- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- 1A-294-616/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19256-2026-6
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus, Gintarė Bunikienė
- Nuteistasis
- M. S.
- Prokuroras
- Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Įžanginė dalis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir M. S. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2026 m. birželio 16 d. 22.05 val. iki 2026 m. birželio 17 d. 10.40 val., ir laikyta, kad M. S. yra atlikęs 1 (vieną) dieną laisvės atėmimo bausmės.
Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo M. S. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį.
Nuspręsta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti – panaikinti.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, M. S. pripažintas recidyvistu.
Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kelnių diržą, grąžintą I. S., nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti jos neribotam disponavimui.
Proceso išlaidos iš M. S. už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl advokato dalyvavimo byloje nepriteistos.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
M. S. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2026 m. birželio 16 d. apie 16.45 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia odiniu kelnių diržu du kartus smogė per šlaunis sutuoktinei I. S. bei tuo pačiu diržu apjuosė pastarosios nugarą, rankų žastus ir spaudė, taip sukeldamas nukentėjusiajai I. S. fizinį skausmą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. liepos 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti arba nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į visas svarbias bylos aplinkybes ir priėjo neteisingas išvadas.
Atsiliepimų į nuteistojo M. S. apeliacinį skundą negauta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Helvijus Keturakis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo M. S. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Iš nuteistojo M. S. apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl prašo jį išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Dėl nuteistojo M. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje
Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam M. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai M. S. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje prieitomis teismo išvadomis, nesuteikia teisinio pagrindo M. S. išteisinti.
Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į šeimos nario kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-112-458/2020 ir kt.). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016 ir kt.).
Šioje byloje M. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2026 m. birželio 16 d. apie 16.45 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia odiniu kelnių diržu du kartus smogė per šlaunis sutuoktinei I. S. bei tuo pačiu diržu apjuosė pastarosios nugarą, rankų žastus ir spaudė, taip sukeldamas nukentėjusiajai I. S. fizinį skausmą.
Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje M. S. visiškai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, dėl to pirmosios instancijos teisme buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, jam paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija savo kaltę – teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į visas svarbias bylos aplinkybes ir priėjo neteisingas išvadas. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus, kadangi M. S. kaltė yra visiškai įrodyta toliau aptariamais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje M. S. kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi ir parodė, kad šių metų birželio 16 d. įvyko kivirčas su žmona, kadangi ji trenkė abiem vaikams. Buvo supykęs, norėjo pamokyti žmoną, kad vaikų negalima mušti, jiems skauda, todėl paėmė diržą, sudavė per šlaunį, ir, apjuosęs žmoną, prisitraukė prie savęs. Diržas buvo juodas, pusiau odinis. Paėmė diržą ir nuėjęs trenkė žmonai, du kartus per šlaunis. Permetė diržą per žmoną, prisitraukė prie savęs ir paleido. Kodėl taip padarė, nežino. Žmonai skaudėjo ir ji verkė, po kelių minučių atvyko policija. Policiją iškvietė kaimynai. Savo veiksmus vertina blogai (1 t., b. l. 152-153).
Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje BPK 291 straipsnio tvarka buvo paskelbti ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo M. S. ir nukentėjusiosios I. S. parodymai bei ir kiti byloje esantys įrodymai.
Apklausiamas 2026 m. birželio 17 d. M. S. taip pat kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi ir parodė, kad 2026 m. birželio 16 d., būnant namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarp jo ir žmonos kilo konfliktas dėl vaikų, dėl to, kad ji pastoviai ant jų rėkia, skriaudžia juos, kaimynai kviečia policiją, kadangi ji rėkia ant vaikų. Supykęs, kad ji ir vėl vakar rėkė bei rankomis mušė vaikus, pasiėmė žmonos kelnių diržą, kuris buvo spintoje ir jai porą kartų sudavė per šlaunis, klausė jos, ar patinka, norėjo, kad ji suprastų, ką vaikai jaučia, kuomet ji juos muša. Sudavęs smūgius per šlaunis, apglėbė jos nugarą su diržu ir paspaudė. Kas kvietė pareigūnus, jis nežino, tik mano, kad kaimynai, nes viso šio konflikto metu, kai jie šūkavo ir rėkė, buvo atidaryti buto langai. Jis supranta, kad tokiais savo veiksmais sukėlė žmonai fizinį skausmą, tačiau jam trūko kantrybė (1 t., b. l. 125-127).
Apklausiama 2026 m. birželio 17 d. nukentėjusioji I. S. parodė, kad jai po įvykio jokių žymių neliko, nieko nesimatė, todėl apžiūrėję Greitosios pagalbos medikai į priėmimą jos nesivežė, pas teismo medicinos ekspertus nevyks. Jai buvo sukeltas tik fizinis skausmas. Konfliktas įvyko tarp jų dėl to, kad M. S., grįžęs iš įkalinimo įstaigos, niekur nedirbo, ji viena dirbo, visą šeimą išlaikė, turėjo mesti darbą, nes jos darbo valandos buvo ilgos, grįžusi iš darbo rasdavo alkanus vaikus, nebeturėjo galimybės dirbti. Ir šio įvykio metu konfliktas buvo, nes jis nieko nepadeda (1 t., b. l. 25-27).
2026 m. birželio 17 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti I. S. paaiškinimai, kad 2026 m. birželio 16 d. apie 16.30 val., būnant namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kartu su sutuoktiniu M. S. ir dviem jų bendrais vaikais, ji pradėjo ruoštis eiti kartu su vaikais į prekybos centrą. Tuo metu M. S. gulėjo lovoje, ji nuėjo į miegamąjį ir paragino ruoštis, jis atsakė, jog niekur neis, pradėjo jai nurodinėti, tada ji pradėjo ant M. S. šaukti. Jai renkant vaiko kambaryje ant grindų išmėtytas dėliones, M. S. atėjo į vaikų kambarį, rankoje laikydamas odinį kelnių diržą, šaukė, kiek ji gali čia „kriokti“. Po tų žodžių diržu, kurį laikė rankoje, du kartus trenkė jai per šlaunis, jai sukeltą fizinį skausmą vertina 5 balais. Po smūgių tuo pačiu diržu M. S. apjuosė ją per nugarą bei rankų žastus ir spaudė, jai sukeltą fizinį skausmą vertina 3 balais. Po įvykio ji su vaikais nuėjo į kitą kambarį ruoštis bei eiti į parduotuvę. Rengiant vaikus, į namus pasibeldė policijos pareigūnai, kurie paaiškino, jog atvyko gavę pranešimą dėl triukšmo bei šauksmų, kurie sklinda iš jų buto (1 t., b. l. 3-5).
2026 m. birželio 16 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, kad 2026 m. birželio 16 d. apie 16.45 val. buvo gautas pranešimas, jog kaimynas muša savo žmoną, girdisi, kaip ji verkia, yra du nepilnamečiai. Pareigūnams atvykus adresu (duomenys neskelbtini), buto duris atidarė blaivus M. S., paklausus, kas įvyko, šis paaiškino, jog nieko, tiesiog vaikai nesirengia eiti į lauką, vaikų mama I. S. ant jų šaukė. I. S. paaiškino, kad šiandien M. S. jai kelnių diržu trenkė per šlaunis ir, diržu apjuosęs nugarą bei rankų žastus, juos spaudė (1 t., b. l. 56-57).
2026 m. birželio 17 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota Bendrojo pagalbos centro pranešimo apžiūra. Nustatyta, kad pranešėjo skambutis gautas 2026 m. birželio 16 d. 16.42 val., pranešimo metu informuota, kad (duomenys neskelbtini), girdisi, kaip vyras muša moterį, vaikai ir moteris verkia (1 t., b. l. 58-60).
2026 m. birželio 16 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), apžiūra. Apžiūros metu paimtas ant lovos rastas diržas (1 t., b. l. 14-24).
2026 m. birželio 17 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėtas įvykio metu paimtas diržas. Diržas – dirbtinės juodos spalvos odos, su aukso spalvos sagtimi, dėvėtas, vietomis oda susitraukusi, pradurtos skylės diržo įvėrimui, visas diržo ilgis 1,34 cm (1 t., b. l. 61-66).
2026 m. birželio 16 d. I. S. apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrint I. S. rankų žastus, ant dešinės rankos žasto matomas 35x35 cm paraudimas, apžiūrint abiejų kojų šlaunis, sužalojimų nematyti (1 t., b. l. 28-34).
Aptartų įrodymų visuma patikimai patvirtina, kad nustatytu laiku ir vietoje M. S. odiniu kelnių diržu du kartus smogė per šlaunis sutuoktinei I. S. bei tuo pačiu diržu apjuosė pastarosios nugarą, rankų žastus ir spaudė. Apeliantas jokių motyvų, kodėl teisėjų kolegija turėtų nesivadovauti minėtuose įrodymuose užfiksuotais duomenimis, nepateikė. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Šiuo atveju nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors nukentėjusioji nesikreipė į medikus pagalbos ir jos patirto skausmo intensyvumas nebuvo užfiksuotas medicinos dokumentuose, tačiau nurodyta Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, jog tai nėra būtina sąlyga siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl fizinio skausmo sukėlimo pagal BK 140 straipsnį. Kaip matyti, nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus ir paaiškinimus apie įvykio eigą bei nuteistojo veiksmus, jų pobūdį, taip pat savo patirto fizinio skausmo pobūdį, intensyvumą, jį įvertino balais, be to, jos parodymus patvirtino ir pats nuteistasis. Nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes apie fizinio skausmo sukėlimą taip pat patvirtina tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje ir asmens apžiūros protokolo turinys bei prie minėto asmens apžiūros protokolo pridėtoje fotonuotraukoje užfiksuotas akivaizdžiai ant dešinės rankos žasto matomas 35x35 cm paraudimas. Kaip matyti, nukentėjusioji apie jos sutuoktinio prieš ją pavartotą smurtą ir patirtą fizinį skausmą netrukus po įvykio nurodė atvykusiems policijos pareigūnams, be to, vertinant jau minėtą byloje esantį objektyvų įrodymą – fotonuotrauką su užfiksuotu paraudimu ant nukentėjusiosios rankos žasto, nėra pagrindo prieiti išvados, jog tokio pobūdžio odos paraudimas galėtų būti neskausmingas. Taigi, bylos įrodymų visuma visiškai atitinka šios nutarties 8 punkte aptartą Aukščiausiojo Teismo suformuluotą reikalavimą, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 140 straipsnį reikia, jog nukentėjęs asmuo pajustų fizinį skausmą, o toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą.
Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui taip pat nekyla abejonių, kad nuteistasis sąmoningai pasirinko smurtinį tarpusavio konflikto sprendimo būdą bei aiškiai suprato, jog smurtauja prieš fiziškai silpnesnį asmenį – savo sutuoktinę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo M. S. kaltės klausimą dėl fizinio skausmo sukėlimo I. S., pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis veikė tyčia, atsižvelgdamas į jo atliktų veiksmų pobūdį, kiekį ir intensyvumą – kaip minėta, jis du kartus smogė per šlaunis sutuoktinei I. S. bei tuo pačiu diržu apjuosė pastarosios nugarą, rankų žastus ir spaudė. Tokie nuteistojo smurtiniai veiksmai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, rodo ne ką kitą, kaip tik nuteistojo tikslą smurtauti, aiškiai numanant, jog dėl jo tokio veikimo atsiras nusikalstami padariniai. Todėl jo kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai yra įrodyta visiškai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį, kurio dėl iš esmės nemotyvuoto apeliacinio skundo naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo apeliacinis skundas dėl jo išteisinimo yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.
Dėl paskirtos bausmės
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).
Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo M. S. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas nuteistajam M. S. galutinę bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad M. S. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas net 13 kartų, iš jų – ne kartą už smurtinius nusikaltimus, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, tai yra, lygtinio paleidimo taikymo metu (1 t., b. l. 78-94). Šie duomenys patvirtina, kad M. S. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. Be to, M. S. baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, kadangi paskirtų baudų nemoka (1 t., b. l. 108-111). Nuteistasis oficialaus darbo stažo turi tik už 2013-2015 m. ir 2022 m. (1 t., b. l. 113), nuo 2025 m. lapkričio 10 d. yra registruotas Užimtumo tarnyboje (1 t., b. l. 115). Nuteistojo atsakomybę lengvinančia pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą ir pripažinęs M. S. recidyvistu (BK 27 straipsnis), pastarajam už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir jos dydį nustatė mažesnį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 9 mėnesius (vidurkis – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Be kita ko, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą bausmę pagrįstai sumažino vienu trečdaliu iki laisvės atėmimo 6 mėnesiams. Bendrindamas šią bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme – laisvės atėmimu 10 mėnesių 14 dienų, nuteistajam taikė palankesnį ir švelnesnį bausmių bendrinimo būdą, t. y. dalinį (BK 64 straipsnio 3 dalis), o ne visišką bausmių sudėjimo būdą, taip pat įskaitė laikino sulaikymo laiką vieną parą (BK 66 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams – nėra aiškiai per didelis. Apeliantas skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios lengvintų jo teisinę padėtį ir būtų pagrindas keisti paskirtos bausmės rūšį į švelnesnę ar sumažinti paskirtos bausmės dydį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik pirmosios instancijos teismo nustatyta bausmės rūšis ir jos dydis atitinka bausmės tikslus bei įgyvendina teisingumo principą.
Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, M. S. paskirta galutinė bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti nėra jokio pagrindo.
Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo
BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė, kodėl šiuo atveju nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos motyvams pritaria.
Akcentuojama, kad pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022).
Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu M. S. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nuteistajam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (1 metai 2 mėnesiai). Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad M. S. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip minėta, iš nuteistojo M. S. teistumų matyti, kad naują nusikalstamą veiką jis padarė būdamas teistas 13 kartų, įskaitant už smurtinių nusikaltimų padarymą, nusikalto lygtinio paleidimo taikymo metu. Iš M. S. teistumų taip pat matyti, kad jam ne kartą buvo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir lygtinio paleidimo institutai, tačiau teigiamo poveikio jie nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau sistemingai pažeidinėjo įstatymus, nesilaikė probacijos sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus M. S. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. liepos 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. spalio 13 d. pažymą APD-2026-10424, kurioje prašoma iš M. S. priteisti valstybei 87,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato Mindaugo Jonaičio nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. liepos 7 d. nuosprendį apskundė nuteistasis M. S.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas Mindaugas Jonaitis. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmeta. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą M. S. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo M. S. 87,50 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo M. S. valstybės naudai išieškoti 87,50 Eur (aštuoniasdešimt septynis eurus, 50 centų) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.