Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2-1029-881/2026Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00810-2024-2Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.6.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 22 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kevin EU“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria teismas iš dalies patenkino pareiškėjo P. S. skundą ir panaikino likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kevin EU“ 2026 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą 3-iuoju darbotvarkės klausimu, ir perdavė šį klausimą iš naujo spręsti kreditorių susirinkimui. Teismasn u s t a t ė :I. Ginčo esmėPareiškėjas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Kevin EU“ kreditorius P. S. (P. S., toliau – ir pareiškėjas) pateikė skundą, prašydamas pripažinti negaliojančiais visus 2026 m. liepos 2 d. LUAB „Kevin EU“ kreditorių susirinkimo sprendimus, užfiksuotus protokole Nr. 4 (1-uoju, 2-uoju ir 3-iuoju darbotvarkės klausimais); nustačius, kad nebuvo kreditorių susirinkimo kvorumo; pripažinti 2026 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkimą neįvykusiu; konstatuoti, kad sprendimas dėl administravimo išlaidų sąmatos (3-uoju darbotvarkės klausimu) nebuvo priimtas, ir klausimą dėl pagrįsto administravimo išlaidų sąmatos dydžio išspręsti teismo nutartimi. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Sprendimas 3-iuoju darbotvarkės klausimu priimtas nesant įstatyme reikalaujamos balsų daugumos. Nemokumo administratorė sprendimą „patvirtinti administravimo išlaidos sąmatos 1–5 punktus paskelbė priimtu 79,03 proc. balsų, šį rezultatą gaudama sudėjusi: 38,1767 proc. balsų, atiduotų ,,už“ originalų projektą (visą sąmatą su 6 punktu), ir 40,8534 proc. balsų, atiduotų „prieš“ originalų projektą, bet ,,už“ darbuotojų grupės alternatyvą (1–5 punktai kartu su pakeista 6 punkto redakcija). Už sprendimą tokia formuluote, kokia jis paskelbtas priimtu, balsavo tik 40,8534 proc. – mažiau nei įstatymo reikalaujama dauguma; balsų, atiduotų ,,už“ skirtingus projektus, sumavimas į vieną bendrą rezultatą yra esminis balsų skaičiavimo tvarkos pažeidimas, tiesiogiai nulėmęs paskelbtą rezultatą – teisingai skaičiuojant, sprendimas 3-uoju darbotvarkės klausimu nebūtų priimtas.Balsavusiųjų ,,už“ originalų projektą (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), abiejų Valstybinio socialinio fondo valdybos (toliau – VSDFV) skyrių, „KPMG Baltics“, M. G., Ch. B., R. M.) valia dėl sąmatos be 6 punkto nebuvo pareikšta: jie balsavo už visumą, kurios esmine dalimi nemokumo administratorė įvardijo „sėkmės mokestį“ (sąmatos 31 punkte nurodyta, kad jo nepatvirtinus teisinės paslaugos bendrovei nebus teikiamos). Negalima preziumuoti, kad šie kreditoriai būtų pritarę administravimo išlaidų sąmatai be jos „esminės“ dalies. Lygiai taip pat darbuotojų grupės valia buvo paketinė – jų biuletenyje 1–5 punktų patvirtinimas siūlytas kartu su pakeista 6 punkto redakcija; nemokumo administratorė šį paketą išskaidė ir panaudojo tik vieną jo dalį.Protokolo turinys prieštarauja jo privalomiems priedams – protokolo tekstas, kuriame nurodyta, kad balsavo 67 darbuotojų grupės kreditoriai, nesuderinamas su registravimo ir dalyvių sąrašais, kur nurodyti tik 62 darbuotojai – penkių kreditorių 143 800,58 Eur finansiniai reikalavimai išnyko be paaiškinimo. Dokumentas, kuriuo grindžiamas balsavimo rezultatas, prieštarauja pats sau, todėl juo remiantis negalima patikimai nustatyti nei dalyvavusių kreditorių finansinių reikalavimų sumos, nei balsavimo rezultatų. Vien tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti visus kreditorių susirinkimo sprendimus.40,8534 proc. dalyvavusių kreditorių finansinių reikalavimų sumos (1 677 043,22 Eur) apskaityta pagal vieną kolektyvinį 67 (įskaitytų – 62) fizinių asmenų biuletenį, pasirašytą tik advokatės. Nemokumo administratorės pranešime nurodyta, kad fizinių asmenų atstovai, balsuojantys raštu, su biuleteniu privalo pateikti notaro patvirtintą įgaliojimo kopiją; jeigu kolektyvinis biuletenis negalėjo būti įskaitytas, dalyvavusių kreditorių finansinių reikalavimų suma yra tik 2 427 996,49 Eur, t. y. 30,0236 proc., todėl kvorumo nebuvo. Taigi, kreditorių susirinkimas laikytinas neįvykusiu, o visi jame priimti sprendimai negalioja.Kreditorių susirikimo sprendimas 2-uoju darbotvarkės klausimu prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 48 straipsnio nuostatai ir sukuria interesų konfliktą. Kreditorių susirinkimo pirmininku gali būti išrinktas tik kreditorius. Ginčijamu sprendimu nustatyta nuolatinė taisyklė „jeigu kreditorių susirinkime nedalyvaus kreditorių susirinkimo pirmininkas arba dalyvaus balsuodamas raštu“. Kadangi susirinkimai vyksta balsuojant raštu, nemokumo administratorė pirmininkaujančiuoju tampa faktiškai visada. Šio susirinkimo atveju nemokumo administratorė vedė susirinkimą, tikrino įgaliojimus, skaičiavo ir interpretavo balsus dėl savo paties administravimo išlaidų sąmatos bei vienintelis pasirašė protokolą.Pažeista balsavimo raštu ir kreditorių informavimo tvarka – kartu su 2026 m. birželio 17 d. susirinkimo medžiaga jokie skaičiavimai (įkainiai, valandos, sutartys, sąskaitų išklotinės) nebuvo pateikti – pateiktas tik aprašomasis tekstas; pareiškėjo 2026 m. birželio 17 d. prašymas pateikti šiuos duomenis iš esmės liko neįvykdytas iki balsavimo pabaigos: atsakymas pateiktas 2026 m. liepos 1 d. vakare tik pareiškėjui, o kitiems kreditoriams neišplatintas; dauguma kreditorių balsavo jo net teoriškai negalėję įvertinti; raštu balsavusiems kreditoriams nebuvo pateikti ir alternatyvūs sprendimų projektai (pareiškėjo bei darbuotojų grupės): VMI, VSDFV, „KPMG Baltics“, M. G., Ch. B. ir R. M. balsavo tik dėl originalių projektų. Dėl to susidarė situacija, kuomet galutinis sprendimas sukonstruotas iš projektų, dėl kurių dauguma balsavusiųjų apskritai neturėjo galimybės pareikšti valios. Protokole balsai apskaityti nevienoda metodika: prie nemokumo administratorės projektų visi nebalsavę „už“ priskirti prie balsų „prieš“ (97,92 proc. / 2,08 proc.), o prie alternatyvių projektų nurodyta: „prieš“ – nėra, nors, pavyzdžiui, pareiškėjas aiškiai prieštaravo 6 punktui, o UAB „Investmira“ – visai administravimo išlaidų sąmatai. Toks selektyvus skaičiavimas papildomai patvirtina procedūros ydingumą.Patvirtintoji administravimo išlaidų sąmatos dalis (1–5 punktai) yra nepagrįsta ir neproporcinga: teisinių paslaugų eilutė – 12 000 Eur + pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) per mėnesį (144 000 Eur + PVM per metus) – nepagrįsta: per ~17 bankroto proceso mėnesių iš viso patirta 86 912,52 Eur + PVM teisinių išlaidų, t. y. vidutiniškai ~5 112 Eur per mėnesį, taigi, prašoma suma yra ~2,35 karto didesnė už faktinį poreikį; eilutė „kitos nenumatytos administravimo išlaidos“ – 2 500 Eur + PVM per mėnesį (30 000 Eur + PVM per metus) – neturi apibrėžtos paskirties ir paneigia sąmatos, kaip kreditorių vykdomos išlaidų kontrolės priemonės, esmę. Bendra patvirtintų 1–5 punktų suma – 21 600 EUR + PVM per mėnesį ir iki 5 000 Eur + PVM archyvavimui, t. y. apie 319 682 Eur su PVM per metus – akivaizdžiai neproporcinga bendrovės turtui (iš debitorių per visą procesą išieškota 11 713,56 Eur, pats nemokumo administratorė nurodo, kad bendrovė lėšų neturi, vertingiausias turtas – programinis kodas neįvertintas ir neparduotas). Tokia sąmata reiškia, kad visos nemokumo administratorės ateityje išieškotos lėšos bus sunaudotos bankroto administravimui, o ne kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti.Sąmata patvirtinta atgaline data nuo 2026 m. kovo 31 d., taip perkeliant kreditoriams išlaidų, patirtų neturint galiojančios sąmatos, riziką. Be to, tarp balsavusiųjų „už“ buvo tiesioginiai sąmatos 3 eilutės naudos gavėjai (M. B. – 5 000 Eur ir E. Ž. – 2 300 Eur neapmokėtų paslaugų).Suinteresuoto asmens LUAB „Kevin EU“ nemokumo administratorė mažoji bendrija (toliau – MB) „IS Group“ atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė palikti galioti 2026 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkime priimtus sprendimus, prašymą dėl administravimo išlaidų sąmatos nustatymo atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nei JANĮ, nei patvirtinta kreditorių susirinkimo šaukimo tvarka administratoriui nenumato pareigos iki kreditorių susirinkimo pradžios teikti kitiems kreditoriams susipažinti su kitų kreditorių pateiktais alternatyviais pasiūlymais. Pareiškėjas net neteikė prašymo, kad įmonė supažindintų kitus kreditorius su jo teikiamais alternatyviais pasiūlymais. Be kita ko, pačiam pareiškėjui yra žinomas įmonės kreditorių sąrašas, nes jis pats buvo įmonės akcininkas ir de facto vadovas, todėl turėjo visas galimybes savo alternatyvų pasiūlymą pateikti visiems kreditoriams.Suinteresuotas asmuo kreditorius VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime nurodė, kad kartu atstovaudamas ir VSDFV Kauno skyrių, susipažinęs su nemokumo administratorės LUAB ,,Kevin EU“ 2026 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkimui pateikta informacija, balsuodamas kreditorių susirinkime visais darbotvarkės klausimais pritarė nemokumo administratorės siūlomiems sprendimų projektams. Sprendimą dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo prašė priimti teismo nuožiūra.II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmėVilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 10 d. nutartimi iš dalies patenkino pareiškėjo P. S. skundą, panaikino LUAB „Kevin EU“ 2026 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkimo sprendimą, priimtą 3-iuoju darbotvarkės klausimu, ir perdavė šį klausimą iš naujo spręsti kreditorių susirinkimui, kitą skundo dalį atmetė.Teismas nustatė, kad 2026 m. liepos 2 d. įvykusiame bendrovės kreditorių susirinkime buvo priimti sprendimai trimis darbotvarkės klausimais: 1) dėl darbotvarkės patvirtinimo, 2) dėl kreditorių susirinkimo pirmininkaujančiojo rinkimo, 3) dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo. Minėtais klausimais kreditorius P. S. balsavo „prieš“, nesutikimo su siūlomais sprendimų projektais argumentus pateikdamas 2026 m. birželio 17 d. prašyme dėl informacijos ir dokumentų pateikimo bei prieštaravimuose dėl 2026 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimų. Vėliau, priėmus sprendimus kreditorių susirinkime, dėl visų jų pateikė skundą teismui, nes įžvelgė procedūrinius sprendimų priėmimo pažeidimus bei priimtų sprendimų prieštaravimą kreditorių interesams.Teismas nustatė, kad penkių kreditorių duomenų neįtraukimas į pirminį kreditorių susirinkimo protokolą ir dalyvių sąrašus buvo techninė klaida, kurią nemokumo administratorė ištaisė. Pasak teismo, šių kreditorių balsų įtraukimas nepakeitė galutinių balsavimo rezultatų, todėl pažeidimas nelaikytas esminiu.Teismas konstatavo, kad kreditorių susirinkimo kvorumas buvo, nes jame dalyvavusių kreditorių reikalavimai sudarė 52,54 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Advokatė 67 kreditoriams atstovavo teisinių paslaugų sutarčių pagrindu, todėl notaro patvirtinto įgaliojimo pateikti neprivalėjo, o jų balsai įskaityti pagrįstai.Teismas nusprendė, kad nemokumo administratorė pagrįstai pripažino priimtu sprendimą dėl administravimo išlaidų sąmatos 1–5 eilučių patvirtinimo, nes šiems sąmatos punktams pritarė kreditoriai balsų dauguma. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo balsų skaičiavimo. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti interesų konfliktą dėl to, kad už administravimo išlaidų sąmatą balsavo du kreditoriai, kuriems buvo numatyta apmokėti už jų suteiktas paslaugas. Teismo vertinimu, paslaugų poreikis ir kainos pagrįstumas nebuvo ginčijami, o šių kreditorių balsų dalis neturėjo įtakos sprendimo priėmimui.Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad kreditorių informavimo ir balsavimo tvarka buvo pažeista. Vien tai, kad kreditoriams nebuvo išsiųsti alternatyvūs sprendimų projektai ir nenustatytas papildomas terminas jiems apsvarstyti, nereiškia netinkamo kreditorių informavimo. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nemokumo administratorė atsakė į pareiškėjo paklausimą, o kiti kreditoriai papildomos informacijos neprašė ir priimtų sprendimų dėl informacijos stokos neginčijo.Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina esminių procedūrinių kreditorių susirinkimo organizavimo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos kreditorių susirinkimo sprendimų teisėtumui.Spręsdamas dėl kreditorių susirinkimo sprendimo, priimto 2-uoju darbotvarkės klausimu, teismas konstatavo, kad jis neprieštarauja imperatyviosioms JANĮ nuostatoms. Pirmajame kreditorių susirinkime kreditorių susirinkimo pirmininku buvo išrinktas VSDFV atstovas, o ginčijamu kreditorių susirinkimo sprendimu buvo nustatyta, kad nemokumo administratorė pirmininkaus susirinkimui tais atvejais, kai išrinktasis pirmininkas jame nedalyvaus arba balsuos raštu. Teismas pažymėjo, kad JANĮ atskiria kreditorių susirinkimo pirmininko ir susirinkimui pirmininkaujančio asmens sąvokas, todėl pareiškėjas jas nepagrįstai sutapatino. Vadovaujantis teismų praktika, pirmininkavimo funkcija pirmiausia skirta susirinkimo tvarkai užtikrinti ir jo eigai organizuoti, tačiau nesuteikia teisės daryti įtaką kreditorių balsavimo rezultatams. Be to, nei pareiškėjas, nei kiti kreditoriai nepareiškė noro vykdyti šias funkcijas. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad vien nemokumo administratorės paskyrimas pirmininkaujančiu asmeniu nesukuria interesų konflikto ir nepažeidžia kreditorių teisių, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.Spręsdamas dėl kreditorių susirinkimo sprendimo, priimto 3-iuoju darbotvarkės klausimu, teismas iš dalies sutiko su pareiškėjo argumentais ir jį panaikino. Minėtu sprendimu buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata 2026 m. kovo 31 d. – 2027 m. kovo 31 d. laikotarpiui. Teismas pažymėjo, kad pagal JANĮ 75 straipsnį nemokumo administratorė privalo pagrįsti prašomų patvirtinti administravimo išlaidų būtinumą ir dydį, o kreditorių susirinkimas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, turi įvertinti jų pagrįstumą ir būtinumą. Nors ateityje patiriamų išlaidų neįmanoma tiksliai numatyti, administravimo išlaidų sąmata paprastai turėtų būti tvirtinama visam bankroto procesui, o ne tik vieneriems metams, išskyrus išimtinius atvejus, kurių nemokumo administratorė nenurodė.Teismas nustatė, kad nemokumo administratorė, teikdama naują administravimo išlaidų sąmatą, nepateikė pakankamai išsamių ankstesniu laikotarpiu patirtų išlaidų skaičiavimų ir jas pagrindžiančių dokumentų, todėl nebuvo galimybės patikrinti dalies išlaidų bei įvertinti būsimo jų poreikio. Taip pat pagrįstai kritikuota 2 500 Eur + PVM per mėnesį kitų nenumatytų administravimo išlaidų kategorija, nes nebuvo paaiškinta, kokios konkrečios išlaidos jai galėtų būti priskirtos, nors per ankstesnį laikotarpį tokių išlaidų nebuvo patirta. Dokumentų archyvavimo išlaidų sąmatos tvirtinimas tik vieneriems metams taip pat yra neefektyvus, nes šis klausimas turėtų būti sprendžiamas pakartotinai, nepateikiant ankstesnių išlaidų kategorijų išsamios suvestinės.Kita vertus, teismas nelaikė nepagrįstu 12 000 Eur + PVM per mėnesį teisinių paslaugų įkainio, atsižvelgęs į vykstančius teisminius ir ikiteisminio tyrimo procesus bei tai, kad išlaidos apmokamos pagal faktą. Vis dėlto, pasak teismo, ir ši išlaidų kategorija turėtų būti patvirtinta visam bankroto procesui. Dėl buhalterinių paslaugų teismas plačiau nepasisakė, nes pareiškėjas jų neginčijo, tačiau atkreipė dėmesį, kad 2 100 Eur + PVM per mėnesį atlygis mokamas nepriklausomai nuo faktiškai atliktų darbų apimties, nors kreditorių reikalavimai ir ginčai dėl jų jau išspręsti.Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių visų siūlomų administravimo išlaidų būtinumą ir adekvatumą bankroto proceso tikslams. Todėl šią pareiškėjo skundo dalį patenkino ir panaikino 3-iuoju darbotvarkės klausimu priimtą kreditorių susirinkimo sprendimą.Papildomai teismas pažymėjo, kad likviduojama bendrovė neturėtų papildomai mokėti PVM nuo nemokumo administratorei priklausančio bazinio atlygio. Kadangi nemokumo administratorės funkcijas vykdo PVM mokėtoja nesanti mažoji bendrija, o PVM jau įskaitytas į rekomenduojamą bazinio atlygio dydį, išreikštą minimaliomis mėnesinėmis algomis, administratorei priklauso 4 620 Eur bazinis atlygis, prie kurio PVM negali būti papildomai pridedamas.III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiAtskiruoju skundu LUAB „Kevin EU“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalį dėl 2026 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 3-iuoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįsta teismo išvada, kad administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas konkrečiam vienerių metų laikotarpiui, o ne visam bankroto procesui, savaime neatitinka bankroto proceso tikslų. Toks administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo modelis atitinka kreditorių daugumos nuosekliai išreikštą valią ankstesniuose kreditorių susirinkimuose ir pasirinktas siekiant užtikrinti administravimo išlaidų kontrolę bei sklandų bankroto proceso vykdymą.Kreditoriai turi teisę savarankiškai spręsti dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo tvarkos ir laikotarpio, o sąmatos patvirtinimas konkrečiam laikotarpiui nėra neteisėtas. Nors teismų praktikoje įprastai rekomenduojama administravimo išlaidų sąmatą tvirtinti visam bankroto procesui, neatmetama galimybė ją patvirtinti konkrečiam terminui, kai tai pateisinama bankroto proceso aplinkybėmis.Toks kreditorių susirinkimo sprendimas pagrįstas dinamiška bankroto proceso eiga, vykstančiais teisminiais procesais, naujai paaiškėjančiomis aplinkybėmis ir poreikiu periodiškai įvertinti faktines išlaidas bei tolesnį administravimo finansavimo poreikį. Be to, 2026 m. balandžio 22 d. kreditorių susirinkime kreditoriai taip pat siūlė patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą konkrečiam laikotarpiui, tačiau sprendimas nebuvo priimtas, todėl nemokumo administratorė, atsižvelgdama į ankstesnę kreditorių poziciją, pakartotinai pateikė tokį pasiūlymą 2026 m. liepos 2 d. susirinkimui.Administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas už jau praėjusį laikotarpį nereiškia faktiškai patirtų išlaidų patvirtinimo, nes sąmata nustato maksimalią leistinų administravimo išlaidų ribą, o konkrečių išlaidų pagrįstumas vertinamas atskirai. Todėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas nuo 2026 m. kovo 31 d. nelaikytinas neteisėtu ar nepagrįstai perkeliančiu išlaidų riziką kreditoriams.Pareiškėjas iki ginčijamo kreditorių susirinkimo sušaukimo nekvestionavo administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo konkrečiam laikotarpiui, o 2026 m. liepos 2 d. susirinkime teikė alternatyvų pasiūlymą dėl konkrečių išlaidų pozicijų, jų apmokėjimo ir ataskaitų teikimo, tačiau neprieštaravo pačiam sąmatos laikotarpiui. Vien aplinkybė, kad administravimo išlaidų sąmata patvirtinta vieneriems metams, nesudaro pagrindo panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimą, nes toks sprendimas atitiko kreditorių daugumos valią ir suteikė jiems galimybę periodiškai kontroliuoti administravimo išlaidų būtinumą, pagrįstumą bei ekonomiškumą.Nepagrįsta ir teismo išvada, kad nemokumo administratorė, teikdama tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, privalėjo papildomai pateikti ankstesniu laikotarpiu faktiškai patirtų išlaidų skaičiavimus ir jų detalizaciją. Visa informacija apie bankroto proceso išlaidas ir jas pagrindžiančius dokumentus kreditoriams teikiama per Nemokumo procesų informacinę sistemą, vadovaujantis JANĮ 32 straipsniu ir kreditorių susirinkimo patvirtinta Informacijos teikimo tvarka. Todėl ši informacija laikoma kreditoriams žinoma nuo jos pateikimo sistemoje, o nemokumo administratorė neprivalo papildomai rengti suvestinių ar analizių, kurių teisės aktai nenumato.Kreditoriams 2026 m. liepos 2 d. susirinkimo medžiagoje buvo pateikti duomenys apie faktiškai patirtas ir apmokėtas buhalterines bei teisines išlaidas, taip pat apie neapmokėtas sumas už konkrečių asmenų suteiktas paslaugas. Ši medžiaga buvo pateikta ir teismui kartu su kreditorių susirinkimo protokolu. Teismas nepagrįstai rėmėsi ankstesne kasacinio teismo praktika, nes nuo 2023 m. sausio 1 d. veikianti Nemokumo procesų informacinė sistema pakeitė informacijos teikimo ir prieinamumo tvarką. Be to, kreditoriai, išskyrus pareiškėją, neprašė papildomos informacijos apie patirtas išlaidas, o pareiškėjui papildomi paaiškinimai buvo pateikti asmeniškai 2026 m. liepos 1 d. Todėl informacijos pateikimo tvarka buvo tinkama, o papildomų išlaidų skaičiavimų nepateikimas nesudaro pagrindo pripažinti administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimą neteisėtu.Negrįsta teismo išvada, kad administravimo išlaidų sąmatoje numatytos kitos nenumatytos išlaidos yra nepakankamai pagrįstos ir apriboja kreditorių galimybę kontroliuoti jų patyrimą. Administravimo išlaidų sąmata yra preliminari, į ateitį orientuotas planas, todėl neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti visų išlaidų, kurios gali atsirasti dinamiškame bankroto procese. Šių išlaidų poreikį lemia bendrovės tarptautinė veikla, didelis kreditorių ir debitorių skaičius, dukterinės bendrovės, specifinis turtas, teisminiai procesai ir kitos iš anksto nenustatomos aplinkybės.Nenumatytoms išlaidoms skirta suma yra tik maksimali riba, o ne įsipareigojimas ją išleisti. Faktinės išlaidos gali būti patiriamos tik esant realiam poreikiui, jos turi būti susijusios su bankroto proceso administravimu ir pagrįstos dokumentais. Todėl nemokumo administratorė negali savo nuožiūra bet kokias išlaidas priskirti šiai kategorijai.Kreditorių kontrolė taip pat nėra panaikinta: informacija apie patirtas išlaidas ir jų pagrindimą prieinama Nemokumo procesų informacinėje sistemoje, o galutinėje bankroto ataskaitoje nemokumo administratorė privalės atsiskaityti už visas išlaidas, kurias tvirtina kreditorių susirinkimas. Be to, 2026 m. rugpjūčio 27 d. teismui pateikta išlaidų suvestinė rodo, kad iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. bendrovė nenumatytų išlaidų faktiškai nepatyrė. Ši aplinkybė patvirtina racionalų lėšų naudojimą, tačiau nepaneigia galimo tokių išlaidų poreikio ateityje. Todėl nenumatytų išlaidų eilutė yra objektyviai pagrįsta ir būtina operatyviam bankroto proceso vykdymui.2 100 Eur per mėnesį + PVM atlygis už buhalterines paslaugas yra pagrįstas, nes buhalterinės paslaugos bankroto procese neapsiriboja kreditorinių finansinių reikalavimų ir ginčų administravimu. Būtina nuolat tvarkyti apskaitą, teikti deklaracijas ir finansines ataskaitas, atkurti bei taisyti ankstesnių laikotarpių apskaitos duomenis, analizuoti daugiau kaip 400 debitorių ir apie 100 000 pardavimo sąskaitų informaciją, taip pat rengti duomenis vykstantiems teisminiams ginčams. Todėl teismas nepagrįstai suabejojo nustatyto atlygio dydžiu.Teismas netinkamai įvertino pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Kreditorių susirinkimas buvo nustatęs, kad 4 620 Eur bazinis atlygis nemokumo administratorei mokamas trimis dalimis, atsižvelgiant į atitinkamus bankroto proceso etapus. 2025 m. liepos 16 d. ir rugpjūčio 7 d. išrašytose sąskaitose nurodyta po 1 540 Eur (suma apima ir PVM), t. y. 1 272,72 Eur + PVM, o ne 1 540 Eur ir papildomai PVM. Todėl teismas klaidingai suprato sąskaitų turinį ir nepagrįstai sukritikavo nemokumo administratorės veiksmus.Pareiškėjas, ginčydamas administravimo išlaidų sąmatą, siekia ne tiek ginti bendrovės ir jos kreditorių interesus, kiek apriboti nemokumo administratorės galimybes tęsti prieš jį inicijuotus teisminius procesus. Vertinant pareiškėjo suinteresuotumą būtina atsižvelgti į tai, kad jis yra ne tik bendrovės kreditorius, bet ir jos akcininkas, vienas iš įkūrėjų bei faktinis vadovas.Nemokumo administratorė, siekdama apsaugoti bendrovės ir kreditorių interesus, inicijavo civilines bylas dėl pareiškėjui suteiktų paskolų, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos ir palūkanų priteisimo, taip pat siekė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Be to, buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas dėl galimų nusikalstamų veikų. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. kovo 17 d. sprendimu pripažino negaliojančiomis paskolų sutartis ir jų pakeitimus, pagal kuriuos P. S. buvo suteikta iš viso 6,17 mln. Eur paskolų. Taip pat nurodomos aplinkybės dėl negrąžintų paskolų ir palūkanų, turto perleidimo artimiesiems bei bendrovės programinio kodo neperdavimo laiku.Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nemokumo administratorės veiksmai yra reikšmingi, siekiant susigrąžinti bendrovės turtą, patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus ir nustatyti už bendrovės nemokumą atsakingus asmenis. Todėl pareiškėjo siekis panaikinti administravimo išlaidų sąmatą gali būti nulemtas asmeninio intereso sustabdyti ar apsunkinti šių procesų tęsimą. Skundą dėl administravimo išlaidų sąmatos pateikė tik P. S., o jos panaikinimas labiau atitinka jo, kaip galimo bendrovės skolininko, o ne kreditoriaus interesus.Nepagrįstas teismo sprendimas nepriteisti bendrovei 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas nepagrįstai reikalavo pateikti finansinės apskaitos dokumentą, patvirtinantį teisinių paslaugų įtraukimą į apskaitą, nors toks reikalavimas tiesiogiai nenustatytas nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ˗ ir CPK) 98 straipsnio 1 dalyje, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.Į bylą pateiktas 2026 m. rugpjūčio 13 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas patvirtina advokato P. V. suteiktas teisines paslaugas – atsiliepimo į skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo parengimą – ir bendrovės įsipareigojimą už šias paslaugas atsiskaityti. Akte aiškiai nustatyta, kad mokėjimas atidedamas, o atsiskaitymas bus vykdomas iš bankroto proceso metu gautų lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, apeliantė teigia, kad, kai susitariama atidėti teisinių paslaugų apmokėjimą, būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius suteiktas paslaugas, jų kainą ir neišvengiamą pareigą už jas atsiskaityti, tačiau neprivaloma įrodyti, kad jos jau įtrauktos į finansinę apskaitą ar apmokėtos. Todėl teismas nepagrįstai išplėtė įrodinėjimo reikalavimus ir turėjo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.Pareiškėjas P. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsižvelgti į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-954-798/2026 įsiteisėjo MB „IS Group“ atstatydinimas iš LUAB „Kevin EU“ nemokumo administratorės pareigų, ir išsiaiškinti naujosios nemokumo administratorės UAB „Restrus“ poziciją dėl 2026 m. rugsėjo 22 d. atskirojo skundo palaikymo. Jeigu UAB „Restrus“ atskirojo skundo atsisakytų, pareiškėjas prašo priimti jo atsisakymą ir apeliacinį procesą nutraukti. Jeigu atskirojo skundo nebūtų atsisakyta, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Skundą pateikusi nemokumo administratorė atstatydinta iš pareigų. Nuo 2026 m. spalio 1 d. ji neturi teisės bendrovės vardu palaikyti skundo, teikti procesinių dokumentų ar reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ar skundą palaikyti, gali spręsti tik naujoji nemokumo administratorė UAB „Restrus“. Skundu ginama ne bendrovės ar kreditorių pozicija, o atstatydintos nemokumo administratorės parengta sąmata, finansuojanti paslaugų pirkimą, dėl kurio Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo pagrįstas abejones dėl „kainos rinkos atitikties, paslaugų būtinumo“, ir su ja susijęs nemokumo administratorės asmeninis interesas (JANĮ 75 straipsnio 8 dalis).Nepagrįstas apeliantės argumentu, kad teismas paneigė kreditorių susirinkimo autonomiją. Pagal JANĮ 75 straipsnį administratorė privalo pateikti administravimo išlaidų būtinumą ir dydį pagrindžiančius skaičiavimus, o kreditoriai sąmatą tvirtina tik įvertinę šiuos duomenis. Kreditorių susirinkimo kompetencija nėra absoliuti – teismas turi teisę panaikinti įstatymams prieštaraujantį ar kreditorių teises pažeidžiantį sprendimą. Nagrinėjamu atveju teismas administravimo išlaidų sąmatos netvirtino ir jos dydžio nenustatė, o perdavė klausimą kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo, taip neperimdamas jo kompetencijos.Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad kreditoriai nuosekliai išreiškė valią tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą 12 mėnesių laikotarpiui. 2025 m. birželio 23 d. sąmata buvo patvirtinta tik iki 2026 m. kovo 30 d., numatant išlaidų klausimą spręsti iš naujo, o 2026 m. balandžio 22 d. pasiūlymas pratęsti administravimo išlaidų sąmatą dar vieneriems metams nebuvo priimtas. Be to, pasiūlymą palaikiusių kreditorių dalis, pagal skirtingus nemokumo administratorės pateiktus duomenis, sudarė tik 35,36 proc. arba 45,33 proc., taigi, nesudarė daugumos kreditorių balsų. 2026 m. liepos 2 d. sąmatos projektą 12 mėnesių laikotarpiui pasiūlė pati nemokumo administratorė, tačiau nepateikė argumentų, kodėl pasirinktas būtent toks laikotarpis ir tokie įkainiai.Administravimo išlaidos sąmatos laikotarpis nesutapo nei su įstatyme nustatytu likvidavimo terminu, nei su pratęstu likvidavimo laikotarpiu, o pačioje sąmatoje buvo nurodyti prieštaringi galiojimo terminai. Periodinis administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas galėtų būti pateisinamas tik kreditoriams pateikus ankstesnio laikotarpio išlaidų panaudojimo duomenis, tačiau nemokumo administratorė jų nepateikė ir iš esmės pakartojo ankstesnės sąmatos įkainius. Bankroto proceso dinamiškumas nepateisina administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo konkrečiam laikotarpiui, nes pasikeitus išlaidų poreikiui nemokumo administratorė gali inicijuoti sąmatos pakeitimą.2026 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkimo sprendimu administravimo išlaidų sąmata buvo patvirtinta atgaline data – nuo 2026 m. kovo 31 d., nors šiuo laikotarpiu patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos nebuvo. Tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą už jau praėjusį laikotarpį, kreditoriams turėjo būti pateikti išsamūs duomenys apie faktiškai patirtas išlaidas, jų paskirstymą pagal laikotarpius ir palyginimą su anksčiau patvirtinta sąmata. Priešingu atveju kreditoriai negali tinkamai įvertinti išlaidų būtinumo bei pagrįstumo, o sąmatos tvirtinimas tampa jau patirtų išlaidų įteisinimu.Kreditoriams pateiktoje medžiagoje buvo nurodytos tik bendros per visą bankroto procesą patirtų išlaidų sumos, neatskleidžiant jų pasiskirstymo pagal laikotarpius. Be to, nemokumo administratorė pripažino dar negavusi visų sąskaitų už teisines paslaugas. Tai patvirtina pateikti duomenys: teisinių paslaugų išlaidų suma padidėjo nuo 86 912,52 Eur iki 162 562,80 Eur, tačiau išlaidų priskyrimas konkretiems laikotarpiams nebuvo paaiškintas.Kreditoriams buvo pasiūlyta patvirtinti ne tik būsimas, bet ir nepakankamai atskleistas, jau patirtas išlaidas. Toks administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas neatitinka skaidrios išlaidų kontrolės ir bankroto proceso tikslų, todėl pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra pagrįsta.Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad administravimo išlaidų dokumentų paskelbimas Nemokumo procesų informacinėje sistemoje atleidžia nemokumo administratorę nuo pareigos pateikti išlaidas pagrindžiančius skaičiavimus. JANĮ 32 straipsnis reglamentuoja informacijos prieinamumą, o JANĮ 75 straipsnio 1 dalis nustato atskirą pareigą prie sąmatos pridėti išlaidas pagrindžiančius skaičiavimus. Pirminių dokumentų pateikimas nepakeičia nemokumo administratorės atliekamos išlaidų analizės, kuri turi leisti kreditoriams įvertinti išlaidų būtinumą, dydį, ankstesnės sąmatos panaudojimą ir likučius.Net ir teismas, susipažinęs su nemokumo administratorės pateiktais dokumentais, negalėjo nustatyti, ar visos anksčiau patvirtintos kitos išlaidos – 42 500 Eur + PVM – buvo panaudotos ir kokiems tikslams, o vėlesnėje suvestinėje liko neaiški ir dalies kitų išlaidų sudėtis. Todėl vien dokumentų paskelbimas sistemoje neužtikrina galimybės tinkamai patikrinti administravimo išlaidų sąmatos vykdymą. Nemokumo administratorė nepateikė detalių skaičiavimų iki kreditorių susirinkimo. Į 2026 m. birželio 17 d. prašymą ji atsakė tik liepos 1 d. vakare, likus mažiau nei parai iki susirinkimo, ir apsiribojo nuoroda į sprendimų projektų priedą, kuriame išsamaus pagrindimo nebuvo. Kitiems kreditoriams neprašius papildomos informacijos, nemokumo administratorės pareiga pagrįsti administravimo išlaidų sąmatą neišnyko. Nurodytos bendros buhalterinių ir teisinių paslaugų išlaidų sumos taip pat neatskleidė, kiek išlaidų patirta konkrečiais laikotarpiais, kokios sąmatos eilutės panaudotos ir kokie likučiai liko.Nebuvo tinkamai pagrįsta 2 500 Eur + PVM per mėnesį „kitų nenumatytų administravimo išlaidų“ sąmata. Pagal JANĮ 75 straipsnio 1–2 dalis nemokumo administratorė privalo pagrįsti ir šios kategorijos išlaidų būtinumą bei dydį. Administravimo išlaidų sąmatoje pateiktas bendras bendrovės apibūdinimas – jos tarptautinė veikla, didelis kreditorių ir debitorių skaičius bei dukterinės bendrovės – nepaaiškina, kokioms konkrečioms išlaidoms per metus reikalinga 30 000 Eur + PVM suma. Apeliantės papildomai nurodytos aplinkybės nebuvo atskleistos kreditoriams balsavimo metu, be to, dalis jų priskirtinos kitoms sąmatos eilutėms.Administravimo išlaidų sąmatoje ši eilutė buvo pagrįsta siekiu suteikti nemokumo administratorei galimybę naudoti lėšas nesušaukiant kreditorių susirinkimo. Tai sudaro sąlygas apeiti JANĮ 75 straipsnio 4–6 dalyse įtvirtintą išankstinio kreditorių pritarimo reikalavimą, kai administravimo išlaidų sąmata viršijama. Šios rizikos nepanaikina argumentas, kad patvirtinta suma yra tik maksimali riba, nes sąmata turi užtikrinti išankstinę išlaidų kontrolę.Administravimo išlaidų poreikio nepagrįstumą patvirtina ir faktiniai duomenys: nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. nenumatytų išlaidų apskritai nebuvo patirta, nors tam buvo numatyti 55 000 Eur. Su turtu susijusių ir kitų išlaidų per 22 mėnesius patirta tik 9 815 Eur, arba vidutiniškai apie 446 Eur per mėnesį, nors naujoje sąmatoje šioms išlaidoms skirta 5 000 Eur + PVM per mėnesį. Archyvavimo išlaidų taip pat nebuvo patirta, tačiau jos vėl numatytos sąmatoje. Galutinės bankroto ataskaitos kontrolė negali pakeisti išankstinio išlaidų pagrindimo, nes administravimo išlaidos mažina lėšas, kurios galėtų būti skirtos kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.Apeliantės argumentai dėl buhalterinių paslaugų įkainio ir PVM neturi reikšmės skundžiamos nutarties rezultatui, nes teismas kreditorių susirinkimo sprendimą panaikino dėl kitų trūkumų. Be to, apeliantė pripažįsta, kad teismo pastabos dėl šių išlaidų nebuvo sprendimo panaikinimo pagrindas.2 100 Eur + PVM mokestis už buhalterines paslaugas buvo mokamas kas mėnesį, nepriklausomai nuo faktiškai atliktų darbų apimties, o per 22 mėnesius susidarė 46 200 Eur. Nors nemokumo administratorė pripažino, kad sumažėjus darbų apimčiai paslaugų kaina galėtų būti mažinama, ji ir toliau siūlė taikyti tą patį įkainį, nors dalis nurodytų darbų buvo susiję su jau praėjusiu laikotarpiu. Papildomo pagrindimo būtinybę sustiprina aplinkybė, kad buhalterines paslaugas teikiančios UAB „Finvita“ vadovė yra susijusi giminystės ryšiais su bendrovei atstovavusiu advokatu P. V.. Atsižvelgiant į teismų išreikštas abejones dėl susijusių asmenų įtraukimo į bankroto procesą skaidrumo ir paslaugų kainų pagrįstumo, kreditoriams turėjo būti pateiktas konkretus išlaidų pagrindimas.Teismas konstatavo, jog MB „IS Group“ nėra PVM mokėtoja, o PVM jau įskaičiuotas į rekomenduojamą bazinio atlygio dydį, todėl prie 4 620 Eur bazinio atlygio papildomai PVM negali būti pridedamas. Apeliantės pateiktas sąskaitų paaiškinimas šios išvados nepaneigia ir neturi įtakos kreditorių susirinkimo sprendimo panaikinimo pagrindams.Apeliantės argumentai dėl jo asmeninio suinteresuotumo neturi reikšmės vertinant ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumą, nes jis yra teismo patvirtintas bendrovės kreditorius ir turi teisę jį skųsti. Pasiūlymai buvo skirti užtikrinti skaidrų teisinių paslaugų apmokėjimą ir išlaidų atskaitomybę, o ne trukdyti teisminiams procesams. Apeliantės nurodyti ginčai dar nėra galutinai išspręsti, o teiginiai apie galimą nusikalstamą veiklą nėra pagrįsti įrodymais. Todėl asmeniniai priekaištai kreditoriui nepaneigia administravimo sąmatos trūkumų ir nepateisina apskųsto kreditorių susirinkimo sprendimo.Bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstai nepriteistos, nes atstatydinta nemokumo administratorė nebeturi teisės palaikyti bendrovės vardu pateiktą prašymą, o pateikti dokumentai neįrodo, kad atstovavimo išlaidos neišvengiamai bus apmokėtos. Be to, nėra patvirtintos sąmatos, leidžiančios jas dengti bendrovės lėšomis, o advokato pasitelkimas ginčui dėl pačios nemokumo administratorės parengtos administravimo išlaidų sąmatos aiškinti nelaikytinas būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis. Bankroto procese būtina užtikrinti viešąjį interesą, skaidrumą ir kuo didesnį kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą. Per 22 mėnesius administravimo išlaidoms išleisti 93 875,65 Eur iš 94 753,68 Eur gautų pajamų, o neapmokėti finansiniai įsipareigojimai sudaro 173 132,85 Eur, todėl kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti lėšų beveik neliko. Patvirtinus ginčijamą administravimo išlaidų sąmatą, ateityje išieškotos lėšos pirmiausia būtų skiriamos administravimo išlaidoms. Teismo nutartis nestabdo bankroto proceso, o tik įpareigoja parengti skaičiavimais pagrįstą ir skaidrią administravimo išlaidų sąmatą. Atstatydinus nemokumo administratorę, naujajai nemokumo administratorei turi būti suteikta galimybė parengti savo administravimo išlaidų sąmatą.Teismask o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Dėl nemokumo administratorės pasikeitimo įtakos apeliacinio proceso eigaiPareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsižvelgti į tai, kad Lietuvos apeliaciniam teismui 2026 m. spalio 1 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2-954-798/2026 įsiteisėjo MB „IS Group“ atstatydinimas iš LUAB „Kevin EU“ nemokumo administratorės pareigų, todėl būtina išsiaiškinti naujosios nemokumo administratorės UAB „Restrus“ poziciją dėl 2026 m. rugsėjo 22 d. pateikto atskirojo skundo palaikymo.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumo administratorės pasikeitimas nepanaikina bendrovės vardu iki tol atliktų procesinių veiksmų ir nesudaro pagrindo nutraukti apeliacinį procesą ar atsisakyti nagrinėti atskirąjį skundą. Bendrovė išlieka ta pačia byloje dalyvaujančia šalimi, o jos atstovo pasikeitimas nepaneigia anksčiau pateikto atskirojo skundo galiojimo. Todėl vien aplinkybė, kad paskirta nauja bendrovės nemokumo administratorė, nekliudo nagrinėti atskirojo skundo ir vertinti jo argumentų pagrįstumo.Dėl ginčo esmės ir atskirojo skundo argumentųByloje ginčas kilo dėl LUAB „Kevin EU“ kreditorių susirinkimo 2026 m. liepos 2 d. sprendimo, priimto 3-iuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata nuo 2026 m. kovo 31 d. iki 2027 m. kovo 31 d. Pagal patvirtintą sąmatą numatytos šios administravimo išlaidos: 2 100 Eur + PVM per mėnesį buhalterinės apskaitos tvarkymo ir finansinių ataskaitų rengimo paslaugoms; 12 000 Eur + PVM per mėnesį teisinėms paslaugoms, bylinėjimosi ir vykdymo išlaidoms; 5 000 Eur + PVM turto realizavimo, kanceliarinėms, pašto, ryšio, kompiuterinės technikos išlaikymo, turto išlaikymo, transporto ir kitoms išlaidoms; iki 5 000 Eur + PVM dokumentų administravimo ir perdavimo archyvui išlaidoms; 2 500 Eur + PVM per mėnesį kitoms nenumatytoms administravimo išlaidoms.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį tenkino ir panaikino kreditorių susirinkimo sprendimą, priimtą 3-iuoju darbotvarkės klausimu. Teismas konstatavo, kad nemokumo administratorė nepagrindė siūlomų administravimo išlaidų būtinumo ir dydžio, o sąmatos tvirtinimas tik vienerių metų laikotarpiui neatitinka teismų formuojamos praktikos. Teismas taip pat pažymėjo, kad nebuvo pateikta pakankamai duomenų apie faktiškai patirtas bankroto administravimo išlaidas, kitų nenumatytų išlaidų paskirtis buvo neapibrėžta, todėl kreditoriai negalėjo tinkamai įvertinti ir kontroliuoti išlaidų pagrįstumo. Nors teisinių paslaugų išlaidų dydį teismas pripažino pateisinamu, jos, kaip ir kitos sąmatoje numatytos administravimo išlaidos, turėjo būti nustatytos visam bankroto procesui. Be to, teismas nurodė, kad bazinis atlygis nemokumo administratorei negali būti papildomai apmokestinamas PVM.Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria panaikintas kreditorių susirinkimo sprendimas, priimtas 3-iuoju darbotvarkės klausimu, taip pat teismo išvadą dėl bazinio atlygio nemokumo administratorei apmokestinimo PVM. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad administravimo išlaidos nebuvo pakankamai pagrįstos, ir laikosi pozicijos, kad numatytos išlaidos yra būtinos tinkamam bankroto proceso vykdymui. Ginčijama ir teismo išvada, kad administravimo išlaidų sąmata turėjo būti patvirtinta visam bankroto procesui, o ne vienerių metų laikotarpiui. Apeliantė nesutinka ir su teismo abejonėmis dėl kitų nenumatytų administravimo išlaidų apibrėžtumo, jų panaudojimo kontrolės bei faktinių išlaidų pagrindimo. Be to, apeliantė ginčija teismo išvadą, kad prie nemokumo administratorei priklausančio bazinio atlygio negali būti papildomai pridedamas PVM.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti.Pagal JANĮ 55 straipsnio 4 dalį teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant šio įstatymo nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus. Taigi, kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimai gali būti naikinami dėl esminių procedūrinių pažeidimų arba dėl materialiojo (turinio) neteisėtumo, kai sprendimas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ar teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ˗ CK) 1.5 straipsnis), taip pat iš esmės pažeidžia kreditorių ar bankrutuojančios bendrovės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis, civilinė byla Nr. e3K-3-29-469/2022, 38 punktas).Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino kreditorių susirinkimo sprendimą dėl administravimo išlaidų sąmatos, atsižvelgęs į tai, jog ši patvirtinta konkrečiam laikotarpiui, o ne visam bankroto procesui. Apeliantės vertinimu, kreditoriai, įgyvendindami kreditorių autonomijos principą, turi teisę pasirinkti administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo laikotarpį, o periodinis sąmatos tvirtinimas sudaro galimybę veiksmingiau kontroliuoti administravimo išlaidas ir atsižvelgti į kintančius bankroto proceso poreikius. Apeliantė taip pat nurodo, kad administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas už jau prasidėjusį laikotarpį savaime nėra neteisėtas, kadangi sąmata nustato maksimalią administravimo išlaidų ribą ir nėra tapati faktiškai patirtų išlaidų patvirtinimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir panaikinti apskųstą nutartį.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal JANĮ 75 straipsnio 1 dalį nemokumo administratorė privalo pateikti administravimo išlaidų sąmatą pagrindžiančius skaičiavimus, o pagal šio straipsnio 2 dalį sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, įvertinęs išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. Taigi, nemokumo administratorė turi pateikti pakankamus duomenis, leidžiančius įvertinti siūlomų administravimo išlaidų būtinumą ir dydį, o kreditorių susirinkimas sprendimą dėl sąmatos patvirtinimo turi priimti įvertinęs šiuos duomenis. Vien kreditorių daugumos pritarimas pasiūlytai administravimo išlaidų sąmatai neatleidžia nemokumo administratorės nuo pareigos ją tinkamai pagrįsti.Kreditorių susirinkimo autonomija nėra absoliuti ir nepaneigia teismo teisės tikrinti jo sprendimų teisėtumą. Pagal JANĮ 55 straipsnio 4 dalį kreditorių susirinkimo sprendimas gali būti panaikintas, jeigu jis prieštarauja teisės aktams arba pažeidžia kreditorių ar kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus. Todėl teismo atliekamas administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumo vertinimas savaime nereiškia kreditorių susirinkimo kompetencijos perėmimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė kitokio administravimo išlaidų dydžio, o, nustatęs pažeidimus, panaikino ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą ir perdavė administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą spręsti kreditorių susirinkimui iš naujo, kad šis galėtų priimti sprendimą, remdamasis pakankama informacija apie bankroto administravimo išlaidų būtinumą ir pagrįstumą.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiu, kad kreditoriai nuosekliai išreiškė valią tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą 12 mėnesių laikotarpiui. Nors ankstesniuose kreditorių susirinkimuose buvo svarstomas tokio laikotarpio pasirinkimas, 2026 m. balandžio 22 d. susirinkime pasiūlymas patvirtinti sąmatą dar vieniems metams nebuvo priimtas. Todėl šis pasiūlymas negali būti prilyginamas kreditorių susirinkimo priimtam sprendimui. Be to, 2026 m. liepos 2 d. administravimo išlaidų sąmatos projektą konkrečiam laikotarpiui pateikė pati nemokumo administratorė, todėl jai teko pareiga pateikti pakankamą siūlomo administravimo išlaidų sąmatos laikotarpio ir numatytų išlaidų pagrindimą.Vien tai, kad periodinis administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas gali sudaryti sąlygas kreditoriams reguliariai vertinti administravimo išlaidas, nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju pasirinktas sąmatos tvirtinimo modelis buvo tinkamai pagrįstas. Periodinė kontrolė yra veiksminga tik tuomet, kai kreditoriams pateikiama pakankamai informacijos apie ankstesniu laikotarpiu patirtas išlaidas, jų panaudojimą ir būsimų išlaidų poreikį. Priešingu atveju kreditoriai negali tinkamai įvertinti, ar siūlomos administravimo išlaidos yra būtinos, pagrįstos ir proporcingos.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas konkrečiam laikotarpiui, įskaitant laikotarpį, kuris sprendimo priėmimo metu jau buvo iš dalies praėjęs, savaime nėra neteisėtas. Vis dėlto tokiu atveju ypač svarbu pateikti duomenis apie per praėjusį laikotarpį faktiškai patirtas išlaidas, jų paskirstymą pagal sąmatos eilutes ir likusį finansavimo poreikį, kad kreditoriai galėtų įvertinti tiek jau patirtas, tiek planuojamas administravimo išlaidas.JANĮ 75 straipsnio 4–8 dalyse nustatyta patvirtintos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos viršijimo ir ją viršijančių įsipareigojimų prisiėmimo tvarka, įskaitant nemokumo administratorės pareigą sušaukti kreditorių susirinkimą, pateikti argumentuotus paaiškinimus dėl sąmatos viršijimo ir pakeistos sąmatos projektą. Vis dėlto nagrinėjama situacija, kai tvirtinti pateikta administravimo išlaidų sąmata apima ir laikotarpį, kuriuo galiojančios patvirtintos sąmatos nebuvo, savaime nėra tapati JANĮ 75 straipsnio 4–8 dalyse reglamentuojamam patvirtintos sąmatos viršijimui. Todėl šios nuostatos negali būti automatiškai taikomos vien dėl to, kad naujai teikiama tvirtinti administravimo išlaidų sąmata apima jau praėjusį laikotarpį. Tačiau tai neatleidžia nemokumo administratorės nuo pareigos išsamiai atskleisti per šį laikotarpį faktiškai patirtas administravimo išlaidas, jų būtinumą ir pagrįstumą, taip pat juridinio asmens vardu prisiimtus įsipareigojimus. Šių duomenų atskleidimas būtinas tam, kad kreditorių susirinkimas galėtų realiai įvertinti siūlomų tvirtinti išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą. Priešingu atveju vien sąmatos patvirtinimas už jau praėjusį laikotarpį, neįvertinus faktiškai patirtų išlaidų ir prisiimtų įsipareigojimų, neužtikrintų veiksmingos bankroto proceso administravimo išlaidų kontrolės.Nagrinėjamu atveju ginčijamas kreditorių susirinkimo sprendimas priimtas 2026 m. liepos 2 d., tačiau administravimo išlaidų sąmata patvirtinta nuo 2026 m. kovo 31 d., t. y. už laikotarpį, kurio dalis sprendimo priėmimo metu jau buvo praėjusi. Vis dėlto kreditoriams pateiktoje medžiagoje daugiausia buvo nurodytos per visą bankroto procesą sukauptos išlaidų sumos, neišskiriant atskirų laikotarpių ir neatskleidžiant, kiek lėšų per ankstesnį laikotarpį faktiškai panaudota pagal atskiras administravimo išlaidų sąmatos eilutes. Todėl kreditoriai neturėjo galimybės tinkamai palyginti faktiškai patirtų išlaidų su anksčiau patvirtinta administravimo išlaidų sąmata ir įvertinti, kokia dalis numatytų lėšų jau panaudota.Informacijos pakankamumo klausimui reikšminga ir tai, kad pati nemokumo administratorė nurodė sąmatos pateikimo metu dar nebuvusi gavusi visų PVM sąskaitų faktūrų už teisines paslaugas. Kadangi teisinės paslaugos sudarė reikšmingą administravimo išlaidų dalį, neturint visų duomenų apie šias išlaidas, nebuvo galima visapusiškai įvertinti faktiškai patirtų išlaidų dydžio ir likusio finansavimo poreikio. Vien aplinkybė, kad dalis sąskaitų dar nebuvo gauta, savaime nereiškia, kad sąmata negalėjo būti tvirtinama, tačiau šiuo atveju ji turėjo būti įvertinta kartu su kitais kreditoriams pateiktos informacijos trūkumais.Nepakankamą pateiktos informacijos išsamumą papildomai rodo vėliau teismui pateikti duomenys. Kreditoriams pateiktoje administravimo išlaidų sąmatoje nurodyta, kad už teisines paslaugas patirtos 86 912,52 Eur + PVM išlaidos, o vėliau teismui pateiktoje suvestinėje šių išlaidų suma jau nurodyta 162 562,80 Eur, iš kurių 123 285 Eur buvo neapmokėti. Šių sumų skirtumas ir jo susidarymo aplinkybės nebuvo paaiškintos. Nors vėliau pateikti duomenys neįrodo, kad sprendimo priėmimo metu nurodyta suma buvo neteisinga, jie patvirtina būtinybę aiškiai atskleisti teisinių paslaugų išlaidų sudėtį, apskaitos laikotarpį ir santykį su siūloma sąmata.Esant nurodytoms aplinkybėms, kreditoriai neturėjo pakankamo pagrindo įvertinti, kokia dalis administravimo išlaidų sąmatoje numatytų išlaidų jau buvo patirta, kokie įsipareigojimai dar neįvykdyti ir kokių lėšų iš tikrųjų reikėjo tolesniam bankroto proceso administravimui. Todėl apeliantės argumentas, kad administravimo išlaidų sąmata nustato tik maksimalią leistinų išlaidų ribą ir nėra tapati faktiškai patirtų išlaidų patvirtinimui, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Priešingai, siekiant nustatyti pagrįstas administravimo išlaidų ribas, būtina turėti pakankamai duomenų apie jau panaudotas lėšas, prisiimtus įsipareigojimus ir būsimų išlaidų poreikį.Apeliantės nurodytos aplinkybės dėl bankroto proceso dinamiškumo, galimų naujų teisminių ginčų ir kintančio administravimo išlaidų poreikio taip pat nesudaro pagrindo kitokiai išvadai. Teismas nepaneigia galimybės tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą konkrečiam laikotarpiui ar ją keisti, jeigu pasikeičia bankroto proceso aplinkybės. Vis dėlto bendro pobūdžio nuorodos į galimus būsimus poreikius nepakeičia pareigos pagrįsti siūlomų administravimo išlaidų būtinumą ir dydį. Pasikeitus aplinkybėms, nemokumo administratorė gali inicijuoti administravimo išlaidų sąmatos pakeitimą JANĮ nustatyta tvarka, pateikdama atitinkamus skaičiavimus ir išlaidas pagrindžiančius duomenis.Aplinkybė, kad pareiškėjas 2026 m. liepos 2 d. kreditorių susirinkime neginčijo administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo laikotarpio, o siūlė keisti atskiras išlaidų eilutes ir nustatyti papildomus atskaitomybės reikalavimus, nepatvirtina ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumo. Kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias aplinkybes ir taikytinus teisės aktų reikalavimus. Todėl atskiro kreditoriaus pasiūlymai dėl sprendimo pakeitimo nepanaikina teismo pareigos įvertinti, ar pats kreditorių susirinkimo sprendimas priimtas turint pakankamai duomenų administravimo išlaidų būtinumui ir pagrįstumui nustatyti.Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą panaikino ne vien dėl to, kad administravimo išlaidų sąmata buvo patvirtinta 12 mėnesių laikotarpiui ar apėmė iš dalies jau praėjusį laikotarpį, tačiau esminę reikšmę turėjo tai, jog kreditoriams nebuvo pateikta pakankamai išsami ir aiški informacija apie faktiškai jau patirtas bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidas, jų panaudojimą pagal atskiras administravimo išlaidų sąmatos eilutes, prisiimtus įsipareigojimus ir būsimų išlaidų poreikį. Dėl šių trūkumų kreditoriai negalėjo tinkamai įvertinti administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumo ir priimti informuoto sprendimo.Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo sprendimas priimtas nesudarius kreditoriams tinkamų sąlygų įvertinti administravimo išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, o apeliantės argumentai nepaneigia šios išvados.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad informacijos apie faktiškai patirtas administravimo išlaidas pateikimas Nemokumo procesų informacinėje sistemoje patvirtina tinkamą pareigų, susijusių su administravimo išlaidų sąmatos pagrindimu, įvykdymą. Pagal JANĮ 32 straipsnio 2 dalies 5 punktą Nemokumo procesų informacinėje sistemoje pateikiama informacija apie bankroto proceso išlaidas ir jų pagrindimą, o pagal šio straipsnio 3 dalį ši informacija laikoma žinoma teisę su ja susipažinti turintiems asmenims nuo jos pateikimo sistemoje. Vis dėlto šios nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, kartu su JANĮ 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pagal kurias nemokumo administratorė privalo pateikti administravimo išlaidų sąmatą su išlaidas pagrindžiančiais skaičiavimais, o kreditorių susirinkimas, tvirtindamas sąmatą, turi įvertinti išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. Taigi, informacijos pateikimas informacinėje sistemoje ir konkrečios sąmatos pagrindimas yra susiję, tačiau netapatūs klausimai. Sprendžiant, ar nemokumo administratorė tinkamai įvykdė jai nustatytas pareigas, svarbu įvertinti ne tik tai, ar informacija buvo pateikta, bet ir jos turinį bei pakankamumą, kad kreditoriai galėtų įvertinti siūlomos tvirtinti administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumą.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadų negrindė vien tuo, kad nemokumo administratorė nepateikė atskiros ankstesnio laikotarpio administravimo išlaidų suvestinės. Teismas nustatė konkrečius informacijos trūkumus, dėl kurių nebuvo galima tinkamai įvertinti siūlomos tvirtinti administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumo: patikrinti, iš kokių konkrečių išlaidų susidarė tam tikroms išlaidų kategorijoms priskirtos sumos, ir įvertinti būsimų išlaidų poreikio pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas įvertino nemokumo administratorės pateiktą išlaidų suvestinę (DOK-89187), kurioje nurodyta, kad su turtu susijusios išlaidos, įskaitant ryšių, transporto, registrų užsakymų, vertimo ir banko komisinių išlaidas, sudaro 9 815 Eur. Tačiau iš teismui pateiktų dokumentų nebuvo galima nustatyti, kokios konkrečios išlaidos sudarė šią sumą, ir patikrinti jos teisingumą. Nors pateikti dokumentai patvirtina, kad bendrovė patyrė dokumentų vertimo ir Registrų centro išrašų įsigijimo išlaidas, jie neleido nustatyti, kokios kitos išlaidos įtrauktos į bendrą sumą ir kokiais duomenimis jos pagrįstos. Be to, nemokumo administratorė nepaaiškino, kokių papildomų šios kategorijos išlaidų numatoma patirti ateityje ir kokio dydžio jos preliminariai galėtų būti. Bendro pobūdžio nuorodos į kanceliarines, pašto, ryšių ir kitas organizacines išlaidas, nenurodant bent preliminarių jų dydžių, nesudaro galimybės įvertinti nei planuojamų išlaidų poreikio, nei jų proporcingumo.Iš nemokumo administratorės pateiktos išlaidų suvestinės taip pat matyti, kad kitų nenumatytų administravimo išlaidų bankroto procese dar nebuvo patirta, nors šiai išlaidų kategorijai buvo numatyti 55 000 Eur. Kreditoriams išsiųstame Priede Nr. 1 – Bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatoje ˗ administratorė nepateikė paaiškinimų, kokios konkrečios ar bent preliminariai numatomos išlaidos galėtų būti priskirtos šiai išlaidų kategorijai ir kokiomis aplinkybėmis jų poreikis galėtų atsirasti. Tokiomis aplinkybėmis pagrįstai kilo klausimas, ar kreditoriai turėjo pakankamai informacijos įvertinti tokios didelės išlaidų sumos būtinumą ir kontroliuoti jos panaudojimą.Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad buhalterinių paslaugų įkainiai nuo bankroto bylos iškėlimo nebuvo pakeisti ir siūlomi tokio paties dydžio kaip ir ankstesniu laikotarpiu, nors kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimai ir ginčai dėl jų jau buvo išspręsti. Be to, iš nemokumo administratorės pateiktos Buhalterinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 20241104 galima spręsti, kad 2 100 Eur + PVM per mėnesį atlygis mokamas nepriklausomai nuo faktiškai per mėnesį atliktų darbų apimties. Šios aplinkybės nepatvirtina, kad nustatytas atlygis yra nepagrįstas, tačiau sudaro pagrindą reikalauti duomenų, leidžiančių įvertinti, ar toks paslaugų poreikis ir atlygio dydis išlieka būtini bei proporcingi esamame bankroto proceso etape.Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje nepakanka objektyvių duomenų, leidžiančių nemokumo administratorės pasiūlytas administravimo išlaidas pripažinti būtinomis ir adekvačiomis bankroto proceso tikslams pasiekti. Šią išvadą lėmė ne formalus atskiros suvestinės nebuvimas, o tai, kad pateikti duomenys neleido patikrinti konkrečių išlaidų sudėties, įvertinti reikšmingos išlaidų kategorijos poreikio ir nustatyti, ar ateičiai numatytos išlaidos atitinka realius bankroto proceso administravimo poreikius.Apeliantės teiginys, kad nemokumo administratorė neprivalėjo rengti papildomų suvestinių ar analizių, vertintinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. JANĮ 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pateikti administravimo išlaidų sąmatą ir ją pagrindžiančius skaičiavimus, tačiau ši nuostata nereiškia, kad kiekvienu atveju privaloma parengti atskirą, tam tikros formos suvestinę. Esminę reikšmę turi tai, ar kreditoriams pateiktų dokumentų ir informacinėje sistemoje esančių duomenų visuma buvo pakankama įvertinti administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju turėjo būti įmanoma nustatyti ankstesnės sąmatos vykdymo rezultatus, faktiškai patirtų išlaidų paskirstymą pagal laikotarpius ir išlaidų kategorijas, taip pat įvertinti būsimų išlaidų poreikį. Todėl pareigos įvykdymas vertintinas pagal pateiktos informacijos turinį ir pakankamumą, o ne vien pagal tai, ar nemokumo administratorė parengė atskirą suvestinę.Taip pat reikšminga tai, kad pareiškėjas dar iki kreditorių susirinkimo prašė pateikti išsamius kiekvienos administravimo išlaidų sąmatos eilutės skaičiavimus ir pagrindimą, tačiau nemokumo administratorės atsakymas, pateiktas susirinkimo išvakarėse, prašytos informacijos išsamiai neatskleidė. Ši aplinkybė nelemia ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo neteisėtumo, tačiau kartu su kitais byloje nustatytais duomenimis patvirtina būtinybę įvertinti, ar kreditoriams buvo sudaryta reali galimybė iš anksto susipažinti su pakankama informacija ir ja remiantis įvertinti siūlomą administravimo išlaidų sąmatą. Tai, kad kiti kreditoriai papildomos informacijos neprašė, taip pat neįrodo, jog pateiktų duomenų pakako. Pareiga pateikti administravimo išlaidų sąmatą pagrindžiančius skaičiavimus kyla iš įstatymo, todėl jos įvykdymas negali būti siejamas vien su kreditorių aktyvumu ar papildomų prašymų pateikimu.Apeliantės nuoroda į kreditorių susirinkime patvirtintą Informacijos teikimo tvarką taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Šioje tvarkoje nustatytas informacijos teikimas per Nemokumo procesų informacinę sistemą ir informacijos laikymas žinoma nuo jos pateikimo turi būti aiškinami atsižvelgiant į JANĮ 32 straipsnį. Tačiau informacijos pateikimo būdo nustatymas neatsako į klausimą, ar pateiktos informacijos turinys buvo pakankamas konkrečiai administravimo išlaidų sąmatai pagrįsti. Todėl svarbu ne tik tai, ar kreditoriai formaliai turėjo galimybę susipažinti su informacija, bet ir tai, ar informacinėje sistemoje bei kreditorių susirinkimo medžiagoje esantys duomenys leido įvertinti faktiškai patirtas administravimo išlaidas, jų paskirstymą ir siūlomų būsimų išlaidų būtinumą bei dydį.Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-690/2018, vertintinas atsižvelgiant į šioje byloje taikytino teisinio reguliavimo turinį. Vien tai, kad vėliau pradėjo veikti Nemokumo procesų informacinė sistema ir JANĮ buvo nustatytas informacijos teikimo bei jos žinomumo reguliavimas, nereiškia, jog pirmesnėje kasacinio teismo praktikoje suformuluoti administravimo išlaidų pagrindimo ir kreditorių galimybės įvertinti jų būtinumą principai neteko reikšmės. Kita vertus, ankstesnė teismų praktika turi būti taikoma atsižvelgiant į vėliau įtvirtintą teisinį reguliavimą. Taigi, nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, ar nemokumo administratorės pateiktų duomenų visuma atitiko JANĮ 75 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir suteikė kreditoriams galimybę priimti pakankama informacija pagrįstą sprendimą dėl administravimo išlaidų sąmatos.Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad informacijos pateikimas Nemokumo procesų informacinėje sistemoje ir jos laikymas žinoma pagal JANĮ 32 straipsnio 3 dalį savaime nepatvirtina, jog tinkamai įvykdyta pareiga pagrįsti tvirtinti teikiamą administravimo išlaidų sąmatą pagal JANĮ 75 straipsnį. Nagrinėjamu atveju pateiktų duomenų nepakako patikrinti konkrečių išlaidų sudėtį ir dydį, įvertinti ankstesnės sąmatos vykdymą bei nustatyti būsimų išlaidų poreikio pagrįstumą. Todėl apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo sprendimas priimtas neturint pakankamų duomenų informuotam sprendimui dėl administravimo išlaidų sąmatos priimti.Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamoje administravimo išlaidų sąmatoje nepakankamai pagrįstas kitų nenumatytų administravimo išlaidų poreikis. Ji teigia, kad 2 500 Eur + PVM per mėnesį suma nustatyta kaip maksimali išlaidų riba, o ne kaip suma, kurią nemokumo administratorė privalėtų faktiškai išleisti, ir jog konkrečių išlaidų poreikį lems ateityje paaiškėsiančios aplinkybės.JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta kitų bankroto procesui administruoti reikalingų išlaidų kategorija sudaro galimybę į administravimo išlaidų sąmatą įtraukti ir tokias išlaidas, kurių konkretaus pobūdžio ar dydžio iš anksto neįmanoma tiksliai nustatyti. Vis dėlto ši galimybė nepaneigia JANĮ 75 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų pateikti sąmatą pagrindžiančius skaičiavimus ir, tvirtinant sąmatą, įvertinti išlaidų būtinumą bei pagrįstumą. Taigi, aplinkybė, kad administravimo išlaidų sąmata sudaroma būsimam laikotarpiui ir tam tikrų išlaidų iš anksto neįmanoma tiksliai numatyti, neatleidžia nemokumo administratorės nuo pareigos nurodyti objektyvias aplinkybes, kuriomis grindžiamas siūlomas išlaidų dydis, ir pateikti duomenis, leidžiančius įvertinti jo pagrįstumą.Nagrinėjamu atveju iš administravimo išlaidų sąmatos matyti, kad 2 500 Eur + PVM per mėnesį kitų nenumatytų administravimo išlaidų suma grindžiama bendrovės veiklos mastu ir pobūdžiu, tarptautine veikla, dideliu kreditorių ir debitorių skaičiumi, dukterinių bendrovių buvimu bei galimybe bankroto proceso metu paaiškėti naujoms aplinkybėms. Šios aplinkybės gali lemti papildomų administravimo išlaidų atsiradimą, tačiau savaime nepaaiškina, kodėl tokioms išlaidoms būtina numatyti būtent 2 500 Eur + PVM per mėnesį, t. y. 30 000 Eur per metus, neįskaitant PVM. Sąmatoje nenurodyta, kokios konkrečios papildomos išlaidos, nepatenkančios į kitas administravo išlaidų sąmatos eilutes, galėtų atsirasti, kokio jų masto preliminariai tikimasi ir kokiais duomenimis grindžiamas pasirinktas išlaidų dydis. Todėl bendro pobūdžio nuorodos į galimus bankroto proceso ypatumus neleidžia patikrinti, ar nustatyta išlaidų riba yra pagrįsta ir proporcinga.Apeliantės skunde nurodytos galimos papildomų išlaidų atsiradimo priežastys, t. y. naujai paaiškėjusios aplinkybės, susijusios su dokumentais ar perimtu turtu, informacijos rinkimas iš trečiųjų asmenų ir teisminiai procesai, patvirtina, kad bankroto proceso metu gali atsirasti iš anksto tiksliai neidentifikuojamų išlaidų. Tačiau šių aplinkybių išvardijimas nepatvirtina, kad kreditorių susirinkimui priimant ginčijamą sprendimą buvo pateikta pakankamai duomenų būtent minėtai sumai pagrįsti. Be to, administravimo išlaidų sąmatoje teisinių paslaugų ir su turto administravimu susijusioms išlaidoms numatytos atskiros eilutės, todėl būtina įvertinti, ar kitų nenumatytų išlaidų eilutė nėra skirta išlaidoms, kurios pagal pobūdį jau patenka į kitas sąmatos kategorijas. Priešingu atveju kyla rizika, kad tos pačios rūšies administravimo išlaidos bus numatytos keliose administravimo išlaidų sąmatos eilutėse arba kad dalis lėšų bus rezervuota nepakankamai apibrėžtam poreikiui.Apeliantės argumentas, kad 2 500 Eur + PVM per mėnesį suma nustatyta tik kaip maksimali išlaidų riba, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Administravimo išlaidų sąmata nustato išlaidų ribas, o jos patvirtinimas nereiškia, kad visa numatyta suma privalo būti išleista. Vis dėlto aplinkybė, kad nustatoma maksimali suma, neatleidžia nemokumo administratorės nuo pareigos pagrįsti, kodėl būtent tokio dydžio riba yra būtina ir proporcinga. Priešingu atveju vien nuoroda į maksimalų galimų išlaidų dydį leistų administravimo išlaidų sąmatoje numatyti bet kokio dydžio rezervą, nesiejant jo su objektyviai įvertinamu bankroto proceso poreikiu.Be to, pačioje administravimo išlaidų sąmatoje nurodyta, kad nemokumo administratorė gali savo nuožiūra panaudoti joje numatytas lėšas, siekdama išvengti būtinybės dėl papildomų išlaidų šaukti kreditorių susirinkimą. Ši sąlyga rodo, kad ginčijama administravimo išlaidų sąmatos eilute siekiama suteikti nemokumo administratorei galimybę operatyviai padengti ateityje atsirasiančias išlaidas. Toks tikslas nėra nesuderinamas su bankroto proceso operatyvumo interesais, tačiau jis nepateisina išankstinio konkrečiais duomenimis nepakankamai pagrįsto rezervo nustatymo. JANĮ 75 straipsnio 4–8 dalyse įtvirtinta patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos viršijimo ir jos keitimo tvarka, įskaitant pareigą tam tikrais atvejais sušaukti kreditorių susirinkimą ir pateikti pakeistos sąmatos projektą. Todėl siekis išvengti papildomų procedūrų savaime negali būti pagrindas nustatyti nepakankamai pagrįstą išlaidų rezervą ar apeiti įstatyme įtvirtintus išlaidų kontrolės reikalavimus. Kita vertus, vien aplinkybė, kad administravimo išlaidų sąmatoje numatytas rezervas, nereiškia, kad juo siekiama išvengti įstatyme nustatytos tvarkos. Esminę reikšmę turi tai, ar šio rezervo dydis ir panaudojimo paskirtis yra pakankamai aiškiai apibrėžti ir pagrįsti.Apeliantė pagrįstai pažymi, kad aplinkybė, jog iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo patirta nenumatytų administravimo išlaidų, neįrodo, kad tokių išlaidų neatsiras ateityje. Vis dėlto ši aplinkybė, vertinama kartu su administravimo išlaidų sąmatoje pateikto pagrindimo pobūdžiu ir ankstesnio laikotarpio išlaidų duomenimis, taip pat nesuteikia pagrindo pripažinti, kad siūlomas 2 500 Eur + PVM per mėnesį dydis yra pakankamai pagrįstas. Išlaidų nepatyrimas nėra savarankiškas pagrindas atmesti būsimų išlaidų poreikį, tačiau jis gali būti reikšmingas vertinant, ar anksčiau nustatytas dydis atitiko faktines administravimo reikmes ir ar yra pagrindas jį tvirtinti iš naujo.Kitų nenumatytų administravimo išlaidų kontrolė negali būti sutapatinama vien su pareiga pateikti dokumentus apie jau patirtas išlaidas ar atsiskaityti už jas galutinėje bankroto ataskaitoje. JANĮ 99 straipsnyje nustatyta galutinės bankroto ataskaitos pateikimo ir tvirtinimo tvarka užtikrina bankroto proceso rezultatų bei patirtų išlaidų kontrolę, tačiau nepakeičia JANĮ 75 straipsnyje numatyto išankstinio administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumo įvertinimo. Taip pat aplinkybė, kad kreditoriai gali susipažinti su informacija Nemokumo procesų informacinėje sistemoje, yra reikšminga administravimo išlaidų kontrolei, tačiau savaime nepatvirtina, kad kreditorių susirinkimui priimant ginčijamą sprendimą buvo pateikta pakankamai duomenų konkrečiai sąmatos eilutei pagrįsti. Vėlesnė galimybė kontroliuoti faktiškai panaudotas lėšas nepanaikina pareigos sąmatos tvirtinimo metu įvertinti numatomų išlaidų būtinumą ir pagrįstumą.Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl nepakankamo kitų nenumatytų administravimo išlaidų dydžio pagrindimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ne tai, kad tokios išlaidos apskritai negali būti numatomos administravimo išlaidų sąmatoje, o tai, jog nagrinėjamu atveju nepakanka duomenų konkrečiam 2 500 Eur + PVM per mėnesį dydžiui pagrįsti ir įvertinti jo santykį su kitomis administravimo išlaidų sąmatoje numatytomis išlaidomis. Todėl apeliantės nurodyta galimybė ateityje patirti papildomų išlaidų ir tai, kad nustatyta suma yra maksimali, savaime nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą administravimo išlaidų sąmatos eilutę tinkamai pagrįsta.Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pastabomis dėl 2 100 Eur + PVM per mėnesį buhalterinių paslaugų įkainio. Ji nurodo, kad šios paslaugos apima ne tik kasdienę apskaitą, deklaracijų ir finansinių ataskaitų rengimą, bet ir apskaitos duomenų atkūrimą, ankstesnių laikotarpių finansinių ataskaitų rengimą, debitorių bei pardavimo sąskaitų analizę ir duomenų teikimą teisminiuose ginčuose.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas buhalterinių paslaugų išlaidų atskirai neginčijo. Pirmosios instancijos teismo pastabos dėl šių paslaugų įkainio buvo papildomos, todėl apeliantės argumentai dėl jų apimties ir kainos savaime nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo. Šiuo atveju nutarties pagrįstumas vertintinas atsižvelgiant į kitus nustatytus administravimo išlaidų sąmatos trūkumus.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog kiekvienoje sąskaitoje nurodyta 1 540 Eur suma apima PVM, savaime neatsako į klausimą, ar administratorė turi teisę PVM papildomai priskaičiuoti prie bazinio atlygio. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-580-450/2022, nurodė, kad PVM įskaičiuotas į rekomenduojamą bazinio atlygio dydį, todėl prie 4 620 Eur bazinio atlygio papildomai nepridedamas.Taigi, apeliantės argumentas dėl sąskaitose nurodytų sumų struktūros savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl PVM papildomo priskaičiavimo negalimumo. Net ir nustačius, kad teismas netiksliai apibūdino sąskaitose nurodytas sumas, ši aplinkybė nenulemia skundžiamos nutarties neteisėtumo, jeigu ji pagrįsta ir kitais savarankiškais administravimo išlaidų sąmatos trūkumais.Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės argumentai dėl nenumatytų administravimo išlaidų nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog konkretaus jų dydžio poreikis nebuvo pakankamai pagrįstas. Argumentai dėl buhalterinių paslaugų įkainio ir sąskaitose nurodyto PVM taip pat nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, nes nepaneigia kitų savarankiškų ir pakankamų jos motyvų, kuriais remiantis pripažinta, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo sprendimas yra naikintinas.Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad pareiškėjas P. S. ginčija administravimo išlaidų sąmatą, siekdamas apriboti nemokumo administratorės galimybes tęsti teisminius procesus jo atžvilgiu. Apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo vaidmeniu bendrovės veikloje, jam suteiktomis paskolomis, ginčijamais sandoriais ir vykstančiais teisminiais bei ikiteisminio tyrimo procesais, savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ar kad jo skundas pateiktas siekiant neteisėtų tikslų. Vien kitų ginčų tarp pareiškėjo ir bendrovės (jos nemokumo administratorės) egzistavimas neleidžia daryti išvados apie tikrąjį pareiškėjo skundo tikslą.Pareiškėjo suinteresuotumas bylos baigtimi nepaneigia jo, kaip bendrovės kreditoriaus, teisės įstatymų nustatyta tvarka ginčyti kreditorių susirinkimo sprendimus. Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo teisėtumas vertintinas pagal jo priėmimo aplinkybes, administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumą ir tai, ar kreditoriams buvo suteikta pakankamai informacijos pagrįstam sprendimui priimti, o ne pagal prielaidas apie pareiškėjo asmeninius motyvus.Aplinkybė, kad nemokumo administratorė bendrovės ir jos kreditorių interesais inicijavo teisminius procesus, nepateisina bet kokio dydžio ar nepakankamai pagrįstų administravimo išlaidų patvirtinimo. Pareiga pagrįsti administravimo išlaidų sąmatoje numatytų išlaidų būtinumą ir dydį išlieka nepriklausomai nuo to, ar šios išlaidos susijusios su ginčais prieš pareiškėją, ar su kitais bankroto proceso veiksmais. Kita vertus, ginčijamos administravimo išlaidų sąmatos panaikinimas nereiškia, kad nemokumo administratorė netenka galimybės tęsti būtinų teisminių procesų, nes būtinos ir tinkamai pagrįstos administravimo išlaidos gali būti teikiamos tvirtinti JANĮ nustatyta tvarka.Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apeliantės argumentai dėl tariamo pareiškėjo siekio apriboti nemokumo administratorės veiklą nesudaro pagrindo kitaip įvertinti ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumą ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumo trūkumų. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčijama administravimo išlaidų sąmata nebuvo pakankamai pagrįsta duomenimis, leidžiančiais įvertinti numatytų išlaidų būtinumą, dydį ir jų apskaičiavimo pagrįstumą. Nemokumo administratorė nepateikė pakankamai informacijos, kad kreditoriai galėtų tinkamai įvertinti siūlomą sąmatą ir priimti pagrįstą sprendimą dėl jos patvirtinimo. Apeliantės argumentai dėl pareiškėjo galimų asmeninių motyvų, nenumatytų administravimo išlaidų, buhalterinių paslaugų įkainio ir PVM nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų esminių sąmatos pagrindimo trūkumų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti.Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti priteisimoApeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atsisakymu priteisti 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ji teigia, kad 2026 m. rugpjūčio 13 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas patvirtina advokato suteiktas paslaugas ir bendrovės įsipareigojimą už jas atsiskaityti iš bankroto proceso metu gautų lėšų. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliantė nurodo, kad finansinės apskaitos dokumento pateikimas nėra būtina išlaidų priteisimo sąlyga, todėl, jos vertinimu, pateiktų įrodymų pakanka bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia jos turėtas bylinėjimosi išlaidas iš kitos šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priteisiamos, jeigu šalis pateikė prašymą dėl jų atlyginimo ir išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kai susitariama atidėti atstovavimo išlaidų apmokėjimą, turi būti pateikti ne tik suteiktas teisines paslaugas ir jų kainą patvirtinantys dokumentai, bet ir įrodymai, kad šios išlaidos pagal šalių sutartinius įsipareigojimus neišvengiamai turės būti apmokėtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024).Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad finansinės apskaitos dokumento, patvirtinančio teisinių paslaugų įtraukimą į apskaitą, pateikimas nėra būtina sąlyga advokato pagalbos išlaidoms priteisti. Vis dėlto nagrinėjamu atveju pateiktame 2026 m. rugpjūčio 13 d. atliktų darbų priėmimo–perdavimo akte nurodyta, kad bendrovė įsipareigoja atsiskaityti su advokatu už suteiktas teisines paslaugas iš bankroto proceso metu gautų lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, atsiskaitymas susietas su būsimų lėšų gavimu bankroto procese.Vien nurodytas susitarimas, nesant kitų pakankamų įrodymų, nepatvirtina, kad pareiga sumokėti už suteiktas teisines paslaugas neišvengiamai bus įvykdyta. Byloje esantys duomenys apie bendrovės finansinę padėtį, turimų lėšų trūkumą ir neįvykdytus administravimo įsipareigojimus taip pat neleidžia daryti išvados, kad bus gauta pakankamai lėšų ginčo teisinėms paslaugoms apmokėti. Todėl pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad atidėtos atstovavimo išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus neišvengiamai bus apmokėtos.Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo motyvas dėl finansinės apskaitos dokumento nepateikimo nėra pakankamas pagrindas atsisakyti priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau byloje neįrodyta kita būtina jų priteisimo sąlyga – kad atidėtos atstovavimo išlaidos neišvengiamai bus apmokėtos. Apeliantė nepateikė papildomų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą padaryti priešingą išvadą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priteisti bylinėjimosi išlaidas, paliekama nepakeista, patikslinant jos motyvus.Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teismeApibendrinęs bylos aplinkybes ir įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčijama administravimo išlaidų sąmata nebuvo pakankamai pagrįsta, o kreditoriams pateiktų duomenų nepakako tinkamai įvertinti ankstesnių išlaidų panaudojimą ir būsimų išlaidų būtinumą bei dydį. Apeliantės argumentai dėl informacijos pateikimo Nemokumo procesų informacinėje sistemoje, nenumatytų išlaidų pobūdžio, pareiškėjo tariamų asmeninių interesų ir kitų aplinkybių šių išvadų nepaneigia. Taip pat nėra pagrindo keisti nutarties dalį, kuria atsisakyta priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atskirojo skundo netenkinus, apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Pareiškėjas apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodymų nepateikė.Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,n u t a r i a :Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.Teisėja Vilija Mikuckienė