Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria M. M. išbrauktas iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Topologistika“ kreditorių sąrašo, bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Topologistika“ bankroto byloje, suinteresuotas asmuo – P. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 23 d., 2026 m. gegužės 6 d., 2026 m. birželio 29 d. nutartimis patvirtino bankrutuojančios UAB „Topologistika“ (toliau – ir BUAB „Topologistika“) kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kurį patikslino 2026 m. liepos 27 d. ir 2026 m. rugpjūčio 31 d. teismo nutartimis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas netinkamai taikė CK 6.50 straipsnį ir JANĮ 41–42 straipsnių nuostatas. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią, sprendžiant dėl trečiojo asmens prievolės įvykdymo nemokumo procese, būtina įvertinti pradinio kreditoriaus sutikimą. Priešingas aiškinimas sudarytų galimybę trečiajam asmeniui vienašališkai įvykdyti prievolę, perimti pradinio kreditoriaus procesines teises ir taip pakeisti balsų santykį kreditorių susirinkime, pažeidžiant JANĮ 3 straipsnyje įtvirtintus kreditorių lygiateisiškumo, skaidrumo ir profesionalumo principus.

JANĮ 41–42 straipsniuose nustatyta tvarka, skirta neginčijamiems finansiniams reikalavimams tvirtinti, negalėjo būti taikoma pakeičiant kreditorių, atitinkamai pradinį kreditorių išbraukiant į kreditorių sąrašo, kai ginčijamas pats reikalavimo perėjimo teisinis pagrindas. Be to, nemokumo administratorė prašymą pateikė teismui, apie tai nepranešusi pareiškėjui bei nesuteikusi galimybės jam pateikti prieštaravimus.

Vien kreditoriaus P. J. atliktas mokėjimas nepatvirtina CK 6.50 straipsnyje nustatytos prievolės įvykdymo ir su tuo susijusių teisių perėjimo sąlygų. Apeliantas neišreiškė valios perduoti P. J. BUAB „Topologistika“ atžvilgiu turimą finansinį reikalavimą, nedavė sutikimo įvykdyti prievolę tokiu būdu, kuris lemtų pareiškėjo, kaip kreditoriaus, pakeitimą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-474-450/2024 išaiškino, kad finansinio reikalavimo ir su juo susijusių procesinių teisių perėmimas siejamas su teisės aktų nustatyta tvarka įvykusiu materialiųjų teisių perėjimu, pvz., sudarius reikalavimo perleidimo sutartį. Nesant tokio sandorio ar kito tinkamo materialiojo teisių perėjimo pagrindo, nėra ir prielaidų procesiniam teisių perėmimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 48 straipsnį. Vienašalis trečiojo asmens mokėjimas savaime nesukuria pagrindo pripažinti, kad pradinis kreditorius perdavė kitam asmeniui savo finansinį reikalavimą ir iš jo kylančias procesines teises.

Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-920-407/2021 išaiškino, kad vertinant pradinio kreditoriaus valią turi būti atsižvelgiama į visas reikšmingas aplinkybes, jo konkretų interesą toliau dalyvauti nemokumo procese ir faktinį elgesį, o pinigų grąžinimas nėra vienintelis būdas nesutikimui išreikšti. Nagrinėjamu atveju P. J. mokėjimas buvo atliktas į banko sąskaitą, kuri 2026 m. liepos 10 d. patvarkymu buvo nurodyta kaip sąskaita, į kurią turi būti pervedamos apeliantui išmokėtinos areštuotos lėšos. Tačiau ši banko sąskaita yra areštuota, todėl apeliantas negalėjo laisvai disponuoti į ją pervestais pinigais, įskaitant galimybę juos grąžinti. Dėl šių apribojimų pinigų negrąžinimas negali būti laikomas jo konkliudentiniu sutikimu įvykdyti prievolę.

Apeliantas turi teisėtą interesą išlikti BUAB „Topologistika“ kreditoriumi, jo, kaip kreditoriaus, statusas suteikia teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir balsuoti, gauti informaciją apie nemokumo procesą, ginčyti nemokumo administratorės veiksmus, kelti klausimus dėl sandorių bei atsakomybės ir naudotis kitomis įstatyme nustatytomis procesinėmis teisėmis. Apeliantas yra kitos 50 proc. BUAB „Topologistika“ akcininkės I. P. atstovas susijusiose bylose, taip pat 2026 m. rugpjūčio 27 d. ir 2026 m. rugsėjo 2 d. pateikęs skundus Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nemokumo administratorės veiksmų. Šios aplinkybės, taip pat apelianto nesutikimas perleisti finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, patvirtina realų interesą išsaugoti kreditoriaus statusą.

Nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrįstų abejonių dėl P. J. veiksmų atitikties sąžiningumo reikalavimams. P. J. yra 50 proc. BUAB „Topologistika“ akcininkas ir kreditorius, o jo atlikto mokėjimo ir prašymo pakeisti kreditorių seka kelia abejonių, ar CK 6.50 straipsnio nuostatos buvo panaudotos pagal paskirtį, ar siekiant pašalinti aktyviai nemokumo procese dalyvaujantį kreditorių ir pakeisti balsų santykį kreditorių susirinkime. Teismas šių aplinkybių neįvertino, neatskleidė konkretaus materialiojo teisių perėjimo pagrindo ir nepagrįstai konstatavo, kad yra sąlygos pakeisti kreditorių. Dėl to skundžiama nutartis priimta netinkamai pritaikius CK 6.50 straipsnį ir JANĮ 41–42 straipsnius, pažeidus apelianto teisę būti išklausytam.

Pagrindinis nemokumo proceso tikslas yra patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, todėl visiškai patenkinus kreditoriaus finansinį reikalavimą, pasibaigia jo, kaip kreditoriaus, statusas ir iš jo kylančios teisės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką kreditoriaus teisės dalyvauti kreditorių susirinkimuose, balsuoti ir gauti informaciją yra skirtos pagrindiniam tikslui – finansiniam reikalavimui patenkinti – įgyvendinti. Priešingas aiškinimas leistų reikalavimą jau gavusiam asmeniui, neturinčiam likusio materialiojo intereso, trukdyti nemokumo procesui ir pažeistų kitų kreditorių bei juridinio asmens interesus. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-875-450/2023 iš esmės analogiškoje situacijoje pripažino, kad, akcininko lėšomis visiškai patenkinus kreditoriaus finansinį reikalavimą, kreditorius praranda savo statusą. Šiuo atveju UAB „Topologistika“ likvidavimo procedūra nepradėta, o akcininkas P. J. siekia atsiskaityti ir su kitais kreditoriais, taip sudarydamas sąlygas atkurti bendrovės mokumą ir nutraukti bankroto bylą.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad trečiasis asmuo negalėjo įvykdyti bendrovės prievolės be pradinio kreditoriaus sutikimo. CK 6.50 straipsnio 1 dalis leidžia trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prievolę įvykdžiusiam asmeniui pereina kreditoriaus teisės. JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas draudimas juridiniam asmeniui vykdyti finansines prievoles savaime nedraudžia akcininkui ar kitam trečiajam asmeniui atsiskaityti su kreditoriais. Nagrinėjamu atveju yra svarbi aplinkybė, kad apeliantas, nors ir deklaruoja nesutikimą su prievolės įvykdymu, tačiau negrąžino 2026 m. rugpjūčio 28 d. pervestų 4 600 Eur ir nesiėmė veiksmų, jog šios lėšos būtų grąžintos.

Nesutiktina su apelianto argumentu, kad mokėjimas į areštuotą banko sąskaitą nelaikytinas tinkamu prievolės įvykdymu. Antstolio 2026 m. liepos 10 d. patvarkymu nemokumo administratorė buvo įpareigota visas apeliantui išmokėtinas lėšas pervesti į šią sąskaitą. Todėl P. J. atliktas mokėjimas į nurodytą sąskaitą atitiko nustatytą lėšų pervedimo tvarką. Sąskaitos areštas reiškia, kad į ją patekusios lėšos gali būti panaudotos apelianto paties kreditorių finansiniams reikalavimams vykdymo procese patenkinti, taigi mokėjimas suteikė apeliantui turtinę naudą. Aplinkybė, kad apeliantas negali laisvai disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis ar kad jo prisijungimo priemonės yra deaktyvuotos, nepaneigia prievolės įvykdymo fakto.

Apelianto įvardijamas siekis dalyvauti kreditorių susirinkimuose, gauti informaciją ir kontroliuoti nemokumo administratorės veiksmus nėra savarankiškas teisėtas interesas, kai finansinis reikalavimas yra visiškai patenkintas. Apeliantas savo procesinį statusą siekia išsaugoti dėl kitų tikslų, susijusių su akcininkų ginčais ir nemokumo proceso eiga, o ne dėl nepatenkinto turtinio reikalavimo. Apelianto nurodyti skundai Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos taip pat nepagrindžia būtinybės išlikti kreditorių sąraše, nes jų nagrinėjimas nepriklauso nuo asmens kreditoriaus statuso bankroto byloje. Apeliantas neįrodė, jog skundžiama nutartimi buvo pažeistos jo teisės ar įstatymų saugomi interesai, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas turi teisinį suinteresuotumą ginčyti nutartį.

Nepagrįsta apelianto pozicija, kad finansinis reikalavimas galėjo pereiti tik sudarius reikalavimo perleidimo sutartį. Nagrinėjamu atveju, materialiosioms teisėms perėjus įstatymo pagrindu, procesinis teisių perėmimas pagal CPK 48 straipsnį yra šio perėjimo pasekmė, todėl teismas pagrįstai patikslino kreditorių sąrašą.

Teismas pagrįstai taikė JANĮ 41–42 straipsnių nuostatas, nes mokėjimo faktas ir pervesta suma nebuvo ginčijami, o nemokumo administratorė, gavusi mokėjimą patvirtinančius dokumentus, turėjo pagrindą patikslinti kreditorių sąrašą. JANĮ 31 straipsnio 2 dalis leidžia tokį klausimą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o net ir pripažinus, kad apeliantui turėjo būti suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, šis procesinis pažeidimas savaime nesudaro pagrindo panaikinti nutartį, nes apeliantas nenurodė aplinkybių, kurios būtų galėjusios lemti kitokį bylos rezultatą. Nemokumo administratorė ir teismas veikė operatyviai, laikydamiesi nemokumo proceso efektyvumo principo, todėl atskirasis skundas turėtų būti atmestas, o skundžiama nutartis palikta nepakeista.

Apelianto 4 600 Eur finansinis reikalavimas BUAB „Topologistika“ buvo patenkintas 2026 m. rugpjūčio 28 d. iš suinteresuoto asmens lėšų atliktu mokėjimu, todėl, vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalimis, apelianto reikalavimas pasibaigė, o kreditoriaus teisės perėjo prievolę įvykdžiusiam asmeniui. Reikalavimo teisė šiuo atveju perėjo įstatymo, o ne sutarties pagrindu, todėl reikalavimo perleidimo sutarties sudaryti nereikėjo. Tokia išvada atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-749-577/2026.

Mokėjimas buvo atliktas į apelianto banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje aiškiai įvardytas finansinio reikalavimo dengimas BUAB „Topologistika“ bankroto byloje, o pervesta suma tiksliai atitiko patvirtinto finansinio reikalavimo dydį. Apie mokėjimą apeliantas žinojo, tačiau lėšų suinteresuotam asmeniui negrąžino ir nepateikė įrodymų, kad būtų kreipęsis į suinteresuotą asmenį, banką ar antstolį dėl jų grąžinimo. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kreditoriaus sutikimas su prievolės įvykdymu gali būti nustatomas ir iš jo konkliudentinių veiksmų, įskaitant neveikimą. Todėl vien apelianto procesiniuose dokumentuose deklaruojamas nesutikimas, nesant jį patvirtinančių veiksmų, nepaneigia išvados, kad prievolės įvykdymas buvo priimtas.

Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad mokėjimas į areštuotą banko sąskaitą negali būti laikomas tinkamu prievolės įvykdymu. Priešingai, piniginė prievolė įvykdoma lėšas įskaičius į kreditoriui priklausančią banko sąskaitą, o faktinė kreditoriaus galimybė jomis disponuoti nėra lemiama. Sąskaitos areštas ir apelianto galimybės naudotis elektronine bankininkyste apribojimai kyla iš paties apelianto santykių su jo kreditoriais ir nepaneigia mokėjimo teisėtumo. Be to, į sąskaitą pervestos lėšos gali būti panaudotos apelianto prievolėms savo kreditoriams vykdyti, todėl mokėjimas suteikė jam realią turtinę naudą.

Apeliantas nepagrindė teisėto intereso išlikti BUAB „Topologistika“ kreditoriumi. Pagrindinis kreditoriaus interesas nemokumo procese yra finansinio reikalavimo patenkinimas, todėl, visiškai patenkinus finansinį reikalavimą, materialusis suinteresuotumas pasibaigia, o su kreditoriaus statusu susijusios procesinės teisės nebegali būti savarankiškas pagrindas išsaugoti šį statusą. Apeliantas savo interesą nurodo kaip procesinės kontrolės, o ne vien piniginį. Tačiau dalyvavimas kreditorių susirinkimuose, informacijos gavimas ar nemokumo administratorės veiksmų ginčijimas yra tik priemonės kreditoriaus turtiniam reikalavimui įgyvendinti, o ne savarankiški tikslai, pateisinantys dalyvavimą nemokumo procese, kai reikalavimas jau patenkintas.

Apelianto siekis toliau dalyvauti bendrovės nemokumo procese iš dalies susijęs su jo atstovaujamos kitos bendrovės akcininkės I. P. interesais ir ginčais, nesusijusiais su paties apelianto finansinio reikalavimo patenkinimu. Kadangi šiai akcininkei teismas atsisakė suteikti trečiojo asmens statusą bankroto byloje, apeliantas negali savo, kaip kreditoriaus, procesiniu statusu įgyvendinti kito asmens interesų ir taip apeiti teismo jau išspręstą klausimą. Todėl apelianto nurodomas siekis kontroliuoti nemokumo procesą ir atstovauti kitai akcininkei nesudaro pagrindo pripažinti jo teisėtą interesą likti kreditorių sąraše.

Atmestini apelianto teiginiai dėl nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo teise. Suinteresuotas asmuo, būdamas BUAB „Topologistika“ akcininkas ir kreditorius, siekia atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ir sudaryti sąlygas užbaigti bankroto procesą, todėl kreditorių finansinių reikalavimų dengimas iš asmeninių lėšų atitinka nemokumo proceso tikslus. Vien aplinkybė, kad prievolę įvykdė su bendrove susijęs asmuo, nepatvirtina suinteresuoto asmens veiksmų nesąžiningumo. Mokėjimas buvo atliktas kitą dieną po to, kai apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą nutartį dėl apelianto finansinio reikalavimo, todėl tik tuomet galutinai paaiškėjo finansinio reikalavimo dydis. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių piktnaudžiavimą ar jo teisių pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų (ne)pridėjimo prie bylos

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2026 m. rugpjūčio 27 d. skundą Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir 2026 m. rugsėjo 2 d. papildomą skundą Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – P. J. ir UAB „Legal line“ atstovės N. S. susirašinėjimą, UAB „Topologistika“ ir UAB „STS Global“ 2026 m. kovo 6 d. sudarytą reikalavimų teisių perleidimo sutartį (cesiją), advokato M. M. ir UAB „STS Global“ 2026 m. kovo 1 d. sudarytą atstovavimo sutartį.

Bendroji taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023 43 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei apeliantas, nei atsakovė, atstovaujama nemokumo administratorės, apeliacinės instancijos teismui nesuformulavo prašymo pridėti prie bylos teikiamus įrodymus, nepagrindė tokių įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimo būtinybės, nenurodė argumentų, kuriais pagrįstų CPK 314 straipsnyje įtvirtintas išimtis. Taip pat pažymėtina, kad nors iš šalių procesinių dokumentų turinio matyti, kad šalys naujai teikiamais dokumentais grindžia tikruosius viena kitos ketinimus dėl finansinio reikalavimo patenkinimo, tačiau teisėjų kolegija pateiktus įrodymus vertina kaip pernelyg nutolusius nuo šioje byloje sprendžiamo klausimo ir neturinčius esminės reikšmės ginčui dėl prievolės įvykdymo bei tokio įvykdymo (ne)priėmimo išsprendimui. Dėl nurodytų priežasčių apelianto ir atsakovės pateiktus įrodymus teisėjų kolegija atsisako pridėti prie bylos (CPK 314 straipsnis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 13 d. nutartimi iškėlė BUAB „Topologistika“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Viresita“. Nutartis įsiteisėjo 2026 m. kovo 12 d.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 23 d., 2026 m. gegužės 6 d., 2026 m. birželio 29 d. nutartimis patvirtino BUAB „Topologistika“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kurį patikslino 2026 m. liepos 27 d. ir 2026 m. rugpjūčio 31 d. teismo nutartimis.

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartimi buvo patvirtintas apelianto 4 600 Eur antrosios eilės finansinis reikalavimas atsakovės bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi civilinėse bylose Nr. e2-719-464/2026 ir Nr. e2-764-464/2026 Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

Byloje nustatyta, kad antstolis M. D. 2026 m. liepos 10 d. patvarkymu Nr. S-26-28-20673 vykdomojoje byloje, kurioje apeliantas yra skolininkas, areštavo visas apeliantui iš BUAB „Topologistika“ išmokėtinas lėšas ir įpareigojo nemokumo administratorę jas pervesti į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Byloje nustatyta, kad BUAB „Topologistika“ akcininkas ir kreditorius P. J. 2026 m. rugpjūčio 28 d. į apelianto banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 4 600 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodė, kad tai „M. M. finansinio reikalavimo dengimas BUAB „Topologistika“ bankroto byloje“ ir 2026 m. rugpjūčio 28 d. pateikė nemokumo administratorei prašymą pakeisti kreditorių atsakovės bankroto byloje.

Nemokumo administratorė, patikrinusi jai pateiktą 2026 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo dokumentą, 2026 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl kreditorių sąrašo patikslinimo, prašydama iš bendrovės kreditorių sąrašo išbraukti kreditorių M. M. bei patikslinti antrosios eilės kreditoriaus P. J. finansinį reikalavimą, nustatant, kad jis yra 35 568,72 Eur (tenkinamas pirmuoju etapu).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nemokumo administratorės prašymą patenkino ir išbraukė apeliantą iš bendrovės kreditorių sąrašo, o suinteresuoto asmens finansinį reikalavimą padidino 4 600 Eur iki 35 568,72 Eur. Apeliantas su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir ginčija prievolės įvykdymo priėmimą bei kreditoriaus teisių perėjimą suinteresuotam asmeniui, siekdamas išsaugoti kreditoriaus statusą bankroto byloje. Savo poziciją grindžia tuo, kad lėšos buvo pervestos į areštuotą banko sąskaitą, o jis nesutiko su finansinio reikalavimo patenkinimu. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo ir nemokumo administratorė teigia, kad prievolė įvykdyta tinkamai, apeliantas mokėjimą priėmė, pervestų pinigų suinteresuotam asmeniui negrąžino, o patenkinus jo finansinį reikalavimą, išnyko jo teisinis pagrindas toliau dalyvauti bendrovės nemokumo procese kaip kreditoriui.

Taigi, byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar suinteresuotam asmeniui iš asmeninių lėšų sumokėjus apeliantui 4 600 Eur, atitinkančius jo patvirtinto finansinio reikalavimo BUAB „Topologistika“ nemokumo byloje dydį, šis finansinis reikalavimas laikytinas tinkamai patenkintu ir ar dėl to apeliantas pagrįstai išbrauktas iš bendrovės kreditorių sąrašo.

Dėl kreditorių pakeitimo nemokumo (bankroto) procese

Nagrinėjamu atveju susiklostė aplinkybės, kai suinteresuotas asmuo įvykdė bankrutuojančios bendrovės – skolininkės – prievolę pirminiam kreditoriui (apeliantui), kurio finansinis reikalavimas buvo patvirtintas bendrovės bankroto byloje, tačiau pradinis kreditorius tokiam be jo žinios atliktam prievolės padengimui prieštarauja ir teigia, kad jis nedavė sutikimo įvykdyti prievolę ir jos nepriėmė, o tokie suinteresuoto asmens veiksmai kelia abejonių dėl jų sąžiningumo, nes kreditoriaus pakeitimas gali turėti įtakos kreditorių susirinkimo balsų santykiui.

CK 6.50 straipsnis reglamentuoja trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką. Ši bendroji teisės norma nustato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, jog skolininkas ją įvykdytų asmeniškai (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad suinteresuoto asmens įvykdyta prievolė būtų kaip nors susijusi su BUAB „Topologistika“ asmeniu. Priešingai, nagrinėjamu atveju tai yra universali piniginė prievolė.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai skolininkui iškelta nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) byla, trečiasis asmuo už skolininką prievolę gali įvykdyti tik tuo atveju, jeigu yra gautas kreditoriaus sutikimas. Kreditoriaus sutikimas yra speciali sąlyga, kuri pagal JANĮ taikoma, kai trečiasis asmuo vykdo prievolę už skolininką, kuriam yra iškelta nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) byla (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1078-933/2023, 23 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-380-881/2024, 15 punktas; 2025 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-380-910/2025, 24 punktas). Tuo atveju, kai kreditorius sutinka, kad prievolę už skolininką įvykdytų trečiasis asmuo (CK 6.50 straipsnio 3 dalis), kreditorių pasikeitimui nemokumo procese skolininko sutikimo nereikia (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-37-450/2024, 31 punktas).

Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, jei skolininkui iškelta nemokumo (bankroto) byla, trečiasis asmuo už skolininką prievolę gali įvykdyti tik tuo atveju, jei yra gautas kreditoriaus sutikimas. Kreditoriaus sutikimas yra ta speciali sąlyga, kuri pagal JANĮ taikoma, kai trečiasis asmuo vykdo prievolę už skolininką, kai šiam yra iškelta bankroto byla.

Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad suinteresuotas asmuo P. J. 2026 m. rugpjūčio 28 d. iš savo banko sąskaitos į apeliantui priklausančią banko sąskaitą pervedė 4 600 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad lėšos skirtos apelianto finansiniam reikalavimui BUAB „Topologistika“ bankroto byloje padengti. Pervesta suma atitiko apeliantui patvirtinto finansinio reikalavimo dydį.

Byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo 2026 m. rugpjūčio 28 d. informavo nemokumo administratorę apie įvykdytą prievolę apeliantui už skolininkę ir pateikė prašymą pakeisti kreditorių atsakovės bankroto byloje. Nemokumo administratorė, patikrinusi jai pateiktą 2026 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo dokumentą, 2026 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į teismą dėl kreditorių sąrašo patikslinimo, prašydama iš bendrovės kreditorių sąrašo išbraukti kreditorių M. M. bei patikslinti antrosios eilės kreditoriaus P. J. finansinį reikalavimą, nustatant, kad jis yra 35 568,72 Eur (tenkinamas pirmuoju etapu).

Aptartos aplinkybės teisėjų kolegijai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo už BUAB „Topologistika“ įvykdė prievolę kreditoriui (apeliantui), nepranešęs šiam ir neturėdamas jo sutikimo. Priešingai nei nurodo suinteresuotas asmuo ir atsakovė, aplinkybės, kad apeliantas gavo suinteresuoto asmens sumokėtus 4 600 Eur bei po šių lėšų pervedimo jų negrąžino suinteresuotam asmeniui, neteikia pagrindo finansinio reikalavimo perleidimui, nes, kaip jau minėta, suinteresuotas asmuo 4 600 Eur pervedė neturėdamas kreditoriaus M. M. sutikimo, o kreditorius pateiktame atskirajame skunde iš esmės išreiškė nesutikimą perleisti savo finansinio reikalavimo teisę į atsakovę bei nurodė tokio prieštaravimo motyvus. Nors toks apelianto prieštaravimas buvo pareikštas jau po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, tačiau šiuo atveju būtina įvertinti tiek suinteresuoto asmens veiksmus, šiam įvykdant prievolę nepranešus apeliantui, tiek paties apelianto nurodomas aplinkybes, kad jo prisijungimo prie banko sąskaitos priemonės yra deaktyvuotos, tiek ir nemokumo administratorės veiksmus, prašymą dėl kreditorių pakeitimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateikiant 2026 m. rugpjūčio 31 d., kai ginčo mokėjimas buvo atliktas 2026 m. rugpjūčio 28 d., ir taip apeliantui objektyviai nesuteikiant galimybės pareikšti savo nuomonę dėl tokio prašymo esmės, bei tai, kad nemokumo administratorės prašymas dėl kreditorių pakeitimo pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėtas nepranešus bankroto bylos dalyviams, be kita ko, ir apeliantui.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad kreditoriaus interesas likti dalyvauti bankroto byloje, kaip ir naujojo kreditoriaus siekis įstoti į bankroto bylą, negali būti grindžiamas nesąžiningais ketinimais ar aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes tai būtų nesuderinama nei su bankroto proceso tikslais ir paskirtimi, nei su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-920-407/2021, 18 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-380-881/2024, 17 punktas; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-929-407/2024, 44 punktas). Kitoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje išaiškinta, kad: 1) vien faktas, jog trečiasis asmuo įvykdė bankrutuojančio juridinio asmens prievolę pradiniam kreditoriui, nesuteikia teisės tapti naujuoju kreditoriumi bankroto procese – turi būti įvertinta, ar toks įstojimas nėra naudojamas kaip priemonė manipuliuoti bankroto procesu; 2) kreditorių pasikeitimas bankroto procese negali būti grindžiamas nesąžiningais ketinimais; 3) būtina užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis ir nepažeidžiami bankroto proceso tikslai (operatyvumas, kreditorių interesų pusiausvyra); 4) skolininko prieštaravimas gali būti reikšmingas, jeigu jis grindžiamas būtent galimu piktnaudžiavimu ar nesąžiningumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-156-450/2026, 33 punktas; 2026 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-325-910/2026, 42 punktas).

Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika darytina išvada, kad prievolėje keičiantis kreditoriams būtina užtikrinti, jog tiek naujojo kreditoriaus siekis įstoti į bankroto bylą, tiek ir pradinio kreditoriaus siekis likti bankroto byloje nebūtų grindžiami nesąžiningais tikslais ir teisės piktnaudžiavimu, tai būtų nesuderinama nei su bankroto proceso tikslais ir paskirtimi, nei su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Nesąžiningumas ar piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nustatomi iš objektyvių aplinkybių, rodančių, kad asmuo savo teises įgyvendina ne pagal jų paskirtį, o siekdamas nepagrįstų tikslų ar pažeisdamas kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, visumos. Vien suinteresuoto asmens ir atsakovės nemokumo administratorės nurodomos prielaidos, kad apelianto siekis likti ir dalyvauti atsakovės bankroto byloje yra išimtinai susijęs su jo atstovaujamos kitos bendrovės akcininkės interesais ir ginčais, teisėjų kolegijos įvertinimu, nepatvirtina galimo apelianto nesąžiningo naudojimosi kreditoriaus teisėmis bankroto procese. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apelianto finansinis reikalavimas yra nedidelės apimties, todėl savaime negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant bankroto ir kitus su tuo susijusius klausimus. Kita vertus, aplinkybė, kad informacija apie bendrovę apeliantui aktuali ir dėl jo atstovaujamos kitos bendrovės akcininkės, gali patvirtinti jo teisėtą suinteresuotumą, jog bendrovės procesas vyktų skaidriai, efektyviai, operatyviai. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju suinteresuotas asmuo, siekdamas perimti apelianto finansinį reikalavimą, neįrodė apelianto nesąžiningų tikslų dėl pastarojo noro likti ir toliau dalyvauti atsakovės bankroto procese.

Aptartos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad suinteresuoto asmens atliktas 4 600 Eur mokėjimas, nesant apelianto sutikimo perleisti reikalavimo teises į atsakovę BUAB „Topologistika“ dėl 4 600 Eur finansinio reikalavimo, suinteresuotam asmeniui nesukėlė teisinių padarinių BUAB ,,Topoligistika“ atžvilgiu, t. y. suinteresuotas asmuo neįgijo (neperėmė) reikalavimo teisės į BUAB „Topologistika“, o apeliantas tokios teisės neprarado. Suinteresuotas asmuo P. J. nurodė, kad jis, būdamas akcininkas, asmeninėmis lėšomis padengdamas M. M. finansinį reikalavimą, taip siekia atsiskaityti su kreditoriais, atkurti bendrovės mokumą ir nutraukti bankroto bylą. Teisėjų kolegija nurodo, kad suinteresuotas asmuo, siekdamas tokio tikslo, galėtų asmenines lėšas pervesti bankrutuojančiai bendrovei ir nemokumo administratorė paskirstytų jas visiems kreditoriams JANĮ nustatyta tvarka. Atsiskaitymas asmeniškai su pasirinktu kreditoriumi ne itin dera su deklaruojamu tikslu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką, kuriam vykdomas bankroto procesas, nepagrįstai nekonstatavo imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su pradinio kreditoriaus veiksmais, gavus suinteresuoto asmens įmoką, ir tai lėmė nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – nemokumo administratorės prašymas dėl kreditoriaus išbraukimo iš atsakovės kreditorių sąrašo bei kito kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio patikslinimo bankroto byloje atmetamas.

Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgijo apeliantas, tačiau, jis neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl toks klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Topologistika“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės UAB „Viresita“, prašymą dėl kreditoriaus pakeitimo, iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Topologistika“ kreditorių sąrašo išbraukiant kreditorių M. M. bei patikslinant antrosios eilės kreditoriaus P. J. finansinį reikalavimą, atmesti.