Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. L. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 6, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta griežtesne bausme apimtos Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gegužės 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-314-166/2024 pagal BK 178 straipsnio 5 dalį paskirta arešto bausmė, Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2024 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-664-1208/2024 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį paskirta arešto bausmė, Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. birželio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-684-791/2024 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį paskirta arešto bausmė, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 2 d. baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-2414-1181/2024 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį paskirta arešto bausmė, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 11 d. baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-971-1194/2024 pagal BK 178 straipsnio 5 dalį paskirta arešto bausmė, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2024 m. liepos 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-427-335/2024 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį paskirta arešto bausmė ir Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-473-913/2024 pagal BK 178 straipsnio 5 dalį paskirta arešto bausmė, o po to iš dalies sudėta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. birželio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-872-517/2024 pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirta arešto bausme, aukščiau minėtais baudžiamaisiais įsakymais paskirtas arešto bausmes pakeitus į laisvės atėmimo bausmę, ir visiškai sudėta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. rugpjūčio 24 d. baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-1192-517/2021 jau buvusia paskirta ir neatlikta bausme – nesumokėta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai ir 45 (keturiasdešimt penkios) dienos laisvės atėmimo bei 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda, kuri jau yra vykdoma atskirai.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi ir 67 straipsnio 3 dalimi, D. L. paliktos Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. birželio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-872-517/2024 paskirtos ir neįvykdytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. atėmimas teisės vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketveriems) metams, ir turto, t. y. automobilio „Audi A4“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis numeris VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo 2024 m. birželio 25 d., t. y. nuo D. L. sulaikymo dienos.

D. L. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

M. K. (kuris apeliacinio skundo nepadavė ir dėl kurio apeliacinis skundas nepaduotas) pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir M. K. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis – 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo ir paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1-4 dalimis (2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 pakeisto BK 75 straipsnio redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 1 d.), M. K. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviejų) metų laikotarpiui ir jam paskirta 3 (trijų) mėnesių trukmės intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustačius, kad M. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu 3 (tris) mėnesius privalo dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti ar nesunaikinti; intensyvios priežiūros metu M. K. privalo būti savo gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini) nuo 21.00 iki 7.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar užklasine veikla, registracija Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei M. K. asmens sveikatos priežiūra, prieš tai įspėjus bausmę vykdančią instituciją; intensyvios priežiūros metu M. K. uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

1) toliau tęsti darbą UAB „M “, o darbo praradimo atveju per vieną mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

2) dalyvauti elgesio pataisos programoje, per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą šios programos kursą;

3) likusios bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;

4) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

A. M. (kuris apeliacinio skundo nepadavė ir dėl kurio apeliacinis skundas nepaduotas)pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, bausmės vykdymo metu:

1) uždraudžiant bendrauti su vienu iš kaltinamųjų M. K.;

2) įpareigojant nuo 22.00 iki 7.00 imtinai būti namuose savo faktinės gyvenamosios vietos adresu, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu, užklasine veikla, registracija Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar kaltinamojo asmens sveikatos priežiūra;

3) įpareigojant toliau tęsti mokslus (duomenys neskelbtini) mokykloje, be pateisinamų priežasčių nepraleidinėjant pamokų, o nusprendus toliau nebesimokyti, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

4) įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą šios programos kursą;

5) uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas (alkoholį);

6) privalomai uždraudžiant be bausmę vykdančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

Paskirtos laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiojo R. J. ir civilinio ieškovo juridinio asmens „U“ bendruomenės, kaip bendraturčių, baudžiamojoje byloje pareikštas patikslintas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš M. K., D. L. ir A. M. solidariai 5 246,30 Eur sumą nukentėjusių asmenų naudai jiems nusikaltimu padarytai turtinei žalai, t. y. nuo sugriautų koklinių pečių/krosnių pavogtų metalinių dalių/detalių sumažintai vertei 763,80 Eur sumoje ir trijų negyvenamo namo pirmame aukšte sugriautų koklinių pečių/krosnių sumažintai vertei 4 482,50 Eur sumoje atlyginti, o vienam iš kaltinamųjų A. M. neturint turto ar uždarbio, pakankamo jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį subsidiariai pagal dalinės civilinės atsakomybės taisykles priteisiant ir iš šio kaltinamojo atstovo pagal įstatymą, t. y. juridinio asmens (duomenys neskelbtini) globos centro.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. L. ir M. K. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalį, o A. M. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) dėl to, kad M. K., D. L. ir A. M. pagrobė svetimą turtą, įsibraunant į patalpą, t. y. padarė kvalifikuotą svetimo turto pagrobimą, o M. K. ir D. L. ir sunaikino svetimą turtą: D. L., M. K. ir A. M., veikdami bendrininkų grupe, 2023 m. balandžio 5 d., laikotarpiu nuo 11.00 iki 12.15 val., dienos metu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, iš pradžių pro jau buvusį išdaužtą langą, o po to, išlaužus lauko durų spyną, kurios vertė yra 5 Eur, pro duris įsibrovė į negyvenamo namo, priklausančio po 1/2 dalį R. J. ir juridiniam asmeniui „U“ bendruomenei, kaip bendraturčiams, esančio (duomenys neskelbtini), vidų, kur, pirmame aukšte sugriaudami/sugadindami tris 2 722,50 Eur vertės koklinius pečius, nuo jų pagrobė 3 vnt. krosnies metalinių durelių, kurių bendra vertė 261 Eur (vieneto kaina 87 Eur), 3 vnt. metalinių valymo durelių, kurių bendra vertė 144 Eur (vieneto kaina 48 Eur), 3 vnt. metalinių grotelių, kurių bendra vertė 99,90 Eur (vieneto kaina 33,30 Eur), 3 vnt. pečiaus metalinių užlaidinių (užkaišų), kurių bendra vertė 103,50 Eur (vieneto kaina 34,50 Eur), ir 3 vnt. metalinių rinkių puodams, kurių bendra vertė 486 Eur (vieneto kaina 162 Eur) (viso pirmame aukšte pagrobė metalinių dalių/detalių bendrai 1 094,40 Eur sumai), o nuo antrame aukšte jau buvusio sugriauto/sugadinto koklinio pečiaus išrinkdami, dar pagrobė metalinį įdėklą, kurio vertė yra 24 Eur, metalines užlaidines (užkaišus), kurių vertė yra 34,50 Eur, metalines dureles, kurių vertė yra 87 Eur, metalines valymo dureles, kurių vertė yra 48 Eur, metalines groteles, kurių vertė yra 33,30 Eur, metalinius ardelius, kurių vertė yra 23,40 Eur, ir pečiaus orkaitę, 173 Eur vertės (viso antrame aukšte pagrobė metalinių dalių/detalių bendrai 423,20 Eur sumai), kurias D. L. pridavė į UAB „E“ priklausančią metalo laužo supirktuvę, esančią (duomenys neskelbtini), ir taip D. L., M. K. ir A. M. bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais sunaikindami/sugadindami 3 vnt. koklinių pečių, kurių bendra vertė 2 722,50 Eur, ir pagrobę metalines koklinių pečių dalis/detales, bendros 1 517,60 Eur vertės, nukentėjusiesiems R. J. ir juridiniam asmeniui „U“ bendruomenei, kaip bendraturčiams, padarė bendrą 4 245,10 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu D. L. prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. L. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, išteisinti. Nuteistojo skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nepašalino visų prieštaravimų, buvusių baudžiamosios bylos medžiagoje, juos aiškino jo nenaudai, priimant skundžiamą nuosprendį buvo remiamasi tik šalutiniais įrodymais, prielaidomis, kas sukliudė išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas ir dėl šių priežasčių netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo bei bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų. Apeliantas, remdamasis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalimi, taip pat cituodamas BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, nuteistasis pažymi, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Apelianto teigimu, šioje byloje esant abejonių ar nepakankamai įrodymų ir nesant galimybių jų pašalinti, jam negalėjo būti inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje.

2.2. Apeliantas, cituodamas savo paties teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kurie išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, nurodo, kad jis savo kaltės dėl pareikštų kaltinimų nepripažino, o jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai buvo nuoseklūs.

2.3. Įrodymų tyrimo teisme metu pirmosios instancijos teismas buvo susikoncentravęs tik į galimo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. Z. paiešką, be to, teismas labai didelį dėmesį skyrė civilinių ieškinių klausimui.

3. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, o gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. L. apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuteistiesiems D. L. ir M. K. netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš nuteistojo D. L. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pripažinimo kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei 187 straipsnio 1 dalį, skunde detaliau nenurodydamas, kuriuos įrodymus ir kodėl pirmosios instancijos teismas, jo manymu, įvertino neteisingai, tačiau pakartodamas savo parodymų turinį, kuriais remdamasis teigia, kad nežinojo, kad dalyvauja nusikaltimo (vagystės) padaryme, kadangi paimdamas turtą iš byloje aktualaus namo buvo suklaidintas kito nuteistojo – A. M., kuris nurodė, jog tai jo šeimos nuosavas namas, kurį reikėjo sutvarkyti pastarojo mamos nurodymu, tuo tarpu svetimo turto jis nenaikino, kadangi name buvusių pečių jis negriovė, tai darė kiti nuteistieji. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pasisakys dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo tiek, kiek to prašoma nuteistojo D. L. apeliaciniame skunde, t. y., spręs, ar pirmosios instancijos teismas, byloje pripažindamas jį kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, surinktus įrodymus, tarp jų ir paties nuteistojo D. L. parodymus, įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas patikrins, ar bendrindamas nuteistiesiems D. L. ir M. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, šias bausmes subendrindamas BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu, ir ar tinkamai paskyrė subendrintas bausmes.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminės įrodymų vertinimo taisyklės yra nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurio 5 dalies nuostatos numato, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo apkaltinamajame nuosprendyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam ir/ar jo gynėjui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.).

7. Veikos padarymo metu galiojusio BK 178 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas (paėmimas ir pasisavinimas), atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, t. y. tokie daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Nustatant vagystės sudėtį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018). Tuo tarpu BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – konkretaus turto sunaikinimą ar sugadinimą, taip pat turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių. Subjektyviai veika pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių padarinių nori arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

8. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925 pakeitus BK 178 straipsnį, baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto pagrobimą įsibrovus į patalpą perkelta į BK 178 straipsnio 3 dalį, o šie pakeitimai įsigaliojo 2023 m. birželio 1 d., tačiau bausmės už tokią nusikalstamą veiką nepasikeitė, tuo tarpu BK 187 straipsnio 1 dalis nebuvo keičiama, todėl konstatuotina, kad šiuo atveju yra aktuali būtent veikos padarymo metu galiojusi baudžiamojo įstatymo redakcija, kurią taikė pirmosios instancijos teismas ir kurios kontekste apeliacinės instancijos teismas patikrins skundžiamo procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teisingai ir išsamiai įvertinus visus reikšmingus įrodymus, atsižvelgus į jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, taip pat laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų iš esmės pakankamais motyvais atmetus paties nuteistojo D. L. gynybinę versiją, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

10. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad D. L., veikdamas bendrininkų grupe su M. K. ir A. M., 2023 m. balandžio 5 d., laikotarpiu nuo 11.00 iki 12.15 val., dienos metu, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, iš pradžių pro jau buvusį išdaužtą langą, o po to, išlaužus lauko durų spyną, pro duris įsibrovė į negyvenamo namo, priklausančio po 1/2 dalį R. J. ir juridiniam asmeniui „U“ bendruomenei, kaip bendraturčiams, esančio (duomenys neskelbtini), vidų, kur, pirmame aukšte sugriovė/sugadino tris 2 722,50 Eur vertės koklinius pečius, nuo jų pagrobė kaltinime nurodytas metalines dalis/detales bendro 1 094,40 Eur vertės, o nuo antrame aukšte jau buvusio sugriauto/sugadinto koklinio pečiaus išrinkdami, dar pagrobė kaltinime nurodytas metalines dalis/detales bendros 423,20 Eur vertės, kurias D. L. pridavė į UAB „E“ priklausančią metalo laužo supirktuvę ir tokiais bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais sunaikino/sugadino 3 vienetus koklinių pečių, bendros 2 722,50 Eur vertės bei pagrobė metalines koklinių pečių dalis/detales, bendros 1 517,60 Eur vertės ir taip nukentėjusiesiems padarė bendrą 4 245,10 Eur turtinę žalą. Pažymėtina, kad nors nuteistasis D. L. ir teigia, kad teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nepateikia jokių argumentų, kurie pagrįstų abejones tuo, kad 2023 m. balandžio 5 d., laikotarpiu nuo 11.00 iki 12.15 val., dienos metu, kartu su kitais dviem nuteistaisiais pateko į negyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidų pro bendrininkų išlaužtas namo duris, o vėliau iš šio namo jo bendrininkams paėmus metalines koklinių pečių dalis ir jam perdavus jis jas paėmė ir vėliau jas pridavė į metalo supirktuvę bei gavo už tai pinigus, kuriuos padalino bendrininkams. Taigi, byloje iš esmės nekilo ginčas dėl fakto, kad D. L. kartu su kitais dviem nuteistaisiais dalyvavo šiame įvykyje, buvo patekęs į aktualaus namo vidų, kas atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą įsibrovimo į patalpą sąvoką, vėliau stovėdamas lauke priiminėjo iš bendrininkų jam perduodamą svetimą (priklausantį R. J. ir „U“ bendruomenei) turtą (metalines pečių dalis), kurio bendra vertė byloje nustatyta kaip siekianti 1 517,60 Eur ir taip šį turtą pasisavino bei jį vėliau pardavė metalo supirktuvėje. Tokios faktinės, BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos aplinkybės, dėl kurių apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. paties D. L., nuteistųjų M. K., A. M., nukentėjusiojo R. J. sutuoktinės D. J., juridinio asmens „U“ bendruomenės vadovo E. Z., liudytojų A. M., A. J., V. T. ir J. T. parodymais, 2023 m. balandžio 17 d. įvykio vietos apžiūros protokolu (1 t., b. l. 20-22) ir nuotraukomis prie protokolo (1 t., b. l. 23-42), 2023 m. balandžio 17d. tarnybiniu pranešimu (1 t., b. l. 45-46), 2023 m. balandžio 19 d. tarnybiniu pranešimu dėl miesto vaizdo stebėjimo kamerų (1 t., b. l. 49-50) ir DVD-R kompaktiniu disku (laikmena) su Ukmergės miesto vaizdo stebėjimo kamerų filmuota vaizdo medžiaga (1 t., b. l. 51), 2023 m. balandžio 20 d. tarnybiniu pranešimu dėl metalo supirktuvių patikrinimo (1 t., b. l. 52-53), 2023 m. balandžio 20 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu (1 t., b. l. 54-56) ir priedu 2023 m. balandžio 5 d. metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartimi, serija KJ23 Nr. 1572 (1 t., b. l. 57), VĮ „Regitra“ duomenų bazės informacinio pobūdžio pažyma apie transporto priemonės priklausomybę (1 t., b. l. 58), parodymų patikrinimo vietoje protokolu (2 t., b. l. 56-59) ir nuotraukomis prie minėto protokolo (2 t., b. l. 60-65) ir kt. Pažymėtina, kad šie įrodymai visiškai pagrindžia pakeistame kaltinime nurodytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, sumažinus D. L. ir jo bendrininkų padarytos žalos dydžius, nustatytas nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, faktines aplinkybes, t. y. objektyviuosius šio nusikaltimo požymius, t. y. veiką – įsibrovimą į patalpą, bendrininkavimą, svetimo turto pagrobimą ir padarinius – padarytą turtinę 1 517,10 Eur dydžio žalą, o kartu ir šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius siejantį būtinąjį priežastinį ryšį. Šiuo aspektu primintina, kad nuteistojo apeliaciniame skunde dėl įrodymų vertinimo nustatant šiuos objektyviuosius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius bei bendrininkavimą, jokių konkrečių argumentų nepateikta, apsiribojant deklaratyviu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kurios galimai neatitinka faktinių aplinkybių. Vis dėlto, apeliaciniu skundu nėra prašoma kitaip įvertinti kokius nors konkrečius įrodymus (išskyrus paties nuteistojo parodymus jo kaltės aspektu), ar jų pagrindu nustatyti kitokias faktines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Atitinkamai teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis grindžiamas bendrininkavimo bei objektyviųjų nuteistajam D. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, įrodytumas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir jų pagrindu nustatė teisingas D. L. bei jo bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes.

11. Pažymėtina, kad nuteistojo D. L. apeliaciniame skunde apsiribojama argumentais, jog jo parodymai tiek visumoje, tiek apie tai, kad jis iš esmės buvo įsitikinęs, jog kito nuteistojo A. M. mamos sutikimu tiesiog padeda sutvarkyti pastarojo mamos gyvenamąjį namą, buvo nuoseklūs. Kitaip tariant, nuteistasis D. L. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo parodymų, kuriais jis iš esmės ginčija subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę (kaltę), vertinimu, teigdamas, kad nesuprato, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje bei cituodamas savo proceso eigoje duotus parodymus ir akcentuodamas jų dalį, kurioje jis teigė, kad būtent kitas nuteistasis A. M., kuris pasiūlė surinkti ir priduoti metalą į supirktuvę, kalbėdamas minėjo nuosavą namą, kuriame anksčiau gyveno jo motina, kuri išvyko į Angliją ir jam leido išvalyti patalpas ir surinktą metalą išvežti į supirktuvę. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo D. L. kaltės klausimą, byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir paties nuteistojo parodymus, įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

12. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo – vagystės – sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavindamas (užvaldydamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais, kas iš esmės reiškia, jog vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018). Tokios teismų praktikos kontekste, byloje surinktais įrodymais nustačius, kad D. L. išties nesuvokė, jog paima turtą neturėdamas jo savininko sutikimo, būtų pagrindas jį išteisinti, nesant būtinojo BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčinės kaltės. Vis dėlto, nagrinėjamoje byloje tokią išvadą daryti nėra pagrindo.

13. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama, tiek pagal kaltininko parodymus ir jo elgesį, tiek pagal kitas pirmiau paminėtas objektyvias konkretaus įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-176/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nors nuteistasis D. L. proceso eigoje gana nuosekliai tvirtino, kad tariamai iš A. M. suprato, jog tai yra buvęs pastarojo tėvų namas, kad A. M. neva dar minėjo ir tai, jog motina šiuo metu yra išvykusi į užsienį ir jam leidusi priduoti metalą į supirktuvę, nes, grįžusi, ruošiasi namą remontuoti, tačiau tokie nuteistojo D. L. teiginiai nelaikytini pakankamais, paneigiant jo tiesioginę tyčią pasisavinti svetimą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių, kurio patikimumas turi būti tikrinamas baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka, vertinant jų patikimumą turi būti tikrinamas ne tik tokių parodymų nuoseklumas, tačiau jie turi būti gretinami ir lyginami su kitais įrodymais. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistojo D. L. pozicija proceso eigoje esmingai nesikeitė, be to, tai, kad A. M. prieš įvykį buvo minėjęs, jog anksčiau jo šeima gyveno bylai aktualiame name, patvirtino ir kitas nuteistasis M. K. Vis dėlto, nuteistasis A. M. paneigė D. L. teiginius apie tai, kad neva jis (A. M.) sakė, kad tai jo nuosavas namas, kad mama leido išvežti metalą bei teigė, kad to nesakė, tik sakė, kad namas apleistas, niekas negyvena, kad pasiūlė vagystę, o ne pasivaikščiojimą. Tokie A. M. parodymai leidžia spręsti, kad D. L. parodymai nėra patikimi, jau nekalbant apie tai, kad juos paneigia kitų bylos įrodymų visuma. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spęsdamas D. L. kaltės klausimą, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad kitas nuteistasis A. M., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, jog tam, kad užsidirbti pinigų paimant metalą ir priduodant į supirktuvę, kitiems dviem kaltinamiesiems M. K. ir D. L. siūlė „varkę“. Pažymėtina, kad tai, jog A. M. siūlė „varkę“, parodė ir pats D. L., o taip pat ir tokį siūlymą girdėjęs liudytojas A. J., kuris patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad jam, pažinojusiam nuteistąjį A. M. kaip narkotikus vartojantį ir vagiliaujantį asmenį, pasidarė įdomu, kas vyks toliau, todėl jis ėjo kartu su nuteistaisiais, tačiau, pamatęs negyvenamą namą, sustodamas pagrindinėje gatvėje, toliau nėjo, pasakydamas, jog eina į namus, kadangi tokiomis nesąmonėmis neužsiima, nes nenori su policija turėti jokių reikalų (1 t., b. l. 138-141; 4 t., b. l.4). Pirmosios instancijos teismas pateikė pakankamai išsamius motyvus, kodėl sprendė, jog D. L. suprato, kad jis su kitais bendrininkais braunasi į svetimą namą, turėdamas tikslą padaryti vagystę, kas iš esmės reiškia, jog teismas laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Antai, iš pirmosios instancijos nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas pagrįstai nuteistojo A. M. pasakymą apie pasiūlytą „varkę“ aiškino kaip nusikalstamo pasaulio atstovų vartojamą žargoną, kuris iš esmės reiškia priešingus teisei, nusikalstamus, veiksmus, ir kuris D. L., kaip kriminalinę praeitį turinčiam asmeniui, buvo žinomas ir suprantamas. Pažymėtina, kad ir pirmiau paminėti liudytojo A. J. parodymai leidžia spręsti, jog net ir netoli įvykio vietos buvo iškelta abejonė dėl metalo paėmimo iš aktualaus namo teisėtumo, pasakant, kad jis nenori turėti reikalų su policija, kas BK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad visiems įvykyje dalyvavusiems asmenims buvo aišku, jog namas išties nepriklauso A. M. motinai ir jame esantis turtas tiek A. M., tiek su kartu veikusiems asmenims buvo svetimas, o jį paimdami jie daro vagystę. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog tai suvokė ir D. L., patvirtina ir pastarųjų nuteistųjų bei liudytojų parodymų dėl A. M. pasiūlytos vagystės (įvardintos „varke“) sugretinimas su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Antai, atvykus į aktualų namą A. M. nuteistojo D. L. akivaizdoje jokio rakto ar įprasto patekimo į namą būdo nenaudojo ir kartu su M. K. į jį pateko pro langą, o ne pro duris. Maža to, iš A. M. parodymų matyti, jog metalą jie iš namo pradžioje išnešinėjo pro langą, o vėliau išlaužė duris, kad būtų patogiau, ką, akivaizdu, jog matė ir D. L. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tiesiogiai įvykyje dalyvavęs nuteistasis D. L. suvokė dalyvaujantis nusikalstamoje veikoje – vagystėje įsibraunant į patalpą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad name jokie namo tvarkymo darbai nebuvo atliekami, o buvo kryptingai imamas tik metalas, kuris net negulėjo laisvai padėtas, o tam, kad jį paimti, buvo ardomi (niokojami) kokliniai pečiai, ką patvirtina 2023 m. balandžio 17 d. apžiūros protokolas (1 t., b. l. 20-41), kuriame užfiksuotas sujauktas ir įvairių daiktų pilnas namo vidus, kas BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad D. L. suvokė, jog vyksta ne namo tvarkymo darbai, o svetimo turto grobimas. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau aptartais įrodymais paneigta nuteistojo D. L. versija, kad jis nesuvokė, jog dalyvauja svetimo turto grobime, kadangi aptarti įrodymai nepalieka abejonių, jog jis suvokė, kad iš kaltinime nurodyto namo paima svetimą turtą (metalą), numatė, jog dėl tokių jo veiksmų nukentėjusieji jo neteks ir jiems bus padaryta turtinė žala, o jis šį turtą turės kaip nuosavą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvados dėl nuteistojo D. L. veikimo turint tiesioginę tyčią pasisavinti svetimą turtą nepaneigia gynybos argumentas, kad nuteistasis ir jo bendrininkai metalą krovė nesislapstydami, matant kitiems asmenims, nes vagystė gali būti padaroma tiek nematant kitiems asmenims, tiek matant.

14. Minėta, kad D. L. skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir pagal BK 187 straipsnio 1 dalį dėl to, jog tam, kad galėtų pasisavinti svetimą turtą, bendrininkaudamas su M. K. ir A. M., bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais sunaikino/sugadino 3 vienetus koklinių pečių, kurių bendra vertė 2 722,50 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuteistasis D. L. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti ir pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, tačiau savo skunde nepateikta jokių konkrečių argumentų, kuriais remdamasis mano, jog šis baudžiamojo įstatymo straipsnis jam taikytas nepagrįstai. Apeliaciniame skunde iš esmės deklaratyviai nurodoma, kad nuosprendis dalyje dėl jo kaltės apskritai neteisėtas ir nepagrįstas, jame neįvertinti visi įrodymai ir jų visuma, neteisingai įvertintos faktinės aplinkybės, nepašalinti visi prieštaravimai, kurie aiškinti nuteistojo nenaudai, o padarytos išvados galimai neatitinka faktinių aplinkybių. Vis dėlto, teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistojo D. L. apeliaciniame skunde apsiribojama tik nuoroda į jo paties parodymus, kuriuos, jo manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino neteisingai, nors, pasak nuteistojo, jie buvo nuoseklūs, tačiau taip ir nenurodoma, kokie konkrečiai įrodymai liko neįvertinti, kokios konkrečios faktinės aplinkybės įvertintos neteisingai, kokie prieštaravimai nepašalinti ir aiškinti nuteistojo nenaudai, kokios teismo padarytos išvados ir kokių faktinių aplinkybių neatitinka. Teisėjų kolegija jau pirmiau pasisakydama dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įrodytumo padarė priešingą išvadą ir pažymėjo, kad nuteistojo D. L. parodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pažymėtina, kad nuteistojo D. L. parodymų dalis, kiek ji susijusi su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, įrodinėjimu, detaliau skundžiamame nuosprendyje neaptarta, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo bendra išvada dėl nuteistojo D. L. dalyvavimo BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaryme padaryta atsižvelgus į byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje dalyje pastebėtina, kad nuteistasis D. L. apklausiamas teisme išties tvirtino, kad jis griauti koklinius pečius A. M. ir M. K. nepadėjo, stovėdamas lauke tik priiminėjo iš pečių išimtas jų dalis (špižines ir metalines). Tokie apeliaciniame skunde cituojami nuteistojo D. L. parodymai nelaikytini patikimais ir nepaneigia jo kaltės, padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuteistojo D. L. parodymai proceso eigoje apskritai nebuvo nuoseklūs. Antai, apklausiamas įtariamuoju 2023 m. birželio 20 D. L. apskritai neigė buvęs minimame name, tik tvirtino, jog A. M. parašytas organizavo transportą metalui išvežti ir tik lauke padėjo kitiems nuteistiesiems sukrauti metalą į autobusiuką (1 t., b. l. 170-171). Atliekant 2023 m. spalio 19 d. akistatą su A. M. nuteistasis D. L. jau teigė, kad vis tik buvo name, į jį įėjo pro praviras duris ir iš ten kartu su kitais nuteistaisiais nešė metalą pro duris bei mėtė per langus (1 t., b. l. 188-190). Apklausiamas įtariamuoju 2023 m. spalio 20 d. D. L. taip pat teigė, kad name buvo, tačiau tvirtino, kad laužė koklinius pečius tik kiti du nuteistieji, tuo tarpu jis tik mėtė išlaužtą metalą per langą (1 t., b. l. 195-196). Vis tik nuteistojo D. L. parodymus paneigia kitų nuteistųjų parodymai. Antai, nuteistasis M. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad bylai aktualiame name turėtu laužtuvu jie visi pasikeisdami ėmė ardyti pečius, nuo kurių surinko įvairias metalines dalis. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. K. taip pat parodė, kad iš namo išnešus laisvai rastą metalą, jie išspyrė duris, tada į namą užėjo D. L., kuris ir pasiūlė griauti pečius ir tada jie visi trys pasikeisdami griovė tuo pečius, tai buvo bendras darbas ir pan. (2 t., b. l. 113-113). Maža to, nuteistojo D. L. dalyvavimą griaunant koklinius pečius patvirtina ir nuteistojo A. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie tai, kad po to, kai M. K. išspyrė aktualaus namo lauko duris, be jų į namo vidų užėjo ir D. L., kuris turėjo metalinį strypą, jis (D. L.) ir pasiūlė išgriauti pečius. Pirmame aukšte buvo trys pečiai, o antrame aukšte vienas pečius. Daugiausia su laužtuvu pečius ardė D. L., nes jis turėjo daugiau jėgų. Tokie nuteistojo A. M. parodymai atitinka būtent M. K. parodymus. Kartu šių abiejų nuteistųjų parodymai paneigia D. L. parodymų dalį, kurioje jis teigė koklinių pečių negriovęs, o tik priėminėjęs metalą būdamas lauke. Atitinkamai laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, D. L. parodymų dalis atmestina, kaip paneigta kitų dviejų nuteistųjų parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, sugretinus aptartus nuteistųjų atskirose proceso stadijose duotus parodymus tarpusavyje, sugretinus juos su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje pirmiau aptartais įrodymais, kurie patvirtina, jog nuteistieji į aktualų namą ėjo būtent turėdami tyčią iš jo pasisavinti metalą ir tai padarė griaudami koklinius pečius, nekyla abejonių, kad D. L., kartu su kitais dviem nuteistaisiais, realizavo tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Pirmiau aptartomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis nuteistojo D. L. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybėmis, taip pat apeliaciniu skundu ginčijamomis, tačiau šia nutartimi atmetus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus aptartomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nuteistojo D. L. padarytos nusikalstamos veikos įrodytos abejonių nekeliančiais įrodymais, kurie pakankamai motyvuotai įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o jų pagrindu nuteistojo veikos skundžiamame teismo nuosprendyje teisingai kvalifikuotos kaip nusikaltimai, numatyti BK 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalyje.

16. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. L. atskiras bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalyje, laikėsi BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Tvirtinti, kad nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos ar aiškiai per švelnios, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes, jos atitinka padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, aktualias ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymui, ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti tik realiai atlikus laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atidėti D. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, remiantis nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusia BK 75 straipsnio 4 dalies, 54 straipsnio 3 dalies redakcija, taip pat nėra pagrindo, nes, atsižvelgus į nuteistojo asmenybę, jo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, tai, kad už ankstesnių nusikalstamų veikų padarymą jam skirtos bausmės savo tikslų nepasiekė, nuteistasis savo priešingo teisei elgesio nepakeitė, ir toliau nesilaiko įstatymų, bei įvertinus jo padarytų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį, nenustatyta, jog bausmės vykdymo atidėjimo netaikymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

17. Visgi, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. L. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes bendrino iš dalies jas sudėdamas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiai skundžiamo nuosprendžio išvadai nepritartina, nes pagal pareikštą kaltinimą D. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos laikytinos padarytos ne realiąja, o idealiąja sutaptimi. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad realiosios sutapties atveju keliais savarankiškais veiksmais padaromi du ar daugiau nusikaltimų, nustatytų skirtinguose Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose, o idealioji sutaptis yra tada, kai, esant bendram tikslui, tais pačiais veiksmais, tuo pačiu metu padaroma veika, atitinkanti kelių skirtinguose Baudžiamojo kodekso straipsniuose nustatytų nusikaltimų sudėtis. Atribojant realiąją ir idealiąją nusikaltimų sutaptis, turi būti remiamasi šiomis bendrosiomis nuostatomis, kurių turinį atskleidžia konkrečios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-367-511/2018). Nagrinėjamu atveju, pagal pirmosios instancijos teismui nustatytas faktines aplinkybes, D. L. ir jo bendrininkų padarytas turto sugadinimas, kvalifikuotas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, yra neatsiejamai susijęs tiek su svetimo turto pagrobimu įsibraunant į patalpą ir sugadinant spyną, tiek joje sugadinant koklinius pečius tam, kad iš jų būtų galima paimti metalines jų dalis. Juo labiau, kad pagal kaltinimo aplinkybes tyčinis svetimo turto sugadinimas traktuojamas kaip kvalifikuotos vagystės įvykdymo būdas. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą vienas iš atvejų, kuomet teismas taiko bausmių apėmimą yra tada, kai nustatoma ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. L. paskirtų bausmių subendrinimo keistina, nustatant, kad D. L. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės bendrintinos bausmių apėmimo būdu, paskiriant jam subendrintą 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

18. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes su kitais teismų procesiniais sprendimais paskirtomis bausmėmis, padarė klaidą, kuri esminės įtakos galutinės bausmės dydžiui iš esmės neturėjo. Šioje dalyje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, be kita ko, apėmimo būdu bendrino su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gegužės 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-314-166/2024 pagal BK 178 straipsnio 5 dalį paskirta arešto bausme bei ir visiško sudėjimo būdu su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. rugpjūčio 24 d. baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-1192-517/2021 jau buvusia paskirta ir neatlikta bausme – nesumokėta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiais dviem procesiniais sprendimais paskirtos bausmės jau buvo subendrintos tarpusavyje Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gegužės 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-314-166/2024, todėl dar kartą paskirtą bausmę bendrinti su Ukmergės rūmų 2021 m. rugpjūčio 24 d. baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-1192-517/2021 paskirta bausme nėra pagrindo, o pakanka paskirtą bausmę subendrinti tik su Utenos rūmų 2024 m. gegužės 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtomis subendrintomis bausmėmis. Atitinkamai teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. L. paskirtų bausmių bendrinimo ir vadovaudamasi BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 6, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta griežtesne devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme apima Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2024 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-664-1208/2024 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį paskirtą arešto bausmę, Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. birželio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-684-791/2024 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį paskirtą arešto bausmę, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 2 d. baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-2414-1181/2024 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį paskirtą arešto bausmę, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 11 d. baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-971-1194/2024 pagal BK 178 straipsnio 5 dalį paskirtą arešto bausmę, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2024 m. liepos 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-427-335/2024 pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 5 dalį paskirtą arešto bausmę, Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-473-913/2024 pagal BK 178 straipsnio 5 dalį paskirtą arešto bausmę ir Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gegužės 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-314-166/2024 pagal BK 178 straipsnio 5 dalį paskirtą arešto bausmę bei visiškai prideda šiuo baudžiamuoju įsakymu paskirtą subendrintą 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą, po to tokią apėmimo ir visiško sudėjimo būdu subendrintą 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą, iš dalies sudeda su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. birželio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-872-517/2024 pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirta arešto bausme, aukščiau minėtais baudžiamaisiais įsakymais paskirtas arešto bausmes pakeitus į laisvės atėmimo bausmę, ir nustato D. L. skirtiną galutinę subendrintą bausmę – 10 (dešimt) mėnesių ir 15 (penkiolika) dienų laisvės atėmimo bei 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą. Pažymėtina, jog šiuo atveju, nebloginant nuteistojo teisinės padėties, prie šiuo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos subendrintos 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės paliekamas toks pats iš dalies pridėtinos Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. birželio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-872-517/2024 pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtos arešto bausmės dydis – t. y. 45 dienos. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, dar labiau švelninti nuteistajam D. L. skirtinos galutinės subendrintos bausmės nėra pagrindo.

19. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir bendrino skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su kitais D. L. atžvilgiu priimtais procesiniais sprendimais paskirtomis bausmėmis, tačiau neatliko laikinajame sulaikyme D. L. išbūto laiko įskaitymo, kaip to reikalauja BPK 66 straipsnis. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 66 straipsniu, į D. L. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityto laikino sulaikymo laiką, laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 22 d. 21 val. iki 2024 m. gegužės 23 d. 14.21 val. (viena para), kuris įskaitytas į šioje byloje bendrinamu Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2024 m. birželio 4 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę, šią vieną laikinajame sulaikyme išbūtą parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

20. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas nuosprendis keistinas ir apeliacinio skundo nepadavusiam M. K. (BPK 320 straipsnio 5 dalis), kuriam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės nepagrįstai subendrintos analogišku pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl M. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių subendrinimo keistina, nustatant, kad M. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės bendrintinos bausmių apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas), paskiriant jam subendrintą 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, pirmosios instancijos teismas prie griežtesnės Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės – 6 (šešis) mėnesius, kas sudarė pusę skundžiamu teismo nuosprendžiu neteisingai paskirtos subendrintos bausmės. Teisėjų kolegija, neblogindama nuteistojo M. K. teisinės padėties, daro išvadą, kad šiuo atveju prie Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės tikslinga pridėti tokią pačią procentinę dalį (t. y. pusę) naujai pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtos subendrintos 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės – t. y. 4 (keturis) mėnesius 15 (penkiolika) dienų. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, dar labiau švelninti nuteistajam M. K. skirtinos galutinės subendrintos bausmės nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu nepasisakyta dėl pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendį jau atliktos bausmės įskaitymo į galutinę subendrintą bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas šią klaidą ištaiso. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, kad M. K. po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant privalo atlikti šešis mėnesius jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, o likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų ir šešių mėnesių laikotarpiu. M. K. 2024 m. vasario 24 d. paleistas iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo, realiai atlikęs jam paskirtos bausmės dalį – šešis mėnesius laisvės atėmimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, bei į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendžiu paskirta bausme bendrinamos BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu, į M. K. skirtinos galutinės 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių ir 15 (penkiolikos) dienų laisvės atėmimo bausmę įskaitytina bausmė, realiai atlikta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendį.

Dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų

21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2025 m. kovo 20 d. pažymą dėl 162,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato Valentino Giriūno teiktą nuteistajam D. L. teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Teismo posėdyje gynėja prašė šių išlaidų nepriteisti. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 11 d. nutartimi D. L. gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu BPK 322 straipsnio 1 dalyje ir 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytais pagrindais, jo gynėjas prašė išlaidų nepriteisti, atitinkamai spręstina, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo nebūtų suderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl minimos išlaidos nepriteistinos.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 dalys).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems D. L. ir M. K. paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, D. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti subendrintą 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2, 4, 6, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta griežtesne 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme apimti Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2024 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. birželio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 2 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 11 d. baudžiamuoju įsakymu, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2024 m. liepos 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ir Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gegužės 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtas arešto bausmes ir visiškai sudėti su pastaruoju įsakymu paskirta subendrinta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda, o po to iš dalies sudėti su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. birželio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta arešto bausme, aukščiau minėtais baudžiamaisiais įsakymais paskirtas arešto bausmes pakeitus į laisvės atėmimo bausmę ir skirti D. L. galutinę subendrintą bausmę – 10 (dešimt) mėnesių ir 15 (penkiolika) dienų laisvės atėmimo bei 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į D. L. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką, laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 22 d. 21 val. iki 2024 m. gegužės 23 d. 14.21 val. (viena para), kuris įskaitytas į šioje byloje bendrinamu Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2024 m. birželio 4 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę, šią vieną laikinajame sulaikyme išbūtą parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti subendrintą 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, prie Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį subendrintos bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-500, galiojusio iki 2023 m. birželio 1 d., redakcija) ir 187 straipsnio 1 dalį (t. y. 4 (keturis) mėnesius 15 (penkiolika) dienų laisvės atėmimo) ir M. K. skirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių ir 15 (penkiolikos) dienų laisvės atėmimo bausmę.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į M. K. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti bausmės dalį, realiai atliktą pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendį.

Nepriteisti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos patirtų 162,50 Eur dydžio išlaidų už D. L. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.