Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-12 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. N2-1245-558/2015 pagal ieškovės K. D. ieškinį atsakovui T. D., dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo bei atsakovo T. D. patikslintą priešieškinį ieškovei K. D. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tretieji asmenys T. K., institucija teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas nurodė, kad ieškovės argumentai dėl vaiko pagrobimo laikytini neįrodytais, kadangi iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų teismas sprendė, kad labiau tikėtina yra atsakovo pozicija, kad grįžęs iš Norvegijos ir nuvykęs aplankyti nepilnametės dukros, atsakovas tapo įvykusio konflikto (smurto ieškovės tėvų namuose) liudytoju, kurio metu nepilnametė dukra išsigando ir patyrė didelį stresą. Teismas, analizuodamas byloje surinktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo gyvenamojoje vietoje yra nustatytos tinkamos sąlygos nepilnametei dukrai vystytis ir augti. Nei viena iš šalių neturi nuosavo gyvenamojo būsto, jį nuomojasi. Abi šalys turi darbus ir pakankamas pajamas išlaikyti save ir nepilnametį vaiką. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė K. D. kreipėsi į policijos pareigūnus dėl atsakovo elgesio, tačiau nė vienas ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Atlikęs paiešką Lietuvos teismų informacinėje sistemoje, nenustatė, kad atsakovas būtų baustas už tai, jog savo elgesiu darytų žalą nepilnamečiam vaikui, naudotų prieš dukrą smurtą ir pan. Teismas nustatė, kad paskutinis atsakovo apsilankymas lošimų namuose buvo 2013-09-09, t. y. ne už ilgo po to, kai nepilnametė dukra apsigyveno su tėvu, daugiau duomenų, kad atsakovas lankėsi lošimų namuose, kai su juo gyveno nepilnametė dukra, byloje teismas nenustatė. Teismas padarė išvadą, kad šie faktai charakterizuoja atsakovą labiau teigiamai, negu neigiamai. Liudytojų parodymuose itin neigiamai charakterizuojamas atsakovas ir itin teigiamai charakterizuojama ieškovė, tačiau teismas šiuos įrodymus vertino kritiškai, kadangi jie buvo nuginčyti mergaitės paaiškinimais. Teismas nesutiko, kad atsakovo nubaudimas administracine tvarka gali turėti lemiamos reikšmės nustatant nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, kadangi atsakovas buvo baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, rimties pažeidimus. Tačiau nei Skyrius, nei policijos įstaigos nepateikė į bylą duomenų apie atsakovo netinkamą tėvo valdžios panaudojimą nepilnametės dukros M. D. atžvilgiu. Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir mergaitės paaiškinimus, trečiąjį asmenį T. K. negalėjo įvertinti kaip itin teigiamą asmenį. Teismas nerado įrodymų, patvirtinančių atsakovo argumentus, jog ieškovė gyvendama Lietuvoje vedė socialiai netinkamą gyvenimo būdą, vartodavo svaigalus, dirbo naktiniuose klubuose. Teismas vertino, jog tiek atsakovą ir šalių nepilnametį vaiką, tiek ieškovę ir šalių nepilnametį vaiką sieja glaudus ir stiprus tarpusavio ryšys, artimi tarpusavio santykiai, šalių nepilnametis vaikas yra prisirišęs tiek prie ieškovės, tiek prie atsakovo. Teismas vertino, kad nagrinėjamos bylos duomenų kontekste nėra galimybės nustatyti ir identifikuoti, su kuriuo iš tėvų šalių nepilnametį vaiką sieja artimesni ir stipresni tarpusavio santykiai ir prie kurio iš tėvų šalių nepilnametis vaikas yra labiau prisirišęs. Šalių nepilnametis vaikas, atsižvelgiant į jo amžių (šiuo metu šalių nepilnamečiam vaikui tėra septyneri metai), negali išreikšti savo pažiūrų ir nuomonės, inter alia natūraliai, tai yra nesant tokiai nuomonei, kuri yra suformuota vieno iš tėvų elgesio ir / ar nuomonės pagrindu, nurodyti, su kuriuo iš tėvų šalių nepilnametį vaiką sieja artimesni ir stipresni tarpusavio santykiai, prie kurio iš tėvų šalių nepilnametis vaikas yra labiau prisirišęs ir su kuriuo iš tėvų pastarasis norėtų gyventi. Teismas, atsižvelgęs į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, padarė išvadas, jog šalių nepilnametis vaikas yra vienodai prisirišęs prie ieškovės ir atsakovo, šalių nepilnamečiam vaikui yra vienodai svarbūs jo ir ieškovės bei jo ir atsakovo tarpusavio santykiai. Teismas vertino, kad vaiko nuomonė negali būti pripažinta lemiančiu kriterijumi nagrinėjamu atveju. Todėl atmetė ieškovės atstovės argumentus apie tai, jog nepilnametė aiškiai išreiškė valią gyveni su motina. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo T. D. gyvenamojoje vietoje yra sudarytos geresnės gyvenimo sąlygos nei ieškovės gyvenamojoje vietoje. Teismo įsitikinimu, šalių nepilnamečiam vaikui gyvenant su ieškove, būtų sukurta tokia padėtis, kai šalių nepilnamečio vaiko teisės nuolat ir tiesiogiai bendrauti su atsakovu įgyvendinimas priklausytų išimtinai nuo ieškovės sprendimo pasirinkti gyvenamąją vietą, todėl nurodyta šalių nepilnamečio vaiko teisė būtų neužtikrinta ir teismo neapginta. Teismas, atsižvelgęs į ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį, į tai, kad nepilnametės šalių dukros gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, iš ieškovės nepilnametės dukros M. D. naudai priteisė 150 EUR dydžio išlaikymą mokamą periodinėmis išmokomis nuo patikslinto priešieškinio teismui padavimo dienos, tai yra nuo 2015-01-19, iki jos pilnametystės. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir išvadą duodančios institucijos atstovės išvadą, teismas manė, kad atsakovo pasiūlyta ieškovės ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka atitinka šalių ir vaiko interesus.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas, visus įrodymus, patvirtinančius atsakovo neigiamą elgesį atmetė, todėl nepagrįstai priėjo prie išvados, jog M. D. interesus labiau atitiktų jos gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu. Pažymėtina, jog negalima sutikti su teismo išvada, jog tam, kad neigiamai charakterizuoti asmenį ir nenustatyti vaiko gyvenamosios vietos su šiuo asmeniu, būtina, jog pastarasis būtų teistas, būtų neišnykę administracinės nuobaudos taikymo terminai arba asmuo būtų smurtavęs prieš vaiką. Jei tokie duomenys byloje būtų, ieškovė būtų reiškusi ieškinį, kuriuo būtų reikalavusi ne tik nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su ieškove, bet ir apriboti atsakovo – tėvo valdžią. Sprendžiant nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, būtina įvertinti tėvų dorovines ir kitas charakterio savybes, ir jas vertinti nežiūrint į tai, ar asmuo buvo teistas, baustas ar teistumas išnyko, kas itin svarbu sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą. Visi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovo moraliniai ir doroviniai įsitikinimai neatitinka nepilnamečio vaiko interesų (smurtas prieš ieškovę, lankymasis azartinių lošimų namuose darbo metu, kito nesantuokinio vaiko nepriežiūra, atsakovo įsidarbinimas tik pareiškus ieškinį teismui, vidurinio išsilavinimo neturėjimas ir kt.). Byloje nėra duomenų, jog ieškovė vedė socialiai netinkamą gyvenimo būdą, priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog, nepaisant to, kad šalių dukra gimė ieškovei vos sulaukus 18 metų amžiaus, ieškovė baigė vidurinę mokyklą, tėvų padedama augino mergaitę, mokėsi ir baigė mokslus, įgijo aukštąjį išsilavinimą. Taigi, byloje nėra jokių duomenų neigiamai charakterizuojančių ieškovę. Be to, nepagrįstos teismo išvados, jog nepilnametis šalių vaikas, nustačius gyvenamąją vietą su mama, praras ryšį su tėčių ar seneliais;Ieškovė nesutinka su teismo išvada, jog M. D. keitė nuomonę dėl to, su kuo ji nori gyventi. M. D. niekada nesakė, jog nori gyventi tik su tėčiu, priešingai sakė, kad nori gyventi ir su mama, ir su tėčiu. Teismo posėdžio metu paaiškinus situaciją, kad tėveliai kartu gyventi negali, M. D. vienareikšmiškai ir aiškiai išsakė, jog norinti gyventi su mama;Ieškovė nesutinka su teismo pozicija, jog atsižvelgus į vaiko amžių, M. D. negali išreikšti savo nuomonės natūraliai, ir ypač jaučiama įtaka iš mergaitės žodžių, jog jai būna liūdna, kai ji nuvažiuoja pas senelius ir galvojanti, su kuo jai gyventi. Tačiau teismas, atmesdamas ieškovės prašymą dėl psichologo dalyvavimo, nurodė, kad ir ženkliai jaunesni vaikai buvo apklausiami teismo posėdyje, mergaitė yra pakankamai didelė ir gali išsakyti savo nuomonę. Pažymėtina, kad vaiko nuomonei stipriai stengėsi įtakoti atsakovas;Atsakovas, prašydamas priteisti įsiskolinimą už neva neteiktą išlaikymą nepilnametei dukrai, į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo išlaidas M. D. išlaikymui. Apeliantė, teikdama papildomus rašytinius įrodymus, pažymėjo, jog nesutinka su atsakovo pozicija, jog atsakovo nurodytu laikotarpiu neteikė išlaikymo nepilnametei M. D.. Apeliantė po paskutinio teismo posėdžio grįžusi į Jungtinę Karalystę patikrinusi visus išlikusius pinigų perlaidų siuntimo dokumentus, čekius rado ir teikia teismui kartu su šiuo apeliaciniu skundu. Išlaikymą nepilnamečiai vaikui teikė, periodiškai siųsdavo pinigų perlaidas T. D.. Taigi, sprendimas dėl išlaikymo įsiskolinimo nepagrįstas jokiais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas rėmėsi prielaida, neva atsakovė išlaikymo nepilnametei dukrai neteikė, taip pat nenustačius nei vaiko poreikių, nei įvertinus tėvų turtinę padėtį, kokią dalį ginčijamu laikotarpiu išlaikymo teikė ieškovė, ir kokią atsakovas, ir nuo kada tiksliai ieškovė apskritai išlaikymo neteikė;Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių, remiantis CK 3.175 str., turėtų būti nustatytas ieškovės minimalus bendravimas su nepilnamečiu vaiku. Teismas sprendimą grindė ir vadovavosi ne vaiko teisėmis ir interesais, kuriam įstatymas ir teismų praktika suteikia prioritetą, bet vieno iš tėvo, t. y. atsakovo prioritetinėmis teisėmis. Vien ta aplinkybė, jog ieškovė teismo sprendimu galės bendrauti su nepilnamečiu vaiku tik 2 mėnesius per 12 mėnesių, tai reiškia ne ką kitą, kaip nepilnamečio vaiko teisių pažeidimą ir ribojimą vaiko teisės bendrauti ir būti su mama maksimaliai įmanomą laiką. Toks teismo sprendimas yra nepagrįstas ir priimtas, pažeidžiant tiek CK 3.3 str. įtvirtintą prioritetinėmis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tiek ir CK 3. 175 str. įtvirtintas normas;Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės prašymą apklausti liudytoju T. D., pažeidė ieškovės teisę į teisminę gynybą, proceso rungtyniškumo ir dispozityvumo principus, o vėliau nepagrįstai remdamasis vien tik atsakovo melagingais liudijimais priėmė nepagrįstą sprendimą;Visos teismo išvados pagrįsti atsakovo paaiškinimais, kurie nebuvo pagrįsti rašytiniais įrodymais. Tuo tarpu ieškovės paaiškinimai, nors ir pagrįsti rašytiniais įrodymais buvo atmesti, kaip nepagrįsti arba neturintys esminės reikšmės ginčui. Nepagrįstas ir nevisapusiškas byloje esančių įrodymų vertinimas, susijęs su nepilnamečio vaiko išsakytu noru gyventi su ieškove;Nesutinka su teismo priteistu 1 479,89 EUR dydžio įsiskolinimu. Taip pat nesutinka su dviem neturtiniais reikalavimais. Pasak apeliantės, iš viso mokėtinas žyminis mokestis sudaro 126,00 EUR.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinės bylos Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinės bylos Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis civilinės bylos Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas kontekste nustatytų aplinkybių tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, išlaikymo įsiskolinimo priteisimą, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymą ir įrodymų vertinimą.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

CK 3.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, gimė vaikas susituokusiems ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tai reiškia, kad net ir nesusituokę ar negyvendami kartu, tėvai privalo susitarti dėl tėvų valdžios įgyvendinimo savo vaikams sąlygų ir yra vienodai atsakingi už vaiko auklėjimą ir tinkamų jo raidos sąlygų sudarymą. Visi su vaikų auklėjimu susiję klausimai sprendžiami bendru tėvų sutarimu. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis). Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. B. v. E. B. , bylos Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. v. M. M. , bylos Nr. 3K-3-269/2013).

EŽTT praktikoje akcentuojama vaiko nuomonės svarba – kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų teikiama jo pareikštam norui (pvz., cituotoje byloje Hokkanen v. Finland, nusprendė, kad dvylikos metų mergaitė pakankamai brandi, kad būtų atsižvelgta į jos nuomonę). Nuoseklus, stiprus vaiko noro reiškimas taip pat gali būti svarbus vertinant nacionalinio teismo motyvų pakankamumą ir svarbumą Konvencijos 8 straipsnio prasme. Tačiau šio Teismo praktikoje kartu pažymima, kad vaiko noras yra tik vienas reikšmingų įrodymų, būtina įvertinti ir kitas svarbias aplinkybes (pvz., Gineitienė v. Lithuania, no. 20739/05, 27 July 2010, § 38).

Analogiškos nuostatos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje: vertinant vaiko norus, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. N. V., bylos Nr. 3K-7-114/2013); vaiko nuomonė yra viena iš vertintinų aplinkybių visumos, tačiau nereiškianti, kad galutinį sprendimą priima vaikas; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai jo noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-269/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-308/2014). Taigi, kiekvienoje byloje būtina individualizuoti vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. S. v. V. S. , bylos Nr. 3K-3-41/2010; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. B. v. E. B. , bylos Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. v. M. M. , bylos Nr. 3K-3-269/2013). Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. B. v. E. B. , bylos Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. M. M. , bylos Nr. 3K-3-269/2013). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusiųjų kasdienių rūpesčių ir pan.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir rašytinius įrodymus sprendė, kad atsakovą T. D. galima vertinti labiau teigiamai, nei neigiamai, o atsakovo argumentai, jog ieškovė vedė socialiai netinkamą gyvenimo būdą, vartodavo svaigalus, dirbo naktiniuose klubuose, nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Teismas taip pat nustatė, kad tiek atsakovą ir šalių nepilnametį vaiką, tiek ieškovę ir šalių nepilnametį vaiką sieja glaudus ir stiprus tarpusavio ryšys, artimi tarpusavio santykiai, šalių nepilnametis vaikas yra prisirišęs tiek prie ieškovės, tiek prie atsakovės. Teismas sprendė, kad jeigu šalių nepilnametis vaikas gyventų Lietuvos Respublikoje, vaiko ir ieškovės tarpusavio ryšys mažiau susilpnėtų nei vaiko ir atsakovo tarpusavio ryšys tuo atveju, jeigu šalių nepilnametis vaikas gyventų Jungtinėje Karalystėje, ir atitinkamai - šalių nepilnamečio vaiko teisė bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu būtų mažiau ribojama, vaikui gyvenant Lietuvoje, nei tuo atveju, jeigu šalių nepilnametis vaikas gyventų Jungtinėje Karalystėje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teismų praktikoje nustatyta, kad sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2013-07-17 šalių nepilnametis vaikas gyvena su atsakovu, lanko šokių studiją „Kandela“ (nuo 2012-09-01), eina į Vilniaus Martyno Mažvydo progimnaziją, savaitgaliais lanko senelius. Tiek Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos M. D. klasės auklėtojos rašte, tiek šokių studijos „Kandela“ direktoriaus rašte, nurodyta, kad šalių nepilnametis vaikas draugiškas, mandagus, moka bendrauti, visuomet švarus ir tvarkingai aprengtas. Tai, kad šalių nepilnametis vaikas guvus, bendraujantis taip pat nurodė ir Vaiko teisių apsaugos darbuotoja apsilankymo pas atsakovą namuose. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro pagrįstą išvadą, kad šalių nepilnamečio vaiko gyvenimas su atsakovu (tėvu) atitinka vaiko interesus ir jiems neprieštarauja. Apeliantės argumentai, jog atsakovas yra naudojęs smurtą, turi priklausomybę azartiniams lošimams, yra padaręs daug administracinių teisės pažeidimų ir iki ieškinio padavimo niekur nedirbo, vertinant juos šalių nepilnamečio vaiko interesų kontekste šiuo metu, esminės reikšmės ginčo išsprendimui neturi. Ieškovė neįrodė, jog po to, kai mažametė dukra apsigyveno kartu su tėvu, atsakovo elgesys būtų kėlęs grėsmę saugioms ir vaiko interesus atitinkančioms gyvenimo sąlygoms, vaiko interesams bei gerai emocinei būklei. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas turėtų galiojančių administracinių teisės pažeidimų ar lankytųsi lošimo namuose. Svarbu pažymėti, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vaiko nuomonė negali būti pripažinta lemiančiu kriterijumi, tačiau tai, kad vaikas atsiliepia tiek apie ieškovę, tiek apie atsakovą teigiamai, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pagrindžia faktą, kad vaiko interesai yra tinkamai užtikrinami jam gyvenant su atsakovu. Nors apeliantė teigia, kad vaikas yra išreiškęs aiškų norą gyventi su ieškove (motina), tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina vaiko norą gyventi tiek su tėčiu ,tiek su mama. Logiška, jog vaikas, gyvendamas nuolatos su tėčiu, išsiilgsta mamos, tačiau tai nepagrindžia fakto, jog vaikas yra išreiškęs aiškų norą gyventi tik su mama (ieškove). 2015-01-19 teismo posėdžiu metu mergaitė nurodė, kad nori gyventi su mama, tačiau pažymėjo, kad išeiginėmis dienomis mergaitė važiuos pas tėtį nakvoti, taigi darytina išvada, kad vaikas nesuvokia gyvenimo su mama Jungtinėje Karalystėje pasekmių. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl, kuomet vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai. Byloje nustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas niekada negyvo Jungtinėje Karalystėje, su atsakovu gyvena nuo 2013-07-17 Vilniuje, mokosi Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos 1 klasėje, lanko šokių pamokas, turi draugių, todėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove, kuri gyvena Jungtinėje Karalystėje, gali turėti neigiamos įtakos vaiko psichologinei būklei. Šalių nepilnametis vaikas nemoka anglų kalbos, o tai, kad šeimoje, kalbama rusų kalba, neužtikrina vaiko gebėjimo mokytis dar trečios kalbos, todėl tokio amžiaus, kokio yra šalių nepilnametis vaikas, adaptacija svetimoje šalyje gali tapti sudėtinga. Nors apeliantė kelia klausimą, kad nėra įrodymų dėl šalių nepilnamečio vaiko adaptacijos problemų Jungtinėje Karalystėje, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vaikų šeimos tarnybos Londone atstovė savo ataskaitoje (t. 2, b.l.92-97) nurodė, jog ieškovei mergaitės paprašius pakalbėti tik su atstove ir vertėja, mergaitės atsakymai tapo neaiškūs ir tik ieškovei sugrįžus į kambarį mergaitė jautėsi drąsiau. Tuo tarpu Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovei apsilankius atsakovo namuose ir bendravus tik su mergaite viena, ji nenustatė elgesio ir kalbėjimo pasikeitimų. Darytina išvada, kad šalies pakeitimas tokio amžiaus vaikui, nemokant užsienio kalbos, turės įtakos jo psichologinei būsenai. Be to, šalių nepilnametis vaikas eina į pirmą klasę, todėl, pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, laikotarpis, skirtas adaptacijai kitoje šalyje, objektyviai sąlygotų lavinimo apsunkinimą. Apeliantė nesutinka, su teismo išvada, jog mergaitei gyvenant Jungtinėje Karalystėje, nutrūktų tėvo santykiai su mergaite, tačiau apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, teismas pagrįstai vertino aplinkybes, jog atsakovas neturi jokio socialinio ryšio su Jungtine Karalyste, o ieškovę su Lietuva sieja ir teisinis ir emocinis ryšys, ji yra Lietuvos pilietė, čia gyvena jos tėvai, todėl grįžusi gali pas juos apsistoti. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu kaip atitinkančią vaiko interesus.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Apeliantė nesutiko su atsakovo pozicija, jog atsakovo nurodytu laikotarpiu neteikė išlaikymo nepilnametei dukrai M. D., tokią aplinkybę ne tik nurodo 2015-03-12 pateiktame apeliaciniame skunde (t.4, b.l.2-17), tačiau ir 2015-01-12 prašyme dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo (t.3, b.l.1-2). Apeliantės atstovė 2015-01-26 posėdžio metu nurodė, kad terminas atsiliepimams pateikti nereikalingas, kadangi savo poziciją yra išdėstę anksčiau teiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat nematė pagrindo teikti naujų įrodymų. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantei buvo suteiktos visos procesinės teisės įrodyti savo teiginius, tačiau šia teise ji nepasinaudojo ir įrodymų dėl teikto išlaikymo dukrai nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad apeliantė pateikė įrodymus dėl išlaidų mergaitės skrydžiams, sumažino įsiskolinimo dydį dalyje. Apeliantė taip pat nesutinka su priteisto įsiskolinimo dydžiu, kadangi atsakovas neįrodinėjo, jog per mėnesį dukros išlaikymui jis išleidžia 300,00 EUR. Tokie apeliantės argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaiko raidos sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių nepilnametis vaikas specialiųjų poreikių neturi, atsakovas prašė priteisti ne daugiau kaip pusę Lietuvos Respublikoje nustatytos minimalios algos dydžio, todėl priteisė iš apeliantės 150,00 EUR per mėnesį dukros išlaikymui. Apeliantė neprieštaravo atsakovo prašomam išlaikymo dydžiui, neteikė įrodymų, jog dukros poreikius užtikrins mažesnė išlaikymo suma per mėnesį, todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vertindamas vaiko poreikius maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (būtini poreikiai) priteisė adekvačią išlaikymo sumą pagal tėvų gaunamas pajamas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymu

Apeliantė apeliaciniu skundu skundžia teismo nustatytos bendravimo tvarkos 1, 2 ir 3 punktus, kuriuose nustatyta, jog ieškovei būnant Lietuvoje, nepilnametis vaikas M. D., kas antrą kiekvieno mėnesio savaitgalį praleidžia su motina; pusę nepilnamečio vaiko M. D. vasaros atostogų paleidžia su motina; o žiemos atostogas, Kūčias ir Kalėdas (gruodžio 24-26 d.), paskutiniąją metų dieną (gruodžio 31 d.) bei Naujuosius metus (sausio 1 d.) dukra M. D. praleidžia su motina K. D. neporiniais kalendoriniais metais, o rudens atostogas ir pavasario atostogas bei Velykas (dvi dienos) praleidžia su motina K. D. poriniais kalendoriniais metais.

Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar tėvų santuoka yra nutraukta (CK 3.156 straipsnis). Tėvas ar motina, negyvenantis kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, o kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 1, 4 dalys). Teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką, pirmiausia turi atsižvelgti į vaiko interesus ir, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, gali nustatyti skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai galimybę maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tada, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai. Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausių – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaikais ir dalyvavimo jų auklėjime būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo, o teismas, nustatęs, kad tai atitiktų vaiko interesus, gali pakeisti nustatytą skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-663).

Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka grindžia aplinkybe, jog apeliantės gyvenimiškos aplinkybės savaime maksimaliai apribos ieškovės galimybę bendrauti su vaiku, o teismo nustatyti du mėnesiai per metus bendravimo su vaiku pažeidžia vaiko interesus bendrauti su mama. Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas vaikui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas turi lygias teises į vaiko atostogas ir savaitgalius, nepaisant to kiek laiko praleidžia įprastai laiko su nepilnamečiu vaiku. Tėvas, su kuriuo lieka vaikas gyventi, turi papildomą pareigą, užtikrinti vaiko bendravimą su atskirai gyvenančiu tėvu. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas trukdytų šalių nepilnamečiui vaikui bendrauti su ieškove, priešingai mergaitė apklausos metu paaiškino, kad su mama bendrauja internetu, kad mama (ieškovė) Lietuvoje mergaitę vežasi pas senelius, ieškovė taip pat nurodė, kad su dukra bendrauja internetu, o atsakovas savaitgaliais veža dukrą pas senelius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiausia tėvai turėtų būti suinteresuoti iškilusius klausimus susijusius su vaiku (taip pat ir klausimas dėl bendravimo) spręsti abipusiu kompromisu ir derybomis, jog kiekviena šalis būtų patenkinta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka ir neturi pagrindo keisti šią teismo sprendimo dalį.

Dėl ieškovės motinos kaip liudytojos apklausos

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės prašymą apklausti liudytoju T. D. (ieškovės motiną), pažeidė ieškovės teisę į teisminę gynybą, proceso rungtyniškumo ir dispozityvumo principus. Esą liudytoja T. D. galėjo duoti daug paaiškinimų, susijusių su byla, ieškovės ir atsakovo santykiais, nepilnamečio vaiko priežiūra, rūpinimusi, teiktu išlaikymu, nepilnamečio vaiko emocine būkle bylos nagrinėjimo metu, glaudesnio bendravimo su ieškove ar atsakovu, atsakovo nepilnamečio vaiko priežiūra iki ieškinio pareiškimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

Iš 2013-10-25 teismo posėdžio protokolo matyti, kad ieškovė išreiškė prašymą apklausti T. D. (t.1, b.l.233-234), tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė neapklausti liudytoja ieškovės motinos, Pažymėtina, kad ieškovė nenurodė pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu, kokias aplinkybes gali paliudyti ieškovės motina, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo. Nors T. D. nebuvo apklausta bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, tačiau savo paaiškinimus pateikė apeliacinės instancijos teismui, kuriuos apeliacinės instancijos teismas priėmė, taip užtikrinant ieškovės teisę į teisminę gynybą.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantės teigimu, visos teismo išvados pagrįstos atsakovo paaiškinimais, kurie nebuvo pagrįsti rašytiniais įrodymais. Tuo tarpu, ieškovės paaiškinimai, nors ir pagrįsti rašytiniais įrodymais, trečiojo asmens G. U. rašytiniais paaiškinimais buvo atmesti, kaip nepagrįsti, arba neturintys esminės reikšmės ginčui. Esą nepagrįstas ir nevisapusiškas buvo byloje esančių įrodymų vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė savo išvadų motyvus, nutartyje analizavo ir įvertino ne tik ieškinio pareiškime, kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes, bet ir šalių pirmosios instancijos teismo žodinio proceso metu pateiktus paaiškinimus, taip pat liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad mergaitės interesus geriau atitinka gyvenimas kartu su tėčiu ir 150,00 EUR per mėnesį dydžio išlaikymas iš motinos. Tokios išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuotos, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padarytos, nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.