Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutarties dėl pareiškėjo M. M. finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Topologistika“ bankroto byloje, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. T., uždaroji akcinė bendrovė ,,Laitus“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Nepagrįsta teismo išvada, kad ataskaitoje nurodyti neteisingi duomenys, susiję su darbo valandų skaičiumi per parą bei informacijos iš VMI ir Sodros informacinių sistemų rinkimu. Ataskaitoje nurodytos 27 darbo valandos apima ne vieną, o kelias darbo dienas, kurių metu buvo analizuojama virš 10 BUAB „Topologistika“ bylų. VMI rašte nurodyta prisijungimo prie sistemos trukmė tai pat nepaneigia paslaugų teikimo fakto ir jų apimties, nes prisijungimo metu buvo atsisiųsta virš 50 deklaracijų, kurių turinys buvo analizuojamas atsijungus nuo sistemos. Analizuojami buvo jau turimi Sodros duomenys, todėl ir pagrindo jungtis prie sistemos nebuvo. Nuolatinis registrų išrašų, buhalterinių ir teisinių duomenų analizavimas buvo materialus ir neatsiejamas pagrindas procesiniams dokumentams parengti. Atsakovei pavedus pareiškėjui atlikti didelės apimties analitinį darbą krizinėje situacijoje, už šį realiai atliktą intelektinį darbą advokatui privaloma sumokėti šalių sulygtą valandinį įkainį, nepriklausomai nuo to, ar šios išlaidos vėliau būtų priteistos iš trečiųjų asmenų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas M. M. atskirajame skunde prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliantas grindžia tokiomis aplinkybėmis, kad bylos nagrinėjimo dalykas, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, yra susijęs su jo profesine etika, dalykine reputacija. Be to, jo atsakovei LUAB ,,Topologistika“ suteiktų paslaugų faktas ir kiekis galės būti nustatytas tik betarpiškai išklausius apeliantą, suteikus jam teisę pateikti paaiškinimus dėl suteiktų teisinių paslaugų fakto ir jų apimties. Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 336 straipsnio 1 dalyje, atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Taigi, nuspręsti, kokia forma vyks apeliacijos procesas, yra skundą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė. Apelianto prašymo argumentai nepagrindžia objektyvaus poreikio taikyti išimtį iš bendrosios bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme taisyklės. Savo poziciją dėl ginčo esmės ir jo teisingam išnagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo apeliantas turėjo galimybę išdėstyti pirmosios instancijos teisme ir (ar) teikdamas atskirąjį skundą dėl jam nepalankaus pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo. Apeliantas neįvardija, kokias konkrečiai jo procesiniuose dokumentuose nenurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija turėtų tirti ir vertinti žodiniame teismo posėdyje, kodėl jis jų negalėjo išdėstyti savo atskirajame skunde. Priešingai nei teigia apeliantas, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų pakanka, kad būtų patikrintas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas vertino apelianto veiksmus sąžiningumo aspektu, pasisakė dėl advokato profesijai keliamų reikalavimų ir jo veiklos standartų, taip pat nesudaro pagrindo jo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl nepatvirtintos finansinio reikalavimo dalies

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 31 punktas). Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat nuosekliai pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog šis yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014; 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 30 punktas). Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš likviduojamos dėl bankroto bendrovės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai; todėl, siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo finansinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-862-450/2022, 22 punktas).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl apelianto finansinio reikalavimo atsakovės BUAB ,,Topologistika“ bankroto byloje Nr. eB2-1241-430/2026 tvirtinimo. Apeliantas teigia atsakovei nuo 2026 m. sausio 3 d. iki 2026 m. kovo 12 d. teikęs teisines paslaugas pagal jo, kaip advokatų kontoros ,,Misiūnas ir partneriai“ advokato, ir BUAB ,,Topologistika“ sudarytą teisinių paslaugų sutartį. Apelianto teigimu, iš viso bendrovei, kurios nemokumo (bankroto bylos jai iškėlimo) klausimas teisme buvo sprendžiamas jau nuo 2025 m. lapkričio 11 d. (žr. Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. eB2-1241-430/2026), jis per šiuos du mėnesius yra suteikęs teisinių paslaugų už 88 637,50 Eur, nors vėliau dalies reikalavimo atsisakė, prašydamas bankroto byloje patvirtinti 43 925 Eur finansinį reikalavimą. Kaip pirmiau minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino tik dalį šio reikalavimo pagrįstu, patvirtindamas apelianto 4 600 Eur antros eilės finansinį reikalavimą. Apeliantas atskirajame skunde kelia netinkamo įrodinėjimo naštos šalims paskirstymo, neteisingo byloje esančių įrodymų įvertinimo, nepakankamo teismo procesinio sprendimo motyvavimo klausimus. Šiais aspektais teisėjų kolegija ir pasisakys.

Atmetant kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, susijusius su įrodinėjimo naštos neteisingu paskirstymu, pažymėtina, kad, sprendžiant kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimus, su atitinkamomis išimtimis yra taikomos bendrosios CPK įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (pavyzdžiui, prezumpcijos, prejudiciniai faktai). Todėl pačiam kreditoriui, siekiančiam jo finansinio reikalavimo juridinio asmens bankroto byloje patvirtinimo, ir tenka įrodinėjimo pareiga leistinais ir pakankamais įrodymais pagrįsti tiek reikalavimo pagrindą, tiek ir jo dydį. Tik kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-893-934/2025, 30 punktas).

Skundžiamoje teismo nutartyje teisingai nurodyta, kad sprendžiant ginčus, kurių pagrindu yra šalių sudaryta teisinių paslaugų sutartis, aktualios teisės normos, reglamentuojančios atstovavimo (CK 6.756–6.765 straipsniai), pavedimo (CK 2.132–2.151 straipsniai) bei atlygintinių paslaugų teikimo (CK 6.716–6.724 straipsniai) teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015). Sprendžiant ginčus dėl atlygintinių paslaugų teikimo taikytina bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, nes materialiojoje teisėje nėra nustatyta kitokia tvarka. Pagal CK 6.722 straipsnio 2 punkto nuostatas paslaugų teikėjas privalo kliento reikalavimu nedelsdamas pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą. Vadinasi, apeliantui ir teko procesinė pareiga pateikti leistinumo reikalavimus atitinkančius įrodymus, patvirtinančius sutartų paslaugų suteikimo faktą, atitinkamai, priešinga šalis galėjo teikti tai paneigiančius įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo pagrindą, šalims įrodinėjimo naštą paskirstė teisingai, kartu padaręs teisėtą ir motyvuotą išvadą, kad tik dalies apelianto nurodytų paslaugų suteikimo faktas nagrinėjamoje byloje pasitvirtino.

Apeliantas laikosi pozicijos, kad jo pateiktų įrodymų, t. y. 2025 m. sausio 3 d. teisinių paslaugų sutarties (b. l. 27–35), pradinės ir patikslintos ataskaitų (b. l. 20–21, 40), iš kurių vienoje (pradinėje) nurodytų paslaugų priėmimą savo parašu patvirtino trečiasis asmuo A. T., pakako paslaugų suteikimo faktui konstatuoti. Tokia apelianto pozicija aiškiai stokoja pagrįstumo ir nepaneigia kitokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados. Kaip matyti iš 2025 m. sausio 3 d. teisinių paslaugų sutarties 1 straipsnio, joje buvo susitarta dėl neapibrėžtų teisinių paslaugų, esant kliento (atsakovės BUAB „Topologistika“) pavedimui ar prašymui, suteikimo už sutartyje nurodytą atlyginimą. Sutarties 2 straipsnyje nurodyta, kad šalių susitarimu nustatomas advokatų kontoros vienos darbo valandos įkainis, kuris yra 350 Eur. Jeigu teikiant paslaugas atsiras būtinybė teikiančiam teisines paslaugas advokatui mokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), tuomet PVM bus papildomai pridedamas prie mokėtinos sumos.

Ginčo sutarties dalies „Bendrosios teisinių paslaugų sutarties sąlygos“ 2.1 papunktyje nurodyta, kad apeliantas įsipareigoja teikti teisines paslaugas, dėl kurių klientas duos pavedimą kontorai (kontora reiškia advokatų kontorą „Misiūnas ir partneriai“, įskaitant visą kontoros personalą – advokatus, teisininkus, darbuotojus ir kitus asmenis; 1.3 papunktis) ir kontora tokį pavedimą iš kliento priims. Kontora gali teikti šias teisines paslaugas: konsultuoti klientą įvairiais teisiniais klausimais; rengti įvairių teisinių dokumentų projektus, atlikti kliento pateiktų dokumentų teisinį įvertinimą; atstovauti klientui visose teisminės ir neteisminėse ginčų nagrinėjimo institucijose ir kt. (2.1.1–2.1.6 papunkčiai). Pagal sutarties 3.1 papunktį klientas pavedimus kontorai dėl teisinių paslaugų teikimo gali pateikti raštu arba žodžiu. Akivaizdu, kad pagal sutarties sąlygas konkrečios suteiktos paslaugos galėjo būti grindžiamos (įrodinėjamos) ne tik kliento duotais rašytiniais pavedimais, bet, tokių nesant, ir konkrečiais teisiniais projektais ar dokumentais, kuriuos kliento pavedimu paslaugų teikėja analizavo, vertino ar rengė pati, taip pat sudarytomis atstovavimo konkrečiose bylose sutartimis ir jose atliktais procesiniais veiksmais. Kilus sutarties šalių ginčui, kiek ir kokių paslaugų faktiškai buvo suteikta, o toks ginčas bankroto byloje ir yra kilęs, tik konkrečių pradinių duomenų apie suteiktas paslaugas buvimas galėtų patvirtinti išvestinio dokumento – darbų priėmimo–perdavimo akto – turinio teisingumą arba jo ydingumą. Vien pačios sutarties ir darbų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo (dėl šio akto pasirašymo aplinkybių ir jo įrodomosios reikšmės teisėjų kolegija dar pasisakys) savaime nepakako apelianto įrodinėtam faktui, kad jis yra suteikęs atsakovei teisinių paslaugų už 43 925 Eur, patvirtinti. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atskirojo skundo argumentais nepaneigta.

Nėra pagrindo sutikti ir su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais, kad, iki teisinių paslaugų sutartis nenuginčyta, atsakovei kyla besąlyginė pareiga už paslaugas sumokėti sutartyje nurodyto dydžio atlyginimą pagal jo pateiktus duomenis, nes kišimasis į šalių teisinius santykius neleidžiamas. Kasacinio teismo praktikoje jau buvo išaiškinta, kad teismo atliktas šalių sudarytos teisinių paslaugų sutarties sąlygų dėl užmokesčio advokatui sumokėjimo vertinimas pagal Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir CK 1.5 straipsnio nuostatas nereiškia sutarties sąlygų keitimo ar sutarties laisvės principo ribojimo. Nors advokato ir kliento susitarimas dėl užmokesčio dydžio, priklausančio nuo bylos rezultato, yra sutarties laisvės principo įgyvendinimo išraiška, tai savaime nereiškia, kad toks susitarimas, kilus šalių ginčui, negali būti vertinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013). Taigi, esant šalių ginčui teismas privalo tirti ir vertinti tiek sulygto užmokesčio dydžio pagrįstumą, tiek ir suteiktų teisinių paslaugų faktą.

Nepagrįsti ir atskirojo skundo argumentai, kad šiuo atveju ginčo dėl paslaugų suteikimo fakto ir užmokesčio už jas dydžio nėra, nes buvęs atsakovės vadovas A. T. 2026 m. kovo 12 d. savo parašu patvirtino paslaugų gavimo (jų suteikimo bendrovei) faktą. Tokie atskirojo skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, stokoja pagrįstumo dėl kelių priežasčių. Pirma, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 13 d. nutartis, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2026 m. kovo 12 d. nutartimi palikus pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 13 d. nutarčiai, atsirado konkretūs teisiniai padariniai – bendrovė įgijo bankrutuojančio juridinio asmens statusą, o jai atstovavę asmenys prarado įgaliojimus veikti bendrovės vardu. Trečiasis asmuo A. T. neteko savo, kaip vadovo, įgaliojimų, o bendrovės vardu ir interesais pradėjo veikti teismo paskirta nemokumo administratorė. Taigi, nemokumo administratorei nesutinkant su apelianto prašymu patvirtini jo finansinį reikalavimą, atskirojo skundo argumentai, kad šiuo atveju tarp sutarties šalių nėra ginčo nei dėl paslaugų kainos, nei dėl jų apimties, aiškiai teisiškai nepagrįsti. Antra, paslaugų priėmimo–perdavimo aktą trečiasis asmuo A. T., veikdamas atsakovės vardu, pasirašė tą pačią dieną, kurią įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 13 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. faktiškai pasibaigus jo, kaip vadovo, įgaliojimams. Todėl jo pasirašytas dokumentas negali sukurti juridiniam asmeniui tokių teisių ar pareigų, kurias įrodinėja apeliantas. Kaip teisingai savo procesiniuose dokumentuose teigia atsakovė, perdavimo–priėmimo akte yra nurodyta, kad apeliantas perdavė, o trečiasis asmuo priėmė ir paslaugas, susijusias su Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-245-450/2026, kuria Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 13 d. nutartis iškelti atsakovei bankroto bylą palikta nepakeista, analize. Nepriėmus ir nepaskelbus tokios nutarties, ji objektyviai negalėjo būti analizuojama, todėl nekyla abejonių, kad paslaugų perdavimo–priėmimo aktas parengtas ir pasirašytas jau vadovui praradus įgaliojimus atstovauti bendrovei, atitinkamai, ir patvirtinti bet kokius su ja susijusius faktus. Kitaip tariant, tiek apeliantui, kuris teikia teisines paslaugas (yra advokatas), tiek trečiajam asmeniui turėjo būti žinoma, kad trečiojo asmens įgaliojimai šio akto pasirašymo dieną yra pasibaigę, todėl teisinių padarinių trečiojo asmens patvirtinimas negalės sukelti.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, susijusias su 2026 m. kovo 12 d. priėmimo–perdavimo akto pasirašymu, padarė teisėtą ir teisingą išvadą, kad vien šio įrodymo nepakanka jame išvardintų kaip suteiktų teisinių paslaugų faktui patvirtinti. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismu, šį teisiškai ydingą dokumentą taip pat vertina kaip nepatikimą ir nepakankamą įrodinėjimo priemonę apelianto įrodinėtoms aplinkybėms dėl jo bendrovei suteiktų teisinių paslaugų patvirtinti. Abejonių tokio dokumento patikimumu kelia ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Apeliantas, kreipdamasis su pradiniu prašymu į nemokumo administratorę, pateikė ataskaitą, kurioje nurodyta, kad jis laikotarpiu nuo 2026 m. sausio 3 d. iki 2026 m. kovo 12 d. suteikė 15 195 val. teisinių konsultacijų už 88 637,50 Eur, o trečiasis asmuo A. T. šių paslaugų gavimą patvirtino savo parašu. Atsakovės nemokumo administratorei 2026 m. gegužės 6 d. raštu (b. l. 36–37) paprašius apelianto pateikti įrodymus bei paaiškinimus, patvirtinančius pradinėje ataskaitoje nurodytų paslaugų suteikimą, apeliantas pateikė patikslintą ataskaitą. Patikslintoje ataskaitoje nurodyta, kad nuo 2026 m. sausio 3 d. iki 2026 m. kovo 12 d. suteikė 7 530 val. teisinių konsultacijų už 43 925 Eur kainą. Patikslintoje ataskaitoje nurodytų paslaugų gavimas nėra patvirtintas nei trečiojo asmens A. T., nei nemokumo administratorės parašu. Taigi, dar ir dėl šios priežasties apelianto atskirojo skundo argumentai, kad paslaugos yra priimtos ir ginčo dėl jų suteikimo nėra, todėl ataskaitoje nurodytų paslaugų faktas ir užmokesčio už jas dydis negali būti bankroto byloje kvestionuojamas, atmetami kaip nepagrįsti.

Aptartų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliantas nurodė, jog jis gera valia, siekdamas išvengti ginčų, sumažina savo reikalavimą nuo 88 637,50 Eur iki 43 925 Eur. Visgi, iš pradinės ir patikslintos ataskaitų turinio matyti, kad apeliantas atsisakė reikalavimo dalies dėl užmokesčio už paslaugas, kurios buvo suteiktos ne atsakovei BUAB „Topologistika“, bet kitiems asmenims, t. y. A. T. dėl jam skirtos administracinės baudos, konsultuojant kitus fizinius asmenis (I. P., A. P.) ir pan. Kitaip tariant, apelianto atsisakymą nuo dalies reikalavimų lėmė ne jo gera valia, o aplinkybė, kad ataskaitoje buvo nurodytos ir paslaugos, nesusijusios su ginčo teisinių paslaugų sutartimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto pateiktą ataskaitą ir joje nurodytus duomenis vertino kritiškai bei konkrečių paslaugų faktą ir jų dydį nustatinėjo vadovaudamasis kitais nagrinėjamoje byloje esančiais ir LITEKO sistemoje užfiksuotais duomenimis.

Kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apelianto patikslintoje ataskaitoje nurodytas 23 800 Eur užmokestis už paslaugas, susijusias su teismo ir šalių procesinių dokumentų, atsakovės buhalterinių dokumentų analize, informacijos, reikalingos nagrinėjamoms byloms, rinkimu (iš viso 68 val.), nelaikytinos pagrįstomis pagal Rekomendacijas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, apeliantas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas taikė ginčui neaktualų teisinį reglamentavimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš tiesų Rekomendacijos yra tiesiogiai taikytinas aktas teismams sprendžiant klausimą dėl šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, bylinėjimosi išlaidų kompensavimo (CPK 98 straipsnis). Tačiau, skirtingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas apelianto parengtoje ataskaitoje nurodytas jo suteiktas faktiškai nuo bankroto bylos iškėlimo iki tokios nutarties įsiteisėjimo teisines paslaugas bei atlyginimo už jas dydį vertino pagal ginčui aktualų Advokatūros įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, Rekomendacijose nustatytais kriterijais remdamasis papildomai.

Kaip pagrįstai akcentuojama skundžiamoje teismo nutartyje, Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. To paties Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kai tarp šalių kyla ginčas dėl mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo, tokį ginčą nagrinėjantis teismas turi patikrinti ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitiktį Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir nustatyti, kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas, bei įvertinti, ar konkrečiu atveju advokato užmokestis atitinka ne tik jau Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir bendruosius teisės principus – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo vertybinius kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016, 22 punktas).

Nurodyti teismų praktikos išaiškinimai dėl priteistino advokato užmokesčio nustatymo konkretizuoti vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, šiam teismui konstatavus, kad ginčą dėl atlyginimo už advokato paslaugas nagrinėjantis teismas iš bylos duomenų turi nustatyti: 1) už kokias suteiktas teisines paslaugas klientas su advokatu yra atsiskaitęs; 2) už kurias iš jų neatsiskaityta; 3) kiek advokato ir kliento sutartas paslaugų įkainis atitinka realiai advokato atliktus darbus (jų apimtį), nurodytą laiką, skirtą jiems atlikti, kasacinio teismo praktikoje suformuluotus advokato užmokesčio vertinimo kriterijus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir CK 1.5 straipsnio sisteminio ryšio kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-684/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019, 27 punktas).

Nors apeliantas teigia, kad minėta kasacinio teismo praktika nėra aktuali, nes atitinkami išaiškinimai buvo pateikti sprendžiant advokato ir kliento sutarto sėkmės mokesčio dydžio pagrįstumo klausimą, teisėjų kolegija pagrindo sutikti su tokia apelianto nuomone neįžvelgia. Tiek nurodytose kasacinio teismo nagrinėtose bylose, tiek ir nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas toks pats – užmokesčio advokatui pagal teisinių paslaugų sutartį dydžio – klausimas, o skiriasi tik tai, dėl kokios formos užmokesčio (atlygio advokatui už paslaugas) buvo sulygta. Nagrinėjamos bylos atveju šalys susitarė dėl vienos konsultacijų valandos įkainio, kasacinio teismo nagrinėtose bylose – dėl sėkmės mokesčio dydžio. Sulygto užmokesčio formos skirtumai nelaikytini esminiais, todėl ir pagrindo konstatuoti, kad kasacinio teismo išaiškinimai dėl Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies taikymo šioje konkrečioje byloje visiškai neaktualūs, nėra. Kita vertus, net ir nesant tokių išaiškinimų privalomumo sąlygos nebūtų ribojama teismo, sprendžiančio panašų ginčą dėl atsiskaitymo už teisines paslaugas dydžio, aiškinti Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir CK1.5 straipsnio sisteminį ryšį taip pat, kaip panašiose bylose išaiškino kasacinis teismas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino aplinkybes, susijusias su teiktų paslaugų apimtimi ir jų būtinumu bei vertino jų atitikimą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nors, kaip minėta, Rekomendacijos šiuo atveju ir nėra tiesiogiai taikytinas aktas, apeliantui nepateikus kitų įrodymų, patvirtinančių, kad jis faktiškai suteikė ataskaitoje nurodytas procesinių ir kitų dokumentų analizės bei jų parengimo paslaugas, teikė į bylas, nurodytas atskaitoje, atitinkamus dokumentus, teismas, siekdamas išspręsti kilusį ginčą, vadovavosi panašiomis, t. y. Rekomendacijose suformuluotomis taisyklėmis.

Pažymėtina ir tai, kad apeliantui (advokatui) turi būti žinomos CPK įtvirtintos įrodinėjimo priemonės, tačiau nei šalių elektroninio susirašinėjimo, nei rašytinių užklausų, kurių pagrindu atsakovė būtų pavedusi teikti jai atitinkamas paslaugas, rašytinių užklausų, kurių pagrindu buvo renkami duomenys, dokumentų perdavimo faktą patvirtinančių įrodymų į nagrinėjamą bylą nėra pateikta. Be to, kaip teisingai identifikavo pirmosios instancijos teismas, dalis ataskaitoje nurodytų duomenų yra prieštaringi, o dalies teisingumą paneigia atsakovės į bylą pateikti kiti įrodymai. Pagal pateiktą patikslintą ataskaitą 2026 m. sausio 9 d. apeliantas, analizuodamas teismo dokumentus, rinkdamas informaciją, rengdamas dokumentus užtruko 27 val., t. y. viršijo paroje esantį valandų skaičių. Apeliantas, atskirajame skunde nurodęs, kad paslaugos buvo teikiamos ne vieną, o kelias dienas, faktiškai pats pripažįsta, kad jo rengtoje ataskaitoje nurodyti neteisingi duomenys. Apeliantui negalint patikimais, abejonių nekeliančiais duomenimis pagrįsti nei suteiktų paslaugų apimties, nei joms teikti reikalingo laiko, pagrindo visas jo aprašytas ataskaitoje paslaugas pripažinti faktiškai suteiktomis nebuvo.

Atskirojo skundo argumentai, kuriais apeliantas kvestionuoja teismo išvadas dėl nepagrįstų ir neįrodytų prisijungimo prie VMI ir Sodros sistemų bei jų duomenų analizės paslaugų (iš viso 7 val.), taip pat nepatvirtina skundžiamos nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo. Iš atsakovės pateiktų 2026 m. birželio 11 d. Sodros ir 2026 m. birželio 16 d. VMI duomenų (b. l. 87–90) matyti, kad nei apeliantas, nei atsakovės atstovai ataskaitoje nurodytą dieną, t. y. 2026 m. sausio 14 d., nesijungė prie Sodros sistemos, o prie VMI sistemos prisijungimas truko 22 min. Taigi, apeliantas ataskaitoje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, o jo atskirojo skundo teiginiai, kad analizuojami buvo atsakovės atstovo jam perduoti Sodros duomenys ir iš VMI sistemos atsisiųsti dokumentai, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Apeliantas nėra pateikęs konkrečių dokumentų, kuriuos jis analizavo, sąrašo, įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės atstovas jam faktiškai perdavė dokumentus ir pan. Be to, atskirajame skunde akcentuojama aplinkybė, kad atsakovės atstovas apeliantui perdavė itin didelės apimties finansinius dokumentus, taip pat nėra pagrįsta dokumentų priėmimo–perdavimo aktu ar kitais leistinais įrodymais, tokie dokumentai, kaip matyti iš LITEKO duomenų, neperduoti ir nemokumo administratorei. Dar daugiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, ataskaitoje nurodyti abstraktūs duomenys, susiję su teiktomis paslaugomis, o paslaugų pavadinimai kartojasi. Apeliantui nepateiktus objektyvių duomenų apie susipažinimą su konkrečiomis bylomis, finansiniais ir kitais dokumentais, nėra galimybės patikrinti nei faktiškai suteiktų paslaugų kiekio, nei ataskaitoje nurodytų laiko sąnaudų pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįrodytomis pripažino 23 800 Eur išlaidas, susijusias su dokumentų analize, duomenų rinkimu ir pan.

Kitokio skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo nesuponuoja ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė nei faktinio, nei teisinio pagrindo jo paties pripažintų kaip realiai suteiktų teisinių paslaugų dydžio, o kartu ir sutartimi sulygto 350 Eur valandinio įkainio, sumažinimui. Kaip minėta, pagal Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalį vienas iš kriterijų, kuris turi būti vertinamas sprendžiant užmokesčio už teisines paslaugas dydį, yra kliento turtinė padėtis. Iš LITEKO esančių atsakovės bankroto bylos duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad kreditorė UAB ,,Legal Line“ 2025 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, 2025 m. lapkričio 12 d. trečiajam asmeniui (vadovui) A. T. buvo išsiųstas teismo pranešimas su kreditorės pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Vilniaus apygardos teismui 2025 m. gruodžio 15 d. buvo pateiktas atsakovės atstovo advokato E. Č. prašymas suteikti jam prieigą prie civilinės bylos Nr. eB2-3266-430/2025 (dabar Nr. eB2-1241-430/2026). Prašymas motyvuojamas tuo, kad advokatas atstovauja atsakovės BUAB „Topologistika“ interesams pagal 2024 m. liepos 2 d. teisinių paslaugų teikimo sutartį (su prašymu pateiktas išrašas iš šios sutarties).

Taigi, viena vertus, 2026 m. sausio 3 d. teisinių paslaugų sutarties sudarymo metu atsakovės turtinė padėtis jau buvo sudėtinga (ji buvo nemoki), tai konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 13 d. nutartyje, ir ši aplinkybė apeliantui neabejotinai buvo arba turėjo būti žinoma. Kita vertus, priešingai nei įrodinėjo apeliantas, pasisakydamas dėl sulygto įkainio dydžio skubumo sudaryti teisinės pagalbos sutartį su atsakove kontekste ir dėl to brangesnėmis nei įprastai jo paslaugomis, jokio ypatingo poreikio skubiai sudaryti su juo atstovavimo sutartį objektyviai nebuvo, nes atsakovė anksčiau buvo sudariusi sutartį dėl teisinės pagalbos su kitu advokatu, kuriam ir buvo iš pradžių pavedusi atstovavimą bankroto byloje.

Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs buvusią sutarties su apeliantu sudarymo metu atsakovės finansinę padėtį bei aplinkybes, susijusias su teiktų paslaugų pobūdžiu, padarė teisėtą ir teisingą išvadą, kad net ir 7 350 Eur atlyginimas už faktiškai suteiktas paslaugas šioje konkrečioje situacijoje gali būti vertinamas kaip per didelis ir, sprendžiant finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, mažinamas atsižvelgiant į atsakovės turtinę padėtį bei CK 1.5 įtvirtintus principus iki 4 600 Eur. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas nurodė motyvus, lėmusius sutartyje nurodyto atlyginimo dydžio sumažinimą.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas apelianto finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą išsprendė teisingai, pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pažymėta, kad teismo nutartis dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditorės materialųjį teisinį reikalavimą, todėl šiuo atveju užmokestis už advokato suteiktas teisines paslaugas, ruošiant atsiliepimą į atskirąjį skundą, apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą už atsiliepimą į apeliacinį skundą (Rekomendacijų 8.11 papunktis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-814-934/2025, 79 punktas; 2026 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-450/2026, 85 punktas). Trečiasis asmuo UAB ,,Laitus“, dalyvavusi atsakovės pusėje, prašo priteisti iš apelianto 3 267 Eur teisinės pagalbos išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į jo atskirąjį skundą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos patirtos 2026 m. III ketvirtį, todėl atlygintinam jų dydžiui apskaičiuoti imamas 2026 m. I ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), t. y. 2 554,20 Eur. Už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį maksimali atlygintina suma galėtų būti 3 320,46 Eur (1,3 x 2 554,20 Eur), taigi, UAB ,,Laitus“ prašomos priteisti 3 267 Eur bylinėjimosi išlaidos maksimalaus dydžio neviršija.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti iš pareiškėjo M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Laitus“, juridinio asmens kodas 303099962, 3 267 Eur (tris tūkstančius du šimtus šešiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.