- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-12
- Bylos Nr.
- e2A-410-1136/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17316-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, Loreta Miltenytė, Rita Dambrauskaitė
- Ieškovas
- J. Z.
- Atsakovas
- P. V.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės, Loretos Miltenytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2772-1169/2024 pagal ieškovės J. Z. ieškinį atsakovui P. V. (P. V.) dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir skolos priteisimo ir pagal atsakovo P. V. (P. V.) priešieškinį ieškovei J. Z. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė: 1) priteisti jai iš atsakovo P. V. 30 000,00 Eur skolą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; 2) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės po R. V. (R. V.) mirties ieškovės su atsakovu paveldėtą turtą tokiu būdu: ieškovei priteisti asmeninės nuosavybės teise butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovui priteisti 1011/1958 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini),1/2 dalį pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–kiemo rūsio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1/3 dalis pastato–pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 4022/21552 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 534/2859 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 8091/43361 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 4501/24123 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei priteisti ieškovei iš atsakovo 5 715,25 Eur kompensaciją.
2. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos ir atsakovo tėvas R. V.. Ieškovė su atsakovu tėvo turtą paveldėjo lygiomis dalimis. Šalims nepavyksta efektyviai valdyti ir naudoti paveldėtą turtą, todėl teigė, esant tikslinga atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nustatant vieną turto savininką. Nurodė, kad bendra paveldimo ir atidalytino turto vertė - 354 370,00 Eur, todėl kiekvienai iš šalių turėtų priklausyti 112 715,25 Eur vertės turtas. Ieškovė pageidavo, kad jai būtų priteistas visas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 107 000,00 Eur, o kitas bendras turtas turėtų būti priteisiamas atsakovui. Kadangi pagal turto verčių nustatymą ieškovei turėtų priklausyti atidalinamo turto už 112 715,25 Eur, atsakovas turėtų išmokėti jai 5 715,25 Eur kompensaciją.
3. Teigė, kad atsakovas jai yra skolingas 30 000,00 Eur. Paaiškino, jog skola susidarė, kai laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2022 m. šalių tėvas R. V. atsakovui davė 60 000,00 Eur, iš kurių pusė priklausė ieškovei. Ieškovė sutiko, kad jai priklausančiais pinigais laikinai naudotųsi atsakovas, tačiau ilgainiui atsakovas pradėjo neigti, kad ieškovei priklauso dalis iš tėvo jam perduotų pinigų.
4. Atsakovas P. V. su ieškiniu nesutiko ir patikslintu priešieškiniu prašė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės po R. V. mirties ieškovės su atsakovu paveldėtą turtą tokiu būdu: atsakovui priteisti asmeninės nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini), o ieškovei priteisti 1011/1958 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–daržinę, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), 1/3 dalis pastato–pirties, esančio (duomenys neskelbtini); 4022/21552 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 534/2859 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 8091/43361 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 4501/24123 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Be to, atsakovas prašė priteisti jam iš ieškovės 1 210,00 Eur išlaidas už turto vertinimą.
5. Paaiškino, jog augina devynerių metų neįgalų sūnų, kuriam nustatytas lengvas protinis atsilikimas, todėl priteisus atsakovui asmeninės nuosavybės teise butą, jis iš buto nuomos galėtų užtikrinti savo neįgaliam sūnui jo priežiūrai ir pragyvenimui reikalingas pajamas visam jo gyvenimui.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Atidalino J. Z. ir P. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą tokiu būdu: atsakovui iš ieškovės priteisė 1/2 dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); ieškovei iš atsakovo priteisė 1011/3916 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį pastato–kiemo rūsio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pasato–daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/6 dalį pastato–pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2011/21552 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 89/953 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 8091/86722 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 4501/48246 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Taip pat iš ieškovės priteisė 2 720 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovui bei 12,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei.
7. Nustatė, kad ieškovė su atsakovu po tėvo R. V. mirties (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis paveldėjo tėvui priklausiusį turtą. Šalių tėvas R. V. nuo 2018 m. iki savo mirties pervedė savo sūnui atsakovui P. V. iš viso 51 000,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „dovana sūnui“ ar „dovana“. Teismas nenustatė, kad dalis šalių tėvo atsakovui pervestų pinigų priklausė ieškovei. Ieškovės teiginius, kad tėvas, pervesdamas atsakovui pinigus, paskolino atsakovui dalį ieškovei priklausančių lėšų, atmetė kaip nepagrįstus.
8. Pažymėjo, kad liudytoja, kuri yra geriausia ieškovės draugė, pripažino, kad apie paskolą žinojo tik iš pačios ieškovės pasakojimo, todėl jokių reikšmingų bylai aplinkybių tokie liudytojos duoti parodymai patvirtinti ar paneigti negali. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad parengiamojo teismo posėdžio metu buvo kalbama apie taikos sutarties sąlygas ir jokie paaiškinimai apie paskolos suteikimo aplinkybes nebuvo teikiami, todėl atsakovo sutikimą, jei bus parduotas visas bendras šalių turtas, duoti ieškovei 30 000,00 Eur didesnę pinigų dalį, nelaikė kaip paskolos pripažinimo.
9. Nurodė, kad visų atsakovui atliktų mokėjimo pavedimų paskirtyje R. V. buvo nurodęs paskirtį „dovana“, todėl neturėjo pagrindo teigti, kad paskolos teisniai santykiai buvo susiklostę ir tarp atsakovo bei jo tėvo. Sprendė, kad ieškovė neturi teisės atgauti iš atsakovo 30 000,00 Eur nei kaip paskolos davėja, nei kaip kreditorinio reikalavimo paveldėtoja, todėl reikalavimą dėl 30 000,00 Eur skolos iš atsakovo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančią turto vertinimo ataskaitą nustatė, kad kiekvienai iš šalių priklausančios buto dalies vertė sudaro 53 500,00 Eur, o viso kito kiekvienai iš šalių priklausančios dalies nekilnojamo turto rinkos vertė sudaro 61 303,59 Eur. Sprendė, kad kiekvienai iš šalių priklausančio nekilnojamojo turto dalies rinkos vertė yra 7 803,59 Eur didesnė už kiekvienai iš šalių priklausančios buto (duomenys neskelbtini) dalies rinkos vertę. Abi šalys teismo posėdyje pripažino, kad iš siekiamo atidalyti turto likvidus yra tik butas. Pažymėjo, kad atsakovas neprašė priteisti iš ieškovės kompensacijos už jai tenkančią didesnės rinkos vertės turto dalį, tuo tarpu ieškovė, nors ir pripažino likvidumo neadekvatumą, prašė iš atsakovo papildomai priteisti ir kompensaciją pinigais. Teismas sprendė, kad atsakovo siūlomas atidalijimo būdas, priteisiant atsakovui butą, o ieškovei didesnės rinkos vertės kitą nekilnojamąjį turtą, tačiau neprašant iš ieškovės kompensacijos pinigais, yra sąžiningesnis ir labiau atitinkantis proporcingumo principą ieškovės atžvilgiu nei ieškovės siūlomas atidalijimo būdas.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog žemės sklypą, kuriame yra statinių, stengėsi prižiūrėti, kad nebūtų apleistas, tačiau daug laiko jame praleisti negali, nes vaikai yra alergiški, o ieškovė teigė, kad kaime tiek ji, tiek jos dukra norėtų praleisti daugiau laiko, taigi ieškovei sodyba turi didesnę panaudojimo vertę nei atsakovui. Be to, ieškovė nurodė, jog butą duotų savo pilnametei studentei dukrai, kad ši galėtų gyventi atskirai nuo tėvų, o atsakovas nurodė, kad butas jam užtikrintų neįgalaus nepilnamečio sūnaus išlaikymą. Todėl teismas sprendė, jog turto atidalijimas atsakovo pasiūlytu būdu būtų socialiniai teisingesnis. Atsakovas įrodė, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtinesnis, todėl šalių turtą atidalijo atsakovo patikslintame priešieškinyje nurodytu būdu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė J. Z. (toliau – ir apeliantė) prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Prašė priteisti ieškovei iš atsakovo P. V. 30 000,00 Eur skolą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės po R. V. mirties ieškovės su atsakovu paveldėtą turtą tokiu būdu: ieškovei priteisti asmeninės nuosavybės teise butą Vilniuje, bei 5 715,25 Eur kompensaciją iš atsakovo, o atsakovui priteisti 1011/1958 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–kiemo rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–daržinę, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), 1/3 dalis pastato–pirties, esančio (duomenys neskelbtini); 4022/21552 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 534/2859 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 8091/43361 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 4501/24123 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmos ir apeliacinės instancijos teisme.
13. Apeliantė nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje ir remdamasis nekilnojamojo turto specialistų išvadomis dėl turto verčių, nevertino tos aplinkybės, kad visas priteistas turtas ieškovei faktiškai yra tik dalys bendrojoje nuosavybėje, faktiškai nelikvidus ir nėra nustatyta to turto naudojimosi tvarka. Teigė, esant tokiai situacijai neaišku, kokia turto dalis ir kurioje vietoje yra priteista. Tvirtino, jog tai apsunkina ateityje vykdyti tokį teismo sprendimą, o tai kliūtis tokio sprendimo vykdymui.
14. Aiškino, jog teismas klaidingai nustatė bylos aplinkybes neva ieškovė padovanojo sklypą, kuriame buvo iškirstas miškas, o atsakovas padovanojo ieškovei neiškirstą mišką. Ieškovė taip pat atsakovui padovanojo miško masyvo sklypą, kurio ir dydis ir vertė yra žymiai didesnė ir miškas yra virš 100 metų amžiaus, o ieškovės apie 70 metų.
15. Teigė, kad teismui nurodžius, jog priteisus atsakovui asmeninės nuosavybės teise butą, jis iš buto nuomos galėtų užtikrinti savo neįgaliam sūnui jo priežiūrai ir pragyvenimui reikalingas pajamas visam jo gyvenimui, nebuvo neatkreiptas dėmesys į tai, kad turtas turi būti dalinamas ne tarp anūkų, o tarp vaikų, todėl dalinant turtą šiuo atveju reikia atsižvelgti ne į anūkų poreikius, o pirmos eilės įpėdinių (vaikų) interesus. Nurodė, jog tai, kad atsakovas turi neįgalų sūnų, nepagrindžia jo reikalavimų, nes butas nebuvo nuomojamas ir šalys mokėjo mokesčius už butą.
16. Nurodė teismui klaidingai sprendus, kad atsakovui padovanoti pinigai buvo tėvo asmeninė nuosavybė, o ieškovė jokių savo pinigų atsakovui nėra perdavusi. Paaiškino, jog liudytoja patvirtino, kad pinigai dalinami pusiau ir nesvarbu, pas ką jie nuosavybėje. Taip pat, neteisingą teismas padarė išvadą dėl paskolinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo ir, kad ieškovė tapatino tėvo turtą kartu su jos turtu, tėvas liudytojai nepasakė, kad atsakovui skolino pinigus, dėl 30 000,00 Eur davimo ieškovei ėjo kalba derantis dėl atsidalijimo. Paaiškino, jog sutartys nebuvo sudaromos, nes kalbos vyko tarp artimųjų giminaičių.
17. Tvirtino, kad teismas neįvertino tai, kad atsakovo pinigai buvo pažeidžiant Civilinio kodekso normas, nes nebuvo sudarytos notarinės sutartys, todėl šalys privalo grąžinti tai, ką gavo, ir pinigai turi būti padalinti vadovaujantis paveldėjimo teisę reglamentuojančias normomis.
18. Teigė, teismui neįvertinus atsakovo ir ieškovės susirašinėjimo, kas patvirtino jo įsipareigojimą grąžinti suteiktą paskolą, tokiu būdu bylą šioje vietoje teismui išnagrinėjus paviršutiniškai.
19. Tvirtino, kad teismas nevertino atsakovo pasisakymų 2024 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje, kuriais atsakovas tvirtino įvykdysiantis tai, ką žadėjo, sutiko grąžinti 30 000,00 Eur. Manė, jog teismas buvo akivaizdžiai šališkas.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas P. V. prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Nieko nepagrįstais laikė ieškovės teiginius, kad per šeimyninį susirinkimą buvo nuspręsta, kad dalį gautų pinigų už nukirstą tėvui priklausantį mišką 30 000,00 Eur, kurie turėtų priklausyti ieškovei, ji paskolins broliui. Šių aplinkybių nepatvirtino liudytoja J. B.. Tai yra tik pačios ieškovės deklaratyvūs teiginiai, siekiant prisiteisti tariamą skolą, kuri nėra pagrįsta nei dokumentais, nei liudytojų parodymais. Paaiškino, kad atsakovui tėvas padovanojo 51 000,00 Eur sumą iš pinigų gautų už nukirstą medieną, tai patvirtino ir pati ieškovė. Šalių tėvas nurodė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise turi likti žemės sklypas su mišku, o atsakovui žemės sklypas su iškirstu mišku. Šią tėvo valią atsakovas po tėvo mirties įvykdė, perleisdamas dovanojimo sutartimi ieškovei jam priklausančią žemės sklypo dalį su mišku.
22. Teigė esant ieškovės argumentams dėl kliūčių teismo sprendimo vykdymui visiškai nepagrįstiems, nes po teismo sprendimo ieškovė ir toliau liks sklypų ir statinių dalių savininkė tik didesnių dalių. Tuo tarpu naudojimosi tvarkos su kitais bendraturčiais nustatymo klausimas niekaip nesusijęs su turto atidalinimo tarp ieškovės ir atsakovo klausimu.
23. Nurodė ieškovės argumentams dėl turto padalijimo tarp anūkų esant prieštaraujantiems teismo motyvams, nes teismas vertino, kuris iš šalių pateiktas atidalijimo variantas yra teisingesnis ir sąžiningesnis kitos šalies atžvilgiu, nes šalys iš esmės pasirinko vienodą atidalijimo būdą.
24. Visiškai pagrįstai teismas vertino tai, ką šalys ketina daryti su atidalytu turtu bei atsižvelgė į tai, kad atsakovas neprašė priteisti iš ieškovės kompensacijos už jai tenkančią didesnės rinkos vertės turto dalį, tuo tarpu ieškovė, nors ir pripažįsta likvidumo neadekvatumą, prašė iš atsakovo papildomai priteisti ir kompensaciją pinigais. Teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovo siūlomas atidalijimo būdas, priteisiant atsakovui butą, o ieškovei didesnės rinkos vertės kitą nekilnojamąjį turtą ir neprašant kompensacijos iš jos, yra sąžiningesnis ir labiau atitinkantis proporcingumo principą ieškovės atžvilgiu nei ieškovės siūlomas atidalijimo būdas.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad liudytoja, kuri yra geriausia ieškovės draugė, pripažino, kad apie paskolą žino tik iš pačios ieškovės pasakojimo, taigi jokių reikšmingų bylai aplinkybių tokie liudytojos duoti parodymai patvirtinti ar paneigti negali.
26. Tvirtino, kad byloje nebuvo nustatyti jokie paskoliniai santykiai, visų atsakovui atliktų mokėjimo pavedimų paskirtyje tėvas buvo nurodęs paskirtį „dovana“. Sutiko su teismo išvada, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad dalis šalių tėvo atsakovui pervestų pinigų priklausė ieškovei. Teigė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad tėvo sąskaitoje buvusios lėšos priklausė ne jam, ar kad tėvas buvo ieškovės pinigų saugotojas, todėl ieškovės teiginius, kad tėvas, pervesdamas atsakovui pinigus, paskolino atsakovui dalį ieškovei priklausančių lėšų, pagrįstai atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
27. Nurodė, jog teismas įvertino liudytojos paaiškinimus dėl susitikimo metu atsakovo pripažinimo gavus iš tėvo ieškovei skirtus pinigus ir žadėjimo juos grąžinti, teismo posėdžiuose atsakovo pasisakymus ir jų nelaikė paskolos pripažinimu, nes parengiamojo teismo posėdžio metu buvo kalbama apie taikos sutarties sąlygas ir jokie paaiškinimai apie paskolos suteikimo aplinkybes nebuvo teikiami. Pažymėjo, kad atsakovas sutiko ieškovei iš parduoto turto atiduoti daugiau pinigų, tai siūlė ir susitikimo su ieškove ir liudytoja metu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
29. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 2–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų
30. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
31. Ieškovė su apeliaciniu skundu teikė naujus rašytinius įrodymus – dovanojimo sutartį, laidojimo dokumentus. Ieškovė prašė priimti šiuos įrodymus, kuriais ji siekė paneigti atsakovo teismo posėdžio metu nurodymą, jog tik jis yra padovanojęs ieškovei dalį sklypo ir neva tai yra atsiskaitęs su ieškove dėl jos reiškiamo reikalavimo dėl 30 000,00 Eur. Laidojimo dokumentais siekė įrodyti, kad ji viena rūpinosi tėvu bei laidotuvėmis. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pateiktų įrodymų nepriimti.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė CPK 314 straipsnyje numatytų naujų įrodymų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų. Ieškovė nenurodė, kad nebuvo objektyvių galimybių šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teisme. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovės teisė įrodinėti ir teikti įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo suvaržyta ar apribota. Priešingai, kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų turinio, atsakovas dar savo pirmame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovei dovanojo ½ dalį žemės sklypo su mišku, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Ieškovė apie šias aplinkybes žinojo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kaip pati nurodė, jog ji paaiškino, kad ir ji dovanojo žemės sklypą su mišku atsakovui. Taip pat neaišku, kodėl iškilo ieškovei būtinybė pateikti laidojimo išlaidas patvirtinančius dokumentus.
33. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, su ieškovės apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai nepriimtini.
Dėl naujai pateiktų paaiškinimų priėmimo
34. CPK 323 straipsnis numato, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Ši nuostata lemia išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį apeliacinį ar atskirąjį skundą bei atsiliepimą į jį, ir kuriems pateikti.
35. Apeliantė 2025 m. gegužės 23 d. pateikė pirmosios instancijos teismui paaiškinimą atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą. Kadangi apeliaciniame procese nėra numatytas apeliacinio skundo papildymas naujais argumentais, atsikirtimų į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus.
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
36. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu po tėvo R. V. mirties lygiomis dalimis, be kita ko, paveldėjo: butą (duomenys neskelbtini), 1011/1958 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato–kiemo rūsio (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, (duomenys neskelbtini), pastatą–daržinę, (duomenys neskelbtini), pastatą–ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini), pastatą–ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini), pastatą–sandėlį, (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį pastato–pirties, (duomenys neskelbtini), 4022/21552 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 534/2859 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 8091/43361 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 4501/24123 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, (duomenys neskelbtini)
37. Apeliantė teigia, kad teismas neatkreipė dėmesį į tai, kad turtas turi būti dalinamas ne tarp anūkų, o tarp vaikų, todėl dalinant turtą šiuo atveju reikia atsižvelgti ne į anūkų poreikius, o pirmos eilės įpėdinių (vaikų) interesus, nes tik nesant pirmos eilės įpėdinių anūkai gali pretenduoti į senelių turtą, o ne atvirkščiai.
38. Teisėjų kolegija, įvertinus abiejų šalių pateiktus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdus, atkreipia dėmesį į tai, kad šalys pasirinko iš esmės vienodą atidalijimo būdą, t. y. tiek ieškovė, tiek atsakovas siekia, kad jiems asmeninės nuosavybės teise priklausytų visas butas (duomenys neskelbtini), o kitai šaliai atitektų kitas šalių bendrai valdomas nekilnojamasis turtas.
39. Apeliantė nurodė, jog jai butas yra reikalingas dėl to, jog ten gyventų jos pilnametė dukra. Atsakovas nurodė, kad augina dvylikos metų sūnų ir devynerių metų neįgalų sūnų, kuriam nustatytas lengvas protinis atsilikimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės dukters ir atsakovo neįgalaus sūnaus galimybės pasirūpinti savimi nėra vienodos, todėl ginčo buto priteisimas atsakovui užtikrintų jo siekį savo vaikui užtikrinti ateityje išlaikymą. Kartu priduria, jog apeliantė, nors ir aiškina, kad turtas neturėjo būti dalijamas tarp anūkų, visgi savo reikalavimą grindė savo dukros interesais. Šioje vietoje pirmosios instancijos teismo sprendimas atidalinti turtą atsakovo pasiūlytu būdu laikytinas socialiniai teisingesnis.
40. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė teigė, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos lankytis, būti tėvo namuose, (duomenys neskelbtini), jais naudotis, apeliantės dukrai sodyba siejosi su jautriais vaikystės prisiminimais. Iš teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų matyti, kad apeliantė nepaneigė, kad atsakovo vaikai alergiški ir jis tik kelis kartus per vasarą nuvykdavo nupjauti žolę ir krūmus, kad nebūtų visiškai apleistas turtas, sodyboje yra ir pačios daiktai. Be to, pati apeliantė pripažino, kad ji norėtų daugiau laiko praleisti sodyboje. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad sodyba apeliantei turi didesnę panaudojimo vertę nei atsakovui.
41. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad atsakovas neprašė priteisti iš apeliantės kompensacijos už jai tenkančią didesnės rinkos vertės turto dalį, tuo tarpu apeliantė, nors ir pripažino turto likvidumo neadekvatumą, visgi prašė iš atsakovo papildomai priteisti ir kompensaciją pinigais.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius įrodymus bei šalių pasisakymus, sprendžia, kad atsakovo siūlomas atidalijimo būdas, priteisiant atsakovui butą, o apeliantei didesnės rinkos vertės kitą nekilnojamąjį turtą, neprašant dėl to kompensacijos, yra teisingesnis ir atitinkantis proporcingumo principą apeliantės atžvilgiu nei apeliantės siūlomas atidalijimo būdas.
43. Apeliantė nurodė, kad teismas priimdamas sprendimą byloje, nevertino tos aplinkybės, kad visas priteistas turtas jai faktiškai yra tik dalys bendrojoje nuosavybėje ir nėra nustatyta to turto naudojimosi tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinys ir priešieškinis buvo pareikštas dėl turto atidalijimo tarp apeliantės ir atsakovo. Nei ieškiniu, nei priešieškiniu nebuvo keliamas klausimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo su kitais bendraturčiais, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Pažymėtina, kad įsiteisėjus teismo sprendimui bei nustačius turto dalių nuosavybę, apeliantei nebus jokių kliūčių sudaryti susitarimą su kitais bendraturčiais dėl naudojimosi tvarkos.
Dėl skolos egzistavimo
44. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.
45. Nagrinėjamoje byloje ieškovei pareiškus reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar ieškovės ir atsakovo tėvas buvo perdavęs atsakovui pinigus, ar iš perduotų pinigų 30 000,00 Eur priklausė ieškovei ir, ar atsakovas įsipareigojo tokią pat pinigų sumą grąžinti ieškovei.
46. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja įrodymų vertinimą ir teigia, jog konkrečiu atveju yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai.
47. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalių tėvas R. V. nuo 2018 m. iki savo mirties pervedė savo sūnui atsakovui P. V. iš viso 51 000,00 Eur, t. y. 2018 m. liepos 25 d. R. V. pervedė atsakovui 10 000,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „dovana sūnui“, 2018 m. spalio 22 d. – 1 000,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „dovana“, 2021 m. birželio 2 d. – 20 000,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „dovana“ ir 2021 m. spalio 20 d. – 20 000,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „dovana“.
48. Apeliantė aiškino, kad tėvas paskolino atsakovui 60 000,00 Eur, iš kurių 30 000,00 Eur priklausė ieškovei, todėl atsakovas turi grąžinti ieškovei 30 000,00 Eur. Ieškovės teigimu, jos, tėvo ir atsakovo šeimyniniame susirinkime buvo nuspręsta, kad dalį gautų pinigų už nukirstą tėvui priklausantį mišką, kurie turėtų priklausyti ieškovei, ji paskolins broliui. Tai buvo laikina paskola su atsakovo pasižadėjimu pinigus grąžinti. Tačiau atsakovas su tuo nesutiko bei nurodė, kad šalių tėvas iškirto mišką dalyje vieno savo žemės sklypo ir gautus pinigus padovanojo savo sūnui (atsakovui). Žodžiu buvo sutarta, kad kita dalis sklypo su mišku turi priklausyti ieškovei, todėl po tėvo mirties atsakovas, vykdydamas tėvo valią, padovanojo ieškovei savo dalį žemės sklypo su mišku, o dalis sklypo, kuri yra be medienos, liko atsakovui. Atsakovui padovanoti pinigai buvo jo tėvo asmeninė nuosavybė, ieškovė jokių savo pinigų atsakovui nėra perdavusi.
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių nurodytas aplinkybes, pažymi, kad vien tai, jog apeliantės ir atsakovo tėvas pervedė atsakovui 51 000,00 Eur, savaime nepatvirtina, kad tarp apeliantės ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis. Taip pat byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad apeliantės tėvas banko sąskaitoje laikė būtent apeliantės pinigus, kuriuos pervedė atsakovui. Taip pat teisėjų kolegija primena, kad CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, jog paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos sutartis laikoma sudaryta tik tada, kai paskolos davėjas faktiškai perduoda pinigus paskolos gavėjui nuosavybės teise. Tačiau šis vienas faktas nėra pakankamas – kartu turi būti nustatytas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Nagrinėjamu atveju šių dviejų sąlygų egzistavimas turi būti įrodytas objektyviais įrodymais, o ne tik apeliantės subjektyviais teiginiais.
50. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiais, kad pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti sudaryta raštu, jeigu paskolos suma viršija 600,00 Eur. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks dokumentas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).
51. Tačiau CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu paskolos sutartis viršija 3 000,00 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, ji turi būti patvirtinta notaro. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalių tėvas atsakovui pervedinėjo įvairias pinigų sumas, todėl banko pavedimams nėra pagrindo taikyti reikalavimą sandorius įforminti notarine forma (CPK 185 straipsnis).
52. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tarp šalių buvo sudarytas rašytinis paskolos susitarimas ar bent jau egzistavo kitas skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti gautą pinigų sumą (CPK 178 straipsnis). Taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad šalių tėvas paskolino atsakovui apeliantės pinigus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju šalių tėvo atlikti bankiniai pavedimai 51 000,00 Eur sumai, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta „dovana“, nėra laikytini įrodymu, patvirtinančiu paskolos sutarties sudarymą. Paskolos santykiams nustatyti būtini objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, kad šalys susitarė dėl pinigų grąžinimo, o tokių įrodymų byloje nėra pateikta.
53. Vertinant apeliantės teiginius, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad kalba eina apie šeimos santykius, kuriuose ne visada formaliai yra laikomasi įstatymo raidės, ir nesant rašytinių paskolos dokumentų, teismas gali remtis ir kitokiais įrodymais, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas kaip tik ir nagrinėjo apeliantės pakviestos liudytojos parodymus.
54. Teismo posėdžio metu liudytoja J. B. nurodė, kad apie paskolą sužinojo iš apeliantės pasakojimo. Taip pat nurodė, kad jai pasakius, jog apeliantė yra nuskriausta, šalių tėvas pasakė liudytojai, kad jis apeliantės nenuskriaus. Liudytoja aiškino, jog dar šalių tėvui esant gyvam, apeliantei ir atsakovui buvo padalinti sklypai su mišku, atsakovui skirtas miškas buvo iškirstas esant tėvui gyvam. Visgi liudytoja nenurodė, kokiu būdu atsirado paskola, tik teigė, kad apie ją žinojo iš pačios apeliantės. Kadangi liudytoja negalėjo nurodyti aplinkybių dėl pačios paskolos suteikimo atsakovui, pripažintina, kad šios liudytojos parodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybių dėl paskolos suteikimo atsakovui. Juolab, pati liudytoja nurodė, kad bendraujant su šalių tėvu, jai niekada nėra užsiminęs, kad skolino pinigus atsakovui.
55. Apeliantė nurodė, kad byloje pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovas yra skolingas jai 30 000,00 Eur. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais.
56. Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovas nurodė, kad „pervesiu, kai tik viską pateiksime pardavimui“. Kiek pinigų perves ir už ką susirašinėjime nėra minima. Atsakovo nurodymas „Jeigu aš galvočiau apie pinigus, tu nei miško, nei skolos nieko neturėtumei“ taip pat nėra informatyvus. Šalių susirašinėjime nėra nurodyta, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovės 30 000,00 Eur ir nori šią sumą grąžinti. Atsakovo parašyta žinutė “O aš tiesos ir žodžių, duotų tau ir amžinatilsiui tėvui, neatsisakau ir neatsisakysiu“ tik patvirtina, kad atsakovas neatsisako duotų žodžių, tačiau tai nepatvirtina aplinkybių apie suteiktą paskolą ar įsipareigojimą grąžinti pinigus tėvui.
57. Vertinant atsakovo 2025 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje išsakytus žodžius: „viskas bus įvykdyta ką žadėjau“, „aš sutinku tuos 30000 eur grąžinti“, teisėjų kolegija pažymi, kad minėto parengiamojo teismo posėdžio metu buvo kalbama apie taikos sutarties sąlygas, atsakovas neteikė jokių paaiškinimų apie paskolos suteikimo aplinkybes, todėl atsakovo sutikimas, jei bus parduotas visas bendras šalių turtas, duoti apeliantei didesnę pinigų dalį, negali būti laikomas paskolos pripažinimu. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog atsakovas nenurodė, kad yra skolingas apeliantei 30 000,00 Eur, o tik derino sąlygas dėl turto pardavimo bei pinigų pasidalijimo. Be to, atsakovas nesakė apeliantės nurodomų žodžių „aš sutinku tuos 30000 eur grąžinti“. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, jog atsakovas pripažino pasiskolinęs iš apeliantės pinigų.
58. Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kaip neturinčių esminės teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.
Dėl proceso baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
59. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos sandorio sudarymą, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą, vertinimą ir teismo sprendimo motyvavimą ir priėmė pagrįstą teismo sprendimą. Apeliantės apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
60. Netenkinus apeliacinio skundo, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos: iš apeliantės priteistinos atsakovo P. V. 1 400,00 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti P. V. (P. V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš J. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 400,00 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą
Nutarties kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.