Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. S., T. S. ir V. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. S., T. S. ir V. Š. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 284 straipsnyje, ir kiekvienam jų paskirta 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda. Iš nuteistųjų lygiomis dalimis priteista nukentėjusiajam V. P. 2 953,50 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

11. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų nuteistųjų apeliacinių skundų matyti, kad jais iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, jog nuteistųjų veiksmuose nustatyti BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, dėl to, apeliantai prašo juos išteisinti, o apeliacinių skundų netenkinus prašoma sumažinti nuteistiesiems paskirtas bausmes.

12. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

13. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad nesutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu J. S. veiksmų kontekste bei dalyje dėl T. S. ir V. Š. inkriminuoto nukentėjusiosios A. P. buto durų spardymo epizodo. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nebuvo tinkamai išspręsti klausimai dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių bei nukentėjusiojo V. P. naudai priteistinų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti patirtų išlaidų individualizavimo. Dėl to šiose dalyse pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

Dėl V. P. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio

15. Pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis 1 dalis), o teismo nuosprendis grindžiamas tiesiogiai ištirtais įrodymais, t. y. įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, kiekvieno proceso dalyvio parodymai turi būti analizuojami konkrečioje byloje, jų patikimumas nustatomas įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai skirtingose bylose nagrinėjamos aplinkybės dėl to paties įvykio yra susijusios, išvados dėl asmens kaltumo gali (ir turi) būti grindžiamos būtent konkrečioje baudžiamojoje byloje išnagrinėtais ir teismo įvertintais įrodymais, kaip tai nustatyta BPK normose, reglamentuojančiose nagrinėjimo teisme ribas, įrodinėjimą baudžiamajame procese ir nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, pagrindimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3-648/2021, 2K-142-303/2021). Pasisakydamas dėl dviejų skirtingų, tačiau susijusių, baudžiamųjų bylų, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad galimi atvejai, kai, esant specifinei abipusių grumtynių (muštynių) situacijai, vienas prieš kitą smurtavę asmenys nuteisiami dėl padarytų neteisėtų veiksmų vienas prieš kitą (nenustačius būtinosios ginties situacijos (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys)) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021).

16. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi baudžiamojo proceso įstatymu ir remdamasi aptarta teismų praktika pabrėžia, kad V. P. pripažinimas kaltu kitoje baudžiamojoje byloje dėl to paties įvykio metu padarytos nusikalstamos veikos savaime nešalina nagrinėjamoje byloje nuteistų asmenų baudžiamosios atsakomybės. Tiek byloje surinkti duomenys turi būti vertinami, tiek ir galutinės teismo išvados daromos bei šių išvadų teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas būtent nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste.

Dėl įrodymų vertinimo ir J. S. veikos kvalifikavimo

17. Nagrinėjamu atveju J. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad jos sutuoktinio T. S. ir jų kaimyno V. P. konflikto metu laikė pastarąjį už rankos ir kita ranka šiam draskė galvą, veidą bei rankas, tokiu elgesiu trukdė nukentėjusiajam V. P. gintis nuo T. S. smurtinių veiksmų. Tokie J. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažinti įžūliu elgesiu bei vandališkais veiksmais, kuriais nuteistoji viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, dėl to J. S. pripažinta kalta padariusi BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, nesutinka su tokia apylinkės teismo išvada.

18. Iš baudžiamosios bylos duomenų visumos matyti, kad aplinkybė, jog J. S. laikė nukentėjusįjį V. P. ir jį apdraskė, buvo grindžiama išimtinai nukentėjusiųjų parodymais. Pabrėžtina, kad pirminiame V. P. pareiškime nėra minima nei pati J. S., nei jos atlikti galimai neteisėti veiksmai, pareiškimas buvo surašytas išimtinai tik dėl T. S. ir V. Š. nukentėjusiojo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų (1 t., b. l. 1-2). Nukentėjusysis V. P. tik apklausos metu nurodė, kad J. S. jam trukdė gintis, nes laikė kairę jo ranką ir apdraskė šios rankos plaštaką (1 t., b. l. 26-28). Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo motina, taip pat nukentėjusiąją pripažinta A. P., ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog J. S. buvo suėmusi V. P. už dešinės rankos, o kita savo ranka draskė jam galvą, veidą ir rankas (1 t., b. l. 41-43). Šiame kontekste pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-458/2021). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. P. nurodė tik tai, kad J. S. jį laikė už rankos ir draskė (2 t., b. l. 110-112). Taigi, kaip matyti, J. S. inkriminuoti veiksmai dėl V. P. galvos ir veido draskymo buvo nustatyti išimtinai pagal nukentėjusiosios A. P. nurodytas aplinkybes, nes pats nukentėjusysis proceso pradžioje akcentavo tik rankų apdraskymą, o tolesnio proceso metu patirtų sužalojimų nedetalizavo. Pažymėtina, kad pati J. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. P. paplekšnojo per petį, jog šis paleistų T. S., kuris dėl patiriamo skausmo rėkė, nes V. P. laikėsi T. S. įsikandęs į ranką (1 t., b. l. 122-123). Duodama parodymus pirmosios instancijos teisme J. S. iš esmės nurodė tapačias aplinkybes, kad pradėjo traukti V. P. per petį, nes šis nepaleido jos sutuoktinio įsikąstos rankos (2 t., b. l. 6-7).

19. Nagrinėjamu atveju J. S. inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų neabejotinai nepagrindžia ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 42/2020 (01), kurioje konstatuoti V. P. sužalojimai nėra individualizuoti pagal tai, kokiu fiziniu poveikiu jie buvo padaryti (1 t., b. l. 38-39). Be to, kaip teisingai pažymima nuteistosios apeliaciniame skunde, V. P. apie tariamai jos atliktus smurtinio pobūdžio veiksmus nenurodė ir jam padarytus sužalojimus nustatinėjusiam specialistui. Pabrėžtina tai, kad teismo posėdyje apklausiamas specialistas Dmitrijus Fominas (Dmitrij Fomin) nurodė, jog V. P. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek nagais, tiek ir kitais daiktais, nes nagai neturi specifikos (3 t., b. l. 30). Taigi iš specialisto paaiškinimų galima daryti išvadą, kad nagais padaryti sužalojimai nepasižymi specifiniais liekamaisiais požymiais, dėl to, nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra galimybės neabejotinai spręsti, kad sužalojimai ant V. P. galvos, veido ir rankų yra padaryti būtent J. S. veiksmais. Šių išvadų nepaneigia ir 2020 m. sausio 2 d. Į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokolas, kuriame užfiksuoti ant V. P. veido ir rankos užfiksuoti nubrozdinimai ir įdrėskimas, nes nėra pašalinta abejonė, kad šie sužalojimai galėjo kilti muštynių su T. S., V. Š. metu ar nukentėjusiajam V. P. šokant į lauką per langą.

20. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį būtina asmens veiksmuose nustatyti būtinuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Tačiau dėl padarinių kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-124-719/2022). Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje esančių duomenų visuma sudaro pagrindą neabejotinai spręsti, kad, net jeigu J. S. iš tiesų būtų laikiusi V. P. už rankos, o ne tik traukusi už peties, kaip pati nurodo, savaime tokie veiksmai nelaikytini nusikalstamais. Nagrinėjamu gi atveju, akivaizdu, kad apeliantė siekė nutraukti V. P. ir T. S. konfliktą, be to, V. P. buvo įsikandęs apeliantės sutuoktiniui į ranką, dėl to ji siekė šiam pagelbėti. Šios aplinkybės pagrindžia, kad J. S. veiksmai nebuvo nukreipti į visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, dėl to, nėra pagrindo teigti, kad nuteistoji bent jau bendrais bruožais suvokė, jog dėl jos veiksmų (V. P. rankos laikymo ar patraukimo už peties) kils baudžiamajame įstatyme numatyti pavojingi padariniai. Be kita ko, byloje nustatytos aplinkybės neleidžia teigti, kad J. S. savo veiksmais siekė sužaloti nukentėjusįjį V. P. ar sukelti jam fizinį skausmą. Taigi, šių aplinkybių visumos pagrindu konstatuotina, kad J. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138-489/2022). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, skundžiamu nuosprendžiu J. S. kaltė dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo grindžiama prielaidomis, jos neginčijamai nepatvirtino byloje surinktų įrodymų visuma. Tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, J. S. nepadarius nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atitinkamai, neįrodžius, kad J. S. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, iš jos V. P. naudai nepagrįstai priteista lygiomis dalimis su T. S. ir V. Š. atlyginti nukentėjusiojo patirtas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti skirtas išlaidas. Šioje dalyje pirmosios instancijos nuosprendis taip pat naikintinas.

Dėl T. S., V. Š. veikų kvalifikavimo ir būtinosios ginties

23. T. S. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu dėl to, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu bei vandališkais veiksmai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Iš T. S. pareikšto kaltinimo turinio matyti, kad iš esmės jam inkriminuojami trys epizodai, t. y. jog: 1) T. S. spyrė V. P. į krūtinės sritį, o šiam nukritus sudavė ne mažiau kaip 8 smūgių į įvairias kūno vietas, po to nukentėjusįjį smaugė, o nukentėjusiajai A. P. gelbstint sūnų (V. P.) sudavė jai rankomis į krūtinę ties kairiu petimi ir į nugarą bei užsuko ranką, t. y. nežymiai sutrikdė jai sveikatą; 2) kartu su V. Š., priėję prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), reikalavo atidaryti duris ir pradėjo jas spardyti; 3) kartu su V. Š. prie namo laiptinės mušė nukentėjusįjį V. P., suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, dėl to V. P. buvo nustatyti 24 trauminiai poveikiai, kurie tiek visumoje, tiek atskirai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina, kad dėl pastarųjų dviejų epizodų buvo kaltinamas bei pripažintas kaltu ir V. Š., dėl to analizuodamas šiuos du epizodus apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl abiejų nuteistųjų pripažinimo kaltais pagrįstumo.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad T. S. veiksmų visuma jam inkriminuotuose epizoduose Nr. 1 ir Nr. 3, o V. Š. veiksmai epizode Nr. 3 atitinka BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, todėl skundžiamu nuosprendžiu jie pagrįstai pripažinti kaltais. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodytas epizodas Nr. 2 T. S. bei V. Š. inkriminuotas nepagrįstai dėl toliau šiame procesiniame sprendime dėstomų motyvų.

25. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatyta nusikalstama veika – nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš straipsnio dispozicijoje įtvirtintų savarankiškų alternatyvių būdų: įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybišku tyčiojimusi, vandališkais veiksmais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124-719/2022).

26. Iš 2020 m. sausio 3 d. surašyto V. P. protokolo–pareiškimo matyti, kad, nukentėjusiojo teigimu, 2020 m. sausio 1 d. vykusio konflikto metu jis buvo sumuštas T. S. ir V. Š. (1 t., b. l. 1-2). Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis V. P. nuosekliai teigė, kad jam būnant namo laiptinės pirmame aukšte T. S. jam spyrė į krūtinę bei rankomis ir kojomis sudavė aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas (1 t., b. l. 26-28; 2 t., b. l. 110-112). Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiosios A. P. proceso metu duoti parodymai, kurie esminėse detalėse sutampa su nukentėjusiojo parodymais (1 t., b. l. 41-43; 2 t., b. l. 158-160). A. P. pati yra pripažinta nukentėjusiąją bei yra nukentėjusiojo V. P. motina ir, nors ši aplinkybė pati savaime neduoda pagrindo jos parodymų laikyti nepatikimais, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į galimą nukentėjusiųjų suinteresuotumą proceso baigtimi, jų parodymais remiasi tiek, kiek jie atitinka kitą įrodomąją bylos medžiagą, tarp jos ir objektyviuosius bylos duomenis.

30. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos įsitikinimu, aptartų duomenų visuma pagrindžia, kad 2020 m. sausio 2 d. tarp T. S. ir V. P., o vėliau ir tarp šių asmenų bei V. Š. vykusio konflikto metu nukentėjusysis V. P. buvo sužalotas. Šių išvadų nepaneigia ir apelianto T. S. skunde nurodomi teiginiai, kad V. P. neprašė medikų pagalbos, o, priešingai, juos ir policijos pareigūnus iškeikė. Toks V. P. elgesys nešalina nuteistųjų T. S. ir V. Š. atsakomybės dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nes pats nesikreipimo medicininės pagalbos faktas nepaneigia smurtinių nuteistųjų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu ir objektyviais duomenimis užfiksuotų nukentėjusiajam V. P. padarytų sužalojimų.

31. Be kita ko, T. S. yra inkriminuota ir ta aplinkybė, kad jis sudavė A. P. į krūtinę ir į nugarą bei užsuko ranką. Viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad, jai gelbstint sūnų (V. P.), T. S. jai sudavė anksčiau nurodytus smūgius (1 t., b. l. 41-43; 2 t., b. l. 158-160). Jos nuoseklius parodymus patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 91/2020 (01), kuria A. P. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas: nustatytos poodinės kraujosrūvos krūtinės ląstos priekinio paviršiaus kairėje pusėje, kairio peties nugariniame paviršiuje ir dešiniame dilbyje (1 t., b. l.52). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nukentėjusiosios A. P. patirti sužalojimai padaryti T. S. inkriminuotais veiksmais.

32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į netiksliai T. S. pareikštame kaltinime nurodytą aplinkybę, kad 2020 m. sausio 1 d., apie 21.20 val., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje konfliktas įvyko prie buto Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje surinktais duomenimis įrodyta, kad konfliktas tarp T. S. ir V. P. bei jo motinos A. P. vyko namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tačiau ne prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno J. S. ir T. S.. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, dėl minėtos aplinkybės, susijusios su V. P. bei jo motinos A. P. sužalojimo vieta, sprendžia, kad T. S. juos sužalojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje. Be kita ko, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinus J. S., kaip nepadariusią nusikalstamos veikos, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų T. S. nusikalstamos veikos aplinkybių šalintinos aplinkybės, susijusios su J. S. inkriminuotais veiksmais. Pažymėtina ir tai, kad šių aplinkybių pašalinimas nedaro įtakos nuteistojo veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnį.

33. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis iš esmės nukentėjusiųjų parodymais, padarė išvadą, kad T. S. ir V. Š. reikalavo atidaryti buto Nr. (duomenys neskelbtini) duris bei šias spardė. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka ir sprendžia, kad bylos duomenimis nebuvo įrodyta, jog nuteistieji spardė buvo Nr. (duomenys neskelbtini) duris ir kad jos apskritai šio įvykio metu buvo spardomos. Šiame kontekste pabrėžtina tai, kad nukentėjusieji teigė, jog buvo trankomos ir spardomos būtent A. P. buto, t. y. buto Nr. (duomenys neskelbtini), durys, tuo tarpu nuteistiesiems pareikštame kaltinime nurodoma, kad jie spardė buto Nr. (duomenys neskelbtini) duris, nors šiame bute gyveno nukentėjusysis V. P.. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas T. S. ir V. Š. pripažino kaltais dėl veiksmų, kurie netgi nesutampa su aplinkybėmis, kurias pats teismas laikė nustatytomis.

35. Šio epizodo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į nukentėjusiųjų prie baudžiamosios bylos medžiagos pridėtas nuotraukas, kuriose, jų teigimu, matomi nukentėjusiosios A. P. buto durims padaryti apgadinimai. Iš nuotraukose matomų duomenų, taip pat ir nukentėjusiųjų atstovės teigimu, durų nuotraukos buvo darytos 2021 m. balandžio 29 d. (2 t., b. l. 115-130). Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina, kad šioje fotografijose matyti tam tikri buto durų defektai, tačiau, atsižvelgiant į šių nuotraukų fiksavimo laiką, jos negali būti vertinamos kaip patvirtinančios 2020 m. sausio 1 d. vykusio įvykio metu nuteistųjų atliktus veiksmus. Juo labiau, kad byloje nenustatyta objektyvių priežasčių, kodėl tariamai nuteistųjų padaryti durų apgadinimai negalėjo būti užfiksuoti iš karto ar netrukus po įvykio. Vadinasi, T. S. ir V. Š. kaltinimą dėl buto durų spardymo patvirtina tik nukentėjusiųjų parodymai. Spręstina, kad nukentėjusiųjų parodymų neginčijamai nepatvirtina kiti įrodomieji bylos duomenys, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. S. ir V. Š. nukentėjusiosios A. P. buto durų spardymas inkriminuotas nepagrįstai. Tai sudaro pagrindą šią aplinkybę šalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio aprašomosios dalies (įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybės).

36. Be kita ko, T. S. ir V. Š. inkriminuota aplinkybė, kad jie prie namo laiptinės ėmė mušti nukentėjusįjį V. P., suduodami ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas. Šias aplinkybes pagrindžia nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai. Teismo vidinį įsitikinimą dėl jų nurodytų aplinkybių buvimo sustiprina liudytojos G. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Liudytoja teigė mačiusi, kaip lauke T. S. mušėsi su V. P., o į jų grumtynes įsijungė ir V. Š. (1 t., b. l. 62-63). Nors teisminio nagrinėjimo metu liudytoja nepatvirtino šių pačios nurodytų aplinkybių, teigdama, kad nematė, jog minėti asmenys muštųsi trise, o parodymų protokolą ikiteisminio tyrimo metu pasirašė neskaičiusi (2 t., b. l. 107), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie liudytojos teiginiai laikytini deklaratyviais, nes pagal byloje esantį 2020 m. gegužės 28 d. proceso veikslo protokolo specialųjį priedą prie liudytojos apklausos matyti, jog pati liudytoja savo ranka parašė, kad protokolą perskaitė ir pasirašė (1 t., b. l. 64).

37. Nukentėjusysis nuo proceso pradžios nuosekliai teigė, kad jį sumušė būtent T. S. ir V. Š.. Be kita ko, aplinkybę, kad prie namo laiptinės vyko grumtynės patvirtina ir pačių nuteistųjų, nukentėjusiosios A. P. bei liudytojų G. D. ir J. R.–Š. parodymai, nors skirtingi proceso dalyviai nurodo skirtingus grumtynių iniciatorius, t. y. nukentėjusieji nurodo, kad V. P. buvo užpultas V. Š. ir T. S., o nuteistieji bei vieno iš nuteistųjų žmona liudytoja J. R.–Š. teigia, jog grumtynes inicijavo V. P.. Šiame kontekste pabrėžtina, kad net jeigu konfliktą pradėjo būtent nukentėjusysis, tai nešalina nuteistųjų T. S. ir V. Š. atsakomybės dėl smurtinių veiksmų, kuriuos jie atliko. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-124-719/2022 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad nuteistiesiems lauke prie laiptinės egzistavo realus ir akivaizdus pavojus, o fizinį smurtą naudojo ne tik gynybos nuo nukentėjusiojo taip pat smurtinių veiksmų, tačiau ir puolimo tikslais. Šią išvadą pagrindžia tai, kad sužalojimai V. P. buvo padaryti net 24 trauminiais poveikiais, dėl to nėra pagrindo spręsti, kad nuteistieji fiziniais veiksmais tik gynėsi patys nuo juos puolančio nukentėjusiojo. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistieji buvo dviese (pažymėtina, kad V. Š. apskritai specialiai atvyko į (duomenys neskelbtini) esantį namą pas seserį (J. S.) ir jos sutuoktinį, nors konflikto pradžioje buvo savo namuose), o nukentėjusysis buvo vienas ir neblaivus (V. P. iškvėptame ore alkoholio koncentracija buvo 1,58 promilės (1 t., b. l. 71)). Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad ir pats nukentėjusysis buvo aktyvus ir jo veiksmai taip pat buvo sąlygoti puolamųjų tikslų, tačiau nepriklausomai nuo smurtinių veiksmų iniciatoriaus nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad konfliktas peraugo į abipuses muštynes, kuriose nė viena iš konflikto pusių nelaikytina besiginančiąja.

38. Apibendrindamas, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad išanalizuotų ir aptartų duomenų visuma pagrindžia, jog abu nuteistieji 2020 m. sausio 1 d. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo V. P. atžvilgiu.

39. Kaip jau buvo minėta, T. S. ir V. Š. nuteisti dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes T. S. ir V. Š. nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas pasireiškė įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį (jo mušimas) viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012, 2K-164-387/2022).

40. Nagrinėjamu atveju nuteistojo T. S. veiksmai, net ir pašalinus aplinkybes dėl nukentėjusiosios buto durų spardymo, atitinka teismų praktikoje formuojamą įžūlaus elgesio sampratą. Akivaizdu, kad fizinio smurto, o šiuo atveju intensyvaus smurto, naudojimas laikytinas moralės ir visuomenėje priimtų elgesio normų požiūriu nepriimtinu. Dėl intensyvaus fizinio smurto panaudojimo viešoje vietoje V. P. atžvilgiu pagrįstai pripažinta, kad V. Š. veiksmai taip pat pasireiškė įžūliu elgesiu.

41. Kaip jau buvo minėta anksčiau, viešosios tvarkos pažeidimas kaip nusikalstama veika gali pasireikšti alternatyviais veiksmais, taip pat ir vandališkais veiksmais. Vandalizmu paprastai pripažįstamas nemotyvuotas, betikslis, beprasmis turto, kuris turi kultūrinę, inžinerinę ar kitokią socialinę vertę, gadinimas, niokojimas ar naikinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-29/2012, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021, 2K-14-387/2022). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, T. S. ir V. Š. veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip vandališki, nes jie neatitinka teismų praktikoje formuojamos vandališkų veiksmų sampratos. Dėl šios priežasties iš pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamų veikų aplinkybių šalintinas požymis, kad T. S. bei V. Š. veiksmai pasireiškė ne tik įžūliu elgesiu, bet ir vandališkais veiksmais. Atkreiptinas dėmesys, kad iš skundžiamo nuosprendžio motyvų turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistieji pažeidė viešąją tvarką, nes viešoje vietoje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu necenzūrinių žodžių vartojimu, nežymaus sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Taigi, kaip matyti, vandališki veiksmai nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti. Šio požymio pašalinimas nedaro įtakos nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nesunkina jų teisinės padėties.

42. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnį, be kita ko, būtina nustatyti, kad asmuo įžūliai elgėsi būtent viešoje vietoje. Teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, jog BK 284 straipsnio prasme viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-488/2012, 2K-367/2012, 2K-27/2013 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad šiame kontekste kitais įvykio vietoje galinčiais atsirasti asmenimis laikomi tiesiogiai įvykyje nedalyvaujantys asmenys, t. y. bet kokie asmenys, išskyrus kaltininką ir nukentėjusįjį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-628/2021). Pabrėžtina, kad teismų praktikoje vieša vieta pripažįstama gatvės, aikštės, parkai, stadionai, įmonės, įstaigos ir organizacijos, darželiai, mokyklos, prekybos centrai, restoranai, kavinės, klubai ir kitos pasilinksminimo vietos, sporto klubai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-398/2006), namo kiemai ir laiptinės, be to, net ir privačioje vietoje – bute atlikti kaltininko veiksmai, jei jie sutrikdo to namo gyventojų rimtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.: 2K-241/2009, Nr. 2K-152-689/2021). Nagrinėjamu gi atveju T. S. smurtinius veiksmus atliko namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje ir lauke prie laiptinės, o V. Š. – tik prie šio namo laiptinės. Įvykio vietoje bet kuriuo metu galėjo pasirodyti kitų žmonių – tiek paties daugiabučio gyventojų, tiek ir pašalinių asmenų. Taigi remiantis teismų praktika nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistųjų T. S. ir V. Š. neteisėti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje.

43. Pabrėžtina, kad BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, tai reiškia, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-976/2021).

44. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad nagrinėjamu atveju kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, patvirtina ne tik tai, kad viešoje vietoje, daugiabučio namo laiptinėje ir prie jos, vakaro metu, t. y. apie 21.20 val., kitų asmenų atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, tačiau ir tai, jog nuteistųjų įžūlius, teisės ir moralės požiūriu nepriimtinus veiksmus matė ir pašaliniai asmenys. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nukentėjusiųjų ir nuteistųjų konfliktas neapsiribojo tik poveikiu jiems patiems, kadangi šį konfliktą iš dalies matė J. S. ir T. S. kaimynė G. D., taip pat nuteistojo V. Š. sutuoktinė J. R.– Š.. Be kita ko, dėl įvykusio konflikto buvo iškviesti policijos pareigūnai. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tiek T. S., tiek ir V. Š. bent jau bendrais bruožais suprato, kad jų smurtinis ir elementarioms moralėms normoms prieštaraujantis elgesys sutrikdys visuomenės rimtį ar tvarką, taigi, veikė tiesiogine tyčia.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

45. Skundžiamu nuosprendžiu visiems nuteistiesiems paskirtos vienodo dydžio, t. y. 75 MGL (3 750 Eur) dydžio, baudos. Be to, iš visų trijų nuteistųjų lygiomis dalimis nuspręsta priteisti V. P. 2 953,50 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas tokio paties dydžio bausmes nevienodo pavojingumo ir intensyvumo veiksmus atlikusiems nuteistiesiems, pažeidė bausmės bei baudžiamosios atsakomybės teisinių pasekmių individualizavimo principą. Be kita ko, skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo patirtos išlaidos nepagrįstai iš nuteistųjų priteistos lygiomis dalimis. Tai sudaro pagrindą šiose dalyse skundžiamą nuosprendį keisti.

46. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs ir bausmę skiriantis teismas privalo nustatyti bei įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistam asmeniui skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

47. Bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

48. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Pagal kasacinio teismo praktiką bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022).

49. Skundžiamu nuosprendžiu T. S. bei V. Š. pripažinti kaltais padarę BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurią sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Vadovaudamasis bausmių skyrimo taisyklėmis baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas turi nuspręsti, kuri iš nusikalstamos veikos sankcijoje numatytų bausmių ir koks jos dydis yra pakankamas, kad būtų pasiekti bausmės tikslai ir taip užtikrintas jos paskirties įgyvendinimas.

50. Nusikaltimas, dėl kurio padarymo kaltais pripažinti T. S. ir V. Š., pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, už kurį, vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktu, gali būti skiriama nuo 50 MGL iki 2 000 MGL dydžio bauda. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda.

51. Pirmiausia, teisėjų kolegija pasisako dėl T. S. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, konstatuodama, kad atsižvelgiant į skundžiame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus darytina išvada, jog apylinkės teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, remdamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir išanalizavo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad T. S. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, o jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad skiriant baudos bausmę buvo analizuoti bei įvertinti ir nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys – T. S. yra neteistas (1 t., b. l. 102), baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 98). Atkreiptinas dėmesys, kad net ir nenustačius nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių skundžiamu nuosprendžiu T. S. nustatytas žymiai mažesnis nei pagal baudžiamąjį įstatymą už nesunkų nusikaltimą galimas baudos bausmės vidurkis. Pabrėžtina ir tai, kad, nors pagal byloje esančio SODROS išrašo duomenis T. S. dirbo iki 2018 m. rugsėjo 29 d. (1 t., b. l. 101), tačiau iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, jog T. S. dirba, nors ir gauna minimalią mėnesinę algą bei turi kreditorinių įsipareigojimų. Be kita ko, nuteistasis T. S. prašo sumažinti jam paskirtos baudos dydį, argumentuodamas tuo, jog turi du nepilnamečius vaikus. Vis dėlto, ši aplinkybė egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau tai nesulaikė nuteistojo T. S. nuo neteisėtų veiksmų atlikimo (1 t., b. l. 100; 2 t., b. l. 100-101). Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad neigiamos pasekmės, kurias sukelia nuteistam asmeniui skiriama bausmė, yra neišvengiamos. Nors bausmės tikslai turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį, tačiau nubaudimo tikslas yra neatsiejama bausmės dalis. Išdėstytų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu T. S. teisėtai ir pagrįstai paskirta baudos bausmė, nustatant jos dydį artimą minimaliam, t. y. 75 MGL. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimo dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio teisingumo nepaneigia ir tai, kad šiuo procesiniu sprendimu skundžiamas nuosprendis buvo pakeistas, nes nusikalstamos veikos epizodai dėl smurtinių veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo pripažinti įrodytais.

52. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020). Kaip jau buvo nurodyta, nuteistajam V. Š. skundžiamu nuosprendžiu paskirta tokio paties dydžio bauda, kaip ir nuteistajam T. S.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas parinko tinkamą bausmės rūšį, tačiau netinkamai įvertino V. Š. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir nustatė neproporcingą baudos dydį.

53. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad V. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą. Jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – V. Š. anksčiau neteistas (1 t., b. l. 87), nors nuteistasis iki nusikalstamos veikos padarymo buvo baustas administracine tvarka, tačiau padaryti administraciniai nusižengimai susiję su Kelių eismo taisyklių nesilaikymu (1 t., b. l. 83). Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad nuteistasis V. Š. yra dirbantis (1 t., b. l. 86), darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l.97), yra vedęs, turi du nepilnamečius vaikus (1 t., b. l. 85; 2 t., b. l. 98-99). Šios aplinkybės taip pat egzistavo nusikalstamos veikos padarymo metu, kaip ir nuteistojo T. S. atveju, tačiau svarbu įvertinti tai, kad T. S. ir V. Š. atlikti neteisėti veiksmai esmingai skyrėsi savo intensyvumu, kadangi bylos duomenimis įrodyta, jog T. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą A. P., o V. P. atžvilgiu smurtinius veiksmus atliko ne tik prie namo laiptinės (kaip V. Š.), tačiau ir laiptinėje. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nuteistajam V. Š. paskyrė per griežtą bausmę. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl V. Š. paskirtos bausmės keistinas ir V. Š. skirtina 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Dėl nukentėjusiųjų patirtų išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

54. Nors nuteistųjų apeliaciniuose skunduose tiesiogiai neišreiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nukentėjusiajam priteistinų išlaidų klausimo, tačiau iš skundų turinio matyti, kad nuteistieji iš esmės nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvados dėl jų pripažinimo kaltais, dėl to, teisėjų kolegija pasisako ir nukentėjusiajam priteistų patirtų atstovavimo išlaidų kontekste.

55. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192-489/2019).

56. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo teikiamos sąskaitos už nukentėjusiesiems suteiktas teisines paslaugas, iš viso V. P. naudai buvo prašoma priteisti 2 953,50 Eur (3 t., b. l. 46-47). Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamoji byla, nors ir dėl trijų kaltinamųjų, tačiau nebuvo sudėtinga ar didelės apimties, be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nukentėjusiųjų atstovės teikiami prašymai buvo nesudėtingi, standartinio pobūdžio, jais nebuvo keliami sudėtingi teisiniai klausimai, tačiau net ir teisingai nustatęs šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai priteisė pilną nukentėjusiųjų atstovės prašomą sumą. Sprendžiant priteistinų išlaidų klausimą, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į nuteistųjų turtinę padėtį. Nagrinėjamu gi atveju, T. S., nors yra dirbantis, tačiau, nuteistojo teigimu, gauna minimalią mėnesinę algą. Be to, tiek T. S., tiek ir V. Š. su sutuoktinėmis augina po du mažamečius vaikus. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu priteista suma yra per didelė, todėl mažintina iki 1 700 Eur.

57. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog BPK 105 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad jeigu byloje kaltais pripažinti keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiajam priteistinų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti patirtų išlaidų klausimą, neatsižvelgė į nuteistųjų dalyvavimo konflikte bei jo metu atliktų veiksmų intensyvumą ir nepagrįstai nukentėjusiojo V. P. patirtų išlaidų atlyginimą nusprendė priteisti iš visų nuteistųjų lygiomis dalimis, dėl to, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas, nustatant, kad iš nuteistojo T. S. V. P. naudai priteistina 900 Eur, o iš V. Š. – 800 Eur advokato teisinėms paslaugoms apmokėti skirtų išlaidų.

58. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiųjų atstovė pateikė prašymą priteisti nukentėjusiųjų naudai advokatės paslaugoms apmokėti patirtas 500 Eur dydžio išlaidas.

59. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-198-303/2022). Atkreiptinas dėmesys, kad, nors nukentėjusiuosius apeliacinės instancijos teisme atstovavo kita advokatė, kuri pateikė atsiliepimą į nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame pasakė ir baigiamąją kalbą, tačiau byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, todėl 500 Eur suma laikytina per didele. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, iš kurių vienas patenkintas pilnai, o kiti tenkinti iš dalies, nukentėjusiųjų V. P. ir A. P. naudai iš viso priteistina 250 Eur: iš nuteistojo T. S.– 150 Eur, iš nuteistojo V. Š. – 100 Eur, patirtų išlaidų advokatės paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 ir 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu, 330 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistosios J. S. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų T. S. ir V. Š. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria J. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį ir jai paskirta 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – J. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių pašalinti aplinkybes, susijusias su J. S. inkriminuotais veiksmais, bei tai, kad T. S. kartu su V. Š., priėję prie nukentėjusiųjų buto Nr. (duomenys neskelbtini), reikalavo atidaryti, pradėjo duris spardyti, ir įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų aplinkybes išdėstyti taip:

„T. S. 2020 m. sausio 1 d., apie 21.20 val., (duomenys neskelbtini), esančio namo laiptinėje įvykusio konflikto metu su nukentėjusiuoju V. P. ir jo motina – nukentėjusiąja A. P., koja spyrė nukentėjusiajam V. P. į krūtinės sritį, nukentėjusiajam nukritus ant grindinio, gulinčiam sudavė rankomis ne mažiau 8 smūgių į įvairias kūno vietas: veidą, kaktą, smilkinius, ausis, pakaušį, kojomis kelis kartus spyrė į krūtinės sritį, rankas, šonus, kojas, po to rankomis suėmęs už kaklo nukentėjusįjį smaugė, po to, nukentėjusiajai A. P. gelbėjant sūnų ir tempiant jį laiptais į savo butą, T. S. sudavė jai rankomis į krūtinę ties kairiu petimi ir į nugarą, užsuko ranką, dėl to 2020 m. sausio 9 d. specialisto išvadoje Nr. G 91/2020 (01) jai nustatyta poodinė kraujosruvos krūtinės ląstos priekinio paviršiaus kairėje, kairiojo peties nugariniame paviršiuje ir dešiniame dilbyje, sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu; po to jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, šalia (duomenys neskelbtini), esančio namo laiptinės kartu su V. Š. nukentėjusįjį mušė, suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau 10 smūgių į įvairias kūno vietas: galvą, krūtinę, šonus, nugarą ir kojas, dėl to 2020 m. sausio 7 d. specialisto išvadoje Nr. G 42/2020 (01) nukentėjusiajam nustatytos poodinės kraujosruvos kaktoje, kairėje ausyje, krūtinės ląstoje, nugaros dešinėje, žastuose, kairėje kojoje; odos nubrozdinimai: kaktos dešinėje, kairėje ausyje, dešinėje smilkininėje srityje, dešiniame žande, nugaros kairėje, alkūnėse, kairėje rankoje, kairėje pažastyje, dešinėje kojoje ir kairėje blauzdoje, muštinės žaizdelės burnos gleivinėje, sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, padaryti ne mažiau kaip 24 trauminiais poveikiais, šiais savo veiksmai T. S. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

V. Š. 2020 m. sausio 1 d., apie 21.20 val., šalia (duomenys neskelbtini), esančio namo laiptinės, veikdamas bendrai su T. S. ėmė mušti nukentėjusįjį V. P., suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau 10 smūgių į įvairias kūno vietas: galvą, krūtinę, šonus, nugarą ir kojas, dėl to 2020 m. sausio 7 d. specialisto išvadoje Nr. G 42/2020 (01) nukentėjusiajam nustatytos poodinės kraujosruvos kaktoje, kairėje ausyje, krūtinės ląstoje, nugaros dešinėje, žastuose, kairėje kojoje; odos nubrozdinimai: kaktos dešinėje, kairėje ausyje, dešinėje smilkininėje srityje, dešiniame žande, nugaros kairėje, alkūnėse, kairėje rankoje, kairėje pažastyje, dešinėje kojoje ir kairėje blauzdoje, muštinės žaizdelės burnos gleivinėje, sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, padaryti ne mažiau kaip 24 trauminiais poveikiais, šiais savo veiksmai V. Š. viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką“.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria V. Š. paskirta 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda, ir skirti nuteistajam V. Š. 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kurią nukentėjusiojo V. P. naudai iš nuteistųjų lygiomis dalimis priteista 2953,50 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, ir nukentėjusiojo V. P. naudai patirtų išlaidų atlyginimui priteistą sumą sumažinti iki 1 700 Eur, nustatant, kad iš T. S. priteistina 900 Eur, o iš V. Š.– 800 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti nukentėjusiųjų V. P. ir A. P. naudai 250 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, nustatant, kad iš T. S. priteistina 150 Eur, o iš V. Š. – 100 Eur.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.