčijamas, kurio pagrįstumas nėra nustatytas, o patenkinimo tikimybė teisiškai neapibrėžta. Pati apeliantė pripažįsta, kad byloje Nr. e2-449-1134/2026 yra paduotas apeliacinis skundas, t. y. jos reikalavimas nėra patenkintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo šį argumentą kaip hipotetinę prielaidą. Atskirai pažymi, kad apeliantės alternatyvus reikalavimas – atidėti priverstinį vykdymą, „kol bus galutinai išnagrinėta“ kita byla yra nepagrįstas ir neteisėtas, bei prieštarauja teisinio apibrėžtumo principui ir CPK 18 straipsniui.

Ieškovė neginčija, kad naudojimasis procesine teise savaime nėra piktnaudžiavimas. Tačiau, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, piktnaudžiavimas konstatuojamas nustačius, kad procesinė teisė įgyvendinama ne pagal paskirtį – siekiant vilkinti procesą, trukdyti kitam proceso dalyviui įgyvendinti savo teises ar kitaip pažeisti proceso tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013; 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019). Vertinamas ne pavienis veiksmas, o asmens procesinio elgesio visuma. Nagrinėjamu atveju vertinant atsakovės elgesio visumą yra akivaizdu, kad atsakovė akivaizdžiai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, nes:

Atsakovė buvo sudariusi sutartį dėl teisinių paslaugų su advokatu Vaidu Paulausku. 2022 m. sausio 26 d. teismo nutartimi (civilinės bylos Nr. e2-385-639/2022) teismo posėdžiai civilinėje byloje paskirti 2022 m. kovo 17 d. 10 val. ir 2022 m. kovo 18 d. 10 val.;

2022 m. vasario 24 d. buvo pateiktas pranešimas dėl teisinių paslaugų sutarties nutraukimo;

Atsakovė, žinodama apie paskirtus teismo posėdžius 2022 m. kovo 17 d. 10 val. ir 2022 m. kovo 18 d. 10 val. tik 2022 m. kovo 16 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokate Jūrate Matoniene, kuri atitinkamai pateikė teismui prašymus atidėti paskirtuosius teismo posėdžius;

Klaipėdos apygardos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui bei likus pakankamai trumpam laiko tarpui iki teismo posėdžio nutraukė teisinių paslaugų sutartį su advokate Jūrate Matoniene bei sudarė su advokatu Sigitu Čiapu, kuriam buvo reikalingas papildomas terminas pasirengti bylos nagrinėjimui, bei dėl to teismo posėdyje byla nebuvo išnagrinėta;

Atsakovė proceso metu nesugebėjo tinkamai įvykdyti teismo įpareigojimo, t. y pateikti statybos žurnalo, todėl teismo posėdis, kuris buvo numatytas 2023 m. birželio 29 d. 10.00 val. buvo perskirtas į 2023 m. rugsėjo 21 d. 10.00 val., atsižvelgiant į teisėjos teisėtą nebuvimą darbe bei šalių atstovų užimtumą, nurodytą LITEKO sistemoje;

2023 m. rugsėjo 19 d. atsakovė informavo teismą, kad nutraukė teisinių paslaugų sutartį, bei paprašė atidėti bylos nagrinėjimą, t. y. 2023 m. rugsėjo 21 d. 10.00 val. teismo posėdis neįvyko;

2023 m. gruodžio 5 d. 09:30 val. buvo numatytas teismo posėdis. Tačiau eilinį kartą, atsakovė (jo atstovas) pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes tariamai tik 2023 m. gruodžio 4 d. sudarė sutartį dėl teisinių paslaugų su advokato padėjėju Vladimir Kononov. Nors pats atsakovės atstovas K. J. patvirtino, kad dėl atstovavimo buvo susitarta 2023 m. lapkričio 30 d., tačiau teismui melagingai pateikė, kad sutartis sudaryta 2023 m. gruodžio 4 d.;

2023 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą skirti ekspertizę, kuris akivaizdžiai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Tačiau prašymo trūkumų nepašalino;

Teismo posėdis byloje buvo paskirtas 2024 m. sausio 21 d., tačiau į bylos nagrinėjimą neatvyko atstovas advokato padėjėjas Vladimir Kononov, o atsakovė nesutiko bylos nagrinėtini jam nedalyvaujant. Todėl bylos nagrinėjimas neįvyko. Be to, prieš pat teismo posėdį atsakovė pakartotinai pateikė tapatų prašymą dėl ekspertizės skyrimo, kuris neatitinka tokiam prašymui keliamų reikalavimų;

Po to sekė atsakovės pareiškimai dėl bylą nagrinėjančios teisėjos nušalinimo, kurie būdavo reiškiami arba teismo posėdžio metu, arba prieš pat teismo posėdį, kas sąlygojo, kad teismo posėdžiai būdavo atidedami ir t. t.;

Vos įsiteisėjus teismo sprendimui, apeliantė iš karto pateikė prašymą, kuriuo prašė penkių skirtingų priemonių, faktiškai vedančių prie to paties rezultato – išieškojimo sustabdymo, ir visos jos buvo atmestos;

Atmetus prašymą, paduotas atskirasis skundas, kuriame nepateiktas nė vienas įrodymas apie turtinę padėtį, t. y. atsakovė iš esmės net neįrodinėjo prašymo pagrįstumo, o jis pateiktas tik tam, kad būtų neišduotas vykdomasis raštas ir nebūtų pradėtas vykdymo procesas;

Apeliantė iki šiol nėra pateikusi Juridinių asmenų registrui 2025 m. finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio, nors tokia pareiga nustatyta įstatyme – dėl to nei kreditorius, nei teismas negali objektyviai patikrinti jos deklaruojamų teiginių apie finansinę padėtį.

Tokia veiksmų seka rodo ne siekį suderinti prievolės vykdymą su realiomis galimybėmis, o sistemingą siekį atitolinti išieškojimą tol, kol jis taps neįmanomas. Vienintelis realus atskirojo skundo padavimo rezultatas – papildomas laiko tarpas, per kurį išieškojimas neatliekamas, o byloje, nesant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovei turint galimybę netrukdomai disponuoti turtu, yra atliekami veiksmai, kuriais mažinama bendrovės turto masė, bei bendrovė sistemingai ir tyčia vedama prie nemokumo būsenos.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl apeliantės atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 16 d. nutarties, kuria atsakovės UAB „MKRD“ prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo bei ieškovės UAB „Litimbera“ prašymas dėl baudos atsakovei ir jos vadovui skyrimo netenkinti, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas atsakovės atskirajame skunde ir ieškovės atsiliepime į jį išdėstytų motyvų kontekste.

Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas atsakovės prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – pripažino 2020 m. spalio 20 d. Statybos darbų rangos sutartį Nr. NS27P-01M01C020906, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės, nutraukta teismo sprendimu dėl atsakovės kaltės; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 9 267,14 Eur skolą už atliktus statybos darbus ir 2 385,53 Eur netesybų – iš viso 11 652,67 Eur, taip pat 8 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 11 652,67 Eur sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. kovo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 15 759 Eur bylinėjimosi išlaidas; atsakovės priešieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas 2026 m. birželio 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovė prašė atidėti sprendimo vykdymą kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-449-l134/2026; atidėti sprendimo vykdymą 36 mėn. laikotarpiui; išdėstyti mokėjimus 36 mėn. laikotarpiui; pakeisti sprendimo vykdymo tvarką; taikyti laikinąsias apsaugos priemones išieškojimo veiksmams. Pirmosios instancijos teismas šio atsakovės prašymo netenkino. Įvertinęs atsakovės prašymą atidėti sprendimo vykdymą, teismas sprendė, jog atsakovė neįrodė išimtinių aplinkybių, kurios pateisintų nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas vykdomas nedelsiant. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. CPK 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas, kuris reiškia, jog teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, todėl sprendžiant klausimą dėl įprastinės teismo sprendimo vykdymo tvarkos modifikavimo (atidėjimo ar išdėstymo) visuomet turi būti atsižvelgiama ir į šį principą, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje. Taigi, sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir (ar) išdėstymo, yra aktualūs civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (CK 1.2 straipsnis). Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Teismas, spręsdamas teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo klausimą, neturėtų suteikti prioritetinės reikšmės kurios nors ginčo šalies interesų užtikrinimui. Šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko, bet ir į išieškotojo interesus. Taigi klausimo dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo sprendimas yra grindžiamas ginčo šalių interesų derinimo taisykle ir reglamentuotas dispozityviai, paliekant teismui diskrecijos teisę kiekvienu atveju individualiai įvertinti teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo būtinumą.

Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą nukrypti nuo bendrosios teismo sprendimo vykdymo po jo įsiteisėjimo tvarkos, išdėstant vykdymą ilgesniam laikotarpiui. Todėl teismas, išspręsdamas tokio pobūdžio prašymą, turi kiekvienoje byloje individualiai įvertinti faktinę situaciją.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta tokiu aspektu, kad net ir sunki skolininko turtinė padėtis nėra absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas taikyti įstatyme nustatytą išimtį, išdėstant įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Asmuo, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, ir teigdamas, kad priteista suma jam yra didelė, turi pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį, bet ir įrodyti, kad jo padėtis ateityje pagerės ir leis jam sprendimą per protingą terminą įvykdyti dalimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-250-798/2021; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1033-330/2022; 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-373-516/2024, 28 punktas; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-679-934/2024, 21 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytoms išvadoms, kad sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo apeliantės prašomam 36 mėnesių terminui taikyti sąlygų nėra. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus atsakovės su prašymu pateiktus įrodymus, kitas aplinkybes.

Kaip jau buvo minėta, asmuo, teikdamas prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, privalo pagrįsti ir įrodyti, kad jo finansinė padėtis sunki ir ateityje pagerės. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė nei vienos iš minėtų aplinkybių.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantė, prašydama išdėstyti teismo sprendimu iš jos ieškovei priteistas sumas, savo tokį prašymą pirmosios instancijos teismui grindė tuo, kad atsakovės veikla ilgą laiką buvo paralyžiuota dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, įmonė patyrė žymių nuostolių – prarado dalykinę reputaciją bei klientų pasitikėjimą, negalėjo sudaryti naujų sutarčių ir plėtoti verslo bei vykdyti įprastos ūkinės veiklos įprastu tempu, patyrė papildomų teisinio atstovavimo bei administravimo išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad apeliantei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios, jos teigimu, sukėlė pastarajai neigiamų padarinių, savaime negali būti laikoma pagrindu atidėti teismo sprendimo vykdymą ar išdėstyti jo vykdymą dalimis. Esant įstatyme nustatytam pagrindui, šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitos šalies atžvilgiu, o teismas kiekvienu konkrečiu atveju individualiai vertina tokių priemonių taikymo būtinybę ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė egzistuojant abi įstatyme įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, todėl pagrįstai jas pritaikė, siekdamas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir išvengti situacijos, kai jo vykdymas taptų neįmanomas arba iš esmės pasunkėtų. Pažymėtina, kad ieškovės ieškinys byloje buvo tenkintas, o sprendimas apeliacinės instancijos teismo paliktas nepakeistu, todėl laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pagrįstam ir įrodytam ieškovės reikalavimui užtikrinti.

Be to, apeliantės nurodoma aplinkybė, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones duomenys Turto arešto aktų registrui nebuvo perduoti operatyviai, dėl ko buvo apribota apeliantės galimybė gauti standartinį apyvartinį kreditavimą iš komercinių bankų bei kitų kredito įstaigų, savaime nelaikytina, kaip sudaranti pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti, ir šiuo atveju laikytina neįrodyta. Nors bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2025 m. spalio 28 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei ir klausimą išsprendė iš esmės – atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei, tačiau šių priemonių pagrindu taikyti suvaržymai Turto arešto aktų registre buvo panaikinti tik 2025 m. lapkričio 14 d., vis dėlto, apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad laikotarpiu nuo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo iki atitinkamų suvaržymų išregistravimo (2025 m. spalio 28 d. – 2025 m. lapkričio 14 d.) ji realiai susidūrė su kliūtimis sudaryti sandorius su kitais asmenimis, bankais ar kredito įstaigomis. Taip pat nėra pateikta duomenų, kad apeliantė šiuo laikotarpiu būtų kreipusis į potencialius sandorių partnerius, bankus ar kredito įstaigas dėl sandorių sudarymo, finansavimo ar kitų paslaugų suteikimo ir būtų gavusi neigiamus atsakymus būtent dėl registre vis dar galiojusių suvaržymų. Taigi apeliantės teiginiai apie neigiamus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padarinius yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, sutikdamas su pirmosios instancijos teismu, pažymi, kad, nors apeliantė, teikdama prašymą teismui, rėmėsi savo sunkia finansine padėtimi, ji į bylą nepateikė duomenų, leidžiančių įvertinti jos realią turtinę padėtį (nepateikė balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos, turimo turto sąrašo, kreditorių sąrašo, pinigų srautų duomenų, informacijos apie gautinas sumas ar bent preliminarų siūlomą mokėjimų grafiką), o tik iš esmės deklaratyviai nurodė, kad patyrė žymių nuostolių, dėl kurių nėra pajėgi iš karto įvykdyti teismo sprendimo ir atsiskaityti su atsakove.

Apeliantės teigimu, jos laikinai sudėtinga finansinė situacija yra tiesioginis pačios ieškovės inicijuotų procesinių veiksmų ir ilgalaikio teisinio spaudimo padarinys. Apeliantė nurodo, kad ieškovės atstovas yra profesionalus teisininkas, kuris teikdamas teismui sistemingus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, baudos atsakovei ir jos vadovui skyrimo, privalėjo numatyti ir objektyviai įvertinti tokių veiksmų sukeliamas neigiamas pasekmes. Šį argumentą apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstu. Apeliantė šiuo atveju nepagrįstai sutapatina ieškovės teisėtas procesinių teisių įgyvendinimo priemones su atsakovės finansinių sunkumų atsiradimo priežastimi. Vien tai, kad ieškovė, gindama savo teises ir teisėtus interesus, kreipėsi į teismą su prašymais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar baudos atsakovei ir jos vadovui skyrimo, savaime nereiškia neteisėtų ieškovės veiksmų. Pažymėtina tai, kad ieškovės atstovo, kaip profesionalaus teisininko, statusas nesudaro pagrindo jam susilaikyti nuo įstatyme numatytų procesinių teisių įgyvendinimo vien dėl galimų neigiamų pasekmių kitai proceso šaliai. Priešingai, profesionalaus teisininko veikla siejama su pareiga tinkamai atstovauti savo klientui ir teisėtomis priemonėmis ginti atstovaujamojo interesus. Todėl vien aplinkybė, kad ieškovės procesiniai veiksmai galėjo sukelti atsakovei tam tikrų nepatogumų ar finansinių padarinių, neleidžia daryti išvados, jog šie veiksmai buvo neteisėti ar kad dėl jų atsiradę finansiniai sunkumai turėtų būti perkeliami ieškovei, taip pat neatleidžia atsakovės nuo pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir nesudaro pagrindo perkelti sprendimo neįvykdymo riziką kreditorei.

Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovė yra finansiškai stabili ir aktyviai veikianti statybų sektoriaus įmonė, kurios metinė apyvarta ir struktūra leidžia etapais gauti priteistas lėšas nepatiriant neigiamų veiklos sutrikimų, todėl iš esmės šiuo atveju teismo sprendimo vykdymo atidėjimas ir išdėstymas nepažeistų jos interesų. Šiuo atveju sutiktina su atsakovės pozicija, jog kreditoriaus gera finansinė padėtis ar mokumas savaime nėra pagrindas atidėti skolininko prievolės vykdymą. CPK 284 straipsnyje nėra įtvirtinta taisyklė, pagal kurią teismo sprendimo vykdymas galėtų būti atidedamas vien dėl to, kad kreditorius yra finansiškai pajėgus palaukti, kol skolininkas sumokės pastarajam priteistas sumas ar jos bus išieškotos. Toks aiškinimas nepagrįstai perkeltų teismo sprendimo vykdymo riziką kreditoriui ir sudarytų sąlygas skolininkui išvengti savalaikio prievolės įvykdymo. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir tai, kad ieškovė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ne tik patyrė, bet ir toliau patiria finansinių nuostolių. Dar 2021 m. atsakovė gavo ieškovės atliktų darbų rezultatą, jį realizavo ir gavo iš to finansinės naudos, tačiau iki šiol nevykdo pareigos atsiskaityti už gautą rezultatą. Dėl tokio atsakovės elgesio ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir patirti papildomų teisinės pagalbos išlaidų. Taigi būtent ieškovė jau ilgą laiką patiria neigiamus atsakovės prievolės nevykdymo padarinius, todėl jos teisėtas interesas, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas kuo greičiau, yra akivaizdus ir vertintinas kaip reikšmingas sprendžiant dėl jo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo.

Taip pat pažymėtina, kad apeliantės argumentai dėl tariamo šalių interesų balanso pažeidimo nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Apeliantė nepateikė išsamios informacijos apie savo faktinę turtinę padėtį, turimą turtą, gaunamas pajamas ar kitas finansines galimybes. Todėl, nesant išsamių duomenų apie apeliantės turtinę padėtį, nėra pagrindo konstatuoti, kad sprendimo vykdymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą ar sukeltų apeliantei neproporcingai didelius sunkumus.

Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovės 2026 m. vykdyti kitais teismo sprendimais priteisti mokėjimai sudaro pagrindą spręsti, kad bendrovė nėra praradusi galimybės vykdyti teismo sprendimus. Iš apeliantės pateikto banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. gegužės 11 d. matyti, kad apeliantė reguliariai mokėjo ir 2026 m. gegužės 11 d. visiškai atsiskaitė su kitu kreditoriumi (UAB „Dažymo meistras“).

Galiausiai apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino jos nuorodą į civilinę bylą Nr. e2-449-1134/2026, kurioje pareikšto reikalavimo suma sudaro 62 524,47 Eur, kaip hipotetinę prielaidą. Apeliantės teigimu, patenkinus šioje byloje pareikštą reikalavimą, ji turėtų galimybę visa apimtimi padengti ieškovei priteistą sumą, todėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimas iki minėtos bylos išnagrinėjimo esą būtų objektyviai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Civilinė byla Nr. e2-449-1134/2026 šiuo metu dar nėra išnagrinėta, todėl nėra žinoma nei jos baigtis, nei tai, ar apeliantės joje pareikšti reikalavimai bus patenkinti. Vien aplinkybė, kad apeliantė kitoje civilinėje byloje yra pareiškusi tam tikro dydžio piniginį reikalavimą (kuris pirmosios instancijos teismo buvo atmestas ir dėl to apeliantė pateikė apeliacinį skundą), nesudaro pagrindo laikyti, jog šios lėšos jai bus priteistos ir realiai gautos.

Remiantis išdėstytu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovės prašymo patenkinimas remiantis atsakovės nurodytais argumentais, reikštų nepagrįsto prioriteto jai, kaip skolininkei, suteikimą, pažeidžiant ieškovės, kaip kreditorės, kuri savo teises gina teisme nuo 2021 m., o kartu ir šalių interesų derinimo taisyklės, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo (CK 1.2 straipsnis), vykdymo proceso operatyvumo, teismo sprendimo privalomumo principų pažeidimą (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje skundžiamos nutarties dalyje priėmė teisėtą bei pagrįstą išvadą, kurios atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti.

Dėl baudos atsakovei skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino ieškovės prašymo skirti atsakovei ir jos vadovui 5 000 Eur baudą, kurios ½ dalis būtų priteista ieškovei. Teismas sprendė, kad atsakovė pasinaudojo įstatyme įtvirtinta teise kreiptis į teismą su prašymu dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo ir laikė, jog tokios procesinės teisės realizavimas, nesant objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad toks atsakovės prašymas akivaizdžiai nesąžiningas, pateiktas siekiant vilkinti procesą, pats savaime negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu, konstatuoti piktnaudžiavimo. Atsakovė atsiliepime su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir prašo apeliacinės instancijos teismo skirti atsakovei ir jos vadovui 5 000 Eur baudą.

Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019, 18 punktas; 2025 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-421/2025, 37 punktas).

Ieškovė atsakovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis sieja su jos sistemingu ir pasikartojančiu procesiniu elgesiu, objektyviai trukdžiusiu užtikrinti operatyvų bylos nagrinėjimą. Ieškovė nurodo, kad atsakovė ne kartą keitė savo atstovus byloje – nutraukdavo teisinių paslaugų sutartis su ankstesniais atstovais ir sudarydavo naujas teisinių paslaugų sutartis su kitais prieš pat paskirtus teismo posėdžius, dėl ko jau suplanuoti teismo posėdžiai būdavo atidedami; teikė teisės aktų reikalavimų neatitinkančius prašymus skirti ekspertizę, tačiau nustatytų šio prašymo trūkumų nepašalino; į paskirtą teismo posėdį neatvykus atsakovės atstovui advokato padėjėjui, atsakovė nesutiko, kad byla būtų nagrinėjama atstovui nedalyvaujant; taip pat teikė pareiškimus dėl bylą nagrinėjančios teisėjos nušalinimo tiesiogiai teismo posėdžių metu arba prieš pat jų pradžią, dėl ko teismo posėdžiai taip pat būdavo atidedami ir kt.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir taikyti jai bei jos vadovui piniginę sankciją. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog atsakovė keitė savo atstovus, teikė prašymus dėl teisėjos nušalinimo ar kitus procesinius prašymus, savaime nepatvirtina nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Tokie veiksmai iš esmės yra įstatyme numatytos proceso šalies teisės, kuriomis ji gali naudotis siekdama apginti savo interesus. Nors šių veiksmų atlikimo laikas ir pasikartojimas galėjo lemti tam tikrų procesinių nepatogumų bei ilgesnį bylos nagrinėjimo laiką, vien šios aplinkybės, nesant pakankamų duomenų apie atsakovės sąmoningą ir kryptingą siekį vilkinti procesą, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad atsakovė piktnaudžiavo jai suteiktomis procesinėmis teisėmis. Be to, ieškovė nemotyvavo, kodėl prašo skirti atsakovei ir jos vadovui įstatyme nustatytą maksimalią 5 000 Eur baudą.

Atsižvelgdamas į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors atsakovės procesinis elgesys galėjo lemti ilgesnį bylos nagrinėjimą, byloje nustatytų aplinkybių nepakanka konstatuoti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktui, kaip pagrindui skirti baudą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada neskirti atsakovei ir jos vadovui baudos yra pagrįsta.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atskirasis skundas atmetamas, ieškovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė teismui įrodymus, kad už atsiliepimo į atskirojo skundo rengimą patyrė iš viso 1 210 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja PVM sąskaita faktūra ir jos apmokėjimą patvirtinančiu bankinio mokėjimo išrašu.

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Rekomendacijų nuostatomis, atsižvelgdamas, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalių galimų priteisti sumų, nutaria iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MKRD“ atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Litimbera“, juridinio asmens 163737848, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MKRD“, juridinio asmens kodas 305144491, 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Ramunė Mikonienė