Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-30-495/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-05-02
Bylos Nr.: 1A-30-495/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-30-1-00229-2012-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Nuosprendis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.

Teisėjai: Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Daiva Pranytė-Zalieckienė
Nuteistasis: A. A., Ž. N., I. S. P., E. Z., I. K., J. L., E. J.
Kaltinamasis: A. I., A. P.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-30-495/2019Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00229-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.4.5.1; 1.1.9.8 ;14.6.2; 18.4;18.8.1; 18.10; 30.1.1.; 30.1.2; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4; 2.4.6.5.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Daivos Pranytės – Zalieckienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Žukausko,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei E. M.,

Žemesnės instancijos teismas

nuteistajam A. A. ir jo bei nuteistųjų juridinių asmenų UAB „xxx“, UAB “xxx“, UAB “xxx“ gynėjui advokatui K. V.,

nuteistosioms Ž. N., I. S. P. ir jų gynėjui advokatui D. Ž.,

nuteistajai A. A., išteisintiesiems A. I. ir A. P. bei jų gynėjui advokatui V. V.,

nuteistosioms E. Z., I. K., J. L., nuteistajam E. J. ir jų gynėjai advokatei M. G.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, nuteistųjų E. Z. (Č.), E. J. (E. J.), I. K., nuteistosios Ž. N. gynėjo advokato D. Ž., nuteistosios J. L., nuteistosios A. A. ir jos gynėjo advokato S. V., nuteistojo A. A. ir jo gynėjo advokato K. V., nuteistųjų juridinių asmenų UAB „xxx“ (buvęs juridinis asmuo UAB „xxx“), UAB „xxx“, UAB „xxx“ atstovo advokato K. V., nuteistosios I. S. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

juridinis asmuo UAB „xxx“, įmonės kodas 302411569 (buvęs juridinis asmuo UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx), pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 20 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 2 500 MGL (94 150 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį – 2 000 MGL (7 5320 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 000 MGL (112 980 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad paskirta piniginė bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Juridinis asmuo UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 20 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 2 000 MGL (75 320 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį – 1 500 MGL (56 490 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 250 MGL (94 150 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad paskirta piniginė bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Juridinis asmuo UAB „xxx“, įmonės kodas 302800983, pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 20 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 1 500 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį – 1 000 MGL (37 660 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 000 MGL (75 320 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad paskirta piniginė bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 307 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 307 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą UAB „xxx“ (dabartiniu metu – UAB „xxx“) apskaitos tvarkymą) – 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (už UAB „xxx“ (dabartiniu metu – UAB „xxx“) neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą) – 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą UAB „xxx“ apskaitos tvarkymą) – 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio baudą;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (už UAB „xxx“ neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą) – 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą UAB „xxx“ apskaitos tvarkymą) – 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (už UAB „xxx“ neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą) – 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnių bausmių pridedant dalį paskirtų švelnesnių bausmių, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams ir 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nustatyta, kad paskirta piniginė bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas A. A. pasisavintas 557 945,30 Eur dydžio turtas.

A. A. išteisintas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Ž. N. pripažinti kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 307 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, ir nubausta:

pagal BK 307 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 307 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, dalimis, paskirtos bausmės subendrintos sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant nuteistąją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nustatyta, kad paskirta piniginė bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas Ž. N. 16 797,96 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

A. A. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 50 MGL (1 883 Eur) bauda. Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. Z. (Č.) pripažinti kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytos dvi paros (2013-05-18 ir 2013-05-19) laikinojo sulaikymo, vieną arešto parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai), ir nustatyta, kad galutinė nesumokėta bauda yra 3 690,68 Eur. Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas E. Z. (Č.) 4 054,68 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

I. K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas I. K. 13 032,90 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

I. S. P. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas I. S. P. 28 382,76 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

J. L. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas J. L. 24 617,70 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujnstis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytos dvi paros (2013-05-18 ir 2013-05-19) laikinojo sulaikymo, vieną arešto parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad galutinė nesumokėta bauda yra 3 690,68 Eur. Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per vienerių metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi konfiskuotas E. J. 24 617,70 Eur dydžio turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

A. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, taikant BK 37 straipsnį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta.

A. P. išteisintas pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. I. išteisintas pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai solidariai Iš UAB „xxx“ (įmonės kodas xxxx, nuo 2012-09-07 pakeistas pavadinimas UAB „xxx“, kodas 302411569) ir A. A. 152 923,05 Eur; solidariai iš UAB „xxx“ (įmonės kodas xxxx) ir A. A. 100 299,55 Eur; solidariai iš UAB „xxx“ (įmonės kodas xxxx) ir A. A. 43 315,87 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui solidariai iš UAB „xxx“ (įmonės kodas xxxx, nuo 2012-09-07 pakeistas pavadinimas UAB „xxx“, kodas xxxx) ir A. A. 154 741,64 Eur; solidariai iš UAB „xxx“ (įmonės kodas xxxx) ir A. A. 104 551,33 Eur; solidariai iš UAB „xxx“ (įmonės kodas xxxx) ir A. A. 38 053,09 Eur.

Iš A. A., Ž. N., A. A., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L., E. J. priteista po 57,62 Eur proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. A. bei Ž. N. nuteisti už tai, kad veikdami grupe organizavo ir vadovavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, o E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L., ir E. J. (E. J.) nuteisti už tai, kad veikdami grupe sąvadavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, o būtent:

1.1. A. A., būdamas bendrovių UAB „xxx“ (įmonės kodas xxxx, įregistruota 2009-06-23), UAB „xxx“ (įmonės kodas xxxx, įregistruota 2011-07-27), UAB „xxx“ (įmonės kodas xxxx, įregistruota 2012-06-14) steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis vadovas, turėdamas tikslą organizuoti bei vadovauti prostitucijai, gauti pajamų iš kitų asmenų prostitucijos bei šias nusikalstamu būdu gautas pajamas legalizuoti, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. jo įmonių valdytuose naktiniuose klubuose „P. C.“, adresu: (duomenys neskelbtini), administratorėmis įdarbino Ž. N., E. Č., I. K., J. L., I. S. P., L. D., o vadybininkais E. J. ir T. Š., tokiu būdu juos suburdamas į grupę asmenų nusikalstamoms veikoms vykdyti.

Šalies argumentai

1.2. A. A. nurodytu laikotarpiu UAB „xxx“, UAB „xxx“, UAB „xxx“ šokėjomis, stilistėmis, choreografėmis, barmenėmis, padavėjomis įdarbino O. K. (G.), I. R., M. B., J. K.-P., J. V., G. K., S. N., D. L., M. J., I. R., kurias, veikdami kartu su Ž. N., ragino „uždirbti kuo daugiau pinigų“ bei užtikrinti, kad „klubų klientai būtų patenkinti“, tokiu būdu kurstydamas bei skatindamas jas teikti klubų klientams seksualines paslaugas, taip pat kontroliavo, kad teikiant šias paslaugas būtų laikomasi A. A. nustatytų taisyklių, o jas pažeidus taikė merginoms drausminio ir finansinio pobūdžio nuobaudas.

1.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką A. A., kaip faktinis naktinių klubų vadovas, įkurtos bei faktiškai vadovautos AB „xxx“ (šiuo metu UAB „xxx“ įmonės kodas xxxx), o Ž. N. AB „xxx“ (šiuo metu UAB „xxx“ įmonės kodas xxxx) kaip direktoriaus pavaduotoja vadovavo grupės narėms – E. Č., I. K., J. L., I. S. P., L. D., kurios, vykdydamos A. A. ir Ž. N. nurodymus, naktiniuose klubuose dirbusias O. K. (G.), I. R., M. B., J. K.-P., J. V., G. K., S. N., D. L., M. J., I. R., D. J. D. sąvadavo prostitucijai, t. y. informuodavo apie jų teikiamų seksualinių paslaugų, sutartinai vadintų „privatus šokis“, „escort paslauga“ ir teiktų klubuose buvusiuose sūkurinės vonios („Jakuzzi“) kambariuose arba viešbučiuose, kainą, kuri buvo ne mažesnė kaip 1 000 Lt (289 Eur) už valandą, organizuodavo merginų apsaugą ir pervežimą, taip pat E. J., T. Š. bei nesuvokiantys daromos nusikalstamos veikos pobūdžio A. P. ir A. I., vykdydami jo bei klubų administratorių nurodymus, užtikrindavo seksualines paslaugas klubuose bei viešbučiuose teikiančioms merginoms saugumą, klubų administratorėms nurodžius, automobiliais gabendavo jas su klientais į viešbutį, kai seksualinės paslaugos būdavo teikiamos ne klubuose, ir parveždavo jas atgal, veiklai bei ją koordinavo. Tai darydamas A. A., be to, nustatydavo kiekvienam grupės nariui priklausančią merginoms sumokėto už suteiktas seksualines paslaugas piniginio atlygio dalį. Šis piniginis atlygis buvo pajamos iš kitų asmenų prostitucijos ir per nusikalstamos veikos vykdymo laikotarpį sudarė ne mažiau kaip 195 000 Lt (56 475,90 Eur); dėl Ž. N., laikotarpiu nuo 2009-08-24 iki 2013-05-18 dirbusios A. A. įkurtos bei faktiškai vadovautos AB „xxx“ direktoriaus pavaduotoja veiksmų grupės nariai per nurodytą laikotarpį gavo ne mažiau kaip 58 000 Lt (16 797,96 Eur), kurie yra pajamos, gautos iš kitų asmenų prostitucijos;

1.4. E. Č. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-08-16 iki 2013-05-18 dirbdama administratore A. A. įkurtos bei faktiškai vadovautos bendrovės UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, naktiniame klube „Paradise“ ((duomenys neskelbtini), siekdama gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, vykdydama A. A. ir Ž. N. nurodymus bei veikdama grupe su jais, taip pat T. Š., E. J., I. K., L. D., I. S. P., J. L., sąvadavo – įtraukė į prostituciją M. B., M. J., S. N., D. J. D., dirbusias klube šokėjomis bei neoficialiai teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, t. y. informuodavo apie šių paslaugų, sutartinai vadintų „privatus šokis“, „escort paslauga“ ir teiktų klube buvusiuose sūkurinės vonios („Jakuzzi“) kambariuose arba viešbučiuose, kainą, kuri buvo ne mažesnė kaip 1 000 Lt (289 Eur) už valandą, organizuodavo merginų apsaugą ir pervežimą bendrininkų vairuotais automobiliais, tiesiogiai arba per merginas, teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, paimdavo piniginį atlygį už šias paslaugas, kurį paskirstydavo grupės nariams A. A. nustatyta tvarka: 50 procentų – merginoms, teikiančioms seksualines paslaugas, likusią atlygio dalį palikdavo minėto klubo patalpoje, neoficialioje kasoje, iš kur vėliau šios pajamos nustatytomis dalimis buvo išmokamos UAB „xxx“ darbuotojams bei paskirstomos kitiems grupės nariams, tokiu būdu grupei iš anksto susitarusių asmenų gaunant ne mažiau kaip 14 000 Lt (4 054,68 Eur) pajamų iš kitų asmenų prostitucijos;

1.5. I. K. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-01-11 iki 2013-05-18 dirbdama administratore A. A. įkurtų bei faktiškai vadovautų bendrovių UAB „xxx“, šiuo metu UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx ir UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, naktiniame klube „Paradise“ (duomenys neskelbtini), siekdama gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, vykdydama A. A. ir Ž. N. nurodymus bei veikdama grupe kartu su jais, taip pat T. Š., E. J., E. Č., L. D., I. S. P., J. L., I. K. sąvadavo – įtraukė į prostituciją M. J., S. N., G. K., D. L., I. R., M. B., D. J. D., dirbusias klube šokėjomis bei neoficialiai teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, t. y. informuodavo apie šių paslaugų, sutartinai vadintų „privatus šokis“, „escort paslauga“ ir teiktų klube buvusiuose sūkurinės vonios („Jakuzzi“) kambariuose arba viešbučiuose, kainą, kuri buvo ne mažesnė kaip 1 000 Lt (289 Eur) už valandą, organizuodavo merginų apsaugą ir pervežimą bendrininkų T. Š. ir nesuvokusio nusikalstamos veikos pobūdžio A. P., vairuotais automobiliais, tiesiogiai arba per merginas, teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, paimdavo piniginį atlygį už šias paslaugas, kurį paskirstydavo grupės nariams A. A. nustatyta tvarka: 50 procentų – merginoms, teikiančioms seksualines paslaugas, likusią atlygio dalį palikdavo minėto klubo patalpoje neoficialioje kasoje, iš kur vėliau šios pajamos nustatytomis dalimis buvo išmokamos UAB „xxx“ ir UAB „xxx“ darbuotojams bei paskirstomos kitiems grupės nariams, tokiu būdu gaunant ne mažiau kaip 45 000 Lt (13 032,90 Eur) pajamų iš kitų asmenų prostitucijos;

1.6. I. S. P. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2011-11-06 iki 2013-05-18 dirbdama administratore A. A. įkurtų bei faktiškai vadovautų bendrovių UAB „xxx“, šiuo metu UAB „xxx“ įmonės kodas xxxx, UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, naktiniuose klubuose „Paradise“ (duomenys neskelbtini) ir „P. C.“ (duomenys neskelbtini) siekdama gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, vykdydama A. A. ir Ž. N. nurodymus bei veikdama grupe su jais, taip pat T. Š., E. J., E. Č., I. K., L. D., J. L., I. S. P. sąvadavo – įtraukė į prostituciją I. R., M. B., J. K.-P., J. V., G. K., S. N., D. L., M. J., dirbusias klubuose šokėjomis bei neoficialiai teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, t. y. informuodavo apie šių paslaugų, sutartinai vadintų „privatus šokis“, „escort paslauga“ ir teiktų klubuose buvusiuose sūkurinės vonios („Jakuzzi“) kambariuose arba viešbučiuose, kainą, kuri buvo ne mažesnė kaip 1 000 Lt (289 Eur) už valandą, organizuodavo merginų apsaugą ir pervežimą bendrininkų E. J., T. Š. ir nesuvokusių nusikalstamos veikos pobūdžio A. P. bei A. I. vairuotais automobiliais, tiesiogiai arba per merginas, teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, paimdavo piniginį atlygį už šias paslaugas, kurį paskirstydavo grupės nariams A. A. nustatyta tvarka: 50 procentų – merginoms teikiančioms seksualines paslaugas, likusią atlygio dalį palikdavo minėtų klubų patalpose, neoficialioje kasoje, iš kur vėliau šios pajamos nustatytomis dalimis buvo išmokamas UAB „xxx“ darbuotojams bei paskirstomos kitiems grupės nariams, tokiu būdu gaunant ne mažiau kaip 98 000 Lt (28 382,76 Eur) pajamų iš kitų asmenų prostitucijos;

1.7. J. L. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-01-20 iki 2013-05-18 dirbdama administratore A. A. įkurtos bei faktiškai vadovautos bendrovės UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, naktiniame klube „P. C.“ (duomenys neskelbtini), siekdama gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, vykdydama A. A. ir Ž. N. nurodymus bei veikdama grupe su jais, taip pat T. Š., E. J., E. Č., I. K., L. D., I. S. P., J. L. sąvadavo – įtraukė į prostituciją I. R., M. B., J. K. – P., J. V., dirbusias klubuose šokėjomis bei neoficialiai teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, t. y. informuodavo apie šių paslaugų, sutartinai vadintų „privatus šokis“, „escort paslauga“ ir teiktų klube buvusiuose sūkurinės vonios („Jakuzzi“) kambariuose arba viešbučiuose, kainą, kuri buvo ne mažesnė kaip 1 000 Lt (289 Eur) už valandą, organizuodavo merginų apsaugą ir pervežimą bendrininkų E. J. ir nesuvokusio nusikalstamos veikos pobūdžio A. I. vairuotais automobiliais, tiesiogiai arba per merginas, teikusias seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams, paimdavo piniginį atlygį už šias paslaugas, kurį paskirstydavo grupės nariams A. A. nustatyta tvarka: 50 procentų – merginoms, teikiančioms seksualines paslaugas, likusią atlygio dalį palikdavo minėto klubo patalpose neoficialioje kasoje, iš kur vėliau šios pajamos nustatytomis dalimis buvo išmokamos UAB „xxx“ darbuotojams bei paskirstomos kitiems grupės nariams, tokiu būdu gaunant ne mažiau kaip 85 000 Lt (24 617,70 Eur) pajamų iš kitų asmenų prostitucijos;

1.8. E. J. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011-11-22 iki 2013-05-18 dirbdamas vadybininku A. A. įkurtos bei faktiškai vadovautos bendrovės UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, naktiniame klube „P. C.“ (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, vykdydamas A. A., Ž. N. ir klubų administratorėmis dirbusių J. L., I. S. P., L. D. nurodymus ir veikdamas grupe su šiais asmenimis, teikė transporto ir apsaugos paslaugas I. R., M. B., J. K.-P., J. V., dirbusioms klubuose šokėjomis bei neoficialiai, jam žinant, to pageidavusiems klientams teikusias seksualines paslaugas, sutartinai vadintas „privatus šokis“, „escort paslauga“, klube buvusiuose „Jakuzzi“ (sukūrinės vonios) kambariuose arba viešbučiuose, t. y. užtikrindavo seksualines paslaugas klube bei viešbučiuose teikiančioms merginoms saugumą, klubo administratorėms nurodžius, automobiliais gabendavo jas su klientais į viešbutį, kai seksualinės paslaugos būdavo teikiamos ne klube, ir parveždavo jas atgal, gaudamas už tai grupės organizatoriaus – A. A. – nustatytą merginoms sumokėto už suteiktas seksualines paslaugas piniginio atlygio, kuris per nurodytą laikotarpį sudarė ne mažiau kaip 85 000 Lt (24 617,70 Eur), dalį.

2. Juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „xxx“ ir A. A. nuteisti už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą:

2.1. juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „xxx“ (šiuo metu UAB „xxx“), įmonės kodas xxxx, atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „xxx“ (šiuo metu UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx) steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „xxx“, turėjo teisę priimti sprendimus UAB „xxx“ vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, interesais ir naudai, apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, būtent: A. A., būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx (šiuo metu UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx), steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakingas už vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, reikalaujančią į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, reikalaujančią, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o šie apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, nustatantį, kad pinigai į kasą turi būti priimami pagal kasos pajamų orderį, o priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, 10 punktą, nustatantį, kad atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas, avansą arba kitas pinigų įplaukas, išduoda Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283, nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą arba kita), apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, tai yra:

laikotarpiu nuo 2009-09-01 iki 2012-08-31 pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė 529 692,32 Eur (1 828 921,64 Lt) gautų piniginių lėšų (iš jų 437 762,25 Eur (1 511 505,49 Lt) pajamos; 91 930,07 Eur (317 416,15 Lt) pardavimo PVM) už 28 darbuotojų klientams suteiktas paslaugas, todėl negalima nustatyti, kur šios UAB „xxx“ gautos pajamos – 529 692,32 Eur (1 828 921,64 Lt) – buvo panaudotos;

laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-08-31 38 (trisdešimt aštuoniems) darbuotojams išmokėjo apskaitos dokumentais nepagrįstą ir apskaitos registruose neužregistruotą iš viso 292 220,06 Eur (1 008 977,42 Lt) dydžio darbo užmokestį, kurio darbo užmokesčio priskaitymo, mokėjimo žiniaraščiais nepagrindė, o buhalterinėje apskaitoje neužregistravo ūkinių operacijų: 388 104,92 Eur (1 340 048,68 Lt) atlyginimo priskaitymo; iš viso 95 884,86 Eur (331 071,26 Lt) mokesčių ir įmokų išskaitymo iš priskaičiuoto atlyginimo (60 992,98 Eur (210 596,56 Lt) gyventojų pajamų mokesčio; 11 590,90 Eur (40 021,05 Lt) 3 proc. socialinio draudimo įmokų; 23 300,99 Eur (80 453,65 Lt) 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmokų); 119 849,75 Eur (413 817,22 Lt) 30,98 proc. socialinio draudimo įmokų priskaitymo; 475,96 Eur (1 643,39 Lt) įmokų į Garantinį fondą priskaitymo; 292 220,06 Eur (1 008 977,42 Lt) atlyginimo išmokėjimo.

2.2. Be to, jis, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, kad ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys yra privalomas apskaitos dokumentų rekvizitas, laikotarpiu nuo 2009-09-01 iki 2012-08-31, iš viso 119 atvejų (65 mokėjimo žiniaraščiais, 48 kasos išlaidų orderiais, 6 avanso apyskaitomis), pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – 40 677,85 Eur (140 452,49 Lt) atlyginimo sumokėjimo 30 (trisdešimčiai) bendrovės „xxx“ darbuotojų, todėl negalima nustatyti, kam išmokėtos ir kur panaudotos UAB „xxx“ (šiuo metu UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx) 40 677,85 Eur (140 452,49 Lt) grynosios piniginės lėšos.

2.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas, kad šios ūkinės operacijos nebūtų parodytos UAB „xxx“ buhalterinėje apskaitoje, A. A. duomenų apie nurodytas ūkines operacijas neperdavė buhalterinę apskaitą sutarties pagrindu tvarkiusiai UAB „xxx“ direktorei A. P., kuri, nesuvokusi A. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, ūkines operacijas pagrindžiančių apskaitos dokumentų į bendrovės apskaitą neįtraukė bei minėtų ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo.

2.4. UAB „xxx“ ir A. A. apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „xxx” (šiuo metu UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx) laikotarpio nuo 2009-07-01 iki 2012-08-31 veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

3. Juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „xxx“ ir A. A. taip pat nuteisti už tai, kad pateikė neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą:

3.1. UAB „xxx“ (šiuo metu UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx), atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „xxx“ steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „xxx“ turėjo teisę priimti sprendimus UAB „xxx“ vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu ir interesais, siekdamas įmonės naudai išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai: A. A., būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas 302411569 (šiuo metu UAB „xxx“, įmonės kodas xxx), steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šios bendrovės vadovas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą, tyčia, pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio 2002-03-05 įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad prekės ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį, prekės ir (arba) paslaugos teikiamos pagal šio Įstatymo nuostatas šalies teritorijoje; prekės ir (arba) paslaugos, teikiamos apmokestinamojo asmens vykdant jo ekonominę veiklą, yra apmokestinamos pridėtinės vertės (PVM) mokesčiu, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą apskaičiuoti PVM mokestį, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, siekdamas išvengti 91 930,07 Eur (317 416,15 litų) PVM sumokėjimo į Valstybės biudžetą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė UAB „xxx“ direktorei A. P., nesuvokusiai A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, neteisingus ir tikrovės neatitinkančius buhalterinės apskaitos duomenis apie įmonės laikotarpio nuo 2009-09-01 iki 2012-08-31 pajamas ir turtą, skirtus įtraukti į Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamas deklaracijas. A. P., nesuvokusi A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, į kitas PVM deklaracijas (forma FR0600) įrašė jai A. A. pateiktus aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „xxx“ pajamas ir turtą:

2009 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 42 418,62 Eur (146 463 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 63 619,29 Eur (219 664,67 Lt), t. y. deklaravo 21 200,65 Eur (73 201,67 Lt) mažiau; 26 eilutėje deklaravo 8 907,84 Eur (30 757 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 13 359,99 Eur (46 129,36 litų), t. y. deklaravo 4 452,14 Eur (15 372,36 Lt) mažiau; 31 eilutėje deklaravo 6 851,25 Eur (23 656 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti mokėtino į biudžetą PVM 11 303,39 Eur (39 028,36 Lt), t. y. deklaravo 4 452,14 Eur (15 372,36 Lt) mažiau;

2009 m. spalio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 18 187,85 Eur (62 799 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 30 135,30 Eur (104 051,15 Lt), t. y. deklaravo 11 947,45 Eur (41 252,15 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 3 819,22 Eur (13 187 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 6 328,19 eurų (21 849,6 Lt), t. y. deklaravo 2 508,97 Eur (8 662,96 Lt) mažiau, 36 eilutėje deklaravo 1 322,12 Eur (4 565 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 3 831,08 Eur (13 227,96 Lt), t. y. deklaravo 2 508,97 Eur (8 662,96 Lt) mažiau;

2009 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 7 933,56 Eur (27 393 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 17 315,43 Eur (59 786,74 Lt), t. y. deklaravo 9 381,88 Eur (32 393,74 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 1 665,89 Eur (5 752 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 3 636,09 Eur (12 554,68 Lt), t. y. deklaravo 1 970,19 Eur (6 802,68 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 32,15 Eur (111 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 938,04 Eur (6 691,68 Lt), mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 1 970,19 Eur (6 802,68 Lt) mažiau;

2009 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 24 202,97 Eur (83 568 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 33 584,84 Eur (115 961,74 Lt), t. y. deklaravo 9 381,88 Eur (32 393,74 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 5 082,54 Eur (17 549 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 7 023,77 Eur (24 251,68 Lt), t. y. deklaravo 1 970,19 Eur (6 802,68 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 2 116,54 Eur (7 308 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 4 086,74 Eur (14 110,68 Lt), t. y. deklaravo 1 970,19 Eur (6 802,68 Lt) mažiau;

2010 m. sausio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 18 951,58 Eur (65 436 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 27 831,30 Eur (96 095,92 Lt), t. y. deklaravo 8 879,73 Eur (30 659,93 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 3 979,96 Eur (13 742 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 5 844,70 Eur (20 180,58 Lt), t. y. deklaravo 1 864,74 Eur (6 438,58 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 2 268,30 Eur (7 832 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 4 133,05 Eur (14 270,58 Lt), t. y. deklaravo 1 864,74 Eur (6 438,58 Lt) mažiau;

2010 m. vasario mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 24 935,13 Eur (86 096 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 34 636,04 Eur (119 951,32 Lt), t. y. deklaravo 9 700,92 Eur (33 495,32 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 5 236,33 Eur (18 080 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 7 273,52 Eur (25 114,01 Lt), t. y. deklaravo 2 037,19 Eur (7 034,01 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 3 198,85 Eur (11 045 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 5 236,04 Eur (18 079,01 Lt), t. y. deklaravo 2 037,19 Eur (7 034,01 Lt) mažiau;

2010 m. kovo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 13 043,91 Eur (45 038 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 24 874,10 Eur (85 885,29 Lt), t. y. deklaravo 11 830,19 Eur (40 847,29 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 2 734,88 Eur (9 443 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 5 219,22 Eur (18 020,94 Lt), t. y. deklaravo 2 484,34 Eur (8 577,94 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 378,59 Eur (4 760 Lt) mokėtino į biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 3 862,93 Eur (13 337,94 Lt), t. y. deklaravo 2 484,34 Eur (8 577,94 Lt) mažiau;

2010 m. balandžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 13 909,58 Eur (48 027 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 17 932,46 Eur (61 917,19 Lt), t. y. deklaravo 4 022,88 Eur (13 890,19 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 2 921,11 Eur (10 086 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 3 765,91 Eur (13 002,94 Lt), t. y. deklaravo 844,80 Eur (2 916,94 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 502,26 Eur (5 187 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 2 347,06 Eur (8 103,94 Lt), t. y. deklaravo 844,80 Eur (2 916,94 Lt) mažiau;

2010 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 24 407,15 Eur (84 273 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 31 129,98 Eur (107 485,58 Lt), t. y. deklaravo 6 722,83 Eur (23 212,58 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 5 125,41 Eur (17 697 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 6 537,20 Eur (22 571,64 Lt), t. y. deklaravo 1 411,79 Eur (4 874,64 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 2 636,99 Eur (9 105 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 4 048,78 Eur (13 979,64 Lt), t. y. deklaravo 1411,79 Eur (4 874,64 Lt) mažiau;

2010 m. birželio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 8 723,93 Eur (30 122 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 1 5365,48 Eur (5 3053,93 Lt), t. y. deklaravo 6 641,55 Eur (22 931,93 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 1 832,14 Eur (6 326 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 3 226,86 Eur (11 141,70 Lt), t. y. deklaravo 1 394,72 Eur (4 815,70 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 72,69 Eur (251 Lt) grąžinto iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 322,03 Eur (4 564,70 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 1 394,72 Eur (4 815,70 Lt) mažiau;

2010 m. liepos mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 16 179,91 Eur (55 866 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 24 351,96 Eur (84 082,44 Lt), t. y . deklaravo 8 172,05 Eur (28 216,44 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 3 397,82 Eur (11 732 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 5 113,95 Eur (17 657,45 Lt), t. y. deklaravo 1 716,13 Eur (5 925,45 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 40,55 Eur (140 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 675,58 Eur (5785,45 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 1 716,13 Eur (5 925,45 Lt) mažiau;

2010 m. rugpjūčio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 12 733,43 Eur (43 966 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 21 790,55 Eur (75 238,42 Lt), t. y. deklaravo 9 057,13 Eur (31 272,42 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 2 674,06 Eur (9 233 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 4 576,06 Eur (15 800,21 Lt), t. y. deklaravo 1 902,00 Eur (6 567,21 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 577,50 Eur (1 994 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 2 479,50 Eur (8 561,21 Lt), t. y. deklaravo 1 902,00 Eur (6 567,21 Lt) mažiau;

2010 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 14 718,49 Eur (50 820 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 23 392,96 Eur (80 771,20 Lt), t. y. deklaravo 8 674,47 Eur (29 951,20 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 3 090,82 Eur (10 672 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 4 912,46 Eur (16 961,75 Lt), t. y. deklaravo 1 821,64 Eur (6 289,75 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 013,09 Eur (3 498 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 2 834,73 Eur (9 787,75 Lt), t. y. deklaravo 1 821,64 Eur (6 289,75 Lt) mažiau;

2010 m. spalio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 21 826,92 Eur (75 364 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 29 563,20 Eur (10 2075,81 Lt), t. y. deklaravo 7 736,27 Eur (26 711,81 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 4 583,53 Eur (15 826 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 6 208,14 Eur (21 435,48 Lt), t. y. deklaravo 1 624,62 Eur (5 609,48 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 152,98 Eur (3 981 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 2 777,59 Eur (9 590,48 Lt), t. y. deklaravo 1 624,62 Eur (5 609,48 Lt) mažiau;

2010 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 17 252,09 Eur (59 568 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 25 856,91 Eur (89 278,73 Lt), t. y. deklaravo 8 604,82 Eur (29 710,73 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 3 622,86 Eur (12 509 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 5 429,87 Eur (18 748,27 Lt), t. y. deklaravo 1 807,02 Eur (6 239,27 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 468,03 Eur (1 616 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 338,99 Eur (4 623,27 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 1 807,02 Eur (6 239,27 Lt) mažiau;

2010 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 15 839,32 Eur (54 690 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 26 649,20 Eur (92 014,35 Lt), t. y. deklaravo 10 809,88 Eur (37 324,35 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 3 326,29 Eur (11 485 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 5 596,36 Eur (19 323,11 Lt), t. y. deklaravo 2 270,07 Eur (7 838,11 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 325,53 Eur (1 124 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 2 595,61 Eur (8 962,11 Lt), t. y. deklaravo 2 270,07 Eur (7 838,11 Lt) mažiau;

2011 m. sausio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 15 904,77 Eur (54 916 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 26 311,49 Eur (90 848,30 Lt), t. y. deklaravo 10 406,71 Eur (35 932,30 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 3 339,90 Eur (11 532 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 5 525,31 Eur (19 077,78 Lt), t. y. deklaravo 2 185,41 Eur (7 545,78 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 634,56 Eur (2 191 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 550,85 Eur (5 354,78 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 2 185,41 Eur (7 545,78 Lt) mažiau;

2011 m. vasario mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 19 506,20 Eur (67 351 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 32 676,74 eurų (112 826,24 litų), t. y. deklaravo 13 170,54 Eur (45 475,24 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 4 096,39 Eur (14 144 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 6 862,20 Eur (23 693,80 Lt), t. y. deklaravo 2765,81 Eur (9 549,80 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 2 227,76 Eur (7 692 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 4 993,57 Eur (17 241,80 Lt), t. y. deklaravo 2 765,81 Eur (9 549,80 Lt) mažiau;

2011 m. kovo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 36 072,75 Eur (124 552 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 51 414,74 Eur (17 7524,82 Lt), t. y. deklaravo 15 341,99 Eur (52 972,82 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 7 575,30 Eur (26 156 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 10 797,12 Eur (37 280,29 Lt), t. y. deklaravo 3 221,82 Eur (11 124,29 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 4 971,91 Eur (17 167 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 8 193,72 Eur (2 8291,29 Lt), t. y. deklaravo 3 221,82 Eur (11 124,29 Lt) mažiau;

2011 m. balandžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 15 334,22 Eur (52 946 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 32 749,38 Eur (113 077,06 Lt), t. y. deklaravo 17 415,16 Eur (60 131,06 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 3 220,28 Eur (11 119 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 6 877,47 Eur (23 746,52 Lt), t. y. deklaravo 3 657,18 Eur (12 627,52 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 088,39 Eur (3 758 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 4 745,57 Eur (16 385,52 Lt), t. y. deklaravo 3 657,18 Eur (12 627,52 Lt) mažiau;

2011 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 12 546,63 Eur (43 321 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 27 865,89 Eur (96 215,36 Lt), t. y. deklaravo 15 319,27 Eur (52 894,36 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 2 634,67 Eur (9 097 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 5 851,72 Eur (20 204,82 Lt), t. y. deklaravo 3 217,05 Eur (11 107,82 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 590,25 Eur (2 038 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 3 807,29 Eur (13 145,82 Lt), t. y. deklaravo 32 17,05 Eur (11 107,82 Lt) mažiau;

2011 m. birželio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 16 268,83 Eur (56 173 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 30 889,79 Eur (106 656,27 Lt), t. y. deklaravo 14 620,97 Eur (50 483,27 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 3 416,36 Eur (11 796 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 6 486,76 Eur (22 397,49 Lt), t. y. deklaravo 3 070,40 Eur (10 601,49 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 177,59 Eur (4 066 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 4 248,00 Eur (14 667,49 Lt), t. y. deklaravo 3 070,40 Lt (10 601,49 Lt) mažiau;

2011 m. liepos mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 22 604,55 Eur (78 049 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 37 082,52 Eur (128 038,54 Lt), t. y. deklaravo 144 77,97 Eur (49 989,54 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 4 746,87 Eur (16 390 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 7 787,25 Eur (26 887,80 Lt), t. y. deklaravo 3 040,37 Eur (10 497,80 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 183,68 Eur (4 087 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 856,70 Eur (6 410,80 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 3 040,37 Eur (10 497,80 Lt) mažiau;

2011 m. rugpjūčio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 18 486,16 Eur (63 829 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 35 504,55 Eur (122 590,10 Lt), t. y. deklaravo 17 018,39 Eur (58 761,10 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 3 882,07 Eur (13 404 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 7 455,92 Eur (25 743,83 Lt), t. y. deklaravo 3 573,86 Eur (12 339,83 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 5 239,23 Eur (18 090 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 665,36 Eur (5 750,17 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. deklaravo 3 573,86 Eur (12 339,83 Lt) mažiau mokėtino į biudžetą PVM;

2011 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 80 523,63 Eur (278 032 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 99 398,80 Eur (343 204,16 Lt), t. y. deklaravo 18 875,16 Eur (65 172,16 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 16 910,04 Eur (58 387 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 20 873,83 Eur (72 073,17 Lt), t. y. deklaravo 3 963,79 Eur (13 686,17 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 976,37 Eur (6 824 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 987,42 Eur (6 862,17 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 3 963,79 Eur (13 686,17 Lt) mažiau;

2011 m. spalio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 42 265,41 Eur (145 934 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 55 980,92 Eur (193 290,93 Lt), t. y. deklaravo 13 715,51 Eur (47 356,93 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 8 875,70 Eur (30 646 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 11 755,95 Eur (40 590,95 Lt), t. y. deklaravo 2 880,26 Eur (9 944,95 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 5 652,51 Eur (19 517 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 8 532,77 Eur (29 461,95 Lt), t. y. deklaravo 2 880,26 Eur (9 944,95 Lt) mažiau;

2011 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 61 635,19 Eur (21 2814 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 76 035,85 Eur (262 536,60 Lt), t. y. deklaravo 14 400,66 Eur (49 722,60 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 12 943,41 Eur (44 691 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 15 967,55 Eur (55 132,74 Lt), t. y. deklaravo 3 024,14 Eur (10 441,74 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 10 162,77 Eur (35 090 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 13 186,90 Eur (45 531,74 Lt), t. y. deklaravo 3 024,14 Eur (10 441,74 Lt) mažiau;

2011 m, gruodžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 84 596,85 Eur (292 096 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 94 865,29 Eur (327 550,88 Lt), t. y. deklaravo 10 268,44 Eur (35 454,88 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 17 765,29 Eur (61 340 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 19 921,66 Eur (68 785,52 Lt), t. y. deklaravo 2 156,37 Eur (7 445,52 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 15 632,24 Eur (53 975 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 17 788,61 Eur (61 420,52 Lt), t. y. deklaravo 2 156,37 Eur (7 445,52 Lt) mažiau;

2012 m. sausio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 73 228,97 Eur (252 845 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 89 352,77 Eur (308 517,26 Lt), t. y. deklaravo 16 123,80 Eur (55 672,26 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 15 378,24 Eur (53 098 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 18 764,24 Eur (64 789,17 Lt), t. y. deklaravo 3 386,00 Eur (11 691,17 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 11 693,99 Eur (40 377 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 15 079,98 Eur (52 068,17 Lt), t. y. deklaravo 33 86,00 eurų (11 691,17 litų) mažiau;

2012 m. vasario mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 61 785,51 Eur (213 333 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 72 329,20 Eur (249 738,27 Lt), t. y. deklaravo 10 543,69 Eur (36 405,27 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 12 974,98 Eur (44 800 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 15 189,15 Eur (52 445,11 Lt), t. y. deklaravo 2 214,18 Eur (7 645,11 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 9 792,34 Eur (3 3811 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 12 006,52 Eur (41 456,11 Lt), t. y. deklaravo 2 214,18 Eur (7 645,11 Lt) mažiau;

2012 m. kovo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 59 487,37 Eur (205 398 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 70 564,16 Eur (243 643,93 Lt), t. y. deklaravo 11 076,79 Eur (38 245,93 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 12 492,47 Eur (43 134 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 14 818,60 Eur (51 165,65 Lt), t. y. deklaravo 2 326,13 Eur (8 031,65 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 9 697,64 Eur (33 484 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 12 023,76 Eur (41 515,65 Lt), t. y. deklaravo 2 326,13 Eur (8 031,65 Lt) mažiau;

2012 m. balandžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 65 829,18 Eur (22 7295 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 81 736,11 Eur (282 218,44 Lt), t. y. deklaravo 15 906,93 Eur (54 923,44 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 13 824,14 Eur (47 732 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 17 164,60 Eur (59 265,92 Lt), t. y. deklaravo 3340,45 Eur (11 533,92 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 8 620,54 Eur (29 765 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 11 960,99 eurų (41 298,92 litų), t. y. deklaravo 3 340,45 Eur (11 533,92 Lt) mažiau;

2012 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 61 515,29 Eur (212 400 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 75 486,00 Eur (260 638,06 Lt), t. y. deklaravo 13 970,71 Eur (48 238,06 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 12 918,21 Eur (44 604 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 15 852,06 Eur (54 733,99 Lt), t. y. deklaravo 2 933,85 Eur (10 129,99 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 10 092,68 Eur (34 848 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 13 026,53 Eur (44 977,99 Lt), t. y. deklaravo 2 933,85 Eur (10 129,99 Lt) mažiau;

2012 m. birželio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 62 735,75 Eur (216 614 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 81 237,42 Eur (280 496,55 Lt), t. y. deklaravo 1 8501,67 Eur (63 882,55 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 13 174,53 Eur (45 489 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 17 059,87 Eur (58 904,33 Lt), t. y. deklaravo 3 885,35 Eur (13 415,33 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 11 104,32 Eur (3 8341 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 14 989,67 Eur (51 756,33 Lt), t. y. deklaravo 3 885,35 Eur (13 415,33 Lt) mažiau;

2012 m. liepos mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 60 855,54 Eur (210 122 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 77 687,74 Eur (268 240,22 Lt), t. y. deklaravo 16 832,20 Eur (58 118,22 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 12 779,77 Eur (44 126 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 16 314,54 Eur (56 330,83 Lt), t. y. deklaravo 3 534,76 Eur (12 204,83 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 8 375,23 Eur (2 8918 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 11 909,99 Eur (41 122,83 Lt), t. y. deklaravo 3 534,76 Eur (12 204,83 Lt) mažiau;

2012 m. rugpjūčio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 52 258,17 Eur (18 0437 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 59 269,29 Eur (204 645,02 litų), t. y. deklaravo 7 011,13 Eur (24 208,02 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 10 974,28 Eur (37 892 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 12 446,62 Eur (42 975,68 Lt), t. y. deklaravo 1 472,34 Eur (5 083,68 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 6 523,11 Eur (22 523 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 7 995,45 Eur (27 606,68 Lt), t. y. deklaravo 1 472,34 Eur (5 083,68 Lt) mažiau;

Šias deklaracijas su A. A. žinomais neteisingais duomenimis, bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi A. P. elektroninio deklaravimo būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

3.2. UAB „xxx“ ir A. A., veikdamas per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, laikotarpiu nuo 2009-09-01 iki 2012-08-31, veikdamas įmonės vardu ir interesais iš viso 36 (trisdešimt šešiose) PVM deklaracijose neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 91 930,07 Eur (317 416,15 Lt) mokėtino į biudžetą PVM ir tokiu būdu įmonės naudai šio mokesčio išvengė.

3.3. Be to, A. A., pažeisdamas Gyventojų pajamų mokesčio 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 1 dalies reikalavimą nuolatiniam Lietuvos gyventojui apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimą deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikiant deklaracijas, laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-08-31 38 UAB „xxx“ darbuotojams išmokėdamas, apskaitos dokumentais nepagrįstas ir apskaitos registruose neužregistruotas, iš viso 292 220,06 Eur (1 008 977,42 Lt) su darbo santykiais susijusias išmokas (388 104,92 Eur (1 340 048,68 Lt) priskaičiuota suma), kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos gyventojo A klasės pajamoms, neišskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybės biudžetą iš viso 60 992,98 Eur (210 596,56 Lt) gyventojų pajamų mokesčio bei per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, elektroniniu būdu Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdamas 4 (keturias) – 2009, 2010, 2011, 2012 metų – „Metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio“ deklaracijas (forma FR0573), jose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis:

2009 metų metinėje A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos 16 eilutėje „Išmokų apmokestinamųjų (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio) ir neapmokestinamų išmokų suma“ nenurodė iš viso 38 100,95 Eur (131 554,96 Lt); 17 eilutėje „Išskaičiuota pajamų mokesčio suma“ nenurodė iš viso 5 986,71 Eur (20 670,92 Lt);

2010 metų metinėje A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos 16 eilutėje „Išmokų apmokestinamųjų (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio) ir neapmokestinamų išmokų suma“ nenurodė iš viso 103 350,66 Eur (356 849,15 Lt); 17 eilutėje „Išskaičiuota pajamų mokesčio suma“ nenurodė iš viso 16 334,17 Eur (56 398,63 Lt);

2011 metų metinėje A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos 16 eilutėje „Išmokų apmokestinamųjų (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio) ir neapmokestinamų išmokų suma“ nenurodė iš viso 158 800,80 Eur (548 307,41 Lt); 17 eilutėje „Išskaičiuota pajamų mokesčio suma“ nenurodė iš viso 2 5035,93 Eur (86 444,07 Lt);

2012 metų metinėje A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos 16 eilutėje „Išmokų apmokestinamųjų (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio) ir neapmokestinamų išmokų suma“ nenurodė iš viso 87 852,51 Eur (303 337,16 Lt); 17 eilutėje „Išskaičiuota pajamų mokesčio suma“ nenurodė iš viso 13 636,16 Eur (47 082,94 Lt);

3.4. Be to, A. A., pažeisdamas Lietuvos Respublikos 1991-05-21 valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 9 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoti, išskaityti ir mokėti nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, taip pat reikalavimą įmokas mokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą draudėjui teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų: laikotarpio 2009-07-01–2012-08-31 apskaitoje neparodyto priskaičiuoto 388 104,92 Eur 1 340 048,68 Lt darbo užmokesčio (išmokėtas 292 220,06 Eur (1 008 977,42 Lt) nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš viso 154 741,64 Eur (534 291,92 Lt), t. y. (30,98 proc.) socialinio draudimo įmokų, iš viso 119 849,75 Eur (413 817,22 Lt), (3 proc.) sveikatos draudimo įmokų, iš viso 11 590,90 Eur (40 021,05 Lt) ir (6 proc.) privalomojo sveikatos draudimo įmokų, iš viso 23 300,99 Eur (80 453,65 Lt) ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė iš viso 61 pranešimą, kuriuose deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, iš viso nedeklaravo 388 104,92 Eur (1 340 048,68 Lt) (1 258 981,73 + 68 412,57 + 12 654,38) apdraustųjų asmenų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos ir 154 741,64 Eur (534 291,92 Lt) (505 199,93 + 27 351,31+ 1 740,68) įmokų:

2 pranešimuose apie apdraustuosius už ataskaitinį ketvirtį 2009 m. 3, 4 ketvirčių (forma S AM versija 01) ir 31 pranešime apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (mėnesinius) (forma SAM versija 03) nedeklaravo iš viso 364626,31 Eur (1 258 981,73 Lt) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (eilutėje P20.4), ir įmokų iš viso – 146 316,01 Eur (505 199,93 Lt) (eilutėje P20.5);

20 pranešimų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2-SD) nedeklaravo iš viso 19 813,65 Eur (68 412,57 Lt) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (eilutėje P5), ir įmokų iš viso 7 921,49 Eur (27351,31 Lt) (eilutėje P6);

8 pranešimuose apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM versija 03) ir jo prieduose ataskaitose „Apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo laikotarpiai ir įmokos“ (forma SAM3SDP) nedeklaravo iš viso 3 664,96 Eur (12 654,38 Lt) darbuotojų – naujų darbo rinkos dalyvių I. P., D. L., S. L., K. G. pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (ataskaitų eilutėje A. 11), ir įmokų 49,43 Eur (1 740,68 Lt) (ataskaitų eilutėje A. 12).

3.5. Be to, A. A., pažeisdamas Garantinio fondo 2000-09-12 įstatymo Nr. VIII-1926 4 straipsnio 1 dalies reikalavimą, laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2011-12-31 neįtrauktas įstatymo numatytas privalomąsias įmokas – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,1 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos); o laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-08-31 – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), tai yra nuo 388 104,92 Eur (1 340 048,68 Lt) 38 darbuotojams apskaitoje neparodyto priskaičiuoto darbo užmokesčio nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Garantinį fondą 475,96 eurų (1 643,39 Lt) įmokų (1 036 711,52 Lt x 0,1 proc. + 303 337,16 Lt x 0,2 proc.).

3.6. Šiais veiksmais UAB „xxx“ ir A. A. laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-08-31 Klaipėdos AVMI pateiktose mokesčių deklaracijose apie gautas UAB „xxx“ pajamas, turtą ir jų panaudojimą, taip pat VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktuose pranešimuose, veikdamas įmonės vardu ir interesais, įrašė neteisingus duomenis, neįtraukė į apskaitą, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių ir įmokų iš viso 308140,65 Eur (1063948,02 Lt), tuo padarydamas nuostolį: Valstybės biudžetui iš viso 152 923,05 Eur (528 012,71 Lt) (PVM 91 930,07 Eur (317 416,15 Lt), gyventojų pajamų mokesčio – 60 992,98 Eur (210 596,56 Lt)), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš viso 154 741,64 Eur (534 291,92 Lt) (413 817,22+ 40 021,05+80 453,65), Garantiniam fondui iš viso 475,96 Eur (1 643,39 Lt), ir gaudamas nurodyto dydžio finansinę naudą UAB „xxx“.

4. Juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „xxx“ ir A. A. nuteisti už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą:

4.1. UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „xxx“, turėjo teisę priimti sprendimus UAB „xxx“ vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, interesais ir naudai, apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, būtent: A. A., būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakingas už vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, reikalaujančią į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, reikalaujančią, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o šie apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, nustatantį, kad pinigai į kasą turi būti priimami pagal kasos pajamų orderį, o priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, 10 punktą, nustatantį, kad atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas, avansą arba kitas pinigų įplaukas, išduoda Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2002-08-13 nutarimu Nr. 1283, nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą arba kita), apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, tai yra:

laikotarpiu nuo 2011-09-11 iki 2013-05-18 pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė 343 694,88 Eur (1 186 709,67 Lt) gautų piniginių lėšų (iš jų 284 045,35 Eur (980 751,79 Lt) pajamos; 59 649,53 Eur (205 957,88 Lt) pardavimo PVM) už 24 darbuotojų klientams suteiktas paslaugas, todėl negalima nustatyti, kur šios UAB „xxx“ gautos pajamos – 343 694,88 Eur (1 186 709,67 Lt) – buvo panaudotos;

laikotarpiu nuo 2011-09-11 iki 2013-05-18 27 (dvidešimt septyniems) darbuotojams išmokėjo apskaitos dokumentais nepagrįstą ir apskaitos registruose neužregistruotą iš viso 197 667,52 Eur (682 506,41 Lt) dydžio darbo užmokestį, kurio darbo užmokesčio priskaitymo, mokėjimo žiniaraščiais nepagrindė, o buhalterinėje apskaitoje neužregistravo ūkinių operacijų: 261 882,34 Eur (904 227,36 Lt) atlyginimo priskaitymo; iš viso 64 214,83 Eur (221 720,95 Lt) mokesčių ir įmokų išskaitymo iš priskaičiuoto atlyginimo (40 650,02 Eur (140 356,39 Lt) gyventojų pajamų mokesčio; 7 835,01 Eur (27 052,71 Lt) 3 proc. socialinio draudimo įmokų; 15 729,80 Eur (54 311,85 Lt) 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmokų); 80 986,53 Eur (279 630,28 Lt) 30,98 proc. socialinio draudimo įmokų priskaitymo; 486,39 eurų (1 679,42 Lt) įmokų į Garantinį fondą priskaitymo; 197 667,52 Eur (682 506,41 Lt) atlyginimo išmokėjimo.

4.2. Be to, jis, pažeisdamas 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, kad ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys yra privalomas apskaitos dokumentų rekvizitas, laikotarpiu nuo 2011-09-01 iki 2013-05-18 iš viso 58 (29+29) atvejais – 29 mokėjimo žiniaraščiais, 29 kasos išlaidų orderiais, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – 22 259,12 Eur (76 856,28 Lt) atlyginimo sumokėjimo 24 (dvidešimt keturiems) bendrovės „xxx“ darbuotojams, todėl negalima nustatyti, kam išmokėtos ir kur panaudotos UAB „xxx“ 22 259,12 Eur (76 856,28 Lt) grynosios piniginės lėšos.

4.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas, kad šios ūkinės operacijos nebūtų parodytos UAB „xxx“ buhalterinėje apskaitoje, A. A. duomenų apie nurodytas ūkines operacijas neperdavė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „xxx“ direktorei A. P., kuri, nesuvokusi A. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, ūkines operacijas pagrindžiančių apskaitos dokumentų į bendrovės apskaitą neįtraukė bei minėtų ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo.

4.4. Taigi juridinis asmuo UAB „xxx“ ir A. A. apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „xxx” laikotarpio nuo 2011-09-01 iki 2013-05-18, veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

5. Juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „xxx“ ir A. A. nuteisti už tai, kad pateikė neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą:

5.1. UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „xxx“ steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „xxx“, turėjo teisę priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu ir interesais, siekdamas įmonės naudai išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai: A. A., būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą, tyčia, pažeisdamas 2002-03-05 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad prekės ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį, prekės ir (arba) paslaugos teikiamos pagal šio Įstatymo nuostatas šalies teritorijoje; prekės ir (arba) paslaugos teikiamos apmokestinamojo asmens vykdant jo ekonominę veiklą yra apmokestinamos pridėtinės vertės (PVM) mokesčiu, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą apskaičiuoti PVM mokestį, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, tyčia, siekdamas išvengti 59 649,53 Eur (205 957,88 litų) PVM sumokėjimo į Valstybės biudžetą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė UAB „xxx“ direktorei A. P., nesuvokusiai A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, laikotarpiu nuo 2011-09-01 iki 2013-05-18 neteisingus ir tikrovės neatitinkančius buhalterinės apskaitos duomenis apie įmonės pajamas ir turtą, skirtus įtraukti į Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamas deklaracijas. A. P., nesuvokusi A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, į kitas PVM deklaracijas (forma FR0600) įrašė jai A. A. pateiktus aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „xxx“ pajamas ir turtą:

2011 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 19 050,34 Eur (65 777 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 19 939,37 Eur (68 846,66 Lt), t. y. deklaravo 889,03 Eur (3 069,66 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 4 000,52 Eur (13 813 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 4 187,22 Eur (14 457,63 Lt), t. y. deklaravo 186,70 Eur (644,63 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 2 428,75 Eur (8 386 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti grąžintino iš biudžeto PVM 2 242,06 Eur (7 741,37 Lt), t. y. deklaravo 186,70 Eur (644,63 Lt) mažiau;

2011 m. spalio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 34 874,02 Eur (120 413 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 42 868,12 Eur (148 015,04 Lt), t. y. deklaravo 7 994,10 Eur (27 602,04 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 7 323,62 Eur (25 287 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 9 002,38 Eur (31 083,43 Lt), t. y. deklaravo 1 678,76 Eur (5 796,43 Lt) mažiau, 36 eilutėje deklaravo 1 182,23 Eur (4 082 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 2 860,99 Eur (9 878,43 Lt), t. y. deklaravo 1 678,76 Eur (5 796,43 Lt) mažiau;

2011 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 32 429,91 Eur (111 974 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 43 233,37 Eur (149 276,18 Lt), t. y. deklaravo 10 803,46 Eur (37 302,18 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 6 810,41 Eur (23 515 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 9 079,14 Eur (31 348,46 Lt), t. y. deklaravo 2 268,73 Eur (7 833,46 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 992,53 Eur (3 427 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 3 261,25 Eur (11 260,46 Lt), t. y. deklaravo 2 268,73 Eur (7 833,46 Lt) mažiau;

2011 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 66 245,66 Eur (228 733 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 85 175,16 Eur (294 092,78 Lt), t. y. deklaravo 18 929,50 Eur (65 359,78 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 13 911,61 Eur (48 034 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 17 886,80 Eur (61 759,55 Lt), t. y. deklaravo 3 975,19 Eur (13 725,55 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 7 459,74 Eur (25 757 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 11 434,94 Eur (39 482,55 litų), t. y. deklaravo 3 975,19 Eur (13 725,55 Lt) mažiau;

2012 m. sausio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 56 346,44 Eur (194 553 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 72 216,30 Eur (249 348,43 Lt), t. y. deklaravo 15 869,85 Eur (54 795,43 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 11 832,72 Eur (40 856 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 15 165,38 Eur (52 363,04 Lt), t. y. deklaravo 3 332,67 Eur (11 507,04 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 4 075,82 Eur (14 073 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 7 408,49 eurų (25 580,04 litų), t. y. deklaravo 3 332,67 Eur (11 507,04 Lt) mažiau;

2012 m. vasario mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 46 353,68 Eur (160 050 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 58 761,16 Eur (202 890,54 Lt), t. y. deklaravo 12 407,48 Eur (42 840,54 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 9 734,42 Eur (33 611 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 12 339,99 Eur (42 607,51 Lt), t. y. deklaravo 2605,57 Eur (8 996,51 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 2 136,53 Eur (7 377 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 4 742,10 Eur (16 373,51 Lt), t. y. deklaravo 2 605,57 Eur (8 996,51 Lt) mažiau;

2012 m. kovo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 35 660,04 Eur (123 127 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 50 456,07 Eur (174 214,73 Lt), t. y. deklaravo 14 796,03 Eur (51 087,73 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 7 488,70 Eur (25 857 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 10 595,87 Eur (36 585,43 Lt), t. y. deklaravo 3 107,17 Eur (10 728,43 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 286,43 Eur (989 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 2 820,73 Eur (9 739,43 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 3 107,17 Eur (10 728,43 Lt) mažiau;

2012 m. balandžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 52 374,30 Eur (180 838 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 64 297,42 Eur (222 006,14 Lt), t. y. deklaravo 11 923,12 Eur (41 168,14 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 10 998,61 Eur (37 976 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 13 502,46 Eur (46 621,31 Lt), t. y. deklaravo 2 503,85 Eur (8 645,31 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 3 133,69 Eur (10 820 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 5 637,54 Eur (19 465,31 Lt), t. y. deklaravo 2 503,85 Eur (8 645,31 Lt) mažiau;

2012 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 35 287,01 Eur (121 838 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 48 065,08 Eur (165 959,12 Lt), t. y. deklaravo 12 778,07 Eur (44 120,12 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 7 410,22 Eur (25 586 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 10 093,61 Eur (34 851,22 Lt), t. y. deklaravo 2 683,39 Eur (9 265,22 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 5 34,93 Eur (1 847 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 2 148,47 Eur (7 418,22 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 2 683,39 Eur (9 265,22 Lt) mažiau;

2012 m. birželio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 28 998,49 Eur (100 126 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 38 123,86 Eur (131 634,05 Lt), t. y. deklaravo 9 125,36 Eur (31 508,05 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 6 089,55 Eur (21 026 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 8 005,88 Eur (27 642,69 Lt), t. y. deklaravo 1 916,33 Eur (6 616,69 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 287,07 Eur (4 444 Lt) grąžinto iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 629,25 Eur (2 172,69 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 1 916,33 Eur (6 616,69 Lt) mažiau;

2012 m. liepos mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 37 192,71 Eur (128 419 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 46 404,25 Eur (160 224,59 Lt), t. y. deklaravo 9 211,54 Eur (31 805,59 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 7 810,47 Eur (26 968 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 9 744,89 Eur (33 647,17 Lt), t. y. deklaravo 1 934,42 Eur (6 679,17 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 617,47 Eur (2 132 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 2 551,89 Eur (8 811,17 Lt), t. y. deklaravo 1 934,42 Eur (6 679,17 Lt) mažiau;

2012 m. rugpjūčio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 47 398,05 Eur (163 656 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 58 541,92 Eur (202 133,54 Lt), t. y. deklaravo 11 143,87 Eur (38 477,54 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 9 953,66 Eur (34 368 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 12 293,87 Eur (42 448,28 Lt), t. y. deklaravo 2 340,21 Eur (8 080,28 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 2 107,28 Eur (7 276 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 4 447,49 Eur (15 356,28 Lt), t. y. deklaravo 2 340,21 Eur (8 080,28 Lt) mažiau;

2012 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 3 8052,02 Eur (131 386 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 48 579,21 Eur (167 734,29 Lt), t. y. deklaravo 10 527,19 Eur (36 348,29 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 7 990,91 Eur (27 591 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 10 201,62 Eur (35 224,14 Lt), t. y. deklaravo 2 210,71 Eur (7 633,14 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 407,21 Eur (1 406 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 2 617,92 Eur (9 039,14 Lt), t. y. deklaravo 2 210,71 Eur (7 633,14 Lt) mažiau;

2012 m. spalio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 35 285,85 Eur (121 835 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 46 896,70 Eur (161 924,91 Lt), t. y. deklaravo 11 610,84 Eur (40 089,91 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 7 409,93 Eur (25 585 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 9 848,20 Eur (34 003,88 Lt), t. y. deklaravo 2 438,28 Eur (8 418,88 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 286,14 Eur (988 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 2 152,13 Eur (7 430,88 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 2 438,28 eurų (8 418,88 Lt) mažiau;

2012 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 40 790,95 Eur (140 843 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 55 015,03 Eur (189 955,89 Lt), t. y. deklaravo 14 224,08 Eur (49 112,89 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 8 566,09 Eur (29 577 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 11 553,15 Eur (39 890,71 Lt), t. y. deklaravo 2 987,06 Eur (1 0313,71 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 089,26 Eur (3 761 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 4 076,32 Eur (14 074,71 Lt), t. y. deklaravo 2 987,06 Eur (10 313,71 Lt) mažiau;

2012 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 28 899,15 Eur (99 783 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 45 100,53 Eur (155 723,11 Lt), t. y. deklaravo 16 201,38 Eur (55 940,11 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 6 068,70 Eur (20 954 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 9 470,99 Eur (32 701,43 Lt), t. y. deklaravo 3 402,29 Eur (11 747,43 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 833,87 Eur (6 332 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 568,42 Eur (5 415,43 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 3 402,29 Eur (11 747,43 Lt) mažiau;

2013 m. sausio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 39 944,68 Eur (137 921 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 61 865,93 Eur (213 610,68 Lt), t. y. deklaravo 21 921,25 Eur (75 689,68 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 8 388,26 Eur (28 963 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 12 991,73 Eur (44 857,83 Lt), t. y. deklaravo 4 603,46 Eur (15 894,83 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 785,74 Eur (2 713 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 5 389,20 Eur (18 607,83 Lt), t. y. deklaravo 4 603,46 Eur (15 894,83 Lt) mažiau;

2013 m. vasario mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 19 573,97 Eur (67 585 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 35 032,43 Eur (120 959,98 Lt), t. y. deklaravo 15 458,46 Eur (53 374,98 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 4 110,58 Eur (14 193 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 7 356,86 Eur (2 5401,75 Lt), t. y. deklaravo 3 246,28 Eur (11 208,75 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 3 158,89 Eur (10 907 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 87,39 Eur (301,75 Lt) mokėtino į biudžetą PVM , t. y. deklaravo 3 246,28 Eur (11 208,75 Lt) mažiau;

2013 m. kovo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 26 642,44 Eur (91 991 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 49 404,68 Eur (170 584,49 Lt), t. y. deklaravo 22 762,25 Eur (78 593,49 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 5 594,88 Eur (19 318 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 10 374,95 Eur (35 822,64 Lt), t. y. deklaravo 4 780,07 Eur (16 504,64 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 791,01 Eur (6 184 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 2 989,06 Eur (10 320,64 Lt) mokėtino į biudžetą PVM. t. y. deklaravo 4 780,07 Eur (16 504,64 Lt) mažiau;

2013 m. balandžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 28 210,44 Eur (97 405 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 55 648,43 Eur (192 142,90 Lt), t. y. deklaravo 27 437,99 Eur (94 737,90 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 5 924,18 Eur (20 455 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 11 686,16 Eur (40 349,96 Lt), t. y. deklaravo 5 761,98 Eur (19 894,96 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 334,57 Eur (4 608 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 4 427,41 Eur (15 286,96 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 5 761,98 Eur (19 894,96 Lt) mažiau;

2013 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 37 428,46 Eur (129 233 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 45 458,97 Eur (156 960,74 Lt), t. y. deklaravo 8 030,51 Eur (27 727,74 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 7 860 Eur (27 139 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 9 546,40 Eur (32 961,82 Lt), t. y. deklaravo 1 686,41 Eur (5 822,82 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 448,62 Eur (1 549 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 2 135,03 Eur (7 371,82 Lt), t. y. deklaravo 1 686,41 Eur (5 822,82 Lt) mažiau.

5.2. Šias deklaracijas su A. A. žinomais neteisingais duomenimis bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi A. P. elektroninio deklaravimo būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Tokiu būdu A. A., veikdamas per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, laikotarpiu nuo 2011-09-01 iki 2013-05-31 iš viso 21-oje PVM deklaracijoje neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 59 649,53 Eur (205 957,88 Lt) mokėtino į biudžetą PVM.

5.3. Be to, A. A., pažeisdamas Gyventojų pajamų mokesčio 2002-07-02 Įstatymo Nr. IX- 1007 23 straipsnio 1 dalies reikalavimą nuolatiniam Lietuvos gyventojui apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimą deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikiant deklaracijas, laikotarpiu nuo 2011-09-11 iki 2013-05-18 27 UAB „xxx“ darbuotojams išmokėdamas apskaitos dokumentais nepagrįstas ir apskaitos registruose neužregistruotas, iš viso 197 667,52 Eur (682 506,41 Lt) su darbo santykiais susijusias išmokas (261 882,34 Eur (904 227,36 Lt) priskaičiuota suma), kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos gyventojo A klasės pajamoms, neišskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybės biudžetą iš viso (40 650,02 Eur) 140356,39 Lt gyventojų pajamų mokesčio bei per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, elektroniniu būdu Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdamas 3 (tris) – 2011, 2012, 2013 metų – „Metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio“ deklaracijas (forma FR0573), jose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis:

2011 metų metinėje A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos 16 eilutėje „Išmokų apmokestinamųjų (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio) ir neapmokestinamų išmokų suma“ nenurodė iš viso 37 369,50 Eur (129 029,41 Lt); 17 eilutėje „Išskaičiuota pajamų mokesčio suma“ nenurodė iš viso 5729,57 Eur (19 783,05 Lt);

2012 metų metinėje A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos 16 eilutėje „Išmokų apmokestinamųjų (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio) ir neapmokestinamų išmokų suma“ nenurodė iš viso 142 744,20 Eur (492 867,16 Lt); 17 eilutėje „Išskaičiuota pajamų mokesčio suma“ nenurodė iš viso 22 262,89 Eur (76 869,30 Lt);

2013 metų metinėje A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos 16 eilutėje „Išmokų apmokestinamųjų (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio) ir neapmokestinamų išmokų suma“ nenurodė iš viso 81 768,65 Eur (282 330,79 Lt); 17 eilutėje „Išskaičiuota pajamų mokesčio suma“ nenurodė iš viso 12 657,56 Eur (43 704,04 Lt);

5.4. Be to, A. A., pažeisdamas Valstybinio socialinio draudimo 1991-05-21 įstatymo Nr. 1-1336 9 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoti, išskaityti ir mokėti nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, taip pat reikalavimą įmokas mokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą draudėjui teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų, laikotarpio 2011-09-11–2013-05-18 apskaitoje neparodyto priskaičiuoto 261 882,34 Eur 904 227,36 Lt darbo užmokesčio (išmokėtas 197 667,52 Eur (682 506,41 Lt)) nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš viso 104 551,33 Eur (360 994,84 Lt) t. y. (30,98 proc.) socialinio draudimo įmokų, iš viso 80 986,53 Eur (279 630,28 Lt), (3 proc.) sveikatos draudimo įmokų, iš viso 7 835,01 Eur (27 052,71 Lt) ir (6 proc.) privalomojo sveikatos draudimo įmokų, iš viso 15 729,80 Eur (54 311,85 Lt) ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė iš viso 34 pranešimus, kuriuose deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, iš viso nedeklaravo 261 882,34 Eur (904 227,36 Lt) (871 051,16 + 26 889,04 + 6 287,16) apdraustųjų asmenų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos ir 104 551,33 Eur (360 994,84 Lt) (349 384,46+10 750,32+860,06) įmokų:

21 pranešime apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM versija 03) nedeklaravo iš viso 252 273,85 Eur (871 051,16 Lt) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (eilutėje P20.4), ir įmokų iš viso 101 188,73 Eur (349 384,46 Lt) (eilutėje P20.5);

8 pranešimuose apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2-SD) nedeklaravo iš viso 7 787,60 Eur (26889,04 Lt) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (eilutėje P5), ir įmokų iš viso 3 113,51 Eur (10 750,32 Lt) (eilutėje P6);

5 pranešimuose apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM versija 03) ir jo prieduose ataskaitose „Apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo laikotarpiai ir įmokos“ (forma SAM3SDP) nedeklaravo iš viso 1 820,89 Eur (6 287,16 Lt) darbuotojos – naujos darbo rinkos dalyvės L. P. – pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (ataskaitų eilutėje A.11), ir įmokų 249,09 Eur (860,06 Lt) (ataskaitų eilutėje A. 12);

5.5. Be to, A. A., pažeisdamas Garantinio fondo 2000-09-12 įstatymo Nr. VIII-1926 4 straipsnio 1 dalies reikalavimą, laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2011-12-31 neįtrauktas įstatymo numatytas privalomąsias įmokas – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,1 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos); o laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-08-31 – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), tai yra nuo 261 882,34 Eur (904 227,36 Lt) 27 darbuotojams apskaitoje neparodyto priskaičiuoto darbo užmokesčio nepriskaičiavo ir nesumokėjo Garantinį fondą 486,39 Eur (1 679,42 Lt) įmokų (129 029,41 Lt x 0,1 proc. + 775 197,95 Lt x 0,2 proc.).

5.6. Šiais veiksmais UAB „xxx“ ir A. A. laikotarpiu nuo 2011-09-11 iki 2013-05-18 Klaipėdos AVMI pateiktose mokesčių deklaracijose apie gautas UAB „xxx“ pajamas, turtą ir jų panaudojimą, taip pat VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktuose pranešimuose įrašė neteisingus duomenis, neįtraukė į apskaitą, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių ir įmokų iš viso 205 337,27 Eur (708 988,53 Lt), tuo padarydamas nuostolį: Valstybės biudžetui iš viso 100 299,55 Eur (346 314,27 Lt) (PVM 59 649,53 Eur (205 957,88 Lt), gyventojų pajamų mokesčio 40 650,02 Eur (140 356,39 Lt), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš viso 104 551,33 Eur (360 994,84 Lt) (279 630,28+27 052,71+54 311,85), Garantiniam fondui iš viso 486,39 Eur (1 679,42 Lt), ir gaudamas nurodyto dydžio finansinę naudą UAB „xxx“.

6. Juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „xxx“ ir A. A. nuteisti už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą:

6.1. UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, atstovaujamas direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „xxx“, turėjo teisę priimti sprendimus UAB „xxx“ vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, interesais ir naudai, apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, būtent: A. A., būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakingas už vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, reikalaujančią į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, reikalaujančią, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o šie apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, nustatantį, kad pinigai į kasą turi būti priimami pagal kasos pajamų orderį, o priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, 10 punktą, nustatantį, kad atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas, avansą arba kitas pinigų įplaukas, išduoda Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą arba kita), apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, tai yra:

laikotarpiu nuo 2012-08-16 iki 2013-05-18 pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė 162 022,42 Eur (559 431 Lt) gautų piniginių lėšų (iš jų 133 902,82 Eur (462 339,67 Lt) pajamos; 28 119,59 Eur (97 091,33 Lt) pardavimo PVM) už 18 darbuotojų klientams suteiktas paslaugas, todėl negalima nustatyti, kur šios UAB „xxx“ gautos pajamos – 162 022,42 Eur (559 431 Lt) – buvo panaudotos;

laikotarpiu nuo 2012-08-16 iki 2013-05-18 28 darbuotojams išmokėjo apskaitos dokumentais nepagrįstą ir apskaitos registruose neužregistruotą iš viso 71 264,34 Eur (246 061,52 Lt) dydžio darbo užmokestį, kurio darbo užmokesčio priskaitymo, mokėjimo žiniaraščiais nepagrindė, o buhalterinėje apskaitoje neužregistravo ūkinių operacijų: 95026,81 Eur (328 108,56 Lt) atlyginimo priskaitymo; iš viso 23 762,47 Eur (82 047,04 Lt) mokesčių ir įmokų išskaitymo iš priskaičiuoto atlyginimo (15 196,28 Eur (52 469,71 Lt) gyventojų pajamų mokesčio; 2 855,38 Eur (9 859,04 Lt) 3 proc. socialinio draudimo įmokų; 5 710,81 Eur (19 718,29 Lt) 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmokų); 29 486,90 Eur (101 812,37 Lt) 30,98 proc. socialinio draudimo įmokų priskaitymo; 190,05 Eur (656,21 Lt) įmokų į Garantinį fondą priskaitymo; 71 264,34 Eur (246 061,52 Lt) atlyginimo išmokėjimo.

6.2. Be to, jis, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, kad ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys yra privalomas apskaitos dokumentų rekvizitas, laikotarpiu nuo 2012-08-16 iki 2013-05-18 iš viso 38 (20+18) atvejais – 20 mokėjimo žiniaraščių, 18 kasos išlaidų orderių, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – 20 750,64 Eur (71 647,81 Lt) atlyginimo sumokėjimo 23 bendrovės „xxx“ darbuotojams, todėl negalima nustatyti, kam išmokėtos ir kur panaudotos UAB „xxx“ 20 750,64 Eur (71 647,81 Lt) grynosios piniginės lėšos.

6.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas, kad šios ūkinės operacijos nebūtų parodytos UAB „xxx“ buhalterinėje apskaitoje, A. A. duomenų apie nurodytas ūkines operacijas neperdavė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „xxx“ direktorei A. P., kuri, nesuvokusi A. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, ūkines operacijas pagrindžiančių apskaitos dokumentų į bendrovės apskaitą neįtraukė bei minėtų ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo.

6.4. Taigi UAB „xxx“ ir A. A. apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „xxx“ laikotarpio nuo 2012-08-16 iki 2013-05-18, veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

7. Juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „xxx“ ir A. A. įrašė ir pateikė aiškiai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą:

7.1. UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „xxx“ steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „xxx“ turėjo teisę priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu ir interesais, siekdamas įmonės naudai išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai: A. A., būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas, pagal Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 Įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą, tyčia, pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio 2002-03-05 įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad prekės ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį, prekės ir (arba) paslaugos teikiamos pagal šio Įstatymo nuostatas šalies teritorijoje; prekės ir (arba) paslaugos teikiamos apmokestinamojo asmens vykdant jo ekonominę veiklą yra apmokestinamos pridėtinės vertės (PVM) mokesčiu, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą apskaičiuoti PVM mokestį, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, tyčia, siekdamas išvengti 28 119,59 Eur (97 091,33 Lt) PVM sumokėjimo į Valstybės biudžetą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė UAB „xxx“ direktorei A. P., nesuvokusiai A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, laikotarpiu nuo 2012-08-01 iki 2013-05-18 neteisingus ir tikrovės neatitinkančius buhalterinės apskaitos duomenis apie įmonės pajamas ir turtą, skirtus įtraukti į Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamas deklaracijas. A. P., nesuvokusi A. A. daromos veikos nusikalstamo pobūdžio, į kitas PVM deklaracijas (forma FR0600) įrašė jai A. A. pateiktus aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „xxx“ pajamas ir turtą:

2012 m. rugpjūčio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 10 998,61 Eur ( 37 976 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 16 591,55 Eur (57 287,30 Lt), t. y. deklaravo 5 592,94 Eur (19 311,30 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 2 309,72 Eur (7 975 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 3 484,24 Eur (12 030,37 Lt), t. y. deklaravo 1 174,52 Eur (4 055,37 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 779,14 Eur (6 143 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 604,62 Eur (2 087 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. deklaravo 1 174,52 Eur (4 055,37 Lt) mažiau;

2012 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 29 389,77 Eur (101 477 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 431 25,88 Eur (148 905,04 Lt), t. y. deklaravo 13 736,11 Eur (47 428,04 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 6 171,80 Eur (21 310 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 9 056,39 Eur (31 269,89 Lt), t. y. deklaravo 2 884,58 Eur (9 959,89 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 819,91 Eur (2 831 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 2 064,67 Eur (7 128,89 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 2 884,58 Eur (9 959,89 Lt) mažiau;

2012 m. spalio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 42 868,98 Eur (148 018 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 58 310,95 Eur (201 336,04 Lt), t. y. deklaravo 15 441,97 Eur (53 318,04 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 9 002,55 Eur (31 084 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 12 245,36 Eur (42 280,79 Lt), t. y. deklaravo 3 242,81 Eur (11 196,79 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 953,78 Eur (6 746 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 5 196,59 Eur (17 942,79 Lt), t. y. deklaravo 3 242,81 Eur (1 1196,79 Lt) mažiau;

2012 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 39 867,35 Eur (137 654 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 52 672,05 Eur (181 866,04 Lt), t. y. deklaravo 12 804,69 Eur (44 212,04 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 8 372,05 Eur (28 907 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 11 061,03 Eur (38 191,53 Lt), t. y. deklaravo 2 688,99 Eur (9 284,53 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 325,88 Eur (4 578 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 4 014,87 Eur (13 862,53 Lt), t. y. deklaravo 2 688,99 Eur (9 284,53 Lt) mažiau;

2012 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 76 145,74 Eur (262 916 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 90 805,58 Eur (313 533,49 Lt), t. y. deklaravo 14 659,84 Eur (50 617,49 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 15 987,60 Eur (55 202 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 19 066,17 Eur (65 831,67 Lt), t. y. deklaravo 3 078,57 Eur (10 629,67 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 8 878,01 Eur (30 654 Lt) mokėtino i biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 11 956,58 Eur (41 283,67 Lt), t. y. deklaravo 3 078,57 Eur (10 629,67 Lt) mažiau;

2013 m. sausio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 27 150,14 Eur (93 744 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 42 275,12 Eur (145 967,53 Lt), t. y. deklaravo 15 124,98 Eur (52 223,53 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 5 701,46 Eur (19 686 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 8 877,71 Eur (30 652,95 Lt), t. y. deklaravo 3 176,25 Eur (10 966,95 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 155,29 Eur (3 989 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 2 020,95 Eur (6 977,95 Lt) mokėtino i biudžetą PVM, t. y. deklaravo 3 176,25 Eur (10 966,95 Lt) mažiau;

2013 m. vasario mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 13 273,86 Eur (45 832 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 26 154,76 Eur (90 307,16 Lt), t. y. deklaravo 12 880,90 Eur (44 475,16 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 2 787,59 Eur (9 625 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 5 492,58 Eur (18 964,77 Lt), t. y. deklaravo 2 704,98 Eur (9 339,77 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 4 176,90 Eur (14 422 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 471,92 Eur (5 082,23 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, t. y. deklaravo 2 704,98 Eur (9 339,77 Lt) mažiau;

2013 m. kovo mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 29 773,81 eurų (102 803 litų) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 40 131,87 eurų (138 567,32 litų), t. y. deklaravo 10 358,06 eurų (35 764,32 litų) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 6 252,61 eurų (21 589 litų) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 8 427,80 eurų (29 099,51 litų), t. y. deklaravo 2 175,19 eurų (7 510,51 litų) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 521,32 eurų (1 800 litų) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 653,88 eurų (5 710,51 litų) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 2 175,19 eurų (7 510,51 litų) mažiau;

2013 m. balandžio mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 37 985,11 Eur (131 155 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 58 886,98 Eur (203 324,95 Lt), t. y. deklaravo 20 901,86 Eur (72 169,95 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 7 977 Eur (27 543 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 12 366,40 Eur (42 698,69 Lt), t. y. deklaravo 4 389,39 Eur (15 155,69 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 233,49 Eur (4 259 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, nors turėjo deklaruoti 5 622,88 Eur (19 414,69 Lt), t. y. deklaravo 4 389,39 Eur (15 155,69 Lt) mažiau;

2013 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijos 11 eilutėje deklaravo 24 749,77 Eur (85 456 Lt) PVM apmokestinamų sandorių, nors turėjo deklaruoti 37 151,24 Eur (128 275,80 Lt), t. y. deklaravo 12 401,47 Eur (42 819,80 Lt) mažiau; 29 eilutėje deklaravo 5 197,52 Eur (17 946 Lt) pardavimo PVM, nors turėjo deklaruoti 7 801,83 Eur (26 938,16 Lt), t. y. deklaravo 2 604,31 Eur (8 992,16 Lt) mažiau; 36 eilutėje deklaravo 1 215,82 Eur (4 198 Lt) grąžintino iš biudžeto PVM, nors turėjo deklaruoti 1 388,48 Eur (4 794,16 Lt) mokėtino į biudžetą PVM, t. y. deklaravo 2 604,31 Eur (8 992,16 Lt) mažiau;

7.2. Šias deklaracijas su A. A. žinomais neteisingais duomenimis bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi A. P. elektroninio deklaravimo būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi A. A., veikdamas per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, laikotarpiu nuo 2012-08-01 iki 2013-05-31 iš viso 10-yje PVM deklaracijų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 28 119,59 Eur (97 091,33 Lt) mokėtino į biudžetą PVM.

7.3. Be to, A. A., pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 1 dalies reikalavimą nuolatiniam Lietuvos gyventojui apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimą deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikiant deklaracijas, laikotarpiu nuo 2012-08-16 iki 2013-05-18 28 (dvidešimt aštuoniems) UAB „xxx“ darbuotojams išmokėdamas apskaitos dokumentais nepagrįstas ir apskaitos registruose neužregistruotas iš viso 71 264,34 Eur (246 061,52 Lt) su darbo santykiais susijusias išmokas (95 026,81 Eur (328 108,56 Lt) priskaičiuota suma), kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos gyventojo A klasės pajamoms, neišskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybės biudžetą iš viso (15 196,28 Eur) 524 69,71 Lt gyventojų pajamų mokesčio bei per buhalterę A. P., tvarkiusią UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, elektroniniu būdu Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdamas 2 (dvi) – 2012, 2013 metų – „Metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio“ deklaracijas (forma FR0573), jose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis:

2012 metų metinėje A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos 16 eilutėje „Išmokų apmokestinamųjų (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio) ir neapmokestinamų išmokų suma“ nenurodė iš viso 48 872,43 Eur (168 746,71 Lt); 17 eilutėje „Išskaičiuota pajamų mokesčio suma“ nenurodė iš viso 7 846,79 Eur (27 093,39 Lt);

2013 metų metinėje A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos 16 eilutėje „Išmokų apmokestinamųjų (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio) ir neapmokestinamų išmokų suma“ nenurodė iš viso 46 154,38 Eur (159 361,85 Lt); 17 eilutėje „Išskaičiuota pajamų mokesčio suma“ nenurodė iš viso 7 349,49 Eur (25 376,32 Lt).

7.4. Be to, A. A., pažeisdamas Lietuvos Respublikos 1991-05-21 valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 9 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoti, išskaityti ir mokėti nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, taip pat reikalavimą įmokas mokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, 14 straipsnio 2 dalies reikalavimą draudėjui teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų: laikotarpio 2012-08-16-2013-05-18 apskaitoje neparodyto priskaičiuoto 95 026,81 Eur 328 108,56 Lt darbo užmokesčio (išmokėtų 71 264,34 Eur (246 061,52 Lt) nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš viso 38 053,09 Eur (131 389,70 Lt) t. y. (30,98 proc.) socialinio draudimo įmokų, iš viso 29 486,90 Eur (101 812,37 Lt), (3 proc.) sveikatos draudimo įmokų, iš viso 2 855,38 Eur (9 859,04 Lt) ir (6 proc.) privalomojo sveikatos draudimo įmokų, iš viso 5 710,81 Eur (19 718,29 Lt) ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė iš viso 19 pranešimų, kuriuose deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, iš viso nedeklaravo 95 026,81 Eur (328 108,56 Lt) (306 112,38 + 21 996,18) apdraustųjų asmenų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, ir 38 053,09 Eur (131 389,70 Lt) (122 595,63 + 8 794,07) įmokų:

10 pranešimų apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma S AM versija 03) nedeklaravo iš viso 88 656,27 Eur (306 112,38 Lt) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (eilutėje P20.4), ir įmokų iš viso 35 506,15 Eur (122 595,63 Lt) (eilutėje P20.5);

9 pranešimuose apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2-SD) nedeklaravo iš viso 6 370,53 Eur (21 996,18 Lt) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (eilutėje P5), ir įmokų iš viso 2 546,94 Eur (8 794,07 Lt) (eilutėje P6).

7.5. Be to, A. A., pažeisdamas Garantinio fondo 2000-09-12 įstatymo Nr. VIII-1926 4 straipsnio 1 dalies reikalavimą, laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2011-12-31 neįtrauktas įstatymo numatytas privalomąsias įmokas – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,1 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos); o laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-08-31 – įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), tai yra nuo 95 026,81 Eur (328 108,56 Lt) 28 darbuotojams apskaitoje neparodyto priskaičiuoto darbo užmokesčio nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Garantinį fondą 190,05 Eur (656,21 Lt) įmokų (328 108,56 Lt x 0,2 proc.).

7.6. Šiais veiksmais juridinis asmuo UAB „xxx“ ir A. A. laikotarpiu nuo 2012-08-16 iki 2013-05-18 Klaipėdos AVMI pateiktose mokesčių deklaracijose apie gautas UAB „xxx“ pajamas, turtą ir jų panaudojimą, taip pat VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktuose pranešimuose įrašė neteisingus duomenis, neįtraukė į apskaitą, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių ir įmokų iš viso 81 559,01 Eur (281 606,95 Lt), tuo padarydamas nuostolį: Valstybės biudžetui iš viso 43 315,87 Eur (149 561,04 Lt) (PVM 28 119,59 Eur (97 091,33 Lt), gyventojų pajamų mokesčio 15 196,28 Eur (52 469,71 Lt)), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš viso 38 053,09 Eur (131 389,70 Lt) (101 812,37 + 9 859,04+19718,29), Garantiniam fondui iš viso 190,05 Eur (656,21 Lt) ir gaudamas nurodyto dydžio finansinę naudą UAB „xxx“.

8. A. A. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą:

8.1. A. A., būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, ir UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, steigėju, akcininku, veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas ir todėl būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtas ir jo žinioje buvusias UAB „xxx“, UAB „xxx“ ir UAB „xxx“ pinigines lėšas, turėdamas tikslą jas pasisavinti ir siekdamas to, pranešime apie įtarimą nurodytomis aplinkybėmis apgaulingai tvarkydamas UAB „xxx“, UAB „xxx“ ir UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą, įrašydamas į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie minėtų įmonių pajamas, pelną ir turtą ir juos pateikdamas valstybės įgaliotoms institucijoms, pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės minėtoms bendrovėms priklausantį turtą – pinigines lėšas, t. y.:

laikotarpiu nuo 2009-06-23 iki 2013-05-18 į UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą neįtraukė iš viso 529 692,32 Eur (1 828 921,64 Lt) gautų piniginių lėšų, iš kurių: 292 220,06 Eur (1 008 977,42 Lt) sumokėjo darbuotojams atlyginimus, kurių mokėjimo buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė, likusius – 237 472,26 Eur (819 944,22 Lt) – pasisavino. Be to, jis buhalterinėje apskaitoje užregistravo 48 139,07 Eur (166 214, 58 Lt) atlyginimo darbuotojams išmokėjimą, tačiau iš jų 40 677,85 Eur (140 452,49 Lt) neišmokėjo, o pasisavino;

laikotarpiu nuo 2011-07-27 iki 2013-05-18 į UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą neįtraukė iš viso 343 694,88 Eur (1 186 709,67 Lt), iš kurių: 224 580,63 Eur (775 432,00 Lt) sumokėjo darbuotojams atlyginimus, kurių mokėjimo buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė, likusius 146 027,36 Eur (504 203,26 Lt) pasisavino. Be to, buhalterinėje apskaitoje užregistravo 26 913,11 Eur (92 925,59 Lt) atlyginimo darbuotojams išmokėjimą, tačiau iš jų 22 259,12 Eur (76 856,28 Lt) ne išmokėjo, o pasisavino;

laikotarpiu nuo 2012-06-14 iki 2013-05-18 į UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą neįtraukė iš viso 162 022,42 Eur (559 431 Lt), iš kurių: 71 264,34 Eur (246 061,52 Lt) sumokėjo darbuotojams atlyginimus, o likusius 90 758,07 Eur (313 369,48 Lt) pasisavino. Be to, buhalterinėje apskaitoje užregistravo 26 118,06 Eur (90 180,45 Lt) atlyginimo darbuotojams išmokėjimą, tačiau iš jų 20 750,64 Eur (71 647,81 Lt) neišmokėjo, o pasisavino.

8.2. Tokiu būdu A. A. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, t. y. UAB „xxx“, UAB „xxx“ ir UAB „xxx“ priklausantį turtą – pinigines lėšas, iš viso 557 945,30 Eur (1 926 473,54 Lt).

9. A. A. nuteista už tai, kad veikdama bendrininkų grupe, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:

9.1. A. A., būdama UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, direktore, pagal Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakinga už vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdama bendrai su UAB „xxx“ steigėju ir faktiškai įmonės veiklai vadovavusiu A. A. bei vykdydama jo nurodymus, laikotarpiu nuo 2011-03-31 iki 2012-02-29, pažeisdama Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus ir reikalaujančią, kad šiuose dokumentuose būtų nurodytas ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, 11 (vienuolika) atvejų tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas pagrindė laikotarpiu nuo 2011-03-31 iki 2012-02-29 išrašytais ir jos pasirašytais 11 (vienuolika) kasos išlaidų orderių (2011-03-31 kasos išlaidų orderį Nr. 11/09 60 000 Lt; 2011-04-30 kasos išlaidų orderį Nr. 11/14 45 000 Lt; 2011-05-31 kasos išlaidų orderį Nr. 11/15 10 000 Lt; 2011-06-30 kasos išlaidų orderį Nr. 11/16 22 824,89 Lt; 2011-07-31 kasos išlaidų orderį Nr. 11/17 33 730,85 Lt; 2011-08-31 kasos išlaidų orderį Nr. 11/18 48 346,50 Lt; 2011-09-30 kasos išlaidos orderį Nr. 11/26 158 972,51 Lt; 2011-11-30 kasos išlaidų orderį Nr. 11/37 130 000 Lt; 2011-12-30 kasos išlaidų orderį Nr. 11/42 160 559,21 Lt; 2011-01-31 kasos išlaidų orderį Nr. 12/05 21 688,66 Lt; 2012-02-29 kasos išlaidų orderį Nr. 12/09 31 887,13 Lt ), pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, t. y. 723 009,75 Lt (209 398,09 Eur) piniginių lėšų sumokėjimo A. A., bei nustatyti, kam šios UAB „xxx“ priklausiusios grynosios piniginės lėšos buvo išmokėtos.

9.2. Dėl šių pažeidimų pagal UAB „xxx“ organizuotą ir tvarkytą buhalterinę apskaitą negalima iš dalies nustatyti laikotarpio nuo 2011-03-31 iki 2012-02-29 UAB „xxx“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

10. A. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis veikdamas organizuota grupe su A. A., Ž. N., A. I., T. S., E. J., E. Č., I. K., J. L., I. S. P., L. D., turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos: laikotarpiu nuo 2009-10-13 iki 2013-05-18 dirbdamas apsaugos darbuotoju A. A. įkurtų bei faktiškai vadovautų bendrovių UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, UAB „xxx“ įmonės kodas xxxx, naktiniame klube „Paradise“ (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, vykdydamas A. A., Ž. N. ir klubo administratorėmis dirbusių I. K., E. Č. ir L. D. nurodymus ir veikdamas su šiais asmenimis organizuotoje grupėje, teikė transporto ir apsaugos paslaugas O. K., G. K., S. N., D. L., I. R., M. J., M. B., J. K.-P., dirbusioms klube šokėjomis, bei neoficialiai, jam žinant, to pageidavusiems klientams teikusias seksualines paslaugas, sutartinai vadintas „privatus šokis“, „escort paslauga“, klube buvusiuose „Jakuzzi“ (sūkurinės vonios) kambariuose, arba viešbučiuose, t. y. užtikrindavo seksualines paslaugas klube bei viešbučiuose teikiančioms merginoms saugumą, klubo administratorėms nurodžius, automobiliais gabendavo jas su klientais į viešbutį, kai seksualinės paslaugos būdavo teikiamos ne klube ir parveždavo jas atgal, gaudamas už tai grupės organizatoriaus – A. A. nustatytą, merginoms sumokėto už suteiktas seksualines paslaugas piniginio atlygio, kuris per nurodytą laikotarpį sudarė ne mažiau kaip 90 000 Lt (26 065,80 Eur), dalį.

11. A. I. buvo kaltinamas tuo, kad jis veikdamas organizuota grupe su A. A., Ž. N., T. Š., A. P., E. J., E. Č., I. K., J. L., I. S. P., L. D., turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos: laikotarpiu nuo 2011-10-16 iki 2013-05-18 dirbdamas apsaugos darbuotoju A. A. įkurtos bei faktiškai vadovautos bendrovės UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, naktiniame klube „P. C.“ (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, vykdydamas A. A., Ž. N. ir klubo administratorėmis dirbusių J. L., I. S. P., L. D. nurodymus ir veikdamas su šiais asmenimis organizuotoje grupėje, teikė transporto ir apsaugos paslaugas I. R., M. B., J. K.-P., J. V., dirbusioms klube šokėjomis bei neoficialiai, jam žinant, to pageidavusiems klientams teikusias seksualines paslaugas, sutartinai vadintas „privatus šokis“, „escort paslauga“, klubuose buvusiuose „Jakuzzi“ (sūkurinės vonios) kambariuose, arba viešbučiuose, t. y. užtikrindavo seksualines paslaugas klube bei viešbučiuose teikiančioms merginoms saugumą, klubo administratorėms nurodžius, automobiliais gabendavo jas su klientais į viešbutį, kai seksualinės paslaugos būdavo teikiamos ne klube ir parveždavo jas atgal, gaudamas už tai grupės organizatoriaus – A. A. nustatytą dalį merginoms sumokėto už suteiktas seksualines paslaugas piniginio atlygio, kuris per nurodytą laikotarpį sudarė ne mažiau kaip 85 000 Lt (24 617,70 Eur) dalį.

12. A. A. buvo kaltinamas tuo, kad legalizavo nusikalstamu būdu įgytus pinigus, o būtent: būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šios bendrovės vadovas, siekdamas įteisinti žinomai nusikalstamu būdu, t. y. iš prostitucijos gautas pinigines lėšas, organizuodamas UAB „xxx“ dirbusių merginų prostituciją ir jai vadovaudamas, klube „Paradise“, esančiame (duomenys neskelbtini), organizavo atsiskaitymą už suteiktas paslaugas, taip pat – seksualines, banko kortelėmis. Tokiu būdu laikotarpiu nuo 2009-10-20 iki 2012-03-21 į UAB „xxx“ AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 7 (septynis) kartus už suteiktas paslaugas 16 mokėjimo priemonių iš viso buvo sumokėta 42 270,77 Eur (145 952,50 Lt), iš kurių 5 792,40 Eur (20 000 Lt) – už seksualines paslaugas. Tai padarius pasikeitė šių, iš nusikalstamos veikos – prostitucijos gautų pinigų – 5 792,40 Eur (20 000 Lt) teisinė padėtis: jie buvo įteisinti Lietuvos Respublikos finansų sistemoje, t. y. legalizuoti bei panaudoti „xxx“ ūkinėje finansinėje veikloje ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje.

13. Taip pat A. A. buvo kaltinamas ir tuo, kad būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis šios bendrovės vadovas, siekdamas įteisinti žinomai nusikalstamu būdu, t. y. iš prostitucijos gautas pinigines lėšas, organizuodamas UAB „xxx“ priklausančiame klube „Paradise“, esančiame (duomenys neskelbtini), dirbusių merginų prostituciją ir jai vadovaudamas, laikotarpiu nuo 2009-09-01 iki 2013-08-31 už merginų suteiktas seksualines paslaugas gavo ne mažiau kaip 16 797,96 Eur (58 000 Lt) pajamų. Faktiškai įmonei nevadovavusi UAB „xxx“ direktorė A. A., vykdydama faktinio bendrovės savininko ir vadovo A. A. nurodymus, už įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytus, gautus iš teisėtos įmonės veiklos pinigus, taip pat gautus neteisėtai, t. y. iš prostitucijos, pirko prekes ir paslaugas, reikalingas bendrovės veiklai, jų įsigijimą pagrįsdama sumokėjimą grynais pinigais patvirtinančiais dokumentais, taip įtvirtindama tikrovės neatitinkančius duomenis, kad UAB „xxx“ yra jai skolinga. Tęsiant nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2009-11-02 iki 2012-03-31 A. A., veikdama bendrai su A. A., vykdydama jo nurodymus ir apgaulingai tvarkydama buhalterinę apskaitą, 19 kasos išlaidų orderiais iš viso pagrindė 264 095,66 Eur (911 869,50 Lt) grynųjų pinigų išmokėjimą iš kasos A. A., taip pakeičiant ir 5 647,59 Eur (19 500 Lt), gautų iš prostitucijos, t. y. nusikalstamos veikos, teisinę padėtį. Tokiu būdu šie pinigai buvo įteisinti Lietuvos Respublikos finansų sistemoje, t. y. legalizuoti bei panaudoti UAB „xxx“ ūkinėje finansinėje veikloje ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

14. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl A. P. išteisinimo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, A. I. išteisinimo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, A. A. išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį panaikinti, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 80 MGL, t. y. 3 012,80 Eur dydžio baudą;

A. I. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 80 MGL, t. y. 3 012,80 Eur dydžio baudą;

A. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje, t. y. už žinomai nusikalstamu būdu gautų lėšų legalizavimą bei panaudojimą UAB „xxx“ ūkinėje finansinėje veikloje ir paskirti jam laisvės atėmimo 3 metams bausmę;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis už šių nusikalstamų veikų padarymą paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu su teismo nuosprendžiu paskirtomis už kitas nusikalstamas veikas bausmėmis ir paskirti galutinę bausmę laisvės atėmimą 5 metams ir 200 MGL, t. y. 7 532 Eur dydžio baudą.

Prokuroras nurodo, kad šioje nuosprendžio dalyje, pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo teisme metu tinkamai ištyręs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, neįvertino arba netinkamai įvertino jų dalį, pagrindžiančią kaltinamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių jų veiksmuose buvimą. Dėl to nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas ir priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą dalyje dėl kaltinamųjų padarytos veikos baudžiamosios teisinės kvalifikacijos, todėl nurodytose dalyse priimtas nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.

Prokuroras nesutinka su teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu nuosprendžio dalyje dėl A. P. ir A. I. išteisinimo pagal 307 straipsnio 1 dalį. Darydamas galutinę išvadą dėl kaltinamųjų kaltės, teismas nepasisakė dėl kitų byloje esančių, teismo įrodymais pripažintų, duomenų, kurie, juos vertinant su kitais byloje surinktais įrodymais loginio integralumo požiūriu, taip pat vertinant pačių kaltinamųjų parodymus jų sąžiningumo ir, tuo pačiu, teisingumo nustatymo požiūriu, prokuroro nuomone, leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog kaltinamieji jiems inkriminuotas veikas padarė, kadangi jų veikoje yra visi būtinieji inkriminuotos veikos požymiai.

Prokuroras nurodo, jog tiesioginės tyčios pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos, gaunant už tai pinigines pajamas, buvimą kaltinamųjų veiksmuose patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti O. K. parodymai, kuri nurodė, kad kartais merginas su klientais veždavo ir apsaugos darbuotojas Arnoldas. Jo paprašydavo administratorė tuo atveju, jei nebūdavo Tado. Ją su klientu yra vežęs Arnoldas į viešbutį „Radisson“, bet tada ji seksualinių paslaugų neteikė.

Be to, skunde nurodoma, kad, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pats A. P. parodė, kad dažniausiai Klaipėdos mieste klientai merginas veždavosi į „xxx“ viešbutį senamiestyje, į viešbutį „xxx“ ir į kitus prabangius viešbučius. Jei jo paprašydavo administratorė, jis merginas iki jų kliento nurodomo viešbučio veždavo nuosavu automobiliu „Mazda Primacy“. Vežė kelis kartus. Už išvažiavimą šokėjos gaudavo apie 1 000 litų. Pinigus perduodavo administratorei E. Č.. Administratorė iš tų pinigų duodavo jam po 10 ar 20 Lt už merginų nuvežimą. Jis niekada nesaugojo viešbučio, kur merginos buvo apsistojusios. Klubui buvo naudinga, nes merginų išvažiavimai su klientais nešdavo pelną. Ką merginos veikdavo išvykusios iš klubo nežino. Po valandos nuvykdavęs pasiimti merginų jis jusdavo sklindantį nuo merginų alkoholio kvapą. Merginos iš viešbučių grįždavo kartais su klientais, kartais be jų. Apie tai, kad merginos išvažiavusios teikdavo seksualines paslaugas, jis nežinojo. Papildomos apklausos metu, perklausęs tyrimo metu fiksuotus ir įrašytus pokalbius telefonu, A. P. paaiškino, kad pokalbyje Nr. 649 balsas yra jo. Pakomentuoti gali tiek, kad administratorė jo paprašė iš viešbučio „xxx“ parvežti šokėją. Į klausimą ar dažnai nuveždavo ir parveždavo šokėjas, atsakė, kad nedažnai: vieną, du kartus, vežė į bernvakarius, kur jos šokdavo. Į klausimą, ar jis dalyvavo tose bernvakariuose ir ar gali patvirtinti, kad merginos ten šokdavo, atsakė, kad yra dalyvavęs vieną kartą, viešbutyje „xxx“. Ten mergina tikrai tik šoko. Kitur nedalyvavo. Ten atvažiuodavo tik paimti merginų.

Prokuroro teigimu, tiesioginės tyčios pelnytis iš prostitucijos abiejų kaltinamųjų veiksmuose buvimą pagrindžia ir nuteistosios L. D. parodymai, kad T. Š. ir A. P. buvo Klaipėdos klubo apsaugos darbuotojai, E. J. ir A. I. Vilniaus klubo apsaugos darbuotojai. Jie administratorių nurodymų vežiodavo merginas su klientais, lydėdavo klientus iki bankomato išsiimti grynųjų pinigų, bei prižiūrėdavo klubuose tvarką.

Skunde nurodoma, kad kaltinamųjų tiesioginės tyčios buvimą pagrindžia ir teisiamojo posėdžio metu pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu įrašyti pokalbiai telefonu ir trumposios žinutės (SMS), atskleidžiantys kaltinamųjų kontaktus su klubuose dirbusiomis administratorėmis, pastarųjų nurodymus atvežti į klubą klientus, taip pat nuvežti be parvežti su klientais iš klubų išėjusias šokėjas, esant reikalui palaukti kol pasibaigs jų buvimo su klientais laikas, arba pristatyti gėrimus. A. I. kaltei pagrįsti reikšmingi pokalbiai yra užfiksuoti byloje esančiuose elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokoluose: pokalbio Nr. 210, vykstančio tarp A. I. ir klubo administratorės turinys rodo, kad A. I. automobiliu išvažiavo paimti su klientu išvykusios klubo darbuotojos. Pokalbio metu A. I. laikosi konspiracijos ir išvykusios merginos vardu nevadina. Pokalbio Nr. 2699 turinys atskleidžia, kad mergina, išvykusi iš klubo su klientu, laikui pasibaigus skambina klubo administratorei ir prašo atsiųsti Andrių ten pat, kur jis ją paliko. Tai rodo, jog kaltinamasis merginą darbo metu nuvežė klientui (arba su klientu) nurodytu adresu, o vėliau buvo atsiųstas ją pasiimti ir parvežti į klubą. Kad jis tai padarė, patvirtina pokalbis Nr. 2781. Labai informatyvūs pokalbiai užfiksuoti pokalbiai Nr. 831, 841, 843, 1913, 1917, 2738 ir 2739 tarp A. I. ir klubo administratorės. Pokalbių turinys atskleidžia, kad A. I. vežė merginas su klientais ir/arba pas klientus, laukdavo, kol pasibaigs jų buvimo su klientais laikas ir parveždavo jas į klubą. Pokalbių turinys atskleidžia A. I. tyčiai ir jos turiniui nustatyti svarbias aplinkybes: 1) jis ne tik nuveža klubo darbuotojas su klientais į pastarųjų pasirinktas vietas, bet ir laukia jų vietoje, tokiu būdu užtikrindamas saugumą; 2) visa tai vyksta jau po klubo darbo valandų, kadangi administratorė, privalanti sulaukti su klientais išvykusių merginų, klube užsirakina. Pastaroji aplinkybė aiškiai paneigia A. I. parodymų versiją, jog merginas, jo įsitikinimu, jis pavėžėdavo jų teikiamoms pagal darbo funkcija paslaugoms atlikti (šokti privačius šokius bernvakariuose ir pan.). Prokuroro teigimu, informatyvus ir reikšmingas klausimui dėl A. I. kaltės spręsti yra pokalbis Nr. 864, kurio metu klubo administratorė skambina tą dieną nedirbančiai administratorei I. S. P. ir informuoja apie susiklosčiusią situaciją: „<...> klausyk, aš tokiu klausimu, aš nežinau ką daryti, aš iki šiol darbe sėdžiu <...>. Biški supranti, Samanta su Oksana išsinešimui <...> ir jos dingo, jos nekelia telefono, nieko. Ką man daryti, užrakinti klubą ir varyti namo?“. Pokalbis Nr. 865: administratorės aptaria, kokių veiksmų reikia imtis, kadangi nė viena iš su klientais išvykusių merginų neatsiliepia telefonais. Pyksta, kad teikti paslaugas klientams jos išvyko nepasiėmusios klubo telefonų. Tariasi, jog apie tai reikėtų informuoti Živilę (Ž. N.). J. L., aptarinėjant susiklosčiusią situaciją ir galimus jos sprendimo būdus pasako, kad kartu su ja klube yra A. I., kuris taip pat laukia, kada galės merginas parvežti iš klientų. Iš vykstančio pokalbio turinio seka, jog pokalbio dalyviai žino, kad merginos su klientais išvyko teikti seksualines paslaugas. A. P. kaltei pagrįsti reikšmingi pokalbiai Nr. 646, 649.

Apeliantas nurodo, kad skunde išdėstytos aplinkybės, pagrindžiančia, jog: 1) tiek A. I., tiek ir A. P., klubų administratorių nurodymu veždavo klubo šokėjas su klientais į pastarųjų pageidaujamas vietas, tame tarpe - viešbučius, bei, pasibaigus nustatytam laikui, apie kurį jie būdavo informuojami, jas parveždavo į klubą; 2) atvejais, kai klientai apmokėdavo buvimo su merginomis laiką, tokie merginų vežimai vykdavo ne tik klubų darbo metu, bet ir jam pasibaigus, po klubų darbo laiko, kai, nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju jų pavežimu užsiimančių asmenų požiūriu, merginų buvimo su klientais nebuvo galima pateisinti darbo funkcijų atlikimu; 3) kaltinamiesiems už vežimo paslaugas buvo apmokama.

Prokuroro teigimu, aptarti duomenys, vertinant juos su kitais byloje esančiais duomenimis, leidžia daryti abejonių nesukeliančią išvadą, jog kaltinamieji A. I. ir A. P., kaip asmenys, atitinkantys vadinamąjį vidutiniškai protingo žmogaus kriterijų, turintys pakankamą objektyviam ir kritiškam vykstančių aplinkybių vertinimui amžių, išsilavinimą bei gyvenimišką patirtį, taip pat palaikydami kontaktus su informaciją apie klubų veiklą platinančiais trečiaisiais asmenimis (klientais, taksi vairuotojais), ne tik galėjo, bet ir turėjo suprasti bei suprato, jog jų vežamos su klientais į įvairius viešbučius klubo šokėjos už atlygį teikia intymaus pobūdžio paslaugas, o dalis šių gaunamų bendrininkų grupės naudai pajamų atitenka ir jiems, kaip bendrininkų grupės nariams ir tai suprasdami toliau veikė nusikalstamai. Šios aplinkybės taip pat paneigia ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu šių kaltinamųjų duotų parodymų, neigiančių tokio supratimo (žinojimo) buvimą, teisingumą bei pagrindžia tiesioginės tyčios pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos jų veiksmuose buvimą.

Prokuroras taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria A. A. išteisintas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nulėmusias neteisingą baudžiamojo įstatymo pritaikymą dalyje dėl inkriminuotos veikos teisinės kvalifikacijos.

Nuosprendyje teismas nurodė, kad kaltinamojo tikslas, atliekant visus jam inkriminuotus veiksmus, buvo užsiimti legalia veikla, taip pat, prisidengus legalia veikla teikti nelegalias paslaugas, iš to gauti neapmokestintų pajamų, kurias galėtų naudoti savais tikslais, pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, nenurodant valstybės institucijoms iš šios veiklos gaunamų pajamų, kad jos nebūtų apmokestintos, o už tai, kaip nuosprendyje nurodo teismas, A. A., ir jo įsteigti bei vadovauti juridiniai asmenys jau buvo pripažinti kaltais pagal BK 202 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kartodamas šią išvadą toje pačioje nuosprendžio pastraipoje, teismas nurodo manantis, kad vienintelis ir pagrindinis A. A. tikslas buvo ne siekis slėpti ir legalizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą, o tiesiog užsiimti neteisėta ūkine, komercine veikla. Šioje byloje nei A. A., nei jo įsteigti ir vadovauti juridiniai asmenys nebuvo kaltinti ir nebuvo pripažinti kaltais dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia ir teismo išvados dėl A. A. veiklos tikslų – užsiimti neteisėta ūkine, komercine veikla bei pastarojo tikslo netapatinimo su tikslu nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens turtą, gautą nusikalstamu būdu, teisingumą.

Skunde taip pat nurodoma, kad tokį teismo motyvą vertinant kaip rašybos klaidą ir laikant, jog teismas mintyje turėjo A. A. nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei šios nusikalstamos veikos sudėties suponuojamų tikslų pasiekimą, sprendžiant klausimą dėl tyčios A. A. veiksmuose pagal BK 216 straipsnį aptariamuose epizoduose buvimo, būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog kaltininkas, vykdydamas nusikalstamą veiką turi ne vieną, o keletą tikslų, kurių įgyvendinimo siekia vieningais ar kiekvienam tikslui atskirai pasiekti būtinais veiksmais. Tokios situacijos teisinės kvalifikacijos požiūriu yra sprendžiamos remiantis baudžiamosios teisės teorijos nustatytomis nusikaltimų daugėto kvalifikavimo taisyklėmis, be kito numatančiomis, kad vieningos tyčios (tikslo) apibrėžtos nusikalstamos veikos kvalifikuotinos kaip realioji arba idealioji nusikalstamų veikų sutaptys Prokuroro teigimu, kaltininko tikslas vedant apgaulingą buhalterinę apskaitą gauti turtinę naudą juridinio asmens ir/arba Valstybės sąskaita, nepaneigia savarankiškos tyčios bei tikslo legalizuoti nusikalstamų būdu įgytus pinigus ar turtą, kvalifikuotino kaip nusikalstama veika pagal atskirą BK straipsnį, buvimo, o tokia veika, atsižvelgiant į nusikalstamais veiksmais siekiamų tikslų tarpusavio santykį, turėtų būti kvalifikuojama kaip savarankiška, arba sutampanti su kita nusikalstama veika (pavyzdžiui, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje).

Prokuroras nurodo, kad teismas neskundžiama nuosprendžio dalimi pripažino, kad A. A. tyčiniais veiksmais organizavo apgaulingą buhalterinę apskaitą jo įsteigtuose ir faktiškai vadovautuose juridiniuose asmenyse, per kuriuos buvo teikiamos naktinių klubų paslaugos. Teismas sutiko su prokuroro pozicija, jog tokie A. A. veiksmai, kartu su klaidingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimu (BK 220 straipsnis) buvo nukreipti į neapskaitytų ir todėl neapmokestinamų pajamų sau ir bendrininkams gavimą, tokiu būdu padarant žalą Valstybei. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip nusikalstama veika, siekiant, kad ji nebūtų atskleista, reikalauja ne tik tam tikrų slaptumo (konspiracijos) priemonių taikymo (pvz. neapskaitytų lėšų slėpimo, būtinumo kaip galima mažiau naudoti tokias lėšas fiksuojančius asmeninius įrašus, juos slėpti), bet ir finansinio (aritmetinio) balanso laikymosi, t. y. neapskaitytas pajamas negalima naudoti apskaitomoms išlaidoms finansuoti. Priešingu atveju bus gautas neigiamas prekybos balansas, kuris ilgainiui galėtų sukelti įtarimą kontroliuojančioms institucijoms.

Iš kaltinamųjų ir liudytojų parodymų matyti, jog už kubo „xxx“, veikusio Klaipėdoje darbuotojų suteiktas paslaugas gautus ir buhalterinėje apskaitoje nepaskaitytus pinigus, kartu su pinigais, kurie būdavo apskaityti („įmušami į kasą“), paimdavo A. A.. Nors ji, kaip matyti iš A. A., A. P. ir pačios A. A. parodymų, esminių sprendimų dėl juridinių asmenų ar pačių klubų veiklos nepriimdavo, tačiau prižiūrėdavo klubo Klaipėdoje tvarką bei atlikdavo technines jo veiklai užtikrinti būtinas funkcijas, t. y. pirkdavo būtinas paslaugas ir prekes. Iš ūkinės veiklos specialistės išvados dėl UAB „xxx“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo matyti, kad A. A. tokius įsigijimus pagrįsdavo įsigijimą patvirtinančiais dokumentais. Tai pastebėjo suvestinius pirminių apskaitos dokumentų registrus vedusi A. P.: A. A. atsiskaitytinai pinigai nebuvo išduoti, tuo tarpu jos įgytų bendrovės veiklai prekių ir paslaugų kaina per skirtingus laikotarpius pasiekė 264 095,66 Eur. Tai nustačiusi, buhalterė informavo A. A. ir, šiam inicijavus, bei apie tai informavus A. A., kasos išlaidų orderiais pagrindė šio tariamo įsiskolinimo A. A. grąžinimą. Akivaizdu, jog šiuos veiksmus A. A. inicijavo: 1) iš buhalterės sužinojęs apie augantį buhalteriškai apskaitomą įsiskolinimą A. A.; 2) žinodamas jog šis įsiskolinimas A. A. yra tariamas; 3) žinodamas, jog A. A. paimami iš klubo buhalteriškai neapskaityti pinigai yra gaunami ir iš nusikalstamos veikos, t. y. pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos; 4) siekdamas, kad šie pinigai būti legalizuoti, kaip išmokėti buhalterinės apskaitos dokumentų – kasos išlaidų orderių pagrindu, t. y. atliko su jais finansines operacijas tam, kad šie pinigai būtų įteisinti, kaip gauti iš legalių šaltinių. Tai padarius kartu buvo pakeista ir Specialistės išvada nustatytų 5 647,59 Eur (19 500 Lt), gautų pelnantis iš kitų asmenų prostitucijos, t. y. nusikalstamos veikos, teisinė padėtis. Šiuos pinigus kartu su kitais įforminus kaip išmokėtus A. A., šie pinigai buvo įteisinti LR finansų sistemoje, t. y. legalizuoti bei panaudoti UAB „xxx“ ūkinėje finansinėje veikloje. Tokie A. A. veiksmai pagrindžia tyčios legalizuoti nusikalstamu būdu gautus pinigus šiame epizode buvimą.

Skunde nurodoma, kad pripažinus A. A. kaltu dėl jam inkriminuotų veikų, numatytų BK 216 straipsnio 1 dalyje (2 epizodai), jam skirtina sankcijoje už padarytas veikas numatytos bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Bendrinant šias bausmes su A. A. teismo paskirtomis bausmėmis už kitų nusikalstamų veikų padarymą, netaikytinas ir skundžiamu nuosprendžiu pritaikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas.

15. Nuteistoji E. Z. (Č.) apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dėl jos nuteisimo panaikinti ir ją išteisinti. Apeliantė nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, suvaržiusių teisę į gynybą. Teismas pažeidė sąžiningo proceso ir teisės į gynybą principus, kadangi, taisydamas valstybinio kaltintojo padarytą klaidą kvalifikuojant kaltinamųjų veiksmus, nesant prokuroro prašymui, pakeitė veikos teisinį vertinimą (kvalifikavimą), nesudarydamas jai galimybės išsakyti savo pozicijos šiuo klausimu. Tokie teismo veiksmai nesąžiningi ir prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai.

Apeliantė nurodo, kad jai inkriminuojamo nusikaltimo bendravykdytojais yra įvardinti asmenys, kurių ji iki teismo posėdžio pradžios nepažinojo. Šis faktas patvirtina tai, kad ji objektyviai negalėjo susitarti daryti nusikaltimo su J. L. ar E. J.. Nei byloje, nei nuosprendyje nėra nurodyti įrodymai, patvirtinantys jos ir kaltinime nurodytų asmenų susitarimą veikti bendrai. Apeliantė nurodo, kad niekada nelaikė savęs kokios nors grupės nare, nusikaltimo nedarė. Būtent ta aplinkybė, kad su dalyje kaltinime nurodytų asmenų ji nėra pažįstama, paneigia ir bendrininkavimo subjektyviąją pusę t. y. suvokimą veikti bendrai kėsinantis į tą patį objektą. Be to, apeliantė pažymi, kad kaltinime nurodytų asmenų, dirbančių skirtinguose miestuose, skirtingose darbovietės, ryšiai buvo grindžiami ir įrodinėjami tik per organizuotą grupę; bendrininkų grupės objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nebuvo tirti nei ikiteisminio tyrimo stadijoje, nei teisme. Beje, jie nebuvo ir prokuroro įrodinėjami, dėl jų nebuvo palaikomas kaltinimas.

Apeliantė taip pat nurodo, kad kitų asmenų – L. D. ar T. S. – veikų rezultatai jai gali būti inkriminuojami tik nustačius bendrininkavimą su jais, tačiau ši aplinkybė nebuvo numatyta ir įrodyta nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje. Kaltinamojo akto trūkumas – neteisingas veikos kvalifikavimas – ir formalus bei tendencingas teismo bandymas jį ištaisyti laikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui priimti teisingą sprendimą.

Skunde pažymima, kad, vadovaujantis BPK 255 straipsnio 2 dalimi, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 2 dalyje numatyta prokuroro teisė iki įrodymų tyrimo pabaigos pateikti teismui prašymą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, tačiau tokia teisė prokuroras nepasinaudojo, prašymas teismui nebuvo įteiktas. Atsikirtinėdamas į gynėjų pasakytas baigiamąsias kalbas, prokuroras pripažino klaidą dėl netinkamų veiksmų kvalifikavimo ir tik tada paprašė teismo laikyti, kad nusikaltimas padarytas ne organizuotos grupės, o bendrininkų grupės. Tačiau įrodymų tyrimas byloje nebuvo atnaujintas, kaltinamiesiems apie tai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pranešta, tokiu būdu buvo pažeista teisė į gynybą.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ji sąvadavo ir turėjo pelno iš neoficialiai seksualines paslaugas teikusių šokėjų M. B., M. J., S. N. ir D. J. D., nurodo, kad klube „Paradise“ apie dvejus metus dirbo barmene ir tik paskutinį mėnesį dirbo administratore, todėl niekaip negalėjo padaryti inkriminuojamo nusikaltimo nurodytu laikotarpiu. Į barmenės funkcijos buvo gėrimų pilstymas, darbas prie baro. Būdama barmene negalėjo priimti jokių sprendimų dėl klubo darbo organizavimo konkrečią dieną, negalėjo kontroliuoti ir prižiūrėti šokėjų ir pan. teismas, remdamasis byloje užfiksuotais telefininiais pokalbiais, neįvertino tų pokalbių laikotarpio – kuriais metais vyko pokalbiai.

Apeliantės teigimu, jei L. D. buvo įdarbinta vienintele administratore, tai ji (E. Z. (Č.) negalėjo būti vienintele barmene, ji negalėjo dirbti be išeiginių, atostogų ir panašiai. Be to, tas pats žmogus negalėtų vykdyti dviejų funkcijų: vienu metu būti ir administratoriumi ir barmenu. Atsižvelgiant į tai, teismo padaryta išvada, kad ji (E. Z. (Č.) dirbo administratore daugiau nei vieną mėnesį yra nelogiška. Be to, byloje nėra tiksliai nustatyta, kokiomis dienomis ji dirbo administratore ir ar būtent tomis dienomis kaltinime nurodytos šokėjos neoficialiai teikė seksualines paslaugas ir ar ji turėjo iš to kokios nors naudos. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, jų nėra nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, kad būtent jos (E. Z. (Č.)) darbo pamainos metu ir jai žinant, šokėjai išvažiavus į viešbutį, arba šokant privačiame kambaryje, būtų teikiamos seksualinės paslaugos.

Apeliantė nurodo, kad, vadovaujantis BK 2 straipsnio 4 dalimi, asmuo atsako tik už savo kaltus veiksmus, tačiau šiuo atveju jai bandoma perkelti L. D. atsakomybė. Kaip matyti iš bylos, L. D. ne vieną kartą buvo teista už sąvadavimą ir pelnymąsi iš prostitucijos. Tą ji darydavo skirtingose darbovietėse, neatmetama galimybė, kad tuo galėjo užsiimti ir „Paradise“ klube, tačiau jai (E. Z. (Č.) negali kilti atsakomybė už tai. Apeliantė nurodo, kad su L. D. ją siejo tik darbiniai santykiai, ką veikė L. D. jai nebuvo žinoma, jokių nusikaltimų daryti su pastarąja ji nesitarė ir nedarė.

Be to, apeliantė nurodo, kad nei viena iš šokėjų, kurios ikiteisminio tyrimo metu prisipažino teikusios lytines paslaugas, nenurodė, jog apie paslaugų teikimą būtų kalbėjusios ar ką nors derinusios su ja (E. Z. (Č.)). Klube buvo nustatyta šokėjų darbo tvarka, tačiau ką jos darydavo už uždarų durų, ji negalėjo žinoti, jos apie tai nepasakodavo, privačiam šokiui skirtų kambarių ji netikrindavo, netvarkydavo.

Skunde nurodoma, kad liudytoja apklausta M. J., kuri teisme tikslino savo parodymus, nurodydama jų tikslinimo priežastį, paneigė seksualinių paslaugų teikimą. BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsintuose parodymuose yra pažymėta, kad kelis kartus ji teikė seksualines paslaugas viešbutyje, nes klientas patiko. Išeinant iš klubo administratorė įduodavo klubo telefoną ir laikui, kuris buvo sutartas su klientu, baigiantis, administratorė paskambindavo ir apie tai pranešdavo, tačiau net jei ir laikyti šiuos duotus parodymus teisingais, juose nėra nurodyta, kuri administratorė įduodavo telefoną. Ši aplinkybė nėra įvertinta.

Apelinatė nurodo, kad, atsižvelgiant į liudytojų, iš kurių, kaip numatyta kaltinamajame akte, ji neva pelnėsi, parodymus, akivaizdu, kad apkaltinamasis nuosprendis jos atžvilgiu negalėjo būti priimtas, nes nei viena nenurodė, kad neteisėtų paslaugų teikimą būtų derinusi su ja. Kitų objektyvių, tiesioginių įrodymų byloje nėra, o visas kaltinimas buvo grindžiamas organizuotos grupės buvimu. Esant tokiai situacijai, nesant kaltės įrodymams, prielaidos ir abejonės negali tapti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindu. Skundžiamas nuosprendis buvo priimtas pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, nes pagrįstas galimomis prielaidomis.

Apeliantė pažymi, kad, kaip apklausos teisme metu nurodė policijos pareigūnai, sulaikyti buvo tik tie asmenys, kurie dirbo realizacijos dieną. Ši aplinkybė teismo nebuvo įvertinta, tačiau akivaizdu, kad tokie policijos pareigūnų parodymai paneigia jos (apeliantės) kaltę. Jei pagal kaltinimo logiką, klube buvo teikiamos seksualinės paslaugos ir veikė bendrininkų grupė, tuomet nelogiška, kad ji veikė tik tam tikromis dienomis, nes klubas dirbo be išeiginių ir atostogų. Šokėjos dirbo su skirtingomis administratorėmis ir barmenėmis, darbo tvarka, priklausomai nuo administratorės ir barmenės pamainos, nesikeisdavo, buvo ir išėjimų, tad pastarosios galėjo ir toliau teikti (su sąlyga, kad teikė) seksualines paslaugas. Todėl yra visiškai neaišku, kodėl baudžiamojon atsakomybėn patraukti tik tie darbuotojai, kurie atsidūrė netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, t.y. dirbo realizacijos dieną.

Be to, apeliantė nurodo, kad teismas netikėjo liudytojų duotais parodymais teisminio nagrinėjimo metu, tačiau nei vienam iš liudytojų, pakeitusių parodymus nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas už melagingų parodymų davimą, to neprašė prokuroras, šios aplinkybės nenustatė ir teismas, todėl nėra jokio pagrindo abejoti parodymų, duotų teisme tikrumu. Be to, liudytojų duotų teisme parodymų „nepatikimumą“ teismas grindžia ne bylos objektyviais duomenimis, bet prielaidą, kad procese dalyvaujant dideliam žmonių skaičiui, gynėjų užduodamiems klausimams, liudytojai turėjo jausti nepatogumą ar nemalonumą, kas laikytina netinkamu ir neteisingu įrodymų vertinimu.

Apeliantė akcentuoja, kad neva seksualines paslaugas gavę vyrai, neatpažino jos kaip administratorės, įsiūliusios jiems tokias paslaugas, kas patvirtina nuosprendžio nepagrįstumą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ji būtų gavusi kokių nors pajamų iš prostituciją užsiimančių asmenų. Nuosprendyje nebuvo vertinta, kad ji visą darbo laikotarpį gaudavo fiksuotą darbo užmokestį, per darbo klube laikotarpį neįgijo jokio turto (juolab tokio, kuris viršytų jos gaunamas pajamas), kas, apeliantės teigimu, patvirtina skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą.

Apeliantė pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog jos kaltė grindžiama telefoniniu pokalbiu su J. J. apie pinigų atidavimą administratorėms. Tačiau telefoninių pokalbių su J. J. nebuvo, be to, net ir tokio pobūdžio pokalbis savaime neįrodo pelnymosi iš prostitucijos. Visų pirma, nebuvo kalbos apie suteiktas ar teikiamas seksualines paslaugas, antra – tai, kad administratorės ir rinko pinigus, nereiškia, kad tie pinigai likdavo joms. Kaip matyti, iš baudžiamosios bylos duomenų, pinigai eidavo įmonei, klubui, bet ne fiziniam asmeniui, jų tolimesnis panaudojimas nebuvo žinomas, kas paneigia pelnymosi sudėtį. Be to, nesant organizuotos grupės požymio negali būti taikoma jai būdinga pinigų paskirstymo schema.

16. Nuteistasis E. J. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jo nuteisimą sąlygojo ne byloje surinkti objektyvūs įrodymai, bet ankstesnis jo nuteisimas. Tokiu būdu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos ir sąžiningo proceso principai bei formaliai ir neteisingai taikytas baudžiamasis įstatymas. Skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nulėmusius teisės į gynybą pažeidimą – keičiant inkriminuojamos nusikalstamos veikos teisinį kvalifikavimą, nebuvo sudaryta galimybė išreikšti poziciją.

Apeliantas nurodo, kad iš nuosprendžio matyti, jog jo kaltė yra tiesiog preziumuojama ir nėra nurodomi jokie jo kaltę patvirtinantys įrodymai. Teismo įsitikinimą jo kaltumu lėmė ne konkretūs faktai, o tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 27 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nuosprendžiu, jis buvo nuteistas pagal BK 25 straispnio 3 dalį, BK 307 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad apkaltinamasis nuosprendis kitoje byloje nėra ir negali būti įrodymu nagrinėjamojoje byloje, tačiau jis leidžia vertinti daromos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę. Apelianto teigimu, tokiu būdu teismas preziumavo jo atliekamų darbo funkcijų – klubo viešinimo, skrajučių dalinimo ir panašių – prieštaringumą teisei. Teismas net nesvarstė galimybės vertinti, ar jis (E. J.) turėjo objektyvią galimybę žinoti, kas vyksta klube, visi jo atlikti veiksmai buvo a priori vertinami kaip nusikalstami.

Be to, apeliantas nurodo, kad tokie veiksmai, kaip asmenų atvežimas į klubą arba girtų klientų išvežimas, teismo buvo skirtingai vertinami priklausomai nuo to, kas jį atliko. Pvz., merginos – klubo šokėjos – pavežimas, net nevertinus, ar tai buvo darbo metu, ar ne, jo atžvilgiu buvo vertinama kaip tiesioginė tyčia darant nusikaltimą. Tuo tarpu analogiški veiksmai atlikti, pvz., A. I. ar A. P. teismo buvo vertinami visiškai kitaip.

Apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų ar įrodymų, kad jis bendravo su šokėjomis (nei viena iš teismo posėdyje paklaustų šokėjų jo neatpažino, tuo tarpu apsaugos darbuotojus atpažino), kad lankėsi klubo privačiose patalpose, sekė ar žinojo ten besilankiusių asmenų skaičių ar jų buvimo trukmę, kad dalyvavo darbuotojų susirinkimuose ar panašiai. Teismas net neįvertino tos aplinkybės, kad jo (E. J.) darbo vieta buvo toje pačioje patalpoje, kur buvo išteisintasis A. I.. Apelianto teigimu, šios aplinkybės jo atžvilgiu net nebuvo vertinamos, nes teismas pažymėjo, kad jis jau buvo teistas už pelnymąsi iš prostitucijos, todėl, anot teismo, su niekuo nebendraudamas „turėjo ir privalėjo“ numatyti, kad yra teikiamos seksualines paslaugos. Tokiai teismo pozicija ne tik kad prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai, nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos, bet ir suponuoja nekaltumo prezumpcijos ir sąžiningo proceso principų pažeidimus. Teismas net neatsižvelgė ir nevertino fakto, kokiose pareigose jis įsidarbino kitame naktiniame klube, nebuvo vertinami liudytojų parodymai, kad jis iš tiesų platino skrajutes ir viešino klubą.

Apeliantas akcentuoja, kad nevežiodavo šokėjų, tai taip pat buvo preziumuojama, siejant su ankstesniu teistumu. Aplinkybė, dėl merginų vežimo teisme nebuvo tikrinama ir įrodinėjama. Iš keturių kaltinamajame akte nurodytų merginų (I. R., M. B., J. K.-P., J. V.), kurias jis neva vežė, žinodamas, jog jos teiks seksualines paslaugas už atlygį, teisme buvo apklausta tik viena – J. K.-P., kuri jo neatpažino ir nežinojo (nepaisant to, kad kitus kaltinamuosius pastaroji atpažino). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje teigiama, kad kaltininko pajamų gavimas turi būti pagrįstas tam tikru susitarimu su prostitucija užsiimančiu asmeniu; kad tai nevienkartiniai sistemingi veiksmai, pagrįsti santykių tarp kaltininko ir prostituciją užsiimančio asmens pastovumu (kasacinė byla 2K-227/2012). Duomenų, kad tokie susitarimai galėjo būti nėra.

Apeliantas nurodo, kad jo kaltė grindžiama teisiamojo posėdžio metu nepatikrintais duomenimis, liudytojos J. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. BPK 301 straipsnis imperatyviai nustato draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai teismo neištirtais įrodymais. Be to, nuosprendyje pažymima, jog jo kaltė įrodoma ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais, tačiau teismas nepagrįstai visiems pokalbiams ir sms žinutėms iš anksto suteikia nusikalstamą atspalvį. Pasak apelianto, byloje nėra nei vienos sms žinutės, garso įrašo (kurie taip pat buvo klausomi ir teisme), kuriuose būtų kalbama apie merginų vežimą teikti kokias nors paslaugas. Tik viename iš išklausytų pokalbių telefonu buvo įvardintas žmogus „E.“, tačiau teismas nenustatė, ar tas E. ir jis (apeliantas) yra tas pats asmuo, kas leidžia pagrįstai teigti, jog jo kaltė nebuvo įrodinėjama, o tiesiog preziumuojama remiantis ankstesniu nuteisimu.

Be to, teismas jo kaltę bandė grįsti L. D. parodymais, ir tuo, kad ji buvo nuteista. Bet baudžiamasis procesas, priešingai nei civilinis, nenumato prejudicijos ir tai, kas galėjo būti nustatyta vienoje baudžiamojoje byloje, neturi prejudicinės reikšmės kitoje ir negali būti tiesiog preziumuojama. Visos aplinkybės turi būti įrodytos ir patvirtintos surinktais faktais. L. D. parodymai nebuvo tikrinami, jais remtasi, visus kitus parodymus derinant prie L. D. išsakytų žodžių, kas iš esmės nedera prie sąžiningo proceso principo.

Skunde nurodoma, kad formalus ir tendencingas požiūris į jį (apeliantą) bei baudžiamojo įstatymo taikymas remiantis tik Vilniaus apygardos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinti ir kaltinamojo akto trūkumai – o būtent susiję su kaltinamajame akte nurodyta 85 000 Lt suma, kurios apskaičiavimas nebuvo kaltinamajame akte pagrįstas, nei valstybinio kaltintojo paaiškintas per baigiamąsias kalbas. Teisminio nagrinėjimo metu apklausta specialistė (kuri pateikė specialisto išvadą) pažymėjo, kad jokio tyrimo fizinių asmenų atžvilgiu neatliko. Pagrindinis dėmesys išvadoje buvo teikiamas tik juridinių asmenų buhalterinei ūkinei veiklai. Specialistė taip pat patvirtino, kad išvadą pateikė remdamasi išimtinai šokėjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo stadijoje, iš pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų nustatyti, ar visai atvejais (ar apskritai buvo teikiamos) šokant privatų šokį už užuolaidos ar sūkurinėje vonioje buvo teikiamos seksualinės paslaugos, neįmanoma. Todėl iki šiol liko neatsakyta, kaip ir kuo remiantis buvo apskaičiuota nurodyta suma. Ypatingai pažymėtina, kad kaltinamajame akte nurodyta 85 000 Lt suma turėjo „uždirbti“ taip vadinama organizuota grupė, tačiau be jokių motyvų ir teisinės argumentacijos pirmosios instancijos teismas šią sumą nusprendė konfiskuoti iš jo (E. J.). Apeliantas pažymi, kad specialisto išvadoje nebuvo nustatinėjama (apskaičiuojama) kiek konkrečiai kiekvienas tariamos organizuotos grupės narys galėjo gauti pajamų.

Apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis būtų gavęs kokių nors pajamų iš prostitucija užsiimančių asmenų. Iš esmės nebuvo įrodytas ir prostitucijos faktas. Tariama prostitucija Vilniaus klube buvo įrodinėjama pagal analogiją, kas prieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai. Iš nuosprendyje vardintų įrodymų, t.y. šokėjų, naktinio klubo klientų parodymų matyti, kad kalbama tik apie Klaipėdos klubus. Apie Vilniaus klubą užsiminė liudytoja R. Š., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir pažymėdama, kad 2013 m. balandžio mėn. ji dirbo tris naktis Vilniaus klube „P. C.“, kuriame taip pat vadovauja A. A., tame klube yra visiškai ta pati tvarka kaip Klaipėdoje, ir liudytoja Y. V.. Tačiau, apelianto teigimu, nustatyti tvarkos panašumus per tris dienas yra neįmanoma. Be to, šios liudytojos kalbėjo apie darbo tvarką. Konstatuodamas prostitucijos buvimą Vilniaus klube, teismas vardina tik Klaipėdos klube dirbusių merginų parodymus, visiškai jų neatribojant ir nemotyvuojant, kodėl kito miesto klubo darbuotojų parodymai taikytini klubui, su kurio jų nesieja darbo teisiniai santykiai.

Prostitucijos faktą bandoma grįsti ir merginų tarpusavio telefoniniais pokalbiais. Tačiau didžioji dalis pokalbių yra tarp Klaipėdos šokėjų (kurios beje nėra identifikuotos), tad analogijos taikyti ir teigti, kad identiška situacija buvo ir Vilniuje, negalima. Apeliantas akcentuoja, jog nei viena mergina nebuvo patraukta administracinėn atsakomybėn už prostituciją. Esant teisės pažeidimui pareigūnai privalėjo imtis atitinkamų teisinių sankcijų. Jų nebuvimas akivaizdžiai paneigia prostitucijos buvimą. Skundžiamame nuosprendyje, vertinant liudytojų parodymus bei jų keitimą, nebuvo atkreiptas dėmesys, jog pagrinde buvo kalbama apie Klaipėdos klubų šokėjas. Apeliantas nurodo, kad Klaipėdos klubuose jis nedirbo, ryšių su darbuotojais nepalaikė, todėl nėra pagrindo teigti, jog šių liudytojų parodymai galėtų pagrįsti jo kaltę.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų teisme duotų parodymų, kad sulaikė ir įtarimus pareiškė tik realizacijos dieną dirbusiai pamainai. Būtent ši aplinkybė paneigia kaltinimo logiką. Pasak apelianto, jeigu Vilniaus klube buvo teikiamos seksualinės paslaugos, neaišku kodėl baudžiamasis persekiojimas pradėtas ne visų dirbusių asmenų atžvilgiu (administratorių, apsaugos darbuotojų), šokėjos dirbo su skirtingais administratoriais, tad ir paslaugos turėjo būti nuolat teikiamos, juolab jei į atitinkamos veiklos organizavimą buvo orientuoti klubai. Ši aplinkybė teismo nebuvo įvertinta.

Apeliantas teigia, kad net darant prielaidą, kad buvo užsiimama prostitucija, merginos teikė seksualines paslaugas, byloje nėra nustatyta ir įrodyta, kad būtent tomis dienomis, kai tariamai buvo teikiamos seksualinės paslaugos, jis dirbo. Nenustatyta ir į kokius viešbučius buvo važiuojama. Ne mažiau svarbi aplinkybė yra ir tai, kad merginos, kurios neva tokias paslaugas teikė, nurodo, kad pinigai buvo atiduodami klubui, bet ne konkrečiam asmeniui už teiktas paslaugas. Ši aplinkybė taip pat paneigia bet kokias pretenzijas į pelnymosi sudėties buvimą fizinio asmens veiksmuose. Pasak apelianto, teismas nevertino tos aplinkybės, jog jis gaudavo fiksuotą darbo užmokestį, kuris buvo numatytas darbo sutartyje.

Apeliantas pažymi, kad teismas pripažino, jog kaltinamųjų veika negali būti kvalifikuojama kaip padaryta organizuotos grupės ir nuosprendyje nurodė, kad baudžiamasis įstatymas, pasunkinantis kaltinamųjų padėtį, grįžtamosios galios neturi, todėl kaltinamųjų veika kvalifikuojama kaip padaryta bendrininkų, o ne organizuotos grupės. Tačiau BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 2 dalyje numatyta prokuroro teisė iki įrodymų tyrimo pabaigos pateikti teismui prašymą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, tačiau tokia teise prokuroras nepasinaudojo. Atsikirtinėdamas į gynėjų pasakytas baigiamąsias kalbas, prokuroras pripažino klaidą dėl netinkamų veiksmų kvalifikavimo ir tik tada paprašė teismo laikyti, kad nusikaltimas padarytas ne organizuotos grupės, o bendrininkų grupės.

Apeliantas nurodo, kad įrodymų tyrimas nebuvo atnaujintas, jam ir kitiems kaltinamiesiems apie perkvalifikavimą įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pranešta, tokiu būdu buvo pažeista teisė į gynybą, kadangi nei jis, nei kiti kaltinamieji neturėjo galimybės išsakyti savo pozicijos dėl naujo veiksmų kvalifikavimo. Be to, teismas neįvertino, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisme nebuvo tiriamas ir įrodinėjamas būtinas bendrininkavimo požymis – asmenų susitarimas veikti bendrai, nors nuosprendyje akcentuojama, kad kaltinamieji pelnėsi iš prostitucijos bendrais veiksmais. Pasak apelianto, teismas nevertino aplinkybės, kad Klaipėdos klubuose dirbusius asmenis, kuriems taip pat buvo pareikšti kaltinimai, jis pirmą kartą pamatė teisme, o apie juos sužinojo skaitydamas kaltinamąjį aktą. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį liko neįvertinta ir tai, kad organizuotos grupės pakeitimas bendrininku grupe keičia iš esmės visą kaltinimą, nes pvz., prostitucija Vilniaus klube buvo grindžiama tik pagal analogiją su Klaipėdos klubais, kurių darbuotojai L. D. ir T. Š. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinti kaltais padarius nusikaltimą. Organizuotos grupės pakeitimas į bendrininkų grupę turi įtakos ir neva iš prostitucijos gautų sumų nustatymui, apskaičiavimui ir paskirstymui tarp kaltinamųjų ir kitų faktinių bylos aplinkybių nustatymui ir vertinimui.

Skunde taip pat nurodoma, kad priimant nuosprendį buvo ne tik netinkamai pritaikytos procesinės teisės normos, bet ir nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje akcentuojama, jog kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, teisė į gynybą ir teisingą teismą yra pažeidžiamos ir tada kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, įtvirtintą BK specialiojoje dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama (pavyzdžiui, kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo), bet neįspėjus kaltinamojo apie tokią galimybę ir nesudarius galimybių atitinkamai gintis (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

17. Nuteistoji I. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo panaikinti ir ją išteisinti. Apeliantė nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, suvaržiusių teisę į gynybą (priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo keičiamas veikos teisinis vertinimas, nesuteikiant galimybės išsakyti dėl to savo poziciją), dėl netinkamai įvertintų įrodymų bei neteisingo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Apeliantė pažymi, kad niekada nebuvo ir nelaikė savęs organizuotos ar kitokios grupės nare. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad kaltinamųjų veika negali būti kvalifikuojama kaip padaryta organizuotos grupės, todėl kvalifikuojama kaip padaryta bendrininkų grupe. Tačiau, apeliantės teigimu, perkvalifikuodamas asmenų veiksmus ir taisydamas kaltinamojo akto trūkumus, teismas pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, sąlygojusiu neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

Apeliantė teigia, kad teismas pažeidė sąžiningo proceso ir teisės į gynybą principus, kadangi, taisydamas valstybinio kaltintojo padarytą klaidą kvalifikuojant kaltinamųjų veiksmus, nesant prokuroro prašymui, pakeitė veikos teisinį vertinimą (kvalifikavimą), nesudarydamas jai galimybės išsakyti savo pozicijos šiuo klausimu.

Apeliantė nurodo, kad šioje byloje jai inkriminuojamo nusikaltimo bendravykdytojais yra įvardijami asmenys, kurių ji iki teismo posėdžio nepažinojo. Šis faktas patvirtina tai, kad ji objektyviai negalėjo susitarti daryti nusikaltimo su J. L. ar E. J.. Nei baudžiamojoje byloje, nei skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyti įrodymai, patvirtinantys jos ir kaltinime nurodytų asmenų susitarimą veikti bendrai. Apeliantė nurodo, kad niekada nelaikė savęs kokios nors grupės nare, nusikaltimo nedarė. Būtent ta aplinkybė, kad su dalyje kaltinime nurodytų asmenų ji nėra pažįstama, paneigia ir bendrininkavimo subjektyviąją pusę t. y. suvokimą veikti bendrai kėsinantis į tą patį objektą. Be to, skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kokius konkrečius A. A. ar Ž. N. neteisėtus nurodymus ji (I. K.) vykdė. Nagrinėjamu atveju visi darbiniai pokalbiai buvo nepagrįstai vertinami kaip nusikalstami.

Be to, apeliantė pažymi, kad kaltinime nurodytų asmenų, dirbančių skirtinguose miestuose, skirtingose darbovietės, ryšiai buvo grindžiami ir įrodinėjami tik per organizuotą grupę. Bendrininkų grupės objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nebuvo tirti nei ikiteisminio tyrimo stadijoje, nei teisme. Beje, jie nebuvo ir prokuroro įrodinėjami, dėl jų nebuvo palaikomas kaltinimas, todėl ji (I. K.) neturėjo galimybės išsakyti savo pozicijos. Kitų asmenų – L. D. ar T. Š. – veikų rezultatai jai gali būti inkriminuojami tik nustačius bendrininkavimą su jais, tačiau ši aplinkybė nebuvo numatyta ir įrodyta nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje. Kaltinamojo akto trūkumas – neteisingas veikos kvalifikavimas – ir formalus bei tendencingas teismo bandymas jį ištaisyti laikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui priimti teisingą sprendimą.

Apeliantė akcentuoja, kad jos darbo pamainos metu buvo vykdoma tik legali veikla. Nuosprendyje kaip jos kaltę patvirtinantis įrodymas, nurodoma aplinkybė, kad ji kontroliavo šokėjų išvykimo už klubo ribų su klientais laiką, tą laiką pratęsdavo, susitardavo dėl apmokėjimo už pratęstą laiką, mokėdavo taksi vairuotojams. Tačiau darydamas tokias išvadas, teismas neįvertino aplinkybės, kad klubas tam tikras paslaugas (pvz., šokimas bernvakariuose) teikė už klubo ribų, todėl natūralu, kad administratorė kontroliuoja, kuriam laikui išvyksta šokėjos. Skunde pažymima, kad administratorė turėjo prižiūrėti, kad šokėjos nuolat šoktų klube, todėl reikėjo su šokėjomis derinti šokių eiliškumą, ypač jei vieną jų išvykdavo į bernvakarius. Be to, apeliantė teigia, kad nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta ar jos darbo pamainos metu buvo teikiamos seksualinės paslaugos tiek klube, tiek už klubo ribų. Vertindamas faktines bylos aplinkybes, teismas neatsižvelgė į tai, kad šokėjos šoko kelių rūšių šokius: toples – kuomet šokėja likdavo tik su kelnaitėmis arba striptizą – kuomet šokėja nusirengdavo visai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad visais atvejais tiek privačiame kambaryje, tiek už užuolaidos pilnai nusirengusi mergina teiktų seksualines paslaugas. Prostitucijos faktui pagrįsti, teismas garsino šokėjų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, tačiau pripažinusios tokias paslaugas teikusios merginos nenurodė konkrečių paslaugų teikimo datų, ar apibrėžto periodo, todėl, apeliantės teigimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog neteisėtos paslaugos buvo teikiamos jos darbo metu. Skunde taip pat nurodoma, kad merginos, išeidamos už klubo ribų, informuodavo tik apie tai, kad išeina (pvz., važiuoja šokti striptizą), bet netikslindavo, kaip pasireikš striptizo šokimas, t. y. nesakė, ką planuoja daryti. Apeliantė teigia, kad negalėjo objektyviai žinoti, net numanyti, jog išvykimo metu bus teikiamos seksualinės paslaugos.

Apeliantė nurodo, kad aplinkybė, jog taksi vairuotojams buvo mokami pinigai, taip pat neįrodo nei sąvadavimo prostitucijai, nei pelnymosi iš jos sudėties. Mokėjimai taksi vairuotojams buvo atliekami marketingo tikslais, kad jie viešintų klubą, atvežtų daugiau žmonių. Nei vienas taksi vairuotojas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už klientų vežimą ar pinigų gavimą. Darant prielaidą, kad pinigų taksi vairuotojams mokėjimas laikytinas sąvadavimo ar pelnymosi iš prostitucijos įrodymu, atsakomybėn už pelnymąsi turėjo būti patraukti ir taksi vairuotojai. Šiuo atveju pinigų mokėjimas taksi vairuotojui, apeliantės teigimu, nėra ir negali būti laikomas jos kaltę patvirtinančiu įrodymu.

Be to, apeliantė pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje, jos kaltę patvirtinančiais įrodymais, įvardijami pokalbiai su seksualines paslaugas teikiančiomis merginomis, tačiau byloje jos pokalbių su tokias paslaugas teikiančiomis merginomis nėra, tokias paslaugas teikiančios merginos jai nebuvo žinomos. Apeliantės teigimu, jos kaltė, padarius inkriminuojamus nusikaltimus, buvo preziumuojama, o ne įrodinėjama įstatymų nustatyta tvarka.

Skunde nurodoma, kad teismui žinant, jog iš šokėjų dalies surinktų pinigų buvo mokama apie 120 Lt kiekvieną vakarą apsaugos darbuotojui, pastarieji buvo išteisinti, nors pagal teismo logiką – apsaugos darbuotojams buvo išmokami pinigai, galimai gauti už seksualinių paslaugų teikimą. Apeliantės teigimu, apsaugos darbuotojų išteisinimo motyvai paneigia ir jos kaltę dėl sąvadavimo prostitucijai ir pelnymosi iš jos. Pripažindamas ją kalta, teismas neįvertino, kad ji nebuvo vienintelė administratorė, be jos taip pat dirbo ir kitos merginos, pvz., A. N., tačiau jai kaltinimai nebuvo pareikšti. Teismas neįvertino ir to, kad teisme apklausti pareigūnai akcentavo, jog sulaikė ir įtarimus pareiškė tik tai pamainai, kuri dirbo realizacijos dieną. Realizacijos diena nebuvo derinama prie konkrečių asmenų ar jų darbo grafiko. Iš bylos matyti, jog L. D. ne vieną kartą buvo teista už sąvadavimą ir pelnymąsi iš prostitucijos. Tą ji darydavo skirtingose darbovietėse, neatmetama galimybė, kad tuo galėjo užsiimti ir „Paradise“ klube, tačiau jai (I. K.) negali kilti atsakomybė už tai. Apeliantė nurodo, kad su L. D. ją siejo tik darbiniai santykiai, ką veikė L. D. jai nebuvo žinoma, jokių nusikaltimų daryti su pastarąja ji nesitarė ir nedarė.

Apeliantė taip pat nurodo, kad liudytoja apklausta S. N., kuri teisme tikslino savo parodymus, nurodydama jų tikslinimo priežastį, paneigė prostitucijos buvimo faktą. Teismas suabejojo liudytojų pakeistų parodymų patikimumu ir pakeitimo priežastimis, tačiau net ir pirmiau, ikiteisminio tyrimo metu, duotuose parodymuose akivaizdžiai matyti, kad apie galimas sekso paslaugas žinojo tik Lilė, kuri ir derino šiuos klausimus atskirai su šokėjomis. Liudytoja I. J., kuri taip pat dirbo administratore, pažymėjo, kad galimą seksualinių paslaugų teikimą kontroliavo tik L. D. Tą patį patvirtino ir liudytoja I. Ž.. Apeliantė pažymi, kad šokėjų parodymų (ypač duotų ikiteisminio tyrimo metu) vertinimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi didžioji dalis liudytojų nurodė, jog apie galimai teiktas seksualines paslaugas tik girdėjo arba numanė, arba joms taip atrodė. Merginos, kurios ikiteisminio tyrimo metu prisipažino teikusios tokias paslaugas, pažymėjo, kad paslaugas teikdavo savo noru. Be to, nei viena iš šokėjų, kurios ikiteisminio tyrimo metu prisipažino teikusios lytines paslaugas, nenurodė, jog apie paslaugų teikimą būtų kalbėjusios ar ką nors derinusios su ja (I. K.). Klube buvo nustatyta šokėjų darbo tvarka, tačiau ką jos darydavo už uždarų durų, ji negalėjo žinoti, jos apie tai nepasakodavo, privačiam šokiui skirtų kambarių ji netikrindavo, netvarkydavo.

Skunde taip pat nurodoma, kad liudytoja M. J., kuri teisme tikslino savo parodymus, nurodydama jų tikslinimo priežastį, paneigė seksualinių paslaugų teikimą. Nors liudytoja teigė, kad kelis kartus ji teikė seksualines paslaugas viešbutyje, nes klientas jai patiko; išeinant iš klubo administratorė įduodavo klubo telefoną ir laikui, kuris buvo sutartas su klientu, baigiantis, administratorė paskambindavo ir apie tai pranešdavo, tačiau ji nenurodė, kuri administratorė įduodavo telefoną. Ši aplinkybė nėra atskleista ir nagrinėjant baudžiamąją bylą bei priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Liudytoja A. R. (B.) teigė, kad administratorė parinkdavo klientui net merginas, jei klientas norėdavo, kad jam būtų teikiamos seksualinės paslaugos, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kuri administratorė taip veikė, taigi, apeliantės teigimu, ji negali būti nuteista už neapibrėžto asmens kaltus veiksmus. Apelinatė pažymi, kad jai nėra žinoma I. R., ji niekada nedirbo Klaipėdos klube, todėl jos parodymai negali būti laikomi jos (I. K.) kaltę patvirtinančiais įrodymais. Jos kaltę bandoma grįsti A. A. ir Ž. N. darbo patirtimi įvairiuose klubuose, ta aplinkybe, kad buvo įdarbinta kelis kartus teista L. D., tačiau kitų asmenų sprendimai dėl savo gyvenimo, darbo pobūdžio ir pan. nelaikyti kaltės įrodymu padarius nusikaltimą.

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas netikėjo liudytojų duotais parodymais teisminio nagrinėjimo metu, tačiau nei vienam iš liudytojų, pakeitusių parodymus nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas už melagingų parodymų davimą, to neprašė prokuroras, šios aplinkybės nenustatė ir teismas, todėl nėra jokio pagrindo abejoti parodymų, duotų teisme tikrumu. Be to, liudytojų duotų teisme parodymų „nepatikimumą“ teismas grindžia ne bylos objektyviais duomenimis, bet prielaida, kad procese dalyvaujant dideliam žmonių skaičiui, gynėjų užduodamiems klausimams, liudytojai turėjo jausti nepatogumą ar nemalonumą, kas laikytina netinkamu ir neteisingu įrodymų vertinimu.

Apeliantės teigimu, teismo išvada, kad ji skambino ir informavo apie seksualinių paslaugų suteikimo laiko pabaigą, neatitinka tikrovės. Byloje nėra nė vieno pokalbio, kurio metu ji kalbėtų apie lytinių paslaugų suteikimą, visi pokalbiai buvo darbinio pobūdžio ir nesusiję su nusikaltimais. Neva seksualines paslaugas gavę vyrai, neatpažino jos kaip administratorės, įsiūliusios jiems tokias paslaugas, kas patvirtina nuosprendžio nepagrįstumą.

Apeliantė nurodo, kad teismas jos ir kitų administratorių kaltę grindė žodžio „striptease“ lingvistiniu aiškinimu ir prielaida, kad alkoholio pavartojęs vyras, žiūrėdamas striptizą seksualiai susijaudins ir galės norėti lytinės aistros patenkinimo. Tačiau tokia teismo pozicija prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui, kadangi asmens kaltė grindžiama tik prielaidomis. Byloje nėra nustatyta, kad visi klube besilankantys vyrai, kurie buvo vartoję alkoholio, siekė lytinės aistros tenkinimo. Striptizo šokiai Lietuvoje nėra uždrausti, todėl jų negalima tapatinti su prostitucija. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ji būtų gavusi kokių nors pajamų iš prostituciją užsiimančių asmenų. Nuosprendyje nebuvo vertinta, kad ji visą darbo laikotarpį gaudavo fiksuotą darbo užmokestį, per darbo klube laikotarpį neįgijo jokio turto, kas, patvirtina apklatinamojo nuosprendžio nepagrįstumą.

18. N. Ž. N. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl Ž. N. nuteisimo panaikinti ir ją išteisinti.

Gynėjas nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis Ž. N. atžvilgiu yra nepagrįstas. Nuosprendžiu pripažinta, jog nuteistoji didžiąją inkriminuoto laikotarpio dalį buvusi motinystės atostogose, bet motyvuota, kad nenusišalinusi nuo klubų veiklos. Ž. N. kaltinta, jog darbo santykių UAB „xxx“ dėka įvykdė nusikaltimus, tačiau, teismui prapažinus, kad didesnę inkriminuoto laiko dalį buvo motinystės atostogose, ji nuteista už būnant UAB „xxx“ darbuotoja įvykdytas veikas. Nesuvokiamas ir neoficialaus vadovo oficialios pavaduotojas statusas sudaręs prielaidas vadovauti grupės nariams sąvadaujant prostitucijai. Nuosprendžiu nustatyta, kad A. A. labiau prisidėjęs prie juridinių asmenų įsteigimo, o Ž. N. užtikrinusi darbo tvarką, kolektyvo santykius. Taigi nenustatyta organizuotos grupės hierarchija, kuris jos narys buvęs vadovu, kas jį pavadavęs, kas užėmę kitokias pareigas, be to, kad išteisinta dėl organizuotos grupės.

Gynėjas teigia, kad iš nuosprendžio nėra aišku, kuo nusikalstamas yra reikalavimas uždirbti daug pinigų ir patenkinti klientus. To siekia iš esmės bet kuris ūkinę komercinę veiklą vykdantis subjektas. Nuosprendžiu pripažinta, jog klubuose vykdyta ir legali veikla. Nesuprantama kodėl aprašyta veika kaltinamajame akte yra kabutėse. Pagal kabučių vartojimo papročius tai suponuoja perkeltinę prasmę, neva įvykdytos priešingos ar kitokios veikos, nei įrašytos procesiniame dokumente, kuriuo byla perduota teismui ir suformuluotas kaltinimas. Byloje nenustatyta, kad nuteistoji asmeniškai turėjo pajamų iš prostitucijos, bei kokio dydžio buvo šios pajamos. Jei pajamas gavo tik organizuota grupė, o ne asmeniškai nuteistoji, tuomet, pagal kaltinimo logiką 307 straipsnio 2 dalies inkriminavimas šalina atsakomybę pagal BK 307 straipsnio 1 dalį.

Nuosprendyje įvardintos liudytojos K. L., Ž. R., ir D. R. parodė, jog nuteistoji dalyvavo su klubu susijusioje veikloje sprendžiant personalo klausimus, yra dalyvavusi klubų susirinkimuose. Kitos teisme apklaustos liudytojos arba negalėjo įvardinti Ž. N. vaidmens klubo veikloje arba nurodė ją kartais būdavus klube, dalyvavus darbuotojų susirinkime. Liudytojų parodymai nors ir patvirtina Ž. N. epizodinį dalyvavimą sprendžiant klubų personalo klausimus, tačiau ši veikla niekuo nėra susijusi su nusikaltimais, už kuriuos ji nuteista. Nuosprendžiu nepagrįsta, kad teisėtų veiksmų atlikimas sąlygojo pajamas iš prostitucijos ar reiškia prostitucijos organizavimą. Tas pats pasakytina ir dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautų duomenų vertinimo.

Gynėjas pažymi, kad Ž. N. nuteista už 11 moterų prostitucijos organizavimą, pajamų iš to gavimą. Iš jų teisme liudytojomis apklaustos O. K., S. L., G. K. (L.), D. J. D., S. N., J. K. (Preibienė) parodė seksualinių paslaugų neteikusios. Tai reiškia, jog iš pirminio ir patikimiausio įrodymų šaltinio negauta duomenų, jog kaltinamajame akte išvardintos moterys būtų vertusiosios prostitucija. Tai suponuoja, kad jų atžvilgiu neorganizuota prostitucija, kaip ir negauta atitinkamų pajamų. Teismas, negalėdamas prostitucijos pagrįsti neva ja užsiminėjusių moterų parodymais, prostituciją pagrindė kaltinimo pusės sukurtais dokumentais – tyrėjų surašytais liudytojų apklausų protokolais, iš jų liudytojų, kurios iš viso neapklaustos teisme. Nuosprendyje nurodyta, jog liudytojoms pakeitus parodymus, nesiremiama teismui duotais parodymais, o teismas vadovaujasi ikiteisminio tyrimo metu surašytais apklausų protokolais. Nuosprendį pagrindus tyrėjų surašytais apklausų protokolais padarytas grubus procesinės teisės pažeidimas, sąlygojęs neteisėto nuosprendžio priėmimą.

Gynėjo teigimu, skundžiamu nuosprendžiu visiškai neatskleista kaip veikos, už kurias nuteista Ž. N., sąlygojo organizuotai grupei 58 000 Lt pajamų gavimą ar ji pati gavusi kažkokią dalį šių lėšų, todėl iš principo neįmanoma gintis nuo šios kaltinimo ir nuosprendžio dalies, kadangi teismas niekaip nemotyvavo 16 797,96 Eur turto konfiskavimo. Kaltinamuoju aktu Ž. N. inkriminuotos veikos nėra nusikalstamos, ji nekaltinta asmeniškai gavusi pajamas iš prostitucijos, skundžiamu nuosprendžiu nenustatyti neteisėti veiksmai, numatyti BK 307 straipsnio 1–2 dalyse.

19. Nuteistoji J. L. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo panaikinti ir ją išteisinti.

Skunde nurodoma, kad byloje yra nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su dviejų klubų – Vilniaus ir Klaipėdos veikla. Nors šiems klubams vadovavo tie patys asmenys, tačiau klubai buvo savarankiški ir mažai tarpusavyje susiję, t. y. klubai veikė skirtinguose miestuose, juose dirbo skirtingi asmenys, lankėsi skirtingi klientai. Tai reiškia, kad visos aplinkybės, nustatytos byloje, turi būti vertinamos ne apibendrintai, tačiau taikomos konkrečiam klubui ir jame vykdytai veiklai. Tai yra būtina siekiant išvengti teisiškai nepagrįstų apibendrinimų. Tačiau teismas visas byloje esančias aplinkybes vertino apibendrintai, dėl to teismo nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas remiantis prielaidomis ir išvadomis, neatitinkančiomis bylos aplinkybių, netinkamai įvertinus įrodymus, taip pat nukrypstant nuo teismų praktikos.

Be to, teismas apkaltinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu priėmė nesant jokių objektyvių jos kaltę patvirtinančių įrodymų. Byloje nebuvo užfiksuota, jog Vilniaus klube „Paradise club“, kuriame ji dirbo, butų verčiamasi prostitucija. Kadangi toks faktas neužfiksuotas, net ir ilgą laiką stebėjus klubą, kalbėti apie teikiamas prostitucijos paslaugas buvusiame Vilniaus striptizo klube „Paradise club“ nėra pagrindo. Prostitucijos faktą Vilniaus klube paneigia ir liudytojų parodymai. Pasak apeliantės, jai dirbant Vilniaus klube administratore, klube šokėjomis dirbo I. R., M. B., J. K.-P., J. V.. Būtent pelnymusi iš šių 4 šokėjų prostitucijos ji teismo buvo nuteista, nors duomenų, kad šios šokėjos būtų teikusios intymias paslaugas byloje nėra. I. R., M. B., J. K.- P., J. V. buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu. Teisme buvo apklausta tik J. K.-P. Teisme J. K.-P. paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, dėl seksualinių paslaugų teikimo klube ir paaiškino, jog Vilniaus klube seksualinės paslaugos teikiamos nebuvo, pati J. K.-P. tokių paslaugų taip pat niekada neteikė. Liudytoja teisme paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams davė neteisingus parodymus verčiama pareigūnų. Ją apklausinėję ikiteisminio tyrimo pareigūnai grasino J. K.-P. įvairiomis formomis, t. y. grasino visą situaciją paviešinti, iškviesti žurnalistus, atimti vaiką. Akivaizdu, jog taip buvo daromas spaudimas liudytojai, kad ši sakytų tai, kas naudinga ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Asmeniui grasinant vaiko atėmimu, asmuo, stengdamasis to išvengti, gali pasakyti daug realybės neatitinkančių dalykų. Didžioji dalis teisme apklaustų liudytojų (įskaitant ir susijusių su Klaipėdos klubu), teisme davė skirtingus parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu, akcentuodami aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo metu jiems buvo daromas didelis spaudimas, poveikis, kad tyrėja rašė ką norėjo, o liudytojai neskaitydami pasirašydavo.

Skunde pažymima, kad tyrėja D. B. apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu vykdytų apklausų metu dalyvavo ir tyrėjas V. M.. Taip buvo dėl to, kad V. M. vykdė elektroninį stebėjimą, todėl su faktine situacija buvo susipažinęs geriau nei tyrėja D. B.. Šią aplinkybę patvirtino ir pats V. M.. Tačiau, V. M. pavardė liudytojų apklausos protokoluose nėra nurodyta. Taigi ikiteisminio tyrimo metu vykdant apklausas dalyvavo ne vienas pareigūnas. Apeliantės teigimu, tuo buvo siekiama daryti apklausiamiems asmenims spaudimą. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, jog liudytojos J. K.-P. parodymai duoti teisme yra mažiau patikimi nei duoti ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai, daugeliui teisme apklaustų liudytojų patvirtinus, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamas spaudimas, apklausas vesdavo ne po vieną pareigūną, teisme duotais J. K.-P. parodymais abejoti nėra pagrindo. Be to, visi kiti teisme apklausti liudytojai, susiję su Vilniaus klubu, paneigė prostitucijos faktą Vilniaus klube. Vienintelis Z. C. nurodė, jog klube gavo tam tikro pobūdžio intymias paslaugas. Vertinat šiuos liudytojo Z. C. parodymus būtina atkreipti dėmesį, kaip buvo Z. C. suteiktos minėtos paslaugos. Z. C. paaiškino, jog dėl intymių paslaugų suteikimo jis susitarė asmeniškai su klube dirbusia šokėja, kuri jam tuo metu šoko privatų šokį. Nei su klube buvusiomis administratorėmis, nei su kitais asmenimis šios aplinkybės Z. C. nederino. Taigi vien iš šio epizodo spręsti, jog Vilniaus klube buvo sąvadaujama ir verčiamasi prostitucija nėra pagrindo. Priešingai, šis epizodas parodo atsitiktinumą, kai šokėja, dėl tik jai žinomų priežasčių, nutarė klientui suteikti tam tikro pobūdžio intymias paslaugas. Kartu minėti Z. C. parodymai paneigia aplinkybę, jog Vilniaus klube buvo sąvadaujama, kadangi remiantis Z. C. parodymais, apie tai, jog Z. C. bus suteiktos intymios paslaugos žinojo tik jis ir šokėja. Šių svarbių aplinkybių teismas nevertino.

Apeliantė nurodo, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais I. R., M. B., J. V. parodymais, nes jos nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei teisme nebuvo apklaustos. Jų parodymai duoti tik ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai. Taigi remiantis kasacinio teismo praktika, liudytojų I. R., M. B., J. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kaip savarankiškais įrodymų šaltiniais teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį remtis neturėjo teisės. Ikiteisminio tyrimo metu I. R., M. B., J. V. parodymų naudoti byloje esančių įrodymų patikrinimui (BPK 276 straipsnio 4 dalis) nagrinėjamoje situacijoje taip pat nebuvo pagrindo. Visi teisme apklausti liudytojai, susiję su Vilniaus klubo veikla, prostitucijos faktą paneigė. Taigi tarp teisme apklaustų su Vilniaus klubu susijusių asmenų parodymų nėra prieštaravimų, todėl liudytojų parodymų nėra su kuo lyginti. Be to, vertinant jų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu būtina atsižvelgti ir į aplinkybę, kad šioms šokėjoms, kaip ir liudytojai J. K.-P., ikiteisminio tyrimo metu galėjo būti daromas spaudimas, todėl šių liudytojų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu turi būti vertinami kritiškai.

Apeliantė taip pat nurodo, kad prostitucijos fakto Vilniaus klube nepatvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Nuosprendyje teismas išvardijo telefoninius pokalbius, kurių pagalba nustatyta, kad apeliantė kontroliavo šokėjų išvykimo už klubo ribų su klientais laiką, jį pratęsdavo, tardavosi dėl apmokėjimo už pratęstą laiką ir pan. Tačiau, pasak apeliantės, šie pokalbiai nėra prostitucijos ar sąvadavimo jai įrodymas. Jos pagrindinė funkcija ir buvo nukreipti į klubą atėjusį klientą pas merginą, šokančią striptizą, kontroliuoti šių asmenų praleidžiamą laiką. Taigi ji tiesiog dirbo darbą, kuriam buvo pasamdyta. Ji pati nei darbo tvarkos, nei savo funkcijų nenustatinėjo. Teismo išvardinti telefoniniai pokalbiai kaip tik ir patvirtina normalias darbo organizavimo aplinkybes – bendravimą su klientais, taksistais, tarpusavyje ir pan., tačiau tai nepatvirtina nei pačios prostitucijos, nei sąvadavimo jai fakto.

Norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už sąvadavimą prostitucijai, būtina nustatyti, jog atsakomybėn traukiamas asmuo vienokiu ar kitokiu būdu suvedė prostitucijos paslaugą teikiantį asmenį su klientu, taip padarė veikdamas tyčia siekiant gauti pajamų ir tas pajamas gavo. Nagrinėjamoje byloje teismas tiesiog konstatavo, jog ji (J. L.) sąvadavo prostitucijai bei turėjo iš to pajamų. Jokių motyvų, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė šią išvadą nuosprendyje nėra nurodyta. Byloje nėra nustatyta, koks konkrečiai asmuo jos (J. L.) buvo suvestas su prostitucijos paslaugas teikiančia mergina. Nėra nustatytas tokių asmenų kiekis, ar tai buvo 1 asmuo, ar 10, o gal nė vieno. Teisme tik vienas Vilniaus klubo klientas (Z. C.) teigė gavęs intymaus pobūdžio paslaugas klube, tačiau paneigė bet kokias aplinkybes, jog su klube dirbusia šokėja buvo suvestas klube dirbusios administratorės ar kitų asmenų. Byloje taip pat nėra nustatyta, kokios merginos apeliantės atvestam asmeniui (asmenims) suteikė intymias paslaugas, kokios tos paslaugos buvo, kur jos buvo suteiktos. Byloje nėra nustatyta, kiek ir iš ko ji gavo pinigų už tarpininkavimą prostitucijai ir pan. Taigi byloje nėra surinkta duomenų, realių faktų, esminių elementų, galinčių objektyviai patvirtinti nors vieną epizodą, kada ji ir kaip sąvadavo prostitucijai ir gavo iš to pajamų.

Be to, apeliantė nurodo, kad kaltinimas jos atžvilgiu surašytas netinkamai, pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatas. Kaltinime, kaip ir skundžiamame nuosprendyje, nėra užfiksuoto nė vieno konkretaus epizodo, nė vieno konkretaus asmens, kuriam buvo suteiktos intymios paslaugas, kurių gavimą ji (J. L.) organizavo. Taigi realaus sąvadavimo fakto nebuvo nustatyta. Nuo tokio abstraktaus kaltinimo ji negalėjo gintis, todėl buvo pažeista jos teisė į efektyvią gynybą. Tačiau į šias esmines aplinkybes teismas neatsižvelgė.

Apibendrinant, apeliantė nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jog ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje. Esant abejonėms, vienas pagrindinių baudžiamojo proceso principų – nekaltumo prezumpcijos, reikalauja, kad visos abejonės būtų vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju šį principą teismas pažeidė.

Be to, apeliantė nurodo, kad teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog ji nusikalto veikdama bendrininkų grupe. Apeliantė dirbo Vilniaus klube administratore ir vykdė tiesiogines savo darbo funkcijas. Jokių duomenų, jog ji būtų sugalvojusi prostitucijos paslaugų schemą, tarpininkavusi prostitucijai, ieškojusi asmenų siekiančių gauti intymiais paslaugas ir panašiai byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, jog ji būtų su kažkuriuo asmeniu ar asmenimis susitarusi daryti nusikalstamą veiką – sąvadauti prostitucijai ir iš to gauti pinigų. Nesant įrodymų, jog ji tyčia susitarė su kažkuriuo ko nkrečiu asmeniu daryti nusikalstamą veiką, negalima konstatuoti jog ji veikė bendrininkų grupe.

Nuteistoji J. L. taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jai taikytas 24 617,70 Eur turto konfiskavimas. Skunde nurodoma, kad byloje yra pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto 2014-08-29 išvada Nr. 5-3/77 dėl UAB „xxx“ ūkinės finansinės veiklos. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, jog laikotarpyje nuo 2011-09-11 iki 2013-05-18 už UAB „xxx“ (Vilniaus klubas) dirbusių merginų (šokėjų) suteiktas seksualines paslaugas buvo viso gauta 105 000 Lt (30 410 Eur) pajamų. Tai reiškia, kad bendrai konfiskuotinas turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, iš pirmosios instancijos teismo nuteistų asmenų, net ir darant prielaidą, jog jie sąvadavo prostitucijai, negalėjo viršyti minėtos sumos – 30 410 Eur. Teismas iš apeliantės ir kitų nuteistųjų viso konfiksvao 94 705,74 Eur, kas reiškia, jog konfiskuota suma yra daug didesnė. Ši teismo konfiskuota suma, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, net kelis kartus viršija specialisto išvadoje nurodytą 30 410 Eur iš sąvadavimo veikos gautą pinigų sumą. Motyvų, kodėl konfiskuota būtent tokia suma nuosprendyje nurodyta nėra. Taigi, apeliantės teigimu, teismo iš jos konfiskuota suma, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, yra neaiški ir nepagrįsta.

20. Nuteistoji A. A. ir jos gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl A. A. nuteisimo panaikinti ir ją išteisinti.

Apeliantai nurodo, jog teismo išvada, kad A. A., būdama „xxx“ direktore, veikdama bendrai su UAB „xxx“ steigėju ir faktiškai įmonės veiklai vadovavusiu A. A. bei vykdydama jo nurodymus, 11 atvejų tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas pagrindė laikotarpiu nuo 2011-03-31 iki 2012-02-29 išrašytais ir jos pasirašytais 11 kasos išlaidų orderių, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, t. y. 723 009,75 Lt (209 398,09 Eur) piniginių lėšų sumokėjimo A. A. bei nustatyti kam šios UAB „xxx“ priklausiusios grynosios piniginės lėšos buvo išmokėtos, neatitinka tikrovės. Teismas vadovavosi įrodymų tikėtinumo taisykle, pagal kurią išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu, kad jo nebuvo. Tačiau įrodymų tikėtinumo taisyklė yra civilinės teisės kategorija ir baudžiamojoje teisėje negali būti taikoma.

Apeliantai pažymi, kad A. A. visą gyvenimą sąžiningai dirbo atsakingą ūkinį darbą, turėjo nemažas asmenines santaupas, sukaupė didelę ūkinės veiklos patirtį. 2009 m. lapkričio mėn. perėmė visą vadovavimą UAB „xxx“ veiklai. Kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimą ir tokios veiklos priežiūrą A. A. vykdė iki pat 2012 m. kovo mėn. vidurio. Visos UAB „xxx“ operacijos buvo teisėtos, jokių apskaitoje nenurodytų piniginių lėšų nebuvo. Tuo laikotarpiu, kai įmonei vadovavo A. A., UAB „xxx“ apyvarta ir mokamas pelno mokestis nuosekliai augo. UAB „xxx“ A. A. dirbdavo dieną, kruopščiai pildė žurnalus, rūpinosi, kad pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai būtų tvarkingi, stengėsi savo kaip vadovo pareigas atlikti nepriekaištingai.

Be to, skunde pažymima, kad pagal apskaitos paslaugų teikimo sutartį UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą daug metų nuolat tvarkė UAB „xxx“, kurios direktorė buvo A. P.. 2017 m. kovo 20 d. teismo posėdyje A. P. parodė, kad tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą naudodama apskaitos programą PRESTO. Visi duomenys buvo pateikti iš kasos aparato ir gauti grynieji pinigai būdavo užpajamuoti. Buvo elektroninis kasos žurnalas (Z ataskaita), kasos išlaidų, pajamų orderiai. Taip pat buvo ir inkasuojami grynieji pinigai. UAB „xxx“ darbuotojams buvo mokamas valandinis įkainis už išdirbtą laiką, o gale mėnesio priskaičiuodavo priedus, kurie buvo pridedami prie apskaityto darbo užmokesčio. Visi priedai buvo apmokestinami mokesčiais. Visi pirkimai buvo pagrįsti pirminiais dokumentais. Įmonės ne kartą buvo tikrinamos Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų ir jokių pažeidimų nustatyta nebuvo.

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad A. A. vykdė faktiškai įmonės veiklai vadovavusio A. A. nurodymus. Pastarasis kūrė verslą Vilniuje, visas savo jėgas ir laiką skyrė jo plėtrai, ten kėlėsi gyventi su šeima, o A. A. vadovavo UAB „xxx“. A. A., retkarčiais atvykdamas į Klaipėdą, patardavo darbo kultūros, marketingo klausimais. Todėl, net ir norėdamas, A. A. fiziškai niekaip negalėjo vadovauti UAB „xxx“ veiklai, juolab duoti nurodymus vadovavimo ūkinėje srityje patyrusiam asmeniui – A. A.. Skunde remiamasi T. Š. duotais parodymais, kad A. A. buvo direktorė, pildydavo žurnalus, kai T. Š. prekes atveždavo, ji būdavo klube, taip pat I. B. parodymais, kad direktorė buvo A., jų darbo valandos buvo naktimis, A. dirbdavo dieną.

Apeliantai pažymi, jog teismo nuosprendyje nurodoma, kad atskaitingas asmuo A. A. už 671 371,67 Lt UAB „xxx“ vardu pagrindė dokumentais prekių, paslaugų įsigijimą bei kitas patirtas išlaidas (už baldus, duris, langus, statybines medžiagas, garso, vaizdo, buitinę ir biuro techniką, elektros prekes, indus, baro ir masažinių vonių įrangą, akvariumų įrangą, kanceliarines prekes, alkoholinius ir nealkoholinius gėrimus, maisto produktus, buitinę chemiją ir reikmenis, skrajutes; maitinimo, viešbučių paslaugas, automobilių draudimą, remontą, valymą, kurą, biuro technikos remontą, apsaugos, vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemų įrengimą, atlyginimus, bankų sąskaitų papildymą). Tai neginčijamai įrodo, kad A. A. realiai vadovavo UAB „xxx“ veiklai. Skunde apeliantai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, numatančia, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014, 2K-440-976/2015).

Apeliantai nurodo, jog teismo išvada, kad negalima nustatyti kam UAB „xxx“ priklausiusios grynosios piniginės lėšos buvo išmokėtos, padaryta remiantis tik FNTT Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. Specialisto išvada Nr. 5-3/51 „Dėl UAB „xxx“ ūkinės finansinės veiklos“. Pačioje išvadoje nurodoma, kad duomenys apie UAB „xxx“ gautas pajamas buvo gauti pagal liudytojų ikiteisminio tyrimo metu apklausų protokolus. Bylos nagrinėjimo teisme metu virš 30 liudytojų kategoriškai paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl gautų pajamų ar neišmokėtų atlyginimų pagal žiniaraščius. Jie motyvuotai nurodė dėl kokių priežasčių tai atsitiko. Liudytojos savo nuožiūra nurodydavo, kad gavo, pvz. nuo 3000 Lt iki 5000 Lt kas mėnesį. Tokios sumos buvo pateikiamos kaip pagrindas apskaičiuoti neva UAB „xxx“ A. A. vadovavimo laikotarpiu gautas pajamas. Neva gautų lėšų dydis apskritai nebuvo patikrintas ar įvertintas jokiais patikimais duomenimis.

Skunde pažymima, jog teisme apklausiama A. B. (R.) parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi. A. B. taip pat parodė, kad visi jos parodymai buvo remiami tyrėjos žodžiais. Teisme O. G. (K.) parodė, jog per apklausą ji sakė tai, ką ir kitos merginos, tą, ką jai nurodė rašyti. Skunde taip pat remiamasi J. V. (K.) parodymais, jog per apklausą jai buvo grasinama, buvo daromas spaudimas. Taip pat skunde remiamasi G. K. duotais parodymais, kad ją apklausinėjo trys vyrai, gąsdino, kad ją uždarys, kad draugo karjera pasibaigs, antrą kartą apklausoje dalyvavo vyras ir moteris, taip pat jai grasino, kad uždarys. Apeliantai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į liudytojų parodymus ir rėmėsi aukščiau minėtoje Specialisto išvadoje nurodytais skaičiais, kritiškai jų neanalizuodamas.

Skunde remiamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, Europos Žmogaus teisių teismo praktika, nurodoma, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tik įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K- 532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014).

21. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl A. A. nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti, atmesti priteistus civilinius ieškinius.

Nurodo, jog teismo išvada, kad A. A., būdamas bendrovių UAB „xxx“, UAB „xxx“, UAB „xxx“ steigėju, akcininku ir veikdamas kaip faktinis vadovas, turėjo tikslą organizuoti bei vadovauti prostitucijai, yra nepagrįsta. Liudytojas UAB „xxx“ direktorius A. B. parodė, kad jis atidarinėjo klubą, ruošėsi įprastinei klubo veiklai, kad jis savarankiškai sudarinėjo sutartis su tiekėjais, sprendė kitus įmonės veiklos klausimus. Liudytojas T. Š. parodė, kad A. A. retai pasirodydavo, pirmus metus gal kartą į savaitę, vėliau kartą į mėnesį, klube pabūdavo porą valandų, viską kontroliuodavo administratorės, Lilija buvo personalo vadovė – ji priimdavo į darbą šokėjas. T. Š. parodė, jog jis pats savarankiškai sudarinėjo apsaugos darbuotojų budėjimo grafikus, niekada jokių grafikų nėra derinęs su A. A.. T. Š. parodė, kad A. A. buvo direktorė, pildydavo žurnalus, tvarkė buhalteriją, supildydavo žurnalus, iš ūkio dalies pasakydavo ką reikia nupirkti. T. Š. paaiškino, kad išrašytos sąskaitos buvo perduodamos buhalterei – UAB „xxx“. Apeliantų teigimu, byloje nėra duomenų, kad T. Š. būtų atskaitingas A. A.. Be to, skunde remiamasi K. L. teisme duotais parodymais, kad tik atidarius klubą A. A. buvo dažnai, vėliau retai, jis būdavo prie baro, rūkomajame, kasos neperskaičiuodavo, personalą prižiūrėdavo administratorė. Liudytoja I. B. parodė, kad direktore buvo A., liudytoja I. J. parodė, kad pagrindinio organizatoriaus nebuvo, viskam vadovavo Lilė, Tadas vienu metu buvo vadinamas direktoriumi. Liudytoja J. V. (K.) parodė, kad vadovė buvo Lilė, ji spręsdavo visus darbo klausimus. Liudytoja I. K. (P.) parodė, kad dėl darbo kalbėjo su administratore Lile, ją instruktavo Lilė, ji buvo vadovas, A. nedažnai būdavo, sėdėdavo kambariuke, kartais salėje. Liudytoja A. G. parodė, kad visam darbui vadovavo administratorė Lilė. Liudytoja G. K. parodė, kad kasdienei klubo veiklai vadovavo administratorė, liudytoja E. A. (M.) parodė, kad buvo įsitikinusi, kad Lilė yra direktorė. Tai, kad skirtingų liudytojų parodymai yra labai panašūs ar vienodi, parodo ne jų neteisingumą, bet priešingai – jų nuoseklumą. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. A. kokiu nors būdu faktiškai vadovavo įmonės ūkinei veiklai.

Nuosprendyje itin akcentuojami A. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie neva objektyviai ir pilnai atskleidžia A. A. vaidmenį. Tačiau, tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis davė būdamas sulaikytas, streso būsenoje, bijodamas, kad nebūtų suimtas, išgyvendamas dėl žmonos ir trijų mažamečių vaikų likimo. Parodymų, kuriuos pasirašė, jis net neperskaitė, aklai pasitikėdamas tuo metu buvusios gynėjos patarimais sakyti viską taip, kad tiktų pareigūnams, su jais nesiginčyti. Teisme A. A. kategoriškai atsisakė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir paaiškino kodėl tiesą galėjo kalbėti tik teisme.

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad A. A. jo įmonių valdytuose naktiniuose klubuose Vilniuje ir Klaipėdoje administratorėmis įdarbino Ž. N., E. Č., I. K., J. L., I. S. P., L. D., o vadybininkais E. J. ir T. Š., tokiu būdu juos suburdamas į grupę asmenų nusikalstamoms veikoms vykdyti, nurodo, kad tokią teismo išvadą paneigia bylos duomenys, t. y. kitų nuteistųjų, liudytojų parodymai.

Skunde nurodoma, kad administratore dirbusi L. D. teisme parodymus duoti atsisakė. Svarbi procesinė garantija, padedanti stiprinti parodymų patikimumą, tai gynybos teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams (taikoma tiek liudytojams, kurių parodymų patikimumas reikalauja atidesnio vertinimo, dėl asmeninių savybių, tiek liudytojams, kurių parodymų patikimumas reikalauja atidesnio (griežtesnio) vertinimo, dėl jų procesinės padėties). EŽTT pažymi, jog būtent galimybė ginčyti (angl. confront) liudytojo parodymus yra būtina sąžiningo proceso sąlyga. Apeliantai nurodo, kad L. D. savo parodymuose pateikė visiškai iškreiptą įmonių veiklos vaizdą – akivaizdu, jog jai nerūpėjo, kad būtų nustatyta tiesa. L. D. atžvilgiu jau buvo priimti du teismo nuosprendžiai, todėl, kai buvo pradėtas dar vienas jau trečiasis ikiteisminis tyrimas per penkerius metus, kuriame L. D. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, ji bet kokiomis priemonėmis siekė, kad jos atžvilgiu kuo greičiau užsibaigtų baudžiamasis procesas jai palankiomis sąlygomis. Manytina, kad būtent todėl L. D. savo parodymuose kalbėjo apie nebūtus dalykus ir įmonių vykdytą ūkinę komercinę veiklą pavaizdavo neva kaip organizuotos grupės nusikalstamą veikimą. Galimai neatsitiktinai Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 11 d. trečią kartą vėl L. D. atžvilgiu priėmė baudžiamąjį įsakymą pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį. Iš teisme liudijusių asmenų parodymų matyti, kad L. D. davė neteisingus parodymus apie juridinius asmenis UAB „xxx“, UAB „xxx“, UAB „xxx“ bei apkalbėjo A. A..

Apeliantai nurodo, kad A. A., kaip UAB „xxx“ darbuotojas, kartais dalyvaudavo UAB „xxx“ darbuotojų susirinkimuose, tačiau tai niekaip neįrodo jo faktinio vadovavimo UAB „xxx“ veiklai. Vadovo veikla yra susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Tuo tarpu, nebuvo nustatytas susirinkimų periodiškumas, nebuvo aiškios susirinkimų pravedimo darbotvarkės, klausimai buvo aptariami tie, kurie aktualesni dėl darbo kultūros. Šių susirinkimų metu nebuvo aptariami visi klubo reikalai, problemos, finansiniai dalykai. Susirinkimų protokolai nebuvo rašomi, nebuvo priimami jokie nutarimai. A. A. dalyvavo ne kiekviename susirinkime. Liudytoja J. V. (K.) parodė, kad susirinkimus vedė Lilė, A. retai, susirinkimų metu aptarinėjo tvarką, santykius tarp merginų, visokias intrigas tarp jų. Liudytojas T. Š. į klausimą, ar A. A. su Ž. kalbėdavo apie seksualinių paslaugų teikimą, aiškiai atsakė, A. A. sakydavo, kad seksualines paslaugas teikti draudžiama, ragino merginas šypsotis daugiau. Susirinkimai vykdavo be jokių prisistatymų, paprastai, visi buvo lygūs. K. L. parodė, kad susirinkimai būdavo, A. vesdavo. Buvo kalbama apie darbą, vėlavimą, nepagarbų elgesį. Ž. retai būdavo, padėdavo sutaikyti kolektyvą; liudytoja I. J. parodė, kad per susirinkimus buvo kalbama apie tvarką; D. T. parodė, kad susirinkimai buvo, A. vesdavo. Buvo kalbama apie grafikus, kad lytinių paslaugų negalima teikti; I. K. (P.) parodė, kad susirinkimus vesdavo A. su administratore. Aptarinėjo ar merginos nori dirbti, užsidirbti, pvz. jei ateina žmonės ir niekas nešoka, tai blogai. Apie seksualines paslaugas nekalbėjo; liudytoja I. Z. parodė, kad A. dalyvavo susirinkimuose. Dėl seksualinių paslaugų griežtai buvo pasakyta, kad tokios paslaugos neteikiamos; J. J. parodė, kad susirinkimai buvo apie bendrą tvarką, kultūringą elgesį. Vesdavo administratorės A. A.; A. G. parodė, kad susirinkimus A. A. ir L.. Darbo sutartyje buvo įrašyta, kad seksualinių paslaugų teikti negalima, apie tai kalbėjo ir susirinkimuose; A. R. (B.) parodė, kad susirinkimai buvo, vesdavo A., kartais ateidavo su Ž., buvo aptariami buitiniai klausimai, apranga; S. N. parodė, kad susirinkimai būdavo apie tvarką, drausdavo lytinius santykius.

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad A. A. sąvadavo prostitucijai klubo šokėjas, nurodo, jog visos teisme liudijusios UAB „xxx“, UAB „xxx“, UAB „xxx“ darbuotojos, kurių sąvadavimu prostitucijai kaltinamas A. A., kategoriškai paneigė, kad naktiniuose klubuose buvo teikiamos seksualinės paslaugos. Skunde remiamasi teismo posėdyje duotais O. K. (G.), M. J., G. K., D. J. D., S. N., J. K. (P.) parodymais apie tai, kad seksualinių paslaugų jos neteikė. Skunde pažymima, kad visos teisme apklaustos liudytojos paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir patvirtino, kad neteikė klientams seksualinių paslaugų. Apeliantai nurodo, kad prašė teismo dar kartą iškviesti liudytojus, kurie neatvyko, tačiau teismas tuos prašymus atmetė, nors BPK 242 straipsnyje įtvirtinti tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme principai. Teisme neapklaustų I. R., M. B., J. V. ir D. L. parodymai visiškai skirtųsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojos teisme parodė, jog jas ikiteisminio tyrimo metu spaudė, reikalavo duoti tam tikrus parodymus. Liudytojos O. G. (K.), G. K., D. D., S. N., M. J., J. K.-P. parodė, kad apklausos metu joms buvo nurodoma ką rašyti, jos buvo gąsdinamos, joms buvo grasinama, daromas spaudimas.

Akivaizdu, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokoluose užfiksuoti parodymai buvo gauti nesilaikant imperatyvių BPK reikalavimų. BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Dėl tos priežasties ikiteisminio tyrimo metu surašytuose liudytojų apklausos protokoluose yra neteisėtu būdu gauti duomenys, kuriais remtis kategoriškai negalima, o būtent teismo išvada, kad A. A. sąvadavo nurodytas merginas prostitucijai, padaryta tik pagal ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis, kurie nebuvo patvirtinti teisme.

Skunde pažymima, kad liudytojų atsakymai į klausimą ar buvo teikiamos seksualinės paslaugos nebuvo kategoriški („mano nuomone, girdėjau gandus, ėjo kalbos ir panašiai“). T. Š. parodė, kad nėra matęs ar merginos tenkino klientų lytinę aistrą, ar apie tai kalbėjo – negirdėjo; Ž. R. (S.) parodė, kad ji seksualinių paslaugų nematė, ji to tikrai nežino. Vyko įprastinė klubo veikla: vyrai ateidavo pažiūrėti į merginas, nieko nusikalstamo nebuvo; I. K. (P.) į klausimą ar girdėjote, kad buvo teikiamos seksualinės paslaugos, atsakė, jog gandų buvo, konkurentų kalbos. Merginos kalbėdavo apie savo asmeninius meilės nuotykius. Konkurentai kalbėjo apie neva teikiamas seksualines paslaugas, merginos tarpusavyje kalbėjo. Išgerdavo, tarpusavyje kalbėdavo apie viską, net susimušdavo.

Apeliantai nurodo, kad teismas netyrė ir objektyviai nevertino byloje esančių duomenų, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, šiurkščiai pažeidė rungimosi principą, neargumentavo priimamų sprendimų ir suformavo ydingą praktiką, kurioje visos abejonės aiškinamos kaltinamojo nenaudai. Nuomonė, kad merginos klubuose teikė seksualines paslaugas, yra grindžiama gandais, apkalbomis. Darbuotojos pačios teisme parodė, kad gyrėsi viena prieš kitą, tarpusavyje leido gandus, buvo nedraugiškos, net mušdavosi.

Apeliantai teigia, kad specialisto išvadose aiškiai nurodoma, kad gautos už suteiktas darbuotojų paslaugas sumos yra apskaičiuotos remiantis duomenimis, gautais ikiteisminio tyrimo metu. Bylos nagrinėjimo metu teisme šie duomenys yra paneigti ir liudytojos nurodė konkrečius motyvus bei priežastis, kodėl ikiteisminio tyrimo metu pinigų sumos buvo įvardintos kelis kartus didesnės. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojos spontaniškai pasakydavo bet kokius vidutiniškai neva gauto atlyginimo dydžius, nors teisme dauguma liudytojų paneigė tokius parodymus, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teisme I. K. parodė, jog į kasą viską reikėjo mušti, vieną kartą įvyko vagystė – persirengimo kambariuke kažkas dingo, todėl po to šokėjos surinktus pinigus nešdavo pas administratores, taip pat I. K., I. S. P., A. P., E. Z. (Č.) parodė, kad visur klube buvo vaizdo kameros, viskas buvo stebima, Tadas būdavo prie kamerų. Tai, kad klubuose buvo įrengtos ir aiškiai matomos vaizdo stebėjimo kameros, savo parodymuose teisme nurodė daug darbuotojų. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad nėra jokių vaizdo įrašų, patvirtinančių, kad buvo vykdoma neteisėta veikla. Visi pinigai, kuriuos prie baro paduodavo lankytojai ar merginos barmenei, buvo fiksuojami kasos aparate. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. A. paimdavo pinigus, ar nurodė kaip juos dalinti ir kur juos saugoti, tikrino kasą, kontroliavo pinigų apskaitą.

Apeliantai nurodo, jog teismo atliktas įrodymų tyrimas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, kad teismas, laikydamasis tiesioginio bei žodinio bylos ir joje esančių įrodymų nagrinėjimo teisme, privalo ištirti visus įrodymus (BPK 241 straispnio 2 dalis, 242 straipsnio 1 dalis), jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straispnio 5 dalis), kad teismo posėdyje turi būti imamasi visų įstatymų numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes (BPK 241 straipsnio 2 dalis), jog byloje turi būti motyvuotai pašalinti prieštaravimai tarp byloje surinktų duomenų apie faktines bylos aplinkybes (BPK 276 straipsnio 4 dalis) ir tai turi būti nurodyta teismo nuosprendyje (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

22. Nuteistoji I. S. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo panaikinti ir ją išteisinti.

Apeliantė nurodo, jog teismas jos kaltę iš esmės grindė faktais, jog ji kontroliavo šokėjų išvykimą už klubo ribų, tardavosi dėl apmokėjimo, mokėjo taksi vairuotojams, informuodavo apie paslaugas, jų kainas, paimdavo ir paskirstydavo pinigus, taip pat byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog naktiniuose klubuose buvo teikiamos seksualinės paslaugos, kurias organizavo A. A. ir Ž. N.. Teismo nurodytas šokėjų kontroliavimas, apmokėjimo už legalias klubo paslaugas kontroliavimas, atsilyginimas taksi vairuotojams niekaip neįrodo nei sąvadavimo, nei, tuo labiau, pelnymosi iš prostitucijos. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ji klientams teikė informaciją apie prostituciją, ir iš to gavo naudos. Konstatavimas neva apie prostituciją naktiniuose klubuose buvo visuotinai žinoma, nėra įrodymas, jog ji atliko BK 307 straipsnio 1 dalyje numatytas konkrečias veikas, pvz., konkrečiam klientui sąvadavo konkrečią klubo darbuotoją – šokėją, paėmė iš kliento kokią nors pinigų sumą už merginos suteiktas lytines paslaugas, gautas lėšas padalino jai ir klubo savininkams ar vadovams.

Apeliantė nuteista už devynių moterų sąvadavimą. Teisme iš jų apklaustos liudytojomis G. L. (K.), S. N., J. K. (P.) parodė seksualinių paslaugų neteikusios. Tai reiškia, jog iš pirminio ir patikimiausio informacijos šaltinio negauta duomenų, jog kaltinime inkriminuotos moterys būtų vertusiosios prostitucija, atitinkamai, ji negalėjo jų sąvadauti, pelnytis iš to, ko jos nedarė.

Teismas nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu surašytais apklausų protokolais, o ne liudytojų teisme duotais parodymais. Pagal teismų praktiką ikiteisminio tyrimo pareigūnų surašyti liudytojų apklausos protokolai nėra savarankiškas duomenų šaltinis ir negali būti pripažinti įrodymais, pakeisti liudytojo parodymų kuriuos betarpiškai žodinio proceso metu išgirsta ir ištiria teismas. Teismas, vertindamas byloje esančius duomenis kaip patvirtinančius ar paneigiančius kaltinimus, ikiteisminio tyrimo metu surašytais liudytojų apklausos protokolais galėjo pagrįsti šių įrodymų patikimumą ar atvirkščiai, ir, nuspręsti kuriais duomenimis remtis, kuriuos iš jų pripažinti įrodymais. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu ne teisėjui (teismui) duoti parodymai, nėra savarankiškas įrodymas, ir jais negalima remtis nustatant bylos išsprendimui svarbių faktinių aplinkybių egzistavimą ar nebuvimą, o tik suformuoti teisėjo vidinį įsitikinimą dėl galutinio kitų įrodymų vertinimo.

Apeliantė nurodo, kad nuosprendžiu iš jos konfiskuotos lėšos, kurias teismas pripažino gautomis iš prostitucijos, remdamasis 2014-05-30 Specialisto išvada Nr. 5-3/51 „Dėl UAB „Otra“ ūkinės finansinės veiklos“ ir 2014-08-29 Specialisto išvada Nr. 5-3/77. Tačiau šios išvados gautos pagal tyrėjos surašytus liudytojų apklausų protokolus. Teisme liudytojai paneigė ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokoluose užfiksuotus parodymus. Specialistė viršijo savo kompetenciją duodama atsakymus teisės klausimais, todėl jos išvados yra nepatikimos ir jomis negalima remtis sprendžiant turto konfiskavimo klausimą.

23. UAB „xxx“, UAB „xxx“, UAB „xxx“ atstovas apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl šių juridinių asmenų nuteisimo panaikinti ir juos išteisinti, ieškinius atmesti.

Nepagrįsta teismo išvada, kad UAB „xxx“ atstovaujama direktoriaus A. A., kuris būdamas UAB „xxx“ steigėju, akcininku ir faktiškai vadovaudamas UAB „xxx“ turėjo teisę priimti sprendimus UAB „xxx“ vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, interesais ir naudai, apgaulingai tvarkė UAB „xxx“ buhalterinę apskaitą. Priešingai, bylos duomenys neginčijamai įrodo, kad A. A. nepriiminėjo sprendimų ir faktiškai nevadovavo UAB „xxx“ veiklai, o UAB „xxx“ ūkinei komercinei veiklai įstatymų nustatyta tvarka vadovavo direktoriais paskirti asmenys.

Laikotarpiu nuo 2009-08-31 iki 2012-08-31 UAB „xxx“ apskaitą tvarkė apskaitos paslaugų teikimo sutarties pagrindu UAB „xxx“, kurios direktorė buvo A. P.. UAB „xxx“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma naudojant kompiuterinę apskaitos programą PRESTO. Kasos pirminiai dokumentai, apskaitos registras „Kasos knyga“, pardavimo ir pirkimo PVM sąskaitos faktūros, darbo sutartys, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, apskaitos registras „Didžioji knyga“ ir visi kiti įmonės dokumentai buvo tvarkomi griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų. UAB „xxx“ nuolat buvo tikrinama VMI ir jokių pažeidimų nustatyta nebuvo.

Apeliantas nurodo, kad A. A. kaip direktorius niekada UAB „xxx“ buhalterinės apskaitos dokumentacijos netikrino ir joje nenusimanė. Kad A. A. nežinojo įmonės finansinių reikalų, taip pat įrodo ir bylos medžiagoje esantis 2012-03-18 telefoninis pokalbis tarp A. A. ir A. P. (diskas Nr. 58, pokalbis Nr. 114). Įmonės veiklai vadovavo direktoriais paskirti asmenys A. B., A. A., A. A. – jie sudarinėjo sutartis, atstovavo bendrovę. Byloje nėra jokių duomenų, kad šie asmenys savo sprendimus derino su A. A.. Priešingai, visi vadovai tvarkėsi savarankiškai, savo nuožiūra, nes pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies nurodymą bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovaujantis bendrovės įstatais.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada ir dėl UAB „xxx“ nuteisimo pagal BK 220 straispnio 1 dalį. UAB „xxx“ apyvarta ir mokamas pelno mokestis nuosekliai augo. 2009 metais UAB „xxx“ apyvarta buvo 436 925 Lt, 2010 metais – 699 389 Lt; 2011 metais – 1 470 085 Lt, o 2012 metais jau siekė 2 548 663 Lt. Nuo 2009 metais sumokėtų 18 622 Lt pelno mokesčio suma 2012 metais išaugo iki 225 081 Lt. UAB „xxx“ veikė griežtai laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, laiku ir tinkamai mokėjo visus mokesčius. Ūkinės operacijos buvo teisėtos, suteiktos paslaugos ar parduotos prekės buvo fiksuojamos per kasos aparatą. Kad UAB „xxx“ veikla buvo skaidri, teisme paliudijo klubo darbuotojai: K. L., I. B., I. J., A. G., D. R., E. A. M., A. B. (R.), G. K., I. K.. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai per apklausas merginoms sakydavo, kad klubai buvo stebimi vaizdo kameromis. Šią aplinkybę, gynėjo teigimu patvirtina J. K. P. parodymai, kad per apklausą tyrėjas sakė, jog klubuose buvo iškabintos telekameros, taip pat L. K. (P.) parodymai, kad per apklausą tyrėjai sakė, jog bus paviešintas vaizdo įrašas.

Apeliantas pažymi, kad teisme vyriausioji tyrėja D. B. parodė, kad apklausą ji vykdė kaip ir viena, bet V. M. dalyvavo apklausų metu. Klausimus teikė abu. V. M. nenurodytas protokoluose, nes tokia buvo praktika (dabar visus nurodo). Apeliantas pažymi, kad tokia praktika akivaizdžiai prieštarauja BPK 179 straipsnio 3 daliai, kurioje įtvirtinta, kad protokolą pasirašo jį surašęs asmuo ir visi kiti asmenys, dalyvavę atliekant tyrimo veiksmą. Be to, D. B. nurodė, kad ji į protokolą tiesiogiai nerašė, kaip kalbėjo merginos, perkėlė jų mintis šiek tiek perfrazuodama. Tuo tarpu BPK 183 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog liudytojo parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, tuo tarpu D. B. pati pripažino, kad ignoravo Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Apeliantas pažymi, kad liudytojai teisme parodė, kad juos ikiteisminio tyrimo metu spaudė, reikalavo duoti tam tikrus parodymus. Skunde remiamasi teisme A. B. (R.) duotais parodymais, kad ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai yra neteisingi. A. B. parodė, visi jos parodymai buvo remiami tyrėjos žodžiais. Taip pat A. B. parodė, kad buvo pikta ant A., todėl apklausos metu jį apkalbėjo, duomenys knygutėje, kurią ji rašė, taip pat yra netikri. Skunde nurodoma, kad teismo posėdyje U. M. paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taip pat skunde remiamasi teisme duotais J. V. (K.), D. T., J. J. (K.), I. Z. parodymais apie apklausų metu joms darytą spaudimą, grasinimus.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokoluose užfiksuoti parodymai buvo gauti nesilaikant imperatyvių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo metu surašytuose liudytojų apklausos protokoluose yra neteisėtu būdu gauti duomenys, kuriais remtis kategoriškai negalima, o nagrinėjamu atveju visos Specialisto išvados padarytos tik pagal tuos duomenis. Liudytojai A. B. (R.), U. M. (T.), O. G. (K.), J. K. (V.), D. T., R. A., G. K., J. K. (J.), D. J. D., S. N., M. J., J. K.-P., I. Z., A. G., I. B. teisme motyvuotai paneigė ikiteisminio tyrimo metu surašytuose apklausos protokoluose įvardintas didžiules neva gautas grynųjų pinigų sumas ir aiškiai patvirtino, kad gaudavo atlyginimą, sumos nurodytos algalapiuose ir sumos, išmokėtos į rankas, sutapdavo. Nuosprendyje nurodyta neteisėtai išmokėto atlyginimo suma ir UAB „xxx“ gauta už suteiktas darbuotojų paslaugas suma yra apskaičiuotos remiantis duomenimis, kurie bylos nagrinėjimo metu teisme yra paneigti ir liudytojos nurodė konkrečius motyvus bei priežastis, kodėl ikiteisminio tyrimo metu pinigų sumos buvo įvardintos kelis kartus didesnės.

Skunde nurodoma, kad UAB „xxx“ visada dirbo sąžiningai, niekada nesiekė įmonės naudai išvengti sumokėti mokesčių. Nuo pat įmonės veiklos pradžios darbuotojų darbo užmokestis buvo oficialus: kartą per mėnesį, pagal algalapį buvo išmokami pinigai. Klube niekada nebuvo vedama jokia juoda buhalterija. Visiškai atmestina prielaida, jog darbuotojams alga buvo išmokoma neva nuslėptais nuo apskaitos pinigais. Be to, apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu A. B. ir buhalterės G. J. duoti parodymai dėl atlyginimo išmokėjimo buhalterei G. J. yra prieštaringi, tačiau teismas prieštaravimų nepašalino. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra SEB banko išrašas, kuris įrodo, kad 2009-08-27 atlyginimas G. J. buvo pervestas į jos sąskaitą banke.

Ginčydamas specialisto išvados patikimumą, apeliantas remiamsi ir teismo posėdyje specialistės D. S. duotais parodymais, kad visas išvadas ir paskaičiavimus dėl nelegaliai išmokėto atlyginimo ji atliko remiantis išimtinai tik ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tuo tarpu teisme apklausiami liudytojai paneigė jų apklausos protokoluose įvardintas milžiniškas neva gauto atlyginimo sumas ir aiškiai patvirtino, kad gaudavo atlyginimą, sumos nurodytos algalapiuose ir sumos, išmokėtos į rankas, sutapdavo.

Teismas rėmėsi neapklaustų teisme liudytojų N. F., E. K., J. C., I. A., D. L., K. B., I. R., M. B., A. K., I. P., V. S., A. R., G. J. parodymais, neva jiems buvo išmokėtas didesnis atlyginimas, nei užregistruotas buhalterinėje apskaitoje. Apeliantas pažymi, kad teismo prašė dar kartą iškviesti liudytojus, kurie neatvyko, tačiau teismas tuos prašymus nepagrįstai atmetė, nors BPK 242 straipsnyje įtvirtinti tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme principai.

Skunde pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas draudžia grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai ir nacionalinėje teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Šis konstitucinis principas kelia aukštesnius reikalavimus apkaltinančių įrodymų patikimumo laipsniui nei kaltinamąjį teisinantiems bylos duomenims.

Apeliantas skunde ginčydamas UAB „xxx“ ir UAB ,,xxx“ nuteisimą išdėstė analogiškus argumentus kaip ir dėl UAB ,,xxx“ nuteisimo, todėl dar kartą jie nekartojami. Papildomai atkreipia dėmesį, kad byloje pareikšti civiliniai ieškiniai grindžiami išimtinai Specialisto išvadų duomenimis. Duomenys apie UAB „xxx“, UAB „xxx“ ir UAB „xxx“ gautas pajamas iš įdarbintų merginų teiktų paslaugų bei joms sumokėtą atlygį buvo gauti neteisėtu būdu. Teisme ištirti įrodymai akivaizdžiai paneigia pinigų sumas, kurios buvo pagrindas pareikšti civilinius ieškinius.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

24. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji J. L. pateikė teismui asmens dokumentą, įrodantį, kad šiuo metu jos pavardė yra L., todėl toliau nuosprendžio tekste – J. L.

25. Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti. Išteisintieji A. I. ir A. P. bei jų gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistieji Ž. N., A. A., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L., E. J. ir jų gynėjai bei nuteistųjų juridinių asmenų atstovas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas prašė jų skundą tenkinti, o prokuroro atmesti.

26. Nuteistosios A. A. ir jos gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistųjų E. Z. (Č.), E. J., I. K., J. L., I. S. P., A. A. ir jo gynėjo, Ž. N. gynėjo bei juridinių asmenų UAB „xxx“ (buvęs juridinis asmuo UAB „xxx“), UAB „xxx“, UAB „xxx“ atstovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

27. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas A. A. veiksmus, apgaulingai tvarkius apskaitą, neteisingai įvertino kaip nusikalstamus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir šioje dalyje nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to nuosprendis šioje dalyje naikinamas. A. A. ir Ž. N. kaltė pelniusis iš kitų asmenų prostitucijos, ją organizuojant ir jai vadovaujant įrodyta byloje surinktais įrodymais, tačiau kvalifikuojant jų nusikalstamą veiką teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau A. A. kaltė dėl kitų jam inkriminuotų nusikaltimų, o taip pat E. Z. (Č.), I. K., J. L., I. S. P. E. J. ir juridinių asmenų UAB „xxx“ (buvęs juridinis asmuo UAB „xxx“), UAB „xxx“, UAB „xxx“ kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, šioje dalyje teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. I., A. P. ir A. A. išteisinimas dėl visų skundžiamų veikų pagrįstas teisingu įrodymų vertinimu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus bei prasmę, todėl teismas pagrįstai dėl šių veikų priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau teismas netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą bei netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas, dėl to nuosprendis keičiamas.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir įrodymų vertinimo

28. BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantai pirmiausia siejo su BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų pažeidimu bei įrodymų vertinimu motyvuodami, jog teismas, pažeidęs BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas bei neteisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė klaidingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingam nuosprendžiui priimti.

29. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan., ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų buvusi kitokia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-244-303/2018 ir kt.). Kita vertus, tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-8-696/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kt.).

30. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal kaltinamąjį aktą A. A., Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. buvo kaltinami tuo, kad pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos veikdami organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad baudžiamasis įstatymas atgal negalioja, t. y. BK 25 straipsnio 3 dalies redakcija, kuri numato organizuotos grupės požymį už apysunkio, sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo padarymą, įsigaliojo tik 2013 m. liepos 13 d., tuo tarpu kaltinamiesiems inkriminuota veika buvo baigta 2013 m. gegužės 18 d. Dėl to kaltinamųjų veika kvalifikuota kaip padaryta bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Toks kaltinimo pakeitimas, atsižvelgiant į BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas, įpareigojančias proceso dalyvius įspėti apie galimą kaltinimo keitimą, neatitiko formuojamos teismų praktikos dėl BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų taikymo, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad taip buvo padarytas esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes šis pažeidimas nesuvaržė kaltinamųjų teisės į gynybą ir neturėjo jokios įtakos bylos teisingam išnagrinėjimui. Kita vertus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, proceso dalyviams buvo paaiškinta, kad kaltinimai nuteistiesiems buvo suformuluoti taip, jog jie inkriminuojamus nusikaltimus padarė veikdami organizuota grupe, tačiau skundžiamame nuosprendyje yra nekonkrečiai nurodytas veiką kvalifikuojantis požymis „veikdami grupe“. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad buvo pripažinta, jog nuteistieji veikė ne organizuota grupe, o bendrininkų grupe, todėl teisėjų kolegija nuteistiesiems suteikė galimybę duoti paaiškinimus dėl jiems inkriminuotų veikų padarymo bendrininkų grupe.

31. Iš nuteistųjų E. Z. (Č.), J. L. ir nuteistosios Ž. N. gynėjo apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai įžvelgia BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatų pažeidimą, tačiau iš kaltinamojo akto matyti, kad aprašant nusikalstamas veikas, kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 straipsnyje išvardytos aplinkybės – tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu – inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamų veikų aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, parodo veikos sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga jų kvalifikavimui. Taigi iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunde, kaltinamasis aktas surašytas tinkamai, t. y. kaltinamųjų teisė gintis nuo aiškaus ir suprantamo kaltinimo nebuvo pažeista.

32. Visi apeliantai nesutinka su teismo byloje pateiktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl jų kaltumo. Apeliantai skunduose teigia, kad teismas, pripažindamas patikimais įrodymais teisme neapklaustų liudytojų parodymus ir jais bei liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20, 276 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

33. Pažymėtina, kad teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtinančius įrodymus bei jų vertinimo (priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-245-693/2016 ir kt.).

34. Nagrinėjamoje byloje visi nuteistieji buvo išsamiai apklausti pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis A. A. teisme nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, todėl teisme buvo perskaityti jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Didžioji dalis liudytojų (O. K., M. J., D. L., G. K., J. K., S. N., D. J. D. ir kt.), apklausiamos pirmosios instancijos teisme, paneigė savo ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus apie tai, kad teikė seksualines paslaugas klientams sukūrinės vonios kambariuose arba už klubų ribų (viešbučiuose). Tokį parodymų pakeitimą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytojos motyvavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų naudota psichologine prievarta, dėl kurios jos savo apklausos protokolų beveik neskaitė. Pirmosios instancijos teismas, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka teisiamojo posėdžio metu perskaitydamas liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs nuteistųjų ir liudytojų parodymų, duotų skirtingų proceso stadijose, turinį, sugretinęs juos su kitais bylos duomenimis ir įvertinęs jų visumą, išvadas dėl nuteistųjų kaltumo grindė ne jų ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet visų byloje surinktų įrodymų analize.

Žemesnės instancijos teismas

35. Siekiant įsitikinti liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų teisingumu, jų davimo aplinkybėmis, teisme buvo apklausti jų apklausas atlikę ikiteisminio tyrimo pareigūnai D. B. ir V. M., kurie patvirtino, jog jokia prievarta, spaudimas ar kiti neteisėti veiksmai nebuvo naudojami. Išklausęs liudytojų parodymus ir ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo ikiteisminio tyrimo metu atliktas liudytojų apklausas pripažinti atliktomis pažeidžiant BPK normas ir dėl to negaliojančiomis ar niekinėmis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada, todėl apeliacinių skundų argumentai dėl ikiteisminio tyrimo apklausų neteisėtumo ar BPK normų, reglamentuojančių apklausų atlikimą pažeidimų, atmetami kaip nepagrįsti.

36. Negalima sutikti su nuteistojo A. A. gynėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog liudytojų parodymai gauti, pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Gynėjas skunde akcentuoja, kad BPK 183 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog liudytojo parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui, tuo tarpu tyrėja D. B. nurodė į protokolą merginų mintis užrašiusi šiek tiek perfrazuodama. Priešingai, tyrėja D. B. teisme labai išsamiai paaiškino liudytojų apklausos taktiką: merginos į apklausas atvykdavo su išmoktomis vienodomis frazėmis, todėl su jomis reikėdavo pakalbėti, po to joms buvo užduodami klausimai ir surašomas protokolas. Tyrėja patvirtino, kad visi protokolai surašyti pagal merginų pasakojimus, kai kuriuos sakinius perfrazuojant, tačiau nepakeičiant jų esmės. Nė viena mergina nepasirašė protokolo prieš tai jo neperskaičiusi. Be to, tyrėja D. B. patvirtino, kad kai kuriose merginų apklausose dalyvavo operatyvinis darbuotojas V. M., kuris byloje atliko elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Pats V. M. teisme savo dalyvavimą paaiškino tuo, kad tuo metu užfiksuoti duomenys dar nebuvo iššifruoti, todėl jis dalyvavo kai kurių liudytojų apklausose tikslu teisingai nustatyti buvusias faktines aplinkybes. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisėtais būdais gauti faktiniai duomenys, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais ir įvertinti kartu su kitais įrodymais, nustatant nuteistųjų kaltę. Aplinkybė, kad apeliantams yra palankesni teisme duoti liudytojų parodymai, nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu jų duoti parodymai yra gauti pažeidžiant BPK reikalavimus.

37. Nuteistosios E. Z. (Č.) ir I. K. apeliaciniuose skunduose bando pagrįsti byloje apklaustų liudytojų teisme duotų parodymų teisingumą motyvuodamos tuo, jog nei vienam iš liudytojų, pakeitusių parodymus nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas už melagingų parodymų davimą. Pažymėtina, kad vien faktas, jog liudytojui nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų parodymų davimo, savaime neįrodo liudytojo parodymų patikimumo. Kita vertus, priešingai negu teigiama apeliaciniuose skunduose, iš Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų (t. 63, b. l. 173) matyti, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00105-18 pranešimai apie įtarimus melagingai liudijus teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 30-1-0022912 yra įteikti: O. B., V. M., K. L., D. T., O. K., R. Ž., U. T. (buvusi M.), S. N., L. K., J. J., M. J., G. L.

Žemesnės instancijos teismas

38. Nepagrįstas nuteistojo E. J. apeliacinio skundo argumentas, kad teismas rėmėsi J. V. ir L. D. parodymais, kurie teisme nebuvo patikrinti, be to, teismas rėmėsi ne nagrinėjamos bylos duomenimis, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 27 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nuosprendžiu, kuriuo jis nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 1 dalį. Priešingai, nuteistojo E. J. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą grindžiama ne minėtuose nuosprendžiuose nustatytomis aplinkybėmis, o teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais – liudytojų J. V., L. D., kitų ikiteisminio tyrimo metu apklaustų šokėjų parodymais, specialistų išvadomis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų duomenimis bei kitais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje apklausdamas baudžiamuoju įsakymu už tą pačią veiką nuteistą L. D. kaip liudytoją, išaiškino jai teisę atsisakyti duoti parodymus (BPK 80 straipsnio 1 dalis). Teisiamojo posėdžio protokolo duomenys patvirtina, kad L. D. šia teise pasinaudojo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai perskaitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. baudžiamąjį įsakymą, kuriuo dėl pelnymosi iš prostitucijos nuteista L. D.. Teisiamojo posėdžio protokolo duomenys taip pat patvirtina, kad teismas išnaudojo visas galimybes surasti ir pakviesti asmenis į posėdžius, iš jų ir liudytoją J. V., dėl kurios buvo priimta atvesdinimo nutartis (t. 58, b. l. 174–175), tačiau liudytoja į posėdį neatvyko, todėl vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, liudytojos J. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teismo posėdyje buvo perskaityti. Taigi teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo tirti visi įrodymai, kuriais pagrįstas skundžiamas nuosprendis.

39. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija specialisto išvadų patikimumą motyvuodami tuo, kad specialistė išvadas pateikė remiantis išimtinai tik liudytojų (klube dirbusių šokėjų) parodymais. Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ištyrė liudytojų (klubo dirbusių šokėjų) parodymus, specialisto išvadas, ją pateikusios specialistės D. S. paaiškinimus (teisme ji parodė, kad atliekant tyrimą rėmėsi visais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir jai pateiktais dokumentais, kurie išvardinti išvadose ir pridėti prie išvadų kaip priedai), kitą bylos medžiagą ir visapusiškai juos įvertino. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytus bylos įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir pagrįstai vadovavosi specialistės pateiktomis išvadomis, kurios paremtos ir ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų (klube dirbusių šokėjų) parodymais. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino specialisto išvadas Nr. 5-3/51 Dėl UAB ,,xxx“ ūkinės finansinės veiklos, Nr. 5-3/77 Dėl UAB ,,xxx“ ūkinės finansinės veiklos, Nr. 5-3/92 Dėl UAB ,,xxx“ ūkinės finansinės veiklos ir Nr. 5-3/19 Dėl UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ finansinės veiklos tinkamu įrodymu šaltiniu ir jomis rėmėsi priimdamas nuosprendį.

40. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymus iškviesti liudytojus, kurie šaukiami į teismo posėdį neatvyko. Pagal BPK 270 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį. Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų, ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis esminio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, baigdama įrodymų tyrimą, teisėja klausė nagrinėjimo teisme dalyvių, ar jie turi prašymų. Kaltinamasis A. A. ir jo gynėjas savo teise pasinaudojo ir be kitų prašymų prašė iškviesti liudyti 55 liudytojus. Jų pareikšti prašymai, kaip to reikalauja BPK 270 straipsnio nuostatos, išnagrinėti išklausant proceso dalyvių nuomones dėl pateiktų prašymų ir priimant protokolinę nutartį. Teismas prašymą dėl liudytojų iškvietimo į teismo posėdį atmetė, motyvuodamas tuo, kad išnaudotos visos procesinės galimybės juos surasti ir apklausti. Kita vertus, prašymų atmetimas savaime nereiškia baudžiamojo proceso normų pažeidimo.

41. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog neturėjo galimybės užduoti klausimus L. D.. Atkreipiamas apeliantų dėmesys, kad L. D. parodymai užfiksuoti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. baudžiamajame įsakyme nėra vienintelis ir reikšmingas įrodymas teisingo nuosprendžio priėmimui, nes L. D. parodymus ir kartu A. A. kaltę patvirtina byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, t. y. paties A. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose bei jų prieduose užfiksuoti duomenys, kiti rašytiniai bylos įrodymai.

42. Apeliantai taip pat nepagrįstai įžvelgia nekaltumo prezumpcijos principo, reikalaujančio visos abejonės būtų vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų pažeidimus. Pagal teismų praktiką abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai jų negalima pašalinti įstatymo numatytais būdais, tuo tarpu šioje byloje neatitikimai tarp byloje surinktų įrodymų (liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų) buvo pašalinti pirmosios instancijos teismui įstatymo nustatyta tvarka įvertinant tiek atskirus byloje surinktus įrodymus, tiek jų visetą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos principo kylantį reikalavimą abejones aiškinti kaltinamojo naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nurodydamas, kodėl vienais įrodymais grindžia savo išvadas, o kitus įrodymus atmeta, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas nesilaikė reikalavimų, keliamų baigiamųjų aktų surašymui, išdėstytų BPK 301, 305 straipsniuose.

43. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Dėl bendrininkų grupės

44. Nuteistųjų E. Z. (Č.), E. J., I. K. ir J. L. apeliacinių skundų argumentai, kad teismas padarė neteisingą išvadą juos pripažindamas bendravykdytojais, yra nepagrįsti.

45. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo – konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-303/2017). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014 ir kt.). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

46. Tai, kad A. A., Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos kartu kaip bendrininkai, patvirtina byloje surinkti įrodymai: liudytojų parodymai, taip pat iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, pokalbiai telefonu ir kiti rašytiniai bylos duomenys. Vertindamas šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą tiek dėl nuteistųjų veiklos, tiek dėl jų tyčios pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos bendrumo.

47. Kvalifikuojant veiką neturi reikšmės, kad nusikalstamai veikai padaryti ne visi kaltininkai atliko vienodus veiksmus: A. A. įsteigė juridinius asmenis, organizavo jų veiklą, vadovavo klubams per juose dirbusias administratores, nustatė pinigų išmokėjimo už seksualines paslaugas tvarką; Ž. N. klubuose palaikė nustatytą darbo tvarką, reguliavo darbuotojų tarpusavio santykius (skyrė baudas, atleido iš darbo) ir pan.; E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. informavo klubo klientus apie teikiamų seksualinių paslaugų kainą, kontroliavo merginų, leidusių su klientais, laiką, organizavo merginų nuvežimą/grįžimą į kliento pasirinktą vietą, paimdavo piniginį atlygį už klientams suteiktas paslaugas, kurį po to paskirstydavo pagal A. A. nustatytą tvarką; E. J. užtikrino seksualines paslaugas klube bei viešbučiuose teikiančioms merginoms saugumą, nuveždavo/parveždavo jas su klientais į viešbutį; visi kartu sutartiniais veiksmais siekė bendro rezultato. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji pelnėsi iš prostitucijos bendrais veiksmais, turėdami bendrą tyčią – gauti pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, kiekvienas bendrininkas suvokė, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitais asmenimis.

48. Tai, kad nuteistosios, dirbusios administratorėmis Klaipėdos klube, nepažinojo nuteistųjų, dirbusių administratorėmis Vilniaus klube, nepaneigia jų suvokimo dalyvaujant bendrininkų grupės nusikalstamoje veikloje. Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad Vilniaus ir Klaipėdos klubuose buvo dirbama pagal vienodą schemą, tapačiais veiksmais, įgyvendinant vieną sumanymą. Dalis seksualines paslaugas teikusių merginų dirbo tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos klubuose, L. D., kuri į darbą priimtas administratores ,,apmokė“ ir supažindino su jų darbo specifika, taip pat dirbo abiejuose klubuose. Nurodytos aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to kuriame mieste jie dirbo, žinojo, kad kitame mieste esančiame klube merginos klientams teikia seksualines paslaugas, aukščiau nurodytais veiksmais prisidėdami prie bendros veiklos tam pritarė, suprato, kad daro nusikalstamą veiką ne kiekvienas atskirai, o bendrai su kitais asmenimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visų nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – visuomenėje priimtas seksualinių santykių normas, dorovę. Bendrininkus siejo vienas bendras sumanymas ir tyčia, jie siekė to paties rezultato – pasipelnyti iš klubų darbuotojų (šokėjų), sutikusių verstis prostitucija ir taip gauti pajamų iš bendromis pastangomis sukurto nusikalstamo verslo. Todėl nuteistųjų E. Z. (Č.), I. K. ir E. J. apeliacinių skundų teiginys, kad jie kitų bendrininkų nepažinojo, nepaneigia jų kaip bendrininkų baudžiamosios atsakomybės, nes šiuo atveju svarbu tai, kad jiems neabejotinai buvo žinomas bendrai veikiančių asmenų nusikalstamos veikos tikslas, prie kurio įgyvendinimo savo sąmoningais veiksmais jie prisidėjo.

49. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinių skundų argumentais, kad skirtinguose miestuose dirbę nuteistieji negalėjo susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos. Kaip jau minėta, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis, be to, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą. Šioje byloje nustatytos aplinkybės, leidžia teismui daryti išvadą, kad visi nuteistieji, siekdami bendro tikslo – pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos buvo susitarę veikti bendrai, ir norėjo taip veikti. Išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, atskleidžia tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo požymius, ir neabejotinai patvirtina, kad nuteistieji jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe. Nuteistieji suvokė, kad kiekvieno iš bendrininkų nusikalstami veiksmai atliekami siekiant bendro tikslo – gauti pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, bei norėjo taip veikti. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistųjų bendri veiksmai darant nusikalstamą veiką atitiko BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkų grupės požymius.

50. Šio nuosprendžio 30 punkte jau minėta, kad skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog nuteistieji nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad ji padaryta veikiant grupe, t. y. nekonkretizuojant bendrininkavimo formos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šią klaidą ištaiso ir nustato, kad A. A., Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. jiems inkriminuojamus nusikaltimus padarė veikdami bendrininkų grupe.

Žemesnės instancijos teismas

51. Tiesa, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra akivaizdžių apsirikimų: nuosprendžio 3 lapo 1 pastraipoje pagal turinio kontekstą per klaidą vietoje D. J. D. pavardės antrą kartą įrašyta I. R. pavardė; nuosprendžio 4 lape nurodyta, kad I. K., I. S. P. ir J. L. bendrininkų grupe veikė ne tik su kitais asmenimis, bet ir pačios su savimi. Tokie rašymo apsirikimai rodo pirmosios instancijos teismo nuosprendį priėmusio teismo neatidumą, tačiau šie apsirikimai lengvai suvokiami, nuosekliai skaitant visą nuosprendžio tekstą.

Dėl A. A. ir Ž. N. nuteisimo pagal BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalis bei E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. nuteisimo pagal BK 307 straispnio 1 dalį

52. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. A. ir Ž. N., veikdami bendrininkų grupe, organizavo ir vadovavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, o E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. veikdami bendrininkų grupe sąvadavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos. Apeliacinių skundų argumentus, jog byloje nėra jokių neginčijamų jų kaltės įrodymų, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes jų kaltę įrodo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visetas – iš dalies ikiteisminio tyrimo metu duoti paties A. A., liudytojų (klubo darbuotojų, klientų) parodymai, specialistų išvados, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo protokolų duomenys bei kiti rašytiniai įrodymai. Skundžiamame nuosprendyje labai išsamiai išdėstyti nuteistųjų ir liudytojų parodymų turinys, todėl šiame nuosprendyje jie nekartojami, tik tiek, kiek būtina atsakyti į apeliacinių skundų argumentus.

53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ priklausančiuose klubuose Klaipėdoje ir Vilniuje, buvo vykdoma ne tik bendrovių steigimo dokumentuose nurodyta veikla, bet ir klientams buvo teikiamos seksualinės paslaugos, o visi nuteistieji pelnėsi iš prostitucijos, kurią organizavo bei jai vadovavo nuteistieji A. A. ir Ž. N.. Apeliantai savo kaltę neigia, motyvuodami tuo, kad klubuose buvo vykdoma tik legali veikla, o seksualinės paslaugos teikiamos nebuvo arba jos buvo teikiamos asmeniniu merginų sprendimu, klubo vadovybei ir administratorėms apie tai nežinant. Tačiau tokie apeliacinių skundų argumentai atmetami, kaip prieštaraujantys byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma nustatytoms aplinkybėms. Aplinkybę, kad klube buvo teikiamos seksualinės paslaugos ikiteisminio tyrimo metu parodė kaip liudytojos apklaustos šokėjos A. N., V. M., K. B., I. J., I. Ž., G. R., A. R., U. M. (T.), A. K., N. F., O. K., S. L., Ž. S., I. R., K. B., J. C., I. R., A. G., I. Z., R. Š., Y. V., K. K., I. P., I. P., M. B., D. T., A. I., G. J., T. P., T. Š., D. J. D., S. N., D. Š., J. K.-P., M. J., D. L., L. P., A. P., M. S., J. G., J. V., E. V. (t. 5, b. l. 81–85, 86–89, 92–93, 96–100, 114–115, 116–117, 118–122, 127–131, 144–145, 146–148, 149–151, 152–153, 154–155, 159–161, 162–164, 169–172, 173–176, 180–182, 185–187, 190–194, 195–199; t. 6, b. l. 1–3, 4–8, 9–11, 12–14, 15–19, 22–23, 40–48, 49–56, 57–62, 63–72, 78–91, 92–93, 94–101, 102–104, 105–107, 126–128, 142–149, 150–153, 171–178; t. 7, b. l. 3–5, 8–9). Teisme dalis liudytojų parodymus pakeitė, tačiau kaip liudytojos apklaustos šokėjos I. J., I. Ž. ir I. R. patvirtino, kad klube buvo teikiamos intymios paslaugos ir visi (klubo vadovai, klientai) tai žinojo. Iš šių liudytojų parodymų analizės matyti, kad nors nebuvo garsiai kalbama, kas bus daroma vonios kambaryje, ir nebuvo sakoma, kad mokama už seksualines paslaugas, tačiau kiekviena šokėja žinodavo ko ten eina, išėjimo už klubo sistema buvo tokia pat kaip ir išėjimas į vonios kambarį, klubo darbuotojams buvo žinoma apie intymias paslaugas, apie jas žinojo ir klientai. Merginoms buvo duodamas pasirašyti dokumentas, apie tai, kad jos neteiks intymių paslaugų klientams, ir merginos jį pasirašė, tačiau tokias paslaugas teikė, klubo vadovybė apie tai žinojo, daug uždirbančias merginas labiau vertino. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas bei nuteistasis E. J. apeliaciniuose skunduose teigia, kad liudytojų atsakymai į klausimą, ar buvo teikiamos seksualinės paslaugos nebuvo kategoriški, kadangi liudytojos išsakė tik nuomonę, girdėtus gandus ir pan. Tačiau toks apeliacinių skundų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi iš minėtų liudytojų parodymų, įvertinus jų turinį visumoje su kitais bylos duomenimis, akivaizdu, kad seksualinės paslaugos klubuose buvo teikiamos. Natūralu, kad merginoms apie tai kalbėti buvo nesmagu, gėda, todėl jos vengė ne tik kategoriškai nurodyti, kad seksualinės paslaugos buvo teikiamos, bet ir jas įvardinti, dažnais atvejais nurodydamos gan abstrakčiai (pavyzdžiui, kad kiekviena šokėja žinodavo ko ten eina, kad klube „tuom“ užsiėmė ir visi tai žinojo). Priešingai, nei teigia apeliantai, teismo išvada, kad merginos klubuose teikė seksualines paslaugas, įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Dėl to kaip nepagrįsti atmetami apeliantų skundų argumentai, kad klubuose vyko tik įprastinė teisėta veikla.

Žemesnės instancijos teismas

54. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad teisme liudijusios apklaustos šokėjos, kurių sąvadavimu prostitucijai jie yra kaltinami, kategoriškai paneigė, kad naktiniuose klubuose buvo teikiamos seksualinės paslaugos. Liudytojos S. N., O. K., G. K., D. L., I. R., M. J., J. K.-P., M. B., J. V., U. T. (M.) apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu pripažino teikusios seksualines paslaugas klientams sukūrinės vonios kambariuose arba viešbučiuose, kuriuose klientai buvo apsistoję, nurodė, kokį atlygį gavo už suteiktas seksualines paslaugas. Nors teisme liudytojos paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad klube buvo teikiamos seksualinės paslaugos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo netikėti liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumu, kadangi visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų (kitų liudytojų parodymai, daiktų paėmimo ir apžiūros protokolai, specialisto išvados, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo protokolai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai ir kita bylos medžiaga) patvirtina būtent ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų S. N., O. K., G. K., D. L., I. R., M. J., J. K.-P., M. B., J. V. ir U. T. (M.) parodymų, kad klubuose seksualinės paslaugos buvo teikiamos, turinį. Dėl to teisme duotus liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip neteisingus, kadangi jie prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tenkindama prokurorės prašymą, nutarė iškviesti bei apklausti liudytojas O. K. ir U. T. (M.). Liudytoja U. T. (M.) parodė, kad Klaipėdos klube, kuriame ji dirbo šokėjo, klientams buvo teikiamos seksualinės paslaugos. Pats A. A. įkalbinėjo tai daryti, sakydamas ,,daugiau uždirbsi“. Liudytoja paaiškino, kad pirmosios instancijos teisme paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes posėdyje dalyvavo A. A., kurio ji bijojo. Patvirtino, kad prieš nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jai buvo daromas poveikis. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai neliepė sakyti to, ko nebuvo, joks poveikis iš jų pusės nebuvo daromas. Ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Apklausiama liudytoja O. K. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu ji davė teisingus parodymus, jog dirbdama Klaipėdos klube šokėja, klientams teikė seksualines paslaugas. Pirmosios instancijos teisme ji neigė tai dariusi, nes prieš posėdį jai buvo daromas psichologinis poveikis, t. y. A. A. lauke priėjo prie jos su advokatu ir aiškino, ką reikia ir ko nereikia sakyti teisme. Ji pakeitė parodymus, nes išsigando A. A.. Patvirtino, kad prieš posėdį apeliacinės instancijos teisme A. A. taip pat bandė su ja susisiekti, tačiau šiame posėdyje ji duoda parodymus laisva valia ir tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Gynyba teigia, jog apeliacinės instancijos teisme duotais liudytojų parodymais negalima remtis, nes jos parodymus davė dar nepasibaigus procesui dėl melagingų parodymų davimo, tokiu būdu liudytojoms daromas poveikis, dėl ko jos negali laisvai teikti parodymus. Teisėjų kolegija liudytojų O. K. ir U. T. (M.) parodymų patikimumą vertina visų surinktų duomenų kontekste, be to, atsižvelgia į tai, kad liudytojos apeliacinės instancijos teisme davė parodymus neprisiekusios dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl jų parodymų turiniui gynybos nurodyta aplinkybė įtakos neturi.

55. Liudytojų parodymus dėl klubuose teikiamų seksualinių paslaugų ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir klubo klientai Z. C., K. L., V. M., R. Ž., O. B. ir V. M.. Tiesa, jie kaip ir liudytojomis apklaustos klubų šokėjos teisme parodymus pakeitė, tačiau teismas, įvertinęs jų parodymus tiek atskirai, tiek kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų kontekste, pagrįstai konstatavo, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti šių liudytojų parodymai atitinka faktines aplinkybes. Nuteistosios J. L. apeliacinio skundo argumentai, kad klubo klientas Z. C. pats asmeniškai susitarė su šokėja dėl intymių paslaugų suteikimo prieštarauja liudytojo parodymų turiniui. Teisme liudytojas Z. C. patvirtino, kad klube buvo VIP kambarys, kuriame buvo teikiamos privačios paslaugos, t. y. mergina šokdavo ir nusirengdavo viršutinę dalį, glamonėdavo rankomis. Tam, kad patekti į VIP kambarį reikėjo kreiptis į administratorę, būtent administratorė palydėdavo iki to kambario, o vėliau atnešdavo sąskaitą, už paslaugas susimokėdavo grynais pinigais. Taigi, priešingai negu teigia apeliantė, liudytojas patvirtino, kad be administratorės žinios į VIP kambarį, kuriame buvo teikiamos seksualinės paslaugos, nebuvo galima nueiti. Apie klubuose teikiamas seksualines paslaugas parodė ir teisme apklausti liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas Nr. 001 ir Nr. 002 bei jų parodymus patvirtinantis vaizdo įrašas ir pokalbio suvestinė (t. 5, b. l. 58–60), iš kurių matyti, kad anoniminis liudytojas Nr. 001 viešbučio kambaryje kalbasi su nuoga klubo šokėja D. J. D., kuri sutinka suteikti jam visas seksualines paslaugas, išskyrus analinį seksą.

56. Aplinkybę, kad klubuose buvo teikiamos seksualinės paslaugos iš dalies patvirtino ir pats A. A.. Nors nuteistasis abiejų instancijų teismuose savo kaltę neigė, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad klubuose buvo šokamas striptizas, buvo kokteilių baras, buvo teikiamos sūkurinės vonios paslaugos. Jis vadovavo klubui per klube dirbusias administratores. Apie tai, kad šokėjos užsiiminėjo prostitucija, jis įtarė, tačiau to neorganizavo, šiai veiklai nevadovavo, iš prostitucijos pinigų negavo. Jokių nurodymų, susijusių su seksualinėmis paslaugomis, nei administratorėms, nei šokėjoms nedavė. Teikiant sūkurinės vonios paslaugas klientas galėjo bendrauti su mergina, jo nustatytų įkainių už šias paslaugas nebuvo, šiuos įkainius galėjo nustatyti pačios šokėjos. Ar vonios kambariuose šokėjos teikdavo seksualines paslaugas, nežino, tačiau iš pašalinių žmonių ir klientų jam teko girdėti, kad teikdavo. Už šias paslaugas gauti pinigai buvo apskaitomi įmonės kasoje. Klientai galėjo šokėjas išsivesti iš klubo laiko praleidimui. Už šias paslaugas įkainiai nustatyti nebuvo. Juos klientams pasakydavo pačios šokėjos (t. 49, b. l. 123-124). Papildomos apklausos metu A. A. parodė, kad jis kaip įmonės vadovas per klube dirbusias administratores pasirašinėjo darbo sutartis su naujai priimtais darbuotojais. Iš klube apsilankiusių klientų girdėjo, kad darbo metu merginos, klientams užsisakius „jakuzi“ paslaugas, išėjusios su klientais už klubo ribų, teikė seksualines paslaugas. Susirinkimų metu ir per administratores sakė, kad jis apie tai nieko nenori žinoti, tai yra uždrausta ir tai yra jų pačių reikalas. A. A. parodė, kad žinojo, jog klube buvo teikiamos seksualinės paslaugos, tačiau iš jo pusės jokios prievartos ar nurodymų tai daryti nebuvo. Formaliai seksualinės paslaugos klientams klube buvo užmaskuotos po „jakuzi“ paslaugų pavadinimu, viena valanda kainavo nuo 500 iki 1 500 litų. Nuo pat klubo atidarymo klube dirbusioms administratorėms buvo nurodęs, kokias pajamas reikia fiksuoti kasos aparatu, o kokių – ne. Apie tai, kad tos pajamos klube bus dalinamos, yra kalbėjęs su klubo darbuotojais susirinkimuose, kuriuos pats periodiškai vesdavo. Šokėja visus gautus pinigus, kurie būdavo neapskaityti kasoje, perduodavo administratorei, kuri darbo pabaigoje tai šokėjai išmokėdavo 70 procentų nuo visų merginos šokių gautų pinigų. 30 procentų likdavo klubui, kitiems neoficialiems mokėjimams. Už privačius striptizo šokius, taip pat už vonios paslaugas iš klientų gauti pinigai nebuvo apskaityti kasoje. Jie buvo dalinami per pusę, tai yra, darbo pabaigoje administratorė 50 procentų nuo tos sumos išmokėdavo šokėjai, kiti 50 procentų likdavo klubui, kitiems neoficialiems mokėjimams. Už įėjimą sumokėti klientų pinigai, jo nurodymu, nebuvo apskaityti, nes jis buvo nurodęs administratorėms už klientų atvežimą į klubą mokėti taksistams nuo 100 iki 200 litų, priklausomai nuo to, kiek klube pinigų išleis klientas. Vilniaus ir Klaipėdos klubuose buvo vykdoma analogiška veikla (t. 49, b. l. 125–127).

Žemesnės instancijos teismas

57. Taigi ikiteisminio tyrimo metu A. A. iš esmės pripažino, kad jo įsteigtuose ir vadovaujamuose klubuose organizavo ir sudarė sąlygas verstis prostitucija bei iš prostitucijos gaudavo neapskaitytų pajamų. Tačiau apeliaciniame skunde A. A. ir jo gynėjas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie atskleidžia A. A. vaidmenį inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Skunde apeliantai ginčija ikiteisminio tyrimo metu A. A. duotų parodymų patikimumą, motyvuodami tuo, kad tokius parodymus jis davė būdamas streso būsenos, bijodamas būti suimtas ir dėl žmonos bei mažamečių vaikų likimo, pasitikėdamas buvusios savo gynėjos patarimu sakyti viską taip, kad tiktų pareigūnams ir su jais nesiginčyti. Pirmosios instancijos teisme A. A. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai buvo išgauti neteisėtu būdu, darant spaudimą, o advokatė R. B. netinkamai atliko savo kaip gynėjos pareigas, nes buvo suinteresuota padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo sūnui A. B., kuris dirbo UAB „xxx“ direktoriumi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismas patikrino kaltinamojo išdėstytą versiją dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatikimumo. Teismas įvertino, kad A. B. ikiteisminio tyrimo metu jokie įtarimai pareikšti nebuvo, jis nebuvo apklausiamas kaip specialusis liudytojas, klube dirbo nuo 2009-07-23 iki 2009-08-14, todėl jokio pagrindo manyti, kad jam galėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, neturėjo. Teismas atsižvelgė į tai, kad įtariamojo A. A. 2013-05-18 ir 2013-05-19 apklausos vyko dalyvaujant įtariamojo gynėjai advokatei R. B., tačiau pretenzijos advokatei iškilo žymiai vėliau, o ne po šių apklausų, nes ir papildomai apklausiamas kaip įtariamasis 2014-01-20 ir 2014-10-02 A. A. būdamas laisvas ir praėjus tokiam ilgam laikotarpiui po pirmųjų apklausų, į apklausas atvyko su ta pačia advokate R. B.. Tik 2016-01-22 apklausos metu jis pakeitė gynėją ir pasirinktą gynybos poziciją – parodymus duoti atsisakė. Be to, teismas pažymėjo, jog A. A. apklausę tyrėjai D. M. ir D. B. parodė, kad visos apklausos vyko įprasta tvarka, dalyvaujant įtariamajam ir jo pasirinktai gynėjai, joks poveikis ar spaudimas įtariamajam nebuvo daromas. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo manyti, kad apklausiamas kaip įtariamasis A. A. pats save apkalbėjo, o teisiamajame posėdyje duoda teisingus parodymus, nes būtent teisme duotus jo parodymus paneigia kiti į bylą surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuteistojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie atitinka byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetą, todėl teismas pagrįstai jais kaip įrodymų šaltiniu rėmėsi.

58. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad merginoms buvo duodamas pasirašyti dokumentas, draudžiantis teikti seksualines paslaugas, apie draudimą teikti tokias paslaugas buvo kalbama ir susirinkimų metu. Tačiau pirmiau minėtų liudytojų parodymų turinys, vertinant juos visumoje su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais leidžia daryti išvadą, kad, nepaisant dokumente nurodomo draudimo teikti intymias paslaugas klientams, tikrovėje merginų darbo pobūdis neatitiko šio dokumento turinio ir tai buvo suprantama tiek merginoms, tiek klubo vadovybei. Akivaizdu, kad toks dokumentas merginoms buvo duodamas pasirašyti siekiant nuslėpti neteisėtos veiklos pobūdį. Tai, kad dalis šokėjomis dirbusių merginų anksčiau turėjo panašios darbo patirties, taip pat nepaneigia pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos fakto.

59. Be jau aptartų įrodymų, kad naktiniuose klubuose klientams už užmokestį buvo teikiamos seksualinės paslaugos ir, kad A. A., Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. iš to pelnėsi patvirtina telekomunikacijų tinklais perduotų bei užfiksuotų jų pokalbių turinys, kuris sutampa su liudytojų (klubo šokėjų, klientų) parodymais bei įrodo, kad E. Z. (Č.), I. K., I. S. P. ir J. L. kontroliavo iš klubo išvykusias šokėjas, rūpinosi klubo darbo organizavimu ir tvarka, derino mokėjimus taksistams už atvežtus klientus, derino klubo šokėjų išvykimo už klubo ribų su klientais laiką, jį pratęsdavo, tardavosi dėl apmokėjimo už pratęstą laiką ir pan., E. J. tarėsi su taksistais ir viešbučių administratoriais dėl mokėjimų už atvežtus klientus, vežė klientus į viešbučius, nuvežė/parvežė merginas pas klientus ir į klubą, Ž. N. kontroliavo darbo organizavimą klubuose, nurodė ką atleisti ir ką priimti į darbą, kada sušaukti susirinkimus, su klubų administratorėmis derino įvairius organizacinius klausimus, A. A. taip pat kontroliavo darbo tvarką klubuose, kad merginos laikytųsi jo nustatytos darbo tvarkos, taikė nuobaudas už taisyklių pažeidimą, skatino klubo šokėjas uždirbti kuo daugiau pinigų ir pan. Nuteistoji E. Z. (Č.) apeliaciniame skunde teigia, jog byloje užfiksuotame jos ir J. J. pokalbyje nekalbama apie seksualinių paslaugų teikimą. Liudytoja J. J. teisme parodė, kad ji klube dirbo šokių mokytoja, pagal klientų pageidavimą kartais pati šokdavo. Privačiame kambaryje būdavo galima pabendrauti, nes dalis klientų norėdavo bendrauti, išsikalbėti. Yra tekę su klientais bendrauti ne klubo patalpose, tačiau apie išvykimą visada reikėdavo pranešti administratorėms, nes savavališkai išeiti buvo draudžiama. Byloje užfiksuotas pokalbis tarp jos ir administratorės E. Z. (Č.) patvirtina liudytojos nurodytas aplinkybes. Tai, kad neužfiksuoti pokalbiai, kuriuose tiesiogiai kalbama apie seksualinių paslaugų teikimą, nepaneigia nuteistosios E. Z. (Č.) kaltės, nes natūralu, kad garsiai apie tai kalbama nebuvo. Nuteistosios I. K. ir J. L. apeliaciniuose skunduose teigia, kad nėra užfiksuota nė vieno pokalbio, kurio metu jos kalbėtų apie lytinių paslaugų suteikimą. Iš tiesų, administratorių pokalbiuose su klubo šokėjomis bei kitais darbuotojais seksualinės paslaugos nėra tiesiogiai įvardijamos, tačiau pokalbių turinį susiejus su kitais byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais bei įvertintais įrodymais daroma neabejotina išvada, jog kalbama ne apie įprastus darbinius reikalus, bet apie seksualinių paslaugų teikimą.

60. Nuteistosios E. Z. (Č.) ir I. K. apeliaciniuose skunduose teigia, kad byloje nenustatyta, kad būtent jų darbo pamainų metu buvo teikiamos seksualinės paslaugos klube ir už jo ribų, duodamos parodymus liudytojos nenurodė konkrečių seksualinių paslaugų teikimo datų ar apibrėžto periodo, E. Z. (Č.) apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra tiksliai nustatyta, kokiomis dienomis ji dirbo administratore ir, ar būtent tomis dienomis kaltinime nurodytos šokėjos teikė seksualines paslaugas ir, ar ji turėjo iš to naudos, todėl apeliančių teigimu, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtos paslaugos buvo teikiamos jų darbo metu. Skunduose apeliantės pažymi, kad nors liudytoja M. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kelis kartus ji teikė seksualines paslaugas viešbutyje, išeinat iš klubo administratorė įduodavo klubo telefoną ir laikui, kuris buvo sutartas su klientu, baigiantis, administratorė paskambindavo ir apie tai pranešdavo, tačiau iš šių parodymų nėra aišku, kuri administratorė įduodavo telefoną, ši aplinkybė nenustatyta ir bylą nagrinėjant teisme. Tokie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir neatitinkantys byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kaip jau minėta, parodymus apie tai, kad administratorės žinojo apie klientams teikiamas seksualines paslaugas, davė ne viena liudytoja. Iš liudytojų parodymų apie atsiskaitymo už suteiktas seksualines paslaugas tvarką analizės matyti, kad administratorės surinkdavo gautus iš klientų pinigus, juos apskaičiuodavo ir darbo pabaigoje išmokėdavo merginoms atlyginimus grynaisiais pinigais. Nors, remdamosi liudytojų parodymais, apeliantės teigia, jog apie galimą seksualinių paslaugų teikimą žinojo tik administratorė L. (L. D.), tačiau iš S. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie teisiamajame posėdyje perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka matyti, kad apie seksualinių paslaugų teikimą žinojo ir I. K. bei E. Z. (Č.). Liudytoja S. N. parodė, kad jog 2012 m. liepos 19 d. ji įsidarbino klube, administratorėmis dirbo I. ir L., po to E. Viską kontroliavo dirbanti administratorė, kuri žinojo kuriam laikui šokėja išeina su klientu, ir besibaigiant nurodytam laikui, administratorė paskambindavo ir pranešdavo, kad jau laikas grįžti, pinigus, gautus už lytinius santykius, merginos atiduodavo administratorei, kuri juos apskaičiuodavo ir tam tikrą dalį atiduodavo merginai. Ši liudytoja savo parodymuose nurodė, kokias sumas buvo gavusi sulaikymo vakarą iš klientų, ir paaiškino, kad dalį pinigų buvo paėmusi administratorė E. iki ateinant pareigūnams. Taigi ši liudytoja konkrečiai įvardijo, kuri administratorė (E.) dirbo tą dieną, kai ji teikė seksualines paslaugas. Ji taip pat parodė, kad šokėjoms išeinant iš klubo administratorės duodavo klubo mobilųjį telefoną ir kontroliavo buvimo su klientu laiką. Be to administratorės siūlydavo eiti su klientu į viešbutį sakydamos: „pati žinai ko“. Prievartos nebuvo, bet jos tikrai viską žinojo. Administratorės sakydavo, kad būtų geriau, jei klube, vonios kambaryje seksualinės paslaugos nebūtų teikiamos. Geriau su klientais išeiti į viešbutį. Tai sakydavo ne tiesiogiai, bet suprantamai (6 t., b. l. 78–86). Aptartų parodymų turinys, vertinant juos visumoje su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, patvirtina, kad administratorės, tarp jų ir I. K. bei E. Z. (Č.) žinojo, kad klube buvo teikiamos seksualinės paslaugos, taip pat kontroliavo šokėjų su klientais praleidžiamą laiką, iš šokėjų paimdavo už lytinius santykius gautus pinigus ir pan. Be to, iš apeliantėms pareikštų kaltinimų matyti, kad tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame nuosprendyje, aprašant nusikalstamas veikas, be kitų aplinkybių, nurodytas jų padarymo laikas, kuris atitinka kaltinamųjų darbo naktiniame klube „Paradise“ iki jų sulaikymo laikotarpį, kurio metu kaltinime nurodytos merginos dirbo šokėjomis bei neoficialiai teikė seksualines paslaugas to pageidavusiems klientams. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nors skirtingomis dienomis, šokėjos dirbo su skirtingomis administratorėmis ir barmenėmis, darbo tvarka, priklausomai nuo administratorės ir barmenės pamainos nesikeisdavo, t. y. klientams klube ir už jo ribų buvo teikiamos seksualinės paslaugos. Taigi tai, kad duodamos parodymus apie klientams teikiamas seksualines paslaugas liudytojos nenurodė konkrečių seksualinių paslaugų suteikimo datų, nepaneigia nuteistųjų kaltės dėl joms inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo kaltinime nurodytu laikotarpiu, kadangi byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad visos administratorėmis dirbusios nuteistosios žinojo apie merginų klubo klientams teikiamas seksualines paslaugas ir atliko veiksmus, atitinkančius joms inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis.

61. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. ir jo gynėjas teigia, jog klubuose viską kontroliavo administratorės, L. D. kaip personalo vadovė viskam vadovavo, o jis nepriiminėjo spendimų ir faktiškai nevadovavo įmonės veiklai. Toks skundo argumentas prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma nustatytoms bylos aplinkybėms. Visų pirma, tokia versija prieštarauja jau aptartiems paties A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad jis vadovavo klubui per klube dirbusias administratores, kad jis kaip įmonės vadovas per klube dirbusias administratores pasirašinėjo darbo sutartis su naujai priimtais darbuotojais, žinojo, jog klube buvo teikiamos seksualinės paslaugos, susirinkimų metu ir per administratores sakė, kad jis apie tai nieko nenori žinoti, tai yra uždrausta ir tai yra jų pačių reikalas, nuo pat klubo atidarymo klube dirbusioms administratorėms buvo nurodęs, kokias pajamas reikia fiksuoti kasos aparatu, o kokių – ne, apie tai, kad tos pajamos klube bus dalinamos, yra kalbėjęs su klubo darbuotojais susirinkimuose, kuriuos pats periodiškai vesdavo, buvo nustatęs pinigų išmokėjimo šokėjoms tvarką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paties A. A. nurodyta išmokėjimo šokėjoms tvarka atitinka daugumos liudytojų, dirbusių šokėjoms, ikiteisminio tyrimo metu nurodytą pinigų išmokėjimo tvarką. Kas taip pat iš dalies patvirtina, kad tiek A. A., tiek ir liudytojos, kurios vėliau teisme pakeitė savo parodymus, būtent ikiteisminio tyrimo metu nurodė tikrąsias šioje byloje kaltinamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Kita vertus, byloje neginčijamai nustatyta, jog A. A. klubui vadovavo tiek asmeniškai, tiek per klube dirbusias administratores, todėl tai, kad kartais susirinkimus vesdavo administratorės, nepaneigia nei faktinio jo vadovavimo klubui, nei jo kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tuo tarpu dėl draudimo teikti seksualines paslaugas, jau buvo pasisakyta pirmiau, kad toks draudimas neatitiko tikrovės, kadangi klubuose klientams buvo teikiamos seksualinės paslaugos ir visi apie tai žinojo. Nors iš A. A., Ž. N., E. Z., I. K., I. S. P., J. L. pasirinktos gynybos pozicijos galima suprasti, kad klubai vykdė tik legalią veiklą, darbuotojos buvo supažindintos su draudimu teikti seksualines paslaugas, todėl, jeigu kuri nors iš šokėjų nepaisė tokio draudimo ir teikė seksualines paslaugas, tai nei klubo savininkas, nei administratorės apie tai nežinojo, o tas paslaugas galimai toleravo ir organizavo arba nebent apie jas žinojo administratorė L. D.. Tačiau tokią nuteistųjų gynybos poziciją pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog administratorė L. D. būtų viršijusi jai klubų savininko ir vadovo suteiktus įgalinimus, apie tai neminima jokiame apklausos protokole, o iš visumos telefoninių pokalbių galima spręsti, kad veikla klube buvo vykdoma bendrais veiksmais, L. D. dėl klubuose kylančių problemų tarėsi su A. A. ir Ž. N. bei kitomis administratorėmis, sprendė kada sušauti susirinkimus, kokias nuobaudas taikyti prasižengusioms šokėjoms.

62. Nepagrįsti nuteistųjų J. L. ir E. J. apeliacinių skundų argumentai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Vilniaus klube buvo teikiamos seksualinės paslaugos. Priešingai, skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose tokie įrodymai išdėstyti: ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų I. R., J. K.-P., M. B., J. V., R. Š., Y. V. parodymai, teisme duoti Z. C. parodymai, telefoniniai pokalbiai, kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Kita vertus, negalima atmesti ir Klaipėdos klube dirbusių merginų parodymų, kurie, pasak apeliantų, taikytini tik sprendžiant dėl Klaipėdos klube vykdytos veiklos. Įstatymas įpareigoja teismą savo išvadas grįsti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, turi būti įvertintos visos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės bylai išnagrinėti teisingai. Nagrinėjamu atveju, tai, kad dalis liudytojų dirbo Klaipėdos klube, dalis Vilniaus klube arba abiejuose klubuose, nesudaro pagrindo išvadai, kad, sprendžiant dėl Vilniaus klubo veiklos, su Klaipėdos klubo veikla susiję įrodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės. Nagrinėjamu atveju visų liudytojų parodymai apie bylai reikšmingas aplinkybes ir kiti įrodymai turi būti ir pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti. Priešingai nei teigiama J. L. ir E. J. apeliaciniuose skunduose, sprendžiant dėl jų kaltės, Klaipėdos klube dirbusių ir seksualines paslaugas teikusių liudytojų duotų parodymų įrodomoji reikšmė išlieka, o jų parodymai yra svarbūs formuojant teismo vidinį įsitikinimą dėl nuteistųjų kaltės padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas ir kartu su kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, sudaro teismui pagrindą atmesti apeliantų versiją, kad Vilniaus klube seksualinės paslaugos nebuvo teikiamos.

63. Nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde savo nekaltumą bando pagrįsti tuo, kad jis nevežiojo klubo šokėjų, kurios teikė klientams seksualines paslaugas. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams: liudytoja J. V. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad penkis kartus su klientu buvo išėjusi iš klubo teikti seksualinių paslaugų. Su klientais iš klubo ją veždavo vairuotojas E., kitas vairuotojas nėra vežęs; E. ją vežė keturis ar penkis kartus; apie išvažiavimą iš klubo informuodavo dirbančią administratorę, kuriai pasakydavo kuriam laikui ir kur išvažiuoja; administratorė suderindavo su E., kad šis nuvežtų nurodytu adresu; ar E. žinojo kur veždavo ją su klientais, ji nežino, garsiai to su klientu ji neaptarinėjo, bet mano, kad tai buvo galima numanyti; atvažiuodavo E. ir pasiimti iš to paties viešbučio, į kurį nuveždavo (t. 7, b. l. 3–5). Byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kad E. J. veždavo merginas į viešbučius pas klientus, kur jos teikdavo seksualines paslaugas, parsiveždavo jas atgal, įrodo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų turinys, iš kurių matyti, kad E. J. kalba su Vilniaus miesto taksistais dėl mokėjimų už atvežtus klientus, su klubo administratore J. L. apie klientų paėmimą iš viešbučių ir mokestį viešbučių administratoriams, su klube dirbančiomis merginomis, kurias nuveža pas klientus ir paima iš klientų (t. 2, b. l. 159–163, 164–169; t. 3, b. l. 172-181). Iš L. D. parodymų, užfiksuotų Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. baudžiamajame įsakyme, matyti, kad Vilniuje merginas su klientais į viešbučius veždavo E., arba dirbantis apsaugos darbuotojas, po to pasiimdavo. Tai darydavo dirbančios administratorės nurodymu. Pati mergina tiesiogiai nei su E., nei su apsaugos darbuotoju nebendraudavo. Administratorės pasakydavo adresą, kur reikia nuvežti, o administratorei adresą ir laiką, kuriam išvažiuoja, nurodydavo merginos. E. J. ir A. I. buvo Vilniaus klubo apsaugos darbuotojai, kurie administratorių nurodymų vežiodavo merginas su klientais, lydėdavo klientus iki bankomato išsiimti grynųjų pinigų, bei prižiūrėdavo klubuose tvarką (t. 1, b. l. 32-37). Nors L. D. parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie yra reikšmingi tikrinant ir vertinant kitus byloje surinktus įrodymus. Įvertinusi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dirbdamas striptizo klube ir reklamuodamas klube esančiuose privačiuose kambariuose teikiamas paslaugas, nors ir nutylint, kad tai seksualinės paslaugos, ar veždamas šokėjas iš klubo į viešbučius ar kitas vietas pas klientus, bei pasiimdamas ir parveždamas jas atgal iš viešbučio po kurio laiko, E. J. neabejotinai suvokė, kad striptizo klubo šokėjos privačiose klubo patalpose ar už jo ribų teikia seksualines paslaugas už užmokestį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo, t. y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Nėra pagrindo sutikti su E. J. apeliacinio skundo argumentu, kad išvadą dėl jam inkriminuoto nusikaltimo požymio – tiesioginės tyčios jo veiksmuose buvimo, teismas grindė ankstesniu jo teistumu. Visų pirma, nuteistojo E. J. tyčia grindžiama ne jo ankstesniu teistumu, o teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Antra, nagrinėjamu atveju informacija apie ankstesnį E. J. teistumą nebuvo duomuo lėmęs teismo išvadą dėl tiesioginės tyčios jo veiksmuose buvimo, tačiau kitoje byloje nustatytos jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, sustiprino teismo vidinį įsitikinimą, kad E. J. suvokė, kad merginos teikia seksualines paslaugas, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo.

64. Nuteistosios Ž. N. gynėjas apeliaciniame skunde savo ginamosios kaltę neigia iš esmės motyvuodamas tuo, kad ji nepadarė nieko nusikalstamo, ragindama darbuotojus uždirbti kuo daugiau pinigų. Be to, gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad motinystės atostogų metu Ž. N. nebuvo nusišalinusi nuo klubų veiklos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir neatitinka byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių. Nors Ž. N. pirmosios instancijos teisme kalta dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų neprisipažino, parodė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu augino vaikus, į klubų veiklą faktiškai nesikišo, tik patarimais palaikė vyrą, kai jis sprendė klubuose kilusias problemas, tačiau tokia nuteistosios versija paneigta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad būdama vaikų priežiūros atostogose, Ž. N. nenusišalino nuo klubo valdymo klausimų ir aktyviai dalyvavo sprendžiant klubų veiklos organizavimo klausimus. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė liudytojų Ž. R., D. R., A. L., I. Z. ir K. L. parodymais, kurios patvirtino, kad klube susirinkimus vesdavo A. A. ir Ž. N., pastaroji daug laiko praleisdavo klube, sprendė organizacinius klausimus. Analogiškas aplinkybes dėl Ž. N. vaidmens ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir M. J., D. L., S. N., G. K. (L.), O. K. ir kt. Šių ir kitų liudytojų parodymus apie Ž. N. svarbų vaidmenį klubo kolektyvo gyvenime patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti ir teisiamajame posėdyje ištirti Ž. N. telefoniniai pokalbiai su A. A., L. D., E. Z., I. K., I. S. P. ir J. L., iš kurių matyti, kad Ž. N. su klubuose dirbančiomis administratorėmis kalbasi visais darbo organizavimo ir su personalu susijusiais klausimais, nurodo, kada sušaukti susirinkimus, akcentuoja, kad juose privalo dalyvauti visos šokėjos ir t.t. Iš nuteistosios Ž. N. gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad gynėjas iš dalies sutinka, kad minėtų liudytojų parodymai patvirtina Ž. N. epizodinį dalyvavimą spendžiant klubų personalo klausimus, tačiau teigia, kad ši veikla nėra susijusi su nusikaltimais, už kuriuos ji yra nuteista, kadangi kaltinime nurodytos O. K., S. L., G. K. (L.), D. J. D., S. N. ir J. K. (P.) teisme paneigė teikusios seksualines paslaugas. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, liudytojos teisme teigė neteikusios seksualinių paslaugų, tačiau teismas rėmėsi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jos pripažino tokias paslaugas teikusios. Dėl liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo pasisakyta 33–35 punktuose.

65. BK 307 straipsnio 1 dalyje numatytoje nusikaltimo sudėtyje nurodytos dvi alternatyvios pavojingos veikos: 1) pajamų turėjimas iš kito asmens prostitucijos; 2) sąvadavimas prostitucijai. Nagrinėjamoje byloje aktualūs BK 307 straispnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos abu objektyvieji požymiai. Pajamų turėjimas iš kito asmens prostitucijos reiškia, kad asmuo tam tikro susitarimo su prostitucija užsiimančiu asmeniu pagrindu gauna pajamų (visas pajamas ar dalį). Šis susitarimas gali būti susietas tiek priklausomybės ir prievartos santykiais, tiek ir laisva valia. Prostitucija užsiimantis asmuo gali mokėti kaltininkui už galimybę verstis prostitucija, taip pat už saugumo užtikrinimą, kitas jam teikiamas paslaugas, pavyzdžiui, už vežimą, patalpų suteikimą ar pan. Sąvadavimas prostitucijai – tai tarpininkavimas tarp prostitucija užsiimančio asmens ir kliento, suvedant juos seksualiniams santykiams. Sąvadavimu gali būti įvardijamas prostitucija užsiimančio asmens teikiamų paslaugų reklamavimas, jo pristatymas klientui, klientų paieška ir pan.

66. Skundžiamame bei šiame nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai patvirtina, kad E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L., dirbdamos klubų administratorėmis, pagal A. A. ir Ž. N. nurodymą, kontroliavo šokėjų išvykimą už klubo ribų, tardavosi dėl apmokėjimo, mokėjo taksi vairuotojams, informuodavo apie paslaugas bei jų kainas, paimdavo ir pasiskirstydavo pinigus. E. J., vykdydamas A. A., Ž. N. ir klubų administratorių nurodymus, nuveždavo merginas su klientais į viešbutį, kai seksualinės paslaugos būdavo teikiamos ne klube, ir parveždavo jas atgal, gaudamas už tai A. A. nustatytą merginoms sumokėto už suteiktas seksualines paslaugas piniginio atlygio dalį. Būtent visi šie nuteistiesiems inkriminuoti veiksmai įrodo, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, t. y. sąvadavo prostitucijai ir turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji pelnėsi iš prostitucijos bendrais veiksmais, turėdami bendrą tyčią – gauti pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, kiekvienas bendrininkas suvokė, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitais asmenimis. Dėl to E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 307 straipsnio 1 dalį.

67. Nuteistosios E. Z. (Č.) ir I. K. apeliaciniuose skunduose teigia, kad neva seksualines paslaugas gavę vyrai jų neatpažino kaip administratorių, siūliusių jiems tokias paslaugas, tačiau, ši aplinkybė, kaip ir E. Z. (Č.), I. K. ir E. J. apeliacinių skundų argumentai, jog baudžiamojon atsakomybėn patraukti ne visi klubuose dirbę darbuotojai (kitos administratorės (A. N.), apsaugos darbuotojai, šokėjos, taksi vairuotojai), teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstytų argumentų nuteistuosius sąvadavus ir turėjus pelno iš kitų asmenų prostitucijos. Nuteistoji E. Z. (Č.) apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nevertino aplinkybės, kad per darbo klube laikotarpį ji neįgijo jokio turto. Atkreipiamas apeliantės dėmesys, kad ši aplinkybė nėra svarbi sprendžiant jos kaltumo klausimą, nes ji nėra kaltinama neteisėtu praturtėjimu.

68. Prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant bei kontroliuojant jų darbą ir buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, priimant į grupę naujus asmenis arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą. Vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus verslo organizavimo ir funkcionavimo klausimų sprendimas. Vadovavimas prostitucijai pasireiškia kaip prostituciją organizuojančių asmenų veiksmų koordinavimas, jų vaidmenų ir funkcijų nustatymas, konkrečių užduočių jiems skyrimas, iš prostitucijos gauto pelno skirstymas, lemiamo žodžio teisės turėjimas sprendžiant svarbius prostitucijos organizavimo klausimus ir pan. Skundžiamame bei šiame nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai patvirtina, jog A. A. ir Ž. N. organizavo prostitucijai klubuose dirbančioms merginoms sudarydami sąlygas užsiimti prostitucija, suteikdami atskiras privačias patalpas klubuose, sudarydami galimybę klubuose dirbančioms šokėjoms išvykti iš klubų su klientais į jų pageidaujamas vietas, nustatydami apmokėjimą taksistams už klientų į klubus atvežimą; sudarydami sąlygas iš kitų vietovių atvykstančioms šokėjoms apsigyventi viešbutyje ir pan.; vadovavo prostitucijai kontroliuodami klubuose dirbančių šokėjų veiksmus, nustatydami kainą už merginų suteiktas seksualines paslaugas, nustatydami klubuose dirbusių šokėjų skatinimo ir baudų sistemą, pagal jų nustatytą tvarką administratorės skirstė už tai gautus pinigus. Tokius veiksmus pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir BK 307 straipsnio 1 dalį.

69. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia A. A. ir Ž. N. nusikalstamų veiksmų kvalaifikacija nesutinka ir konstatuoja, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. A. ir Ž. N. pelnėsi iš kito asmens prostitucijos ir buvo tokios tęstinės nusikalstamos veikos iniciatoriai ir organizatoriai, t. y. jų veiksmuose buvo nustatyti BK 307 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos kvalifikuojantys požymiai. Pagal teismų praktiką nustačius BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos kvalifikuojančius požymius (aptariamu atveju nustatyti požymiai: prostitucijos organizavimas ir vadovavimas prostitucijai), tokia veika kvalifikuojama pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-623/2010, 2K-84/2011, 2K-227/2012). Todėl atsižvelgiant į teismų praktiką ir į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad A. A. ir Ž. N. pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, organizuodami jų prostituciją ir jai vadovaudami, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia A. A. ir Ž. N. nusikalstama veika atitinka BK 307 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį ir papildomas jos kvalifikavimas pagal BK 307 straipsnio 1 dalį yra perteklinis. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 307 straipsnio 1 dalies – taikymo nuteistiesiems A. A. ir Ž. N. keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir byloje pripažinta įrodyta nuteistųjų A. A. ir Ž. N. padaryta nusikalstama veika – pelnymasis iš kito asmens prostitucijos, ją organizuojant ir jai vadovaujant – kvalifikuojama tik pagal BK 307 straipsnio 2 dalį.

70. Tiesa, kaltinamajame akte ir nuosprendyje padaryta klaida nurodant A. A. inkriminuoto nusikalstamo laikotarpio pabaigą – iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., kadangi bylos duomenys įrodo, kad šis laikotarpis turėjo būti trumpesnis – iki 2013 m. gegužės 18 d. Toks nusikalstamos veikos laiko patikslinimimas apeliacinės instancijos teisme, pasirėmus objektyviais duomenimis, kurie iš bylos medžiagos buvo žinomi nuteistajam, nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir yra galimas, nes nepablogina nuteistojo teisinės padėties bei nepažeidžia jo teisės į gynybą, nes jis ir gynėjas susipažinę su bylos medžiaga ir šią aplinkybę įrodančius duomenis žinojo.

Dėl A. A. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

71. Nuteistoji A. A. savo kaltės nepripažino ir teigė nepadariusi jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, todėl prašė ją išteisinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymą tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetą, konstatuoja, kad apeliantės veiksmuose nėra jai inkriminuotos šios nusikalstamos veikos požymių.

72. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. A., veikdama bendrininkų grupe, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. būdama UAB „xxx“ direktore, pagal Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakinga už vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdama bendrai su UAB „xxx“ steigėju ir faktiškai įmonės veiklai vadovavusiu A. A. bei vykdydama jo nurodymus, laikotarpiu nuo 2011-03-31 iki 2012-02-29, pažeisdama Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus ir reikalaujančią, kad šiuose dokumentuose būtų nurodytas ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, 11 atvejų tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas pagrindė laikotarpiu nuo 2011-03-31 iki 2012-02-29 išrašytais ir jos pasirašytais 11 kasos išlaidų orderių, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, t. y. 209 398,09 Eur piniginių lėšų sumokėjimo A. A., bei nustatyti, kam šios UAB „xxx“ priklausiusios grynosios piniginės lėšos buvo išmokėtos. Dėl šių pažeidimų pagal UAB „xxx“ organizuotą ir tvarkytą buhalterinę apskaitą negalima iš dalies nustatyti laikotarpio nuo 2011-03-31 iki 2012-02-29 UAB „xxx“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

73. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį ūkio subjekto apskaitą tvarko: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus, t. y. mažosios bendrijos apskaitą gali tvarkyti tos bendrijos narys, o individualios įmonės apskaitą – tos įmonės savininkas. Įstatymo 11 straipsnis nustato, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų tvarkoma buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi, aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau, jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas, arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant daromos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-277-696/2017).

74. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas A. A. suformuluotas taip, jog ji, būdama UAB „xxx“ direktorė, pagal Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdama atsakinga už vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdama bendrai su UAB ,,xxx“ steigėju ir faktiškai įmonės veiklai vadovavusiu A. A. bei vykdydama jo nurodymus, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Taigi kaltinimo esmė ta, kad, būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą.

75. Iš tiesų pagal teisės aktų reikalavimus A. A., kaip įmonės direktorė, buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą UAB „xxx“. Bylos duomenys patvirtina, kad ji šią pareigą įvykdė, kadangi buhalterinę apskaitą A. A. vadovaujamoje įmonėje pagal sutartį tvarkė UAB „xxx“, kurios vadovė A. P. ir veikė kaip UAB ,,xxx“ buhalterė. Taigi byloje nustatytomis aplinkybėmis A. A. gali atsakyti už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą tik tuo atveju, jei ji bendrininkavo su įmonės buhaltere arba panaudojo ją kaip nekaltą asmenį buhalterinei apskaitai apgaulingai tvarkyti. Tačiau skundžiamame nuosprendyje tokių kaltinimo formuluočių nėra. Šiuo konkrečiu atveju A. A. nuteista kaip nusikaltimo vykdytoja. Taigi, ji neatitiko įstatymo keliamų reikalavimų asmeniui, traukiamam baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB ,,xxx“ faktiškai vadovavo A. A., kuris skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už UAB ,,xxx“ apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą), o A. A. tik vykdė faktines ūkio dalies vedėjos pareigas. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šį nusikaltimo sudėties požymį A. A. veikoje ir netinkamai suformulavo kaltinimą dėl šios dalies. Dėl to A. A. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinama, jai nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.

Dėl juridinių asmenų UAB ,,xxx“ (šiuo metu ,,xxx“), UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ ir A. A. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

76. Nuteistieji A. A., UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jie padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nuteistiesiems nepadarius jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismo išvados dėl jų kaltumo pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.

77. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, 2) apskaitos dokumentų paslėpimą, 3) apskaitos dokumentų sunaikinimą, 4) apskaitos dokumentų sugadinimą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardintų veikų padarymo atsiranda alternatyvūs padariniai (bent vienas iš jų): negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši nusikalstama veika padaroma, veikiant tyčia. Nagrinėjamoje byloje aktuali viena iš šių alternatyvių nusikalstamų veikų – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų bei ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.).

78. Byloje nustatyta, kad A. A., būdamas UAB „xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ faktinis direktorius ir būdamas atsakingas už tinkamą įmonių buhalterinės apskaitos organizavimą, jo vadovaujamų bendrovių buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB ,,xxx“ direktorei A. P. neperdavė visų ūkines operacijas pagrindžiančių apskaitos dokumentų, dėl ko jie nebuvo įtraukti į bendrovių buhalterinę apskaitą ir neužregistruoti apskaitos registruose. Skundžiamame nuosprendyje konstatuoti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai – dėl A. A. padarytų nusikalstamų veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti: UAB ,,xxx“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2009-07-01 iki 2012-08-31, UAB ,,xxx“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2011-09-01 iki 2013-05-18, UAB ,,xxx“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2012-08-16 iki 2013-05-18. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė subjektyvųjį veikos požymį – kaltę, kuri pasireiškė tiesiogine tyčia: A. A. sąmoningai netinkamai vykdė buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų (kurie įvardyti skundžiamame nuosprendyje) normas numatydamas, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai, ir to norėjo.

79. Apeliantas savo nekaltumą iš esmės grindžia tuo, kad jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas, nes UAB ,,xxx“, UAB xxx“ ir UAB ,,xxx“ vadovavo kiti direktoriais paskirti asmenys. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ vadovo pareigas vykdė A. A., o UAB ,,xxx“ vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2009-07-13 iki 2009-08-14 vykdė A. B., laikotarpiu nuo 2009-08-14 iki 2009-10-30 – A. A., laikotarpiu nuo 2009-11-02 iki 2012-03-12 – A. A., laikotarpiu nuo 2012-03-13 iki 2012-08-31 – A. A. (t. 22 b. l. 6–62; t. 33, b. l. 107–150; t. 41, b. l. 7–46). Liudytojas A. B. apklausiamas teisme parodė, kad UAB ,,xxx“ direktoriumi dirbo apie du mėnesius, dėl visų sprendimų tarėsi su A. A., jokių finansinių reikalų jam tvarkyti neteko, nes bendrovėje buvo buhalterė. A. A. teisme parodė, kad būdama vadovė rūpinosi smulkiais reikalais, pirko prekes, tikrino kasos žurnalą, t. y. buvo atsakinga už įmonės ūkinę veiklą, o bendra įmonės veikla rūpinosi A. A.. Nuteistasis A. A. teigė, jog UAB ,,xxx“ faktine vadove buvo L. D., tačiau byloje užfiksuoti telefoniniai pokalbiai rodo, kad L. D. visada A. A. informuodavo apie įmonės veiklą. Tai rodo, kad L. D. veikė ne kaip savarankiška vadovė, o vykdė A. A. nurodymus. Aplinkybė, kad A. A. nelabai išmanė buhalterinės apskaitos subtilybes, nepaneigia jo kaip faktinio direktoriaus pareigos pateikti įmonės buhalteriją tvarkiusiai buhalterei visas ūkines opracijas pagrindžiančius apskaitos dokumentus. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad faktiškai UAB ,,xxx“ valdymo klausimus sprendė A. A..

80. Byloje nustatyta, kad buhalterinė apskaita apgaulingai buvo tvarkoma per apelianto nusikalstamų veiksmų nesuvokusią buhalterę. Bendrovių buhalterė negalėjo tinkamai tvarkyti apskaitos dokumentų, nes įmonės vadovas nepateikė visų duomenų apie atliktas įmonėje ūkines operacijas. Tais atvejais, kai įmonės vadovas pateikia buhalterei neteisingus duomenis ar iš viso nepateikia duomenų apie atliktas įmonėje operacijas, jis tampa nusikaltimo vykdytoju (tarpinis vykdymas), nes sąmoningai nusikalstamais tikslais panaudoja nekaltą asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-363/2014, 2K-277-696/2017 ir kt.).

81. Dėl to A. A. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o juridinių asmenų nusikalstama veika – pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl juridinių asmenų UAB ,,xxx“ (šiuo metu ,,xxx“), UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ ir A. A. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį

82. Nuteistasis A. A. ir jo gynėjas bei nuteistųjų UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ atstovas apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių argumentų dėl A. A. ir juridinių asmenų nuteisimo už neteisingą duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą. Dėl to teisėjų kolegija, neviršydama apeliacinio skundo ribų, detaliai atskirų įrodomų, pagrindžiančių apeliantų kaltumą, nenagrinėja. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

83. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kilti būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai.

84. Pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusio Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. A. kaip UAB „xxx“, UAB ,,xxx“, ir UAB ,,xxx“ faktinis direktorius, būdamas tiesiogiai atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir teisingų duomenų pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, nepateikęs bendrovės buhalterei visų buhalterinės apskaitos duomenų, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateikė ataskaitas ir deklaracijas, kuriose įrašyti neteisingi duomenys. Taigi tokiu būdu nuteistasis, pasinaudodamas jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusia buhaltere, įrašė į deklaracijas apie pajamas, turtą ir jų panaudojimą bei Valstybinio socialinio draudimo finansinėse ataskaitose žinomai neteisingus duomenis, šias deklaracijas ir ataskaitas pateikė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apeliantą teisingai pripažino nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Nuteistasis A. A. kaip faktinis bendrovių vadovas buvo atsakingas už tinkamą bendrovių pajamų deklaravimą, todėl privalėjo užtikrinti, kad mokesčių inspekcijai būtų pateikiamos teisingos bendrovių finansinę padėtį atspindinčios deklaracijos.

85. Apklausta kaip liudytoja A. P. patvirtino tvarkiusi UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ buhalterinę apskaitą ir deklaracijas teikusi tokias, kokias paruošė pagal jai pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus. Bendrovių vadovas ar koks kitas įgaliotas asmuo atnešdavo dokumentus už mėnesį pagal kuriuos buvo pildomos deklaracijos. Taigi liudytojos A. P. parodymai tik patvirtina byloje nustatytą aplinkybę, kad A. A. bendrovių buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei pateikė ne visus apskaitos dokumentus.

86. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, siekiant išvengti mokesčių. Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes, ištirtus ir įvertintus įrodymus nėra pagrindo abejoti A. A. suvokus, jog Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui teikiami finansiniai dokumentai su juose įrašytais neteisingais duomenimis apie jo vadovaujamų bendrovių pajamas, ir norėjo taip veikti.

87. Nuteistųjų UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ atstovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad bendrovių apyvarta ir pelno mokestis nuolat augo, nepaneigia nuteistųjų kaltės nepateikus tikslių duomenų apie gautas pajamas, taigi ir nešalina jų atsakomybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. A. A. kaip faktinis bendrovių vadovas buvo atsakingas už tinkamą savo bendrovių pajamų deklaravimą, todėl privalėjo užtikrinti, kad Mokesčių inspekcijai būtų pateikiamos teisingos jo bendrovių finansinę padėtį atspindinčios deklaracijos. Byloje nustatyta, kad dėl jo tyčinių veiksmų nuslepiant gaunamas pajamas valstybės institucijai buvo teikiamos neteisingos deklaracijos. Tokiais veiksmais nusikalstama veika buvo baigta. Dėl to A. A. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, o juridinių asmenų nusikalstama veika – pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. A. nuteisimo pagal BK 183 straispnio 2 dalį

88. Byloje nustatyta, kad A. A., būdamas UAB „xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ steigėjas, akcininkas, veikdamas kaip faktinis šių bendrovių vadovas ir todėl būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtas ir jo žinioje buvusias UAB „xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ pinigines lėšas, skundžiamame nuosprendyje nurodytu laikotarpiu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ priklausantį turtą – 557 945,30 Eur.

89. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo A. A., neteisėtai disponuodamas jo žinioje buvusiu bendrovės turtu: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesams. Apie tokio sumanymo buvimą kaltininko veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei padaryta žalos ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes.

90. Nors nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų dėl A. A. nuteisimo pasisavinus svetimą turtą (išsakytas tik prašymas jį išteisinti), tačiau iš jo duotų parodymų turinio abiejų instancijų teismuose matyti, kad jis neigė pasisavinęs jam inkriminuotą UAB „xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ priklausantį turtą ir teigė visas kaltinime nurodytas pinigines lėšas naudojęs bendrovių reikmėms. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo iškeltą versiją patikrino Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir padarė išvadą, jog ši versija nepagrįsta, nes, be paties nuteistojo parodymų, jos nepatvirtina jokie kiti duomenys.

91. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši teismo išvada atitinka tiek bylos medžiagą, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje Nr. 2K-7-84/2012 išaiškinimą, kad „...kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui.“

92. Byloje apklausti R. Š., J. V., L. P., D. T., J. P., D. R., I. R., I. Ž., A. P. ir A. I. parodė, kad jie tik pasirašydavo žiniaraščiuose, o juose nurodyto atlyginimo negaudavo, nes jiems uždarbis buvo išmokamas kiekvienos darbo dienos pabaigoje iš klientų surinktų pinigų. Tokie liudytojų parodymai paneigė nuteistojo A. A. parodymus, kad darbuotojai žiniaraštyje pasirašydavo už realiai gautą atlyginimą. Liudytojų parodymais, rašytiniais bylos duomenimis, UAB „xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ ūkinės finansinės veiklos tyrimų išvadų analize patvirtina, kad kaltinime inkriminuojamu laikotarpiu į bendrovių buhalterinę apskaitą neįtraukta 474 257,69 Eur gautų piniginių lėšų bei bendrovių darbuotojams neišmokėtas 83 687,61 Eur apskaičiuotas darbo užmokestis, t. y. piniginės lėšos (474 257,69+83 687,61=557 945,30 Eur) buvo pasisavintos. Byloje nėra duomenų, kad šie pinigai buvo panaudoti UAB „xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ reikmėms. Dėl to akivaizdu, jog, pasisavinus šių bendrovių pinigus, joms padaryta žala.

93. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visų išdėstytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog A. A. tiesiogine tyčia, t. y. aiškiai suvokdamas, kad jo žinioje buvusį bendrovių turtą – pinigines lėšas savinasi neteisėtai ir neatlygintinai, tuo ne tik pažeisdamas bendrovių interesus, bet ir darydamas bendrovėms atitinkamo dydžio – 557 945,30 Eur – žalą, to ir norėjo. Nuteistojo pasisavinto turto vertė žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės jo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimas.

Dėl A. P. ir A. I. išteisinimo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį

94. A. P. ir A. I. buvo kaltinami tuo, jog dirbdami naktiniuose klubuose apsaugos darbuotojais (A. P. dirbo klube ,,Paradise“ K., A. I. – ,,P. C.“ V.) turėdami tikslą gauti pajamų iš asmenų prostitucijos, teikė transporto ir apsaugos paslaugas klubuose dirbusioms šokėjoms bei neoficialiai, jiems žinant, to pageidavusiems klientams teikusias seksualines paslaugas, t. y. užtikrindavo seksualines paslaugas klube bei viešbučiuose teikiančioms merginoms saugumą, klubo administratorėms nurodžius, automobiliais gabendavo jas su klientais į viešbutį, kai seksualinės paslaugos būdavo teikiamos ne klube ir parveždavo jas atgal, gaudami už tai A. A. nustatytą, merginoms sumokėto už suteiktas seksualines paslaugas piniginį atlygį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. P. ir A. I. dėl šio kaltinimo išteisino, nenustatęs jų veiksmuose visų būtinų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutiko su tokiu teismo sprendimu, nes, jo teigimu, A. P. ir A. I. veikoje yra visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai.

95. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties bent vieno požymio, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Sprendžiant, ar kaltininko veikoje yra BK 307 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis, reikia nustatyti ne tik objektyviuosius veikos požymius, bet ir subjektyviuosius, t. y. tiesioginę tyčią kaltininko veikoje, jog kaltininkas suvokia, kad gauna pajamų iš kito asmens prostitucijos ir nori taip veikti bei pelnymosi tikslą, kad kaltininkas, atlikdamas minėtą veiką, siekia gauti turtinės naudos iš kito asmens prostitucijos, pelnytis iš jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–136/2014).

96. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. P. ir A. I. išteisinimo pagal BK 307 straispnio 1 dalį pagrįstos byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų analize.

97. Viso proceso metu A. P. ir A. I. nuosekliai teigė nežinoję, ar naktiniuose klubuose ir už klubo ribų (viešbutyje, prie jūros ir pan.) striptizo šokėjos teikė seksualines paslaugas. Byloje nėra šiuos išteisintųjų parodymus paneigiančių duomenų. Vienas iš prokuroro apeliacinio skundo argumentų, neva įrodančių A. P. ir A. I. tiesioginę tyčią pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos, gaunant už tai pinigines pajamas, yra liudytojos O. K. ikiteisminio tyrmo metu duoti parodymai, kuriuose ji parodė, kad į viešbučius merginas su klientais dažniausiai veždavo Tadas (T. Š.), kartais merginas su klientais veždavo ir apsaugos darbuotojas A. (A. P.). Jo paprašydavo administratorė tuo atveju, jei nebūdavo Tado. Ją su klientu yra vežęs A. į viešbutį „xxx“, bet tada ji seksualinių paslaugų neteikė (t. 5, b. l. 149–151). Taigi priešingai, nei nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, iš pacituotų liudytojos O. K. parodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados A. P. žinojus ar supratus, kad merginos, nuvežtos į viešbutį, teikia seksualines paslaugas. Liudytoja patvirtino, kad dažniausiai ją į viešbutį veždavo T. Š., šį faktą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytoja S. N.. Pats A. P. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog du kartus vežė merginas į viešbutį. Tačiau tai nereiškia, jog jis žinojo ir suprato, kad merginas į viešbutį vežė seksualinėms paslaugoms teikti, nes liudytoja O. K. parodė, kad viešbučiuose ne visada buvo teikiamos seksualinės paslaugos.

98. Nepagrįstas ir kitas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kuris neva pagrindžia tyčią pelnytis iš prostitucijos abiejų išteisintųjų veiksmuose buvimą, yra nuteistosios L. D. parodymai. Tai, kad nuteistoji L. D. parodė, jog Klaipėdos klube apsaugos darbuotojais dirbo T. Š. ir A. P., o Vilniaus klube – E. J. ir A. I., kurie administratorių nurodymu vežiodavo merginas su klientais, neįrodo išteisintųjų A. P. ir A. I. tyčios žinojus apie seksualinių paslaugų teikimą, juo labiau, jog merginas dažniausiai veždavo T. Š. ir E. J.. Liudytojos L. D. parodymai tik patvirtina, kad kartais išteisintieji administratorių nurodymu nuveždavo klubo šokėjas į viešbutį, tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nepatvirtina tyčios jų veiksmuose buvimą.

Žemesnės instancijos teismas

99. Kita vertus, kaltinime nurodoma, kad išteisintasis A. P. teikė transporto ir apsaugos paslaugas O. K., G. K., S. N., D. L., I. R., M. J., M. B., J. K.-P., o išteisintasis A. I. – I. R., M. B., J. K.-P., J. V.. Tačiau nei viena iš šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neparodė, kad A. P. ir A. I. nors kartą kurią nors iš jų būtų vežę į viešbutį, išskyrus liudytoją O. K., kurios parodymų turinys jau aptartas. Priešingai, pirmosios instancijos teisme liudytojos D. R., R. A., M. J., G. L. (K.), D. J. D., K. B. parodė, kad A. P. dirbo apsauginiu, jis dirbdavo tik prie įėjimo, į klubo vidų jis neidavo, merginų iš klubo niekur nelydėjo, nepastebėjo, kad būtų bendravęs su taksistais. Teisme apklaustos liudytojos I. R., M. B., J. K.-P. apie A. I. nieko negalėjo pasakyti, J. V. parodė, kad dažniausiai ją veždavo E. (E. J.), joks kitas vairuotojas nėra vežęs. Taigi, nei viena iš kaltinime nurodytų merginų nepatvirtino, kad apsaugos darbuotojai A. P. ir A. I. automobiliu vežė jas su klientais į viešbutį, kai seksualines paslaugos būdavo teikiamos ne klube ir parveždavo atgal, gaudami už tai atlygį.

100. Pagrindinis prokuroro apeliacinio skundo argumentas, neva įrodantis A. P. ir A. I. žinojus, kad naktinio klubo šokėjos viešbučiuose teikia seksualines paslaugas, yra išteisintųjų telefoniniai pokalbiai su klubo administratorėmis, kuriuose užfiksuoti administratorių nurodymai nuvežti ir parvežti merginas iš viešbučio į klubą. Iš tiesų prokuroro apeliaciniame skunde cituojamų telefoninių pokalbių turinys rodo, kad administratorės informuoja šokėjas, jog į klubą jas parveš išteisintieji (pokalbiai Nr. 646, 649, 2699), administratorė duoda nurodymą išteisintajam A. I. parvežti merginas į klubą (pokalbiai Nr. 210, 831, 1913, 2738), tačiau ši aplinkybė savaime dar neįrodo išteisintuosius žinojus, kad klubo šokėjos buvo išvykusios teikti seksualines paslaugas. Beje, A. P. ir A. I. niekada ir neneigė, kad keletą kartų vežė merginas iš/į klubą. Prokuroras skunde ypač akcentuoja klubo administratorės J. L. ir tą dieną nedirbusios I. S. P. pokalbį Nr. 865, kuriame aptarinėjama susidariusi situacija, t. y. jog iš klubo išvykusios merginomis neatsliepia telefonu ir neaišku kaip elgtis: užrakinti klubą ir važiuoti namo ar laukti merginų. Iš pokalbio aišku, kad klube tuo metu su administratore yra A. I., kuris laukia, kada reikės parvežti merginas. Tačiau šis pokalbis taip pat neįrodo A. I. žinojus, kad merginos, kurias jis turi parvežti, išvyko teikti seksualinių paslaugų. Juo labiau, jog kiekvieno išvykimo už klubo ribų negalima sieti su intymių paslaugų teikimu, nes byloje nepaneigta, jog merginos išvykdavo už klubo ribų ne vien tik tikslu teikti seksualines paslaugas (pavyzdžiui, bernvakaris, vakarienė, pasivaikščiojimas prie jūros ir pan.). Faktas, kad išteisintiesiems atlyginimas buvo mokamas iš neapskaitytų įmonės buhalterijoje pinigų, neįrodo, kad tie pinigai buvo gauti iš pelnymosi prostitucija, nes byloje nustatyta, kad klube ir iš legalios veiklos gauti pinigai nebuvo apskaitomi.

101. Įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra patikimų ir neginčytinų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų A. P. ir A. I. suvokus, kad gauna pajamas iš kitų asmenų prostitucijos. Dėl to nėra teisinio pagrindo šioje dalyje naikinti išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl A. A. išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (dvi veikos)

102. Nagrinėjamoje byloje A. A. buvo kaltinamas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatavo, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu, ištyrus visus byloje esančius įrodymus, pagal BK 216 straipsnio 1 dalį A. A. pareikštas kaltinimas, nepasitvirtino. Teismas sprendė, jog byloje surinktų įrodymų nepakanka neabejotinai nustatyti kaltinamojo A. A. veiksmuose esant BK 216 straispnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius – kaltę (tiesioginę tyčią) ir tikslą (įteisinti savo ar kito asmens nelegaliai įgytus pinigus ar turtą), dėl to A. A. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) išteisino jam nepadarius veikų, turinčių inkriminuoto nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pateiktais argumentais, todėl laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo jų nekartoja, juo labiau kad prokuroro apeliaciniame skunde dėl šios skundžiamos nuosprendžio dalies nėra jokių naujų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir išdėstytus įrodymus dėl A. A. nekaltumo.

103. Pagal BK 216 straipsnį atsakomybė kyla tam asmeniui, kuris, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos. Ši BK norma saugo valstybės finansų sistemą nuo pastangų įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir kitokį turtą legalioje apyvartoje ir jos objektas yra valstybės finansų ir kredito sistema, jos stabilumas. BK 216 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę išreiškia tam tikri alternatyvūs veiksmai: finansinių operacijų su nusikalstamu būdu įgytais pinigais ar turtu atlikimas; sandorių su nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turtu sudarymas; nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto naudojimas ūkinei, komercinei veiklai; melagingas nurodymas, kad nusikalstamu būdu įgyti pinigai ar turtas yra gautas iš teisėtos veiklos. Šio nusikaltimo sudėtis formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo bent vieno alternatyvaus veiksmo atlikimo (atlikus finansinę operaciją, sandorį ir pan.), siekiant legalizuoti pinigus, jų dalį ar turtą. Šios nusikalstamos veikos subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais legalizuoja nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą, ir to siekia. Būtinas šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tikslas nuslėpti ar įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą.

104. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB ,,xxx“ priklausančiame klube ,,Paradise“, kurio steigėju, akcininku ir faktiniu vadovu buvo A. A. buvo teikiamos tiek legalios, tiek ir neteisėtos – prostitucijos paslaugos, t. y. byloje neginčijamai nustatyta, kad A. A. turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad už klubo darbuotojų suteiktas paslaugas gautus ir buhalterinėje apskaitoje neapskaitytus pinigus, kartu su pinigais, kurie būdavo apskaityti (,,įmušami į kasą“) paimdavo A. A., kuri iš tų pinigų pirkdavo bendrovei reikalingas prekes ir paslaugas, jų pirkimą pagrįsdama įsigijimą patvirtinančiais dokumentais. Tokiais veiksmais buvo įtvirtinta tikrovės neatitinkanti situacija, kad UAB ,,xxx“ yra jai skolinga už išleistas, tariamai asmenines lėšas. Buhalterei apie tai informavus A. A., pastarajam iniciajavus, kasos išlaidų orderiais pagrindė šio tariamo įsiskolinimo A. A. grąžinimą. Taigi, A. A., žinodamas, jog šis įsiskolinimas A. A. yra tariamas bei žinodamas, jog A. A. paimami iš klubo buhalteriškai neapskaityti pinigai yra gaunami ir iš nusikalstamos veikos, t. y. pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos, siekdamas, kad šie pinigai būti legalizuoti, kaip išmokėti buhalterinės apskaitos dokumentų – kasos išlaidų orderių pagrindu, t. y. atliko su jais finansines operacijas tam, kad šie pinigai būtų įteinti, kaip gauti iš legalių šaltinių. Šiuos pinigus kartu su kitais įforminus kaip išmokėtus A. A., šie pinigai buvo įteisinti, t. y. legalizuoti bei panaudoti UAB ,,xxx“ ūkinėje finansinėje veikloje. Prokuroro nuomone, nurodyti A. A. veiksmai pagrindžia tyčios legalizuoti nusikalstamu būdu gautus pinigus buvimą.

105. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja šiame procesiniame dokumente aptartiems bylos įrodymams. Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad A. A. UAB ,,xxx“ bendrovei reikalingas prekes ir paslaugas pirko ne vien tik iš neapskaitytų buhalterinėje apskaitoje pinigų, tačiau be tų pinigų, kurie buvo gauti nusikalstamu būdu, ji naudojo ir iš teisėtos veiklos gautus pinigus, kurie buvo apskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kiek A. A., pirkdama UAB ,,xxx“ reikmėms prekių ir paslaugų panaudojo pajamų gautų iš teisėtos ir neteisėtos veiklos. Byloje nenustatyta, jog A. A., pirkdama bendrovei reikalingas prekes ir paslaugas iš bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pinigų, naudojo tik tuos pinigus, kurie buvo gauti pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos, nes byloje nustatyta, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitomi ir už kitas prekes bei paslaugas gauti pinigai (pavyzdžiui, už gėrimus, šokius). Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į jau galiojančius teisminės praktikos išaiškinimus, apie tai, kad ne bet koks kaltininko disponavimas nusikalstamu būdu įgytu turtu, taip pat ir pinigais, yra nusikaltimo, numatyto BK 216 straipsnyje, sudėties požymis. Byloje būtina įrodyti, kad kaltininkas siekia nuslėpti arba įteisinti savo paties ar kito asmens nusikalstamu būdu gautus pinigus ar turtą, atlikti su jais finansines operacijas, sudaryti sandorius ar naudoti juos ūkinėje komercinėje veikloje arba melagingai nurodyti, jog pinigai ar turtas gauti iš teisėtos veiklos. Šiuo atveju legalizuojami nusikalstamai gauti pinigai ar turtas, nuslepiama tikroji jų kilmė, šaltinis, kurie yra neteisėti. Tokių duomenų byloje nėra. Byloje nustatyta, kad iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ar jų dalį, A. A. tikrai panaudojo savo asmeninių poreikių tenkinimui, taip pat nustatyta, kad iš tų pinigų buvo mokami neoficialūs atlyginimai darbuotojams. Teisėjų kolegija, pritardama skundžiamame nuosprendyje išdėstytoms teismo išvadoms dėl A. A. išteisinimo, konstatuoja, kad vienintelis ir pagrindinis jo tikslas buvo ne siekis slėpti nusikalstamu būdu gautą turtą, o tiesiog užsiimti neteisėta ūkine, komercine veikla, šiam tikslui įgyvendinti buvo apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita. Kaip minėta, už tokius nusikalstamus veiksmus A. A. ir UAB ,,xxx“ nuteisti pagal atitinkamus BK straipsnius.

106. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai priėmė A. A. išteisinantį nuosprendį ir nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Tiesa, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas paliko kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimo teiginį, kad A. A. turėjo tikslą nusikalstamu būdu gautas pajamas legalizuoti. Tai laikytina akivaizdžiu rašymo apsirikimu, dėl to šis teiginys iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinas.

Dėl bausmių

107. Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą visiems kaltininkams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais. Nuteistieji E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L., E. J., nuteistieji A. A. ir Ž. N. bei jų gynėjai, juridinių asmenų ,,xxx“, ,,xxx“, ,,xxx“ atstovas apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių argumentų dėl paskirtų bausmių, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad kiekvienam nuteistajam, o juridiniams asmenims ir A. A. už atskiras veikas (išskyrus numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje) paskirtos bausmės bei juridiniams asmenims ir A. A. paskirta subendrinta bausmė (su aptarta išlyga) atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir sumažinus nuteistiesiems A. A. ir Ž. N. inkriminuotų nusikalstamų veikų apimtį, jiems paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir neprieštarauja teisingumo bei proporcingumo principams.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo ir civilinių ieškinių

108. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistųjų J. L. ir E. J. apeliacinių skundų argumentais, kad teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio turto konfiskavimą, taisykles.

109. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna, padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu) buvo nustatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, parduotas ar dėl kitų priežasčių dingęs ir dėl to jo negalima paimti natūra, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pagal teismų praktiką pripažįstama, jog iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, kad neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-7-84/2012 ir kt.).

110. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip nusikalstamos veikos gautą rezultatą konfiskavo: iš nuteistojo A. A. – 557 945,30 Eur, iš nuteistosios Ž. N. – 16 797,96 Eur, iš nuteistosios E. Z. (Č.) – 4 054,68 Eur, nuteistosios I. K. – 13 032,90 Eur, nuteistosios I. S. P. – 28 382,76 Eur, nuteistosios J. L. – 24 617,70 Eur ir nuteistojo E. J. – 24 617,70 Eur.

111. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. A. pasisavino didelės vertės UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ priklausantį turtą – 557 945,30 Eur. Taigi nusikalstamu būdu užvaldytos UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ priklausančios lėšos buvo A. A. padarytų nusikaltimų rezultatas ir atitiko BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną konfiskuotino turto rūšį. Dėl to pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą iš kaltininko konfiskuoti pasisavintą pinigų sumą.

112. Nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistiesiems Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. yra pagrindas taikyti BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kaltininkams nustatydamas konfiskuotino turto dydžius, nukrypo nuo teismų praktikos ir padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Be to, skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių motyvų dėl konfiskuotino turto dydžių.

113. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2012 priimtoje nutartyje nurodė, kad nustatant konfiskuotiną sumą, būtina atsižvelgti, kokią konkrečią naudą iš nusikalstamos veikos asmuo gavo, koks jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką, ir į kitus duomenis, reikšmingus konkrečios naudos gavimui identifikuoti.

114. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. A., Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J., veikdami bendrininkų grupe su L. D. ir T. Š., kurie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. baudžiamaisiais įsakymais pripažinti kaltais ir nuteisti dėl pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, pasiskirstę vaidmenimis, pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos: A. A. ir Ž. N. organizavo merginų prostituciją ir jai vadovavo, o E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L., vykdydamos A. A. nurodymus, prižiūrėjo klubuose šokusias ir seksualines paslaugas teikusias merginas, priiminėjo iš klientų atlygį už merginų teikiamas seksualines paslaugas; E. J., vykdydamas A. A. nurodymus, klube dirbusioms ir seksualines paslaugas teikusioms merginos teikė transporto ir apsaugos paslaugas. Byloje nustatyta, kad piniginis atlygis už suteiktas seksualines paslaugas A. A. nurodymu buvo paskirstytas taip: 50 procentų tekdavo merginoms, teikiančioms seksualines paslaugas, likusi dalis buvo paskirstoma kitiems grupės nariams, tačiau kokiomis tiksliai proporcijomis kaltininkai pasidalijo tokias pajamas byloje nenustatyta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jei turtą iš nusikalstamos veikos gavo keli bendrininkai, tačiau šio turto pas juos nerandama, ir nenustatyta kiekvienam iš bendrininkų atitekusi turto dalis, teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tokio turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš bendrininkų gali išieškoti lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2010, 2K-138/2014, 2K-527/2014, 2K-497-511/2015 ir kt.). Dėl to kaltininkų nusikalstamu būdu gautos pajamos iš kaltininkų konfiskuotinos lygiomis dalimis.

115. Beje, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. A. BK 72 straipsnio nuostatų netaikė, nors iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nuteistojo A. A. vaidmens nusikaltimo, numatyto BK 307 straipsnio 2 dalyje, padaryme, akivaizdu, kad toks baudžiamasis įstatymas nuteistajam A. A. turėjo būti taikomas. Prokuroras apeliaciniame skunde nuteistajam A. A. taikyti BK 72 straipsnio nuostatų neprašo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo iš A. A. konfiskuoti turto, nes taip būtų pabloginta jo teisinė padėtis. Tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad nustatant iš nuteistųjų Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. konfiskuotino turto dydį, atsižvelgtina į tai, kad ir nuteistasis A. A., ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. baudžiamaisiais įsakymais nuteisti L. D. bei T. Š. turėjo turtinės naudos iš kito asmens prostitucijos. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistiesiems Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J. inkriminuotos nusikalstamu būdu gautos pajamos turi būti išieškotos lygiomis dalimis iš visų bendrai veikusių ir turtinės naudos gavusių asmenų: E. Z. (Č.) inkriminuota konfiskuotina turto suma 4 054,68 Eur (4 054,68/6=675,78 Eur), I. K. – konfiskuotina turto suma 13 032,90 Eur (13 032,90/6=2 172,15 Eur), I. S. P. – konfiskuotina turto suma 28 382,76 Eur (28 382,76/6=4 730,46 Eur), J. L. – konfiskuotina turto suma 24 617,70 Eur (24617,70/6=4 102,95 Eur), E. J. – konfiskuotino turto suma 24 617,70 Eur (24617,70/6=4 102,95 Eur). Taigi iš nuteistųjų E. Z. (Č.) ir I. K. turi būti išieškota lygiomis dalimis po 2 847 Eur (675,78+2 172,15=2 847,93), iš nuteistųjų I. S. P., J. L. ir E. J. – lygiomis dalimis po 12 935 Eur (4 730,46+4 102,95+4 102,95=12 936,36), iš nuteistosios Ž. N. turi būti išieškota 15 784,29 Eur (675,78+2 172,15+4 730,46+4 102,95+4 102,95=15 784,29).

116. Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pareiškė civilinius ieškinius (t. 1, b. l. 69–72, 84–86), kuriais prašė atlyginti valstybei dėl A. A. nusikalstamų veikų padarytą žalą, pasireiškusią nesumokėtais mokesčiais (Gyventojų pajamų mokestis) ir įmokomis (Valstybinio socialinio draudimo, sveikatos draudimo, privalomojo sveikatos draudimo, įmokos Garantinaim fondui). Pirmosios instancijos teismas tenkino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinius, o kartu iš A. A. išieškojo konfiskuotino turto vertę, kurią jis gavo pasisavinęs UAB „xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB „xxx“ turtą apgaulingai tvarkydamas bendrovių buhalterinę apskaitą ir įrašydamas į deklaracijas neteisingus duomenis apie minėtų įmonių pajamas, pelną ir turtą ir juos pateikdamas valstybės įgaliotoms institucijoms. Taigi konfiskavus A. A. pasisavintą turtą ir iš jo priteisus valstybei nesumokėtus mokesčius ir įmokas, visi mokesčiai ir įmokos priteisti antrą kartą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal teismų praktiką, jeigu padarius nusikalstamą veiką išvengiama turtinės prievolės ar ji panaikinama, teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš kaltininko išieško jos vertę atitinkančią pinigų sumą, ir į tai, kad tokios pinigų sumos skundžiamame teismo nuosprendyje yra pripažintos konfiskuotinomis iš kaltininko A. A., teisėjų kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai iš nuteistojo priteisė dar ir civilinius ieškinius. Todėl byloje pareikšti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civiliniai ieškiniai atmestini.

117. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, neįvykdytą mokestinę prievolę vertinant civilinės atsakomybės aspektu – kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016). Vienas iš tokių atvejų, kai civilinio ieškovo civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, yra tuomet, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

118. Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiga atlyginti valstybei padarytą žalą pirmiausia tenka juridiniams asmenims UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ ir tik nustačius, kad nėra galimybių mokesčių bei žalos išieškoti iš juridinių asmenų, civilinė atsakomybė tenka juridinio asmens vadovui A. A.. Nei pateiktuose civiliniuose ieškiniuose, nei skundžiamame nuosprendyje, tokios aplinkybės buvimas nėra aptartas ir įvertintas, nors byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovės yra nemokios. Kita vertus, civiliniai ieškovai, pateikdami ieškinius, neprašė valstybės biudžetui padarytą žalą priteisti iš juridinių asmenų UAB ,,xxx“, UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“.

119. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu atmetus byloje pareikštus Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinius ieškinius, nėra teisinio pagrindo taikyti laikino nuosavybės teisės apribojimo UAB ,,xxx“ (šiuo metu xxx“) ir UAB ,,xxx“ turtui, todėl vadovaujantis BPK 151 straipsnio 8 dalimi, toks apribojimas naikintinas.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria A. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straispnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti iš A. A. priteistas 57,62 Eurų proceso išlaidas.

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginį, kad A. A. turėjo tikslą nusikalstamu būdu gautas pajamas legalizuoti;

nustatyti, kad A. A. pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, organizuodamas jų prostituciją ir jai vadovaudamas, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2013 m. gegužės 18 dienos;

nustatyti, kad A. A. ir Ž. N., veikdami bendrininkų grupe, organizavo ir vadovavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos, o E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J., veikdami bendrininkų grupe, sąvadavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos.

A. A. nusikalstamas veikas, kurios kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti tik pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 2 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą nustatyti 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

A. A. pagal BK 307 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę panaikinti.

A. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 2 dalį nustatytą bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnių bausmių pridedant dalį paskirtų švelnesnių bausmių, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 200 MGL, t. y. 7 532 dydžio baudą. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Ž. N. nusikalstamas veikas, kurios kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti tik pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 2 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą nustatyti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

P. Ž. N. pagal BK 307 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, BK 63 straipsnio 1, 4 dalių taikymą ir bausmių subendrinimą.

Ž. N. , vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, pagal Lietuvos Respublikos BK 307 straipsnio 2 dalį nustatytos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant nuteistąją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Sumažinti iš nuteistųjų Ž. N., E. Z. (Č.), I. K., I. S. P., J. L. ir E. J., vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoto turto dydį:

Ž. N. nuo 16 797,96 Eur iki 15 784,29 Eur;

E. Z. (Č.) nuo 4 054,68 Eur iki 2 847,93 Eur;

I. K. nuo 13 032,90 Eur iki 2 847,93 Eur;

I. S. P. nuo 28 382,76 Eur iki 12 936,36 Eur;

J. L. nuo 24 617, 70 Eur iki 12 936,36 Eur;

E. J. nuo 24 617,70 Eur iki 12 936,36 Eur.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys ir priteista solidariai iš UAB „xxx“ (šiuo metu UAB „ADS Group“) ir A. A. 152 923,05 Eur; solidariai iš UAB „xxx“ ir A. A. 100 299,55 Eur; solidariai iš UAB „xxx“ ir A. A. 43 315,87 Eur;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys ir priteista solidariai iš UAB „xxx“ (šiuo metu UAB „xxx“) ir A. A. 154 741,64 Eur; solidariai iš UAB „xxx“ ir A. A. 104 551,33 Eur; solidariai iš UAB „xxx“ ir A. A. 38 053,09 Eur.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinius ieškinius atmesti.

UAB ,,xxx“, įmonės kodas xxxx, registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės apribojimą į pinigus – 2 080 litų ir 6 150 Eur, panaikinti;

UAB „xxx“ (buvusi UAB ,,xxx“), įmonės kodas xxxx, registruotos adresu: (duomenys neskelbtini) automobilius: ,,Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN xxxxx; ,,Toyota L. C.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN xxxx; ,,Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN xxxx; ,,Hyundai i40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN xxxx; ,,Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN xxxx; ,,Renault Trafic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN xxxx; ,,Mercedes-B. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN xxxx; ,,Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN xxxx, panaikinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas BielskisD. P. – ZalieckienėLinas Žukauskas