Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas, e2-713-998/2021

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-05-24
Bylos Nr.: e2-713-998/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-07616-2020-5
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Ieškinys patenkintas iš dalies.

Teisėjas: Diana Bučienė (pirm.)
Ieškovas: "Gelvora"
Atsakovas: A. B.Andrejui
Trečiasis asmuo: "Swedbank"
Advokatai: Rimvydas Paulauskas, Mindaugas Badaras

Kategorijos

2.5.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.5.1.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.5.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

Civilinė byla Nr. e2-713-998/2021Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07616-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.2; 2.5.1.3.1; 2.5.1.5; 3.1.7.6.; 2.3.1; 3.2.6.1.; 3.2.6.5 (S)

KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 24 d.Klaipėda

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Diana Bučienė,sekretoriaujant Danguolei Gedvilaitei,dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Mindaugui Badarui,atsakovų atstovui advokatui Rimvydui Paulauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovams A. B.Andrejui Budiuk, L. B. Liubovei Budiuk dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau UAB) „Gelvora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. B.Andrejaus Budiuk, L. B. Liubovės Budiuk 18 142,21 Eur skolą, 14 225,48 Eur palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2009 m. kovo 31 d. AB „Swedbank“ ir atsakovai sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)09-027246-VA (toliau – sutartis), pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovams suteikė sutartyse nurodyto dydžio kreditą, atsakovai įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas ir kitas sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“ naudai. Atsakovai netinkamai vykdė sutartį, todėl AB „Swedbank“ 2009 m. spalio 18 d. sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovų grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovams dėl atitinkamų palūkanų ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo.

Ieškovė nurodo, kad 2009 m. gegužės 21 d. ji su AB „Swedbank“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)ST-09-255/09-20-54, pagal kurią 2009 m. spalio 26 d. bylų priėmimo perdavimo aktu Nr. 5 prie minėtos reikalavimo perleidimo sutarties, AB „Swedbank“ perleido jai (ieškovei) visus reikalavimus atsakovų atžvilgiu pagal sutartį. Apie reikalavimo perleidimą atsakovams buvo pranešta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.109 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau atsakovai iki galo nėra įvykdę skolinių įsipareigojimų.

2015 m. lapkričio 17 d. buvo gauta 51,76 Eur įmoka, kuria, remiantis CK 6.54 straipsniu bei sutartimi, buvo padengta palūkanų dalis. Atsakovai yra nepadengę 18 142,21 Eur pagrindinės skolos bei 14 225,48 Eur palūkanų, kurios paskaičiuotos pagal sutarties 5.1 punktą 15,9 proc. už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. spalio 27 d.

Šalies argumentai

Ieškovės teigimu, atsakovai buvo raginami atsiskaityti, tačiau visi bandymai susigrąžinti skolą ikiteismine tvarka buvo nesėkmingi, todėl ieškovė prašo solidariai priteisti iš atsakovų 18 142,21 Eur skolą, 14 225,48 Eur palūkanas, 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog kredito sutartis pradinio kreditoriaus AB ,,Swedbankas“ iniciatyva nutraukta 2009 m. spalio 18 d., todėl laikytina, kad nuo šios dienos ieškovė įgijo teisę reikalauti grąžinti visą paskolos sumą ir palūkanas. Pažymi, jog prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, ieškovui ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo 2009 m. spalio 18 d., ieškinys teismui pareikštas 2020 m. spalio 27 d., t. y. praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, todėl atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, o tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

Atsakovai taip pat pažymi, kad reikalavimo perleidimo atveju naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius. Nurodo, kad jie pradiniam kreditoriui iki 2014 m. kovo 22 d. turėjo grąžinti 18 142,21 Eur paskolos ir 8 805,90 Eur palūkanų, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja 5 419,58 Eur palūkanų daugiau nei jie turėjo grąžinti pagal kredito sutartį. Be to, nurodo, jog kredito sutartyje numatytos 15,9 proc. dydžio palūkanos yra neproporcingai didelės, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams. Teigia, kad sudarydami kredito sutartį, neturėjo realios galimybės derėtis su banku ir jas sumažinti, todėl, nagrinėjant bylą, svarstytinas ir šis klausimas. Dėl 51,76 Eur įmokos įsiskolinimui dengti atsakovai nurodo, jog apie šią įmoką jiems nieko nėra žinoma.

Ieškovė pateikė papildomus paaiškinimus į atsakovų atsiliepimą, kuriais informavo, jog 2015 m. lapkričio 17 d. ji gavo 51,76 Eur įmoką atsakovų įsiskolinimui dengti. 2009 m. gegužės 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ST-09-255/09-20-54 pradinis kreditorius AB „Swedbank“ įsipareigojo per 10 dienų nuo sužinojimo sumokėti jai (ieškovei) visas pinigų sumas, kurias gaus skoloms, kurių reikalavimas jau perleistas, dengti. Remiantis minėtomis nuostatomis, 2015 m. lapkričio 17 d. įmoka buvo pervesta iš pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“. Atsižvelgiant į tai, ieškovės teigimu, atlikta įmoka nutraukia senaties terminą pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį.

Taip pat pažymėjo, kad atsakovas A. B. Andrejus Budiuk ne kartą pripažino skolos egzistavimo faktą gaudamas raginimus dėl skolos apmokėjimo / kreditoriaus pretenzijas. Viename iš atsakovo A. B. Andrejaus Budiuk el. paštu pateiktų atsakymų į raginimą apmokėti įsiskolinimą patvirtinama, kad apie įsiskolinimą žinoma, ir siūloma sumokėti mažesnę skolos sumą. 2019 m. liepos 22 d. pranešimo išsiuntimas ieškovui laikytinas aktyviais skolininko veiksmais, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę, o tuo pačiu – nutraukia ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje. Be to, jeigu vienas iš skolininkų atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę, tai ieškinio senaties termino eiga tokiam pat reikalavimui pareikšti nutraukiama ir kitiems bendraskoliams, neatlikusiems prievolės pripažinimą liudijančių veiksmų.

Dėl palūkanų nurodė, jog atsakovo sudarytoje sutartyje numatyta kreditoriaus teisė skaičiuoti palūkanas nuo kredito suteikimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, o kredito gavėjai patvirtina, kad žino, jog kredito grąžinimo grafike nurodytos mokėtinos palūkanų sumos yra preliminarios (jei kredito gavėjai laikysis nustatyto mokėjimo grafiko), tačiau kitu atveju kredito gavėjai įsipareigojo apmokėti faktiškai paskaičiuotą palūkanų sumą (Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 09-027246-VA 5.1 p.).

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šiuo atveju Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)09-027246-VA 5.1 p. numatyta, kad kreditoriui bus mokamos minėtoje sutartyje nurodytos 15,9 proc. dydžio metinės palūkanos. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)09-027246-VA 937,69 Eur likusi neapmokėta palūkanų suma, nurodyta reikalavimo perleidimo sutartyje, 14 225,48 Eur kompensacinių palūkanų suma, paskaičiuota remiantis Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)09-027246-VA 7.1 p., CK 6.874 straipsniu už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. spalio 27 d.

Atsiliepimas

Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, į tai, kad atsiliepime atsakovai neneigia žinoję apie įsiskolinimą pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)09-027246-VA, tačiau delsė atsiskaityti su ja (ieškove), ieškovė nurodo, kad mažinti palūkanų dydį nėra pagrindo.

Atsakovai pateikė papildomus įrodymus, nurodydami, kad jie paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes, susijusias su 51,76 Eur įmoka. Iš 2021 m. vasario 2 d. AB „Swedbank“ rašto Nr. SR/21-1613 matyti, jog 51,76 Eur sumos mokėtojas buvo pats bankas, lėšos 2015 m. lapkričio 13 d. buvo gautos iš antstolio A. Selezniovo, kuris vykdė skolos išieškojimą pagal bankui išduotą vykdomąjį dokumentą vykdomojoje byloje Nr. 10/11/01265, ir šis vykdomasis dokumentas buvo išduotas dėl skolos, susijusios su kreditavimo sutartimi Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini). Antstolių informacinės sistemos duomenimis, vykdomojoje byloje Nr. 10/11/01265 nurodoma Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-849-524/2011, todėl, atsakovų teigimu, vykdomoji byla Nr. 10/11/01265 niekaip nėra susijusi su kredito sutartimi Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini) ir ieškovės teiginiai, kad 2015 m. lapkričio 17 d. atliktas 51,76 Eur mokėjimas skirtas padengti skolą pagal 2009 m. kovo 31 d. kredito sutartį ir patvirtina skolos pripažinimo faktą, yra visiškai nepagrįsti. Taip pat atsakovai nurodo, jog iš A. B. Andrejaus Budiuk susirašinėjimų su ieškovės darbuotoju E. U. E. Urkiu matyti, kad buvo raginama sumokėti skolą, 2019 m. kovo 26 d. elektroniniu laišku buvo reikalaujama sumokėti beveik dvigubai didesnę sumą nei reikalaujama šioje byloje, tačiau A. B. Andrejus Budiukas su ieškovės reikalavimais nesutiko ir atsisakė skolą mokėti.

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsakovo pateiktos 2019 m. kovo 26 d. el. laiškų kopijos nepaneigia fakto, kad atsakovas neginčijo pačios skolos egzistavimo. Be to, į bylą pateikta 2019 m. liepos 22 d. atsakovo A. B. Andrejaus Budiuk el. paštu pateikto atsakymo į raginimą apmokėti įsiskolinimą kopija, kurioje patvirtinama, kad apie įsiskolinimą žinoma, ir siūloma sumokėti mažesnę skolos sumą. 2019 m. liepos 22 d. pranešimo išsiuntimas laikytinas aktyviais skolininko veiksmais, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę, o tuo pačiu, ieškovės teigimu, – nutraukia ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje. Ieškovė pažymi, jog nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti, o iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. Atsižvelgiant į tai, kad senaties terminas buvo nutrauktas atsakovo veiksmais bei į tai, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, ieškovė nurodo, kad taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo.

Trečiasis asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką informuotas tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl byla nagrinėtina nedalyvaujant trečiajam asmeniui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinį jame nurodytais motyvais, pažymėjo, kad ieškinio senatis buvo nutraukta aktyviais skolininko A. B. Andrejaus Budiuko veiksmais. Dėl palūkanų nurodė, kad nėra pagrindo jų mažinti, sutartį atsakovai pasirašė laisva valia. Šiuo atveju ieškovė yra atsisakiusi dalies palūkanų, kurios traktuojamos kaip negautos pajamos.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas prašė atmesti ieškinį atsiliepime nurodytais motyvais. Nurodė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, priešingu atveju turėtų būti mažinamos prašomos priteisti palūkanos, kurios yra pelno palūkanos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. kovo 31 d. tarp AB „Swedbank“ ir atsakovų A. B. Andrejaus Budiuko bei L. B. Liubovės Budiuk buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią atsakovai įsipareigojo padengti gautą kreditą nustatytu grafiku iki 2014 m. kovo 22 d. Kadangi atsakovai netinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, vartojimo kredito sutartis 2009 m. spalio 18 d. buvo nutraukta.

2009 m. gegužės 21 d. tarp AB „Swedbank“ ir ieškovės UAB „Gelvora“ sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)ST-09-255/09-20-54, pagal kurios 2009 m. spalio 26 d. bylų priėmimo perdavimo aktą Nr. 5 ieškovei buvo perleisti visi pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“ reikalavimai atsakovams A. B. Andrejui Budiukui bei L. B.Liubovei Budiuk.

Kadangi atsakovai nepadengė iš vartojimo kredito sutarties susidariusio įsiskolinimo, ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti.

CK 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.125 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Be kita ko, CK 1.130 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

Pagal kasacinio teismo praktiką tai, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teismų praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą ir kt. Skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, turi būti aktyvūs, bet ne tylėjimas, nes šis nelaikomas asmens valios išraiška, išskyrus įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019).

Teismas pastebi, jog Civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Ieškovės teigimu, ieškinio senaties terminas nutrūko 2015 m. lapkričio 17 d., kai iš pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“ buvo gauta atsakovų 51,76 Eur įmoką kreditui dengti.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad AB „Swedbank“ 2015 m. lapkričio 17 d. pervedė ieškovei 51,76 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodoma atsakovo A. B. Andrejaus Budiuko pavardė bei asmens kodas. Iš AB „Swedbank“ 2021 m. vasario 2 d. rašto Nr. SR/21-1613 matyti, jog 51,76 Eur mokėjimas buvo gautas antstolio Aleksandro Selezniovo vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 10/11/01265. Nors AB „Swedbank“ rašte nurodė, kad vykdomasis raštas buvo išduotas dėl skolos bankui pagal kreditavimo sutartį Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini), tačiau iš pateiktų duomenų nustatyta, kad AB „Swedbank“ pateikė netikslią informaciją. Kaip matyti iš atsakovų pateiktų duomenų, vykdomoji byla Nr. 10/11/01265 vykdoma vykdomojo rašto, išduoto Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-849-524/2011, pagrindu. Tiek iš byloje pateikto minimoje civilinėje byloje 2011 m. vasario 14 d. priimto teismo sprendimo, tiek iš šio sprendimo pagrindu 2011 m. kovo 28 d. išduoto vykdomojo rašto nustatyta, kad byloje spręstas ginčas niekaip nebuvo susijęs su šioje byloje sprendžiamu skolos priteisimo klausimu pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini). Ieškovė teismo posėdyje taip pat negalėjo nurodyti aplinkybių, kada ir koks galimai sprendimas dėl skolos išieškojimo pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini) buvo priimtas, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas. Todėl darytina išvada, jog pradinis kreditorius AB „Swedbank“ nepagrįstai teigia, kad 51,76 Eur gauta įmoka susijusi su skolos dengimu pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini). Taigi byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovai 2015 m. lapkričio 17 d. atliko 51,76 Eur mokėjimą pagal kreditavimo sutartį Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini), todėl konstatuotina, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinio senatis nutrūko 2015 m. lapkričio 17 d. (CK 1.130 straipsnio 2 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Ieškovė taip pat nurodo, kad ieškinio senaties terminas nutrūko 2019 m. liepos 22 d., t. y. kai atsakovas A. B. Andrejus Budiuk elektroniniu laišku pripažino skolą, tačiau siūlė sumokėti mažesnę skolos sumą.

Iš byloje pateiktų ieškovės ir atsakovo A. B. Andrejaus Budiuk susirašinėjimų elektroniniais laiškais nustatyta, kad 2019 m. kovo 26 d. atsakovas, atsakydamas į ieškovės raginimą sumokėti skolą nurodė, jog sutartis buvo pasirašyta su AB „Swedbank“, o ne su UAB „Gelvora“, jog nuostoliai negali viršyti 100 proc. nuo pradinės skolos, jog 2009 m. buvo kita ekonominė situacija ir palūkanos buvo dvigubai didesnės negu nagrinėjant skolos grąžinimą, jog 62 126,74 Eur suma yra nepagrįstai perdėta ir jos dydis neatitinka sveikam protui. Tų pačių metų liepos 22 d. atsakovas rašė ieškovės atstovui, jog, atsižvelgiant į jo teiginius bei sunkią ekonominę situaciją, jis galėtų pasiūlyti tik 5 000 Eur. Iš atsakovo susirašinėjimų su ieškove darytina išvada, kad atsakovas iš esmės neginčijo skolos, tačiau 2019 m. kovo 26 d. derėjosi dėl skolos dydžio, t. y. sumažinimo, ir siūlė sumokėti tik 5 000 Eur skolą. Taigi tokie atsakovo veiksmai vertinti kaip skolos pripažinimas, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senatis nutraukta 2019 m. kovo 26 d., kai atsakovas pasiūlė dengti mažesnę skolos sumą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad vienam skolininkui atlikus tokius veiksmus, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę, tai ieškinio senaties termino eiga tokiam pat reikalavimui pareikšti nutraukiama ir kitiems bendraskoliams, neatlikusiems prievolės pripažinimą liudijančių veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo atmesti ieškinio, suėjus ieškinio senaties terminui (CK 1.124 straipsnis, 1.130 straipsnio 2 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Kaip minėta, 2009 m. kovo 31 d. tarp AB „Swedbank“ ir atsakovų A. B. Andrejaus Budiuko bei L. B. Liubovės Budiuk buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini).

Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, kreditavimo santykiams šio CK skyriaus pirmojo skirsnio normos („Paskola. Bendrosios nuostatos“) taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio CK skirsnio („Kreditavimas“) nustatytoms taisyklėms. Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).

Nagrinėjamu atveju ginčo byloje, kad atsakovams pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini) buvo suteiktas kreditas, nėra, taip pat nėra ginčo, jog atsakovai netinkamai vykdė kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kas sudarė pagrindą nutraukti kredito sutartį. Atsakovai pripažįsta, kad skolos pagal kredito sutartį negrąžino, negrąžintos 18 142,21 Eur kredito sumos neginčija. Atsižvelgiant į tai, teismas plačiau dėl šių aplinkybių nepasisako ir konstatuoja, jog atsakovams netinkamai vykdžius kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo ir priteisti solidariai iš atsakovų ieškovei 18 142,21 Eur skolą (CK 6.881 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Atsakovai nesutinka su ieškovės prašomu priteisti palūkanų dydžiu, teigdami, kad ieškovė negali įgyti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius. Nurodo, kad jie pradiniam kreditoriui turėjo grąžinti 8 805,90 Eur, be to, 15,9 proc. palūkanų dydis yra neproporcingai didelis, prieštarauja protingumo bei sąžiningumo principams.

Dėl atsakovų nurodomo palūkanų dydžio visų pirma pažymėtina, kad kredito davėjas turi teisę gauti tam tikrą atlygį už darbą, prisiimant pinigų skolinimo riziką. Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kreditavimo sutartys, tarp jų – ir vartojimo, įprastai sudaromos pagal tuo (pasirašymo) metu sutarties sudarymo vietoje nusistovėjusias bendrąsias tokių sutarčių sąlygas. Šias sąlygas lemia finansinė (ekonominė) situacija bei jos veikiama rinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad atsakovai nebuvo tinkamai supažindinti su kredito sutartimi, kad kredito sutartimi nustatytas 15,9 proc. palūkanų dydis neatitiko tuo metu egzistavusios ekonominės situacijos, todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo kredito sutartimi nustatyto palūkanų dydžio pripažinti prieštaraujančiu protingumo bei sąžiningumo principams ar mažinti sutartimi nustatyto palūkanų dydžio (CK 6.881 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Ieškovė prašo priteisti 14 225,48 Eur kompensacinių palūkanų, paskaičiuotų remiantis Vartojimo kredito sutarties Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini) 7.1 p., CK 6.874 straipsniu už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. spalio 27 d.

Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi.

Byloje nustatyta, kad sutartis su atsakovais buvo nutraukta 2019 m. spalio 18 d., todėl, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkams pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato.

Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, ir netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį, sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).

Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai, remiantis CK 6.249 straipsniu, atlygintini kaltosios šalies sąskaita (CK 6.245 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 taip pat pažymėta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tokiu atveju kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, atsakovams netinkamai vykdant kredito sutartį Nr. 09-027246-VA(duomenys neskelbtini), pradinė kreditorė AB „Swedbank“ 2009 m. spalio 2 d. pranešimu informavo atsakovus apie sutarties nutraukimą. Remiantis prieš tai aptarta kasacinio teismo praktika, atsakovams nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties kredito sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus teisę reikalauti negautų pajamų, t. y. priteisti tokią pinigų sumą, kurią kredito davėjas pagrįstai tikėjosi gauti kaip mokėjimo (pelno) palūkanas, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Pažymėtina, kad toks reikalavimas reiškia ne reikalavimą priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas po kredito sutarties nutraukimo, bet reikalavimą atlyginti patirtus nuostolius (negautas pajamas).

Pagal sutarties specialiąsias sąlygas šalys susitarė, kad paskolos grąžinimo terminas 2014 m. kovo 22 d., metinė palūkanų norma – 15,9 proc. Tokio dydžio palūkanų pradinė kreditorė galėjo tikėtis gauti iš atsakovų jiems sudarytą sutartį vykdant tinkamai. Todėl, teismo vertinimu, atsakovams taikytina sutartinė civilinė atsakomybė ir ieškovės, kaip pradinės kreditorės teisių perėmėjos, naudai priteistinos negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma), t. y. mokėjimo (pelno) palūkanos, kurias pradinė kreditorė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu vartojimo kredito sutartis būtų įvykdyta tinkamai (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-232-855/2021; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-39-432/2021; Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-601/2021; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-294-1092/2021).

Teismas atkreipia dėmesį, jog šalys, sudariusios vartojimo kredito sutartį, suderino mokėjimų grafiką iki vartojimo kredito sutarties pabaigos, o tai savo ruožtu reiškia, kad šalys iš anksto susitarė, kokią pinigų sumą už naudojimąsi pradinės kreditorės paskolintais pinigais ir kokiais terminais (aptarė kiekvieną įmokos dydį už atitinkamą laikotarpį) atsakovai privalo sumokėti pradinei kreditorei, t. y. aptarė mokėjimo (pelno) palūkanas, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog pradinė kreditorė, o vėliau – reikalavimo teisių perėmėja ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti tokias pinigų sumas, kurios yra aptartos ir suderintos prie vartojimo kredito sutarties pateiktame mokėjimo grafike.

Remiantis šalių suderintu mokėjimo grafiku, laikotarpiu nuo sutarties nutraukimo dienos (2009 m. spalio 18 d.) iki ieškinio parengimo dienos / iki kreipimosi į teismą dienos (2021 m. spalio 27 d.) ieškovė galėjo tikėtis gauti 8 805,90 Eur (30 059,75 Eur) pajamų. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, sutiktina su atsakovų pozicija, jog naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, todėl yra pagrindas solidariai iš atsakovų priteisti ieškovei 8 805,90 Eur palūkanų. Pastebėtina, jog ieškovė neįrodė didesnio negautų pajamų dydžio, skaičiuotino laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. spalio 27 d. (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek nuo sutarties nutraukimo (2009 m. spalio 18 d. ), tiek nuo reikalavimo perleidimo sutarties (2009 m. spalio 26 d.) praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį ieškovė galėjo inicijuoti priverstinį skolos išieškojimą, tokiu būdu sudarydama prielaidas susidaryti didesnėms palūkanoms. Iš to seka, jog tokia situacija neskatina paskolos davėjo laiku imtis skolos išieškojimo veiksmų, be to, kintant pinigų skolinimo rinkoje kainai, gali sudaryti prielaidas paskolos davėjui nepagrįstai praturtėti paskolos gavėjo sąskaita ta apimtimi, kuria pastarasis yra įpareigojamas ir toliau mokėti pasibaigusioje sutartyje nustatytą (galbūt didesnę nei tuo metu esančią rinkoje) kainą už pasiskolintų pinigų naudojimą. Galiausiai, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2 straipsnis, 6.221 straipsnis).

Apibendrinant tai, kas paminėta, vadovaujantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, taip pat vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, konstatuotina, jog yra pagrindas ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 18 142,21 Eur skolą, 8 805,90 Eur palūkanų (CK 6.221 straipsnis, 6.881 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis, ieškovė patyrė 1 195 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 711 Eur žyminis mokestis, 484 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovai duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Iš dalies (83,26 proc.) tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovei iš atsakovų priteistinos 994,96 Eur bylinėjimosi išlaidos, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 497,48 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263, 268–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ solidariai iš atsakovų A. B. Andrejaus Budiuk ir L. B. Liubovės Budiuk 18 142,21 Eur skolą, 8 805,90 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 26 948,11 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ iš atsakovo A. B. Andrejaus Budiuk 497,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ iš atsakovės L. B. Liubovės Budiuk 497,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėja Diana Bučienė