Šiaulių apygardos teismo nutartis

2026-11-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-289-744/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-18
Bylos Nr.
1A-289-744/2026
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-05721-2026-8
Bylos rūšis
Baudžiamoji byla
Teisėjai
Laisvydas Zederštremas, Nerijus Masiulis, Audrius Sadauskas
Nuteistasis
L. J.
Nukentėjusysis
V. Š., G. Š.
Ieškovas
Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Prokuroras
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra
Kategorijos

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-289-744/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05721-2026-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.1.8.10.3; 1.2.4.6.1; 2.1.14.2; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.1

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. lapkričio 18 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Zakarauskei,nuteistojo L. J. gynėjui advokatui Valdui Kairiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažintas kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiojo V. Š. (V. Š.) epizodas) – laisvės apribojimu 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros, visą bausmės laikotarpį įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, įpareigojant ją atlikti per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiosios G. Š. epizodas) – laisvės apribojimu 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros, visą bausmės laikotarpį įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, įpareigojant ją atlikti per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir L. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams be intensyvios priežiūros, visą bausmės laikotarpį įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, įpareigojant ją atlikti per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

L. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteista iš L. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 48,91 Eur žalos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo priteistos žalos visiško atlyginimo.

Nukentėjusiojo V. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jam iš L. J. 400 Eur turtinės žalos, 500 Eur neturtinės žalos. Kitoje dalyje (dėl likusios reikalautos neturtinės žalos dalies) civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios G. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jai iš L. J. 400 Eur turtinės žalos, 500 Eur neturtinės žalos. Kitoje dalyje (dėl likusios reikalautos neturtinės žalos dalies) civilinis ieškinys atmestas.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

L. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: 2026 m. vasario 23 d. apie 20.35 val. namo, (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. Š. du kartus į veidą, vieną kartą į pilvą, po ko, apglėbęs rankomis iš nugaros, vieną kartą spyrė į koją, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam V. Š. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas nosies srityje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus kaklo srityje, kraujosruvas viršutinės lūpos gleivinėje.

Be to, L. J. nuteistas už tai, kad jis mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: 2026 m. vasario 23 d. apie 20.35 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia sudavė nukentėjusiajai G. Š. vieną kartą dešinės rankos kumščiu į kairės pusės veido skruostą, bei abejomis rankomis ją iš jėgos pastūmė į stovinčio automobilio priekines duris, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai G. Š. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodinę kraujosruvą kairio žando srityje, muštinę žaizdą kairio žando gleivinėje.

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. J. prašo sušvelninti jam paskirtą 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paskiriant trumpesnį jos terminą, ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį iki teismo nustatytos teisingos ir proporcingos sumos.

Apeliaciniame skunde nuteistasis L. J. nurodo, kad nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl jam paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio dydžio, nes jam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė bei priteistas neturtinės žalos atlyginimas neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Nuteistojo L. J. nuomone, skundžiamas nuosprendis yra nepakankamai pagrįstas tiek nustatant faktines bylos aplinkybes, tiek skiriant bausmę, tiek sprendžiant civilinio ieškinio klausimą.

Apelianto teigimu, teismas nepakankamai įvertino jo asmenybę bei dabartinę socialinę padėtį. Jis dirba pagal verslo liudijimą, tačiau jo darbas nėra pastovus – užsakymų kiekis nuolat kinta, jo gaunamos pajamos nėra stabilios, todėl ilgas laisvės apribojimo terminas ir nustatyti įpareigojimai apsunkina galimybes dirbti, priimti užsakymus bei užsitikrinti pragyvenimo šaltinį. Jis taip pat vykdo pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką ir reguliariai moka jam išlaikymą. Jo tikslas yra toliau dirbti ir vykdyti savo pareigas vaikui. Nuteistojo nuomone, trumpesnis laisvės apribojimo terminas leistų pasiekti baudžiamojo įstatymo tikslus ir kartu sudarytų realias galimybes užsidirbti pragyvenimui bei tinkamai rūpintis vaiku.

Apeliantas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu neneigė paties konflikto fakto, tačiau nesutiko su teismo padarytomis išvadomis dėl jo veiksmų vertinimo. Jis nesiekė tyčia sukelti nukentėjusiesiems tokių padarinių, kokie nurodyti nuosprendyje. Konfliktinė situacija susiklostė spontaniškai, o jo veiksmai nebuvo nukreipti į sąmoningą siekį padaryti didesnę žalą, jis savo veiksmais tesiekė apsiginti. Nuteistojo nuomone, ši aplinkybė nebuvo tinkamai įvertinta, priimant nuosprendį. Nuosprendyje nurodyta, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl mano, jog paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė yra griežtesnė, nei būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti.

Nuteistojo L. J. teigimu, teismas pagrįstai pažymėjo, kad neturtinės žalos dydis turi būti nustatomas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei įvertinant žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tačiau šie kriterijai nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai įvertinti. Jo finansinės galimybės yra ribotos – pajamos iš vykdomos veiklos nėra nuolatinės, be to, jis turi pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką. Todėl priteista neturtinė žala kartu su kitomis iš jo priteistomis sumomis sudaro didelę finansinę naštą, kuri neatitinka jo realių finansinių galimybių ją atlyginti. Jo veiksmai nesukėlė negrįžtamų pasekmių nukentėjusiųjų sveikatai ir, vertinant neturtinės žalos dydį, turėjo būti atsižvelgta į sužalojimų pobūdį, jų pasekmes bei į jo turtinę padėtį.

Atsiliepimų į nuteistojo L. J. apeliacinį skundą negauta.

Teismo posėdžio metu nuteistojo L. J. gynėjas advokatas Valdas Kairys prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti – paskirti nuteistajam švelnesnę laisvės apribojimo bausmę ir sumažinti nukentėjusiesiems iš nuteistojo priteistų neturtinių žalų dydį; prokurorė Daiva Zakarauskė prašė nuteistojo L. J. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 30 d. nuosprendį.

Nuteistojo L. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso koekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018, 2K-101-654/2024, 2K-25-387/2026, 2K-126-719/2026). Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-241-303/2018, 2K-48-511/2020, 2K-13-654/2023, 2K-25-387/2026).

Nuteistasis L. J. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nusikalstamų veikų kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir nuteistojo L. J. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis L. J. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam už nusikalstamas veikas paskirta laisvės apribojimo bausme, mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo paskirti jam trumpesnę laisvės apribojimo bausmę. Be to, L. J. ginčija skundžiamu nuosprendžiu iš jo nukentėjusiesiems V. Š. ir G. Š. priteistą neturtinės žalos dydį. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo L. J. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistajam L. J. paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo L. J. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam L. J. bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas L. J. už abiejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė laisvės apribojimu 9 mėnesiams. Skirdamas bausmes L. J., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad L. J. padarė du nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad L. J. teistas, tačiau teistumas išnykęs (t. 1, b. l. 183-187), baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 1, b. l. 189-192), dirba pagal verslo liudijimą (t. 1, b. l. 194-195). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nėra nuteistojo L. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo L. J. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, mažesnę nei šios bausmės rūšies vidurkis. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam L. J. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės (laisvės apribojimas 9 mėnesiams) nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, jos yra tinkamai individualizuotos ir atitinka padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, mažinti jas ar paskirti švelnesnes kitos rūšies bausmes nėra teisinio pagrindo. Kaip jau minėta, nuteistajam L. J. už jo įvykdytus nusikaltimus ir taip paskirta mažesnė už sankcijos vidurkį laisvės apribojimo bausmė, kurią dar labiau sumažinus, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų užtikrintas bausmės tikslų įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis) ir L. J., atsižvelgus į įvykdytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nebūtų teisingai nubaustas.

Nuteistajam L. J. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, buvo teisingai subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrino, taikydamas nuteistajam palankesnį dalinį (o ne visišką) bausmių sudėjimo būdą, tačiau bendrindamas bausmes dalinio sudėjimo būdu, teismas nenurodė pridedamos bausmės dalies bei šios dalies parinkimo motyvų, nors tokią pareigą nustato baudžiamasis įstatymas. Pagal BK 63 straipsnio 4 dalį, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį.

L. J. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos vienodo dydžio laisvės apribojimo bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta subendrinta 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vadinasi, bendrindamas bausmes dalinio sudėjimo būdu, teismas prie 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmės, paskirtos už vieną iš įvykdytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, pridėjo dalį (5 mėnesius) nuteistajam L. J. už kitą įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės. Taigi, nors bendrindamas bausmes dalinio sudėjimo būdu, teismas nenurodė pridedamos bausmės dalies bei šios dalies parinkimo motyvų, tačiau bausmių bendrinimo taisyklių iš esmės nepažeidė, bausmes bendrino, taikydamas nuteistajam palankesnį dalinį bausmių sudėjimo būdą, ir prie bausmės, paskirtos už vieną iš įvykdytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, pridėjo šiek tiek didesnę dalį nei minimali – 5 mėnesius (BK 48 straipsnio 2 dalis) – apeliantui už antrą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. J. paskirta subendrinta 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė yra teisinga, ne per griežta ir pagrindo ją sušvelninti nėra.

BK 48 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, paskirti nurodytus įpareigojimus. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistajam L. J. paskyrė subendrintą laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant L. J. visą bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, įpareigojant ją atlikti per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laisvės apribojimo bausmės L. J. paskyrimas be intensyvios priežiūros, su BK 48 straipsnio 4 dalyje numatytais įpareigojimais, yra proporcinga bausmė tiek nuteistojo asmenybės, tiek ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo kontekste. Tokios subendrintos bausmės paskyrimas dera ir su teisingumo principo reikalavimais.

Apeliaciniame skunde nuteistasis L. J. nurodo, kad jis dirba pagal verslo liudijimą, tačiau jo darbas nėra pastovus – užsakymų kiekis nuolat kinta, jo gaunamos pajamos nėra stabilios. Jis taip pat vykdo pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką ir reguliariai moka jam išlaikymą. Nuteistojo teigimu, ilgas laisvės apribojimo terminas ir nustatyti įpareigojimai apsunkina galimybes dirbti, priimti užsakymus bei užsitikrinti pragyvenimo šaltinį, todėl trumpesnis laisvės apribojimo terminas leistų pasiekti baudžiamojo įstatymo tikslus ir kartu sudarytų realias galimybes užsidirbti pragyvenimui bei tinkamai rūpintis vaiku. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai nepagrįsti. Nuteistasis nenurodė jokių aplinkybių ar duomenų, kaip jam paskirta laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros su nustatytais įpareigojimais (dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) gali trukdyti ar apsunkinti galimybes dirbti ir vykdyti užsakymus bei tinkamai rūpintis vaiku. Be to, šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje jau buvo nurodyta, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką. Neigiami padariniai, atsirandantys dėl kaltininkui paskirtos bausmės, yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Todėl nuteistojo patiriami nepatogumai dėl jam skirtos laisvės apribojimo bausmės negali būti vertinami kaip prioritetiniai. Įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia ne asmeninius kaltininko interesus, o visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas.

Nuteistasis L. J. apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad skiriant bausmę nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, jog jis savo veiksmais nesiekė tyčia sukelti nukentėjusiesiems tokių padarinių, kokie nurodyti nuosprendyje, konfliktinė situacija susiklostė spontaniškai, jo veiksmai nebuvo nukreipti į sąmoningą siekį padaryti didesnę žalą, jis savo veiksmais tesiekė apsiginti. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, nes byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinti įrodymai paneigia tokius nuteistojo teiginius. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančia vaizdo įrašų medžiaga, nukentėjusiųjų V. Š. ir G. Š. bei liudytojų G. Š. ir I. Š. parodymais, įvertino byloje nagrinėjamų įvykių seką ir padarė išvadą, kad konfliktinės situacijos iniciatorius buvo pats nuteistasis L. J. – jis ne tik išprovokavo konfliktą, bet ir tęsė jį, o nuteistojo L. J. smūgiai nukentėjusiesiems V. Š. ir G. Š. buvo suduoti ne ginantis, o puolant, nes jokios grėsmės nuteistajam iš nukentėjusiųjų nebuvo. Nesutikti su šiais skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam L. J. už nusikalstamų veikų padarymą paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, teisingai jas subendrino, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 30 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo nukentėjusiesiems V. Š. ir G. Š. po 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir prašo sumažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį iki teismo nustatytos teisingos ir proporcingos sumos. Nuteistasis L. J. nurodo, kad jo finansinės galimybės yra ribotos – pajamos iš vykdomos veiklos nėra nuolatinės, be to, jis turi pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką, todėl priteista neturtinė žala kartu su kitomis iš jo priteistomis sumomis sudaro didelę finansinę naštą, kuri neatitinka jo realių finansinių galimybių ją atlyginti. Be to, nuteistojo teigimu, jo veiksmai nesukėlė negrįžtamų pasekmių nukentėjusiųjų sveikatai, todėl, vertinant neturtinės žalos dydį, turėjo būti atsižvelgta į sužalojimų pobūdį, jų pasekmes bei į jo turtinę padėtį.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, tai yra kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala. Pažymėtina, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024, 2K-82-648/2026).

Nukentėjusieji V. Š. ir G. Š. 2026 m. birželio 15 d. pareiškė civilinius ieškinius, kuriais, be kita ko, prašė priteisti jiems iš L. J. po 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 54-63).

Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tai yra: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2009). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, tai yra, kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-331-976/2018).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir susiformavusią teismų praktiką. Nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos galimas ir yra pateisinamas tik tuomet, kai jis yra proporcingas konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste. Nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo bylose nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama nuo 150 Eur iki 2000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-696/2017, 2K-393-489/2017, 2K-347-976/2018, 2K-83-788/2019, 2K-258-639/2019, 2K-205-719/2020, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023, 2K-26-1073/2024, 2K-186-495/2025, 2K-2-788/2026, 2K-82-648/2026, 2K-98-654/2026). Pavyzdžiui, panašiose bylose, kai nukentėjusiajam smurtiniais veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, buvo priteista: 400 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Vilniaus apygardos teismo 2026 m. spalio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-368-806/2026 (nukentėjusysis buvo tyčia abejomis rankomis pastumtas, po ko, ne mažiau kaip du kartus jam spirta į kairę blauzdą, tokiu būdu nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas ir padaryta kraujosruva kairėje blauzdoje); Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-182-875/2026 (tyčia suėmus abejomis rankomis nukentėjusiajam už kaklo, po ko, tyčia vieną kartą spyrus nukentėjusiajam į dešinės kojos blauzdą, vieną kartą stipriai užmynus pastarajam ant dešinės kojos pėdos bei suėmus abejomis rankomis už kaklo ir apglėbus jį ir spaudžiant prie tvoros, nukentėjusiajam padarytas kaklo odos nubrozdinimas, dešinės pėdos poodinė kraujosruva)); 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-358-954/2026 (tyčia dešinės rankos delnu suduota ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajam į kairįjį žandą, vienas smūgis suduotas į kairės rankos plaštaką, taip nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas bei padarytas kairės plaštakos III piršto sumušimas ir poodinė kraujosruva)); 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Šiaulių apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-210-882/2026 (sulenkta ranka ties alkūne iš nugaros apkabinus nukentėjusiąją, ranka užspaudus kaklą ir taip smaugiant, po to rankos delnu sudavus tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į petį, galvos sritį, rankos plaštaka sugriebus už kaklo stipriai jį spaudus sukeltas fizinis skausmas); 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Vilniaus apygardos teismo 2026 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-329-898/2026 (tyčia rankomis sugriebta nukentėjusiajai už abiejų rankų plaštakų ir ji tempta, tuo jai sukeltas fizinis skausmas ir padaryta poodinė kraujosruva dešinėje plaštakoje ir odos nubrozdinimas kairėje plaštakoje, po ko ne mažiau 5 kartų koja spirta nukentėjusiajai į dešinio kelio ir blauzdos sritį, tuo padarytos jai poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai dešinėje kojoje)); 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-297-876/2026 (nukentėjusiajam suduota abiejų rankų kumščiais nenustatytas skaičius smūgių į galvą, veidą, krūtinę, rankas, taip mušant dėl muštinės žaizdos apatinės lūpos gleivinėje, poodinių kraujosruvų su minkštųjų audinių paburkimu dešiniame žande, smakre, dešinės akies vokuose, poodinių kraujosruvų kairiame užausyje, dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, kairio peties srityje, kairiame žaste, krūtinės dešinėje pusėje, kairėje čiurnoje, odos nubrozdinimo kairėje ausyje nežymiai sutrikdyta sveikata ir sukeltas fizinis skausmas)).

Skundžiamu nuosprendžiu iš L. J. nukentėjusiųjų V. Š. ir G. Š. naudai priteista po 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas nukentėjusiųjų 2026 m. birželio 15 d. civilinius ieškinius dalyje dėl neturtinės žalos, įvertino ne tik nukentėjusiųjų patirtų sužalojimų pobūdį bei jų sukeltas pasekmes, tačiau ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad L. J. tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. Š. du kartus į veidą, vieną kartą į pilvą, po ko, apglėbęs rankomis iš nugaros, vieną kartą spyrė į koją, tokiais neteisėtais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam V. Š. sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas nosies srityje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus kaklo srityje, kraujosruvas viršutinės lūpos gleivinėje; be to, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje tyčia sudavė nukentėjusiajai G. Š. vieną kartą dešinės rankos kumščiu į kairės pusės veido skruostą bei abejomis rankomis ją iš jėgos pastūmė į stovinčio automobilio priekines duris, tokiais neteisėtais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai G. Š. sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodinę kraujosruvą kairio žando srityje, muštinę žaizdą kairio žando gleivinėje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju sužalojimai nukentėjusiajam V. Š. padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais, buvo suduota į gyvybiškai svarbius organus – galvos (veido) sritį ir pilvą, sužalojimai nukentėjusiajai G. Š. galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu, jai taip pat buvo suduota į gyvybiškai svarbų organą – galvos (veido) sritį, nukentėjusiųjų atžvilgiu atlikti smurtiniai veiksmai nebuvo itin stiprūs ir intensyvūs, sužalojimai nebuvo ilgalaikiai ir nepaliko jokių liekamųjų reiškinių, turinčių įtakos tolimesniam nukentėjusiųjų V. Š. ir G. Š. gyvenimui, tačiau nukentėjusieji dėl kaltininko veiksmų ir padarytų sužalojimų patyrė fizinį skausmą, diskomfortą, nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, nerimą ir stresą (prieš juos buvo fiziškai smurtaujama jų namų kieme, artimųjų akivaizdoje, smurtavo ne pašalinis asmuo, o buvęs dukros vyras, anūko tėvas, nukentėjusiajam V. Š. dėl patirto smurto teko vykti į medicinos įstaigą detalesnei apžiūrai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šias nukentėjusiųjų V. Š. ir G. Š. dėl nusikalstamos veikos patirtas tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio neigiamas pasekmes skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai pripažino neturtine žala. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusieji būtų ilgam praradę darbingumą ar būtų esmingai apribotos bendravimo galimybės, o kilę išgyvenimai būtų ženkliai palietę socialinę, šeiminę ar profesinę sritis, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymui, įvertino tinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir teisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus, tarp jų ir nuteistojo L. J. turtinę padėtį (yra darbingas, dirba pagal verslo liudijimą, todėl gali dirbti ir užsidirbti). Skundžiamu nuosprendžiu tiek nukentėjusiajam V. Š., tiek nukentėjusiajai G. Š. priteista 500 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė ir laikytina pagrįsta, atitinkančia protingumo, proporcingumo bei teisingumo principus, todėl jos mažinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, ir dėl to keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. liepos 31 d. nutartimi nuteistajam L. J. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys (t. 2, b. l. 103-104). Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. spalio 7 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš L. J. valstybės naudai priteisti 114,58 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 108-111).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal paties nuteistojo L. J. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu. Gynėjas nuteistajam L. J. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Nuteistojo L. J. teigimu, jis dirba pagal verslo liudijimą (t. 1, b. l. 194-195), jo gaunamos pajamos nėra stabilios. Įvertinusi tai, kad L. J. yra jauno amžiaus ir darbingas, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam L. J. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma ir gynėjo advokato Valdo Kairio prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (t. 2, b. l. 109-111)), bei adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, išieškotina iš nuteistojo L. J. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

nuteistojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš L. J. valstybės naudai 114,58 Eur (vieną šimtą keturiolika eurų 58 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Nerijus MasiulisAudrius SadauskasLaisvydas Zederštremas