Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Sandros Povilonienės, nuteistųjų R. R., V. G. ir G. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 238 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 35 MGL (1 318,10 Eur) dydžio bauda.

R. R. įpareigotas nuosprendžiu paskirtą baudą sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. G. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

– pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams;

– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams;

– pagal BK 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams;

– pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 3 dalį subendrintos bausmių apėmimo būdu ir ši subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, bei V. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 24 d. įskaitytinai.

V. G. pagal BK 153 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. G. pagal BK 153 straipsnį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

– pagal BK 163 straipsnį (už veiką nukentėjusios (duomenys neskelbtini) atžvilgiu) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant ją per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusios (duomenys neskelbtini) ;

– pagal BK 163 straipsnį (už veiką nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) atžvilgiu) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant ją per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) .

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir G. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas devyniems mėnesiams, įpareigojant ją per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusios (duomenys neskelbtini), nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) .

Nukentėjusios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 15 000 Eur neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista iš V. G. nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 9 000 Eur neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista iš G. G. nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista iš R. R. nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 5 000 Eur neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Nukentėjusios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 5 000 Eur neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista iš V. G. nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista iš G. G. nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista iš G. G. nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista iš G. G. nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista iš G. G. nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš R. R., V. G., G. G. po 266,66 Eur VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ išlaidos nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) advokato paslaugoms apmokėti.

Priteista iš V. G., G. G. po 600 Eur VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ išlaidos nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

R. R. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. iki 2010 m. kovo mėn. 19 d. laikotarpyje, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, žinodamas, kad V. G., gim. (duomenys neskelbtini), padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, jog (duomenys neskelbtini) šeimynoje, adresu (duomenys neskelbtini), rūsio patalpoje V. G. žagino tuo metu mažametę nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini) (dabartinė pavardė (duomenys neskelbtini)), gimusią (duomenys neskelbtini), be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą V. G. padarytą labai sunkų nusikaltimą.

V. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. tiksliai tyrimu nenustatytu laiku iki 2010 m. kovo 19 d., name ir pagalbinėse patalpose, priklausančiose (duomenys neskelbtini) šeimynai, adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) (dabartinė pavardė (duomenys neskelbtini)), gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės bei tuo, kad jis yra nukentėjusios nuolatinės globėjų šeimynos dalyvis, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą per mėnesį, prieš jos valią, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini) , t. y. ją išžagino ir vieną kartą, laižydamas jos lytinius organus ir taip tenkindamas savo lytinę aistrą, seksualiai prievartavo nukentėjusiąją.

V. G., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2014 m. kovo 19 d., tiksliai tyrimu nenustatytu laiku, name ir pagalbinėse patalpose, priklausančiose (duomenys neskelbtini) šeimynai, adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) (dabartinė pavardė (duomenys neskelbtini)), gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, pasinaudodamas tuo, kad jis yra nukentėjusios nuolatinės globėjų šeimynos dalyvis bei tuo, kad nukentėjusiosios valia jau buvo palaužta ankstesniais jo prievartiniais seksualinio pobūdžio veiksmais, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą per mėnesį, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini) – ją išžagino.

Be to, V. G. nuteistas ir už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 14 d., tiksliai tyrimu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) šeimynos namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl nepilnametystės, bei tuo, kad jis yra nukentėjusios laikinos globėjų šeimynos dalyvis, atsegdamas miegančios nukentėjusios kelnių diržą ir užtrauktuką, o jai prabudus ir bandant pabėgti, sugriebęs laikė ją už kojos, tuo prieš jos valią pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją nepilnametę (duomenys neskelbtini), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji prabudusi pradėjo aktyviais veiksmais priešintis, ištrūko ir pabėgo.

G. G. nuteista už tai, kad, būdama nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini), gimusios (duomenys neskelbtini) (dabartinė pavardė (duomenys neskelbtini)) nuolatine globėja (rūpintoja), turėdama teisę ir pareigą auklėti „(duomenys neskelbtini) šeimyna“ ir „(duomenys neskelbtini) šeimynos“ globojamą vaiką – (duomenys neskelbtini), būdama atsakinga už globotinės auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis globotinės sveikata, jos dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama globotinei sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad globotinė būtų parengta savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalis), laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. kovo 19 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis, sistemingai naudodama psichinę prievartą globotinės atžvilgiu, o būtent: žinodama apie „(duomenys neskelbtini) šeimyna“ ir „(duomenys neskelbtini) šeimynos“ sodyboje, adresu (duomenys neskelbtini), naudojamą sutuoktinio V. G. seksualinę prievartą globotinės (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) atžvilgiu, šiurkščiai pažeisdama vaiko poreikį būti pastebėtu ir mylimu, nereagavo į vaiką traumuojančią situaciją ir nesiimdama jokių priemonių nutraukti sistemingus nusikalstamus V. G. seksualinius veiksmus, neapsaugojo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) nuo traumuojančios patirties artimoje aplinkoje. Be to, žodžiais bei fiziniu poveikiu į nukentėjusiosios kūną demonstravo priešiškumą seksualinę prievartą patiriančiai (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ją psichiškai gniuždydama, tai yra, kiekvieną kartą sužinojusi apie V. G. seksualinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu ignoravo globotinę, kaltino ją dėl patiriamos seksualinės prievartos, įžeidinėjo ir menkino vadindama globotinę menkinančiais žodžiais: „psichine ligone“, „padla“, „kutvela“, sistemingai žemino, menkino ir nuvertino globotinę, atskleisdama informaciją apie jos patiriamą seksualinę prievartą kitiems šeimynoje globojamiems vaikams, sužinojusi apie nukentėjusiosios ketinimus apie V. G. ir jos veiksmus informuoti už vaiko teisių apsaugą atsakingus asmenis, žodžiais menkino nukentėjusiosios galimybes gauti pagalbą bei tiksliai nenustatytu laiku, pokalbio metu su globotine, šiai išsakius ketinimą kreiptis pagalbos, sudavė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ranka per veidą, sukeldama jai fizinį skausmą bei ją palaužusią baimę ir psichologinį diskomfortą. Taip dėl ilgalaikės emocinės prievartos ji psichiškai gniuždė savo globotinę (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), gimusią (duomenys neskelbtini).

G. G. nuteista ir už tai, kad, būdama nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini), gimusios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gimusios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gimusios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gimusios (duomenys neskelbtini), laikinąja globėja, turėdama teisę ir pareigą auklėti „(duomenys neskelbtini) šeimynos“ globojamus vaikus (duomenys neskelbtini), būdama atsakinga už globotinių auklėjimą ir vystymą, privalėdama rūpintis globotinių sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama globotinėms sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad globotinės būtų parengtos savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis), laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. liepos 18 d., piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis, sistemingai naudodama psichinę prievartą globotinų atžvilgiu, o būtent: žinodama, kad šeimynos gyventojai (duomenys neskelbtini) neleidžia miegoti lovose ir jos miega ant grindų, neįgyvendino globėjos valdžios ir nesiėmė priemonių tinkamai vaikų socializacijai, neskyrė (duomenys neskelbtini) pastovaus, tinkamo ir visaverčio maitinimo, atitinkančio jų poreikius, taip neužtikrino tinkamo jų fizinio vystymosi, šiurkščiai pažeisdama vaiko poreikį būti pastebėtu ir mylimu, nereagavo į vaikus traumuojančią situaciją, nesiimdama jokių priemonių nutraukti nusikalstamus V. G. seksualinius veiksmus, neapsaugojo (duomenys neskelbtini) nuo traumuojančios patirties artimoje aplinkoje. Be to, G. G. žodžiais demonstravo priešiškumą seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, maisto trūkumą, normalių sąlygų miegui nebuvimą patiriančioms (duomenys neskelbtini) jas psichiškai gniuždydama, tai yra, pastarosioms pranešus savo motinai R. K. dėl netinkamo elgesio G. šeimynoje, įžeidinėjo ir menkino globotines žodžiais: „meluojate, jūs“, „kokios naglos“ (vertimas iš rusų kalbos – įžūlios), išsakė ketinimą perduoti jas į kitus vaikų namus, jų akivaizdoje šaukdama žemino jų motiną R. K., sukeldama joms jas palaužusią baimę ir psichologinį diskomfortą. Taip dėl ilgalaikės emocinės prievartos ji psichiškai gniuždė savo globotines (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

V. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2009 m. tiksliai tyrimu nenustatytu laiku iki 2010 m. kovo 19 d., (duomenys neskelbtini) šeimynos namo rūsyje, (duomenys neskelbtini) žinodamas, kad nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, tvirkino ją, o būtent: jos akivaizdoje lytiškai santykiaudamas, t. y. žagindamas nukentėjusios seserį mažametę (duomenys neskelbtini) (dabartinė pavardė (duomenys neskelbtini)) bei laižydamas (duomenys neskelbtini) lytinius organus ir taip tenkindamas savo lytinę aistrą, taip tyčia atliko veiksmus, keliančius asmens lytinį susijaudinimą, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdančius mažamečio asmens fizinį bei psichologinį vystymąsi.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai ir prašymai

– Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies 5 punktu, paskirtas bausmes apėmimo būdu subendrinti su 2022 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti V. G. galutinę subendrintą bausmę - laivės atėmimą šešeriems metams.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas R. R. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 238 straipsnio 1 dalyje, V. G. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, BK 150 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, G. G. pagrįstai pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje ((duomenys neskelbtini) atžvilgiu), taip pat pagrįstai V. G. išteisino pagal BK 153 straipsnį (dvi nusikalstamos veikos). Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis yra teisėta ir pagrįsta. Tačiau, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė ne visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, vertindamas įrodymus padarė klaidų ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį V. G. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, padarymo, taip pat G. G. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje ((duomenys neskelbtini) atžvilgiu), padarymo. Todėl ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis naikinama ir dėl to priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas). Pasikeitus inkriminuotų veikų apimčiai, atitinkamai keičiamos skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems V. G. ir G. G. paskirtos galutinės bausmės bei priteistų civilinių ieškinių dydžiai. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu mirus nuteistajam R. R., baudžiamasis procesas jam nutraukiamas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo

Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Kaip minėta, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Taip pat bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais. Tačiau, kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su nuteistųjų V. G. ir G. G. apeliacinių skundų argumentais, jog vertindamas įrodymus, susijusius ir liečiančius V. G. pareikštą kaltinimą dėl pasikėsinimo išžaginti nepilnametę (duomenys neskelbtini), o G. G. pareikštą kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, padarė klaidų, nulėmusių šios skundžiamo nuosprendžio dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą. Todėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 24 d. nuosprendžio dalis dėl V. G. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, taip pat nuosprendžio dalis dėl G. G. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal BK 163 straipsnį naikinamos ir dėl šių dalių priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis.

Dėl V. G. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 3 dalį

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, Nr. 2K-228/2014, Nr. 2K-255-746/2015, Nr. 2K-431-746/2015). Kita vertus, teismų praktikoje yra pasakyta, kad teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-274/2008, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-412/2008, Nr. 2K-287/2013, Nr. 2K-107-489/2017, Nr. 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Taigi, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui

Byloje buvo atlikta ir (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kurios išvados taip pat svarbios, vertinant (duomenys neskelbtini) parodymus. 2020 m. rugpjūčio 26–28 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 87TPK-89/2020 konstatuota, kad nėra duomenų, ar (duomenys neskelbtini) nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo metu, t. y. 2009-2010 m., sirgo psichikos liga, psichikos sutrikimu, ar buvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje; ar, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) būseną įvykio metu, jos amžių, socialinę brandą, intelektą, mąstymą, individualias psichologines ypatybes bei galimus (jei bus nustatyta) psichikos trūkumus ji galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, jas atsiminti ir duoti apie tai teisingus parodymus – ši ekspertizė atsakyti negali, nes nėra duomenų apie mergaitės psichologinę būklę įvykio metu. Teoriškai 12-14 metų amžiaus, psichiškai sveiki vaikai gali suvokti faktinius įvykio aspektus, bet gali nepilnai suvokti vidinius, moralinius įvykio aspektus; ekspertizės metu (duomenys neskelbtini) nebuvo nustatyti išreikšti mąstymo, asmenybes, atminties sutrikimai, taip pat ekspertizės metu nebuvo nustatyti psichinės veiklos – mąstymo, asmenybės sutrikimai, dėl kurių (duomenys neskelbtini) būtų linkusi fantazuoti. Ar galima tikėti jos parodymais psichiatrinė, psichologinė ekspertizė atsakyti negali, nes tai nėra ekspertų kompetencijos klausimas (t. 2, b. l. 115–121). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta viena iš minėtą tyrimą atlikusių eksperčių – teismo psichologė E. Zubienė patvirtino savo išvadą bei papildomai paaiškino, jog tyrimo metu (duomenys neskelbtini) nebuvo konstatuoti jokie asmenybės, jokie suvokimo sutrikimai, nebuvo nustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Jai konstatuojamas psichikos sutrikimas – adaptacijos sutrikimas, kuris buvo tiesiogiai susijęs su vykstančiu procesu. Tai, kad (duomenys neskelbtini) yra meninės prigimties, nereiškia, kad ji linkusi ar turi padidėjusį polinkį fantazuoti. Ekspertė nurodė, kad ekspertizės metu ekspertės turėjo visą dokumentaciją, bet nekonstatavo jokio psichikos elgesio sutrikimo, kuris galėtų trukdyti (duomenys neskelbtini) teisingai suvokti įvykių aplinkybes (t. 20, b. l. 126–127).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados yra svarbus įrodymų šaltinis seksualinės prievartos prieš mažamečius bylose, tačiau šis įrodymų šaltinis nėra nei prioritetinis, nei mažiau reikšmingas lyginant jį su kitais byloje surinktais įrodymais. Ekspertizės išvada, kaip ir kiekvienas kitas įrodymas, turi būti vertinamas ne atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų, bet visų bylos įrodymų kontekste. Vertinant (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atliktų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių aktų išvadas matyti, kad tyrimai buvo orientuoti į duomenų tiek apie (duomenys neskelbtini) , tiek apie (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatą (iki nusikalstamos veikos ir po jos) ir emocinę būseną gavimą, ekspertai aiškinosi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sugebėjimą suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, ir duoti apie tai parodymus, vertino jų emocinį reagavimą, būsenos pokyčius į skirtingas temas, pokalbius. Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) bei jos sesers (duomenys neskelbtini) parodymų patikimumo vertinimas nėra teismo psichiatrų ir psichologų kompetencija. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados yra tik vienas iš daugelio netiesioginių įrodymų šioje baudžiamojoje byloje, tik vienas iš įrodymų šaltinių, padedantis teismui formuoti vidinį įsitikinimą, vertinant nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) parodymų patikimumą, todėl ir vertinamos visų bylos įrodymų visumos kontekste.

Į bylą yra pateikti (duomenys neskelbtini) piešiniai, esantys 18 tome, 81–83 lapuose, taip pat 2015 m. konkurso „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai (t. 3, b. l. 40–41), kuriuose nurodomi teigiami, draugiški nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) santykiai su globėjais (duomenys neskelbtini)s, taip pat (duomenys neskelbtini) G. G. siųstos SMS žinutės, iš kurių matyti, jog (duomenys neskelbtini) kvietė globėjus atvykti į diplomų įteikimo šventę (t. 18, b. l. 39–43). Tačiau, kaip nurodė (duomenys neskelbtini) , piešiniai nebuvo skirti asmeniškai globėjai G. G., jos piešiniai parodo, ko ji tikėjosi, ji norėjo turėti šeimą, norėjo turėti ką sveikinti, neturėjo tėvų, į diplomų įteikimo šventę G. kvietė todėl, jog neturėjo ką kviesti, o norėjo turėti šeimą. (duomenys neskelbtini) teigė, kad konkurso „(duomenys neskelbtini)“ teksto ji nerašė, tekstą galėjo rašyti mokytoja R. U. iš (duomenys neskelbtini) mokyklos, tvirtino nežinanti, mokytoja sakė, kad rašys jos ((duomenys neskelbtini) ) gyvenimo istoriją, bet ką konkrečiai, nežinojo. Vien šios nustatytos aplinkybės – kad (duomenys neskelbtini) piešė piešinius, siuntė sveikinimus švenčių proga, netgi pakvietė G. į jos diplomų įteikimo šventę, niekaip nėra susiję su aptariamais neteisėtais V. G. veiksmais ir nepaneigia fakto, jog V. G. seksualiai išnaudojo (duomenys neskelbtini). Priešingai, piešinių piešimas, sveikinimas su šventėmis, globėjų kvietimas į svarbią gyvenimo šventę – diplomų įteikimą, patvirtina mažametės, o vėliau ir nepilnametės (duomenys neskelbtini) socialinį pažeidžiamumą, priklausymą nuo globėjų, norą bet kokia kaina turėti tikrą šeimą ir tuo pačiu baimę kam nors pranešti apie neteisėtus V. G. seksualinio pobūdžio veiksmus, atliekamus su seserimi (duomenys neskelbtini) , kad viso to neprarasti. Šias išvadas patvirtina ir liudytojo G. M. parodymai, kad prasitarusi apie sesers vaikystėje patirtą seksualinę prievartą, (duomenys neskelbtini) ilgai negalėjo apsispręsti, ar apie šią situaciją panešti teisėsaugos institucijoms.

V. G. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-315/2014, Nr. 2K-50-511/2022, Nr. 2K-199-648/2023, Nr. 2K-226-594/2023 ir kt.).

Dėl V. G. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų, kad V. G. atliko kokius nors veiksmus, kurie rodytų jo ketinimą išžaginti (atlikti lytinį aktą) su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini) , V. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 153 straipsnyje

Pagal Lietuvos baudžiamąją teisę baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje – asmenį pripažįstant kaltu turi būti nustatyti ir įrodyti visi – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Šios V. G. inkriminuotos veikos metu galiojusi BK 153 straipsnio redakcija numatė atsakomybę tam, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, kuris suprantamas kaip vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Būtent neleistinas poveikis mažamečio normaliam vystymuisi rodo tvirkinimo nusikalstamos veikos pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-942/2016). Baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti tvirkinamieji veiksmai, taip pat konkrečiai neįvardyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, pagal kuriuos mažamečio tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat jo akivaizdoje lytiškai santykiaujant su kitais asmenimis ar kitu būdu tenkinant lytinę aistrą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-252/2013, Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-191-697/2018). Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti mažamečio asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi. Taip pat pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintas baigtinis tvirkinamųjų veiksmų sąrašas, tokio sąrašo nėra suformulavusi ir teismų praktika. Ar kaltininko veiksmai laikytini tvirkinamaisiais BK 153 straipsnio prasme, sprendžiama pagal konkrečias byloje nustatytas aplinkybes. Kiekvienas pakaltinamas ir sulaukęs amžiaus, nuo kurio gali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn, asmuo gali suvokti tokių veiksmų neatitikimą baudžiamajam įstatymui, o apsisprendimas atlikti tokius veiksmus leidžia daryti išvadą, kad yra veikiama tiesiogine tyčia.

Nuteistasis V. G. viso bylos proceso metu neprisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką. Išskyrus nukentėjusiąsias (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), jokių kitų asmenų, mačiusių ar galėjusių matyti aptariamą veiką, byloje nenustatyta. Todėl esminis dalykas nagrinėjamu atveju yra tinkamas nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) parodymų dėl minėtų aplinkybių įvertinimas. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) viso proceso metu apie matytą sesers (duomenys neskelbtini) ir V. G. lytinį aktą davė iš esmės nekintančius parodymus, teigė, kad sesuo norėjo, jog ji ((duomenys neskelbtini) ) slėptųsi ramybės kambaryje, tą dieną sesuo trumpam dingo iš ramybės kambario, girdėjo už durų šnabždesį, suprato, kad tai pokalbis su V. G.; tą pačią dieną greitai leidosi į rūsį, iš rūsio išėjo V. G. su prožektoriumi, sesuo su V. G. buvo susitarę, kad visi bus kartu, V. G. ją ((duomenys neskelbtini) ) pamatęs, nieko nesakė; V. G. nuėmė čiužinį, padėjo ant žemės, sesuo atsigulė ant nugaros, prožektorius buvo ant čiužinio, galima buvo puikiai matyti; ji ((duomenys neskelbtini) ) stovėjo per žingsnį nuo čiužinio; tarp V. G. ir jos sesers buvo atliktas oralinis ir natūralus lytinis aktas (t. 18, b. l. 102–103, 110). Tuo tarpu pačios (duomenys neskelbtini) matytuose seksualinio pobūdžio veiksmuose dalyvavusios nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymai iš esmės skiriasi nuo (duomenys neskelbtini) parodymų. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teisme nurodė, kad sesė (duomenys neskelbtini) vieną kartą pasislėpė relaksaciniame kambaryje už fotelio ir viską pamatė. Čia buvo vienintelis atvejis, kai sesė pamatė priekabiavimą, V. G. tikrai negalėjo matyti (duomenys neskelbtini) (t. 18, b. l. 34–37). Pirmosios instancijos teisme perskaičius ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. vasario 3 d. tyrėjai duotus parodymus apie tai, kad vieną kartą sesė (duomenys neskelbtini) buvo aptikusi, kai V. gulėjo ant jos ir santykiavo su ja; tada jai buvo apie 13 metų; vėliau (duomenys neskelbtini) dar juos abu buvo aptikusi namo priestate, jos kambaryje, (duomenys neskelbtini) patikslino, kad iš tikrųjų jos sesuo (duomenys neskelbtini) matė jos ir V. G. prievartinį lytinį aktą relaksaciniame kambaryje. Pirmosios instancijos teisme perskaičius (duomenys neskelbtini) parodymus, duotus 2020 m. vasario 14 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusioji nurodė, kad sesuo (duomenys neskelbtini) iš tikrųjų pasislėpusi matė, kaip V. G. su ja santykiauja, tačiau V. G. sesers nematė. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) negalėjo paaiškinti dėl prieštaravimų tarp jos ir sesers (duomenys neskelbtini) parodymų, kurioje vietoje sesuo matė V. G. santykiaujant su ja, bet patvirtino tokį atvejį tikrai buvus. Išanalizavus ir sugretinus nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) parodymus tarpusavyje, nekyla abejonių, kad (duomenys neskelbtini) iš tikrųjų matė V. G. ir (duomenys neskelbtini) šiems atliekant seksualinio pobūdžio veiksmus. Tačiau nukentėjusiųjų parodymai dėl kitų objektyvių aplinkybių – vietos, kur tai buvo daroma, kokio pobūdžio veiksmus V. G. atliko su (duomenys neskelbtini) – lytiškai santykiavo su mažamete natūraliu būdu, ar lytinę aistrą tenkinto oraliniu būdu, iš esmės skiriasi. Taip pat nesutampa nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) parodymai dėl vienos iš esminių aplinkybių – matė V. G., atlikdamas seksualinio pobūdžio veiksmus su (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , ar nematė, suprato, kad kita mažametė stebi jo neteisėtus veiksmus, suvokė, jog tokiu būdu ne tik seksualiai išnaudoja mažametę (duomenys neskelbtini) , bet tuo pačiu tvirkina ir mažametę (duomenys neskelbtini) . Pati (duomenys neskelbtini) dėl šių aplinkybių buvo iš esmės nuosekli, nė vienos apklausos metu nukentėjusioji nenurodė, kad V. G., atlikdamas su ja seksualinio pobūdžio veiksmus, matė toje pačioje patalpoje ((duomenys neskelbtini) tvirtinimu, tai buvo relaksacijos kambarys) pasislėpusią jos seserį (duomenys neskelbtini). Jokių kitų neginčytinų faktinių duomenų, patvirtinančių (duomenys neskelbtini) parodymus apie tai, kad ji kartu su V. G. ir seserimi (duomenys neskelbtini) nusileido į garažą ir ten, stovėdama šalia čiužinio, stebėjo, kaip ant čiužinio lytiškai santykiauja V. G. su jos seserimi, byloje nebuvo surinkta.

Kaip jau buvo minėta, baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties – tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių buvimas asmens veikoje, dėl to asmenį pripažįstant kaltu turi būti nustatyti ir įrodyti visi šie požymiai. Nepaisant to, kad nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) buvo vienoje patalpoje ir matė, kaip V. G. seksualiai išnaudoja jos seserį (duomenys neskelbtini) , neginčytinų įrodymų, kad ir pats V. G. matė ar žinojo apie mažametės (duomenys neskelbtini) buvimą patalpoje, kur jis seksualiai prievartavo (duomenys neskelbtini) , t. y. kad jis veikė tiesiogine tyčia – atlikdamas seksualinio pobūdžio veiksmus su (duomenys neskelbtini) , suvokė, kad juos stebi kita mažametė, suprato, jog tokiu būdu tvirkina mažametę (duomenys neskelbtini) , ir norėjo taip veikti, byloje nebuvo surinkta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad byloje vis tik neabejotinų, patikimų, neginčytinų V. G. kaltės įrodymų dėl mažametės (duomenys neskelbtini) tvirkinimo nebuvo surinkta ir pagrįstai V. G. dėl šio jam pareikšto kaltinimo išteisino.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, konstatavo, kad šioje byloje surinkti įrodymai nei kokybine, nei kiekybine prasme nėra pakankami pripažinti V. G. padarius nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, nes nėra įrodyta V. G. tiesioginė tyčia, todėl V. G. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį išteisino.

Pagal BK 153 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas atliko jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu 16 metų asmens seksualinį neliečiamumą, kuris suprantamas kaip vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Kaip jau buvo minėta, baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti tvirkinamieji veiksmai, taip pat konkrečiai neįvardyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, pagal kuriuos jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant tokiam asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat jo akivaizdoje lytiškai santykiaujant su kitais asmenimis ar kitu būdu tenkinant lytinę aistrą ir pan. Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti jaunesnio negu 16 metų amžiaus asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi.

Nuteistasis V. G. viso bylos proceso metu neigė padaręs šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodė, kad tvenkinyje nuogas nesimaudė, be to, jis vesdavo tik berniukus maudytis, o mergaites maudytis vesdavo marčios. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) parodė, kad G. G. liepdavo visiems vaikams eiti maudytis į tvenkinį, kuris yra netoli namų. Vaikai nenorėdami ėjo maudytis. Nepamena, kiek vaikų ėjo maudytis, jos visos sesės ėjo, bet nesimaudė. Nuėjusios ten pamatė G. G. vyrą. Jis prie jų nusirengė, buvo su kelnaitėm ir nusimovė jas, nuėjo maudytis. Kai jos pamatė, kad jis nusirengė, išsigando ir pabėgo. Jis jas matė, buvo arti jų, nieko nesakė. Vyresnės mergaitės maudėsi. Buvo šlykštu, tada jai buvo tik 13 metų (t. 18, b. l. 46–48). Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) apie aptariamą įvykį nurodė, kad tas „diedas“, kuris bandė (duomenys neskelbtini) išprievartauti, netoli tvenkinio nusirengė nuogai ir bėgo maudytis. Ten dar buvo ir daugiau merginų. Jis sakė joms ((duomenys neskelbtini)) eiti maudytis, jos atsakė, kad neturi maudymosi kostiumų, jis sakė nusirengti, jos grįžo namo. Daugiau vaikų ėjo maudytis. Pačios bandė eiti maudytis, bet kai „diedą“ nuogą pamatė, nebenorėjo maudytis. Netoli prūdo jis pradėjo rengtis, nusirengė triusikus ir maudėsi nuogas (t. 18, b. l. 49). Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) , apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad joms liepė eiti maudytis, jos nenorėjo maudytis vonioje. Jis tada vaikščiojo plikas. Senis išėjo iš vonios plikas, jos tada į vonią nėjo. Tik tą kartą buvo plikas (t. 4, b. l. 165–175). Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) , apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad liepė eiti maudytis į upę, o ten kartu senis nuogas maudėsi. Maudytis liepė eiti tas diedas, bet jos nemokėjo plaukti, nenorėjo, bet vis tiek teko eiti. Maudytis jos ėjo vieną ar du kartus, jai buvo 9 metai tada, nelabai atsimena, kas vyko maudantis (t. 5, b. l. 3–8, 9–12). Apie tai, kad dukros jai sakė, jog (duomenys neskelbtini) versdavo dukras eiti į tvenkinį maudytis, kur šunys maudosi, V. G. visiškai nuogas eidavo su jomis maudytis, nurodė ir nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) motina R. K..

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-219-693/2017). Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų, kad V. G. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis tvirkino nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini), taip pat nesant patikimų, abejonių nekeliančių faktinių duomenų, kad V. G. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis tvirkino nukentėjusiąsias (duomenys neskelbtini), V. G. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pagal BK 153 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija) ir BK 153 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BK 3 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Toje pačioje nuostatoje įtvirtinta, jog nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. V. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2009 m. tiksliai tyrimu nenustatytu laiku iki 2010 m. kovo 19 d. tvirkino mažametę (duomenys neskelbtini) , taip pat V. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2016 m. birželio 22 d. iki 2016 m. liepos 4 d. tvirkino (duomenys neskelbtini). Pirmosios V. G. inkriminuotos veikos metu galiojo BK 153 straipsnio 2000 m. rugsėjo 26 d įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d., o antrosios veikos metu – dabartinė BK 153 straipsnio redakcija, pagal kurią šį straipsnį sudaro dvi dalys. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, V. G. buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 153 straipsnį, nurodant 2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakciją, ir pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, dėl šių V. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarė teisingas išvadas ir pagrįstai V. G. šioje dalyje išteisino, tik skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje analogiškai, kaip ir kaltinamajame akte, BK 153 straipsnio redakciją ((duomenys neskelbtini) tvirkinimas) nurodė neteisingai, taip pat nenurodė, kad dėl nusikalstamos veikos (duomenys neskelbtini) atžvilgiu išteisina V. G. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Tokie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai vertintini tik kaip formalūs trūkumai, rašymo apsirikimas, kuris nesukelia jokių neigiamų teisinių pasekmių V. G., nesuvaržo jo teisių, todėl nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šios Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendyje padarytos rašymo apsirikimo klaidos ištaisomos, konstatuojant, jog tokių klaidų ištaisymas nekeičia priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmės.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje

G. G. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 163 straipsnį už tai, kad ji piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, taip pat ir nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.

Nuteistoji G. G. viso bylos proceso metu, taip pat savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad ji globėjos pareigas atliko tinkamai, stengėsi dėl vaikų, niekada vaikų nekeikdavo, nesityčiodavo, dirbo iš pašaukimo, vaikai ją mylėjo. Skundžiamame nuosprendyje, anot apeliantės, jos veiksmai aprašyti pernelyg abstrakčiai ir deklaratyviai, nurodomi veiksmai niekaip nepatikrinti, byloje nėra duomenų apie dėl šių neva atliktų veiksmų kilusius padarinius, nenurodytas ir tikslus padarymo laikas. Nuteistoji pažymi, jog byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad V. G. nusikalstami veiksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo atlikti, ji apie neva tai V. G. atliktus nusikalstamus veiksmus žinojo, sužinojusi apie neva tai V. G. atliktus nusikalstamus veiksmus tuo patikėjo ir tuo patikėjusi nesiėmė atitinkamų veiksmų.

Pagal Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnį valstybė privalo užtikrinti, kad „nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Minimo tarptautinio teisės akto 19 straipsnis papildo šį įsipareigojimą, nustatydamas, kad „valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių“. Nurodymas „įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto“ nepalieka jokių galimybių legalizuoti smurtą prieš vaikus. Fizinės bausmės ir kitos žiaurios ar žeminančios baudimo formos yra smurto formos, kurios yra draudžiamos ir negali būti pateisinamos jokiais siekiamais tikslais, o tokio pobūdžio tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų neteisėti veiksmai, priklausomai nuo jais sukeltų padarinių, užtraukia civilinę, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę.

Pagal BK 163 straipsnį kaltininkas baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas nustačius, kad jis piktnaudžiavo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis. Šios nusikaltimo sudėties apsaugos objektas vaikas ir šeima; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, Nr. 2K-157-495/2021). Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Įrodinėjant šioje specialiojoje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti ir į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, subjektu gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus vaiko tėvas ar motina, taip pat vaiko globėjai ar rūpintojai, kiti teisėti vaiko atstovai. Kaip matyti iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) rajono teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutarties, (duomenys neskelbtini) vaikų globos namai atleisti nuo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nuolatinio globėjo pareigų, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nuolatinė globa nustatyta šeimyniniuose vaikų globos namuose „(duomenys neskelbtini) šeimyna“, kur nustatyta nepilnamečių nuolatinė gyvenamoji vieta; nuolatinė šeimynos vaikų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) globėja ir jų turto administratore skirta G. G. (t. 9, b. l. 27–29). Iš 2020 m. vasario 28 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto ir pateiktos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. AV-413 dėl laikinos globos nustatymo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , vadovaujantis CK 3.254 ir 3.262 straipsniais, Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56 „Dėl Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų patvirtinimo“, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nustatyta laikinoji globa nuo 2010 m. liepos 8 d., vaiko globėju (rūpintoju) paskiriama (duomenys neskelbtini) šeimyna, nustatant gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) šeimynoje, mokant vaiko globos (rūpybos) išmoką (t. 9, b. l. 14, 22). Iš 2020 m. vasario 6 d. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Panevėžio AVTAS raštu pateiktos medžiagos matyti, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 22 įsakymu Nr. A-748 dėl laikinos globos nustatymo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nustatyta laikinoji globa nuo 2016 m. birželio 22 d., Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 22 d. įsakymais Nr. A-727, A‑749, A-728 dėl laikinos globos nustatymo atitinkamai (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) nustatyta laikinoji globa nuo 2016 m. birželio 16 d., visų keturių (duomenys neskelbtini) globėju paskiriama (duomenys neskelbtini) šeimyna, o 2016 m. liepos 19 d. įsakymais visos keturios (duomenys neskelbtini) 2016 m. liepos 19 d. grąžintos R. K. (t. 8, b. l. 175–177, 178‑180, 181–183, 184–186). ). Šie byloje esantys dokumentai paneigia nuteistosios G. G. apeliacinio skundo argumentą, jog byloje konkrečiai nenustatyta, ar įvykiai buvo tuo laiku, kai ji buvo paskirta (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) ir keturių seserų (duomenys neskelbtini) globėja, bei leidžia daryti išvadą, jog inkriminuojamų veikų metu G. G. buvo tiek (duomenys neskelbtini) , tiek ir visų keturių (duomenys neskelbtini) globėja, t. y. buvo tinkamu BK 163 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu.

Šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išanalizuotais ir aptartais įrodymais – visų pirma nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymais, taip pat jos sesers (duomenys neskelbtini) parodymais nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) gyvenant (duomenys neskelbtini) šeimynoje, esant šios šeimynos globojamai, V. G., būdamas (duomenys neskelbtini) globėju, kaltinime nurodytais laikotarpiais (duomenys neskelbtini) šeimynos namuose žagino ir seksualiai prievartavo iš pradžių mažametę, o vėliau – ir nepilnametę (duomenys neskelbtini) . Taip pat nuosekliais ir dėl šių aplinkybių viso bylos proceso metu nekintančiais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) parodymais nustatyta, jog tiek (duomenys neskelbtini) viena, tiek kartu su seserimi (duomenys neskelbtini) ne kartą sakė ir bandė pasiskųsti G. G. dėl neteisėtų su ja atliekamų V. G. seksualinio pobūdžio veiksmų, tačiau nė karto nukentėjusiosios iš G. G. nesulaukė tinkamos, globėjai būdingos reakcijos į jų nusiskundimus. Priešingai, G. G. į kiekvieną (duomenys neskelbtini) pasakymą apie V. G. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus reaguodavo pašaipiai, vadindavo nukentėjusiąją psichine ligone, žemindavo ją, išvadindama įžeidžiančiais žodžiais, yra trenkusi ir per veidą. Apie tai, kad G. G. buvo žinoma apie V. G. neteisėtus, ilgą laiką besitęsiančius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš mažametę, o vėliau ir nepilnametę globotinę (duomenys neskelbtini), iš dalies ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas patvirtino ir V. G., nurodydamas, jog G. G. suprato ir įtarė apie jo neteisėtą elgesį su (duomenys neskelbtini) . Taip pat aplinkybę, jog ne tik G. G., bet ir jos brolis R. R. žinojo apie tai, kad V. G. lytiškai santykiaudavo su (duomenys neskelbtini), nurodė ir liudytoja R. R., tai patvirtina ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotos R. R., R. R. bei V. V. R. telefoninių pokalbių suvestinės (t. 11, b. l. 192–199, t. 12, b. l. 1–3). Nuteistosios G. G. apeliaciniame skunde akcentuojama ir iš esmės didžiausias dėmesys skiriamas neigimui to, kad V. G. padarė (duomenys neskelbtini) atžvilgiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. nuteistoji G. G. tvirtina, jog jos vyras V. G. kaltinime nustatytais laikotarpiais nežagino ir seksualiai neprievartavo nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) . Šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jau aptarti ir išanalizuoti visi faktiniai duomenys, pagrindžiantys V. G. kaltę atitinkamais laikotarpiais žaginus bei seksualiai prievartavus mažametę, o vėliau ir nepilnametę globotinę (duomenys neskelbtini), išdėstyta, kuriais nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) parodymais teismas tiki ir juos pripažįsta tinkamais įrodymais baudžiamojo proceso įstatymo prasme, o kuriuos atmeta, kaip nepagrįstus. Todėl dar kartą dėl šių faktinių aplinkybių ir V. G. kaltės žaginus ir seksualiai prievartavus (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje nepasisako.

Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, jog G. G., nereaguodama į (duomenys neskelbtini) , kaip mažai mergaitei, psichologiškai sunkią, jos asmenybę traumuojančią situaciją, nesiimdama jokių priemonių nutraukti sistemingus nusikalstamus V. G. seksualinius veiksmus, neapsaugodama (duomenys neskelbtini) nuo traumuojančios patirties, nepadėdama jai šioje vaikui ypatingai sunkioje situacijoje, neabejotinai suvokė, jog psichiškai gniuždo vaiką ir tokiu būdu piktnaudžiauja savo, kaip globėjos, teisėmis. Nėra pagrindo sutikti su nuteistosios G. G. apeliacinio skundo argumentu, jog dėl abstraktaus kaltinimo buvo pažeista jos teisė į gynybą. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde tvirtina G. G., jai pareikštas kaltinimas yra aiškus ir konkretus, kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, jog būtent kaltinime nurodytus veiksmus nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atžvilgiu ir atliko G. G. – žodžiais bei fiziniu poveikiu į nukentėjusiosios kūną demonstravo priešiškumą seksualinę prievartą patiriančiai (duomenys neskelbtini) ją psichiškai gniuždydama, tai yra, kiekvieną kartą sužinojusi apie V. G. seksualinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu ignoravo globotinę, kaltino ją dėl patiriamos seksualinės prievartos, įžeidinėjo ir menkino vadindama globotinę menkinančiais žodžiais: „psichine ligone“, „padla“, „kutvela“, sistemingai žemino, menkino ir nuvertino globotinę, atskleisdama informaciją apie jos patiriamą seksualinę prievartą kitiems šeimynoje globojamiems vaikams, sužinojusi apie nukentėjusiosios ketinimus apie V. G. ir jos veiksmus informuoti už vaiko teisių apsaugą atsakingus asmenis, žodžiais menkino nukentėjusiosios galimybes gauti pagalbą bei tiksliai nenustatytu laiku, pokalbio metu su globotine, šiai išsakius ketinimą kreiptis pagalbos, sudavė (duomenys neskelbtini) ranka per veidą, sukeldama jai fizinį skausmą bei ją palaužusią baimę ir psichologinį diskomfortą. Ši neteisėta G. G. veika (duomenys neskelbtini) atžvilgiu tęsėsi ilgą laiko tarpą – nuo mažametystės iki tol, kol (duomenys neskelbtini) sulaukė pilnametystės ir išvyko iš (duomenys neskelbtini) namų. Atlikdama šiuos veiksmus G. G. suprato, kad dėl tokios ilgalaikės emocinės prievartos ji psichiškai gniuždė savo globotinę (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu piktnaudžiauja globėjos teisėmis ir pareigomis. Tokioje G. G. veikoje yra nustatyti visi būtini – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, požymiai.

G. G. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir už tai, kad ji piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis, sistemingai naudodama psichinę prievartą (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Pagal pareikštą kaltinimą G. G. ilgalaikė emocinė prievarta psichiškai gniuždant savo globotines (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pasireiškė tokiais veiksmais: žinodama, kad šeimynos gyventojai (duomenys neskelbtini) neleidžia miegoti lovose ir jos miega ant grindų, neįgyvendino globėjos valdžios ir nesiėmė priemonių tinkamai vaikų socializacijai, neskyrė (duomenys neskelbtini) pastovaus, tinkamo ir visaverčio maitinimo, atitinkančio jų poreikius, taip neužtikrino tinkamo jų fizinio vystymosi, šiurkščiai pažeisdama vaiko poreikį būti pastebėtu ir mylimu, nereagavo į vaikus traumuojančią situaciją, nesiimdama jokių priemonių nutraukti nusikalstamus V. G. seksualinius veiksmus, neapsaugojo (duomenys neskelbtini) nuo traumuojančios patirties artimoje aplinkoje; be to, G. G. žodžiais demonstravo priešiškumą seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, maisto trūkumą, normalių sąlygų miegui nebuvimą patiriančioms (duomenys neskelbtini) jas psichiškai gniuždydama, tai yra, pastarosioms pranešus savo motinai R. K. dėl netinkamo elgesio (duomenys neskelbtini) šeimynoje, įžeidinėjo ir menkino globotines žodžiais: „meluojate, jūs“, „kokios naglos“, išsakė ketinimą perduoti jas į kitus vaikų namus, jų akivaizdoje šaukdama žemino jų motiną R. K..

Kaip jau buvo minėta, fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas BK 163 straipsnio prasme suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan.

Dar viena G. G. inkriminuota alternatyvi nusikalstama veika (duomenys neskelbtini) atžvilgiu – šiurkščiai pažeisdama vaiko poreikį būti pastebėtu ir mylimu, nereagavo į vaikus traumuojančią situaciją, nesiimdama jokių priemonių nutraukti nusikalstamus V. G. seksualinius veiksmus, neapsaugojo (duomenys neskelbtini) nuo traumuojančios patirties artimoje aplinkoje. Šiame nuosprendyje jau patartais (duomenys neskelbtini) parodymais, kitais byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog V. G., (duomenys neskelbtini) būnant nepilnamete, vieną kartą jai miegant buvo užėjęs į jos kambarį ir bandė atsegti jos kelnių diržą bei užtrauktuką, t. y. nukentėjusiosios manymu, V. G. bandė ją išprievartauti. Apie šį įvykį nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) papasakojo savo sesei (duomenys neskelbtini) , apie tai sužinojo ir kitos sesės, taip pat (duomenys neskelbtini) motina R. K.. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) tvirtino, kad apie tai, jog V. G. jai segė ,,klyną“, pasakė ir G. G., tačiau ši sakė, kad čia nieko tokio. Toks G. G. požiūris į mergaičių, galimai nukentėjusių nuo V. G. seksualinės prievartos, nusiskundimus, tinkamas nereagavimas į sutuoktinio atliekamus seksualinio pobūdžio veiksmus prieš globotines, negali būti pateisinamas, tačiau ne visais atvejais yra nusikalstamas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Lietuvos Respublikos įstatymai už netinkamą tėvų ir kitų vaiko atstovų savo teisių ir pareigų įgyvendinimą nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 72, 73, 74 straipsniai). Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį. Be to, kaip jau buvo minėta, fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas BK 163 straipsnio prasme suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Nagrinėjamu atveju G. G. nereagavimas į vienkartinį nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) nusiskundimą dėl V. G. netinkamo seksualinio pobūdžio elgesio su ja, nėra pateisinamas moralės prasme ir laikytina psichine prievarta prieš globotinę, tačiau tokia veika negali būti pripažinta vaiko gniuždymu, ilgalaike psichine prievarta baudžiamojo įstatymo prasme.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nenustačius G. G. veikoje (duomenys neskelbtini) atžvilgiu psichinės prievartos naudojimo sistemingumo, kartotinumo, taip pat byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų, patvirtinančių G. G. kokia nors forma pasireiškusios psichinės prievartos naudojimą prieš nukentėjusiąsias (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo daryti išvadą, kad G. G., nors kai kuriais atvejais ir ne visai tinkamas elgesys su nepilnametėmis ir mažametėmis (duomenys neskelbtini), atitinka piktnaudžiavimo globėjos teisėmis ar pareigomis baudžiamojo įstatymo prasme. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, G. G. dėl jai pareikšto kaltinimo pagal BK 163 straipsnį nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) atžvilgiu išteisinama, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 238 straipsnio 1 dalyje

Nuteistasis R. R. viso bylos proceso metu, o taip pat savo apeliaciniame skunde neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, apeliaciniame skunde prašė jį išteisinti. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo gautas medicininis mirties liudijimas, patvirtinantis, kad R. R. 2023 m. lapkričio 15 d. mirė (t. 21, b. l. 9).

Kaltinamojo (nuteistojo) mirtis yra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas yra negalimas. BPK 327 straipsnio 1 punkte numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei nutraukia bylą, jeigu nustatytos BPK 3 straipsnio 1 dalies 3-7 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kalbant apie subjektus, kurie gali būti suinteresuoti proceso tęsimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad paprastai tokiais asmenimis gali būti mirusiojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011).

Teismo posėdyje, vykusiame 2024 m. sausio 4 d. Lietuvos apeliaciniame teisme, nuteistosios G. G., kuri yra mirusiojo sesuo, gynėjas nurodė, kad R. R. dukros prašo tęsti apeliacinį procesą R. R. atžvilgiu reabilituojančiais pagrindais, tokį prašymą išreiškė ir mirusiojo sesuo nuteistoji G. G.. Esant tokiems mirusio nuteistojo R. R. artimųjų išreikštiems prašymams, teisėjų kolegija nutarė tęsti procesą reabilituojančiais pagrindais R. R. atžvilgiu. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks baudžiamasis procesas nėra mirusio asmens nuteisimo procesas, o tik procesas, per kurį tikrinamas tiek mirusiajam asmeniui, tiek kitiems byloje nuteistiems asmenims pareikštų kaltinimų pagrįstumas, taip pateisinant nukentėjusiojo asmens lūkestį, kad teisingai būtų nubaustas būtent tas asmuo, kuris padarė nusikalstamą veiką. Baudžiamojo proceso principai suponuoja ir tai, kad tokios baudžiamosios bylos nagrinėjimas turi vykti neperžengiant pareikšto kaltinimo ribų. Teismui pripažinus mirusiajam asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, šis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo atveju teismas turi priimti sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą. Pripažinus, kad miręs asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, ar neįrodžius, kad šis asmuo dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis.

BK 238 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas, numatyta atsakomybė tam, kas be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia nepranešimu teisėsaugos institucijoms apie labai sunkų nusikaltimą, kai asmuo tokią galimybę turėjo. Subjektyvieji požymiai – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo suvokia, jog yra daromas ar buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, suvokia savo pareigą apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms, tačiau sąmoningai to nedaro. Laikas, per kurį privalu pranešti, pasibaigia tada, kai asmuo, apie kurio labai sunkų nusikaltimą nebuvo pranešta, pats atvyksta ir prisipažįsta arba kai teisėsaugos institucijos pačios išsiaiškina slepiamą labai sunkų nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-489/2021).

Kaip matyti iš paties R. R. pozicijos viso bylos proceso metu, jis neigė matęs, kaip V. G. žagino mažametę (duomenys neskelbtini) . R. R. pirmosios instancijos teisme nurodė tik vieną kartą matęs V. G. (duomenys neskelbtini) kambaryje – jis, ieškodamas savo žmonos, ėjo į (duomenys neskelbtini) kambarį, o V. G. tuo metu išeidinėjo iš (duomenys neskelbtini) kambario. Dėl ikiteisminio tyrimo metu savo duotų parodymų R. R. paaiškino, jog matė (duomenys neskelbtini) su V. G. sėdinčius ant lovos, bet iš tikrųjų V. G. stovėjo, o ne sėdėjo. (duomenys neskelbtini) tada pasakė, kad ,,užkniso“, nes kabinėjasi V. G. (t. 16, b. l. 181–182). Šiuos nuteistojo R. R. aiškinimus visų pirma paneigia dėl šių aplinkybių nuoseklūs ir viso bylos proceso metu nekintantys nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymai apie tai, kad vieną kartą R. R. užtiko juos su V. G. garaže, tuomet V. G. su ja lytiškai santykiavo natūraliu būdu. Byloje esančiame 2020 m. spalio 28 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole bei pokalbių suvestinėse užfiksuoti faktiniai duomenys, iš kurių matyti, kad, kontroliuojant abonentinį R. R. numerį, užfiksuoti jo pokalbiai su dukra R. R.: 2020 m. sausio 31 d. nuo 19:06:35 val. iki 19:15:09 val. vykęs pokalbis yra apie tai, kad R. R. žino, kaip viskas buvo, jei V. G. nebūtų daręs, tai nieko ir nebūtų buvę, kad po tiek metų nereikėjo visko traukti į paviršių, nes visi žino, koks V. G. yra, apie G. G. nieko neveikimą, žinant apie V. G. veiksmus (R. R.: ,,Iš tikrųjų ir tėvą (V. G.) keikiu ... jis irgi čia ... nebūtų ... daręs ir nieko čia nebūtų buvę“; Kokio šūdo čia reikėjo, tų ... šūdų traukt į paviršių...“; „Tas ir yra, kad nieko nedarė, žinojo ir nieko nedarė“. R. R.: „nu tėvas (V. G.) ... nu supranti tėvas (V. G.)... visi žino, koks jis yra ... supranti, nu ...visi žinom, koks jis yra nu ... nu jis toks yra“). 2020 m. sausio 31 d. nuo 19:15:45 val. iki 19:38:09 val. vykęs pokalbis yra apie tai, kaip reikėtų elgtis tardymo metu, apie pasekmes šeimynos vaikams. Iš pokalbio turinio matyti, kad R. R. dar kartą patvirtino, jog žino, kaip viskas buvo („Aš suprantu, gal tenai kažkas...aišku gal buvo, tas viskas buvo, visko ten buvo, aš pats žinau, kad buvo, bet...“) (t. 11, b. l. 192–199, t. 12, b. l. 1–3). Apeliaciniame skunde R. R. tvirtino, kad šio pokalbio su dukra R. R. metu kalba ėjo apie pačią pradėtą bylą prieš G., kad ,,nenuslėpsi pačios bylos“, o ne nusikaltimo. Tačiau minėtą R. R. pokalbio su dukra R. R. turinį įvertinus kitų byloje surinktų faktinių duomenų kontekste, matyti, kad tokie nuteistojo R. R. aiškinimai ir pokalbio tirinio interpretacija yra tik jo gynybinė pozicija. Kaip jau minėta, nuosekliais nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymais nustatyta, jog R. R. matė vieną kartą juos su V. G. lytiškai santykiaujant. Be to, iš šiame nuosprendyje jau aptartų R. R. susirašinėjimo su (duomenys neskelbtini) žinučių turinio matyti, kad R. R. pyksta ant (duomenys neskelbtini) , kad ši pradėjo procesą prieš V. G., baiminasi, kad dėl to nukentės jos šeima, jos tėvas (t. 7, b. l. 69–79).

Byloje surinktų ir aptartų įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad R. R. ne tik žinojo apie tai, kad V. G. priekabiauja prie (duomenys neskelbtini) , bet ir pats matė, kaip V. G. lytiškai santykiauja su tuo metu mažamete (duomenys neskelbtini) ir apie šį V. G. padarytą labai sunkų nusikaltimą ilgą laiką – iki pat ikiteisminio tyrimo pradžios nepranešė teisėsaugos institucijoms. Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymais nustatyta, kad R. R. užtiko ją su V. G. garaže lytiškai santykiaujant natūraliu būdu, kai ji buvo mažametė, todėl nekyla abejonių, kad R. R., būdamas suaugęs žmogus, suvokė, jog V. G. padarė labai sunkų seksualinio pobūdžio nusikaltimą prieš mažametę mergaitę, suvokė savo pareigą apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms, tačiau sąmoningai to ilgą laiką nedarė. Šioje R. R. veikoje yra nustatyti visi būtini – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 238 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai.

Remiantis pirmiau paminėta teismų praktika, pagal kurią teismui pripažinus mirusiajam asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, šis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, tokiu atveju teismas turi priimti sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą, Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalis dėl R. R. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį naikinama ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukiama nuteistajam R. R. mirus (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).

Dėl civilinių ieškinių

Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-118/2013). Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimalios ar maksimalios ribos, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusios (duomenys neskelbtini) atstovas pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo V. G., G. G., R. R., atitinkamai – 15 000 Eur dydžio, 9 000 Eur dydžio ir 3 000 Eur dydžio (t. 16, b. l. 175–176), nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) atstovas pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo V. G. ir G. G. atitinkamai, prašydamas priteisti 5 000 Eur iš V. G. (duomenys neskelbtini) ir po 3 000 Eur iš G. G. kiekvienai nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) (t. 16, b. l. 173–174).

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, taip pat su civiliniais ieškiniai pateiktus faktinius duomenis, nekyla abejonių, kad dėl neteisėtų V. G. ir G. G. veiksmų nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) patyrė didelius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, bylos duomenimis nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) vaikystėje patirti dvasiniai, psichologiniai, psichiniai išgyvenimai turi ilgalaikius padarinius, nukentėjusiosios jaučiami iki šiol. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į nuteistųjų G. amžių, į tai, jog G. yra pensininkai, kad V. G. nuteisiamas laisvės atėmimo bausme, (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė (duomenys neskelbtini) iš V. G. 10 000 Eur, o iš G. G. 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Pirmosios instancijos teismas taip pat iš dalies tenkino nukentėjusios (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareikštą V. G., ir (duomenys neskelbtini) iš V. G. dėl veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje 149 straipsnio 3 dalyje, padarymo priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat iš dalies tenkino nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį ir iš G. G. nukentėjusioms (duomenys neskelbtini) priteisė po 500 Eur. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, išteisinus, o G. G. išteisinus pagal BK 163 straipsnį dėl nusikalstamos veikos (duomenys neskelbtini) atžvilgiu padarymo, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatomis, (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys, pareikštas V. G. dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys, pareikštas G. G. dėl neturtinės žalos atlyginimo, paliekami nenagrinėtais.

Šioje byloje iš dalies buvo tenkintas ir nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys, pareikštas R. R. dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir iš R. R. priteista (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. R. R. mirus, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu baudžiamasis procesas jo atžvilgiu nutraukiamas. Iš BPK 115 straipsnio nuostatų išplaukia, jog visiškai ar iš dalies patenkinti civilinį ieškinį arba pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinį, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, teismas gali tik priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o toks šioje byloje nuteistajam R. R. mirus negalimas. Todėl, nutraukus baudžiamąją bylą nuteistajam R. R. mirus BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, tokiu būdu civiliniam ieškovui išlieka teisė reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog civilinė teisinė atsakomybė (jei tokia yra) ir civilinio ieškovo teisė į žalos atlyginimą gali būti įgyvendintos, tačiau ne baudžiamajame procese, pasibaigusiame jo nutraukimu, kai yra nustatyta aplinkybė, daranti baudžiamąjį procesą negalimą.

Nutraukus nuteistojo R. R. atžvilgiu baudžiamąjį procesą jam mirus, naikinama skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl 266,66 Eur priteisimo iš R. R. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) advokato paslaugoms apmokėti. Taip pat naikinamas laikino nuosavybės teisės apribojimo R. R. vardu registruotam nekilnojamajam turtui – žemės sklypui registro numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) taikymas.

Dėl bausmių

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, kad teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje įstatymas nurodo, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, padarymo išteisinamas, todėl už šios nusikalstamos veikos padarymą pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšies ir dydžio klausimai nesvarstomi. Aktualus lieka bausmių, paskirtų už tris kitas V. G. padarytas nusikalstamas veikas, paskyrimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam V. G., BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (V. G. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi (numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 150 straipsnio 4 dalyje) priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, viena (numatyta BK 149 straipsnio 3 dalyje) – sunkių nusikaltimų kategorijai), į kaltės formą ir rūšį (nusikalstamos veikos tyčinės), į tai, kad byloje nenustatyta nei V. G. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (V. G. neteistas, duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas teismui nepateikta, nuteistasis pensininkas, psichikos sveikatos centre neregistruotas, tačiau pateikti duomenys rodo, jog nuteistasis turi kitų sveikatos sutrikimų) bei, įvertinęs šių aplinkybių visetą, nuteistajam V. G. už visas tris jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė bausmes, lygias arba artimas straipsnių sankcijose nustatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, V. G. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių nėra pagrindo koreguoti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismas, paskyręs V. G. bausmes už atskiras jo padarytas nusikalstamas veikas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio nuostatomis bausmes subendrino. Bausmės, V. G. paskirtos už nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, sudarančių idealiąją nusikaltimų sutaptį, padarymą, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir ši subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, buvo subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. G. išteisinus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, naikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ir V. G. paskirtos bausmės už likusias tris nusikalstamas veikas (numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje) iš naujo subendrinamos apėmimo būdu, nuteistajam V. G. nustatant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams.

Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, padarymo išteisinus, G. G. lieka nuteista už vieną nusikalstamą veiką, už kurią paskirtos bausmės klausimas turi būti patikrintas. Skirdamas bausmę nuteistajai G. G. pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 54 straipsnio reikalavimų, nepažeidė teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į G. G. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (G. G. padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai), į kaltės formą ir rūšį (nusikalstama veika tyčinės), į tai, kad byloje nenustatyta nei G. G. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į nuteistąją charakterizuojančius duomenis (G. G. neteista, duomenų apie administracines nuobaudas teismui nepateikta, nuteistoji pensininkė, psichikos sveikatos centre neregistruota) bei, įvertinęs šių aplinkybių visetą, nuteistajai G. G. parinko vieną iš alternatyvių BK 163 straipsnio sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės apribojimą, bausmės dydį nustatė mažesnį nei BK 48 straipsnyje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, G. G. už nusikalstamos veikos (duomenys neskelbtini) atžvilgiu padarymą paskirtos bausmės nėra pagrindo koreguoti, be to, nei paskirtos bausmės rūšies, nei dydžio klausimai nėra ginčijami ir nuteistosios apeliaciniame skunde.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2024 m. sausio 4 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai už R. R. teiktą antrinę teisinę pagalbą išlaidų suma – 382,50 Eur (t. 21, b. l. 25–29).

Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

BPK 322 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, teismo posėdyje yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi R. R. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nebuvo sudaręs, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu R. R. buvo parinktas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 16 d. nutartimi paskirtas gynėjas advokatas K. Ožiūnas, kuris gynė nuteistąjį bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama ir pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą, tačiau baudžiamasis procesas šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. R. atžvilgiu nutraukiamas nuteistajam mirus. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo R. R. negalimas, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos šioje baudžiamojoje byloje turi būti apmokamos iš valstybės lėšų.‏‏‎

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, 4 dalimi, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

V. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu V. G. paskirtas bausmes pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 3 dalį subendrinti apėmimo būdu ir V. G. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams.

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį dėl G. G. nuteisimo pagal BK 163 straipsnį (veika nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) atžvilgiu) panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

G. G. pagal BK 163 straipsnį (veika nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) atžvilgiu) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį dėl G. G. paskirtų bausmių subendrinimo.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį dėl R. R. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąjį procesą R. R. atžvilgiu nutraukti, nuteistajam mirus.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį dėl 266,66 Eur priteisimo iš R. R. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) advokato paslaugoms apmokėti.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, taikomą R. R. vardu registruotam nekilnojamajam turtui – žemės sklypui registro numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą nuteistajam R. R. Lietuvos apeliaciniame teisme netenkinti.

Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį, pareikštą V. G. dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį, pareikštą G. G. dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienai iš nukentėjusiųjų, palikti nenagrinėtu.

Ištaisyti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendyje padarytas rašymo apsirikimo klaidas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodant, kad:

V. G. pagal BK 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. G. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Sandros Povilonienės, nuteistojo R. R. apeliacinius skundus atmesti.