Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Topologistika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 13 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Topologistika“ iškelta nemokumo (bankroto) byla, civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Legal Line“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Topologistika“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.4. UAB „Topologistika“ pareiškimai apie galimas bylos nagrinėjime nedalyvaujančių asmenų nusikalstamas veikas yra nesusiję su šia byla ir neturi įtakos sprendžiant dėl atsakovės (ne)mokumo ir gyvybingumo .

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

14. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla. Taigi, atskirojo skundo nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas bankroto bylos iškėlimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme

19. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovės pateiktus dokumentus, nes teismas, esant poreikiui, gali naudoti duomenis iš Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl pagrindo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (ne)buvimo

21. Apeliantė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-10135-1018/2026 iš esmės yra ginčijamas pareiškėjos, kaip kreditorės statusas, dėl to minima byla turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.

23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad civilinės bylos nagrinėjimas CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu sustabdomas tada, kai dvi ar daugiau neišnagrinėtų bylų yra taip susijusios, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdytai bylai. Negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, kurioje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Įstatymų leidėjo nustatyta teismo pareiga tokiu atveju sustabdyti bylą paaiškinama siekiu išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat tuo, kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti kelis kartus, būtų taupoma tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas. Tai, ar galima išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017).

24. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-10135-1018/2026 yra priimtas UAB „Topologistika“ ieškinys atsakovams UAB „Legal Line“, B. S., P. J. dėl reikalavimo perleidimo sutarties, papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiais.

25. Apeliacinės instancijos teismas netenkina apeliantės prašymo dėl šios bylos sustabdymo, nes apeliantės nurodyta byla, kurioje ji pareikštu ieškiniu ginčija papildomą susitarimą ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuriais pareiškėja šioje byloje grindžia savo reikalavimo teisę į atsakovę, nelaiko objektyvia kliūtimi dėl kurios nebūtų galima išnagrinėti šios civilinės bylos pagal apeliantės atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas visus teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su pareiškėjos teise inicijuoti atsakovei nemokumo bylą gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, nestabdydamas šios bylos, nes teismų praktikoje yra išaiškinta, kad civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą vertina tik preliminariai, vadovaudamasis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu (žr., toliau nurodomą šios nutarties 32 punktą). Taigi, civilinės bylos sustabdymas apeliaciniame procese neatitiktų bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo, neproporcingai užvilkintų procesą ir pažeistų civilinio proceso koncentruotumo principą (CPK 7 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad vienas iš pagrindinių nemokumo proceso principų yra efektyvumo principas, kuris reiškia, kad nemokumo procese turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp juridinio asmens ir kreditorių interesų, siekiant kuo didesnio kreditorių reikalavimų tenkinimo per pagrįstai trumpiausią laikotarpį (JANĮ 3 straipsnio 1 punktas). Kad būtų užtikrinta nemokumo bylose vyraujančio viešojo intereso apsauga, nemokumo procesas turi būti veiksmingas, nemokumo bylos turi būti nagrinėjamos operatyviai.

26. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo stabdyti civilinę bylą pagal apeliantės atskirąjį skundą, nes šiuo atveju nėra civilinės bylos sustabdymo privalomojo pagrindo (CPK 163 straipsnio 3 punktas).

Dėl teisės inicijuoti nemokumo (bankroto) bylą

27. Nemokumo procesą gali pradėti asmenys, kurių teisė (pareiga) inicijuoti nemokumo procesą yra nustatyta įstatyme. Asmenys, turintys teisę ir pareigą inicijuoti nemokumo procesą, reglamentuojami JANĮ 4–5 straipsniuose. Įstatyme nustatytas nemokumo procesą inicijuojančių asmenų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Pagal JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą nemokumo procesą turi teisę inicijuoti kreditorius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs.

29. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-10135-1018/2026, pagal ieškovės UAB „Topologistika“ ieškinį atsakovams UAB „Legal Line“, B. S., P. J. dėl reikalavimo perleidimo sutarties, papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiais. Minėtoje byloje teismas yra priėmęs UAB „Topologistika“ ieškinį ir išsiuntęs atsakovams pranešimus dėl atsiliepimų į ieškinį pateikimo.

31. Visų pirma, teismų praktikoje pažymima, kad kreditorius, inicijuodamas nemokumo procesą, turi pateikti duomenis, pagrindžiančius reikalavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1178-1120/2020) ir duomenis, jog jo reikalavimo teisė yra pradelsta (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-868-798/2020).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia finansinį reikalavimą dėl 130 000 Eur pagrindinės skolos ir 28 421,92 Eur palūkanų, prie pareiškimo pridėjo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, taip pat duomenis, kad jos reikalavimo teisė yra pradelsta. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis pirmiau nurodyta teismų praktika (žr. šios nutarties 30 punktą), neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėja yra atsakovės potenciali kreditorė, mananti, jog turi teisę reikalauti iš atsakovės (skolininkės) įvykdyti įsipareigojimus. Taigi, pareiškėja turi teisę inicijuoti atsakovei nemokumo (bankroto) bylą.

33. Antra, teismų praktikoje išaiškinta, kad civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą vertina tik preliminariai, pirmiausia siekdamas nustatyti ne kreditoriaus reikalavimo dydį, o kreditoriaus statusą. Jei kreditorius pateikia pakankamų jo reikalavimo pagrįstumo įrodymų, iš kurių teismas gali susidaryti nuomonę, jog yra labiau tikėtina, kad kreditorius reikalavimo teisę į skolininką turi, tokio kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo turi būti nagrinėjamas iš esmės. Jei skolininkas ginčija kreditoriaus statusą ir pateikia tai patvirtinančius įrodymus, teismas situaciją turėtų vertinti vadovaudamasis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-781/2020; 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1415-450/2020; 2020 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1112-241/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1876-381/2020). Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje praktikoje yra pasisakyta, kad nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai yra didelė tikimybė, jog atsakovas nėra skolingas pareiškėjui. Taigi, fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, kad turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai, gali inicijuoti įmonei bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1760-381/2017; 2020 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1549-381/2020; 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1139-881/2022; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-935-798/2023; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-220-910/2024).

34. Taigi, vadovaujantis paminėta teismų praktika (žr. šios nutarties 32 punktą), šiuo atveju apeliantės argumentai, kad papildomas susitarimas sudarytas viršijant įgaliojimus ir pažeidžiant bendrovės interesus, o reikalavimo perleidimo sandoris yra fiktyvus, neįvykdytas bei neatitinkantis tikrosios šalių valios, apeliantei neteikiant objektyvių įrodymų, apart savo subjektyvaus situacijos vertinimo, apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo. Aplinkybė, kad atsakovė civilinio proceso tvarka kreipėsi į teismą dėl papildomo susitarimo ir reikalavimo perleidimo sutarties nuginčijimo, nurodyto apeliacinės instancijos teismo vertinimo dėl pareiškėjos teisės inicijuoti apeliantės nemokumo (bankroto) procesą taip pat nekeičia, nes ieškinio pateikimas išimtinai priklauso nuo ieškovės valios. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinės bylos Nr. e2-10135-1018/2026 iš esmės nėra pradėjęs nagrinėti, minėtoje byloje yra priimtas ieškovės UAB „Topologistika“ ieškinys ir išsiųsti pranešimai atsakovams dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo. Taigi, vien tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė ginčija pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrindo egzistavimą nurodytoje civilinėje byloje, kuri iš esmės nėra pardėta nagrinėti, šiuo atveju nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėja neturėjo teisės kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo.

35. Trečia, aplinkybė, kad teismas priėmė ir iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkei, neturi nei prejudicinės, nei res judicata (teismo galutinai išspręsta byla) galios vėliau sprendžiant klausimą dėl šio asmens, kaip kreditorės statuso, ir jos finansinio reikalavimo (ne)tvirtinimo. Dėl to apeliantės ieškinio dėl papildomo susitarimo ir reikalavimo perleidimo sutarties nuginčijimo pateikimas Vilniaus miesto apylinkės teismui nelemia išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė pareiškėjos, kaip kreditorės, pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos atsakovei iškėlimo.

36. Apibendrindamas motyvus, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliantės argumentai dėl netinkamai įgyvendintos nemokumo bylos inicijavimo procedūros nelaikytini pagrįstais.

Dėl bankroto bylos iškėlimo (ne)pagrįstumo

37. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Taigi juridinio asmens bankroto byla keliama, kai yra dvi sąlygos: 1) juridinis asmuo yra nemokus; 2) juridiniam asmeniui nėra keliama restruktūrizavimo byla.

38. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-245-407/2021).

39. Aptarta JANĮ 2 straipsnio 7 dalies formuluotė rodo, kad, sprendžiant dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo, būtina vertinti dvi alternatyvias sąlygas: 1) ar juridinis asmuo gali laiku vykdyti turtines prievoles (likvidumo testas); 2) ar juridinio asmens įsipareigojimai neviršija jo turto vertės (balanso testas). Likvidumo testas siejamas su skolininko negalėjimu įvykdyti prievolių, o balanso testas – su juridinio asmens turimo turto ir įsipareigojimų santykio vertinimu.

40. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar juridinis asmuo iš tiesų yra nemokus ir nebegalės vykdyti veiklos, ar jis turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant juridinį asmenį kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokų juridinį asmenį iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus juridinio asmens nemokumą, greičiau apsaugoti jo kreditorių ir paties juridinio asmens interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

41. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

42. JANĮ 20 straipsnyje reglamentuojamas pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo nagrinėjimas. Taikant JANĮ 20 straipsnį, atsižvelgtina ir į iki JANĮ priėmimo formuotą teismų praktiką dėl teismo aktyvumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1112-241/2020). Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Tačiau nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Nepaisant to, teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama juridiniam asmeniui, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent juridinis asmuo, kuriam inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

43. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantė (atsakovė), siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, turi pateikti įrodymų, kad ji vykdo veiklą, ši veikla generuoja pajamas, bendrovė turto turi daugiau nei skolinių įsipareigojimų ir yra realių galimybių per protingą laikotarpį atkurti mokumą, atsiskaityti su visais kreditoriais bei toliau laiku vykdyti prievoles (CPK 12, 178 straipsniai).

44. Nagrinėjamos bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas, priėmęs UAB „Legal Line“ pareiškimą, 2025 m. lapkričio 12 d. nutartimi, be kita ko, įpareigojo bendrovės vadovą iki 2025 m. gruodžio 10 d. pateikti teismui JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją. UAB „Topologistika“ vadovas 2025 m. gruodžio 15 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą atsiliepimui į pareiškimą pateikti ir pratęsti jį papildomam 28 dienų terminui, nes atsakovė dėl objektyvių priežasčių negali pateikti teismo reikalaujamų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi, įvertinęs tarp bylos šalių kilusius ginčus ir specifinę susiklosčiusią situaciją dėl neaiškios dokumentų buvimo vietos, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei siekdamas sudaryti atsakovei (jos vadovui) galimybę pateikti dokumentus, kurie leistų teismui ne formaliai (remiantis viešai prieinamais duomenimis) įvertinti atsakovės finansinę būklę, nusprendė terminą atsiliepimui pateikti pratęsti iki 2026 m. sausio 9 d. Teismas minėta nutartimi taip pat atidėjo teismo posėdį dėl nemokumo bylos iškėlimo ir pratęsė JANĮ 25 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų terminą klausimui dėl nemokumo bylos iškėlimo išspręsti iki 2026 m. sausio 13 d. bei paskyrė kitą teismo posėdį. Atsakovės vadovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė argumentus apie atsakovės finansinę būklę, teigdamas, jog bendrovė yra moki, taip pat atkuriamosios apskaitos pagrindu sudarytus finansinius dokumentus – 2024 m. gruodžio 31 d. ir 2025 m. lapkričio 30 d. balansus bei pelno (nuostolių) ataskaitas, kurie, anot atsakovės vadovo, atspindi tikrąją bendrovės finansinę padėtį.

45. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sudarė visas galimybes atsakovei pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos finansinę padėtį, nustatė žymiai ilgesnį nei numatytas įstatyme (JANĮ 20 straipsnio 2 dalyje) terminą šios teisės įgyvendinimui. Pažymėtina, kad atsakovė nei pateiktame prašyme dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo, nei atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą neprašė teismo išreikalauti įrodymus arba spręsti dėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodomų būtinų procesinių priemonių. JANĮ 20 straipsnio 2 dalis nustato būtent juridinio asmens vadovo pareigą pateikti JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją. Taigi apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus, neišnaudojo visų galimybių nustatyti atsakovės finansinę būklę, atmetami kaip nepagrįsti.

46. Be to, galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia galimybę proceso dalyviams reikšmingus įrodymus, kurių neturėjo galimybės įvertinti pirmosios instancijos teismas, pateikti apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 straipsnis). Atsakovė (apeliantė) tokia galimybe nesinaudojo ir kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų apie jos finansinę padėtį, taip pat neprašė apeliacinės instancijos teismo tokius įrodymus išreikalauti.

47. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo remdamasis tuo, kad atsakovės įsipareigojimai viršija jos turto vertę, atsakovė nevykdo veiklos, neturi pelno, negeba atsiskaityti su kreditoriais, o įrodymų, paneigiančių nustatytas aplinkybes ar patvirtinančių pakankamai pagrįstas teigiamas perspektyvas, kad jos finansinė situacija artimiausiu metu gali pasikeisti, atsakovė nepateikė. Apeliantė pateiktame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas suabsoliutino balanso testą, prioritetą suteikė formaliems finansiniams duomenims, neįvertino atsakovės vykdomo verslo modelio, taip pat sisteminio atsiskaitymų su kreditoriais nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija suteikia pagrindą nuspręsti, kad apeliantė atitinka pirmąją ir antrąją sąlygas, kurias nustačius tiek atskirai, tiek kartu, juridinis asmuo pripažintinas nemokiu ir tai sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog bendrovė yra nemoki.

48. Visų pirma, vertinant atsakovės nemokumą balanso testo (ar juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę) aspektu, atsižvelgtina į teismų praktiką, kurioje išaiškinta, jog siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes atspindintys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, jog tam, kad būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022; 2022 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-933/2022; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-650-407/2024).

49. Be to, atliekant mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika (kaip kinta finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-330/2016). Taigi tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, bendrovės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė.

50. Iš atsakovės pateikto 2025 m. lapkričio 30 d. balanso už 2025 m. matyti, kad atsakovės turtas siekė 493 717 Eur, kurį sudarė 147 851 Eur ilgalaikis turtas (kitas ilgalaikis turtas) ir 345 866 Eur trumpalaikis turtas (31 Eur atsargos ir 345 835 Eur per vienerius metus gautinos sumos), kai mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 520 995 Eur.

51. Apeliacinės instancijos teismas, kaip jau nurodyta šios nutarties 42–43 punktuose, atkreipia dėmesį, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama bendrovei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (JANĮ 20 straipsnio 2 dalis, CPK 12, 178 straipsniai), todėl būtent ji turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį. Byloje nėra pateikta duomenų, kad bendrovė disponuoja nurodyto dydžio ilgalaikiu turtu, kas konkrečiai sudaro nurodytą atsakovės ilgalaikį turtą. Byloje nėra duomenų ir apie realią debitorinių skolų atgavimo (ne)sėkmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023). Preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų dėl realios galimybės atgauti bendrovės debitorines skolas. Apeliantės atskirajame skunde pateiktas vertinimas apie teismo nepaneigtą bendrovės debitorių finansinių galimybių patikimumą (gautinas lėšas), atmestinas kaip nesudarantis pagrindo apskųstą nutartį laikyti nepagrįsta ar neteisėta.

52. Apibendrinant pirmiau nurodytas aplinkybes, į bendrą turto masę neįtraukiant per vienerius metus gautinų sumų ir ilgalaikio turto, bendrovė realaus turto, kuriuo galėtų padengti finansinius įsipareigojimus, neturi. Atsakovė turėjo įrodyti šiuo metu turinti tiek turto, kad jo pakaktų atsiskaityti su turimais kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė aktualių įrodymų, kurie pagrįstų jos turto realų buvimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovė neįrodė savo mokumo.

53. Be to, kiti byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad bendrovės dabartinė finansinė padėtis, lyginant su 2024 m. laikotarpiu, būtų žymiai pasikeitus. Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pastebėjo pirmosios instancijos teismas, balanso duomenys už 2025 m. praktiškai niekuo nesiskiria nuo 2024 m. balanso duomenų. Iš atsakovės pateiktos Pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad bendrovės nuostolis 2025 m. yra 2 Eur, nors 2025 m. balanse teigiama, jog nuostolis sudaro 30 464 Eur.

54. Antra, vertinant atsakovės nemokumą likvidumo aspektu (juridinis asmuo (atsakovė) negali laiku vykdyti turtinių prievolių), matyti, kad atsakovės negalėjimas sumokėti skolų nėra tik laikinas. Nors atsakovė nepateikė kreditorių sąrašo ir ginčija įsiskolinimą pareiškėjai, tačiau tiek byloje esantys, tiek Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad bendrovė yra skolinga yra skolinga ir kitiems kreditoriams. Bylos duomenimis, atsakovės atžvilgiu yra vykdoma vykdomoji byla dėl 2 329,25 Eur išieškojimo. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nors nurodyta suma yra palyginti nedidelė, tačiau ji nėra išieškota. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1204-565/2026 iš apeliantės lygiomis dalimis UAB „Laitus“ ir UAB „Vision seven“ priteisė 10 563,70 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybės naudai priteisė 14 248 Eur bylinėjimosi išlaidas.

55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti duomenys leidžia teigti, kad toks apeliantės įsipareigojimų nevykdymas nėra tik laikinas. Priešingai, minėtos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė sistemingai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams jau kurį laiką ir bendrovės patiriami finansiniai sunkumai nėra trumpalaikiai, įsipareigojimai kreditoriams didėja.

56. Trečia, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą negali būti keliama bankroto byla bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Jau nurodyta, kad šiuo atveju apeliantė turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją (CPK 12, 178 straipsniai).

57. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl gyvybingumo sąlygos nustatymo teismas turi vertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą: kokios priežastys lėmė juridinio asmens nemokumo problemas, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo ir kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, kiek darbuotojų dirba (darbuotojų skaičiaus kaita). Jei juridinis asmuo ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniam asmeniui ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, tai kelia abejonių dėl juridinio asmens gyvybingumo. Vertinant gyvybingumą, taip pat reikia atsižvelgti ir į esminių juridinio asmens prievolinių įsipareigojimų vykdymą. Juridinio asmens restruktūrizavimo procesas negali paneigti juridinio asmens prievolių privalomumo. Sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, visų pirma, reikšminga nustatyti, kaip juridinis asmuo vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (moka darbo užmokestį). Jei juridinis asmuo akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar toks juridinis asmuo gali būti laikomas gyvybingu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020; 2022 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-806-407/2022; 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-295-407/2023).

58. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė aktyviai ir sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą, iš kurios gauna pajamas (pelną) bei dengia kreditorių įsiskolinimus. Apeliantė pateikė pirmosios instancijos teismui 2025 m. lapkričio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, iš kurios turinio matyti, kad bendrovė nei 2024 m., nei 2025 m. neturėjo pardavimo pajamų, o jos nuostolis siekė atitinkamai 8 Eur ir 2 Eur. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos vykdomo verslo modelio (kontroliuojančiųjų bendrovių (angl. holding) modelis), pagal kurį įmonės neturi samdomų darbuotojų, nes kasdienės funkcijos (buhalterija, administravimas, teisinės paslaugos, transporto priemonių valdymas, sandorių parengimas) paprastai perkamos iš išorės, o pajamų šaltinis yra dividendai ar grąža iš dukterinių įmonių / reikalavimo teisių realizavimo, tačiau atsakovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų jos nurodomas aplinkybes apie perkamas paslaugas iš išorės, gaunamus dividendus ir pan. Nesant objektyvių ir konkrečių duomenų, kad bendrovė šiuo metu vykdo veiklą, gauna pajamas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog bendrovės finansiniai sunkumai nėra laikini ir jos finansinė padėtis artimiausiu metu nepagerės.

59. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad apeliantė savo gyvybingumui ir veiklos vykdymui pagrįsti į bylą nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti patikimą išvadą, jog ji faktiškai vykdo ūkinę komercinę veiklą. Šiuo atveju, nėra abejonių, kad atsakovės finansinius sunkumus, kurie tęsiasi ilgą laiką, galima laikyti pastoviais finansiniais sunkumais ir nėra požymių, jog artimiausiu metu atsakovės finansinė situacija kaip nors gerėtų. Atsakovė į bylą nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų teigti priešingai ar leistų daryti kitokias išvadas dėl jos gyvybingumo. Atsakovė taip pat nepateikė duomenų, pagrindžiančių galimą veiklos tęstinumą.

60. Taigi, apeliantė nepagrindė veiklos perspektyvų, kurios leistų konstatuoti, kad ji iš esmės gali laiku įvykdyti turtines prievoles ar tai, jog atsakovės negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti skolas) yra laikinas (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė yra nemoki. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti šios teismo išvados (CPK 185 straipsnis).

61. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje yra tikrinamas skundžiamos nutarties, kuria buvo iškelta bankroto byla, teisėtumas ir pagrįstumas, ir šios nutarties priėmimas neužkerta kelio apeliantei, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir laikantis JANĮ nustatytos tvarkos, bankroto proceso metu siekti taikos sutarties su kreditoriais sudarymo ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tokiu atveju būtų pagrindas svarstyti dėl bankroto bylos nutraukimo (JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 2, 3 dalys, 79, 80 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties

62. Įvertinęs apskųstos nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs bylos faktinius duomenis, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė JANĮ normas, todėl pagrįstai iškėlė atsakovei bankroto bylą. Apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.