Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2026-11-05 · Civilinė byla Nr. e2A-1617-777/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-05
Bylos Nr.
e2A-1617-777/2026
Teisminio proceso Nr.
2-48-3-02461-2025-9
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjai
Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Erika Misiūnienė
Ieškovas
J. Z.
Atsakovas
D. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1617-777/2026Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02461-2025-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.3.1; 2.6.29.4; 3.2.4.11 (S)
KLAIPĖDOS apygardos teismasN u t a r t i sLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 5 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Erikos Misiūnienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. birželio 1 d. sprendimo byloje pagal ieškovės J. Z. ieškinį atsakovui D. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, P. V. (P. V.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 11 000 Eur skolą, 2 750 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės tėvas R. V. (R. V.). Ieškovei po tėvo mirties nebuvo tiksliai žinoma, kokį turtą turėjo jos miręs tėvas, nes labiau su tėvu iki jo mirties turtiniais klausimais bendravo ieškovės brolis P. V. (toliau – trečiasis asmuo). Tvarkant palikimo priėmimo klausimus, trečiasis asmuo informavo, jog jų tėvas taip pat turi kreditinius reikalavimus į atsakovą, kuriuos pagrindžia išduoti neprotestuotini paprastieji vekseliai, kuriuos trečiasis asmuo pateikė notarui. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime buvo nurodyta, jog ieškovė ir trečiasis asmuo paveldi asmeninėn nuosavybėn lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) visą palikėjo nurodytą turtą. Tarp paveldimo turto liudijimo 20–30 punktuose buvo nurodyti kreditiniai reikalavimai, kylantys iš nurodytų atsakovo išduotų vekselių. Po ieškovės tėvo mirties ir palikimo priėmimo tarp ieškovės ir trečiojo asmens (ieškovės brolio) kilo ginčas dėl paveldėto nekilnojamojo turto. Ginčas buvo sprendžiamas teismuose. Dėl to ieškovės ir trečiojo asmens santykiai beveik visiškai nutrūko. Panevėžio apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartimi byloje Nr. e2A-410-1136/2025 tarp ieškovės ir trečiojo asmens kilęs ginčas dėl paveldėto nekilnojamojo turto buvo galutinai išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Išnagrinėjus minėtą bylą, ieškovė nusprendė išspręsti ir klausimą dėl atsakovo ½ dalies skolos pagal išrašytus vekselius išieškojimo. 2025 m. liepos 29 d. elektroniniu laišku trečiasis asmuo informavo ieškovės atstovą, jog iš atsakovo nėra nieko gavęs, jokių veiksmų dėl skolos išieškojimo neatliko. 2025 m. liepos 31 d. elektroniniu laišku atsakovas informavo, jog pagal beveik visus vekselius buvo atsiskaityta iki ieškovės tėvo mirties datos. Atsiskaitoma buvo dalimis su trečiuoju asmeniu ir tai buvo ieškovės tėvo sprendimas mokėti pinigus trečiajam asmeniui. Ieškovės tėvui nuosavybės teise priklausė žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), tarp kurių buvo ir 1011/1958 dalių miškų ūkio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Kiti šio žemės sklypo 947/1958 dalių bendraturčiai buvo K. B. (K. B.) ir J. B.. 2017 m. žemės sklypo bendraturčiai nusprendė dalį miško žemės sklypo dalyje augančių medžių iškirsti ir medieną parduoti. 2017 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinis poskyris išdavė leidimą kirsti mišką privataus miško savininkui, pagal kurį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo leista žemės sklype pagal projektą iškirsti iš viso 1317 kub. m medienos ir ją išvežti iki 2019 m. kovo 31 d. Dalis ieškovės tėvo žemės sklype iškirstos medienos buvo parduota atsakovui, kuris jos pirkimo–pardavimo metu negalėjo iš karto atsiskaityti, todėl tarp ieškovės tėvo ir atsakovo įvyko susitarimas, jog, pasiimdamas dalį medienos, atsakovas už ją iš karto nesumoka, o išrašo vekselius, kuriuos apmoka iki 2019 m. liepos 30 d. Taigi atsakovas už įgytą ieškovės tėvui priklausančią medieną išrašė paprastuosius neprotestuotinus vekselius, 22 000 Eur sumos.

Suėjus vekseliuose nurodytam mokėjimo terminui, t. y. 2019 m. liepos 30 d., atsakovas vekselių neapmokėjo ir laiku nesumokėjo ieškovės tėvui už jo parduotą medieną. Ieškovė neturi jokių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovas vekseliuose nurodytą pinigų sumą ar jos dalį būtų sumokėjęs tėvui arba kitiems asmenims. Pati ieškovė taip pat nėra gavusi jokių mokėjimų iš atsakovo.

Tarp ieškovės tėvo ir atsakovo sudaryta sutartis dėl medienos pirkimo–pardavimo nebuvo įforminta rašytine forma, bet buvo sudarytas žodinis susitarimas, pagal kurį atsakovui buvo perduodama mediena, o atsakovas, ją paimdamas, išrašydavo vekselius, taip patvirtindamas ir užtikrindamas savo prievolių sumokėti medienos kainą tinkamą įvykdymą per nustatytą laiką iki 2019 m. liepos 30 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. birželio 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 3 000 Eur skolą, 750 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 3 750 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. gruodžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo šalims ir valstybei klausimą. Pagrindiniai teismo sprendimo argumentai:

Teismas nustatė, kad vekselių gavėjas, t. y. ieškovės ir trečiojo asmens tėvas, nepasinaudojo vekseliais kaip vertybiniais popieriais, suteikiančiais teisę gauti prievolės įvykdymą supaprastinta tvarka, išduodant vykdomąjį įrašą pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą (toliau – ĮPVĮ). Tai reiškia, kad šie vekseliai neteko savo kaip vertybinių popierių galios ir gali būti panaudoti kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantys dokumentai (paskolos rašteliai).

Nustatė, kad atsakovas 22 000 Eur sumos vekselius ieškovės ir trečiojo asmens tėvui išdavė, siekdamas atsiskaityti už medienos, gautos iškirtus mišką, likutį, už kurį su juo neatsiskaitė UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Nustatė, kad atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimai dėl skolos pagal vekselius grąžinimo ieškovės ir trečiojo asmens tėvui aplinkybių iš esmės yra tapatūs – abu asmenys teigia, kad skola buvo grąžinama dalimis grynaisiais pinigais ir ne tiesiogiai ieškovės ir trečiojo asmens tėvui, o per trečiąjį asmenį. Todėl teismas padarė išvadą, kad dalis skolos pagal vekselius buvo grąžinta.

Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės brolis, turėdamas trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, statusą ir teigdamas, kad atsakovas skolą ieškovės ir trečiojo asmens tėvui grąžino per jį, prisiėmė riziką, kad jam ieškovė gali pareikšti reikalavimą dėl atitinkamos dalies skolos priteisimo.

Nustatė, kad bylai nėra pateikta jokių kitų, be atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimų, įrodymų apie skolos pagal vekselius grąžinimo faktą ir grąžintos skolos dalį. Atmetė kaip neįrodytus atsakovo teiginius, kad jis grąžino visą skolą pagal vekselius.

Teismas nustatė, kad ieškovė sandoriuose, susijusiuose su ginčo mediena, nedalyvavo. Remdamasis trečiojo asmens ir atsakovo paaiškinimais teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ieškovės tėvui per trečiąjį asmenį (velionio sūnų) grąžino 15 000–17 000 Eur, taigi likusi negrąžinta skolos dalis sudaro apie 5 000–7 000 Eur.

Kadangi trečiojo asmens nurodoma negrąžinta skolos dalis yra su 2 000 Eur paklaida, teismas nusprendė, kad likusi atsakovo negrąžinta skolos pagal vekselius dalis sudaro 6 000 Eur ((5 000 Eur + 7 000 Eur) / 2).

Kadangi atsakovas ieškovei negrąžino visos skolos pagal vekselius, teismas ieškovei priteisė 1/2 dalį, t. y. 3 000 Eur, negrąžintos skolos.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų priteisimo pareikšti, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 750 Eur palūkanų. Taip pat patenkino ieškovės reikalavimą dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė (toliau – ir apeliantė) prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. birželio 1 d. sprendimą, ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai:

Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl to, ar atsakovas, išrašęs ieškovės tėvui 22 000 Eur sumos vekselius, juos apmokėjo, t. y. nebuvo kilusio ginčo dėl vekselių išrašymo fakto ir juose nurodytos atsakovo kilusios prievolės sumokėti ieškovės tėvui 22 000 Eur. Pažymėjo, kad, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, ne visais atvejais vekselis reiškia tik paskolos santykius ir paskolos raštelį.

Nurodė, kad teismas šioje byloje, nevertindamas tarp šalių atsiradusių teisinių santykių, padarė nepagrįstą išvadą, jog ir šioje byloje ginčo objektu esantys vekseliai laikytini paskolos rašteliais, o tarp atsakovo ir ieškovės tėvo išrašant vekselius buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.

Nurodė, kad nors šioje byloje kilusio ginčo išsprendimui neturėjo esminės reikšmės, iš kokių teisinių santykių buvo atsiradusi atsakovo piniginė prievolė ieškovės tėvui, nes atsakovas pripažino ir neginčijo tokios prievolės atsiradimo, visgi teisingam ginčo išnagrinėjimui turi reikšmę ir tinkamas teisinių santykių kvalifikavimas.

Ieškovė tvirtina, kad tarp jos tėvo ir atsakovo nebuvo jokių paskolos santykių, nes ieškovės tėvas neskolino ir neperdavė jokių pinigų atsakovui, kuriuos jis turėtų grąžinti, todėl teismo sprendimo motyvai ir padarytos išvados apie tai, jog vekseliai yra paskolos rašteliai ir tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, yra visiškai nepagrįsti, todėl turi būti pakeisti.

Nurodė, kad ieškovės tėvo ir atsakovo buvo susiklostę pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kadangi atsakovas paėmė jos tėvo iškirstą medieną, už kurią ieškovės tėvui nesumokėjo. Ginčo vekseliai buvo skirti užtikrinti, jog atsakovas, nesant jokios rašytinės sutarties ir priėmimo–pardavimo aktų, įvykdytų savo piniginę prievolę atsiskaityti.

Nurodė, kad atsakovo išduoti vekseliai nėra sunaikinti, juose nėra jokių žymų apie jų apmokėjimą, taip pat nėra jokių pakvitavimų apie pinigų gavimą, todėl, priešingai, nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovės nuomone, atsakovas neįrodė, jog sumokėjo jos tėvui 22 000 Eur.

Pažymėjo, kad iš atsakovo paaiškinimų negalima nustatyti, kada ir kokią tiksliai sumą jis perdavė trečiajam asmeniui, nes pats atsakovas teigdamas, jog beveik visus vekselius apmokėjo, nenurodė, kokią tiksliai sumą sumokėjo ir kokia yra jo likusi skola. Tokie atsakovo paaiškinimai pagrindžia kitą šios bylos nagrinėjimui reikšmingą aplinkybę, kurios išsamiau nevertino ir kurią nutylėjo teismas, – jeigu ir atsakovas mokėjo tam tikrus pinigus, tai jis mokėjo netinkamam kreditoriui ir netinkamai vykdė prievolę, nes skola turėjo būti sumokėta ne trečiajam asmeniui, o ieškovės tėvui.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai, vadovaudamasis atsakovo paaiškinimais (kuriuos tam tikra dalimi patvirtino trečiasis asmuo), jog atsakovas perdavė pinigus trečiajam asmeniui, laikė tai aplinkybe, patvirtinančia, kad ieškovės tėvui buvo sumokėti pinigai pagal vekselius.

Pažymėjo, kad tokiu atveju, jeigu atsakovas būtų sumokėjęs skolą ieškovės tėvui iki jo mirties, pinigus perduodamas trečiajam asmeniui, tai trečiasis asmuo būtų žinojęs apie sumokėtą skolą ir nebūtų teikęs notarui apmokėtų vekselių, o ieškovė tokiu atveju nežinotų apie savo mirusiojo tėvo kreditinius reikalavimus atsakovui. Be to, prieš ieškovei kreipiantis į teismą su ieškiniu, trečiasis asmuo informavo, jog nėra gavęs jokių pinigų iš atsakovo.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai savo iniciatyva pradėjo rinkti įrodymus, įpareigodamas trečiąjį asmenį pateikti rašytinius paaiškinimus dėl atsakovo jam perduotų pinigų perdavimo tėvui, nurodant tikslią sumą.

Nurodė, kad trečiojo asmens paaiškinimai nuolat kito ir iš esmės jis pats teismo posėdžio metu paaiškino, jog nežino ir negali įvardyti, kokią pinigų sumą gavo iš atsakovo, nors anksčiau trečiasis asmuo elgėsi ir nurodė priešingai, jog iš viso nebuvo gavęs jokių pinigų iš atsakovo.

Nurodė, kad nesutinka su teismo išvada, kad trečiasis asmuo neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi, mirus tėvui, jų, kaip brolio ir sesers, santykiai pablogėjo, tarp jų buvo nagrinėjamas teisme ginčas, susijęs su paveldėto turto padalijimu, todėl jų santykiai nėra geri ir trečiasis asmuo turi suinteresuotumą pakenkti ieškovei.

Nurodė, kad ieškovei nėra žinomas atsakovo ir trečiojo asmens tarpusavio susitarimų bei finansinių atsiskaitymo pobūdis, tačiau, jos nuomone, atsakovas iki ieškovės tėvo mirties nebuvo apmokėjęs vekselių, todėl po jo mirties trečiasis asmuo, kai jo santykiai su ieškove dar buvo geri, ir pateikė notarei neapmokėtus vekselius. Tvirtina, kad vėliau tarp trečiojo asmens ir atsakovo įvyko ieškovei nežinomo turinio susitarimas, kurio metu atsakovas tikėtinai sumokėjo ar pažadėjo sumokėti trečiajam asmeniui tam tikrą sumą pagal vekselius, kad trečiasis asmuo patvirtintų, jog buvo atsiskaityta su palikėju, jog ieškovė negalėtų gauti jokios pinigų sumos.

Nurodė, kad atsakovas turi įvykdyti prievolę ieškovei, o pats įgyja teisę reikalauti grąžinti netinkamai įvykdytą prievolę iš trečiojo asmens. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad ji turėtų reikšti reikalavimus trečiajam asmeniui, nes ieškovė broliui nemokėjo jokių pinigų, todėl ir neturi jokio pagrindo reikalauti grąžinti tai, ko ji neperdavė.

Nurodė, kad sprendimo dalis, kurioje teismas nustatė, kad ieškovės tėvui buvo sumokėta 16 000 Eur skola pagal vekselius, o likusi nesumokėta suma – 6 000 Eur, yra nepagrįsta, todėl ši dalis turi būti pakeista nustatant, jog atsakovas neįrodė, jog ieškovės tėvui sumokėjo nors dalį skolos pagal vekselius, ir ieškovei iš atsakovo turi būti priteista 11 000 Eur skola. Atitinkamai turi būti pakeista sprendimo dalis dėl priteistų palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Nurodė, kad nesutinka su apeliantės nuomone, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai turi būti vertinami ir kvalifikuojami kaip pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai ir kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kaip paskolos teisinius santykius.

Nurodė, kad teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad ginčo vekseliai neteko savo kaip vertybinių popierių galios ir gali būti panaudoti kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantys dokumentai (paskolos rašteliai), ir tai, kad atsakovas negrąžino skolos pagal vekselius dalies.

Nurodė, kad teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino, kad dalis skolos pagal vekselius buvo grąžinta. Tinkamai įvertino atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimus dėl skolos pagal vekselius grąžinimo ieškovės ir trečiojo asmens tėvui aplinkybių, kurie iš esmės yra tapatūs.

Pažymėjo, kad ieškovė žinojo apie tai, kad trečiasis asmuo perduodavo tėvui pinigus, gautus iš atsakovo. Nurodė, kad vieninteliai įrodymai, iš kurių teismas gali spręsti apie negrąžintos skolos dalį, yra trečiojo asmens paaiškinimai, todėl, atsakovo nuomone, teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad dalis skolos pagal vekselius buvo grąžinta, kas patvirtinama byloje esančiuose trečiojo asmens rašytiniuose paaiškinimuose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu po tėvo R. V. mirties (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis paveldėjo tėvui priklausiusį turtą (duomenys neskelbtini) Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas), įskaitant ir kreditinius reikalavimus, kylančius iš atsakovo laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. balandžio 25 d. ieškovės ir trečiojo asmens tėvui išduotų neprotestuotinų paprastųjų vekselių, kurių bendra suma – 22 000 Eur. Visų vekselių apmokėjimo terminas 2019 m. liepos 30 d.

2018 m. vasario 1 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pirkėjas) ir Žemės sklypo savininkų J. B., K. B. ir R. V. (pardavėjai) buvo pasirašyta Stataus miško pirkimo–pardavimo sutartis. UAB „„(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. rugpjūčio 14 d. K. B. pervedė 6 433,14 Eur; 2018 m. liepos 24 d. R. V. – 17 000 Eur; 2018 m. kovo 9 d. K. B. – 1 000 Eur; 2018 m. kovo 19 d. K. B. – 3 000 Eur.

Ginčas byloje tarp šalių kilo dėl skolos pagal atsakovo, ieškovės ir trečiojo asmens tėvui išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius (ne)grąžinimo fakto ir dydžio. Ieškovė reikalavo iš atsakovo priteisti 11 000 Eur skolą pagal vekselius (t. y. 1/2 dalį iš 22 000 Eur), kadangi skolos atsakovas vekselyje nustatytu terminu jos ir trečiojo asmens tėvui negrąžino. Atsakovas įrodinėjo, kad jis yra grąžinęs visą skolą. Trečiojo asmens teigimu, tėvui atsakovas grąžino dalį skolos.

Pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius pagal išrašytus vekselius kvalifikavo kaip paskolos teisinius santykius, konstatavo, jog atsakovas ieškovės ir trečiojo asmens tėvui grąžino dalį skolos pagal vekselius, ir nustatė, kad negrąžinta 6 000 Eur skolos dalis. Teismas ieškovei priteisė iš atsakovo 3 000 Eur skolą ir atitinkamai perskaičiavo ieškovės prašomų priteisti palūkanų sumą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kaip paskolos teisinius santykius, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis turi būti pakeista nurodant, jog tarp atsakovo ir ieškovės tėvo susiklostė sutartiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.

Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, kurį išrašiusio subjekto valia yra nukreipta į mokėjimo prievolės sukūrimą. Paprastuoju vekseliu sukuriamos prievolės turinį sudaro įsipareigojimas sumokėti pinigus vekselyje nurodytam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-181/2011; 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016, 44 punktas) (ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, CK 1.105 straipsnis).

Vekselio turėtojui, ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikusiam apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, 80 straipsnio 1 dalis); ir jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Civilinio proceso rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia. Tačiau, kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka.

Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, kur reglamentuota, kad paskolos rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog paskolinius santykius liudija ir išduotas vekselis (CK 6.878 straipsnis). Ta aplinkybė, kad vekselio turėtojas nepasinaudoja vekseliu kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę gauti prievolės įvykdymą supaprastinta tvarka, išduodant vykdomąjį įrašą pagal ĮPVĮ, nepanaikina vekselio turėtojo (kreditoriaus) reikalavimo teisės vekselio davėjui (skolininkui). Neapmokėtas vekselis patvirtina vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolę, kol ji nėra pasibaigusi bendraisiais prievolių pabaigos pagrindais arba kol vekselis (vekselio atsiradimo pagrindas (sandoris) nepripažintas negaliojančiu įstatymų nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Todėl vekselio turėtojas (kreditorius) gali ginti savo pažeistas teises dėl vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo kreipdamasis į teismą dėl skolos pagal vekselį priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019, 17 punktas).

Įvertinus ieškinio turinį, akivaizdu, kad ieškovė remiasi ginčo vekseliais, kaip skolos rašteliais, savo reikalavimams pagrįsti. Kaip teisingai nurodo apeliantė, byloje nėra ginčo dėl vekselių išrašymo fakto ir to, kad šių vekselių pagrindu atsakovui kilo prievolė sumokėti ieškovės tėvui 22 000 Eur. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Pažymėtina, kad pagal 2018 m. vasario 1 d. Stataus miško pirkimo–pardavimo sutartį pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.305 straipsnis) susiklostė ne tarp atsakovo ir ieškovės tėvo, o tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pirkėjas) ir ieškovės bei trečiojo asmens tėvo, kaip vieno iš žemės sklypo, kuriame buvo kertamas miškas, savininkų. Nustatyta, kad atsakovas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pirkėjo) rangovas ir tarpininkas tarp nurodytos įmonės ir ieškovės tėvo (pardavėjo). Atsakovas paaiškino, kad jis padėjo ieškovės tėvui parduoti medieną. Išskyrus ieškovės teiginius, bylai nepateikta jokių įrodymų, kad tarp atsakovo ir ieškovės tėvo buvo sudaryta medienos pirkimo–pardavimo sutartis. Be to, ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad asmeniškai sandoriuose, susijusiuose su ginčo medienos pardavimu, nedalyvavo, šių reikalų su tėvu neaptarinėjo. Įvertinus tai, kad mediena buvo parduota UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne atsakovui, ieškovės teiginiai, kad tarp tėvo ir atsakovo galėjo susiklostyti pirkimo–pardavimo santykiai, laikytini tik jos subjektyvia ir niekuo nepagrįsta nuomone.

Atsakovo paaiškinimais nustatyta, kad dalis iškirstos medienos buvo blogos kokybės, tarp ieškovės tėvo ir įmonės kilo ginčas dėl medienos kainos, todėl atsakovas mėgindamas išspręsti kilusį ginčą ir kaip ieškovės tėvo giminaitis pasirašė vekselius, kuriais įsipareigojo ieškovės tėvui sumokėti 22 000 Eur sumą iki 2019 m. liepos 30 d. Tačiau vekselių išrašymas savaime taip pat nepatvirtina, kad tarp ieškovės tėvo ir atsakovo faktiškai buvo susiklostę medienos pirkimo–pardavimo santykiai, atsakovas tokių santykių egzistavimo nepatvirtino, juos neigia, jokių kitų įrodymų apie tokių santykių buvimą bylai nepateikta (CK 6.317 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal 2018 m. vasario 1 d. medienos pirkimo–pardavimo sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ visiškai su ieškovės ir trečiojo asmens tėvu neatsiskaitė, kadangi dėl tam tikros dalies medienos kainos kilo konfliktas ir pirkėjas atsisakė mokėti ieškovės tėvui norimą kainą, labiau pagrįsta išvada, kad atsakovas, kaip giminaitis, ir, kaip paaiškino, jausdamas atsakomybę, vekselius išdavė, siekdamas įmonės vardu visiškai atsiskaityti su ieškovės ir trečiojo asmens tėvu už jo medieną. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė paveldėjo tėvo kreditinį reikalavimą, kilusį iš ginčo vekselių, kuriuose nėra jokių duomenų, kad jie būtų išduoti siekiant užtikrinti ieškovės įrodinėjamą medienos pirkimo–pardavimo sandorį.

Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ginčo vekseliai neteko savo kaip vertybinių popierių galios, jie laikytini paskolos rašteliais ir nagrinėjamu atveju patvirtina tarp atsakovo ir ieškovės bei trečiojo asmens tėvo susiklosčiusius paskolos teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovo išrašyti vekseliai įrodo, kad atsakovas įsipareigojo suėjus vekselyje nurodytu terminu sumokėti gautą paskolos sumą. Be to, kaip teisingai nurodė apeliantė, šioje byloje kilusio ginčo išsprendimui neturėjo esminės reikšmės, iš kokių teisinių santykių buvo atsiradusi atsakovo piniginė prievolė ieškovės tėvui, nes atsakovas pripažino ir neginčijo tokios prievolės ir pareigos grąžinti skolą pagal vekselius.

Dėl skolos pagal vekselius nesumokėjimo

Byloje taip pat kilo ginčas dėl to, ar atsakovas sumokėjo 22 000 Eur skolą ieškovės ir trečiojo asmens tėvui pagal išrašytus vekselius. Pirmosios instancijos teismas konstatavo dalies skolos pagal vekselius grąžinimo faktą.

Apeliantės teigimu, byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas sumokėjo šią sumą ar jos dalį. Nurodė, kad taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, jog jos tėvas buvo nurodęs atsakovui pinigus pagal vekselius sumokėti trečiajam asmeniui, kad trečiasis asmuo gavo iš atsakovo pinigus ir juos perdavė tėvui. Tuo atveju, jeigu tėvas pinigus būtų gavęs iki savo mirties, vekseliai būtų buvę sunaikinti, o tokie grynieji pinigai būtų buvę paveldėti ieškovės ir trečiojo asmens, tačiau kaip matyti, tokių pinigų nebuvo paveldimo turto sąraše, o vekseliai išliko.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. liepos 24 d. ieškovės tėvui už medieną sumokėjo 17 000 Eur, kaip paaiškino atsakovas ir trečiasis asmuo, likusi suma už medieną buvo užfiksuota vekseliuose. 2018 m. vasario 1 d. Stataus miško pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjai įsipareigojo parduoti pardavėjui visą medieną (produkciją) šios sutarties 4 punkte numatytomis kainomis. Kainos nėra nurodytos.

CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017.

Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Byloje nėra ginčo, kad trečiasis asmuo po tėvo mirties pateikė notarui ginčo vekselius juos įrašyti į paveldimus kreditinius reikalavimus. Prieš ieškovei kreipiantis į teismą, atsakovas jai nurodė, kad nėra gavęs jokių pinigų iš atsakovo. Teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus trečiasis asmuo nurodė, jog gavo tam tikrą pinigų sumą iš atsakovo, tačiau negalėjo nurodyti tos sumos dydžio, nes tiksliai neprisiminė. Vėliau rašytiniuose paaiškinimuose trečiasis asmuo nurodė, kad iš viso atsakovas per trečiąjį asmenį jo ir ieškovės tėvui grąžino 12 000 Eur. Apeliantė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didelę įrodomąją reikšmę suteikė trečiojo asmens paaiškinimams. Teigia, kad trečiojo asmens paaiškinimai yra nepatikimi ir negali būti pripažinti tinkamais įrodymais konstatuojant faktą, jog atsakovas sumokėjo jos tėvui skolą ar jos dalį pagal vekselius.

Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar atsakovas grąžino skolą ieškovės tėvui pagal ginčo vekselius ir, jeigu grąžino, tai kokią dalį, įrodinėjama iš esmės netiesioginiais įrodymais, todėl būtina atsižvelgti į įrodymų pakankamumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

Pažymėtina, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį yra viena iš civilinėje byloje naudojamų įrodinėjimo priemonių, išskyrus CPK 177 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Šalių paaiškinimai yra leistina ir savarankiška įrodinėjimo priemonė, kurios įrodomąją reikšmę teismas nustato individualiai, vertindamas jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą, nuoseklumą ir santykį su kitų įrodymų visuma

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 118 punktas). Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024 63 punktą).

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, be atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimų, į bylą nėra pateikta jokių kitų įrodymų apie skolos pagal vekselius grąžinimo faktą ir grąžintos skolos dalį ieškovės tėvui. Nors bylos nagrinėjimo metu trečiojo asmens paaiškinimai dėl atsakovo skolos pagal vekselius grąžinimo buvo nenuoseklūs, tačiau, kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, trečiasis asmuo, nurodydamas, kad atsakovas skolą ieškovės ir trečiojo asmens tėvui grąžino per jį, prisiėmė riziką, kad jam ieškovė gali pareikšti reikalavimą dėl atitinkamos dalies skolos priteisimo. Tačiau savo paaiškinimus teisme trečiasis asmuo patvirtino priesaika ir ją pasirašė (CPK 186 straipsnio 6 dalis). Jam buvo išaiškina atsakomybė už priesaikos sulaužymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai trečiojo asmens paaiškinimus vertino kaip patikimus. Be to, trečiojo asmens paaiškinimus vertinant kartu su atsakovo paaiškinimais ir kitais byloje esančiais įrodymais dėl šalis siejusių santykių ir vekselių išrašymo aplinkybių, jie pakankami aplinkybėms, kad atsakovas yra iš dalies pagal vekselius atsiskaitęs, pagrįsti. Kaip minėta, ieškovė tvirtina, kad medienos pardavimo procese nedalyvavo, todėl ji negali žinoti, kaip faktiškai vyko atsiskaitymas tarp jos tėvo ir atsakovo. Nėra duomenų, kad pinigų perdavimas per trečiąjį asmenį neatitiko jos tėvo valios. Nagrinėjamu atveju, vertinant trečiojo asmens poziciją dėl pinigų pagal vekselius grąžinimo ieškovės tėvui, būtina atsižvelgti į konfliktinius ieškovės ir trečiojo asmens santykius, kurie galėjo turėti įtakos tam, kad trečiasis asmuo galėjo tam tikru metu atsisakyti nurodyti konkrečias aplinkybes dėl atsiskaitymo pagal vekselius.

Nustatyta, kad savo paaiškinimus dėl to, kad atsakovas grąžino 12 000 Eur, trečiasis asmuo patvirtino ir raštu. Teismo posėdžio metu, nurodydamas, kad tai nėra tiksli suma, tik apytikslė, pažymėjo, kad faktiškai turėjo būti grąžinta didesnė skolos suma. Duomenų, kad trečiasis asmuo būtų suinteresuotas bylos baigtimi, nepateikta. Be to, reikalavimai pareikšti atsakovui, o ne trečiajam asmeniui, todėl vien tik tai, kad ieškovės ir trečiojo asmens santykiai šiuo metu yra priešiški, taip pat savaime nekelia abejonių dėl trečiojo asmens paaiškinimų patikimumo arba jo suinteresuotumo palankia bylos baigtimi atsakovui. Tai, kad trečiasis asmuo neturi jokių pretenzijų atsakovui dėl paveldėto reikalavimo ginčo vekselių pagrindu, savaime nepatvirtina ieškovės teiginių, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens egzistuoja kiti finansiniai tarpusavio susitarimai dėl atsiskaitymo vekselių pagrindu. Tuo atveju, jeigu skola nebūtų grąžinta, kaip ir nurodo pati ieškovė, trečiajam asmeniui finansiškai nebūtų naudinga meluoti atsakovo naudai, nes jis netektų tėvui priklausiusios atsakovo skolos dalies, todėl, nesant jokių priešingų įrodymų, labiau pagrįsta išvada, kad, patvirtindamas skolos grąžinimą, jis elgiasi sąžiningai atsakovo atžvilgiu, o ne turėdamas kažkokių kitų tikslų, kaip deklaratyviai teigia ieškovė.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 straipsniai). Laikydamasis šių civilinio proceso įstatymo nuostatų, teismas, nagrinėdamas bylą, turi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus. Pastebėtina, kad nors pagal įrodinėjimo pareigos turinį, nurodytą CPK 178 straipsnyje, 179 straipsnio 1 dalyje, būtent šalims reikia įrodyti savo reikalavimus bei atsikirtimus, tačiau teismas, remiantis CPK 225 straipsnio 1 punktu, esant procesiniam poreikiui, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti. Taip pat 179 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, jog teismas gali pasiūlyti šalims pateikti ir papildomus įrodymus. Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas atliko visus veiksmus, būtinus teisingam bylos išnagrinėjimui, nustatęs, kad byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti, pagrįstai patikslino šalių įrodinėjimo pareigą ir įpareigojo trečiąjį asmenį pateikti rašytinius paaiškinimus dėl pinigų perdavimo nurodant tikslią sumą. Atmetant skundo argumentus, kad teismas privertė trečiąjį asmenį pateikti nurodytus paaiškinimus, pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo abejotų dėl tikrosios skolos grąžinimo sumos, jis tikrovės neatitinkančių aplinkybių kaip protingas ir apdairus asmuo nebūtų patvirtinęs pasirašytinai ir nebūtų tokio dokumento teikęs teismui. Jokių duomenų, kad jis tokią informaciją pateikė teismui ne savo noru, priverstas, nesąžiningai, nėra.

Pažymėtina, kad kitame procese ieškovė siekė prisiteisti iš trečiojo asmens dalį pinigų už nukirstą mišką, jų tėvo pervestų trečiajam asmeniui, ir įrodinėjo, kad šalių tėvas paskolino atsakovui apeliantės pinigus, tačiau teismai ieškovės reikalavimą dėl 30 000 Eur skolos iš atsakovo (šioje byloje trečiojo asmens) priteisimo atmetė kaip nepagrįstą (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-410-1136/2025 dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2772-1169/2024). Nurodytos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui buvo žinomi klausimai, susiję su tėvo miško pardavimu, ir tai, kokiomis sumomis jis disponavo.

Atmestina kaip jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsta ir ta apeliantės versija, kad trečiojo asmens patvirtinimas, kad atsakovas tėvui skolos dalį grąžino, neva patvirtina, kad atsakovas tikėtinai trečiajam asmeniui yra sumokėjęs tėvo skolą. Be to, trečiasis asmuo, kaip ir ieškovė, turi teisę pats nuspręsti, ar ginti savo teises, reikšti reikalavimus atsakovui dėl skolos pagal vekselius ir kada tai daryti (CPK 13 straipsnis).

CK 6.44 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prievolės įvykdymas asmeniui, neturinčiam teisės priimti jos įvykdymą, laikomas tinkamu prievolės įvykdymu, jeigu kreditorius patvirtina tokį įvykdymą arba faktiškai gauna visą įvykdymą iš to asmens.

Atsižvelgiant į vekselių apmokėjimo terminą – 2019 m. liepos 30 d. ir ieškovės tėvo mirties datą – (duomenys neskelbtini), labiau pagrįsta išvada, kad atsakovo perduotus pinigus sūnus (trečiasis asmuo) tėvui perduodavo, nes priešingu atveju, suėjus skolos grąžinimo terminui, ieškovės tėvas būtų reikalavęs asmeniškai grąžinti skolą iš atsakovo, siekęs skolos išieškojimo arba panašiai. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės ir trečiojo asmens tėvas oficialiai būtų pareiškęs pretenzijas atsakovui dėl skolos grąžinimo pagal vekselius arba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pirkėjai) dėl likusios skolos už jo medieną. Šios aplinkybės leidžia daryti ir kitą labiau pagrįstą išvadą, kad ieškovės tėvui neturėjo reikšmės ir jis neprieštaravo, kad prievolės įvykdymą priimtų jo sūnus (trečiasis asmuo) ir gautus pinigus perduotų jam. Šios aplinkybės netiesiogiai įrodo, kad prievolė buvo vykdoma. Vertinant skolos grąžinimo aplinkybes, būtina įvertinti ir tai, kad kalba eina apie šeimos santykius, kuriuose ne visada formaliai yra laikomasi įstatymų reikalavimų, todėl nesant rašytinių skolos grąžinimo dokumentų pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo taisykles galėjo ir turėjo remtis ir kitokiais įrodymais, tai yra šalių ir trečiojo asmens paaiškinimais. Todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad tuo atveju, jeigu atsakovas sumokėjo tam tikrą pinigų sumą iki tėvo mirties arba po mirties trečiajam asmeniui, toks mokėjimas turi būti laikomas prievolės įvykdymu netinkamam kreditoriui ir netinkamu prievolės įvykdymu (CK 6.45 straipsnis).

Apeliantė pažymėjo, kad vekseliai atsakovui grąžinti nebuvo, juose nėra jokių žymų apie jų apmokėjimą ir nėra pakvitavimų apie tai, kad jos tėvas pinigus gavo (CK 6.65 straipsnis), todėl, jos nuomone, šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad atsakovas nėra atsiskaitęs su jos tėvu.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės tėvas, atsakovas ir trečiasis asmuo taip pat yra giminaičiai, todėl neabejotina, kad tarp jų egzistavo tam tikras tarpusavio pasitikėjimas, dėl nurodytų priežasčių jokie skolos grąžinimo dokumentai galėjo būti nepasirašomi ir nekilo jokių klausimų, kad skola ieškovės tėvui grąžinama per sūnų. Duomenų, kad tuo metu, kai tėvas buvo gyvas, brolio ir sesers santykiai buvo konfliktiški, nepateikta. Todėl šiuo atveju labiau pagrįsta išvada, kad niekas iš giminaičių nesureikšmino tos aplinkybės, kad atsakovui grąžinus pinigų dalį ieškovės tėvui tai būtų kiekvieną kartą fiksuojama raštu. Be to, trečiasis asmuo teismo posėdžio metu patvirtino, kad tėvas kažkokius skolos grąžinimo užrašus turėjo, tačiau, jam mirus, šių aplinkybių patikrinimas yra komplikuotas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė nesutikdama su teismo nustatytu skolos likučio matematiniu vidurkiu nenurodė kitokio skolos apskaičiavimo būdo. Todėl pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad atsakovas ieškovės tėvui pagal ginčo vekselius grąžino 12 000 Eur skolos dalį, taip pat nustačius, kad nesumokėtos skolos likutis galėjo būti apie 5 000–7 000 Eur, pagrįstai įvertinęs grąžintos skolos paklaidą, teismas atliko matematinius skaičiavimus (5 000 Eur + 7 000 Eur) / 2) ir teisingai nustatė 6 000 Eur negrąžintos skolos dalį. Priešingai, nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bet ir šiuos principus teismas sistemiškai taikė kartu su jau aptartomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pateiktais įrodymais. Įrodymų tikimybės balanso taisyklė neatsiejama nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymo. Nagrinėjamu atveju dėl objektyvių priežasčių, tai yra dėl ieškovės tėvo (pirminio kreditoriaus) mirties ir ginčui kilus tarp giminystės ryšiais susietų asmenų, byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas atsiskaitė ir kokia dalimi su ieškovės tėvu, todėl, kaip minėta, nustatant faktines aplinkybes ir darant išvadas, teismo sprendimas buvo grindžiamas netiesioginių įrodymų visuma, todėl nurodytų principų (CK 1.5 straipsnis) taikymas šiuo atveju buvo neišvengiamas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija pirmiau nurodomais motyvais atmeta apeliantės skundo argumentus, jog teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Atmetus apeliacinio skundo argumentus ir nustačius, kad dalis skolos pagal vekselius ieškovės tėvui buvo sumokėta, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo ieškovei priteistinos skolos dalį bei palūkanas, taip pat, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi jokios esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų plačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl proceso baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai, nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus ištyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė aktualią kasacinio teismo praktiką ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, jo pakeisti ar panaikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

Dėl to, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliacinio proceso metu patyrė 1 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) nustatytų dydžių, todėl, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, nurodytos bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui D. V. iš ieškovės J. Z. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Jolanta GailevičienėErinija KazlauskienėErika Misiūnienė