Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. N. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovei L. N. dėl išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovės L. N. priešieškinį ieškovui E. A. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovei L. N. dėl išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovės L. N. priešieškinį ieškovui E. A. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10. Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atmesdamas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir naujų pritaikymo padarė esmines klaidas, nes neatsižvelgė į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir pažeidė prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bylos nagrinėjimo metu) privalėjo būti nagrinėjamas ne rašytinio proceso tvarka, nepranešus atsakovei, o priešingai – turėjo būti nagrinėjamas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, dalyvaujant abiem vaiko tėvams, suteikiant teisę atsakovei (vaiko motinai) būti išklausytai, pateikiant savo argumentus, siūlymus teismas nebuvo aktyvus ir nesprendė klausimo kaip bus įgyvendinta vaiko teisė bendrauti su skyrium gyvenančia vaiko motina. Bylos nagrinėjimas gali užtrukti, o vaiko tėvas piktnaudžiauja tėvo valdžia ir visiškai neužtikrina vaiko ir motinos bendravimo. Ieškovas mano turintis teisę neleisti vaikui ir mamai bendrauti visą bylos nagrinėjimo laikotarpį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

17. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovei L. N. dėl išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovės L. N. priešieškinį ieškovui E. A. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, kuria atmestas atsakovės L. N. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 14 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

18. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė netinkamai nustatęs faktines aplinkybes, neįsigilinęs į nepilnamečio vaiko interesus ir netinkamai pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančius teisės aktus.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

21. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

22. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu teikia įrodymus – prašymo vykdyti privalomąją mediaciją santraukos (išrašo), medicinos dokumentų išrašų (siuntimų), diplomo, atsakovo pasižadėjimo, darbuotojo charakteristikos, susirašinėjimų kopijas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie nauji įrodymai turi ryšį su šios apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, be to, šalys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės su atskiruoju skundu teikiami nauji įrodymai priimtini.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

23. Byloje esančiais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal

24. Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovei L. N. dėl išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovės L. N. priešieškinį ieškovui E. A. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo.

27. Šioje apeliacinės instancijos teismo byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi ieškovės prašymas dėl teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo netenkintas.

28. Taigi, byloje iš esmės ginčas kyla dėl laikinos šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo.

29. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams ir argumentams.

30. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.

32. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

33. Tačiau, kaip minėta, CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

34. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti tiek vaikų, tiek tėvų vaikų interesus, gali būti taikomos ir kitos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės, pavyzdžiui, laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetinių nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

36. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas). Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005, 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra įtvirtinęs reikalavimą teismams, priimant sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Teismas, nustatydamas kiekvieno iš tėvų galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas, turi įvertinti tėvų darbo pobūdį, užimtumą, jų materialines ir kitas sąlygas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007, 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010).

38. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti visas reikšmingas bylos faktines aplinkybes. Šias faktines aplinkybes teismas turėtų galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla šiuo klausimu būtų išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turėtų galimybę kompleksiškai ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tuo tarpu, nustatant laikinąją apsaugos priemonę nagrinėjamu atveju yra siekiama tik apsaugoti sutuoktinių ir prioritetiniais laikomus vaikų interesus ir tik ginčo nagrinėjimo metu.

39. Iš šalių procesinių dokumentų turinio, teikiamų įrodymų matyti, kad šalių santykiai yra konfliktiški – tiek ieškovas, tiek atsakovė nurodo ir įrodinėja eilę aplinkybių netinkamai charakterizuojančių priešingą šalį, kurioms pasitvirtinus, jos gali turėti įtakos sprendžiant vienus ar kitus klausimus, susijusius su galimybe vienaip ar kitaip įgyvendinti tėvų valdžią šalių nepilnamečio vaiko atžvilgiu. Kaip nurodė byloje išvadą teikianti institucija, abi šalys stokoja žinių ir tėvystės įgūdžių. Tačiau išvadą teikianti institucija taip pat nurodė, kad tiek tėvo namuose, tiek mamos namuose vaiko sveikatai ir gyvybei pavojus negresia, be to, vaikas turi emocinį ryšį tiek su tėčiu, tiek su mama. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad vien dėl to, jog vaikas gyventų su kuriuo nors iš tėvų, yra galimybė, kad tas tėvas labiau kenktų vaiko interesams, kad gyvenamoji aplinka pas kurį nors iš tėvų būtų nesaugi, kad kuris nors iš tėvų neturėtų realios galimybės sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis ar kitaip tai savaime kenktų vaiko interesams.

40. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose – atsakovės atskirajame skunde ir ieškovo atsiliepime į atskirąjį nurodytas aplinkybes, byloje teikiamus įrodymus, sutinka, kad atsakovės argumentai, jog iki teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kuomet šalių nepilnamečio vaiko laikina gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškovu, vaikas faktiškai gyveno su atsakove ir tik nuo 2025 m. rugpjūčio 22 d. apsigyveno su ieškovu, vertintini kaip labiau deklaratyvūs. Šią atsakovės nurodomą aplinkybę paneigia ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomos aplinkybės ir byloje pateikti įrodymai – įvairių institucijų dokumentuose fiksuotos aplinkybės, kad galimai vaikas nuo maždaug 2024 metų pradžios ar 2023 metų pabaigos gyveno su ieškovu. To nepaneigia ir byloje pateikti šalių susirašinėjimai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo metu nuo 2025 m. rugpjūčio 22 d. taip pat jau yra praėję beveik 5 papildomi mėnesiai, kuomet šalių nepilnametis vaikas gyvena su ieškovu. Be to, byloje nėra ginčo, kad šiuo metu šalių nepilnametis vaikas lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, kuri yra ieškovo gyvenamojoje vietovėje ir kad jos lankymu rūpinasi ieškovas. Atsakovės priešieškinyje nurodoma, kad šalių gyvenamąsias vietoves skiria apie 60 kilometrų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad siekiant tiek gyvenamosios, tiek ugdymo aplinkos stabilumo, šiuo atveju teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – nustatytos nepilnamečio šalių vaiko laikinos gyvenamosios vietos su ieškovu nėra pagrindo keisti.

41. Atsakovė atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir nesprendė klausimo kaip bus įgyvendinta vaiko teisė bendrauti su skyrium gyvenančia vaiko motina, o šalių nepilnamečio vaiko tėvas piktnaudžiauja tėvo valdžia ir visiškai neužtikrina vaiko ir motinos bendravimo.

42. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

43. Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Taigi minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tačiau pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

44. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik, jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas).

45. Taigi, kaip nurodyta, skyrium gyvenančios mamos bendravimo su vaiku tvarką tėvai turėtų nusistatyti tarpusavio susitarimu ir tik tuomet jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą turi spręsti teismas. Šiuo atveju, nei ieškovas, nei atsakovė nepateikė prašymo nustatyti laikiną atsakovės bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką kol bus nagrinėjama byla ir nepateikė, nepasiūlė laikinos bendravimo tvarkos variantų. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad ginčo tarp ieškovo ir atsakovės dėl bendravimo su vaiku, nėra ir kad atsakovei pageidaujant su sūnumi bendrauti, tą daryti jokių kliūčių nekyla, todėl reikalavimo dėl bendravimo tvarkos nustatymo, nereiškia. Tuo tarpu atsakovė priešieškiniu reikalauja nustatyt ieškovo bendravimo su vaiku tvarką. Byloje išvadą duodančios institucijos išvadoje nurodyta, kad šalys dėl vaiko bendravimo susitaria draugiškai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė manydama, kad bylos nagrinėjimo metu galimai yra pažeidžiama jos ir vaiko bendravimo teisės, pirmiausia ji pati turėtų kreiptis į teismą prašydama nustatyti laikiną jos su vaiku bendravimo tvarką ir pateikti jos manymu tinkamiausią jai ir vaikui galima bendravimo tvarkos variantą. Nesant tokiam prašymui ir nesant aiškių ir konkrečių duomenų dėl ginčų ar konfliktų tėvams sprendžiant klausimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, teismas šio klausimo spręsti savo iniciatyva neturėjo pagrindo. Kita vertus, pirmiausia patiems tėvams turėtų būti lengviau spręsti kiek jų manymų jie ir (ar) jų vaikas galėtų maksimaliai bendrauti ir atsižvelgiant į tai siūlyti nustatyti vienokią ar kitokią bendravimo tvarką.

46. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į pagrindinius ir esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai ir argumentai kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo laikytina teisėta ir pagrįsta.

48. Pažymėtina, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

49. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiam nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Priimti su atskiruoju skundu teikiamus įrodymus.

Atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.