Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Reginos Gaudutienės ir Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. I. ir D. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal 284 straipsnio 1 dalį (dėl E. N. sužalojimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, bausmės, taip pat Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirta bausmė, subendrintos apėmimo būdu ir L. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl V. V. sužalojimo) L. I. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų 9 (devyniems) mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl E. N. sužalojimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų 3 (trims) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl V. V. sužalojimo) D. K. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Solidariai iš L. I. ir D. K. nukentėjusiosios R. S. naudai priteista 2 476,10 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Solidariai iš L. I., D. K. ir L. E. nukentėjusiojo E. N. naudai priteista 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš L. E. nukentėjusiojo V. V. naudai priteista 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Taip pat nuosprendžiu L. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau dėl L. E. nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. I. ir D. K. nuteisti už tai, kad L. I., būdamas nepilnametis, gimęs (duomenys neskelbtini), ir D. K. veikdami bendrininkų grupėje, tyčia nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2011 m. spalio 4 d. apie 23 val. 35 min. kieme prie (duomenys neskelbtini) namo, Šakiuose, demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį – menamą pasikėsinimą pagrobti L. I. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, pasiviję nukentėjusįjį V. S., bendrais veiksmais tyčia sudavė mažiausiai šešis smūgius rankomis ir spyrė kojomis V. S. į galvą, tuo padarydami odos nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlėje, kairiame ausies kaušelyje, kraujosruvas apatinėje lūpoje su gleivinės įtrūkimu, kairiame antakyje, kraujosruvą pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tyčia sudavė mažiausiai vienuolika smūgių rankomis ir spyrė kojomis V. S. į įvairias kūno vietas, tuo padarydami pastarajam daugybinius smulkius odos nubrozdinimus bei poodines kraujosruvas rankose, kojose ir nugaroje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat tyčia spyrė mažiausiai vieną smūgį koja V. S. į pilvo sritį, tuo padarydami pilvo sumušimą pasireiškusį kepenų plyšimu tarp dešiniosios ir kairiosios skilties, kraujosruvomis skrandžio mažosios kreivės srityje bei pasaite apie kasos galvą-kūną, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. V. S. dėl pilvo sumušimo, pasireiškusio kepenų plyšimu tarp dešiniosios ir kairiosios skilties, kraujosruvomis skrandžio mažosios kreivės srityje bei pasaite apie kasos galvą-kūną, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę mirė.

Taip pat L. I., D. K. ir L. E. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2011 m. spalio 4 d. apie 23 val. 35 min., viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje – kieme prie (duomenys neskelbtini) namo, Šakiuose, po to, kai L. I. ir D. K. pavartojo smurtą V. S. atžvilgiu, veikdami bendrininkų grupėje, demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje tyčia sudavė mažiausiai penkis smūgiais rankomis ir spyrė kojomis nukentėjusiajam E. N. į įvairias kūno vietas, tuo padarydami pastarajam poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke – vokų išoriniame kampe, dešinėje ausyje-smilkinyje, lūpų kairiame kampe-žande su muštine žaizda, pilve-kairiame šone, paviršinį odos nubrozdinimą kairiame antakyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. L. E., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje, po E. N. atžvilgiu pavartoto fizinio smurto, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, ištraukė pasislėpusį po automobiliu nukentėjusįjį V. V., tyčia ranka sudavė mažiausiai vieną smūgį į galvos sritį, tuo padarydamas pastarajam odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame antakyje, skruoste, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, L. E. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą – V. V. priklausantį turtą, o būtent: 2011 m. spalio 4 d. apie 23 val. 35 min., kieme prie (duomenys neskelbtini) namo, Šakiuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atvirai pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Nokia 2690“ 180 litų vertės, kuris buvo šalia gulinčio po automobiliu nukentėjusiojo V. V., tuo padarydamas nukentėjusiajam V. V. turtinę 180 Lt žalą.

Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jį išteisinti.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje galimas vykdytojo ekscesas – tai situacija, kai bendroji bendrininkų tyčia neapima gyvybės atėmimo, tačiau vykdytojo ekscesas galimas tik tarp bendrininkų, o nagrinėjamoje byloje bendrininkavimo iš viso nebuvo. Kita vertus, situaciją, kai buvo siekiama pamokyti nukentėjusiuosius, blogiausiu atveju galima vertinti kaip siekį nesunkiai sutrikdyti sveikatą, o mirtiną smūgį sudavęs L. I. peržengė susitarimo ribas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji L. I. ir D. K. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. I. ir D. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistieji L. I. ir D. K. apeliaciniuose skunduose skundžia tik Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendžio dalį dėl pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl V. S. nužudymo.

Apeliacinių skundų dėl L. I. ir D. K. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, dėl L. E. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį nėra gauta. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nurodytų nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, šioje bylos dalyje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Taip pat byloje nėra gauta prokuroro ar nukentėjusiųjų apeliacinių skundų dėl L. I. ir D. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl V. V. sužalojimo), dėl L. E. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl V. S. nužudymo). Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalys).

Nuteistųjų L. I. ir D. K. apeliaciniuose skunduose nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje išdėstytomis išvadomis dėl V. S. nužudymo aplinkybių, pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2006, 2K-115/2009, 2K-454/2014 ir kt.).

Įvertinusi byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl V. S. nužudymo, vertindamas įrodymus nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl L. I. ir D. K. pagrįstai pripažinti kaltais dėl V. S. nužudymo, jų padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.

Aukščiau išdėstytos įvykio aplinkybių nuteistieji neginčija, jos atitinka apklaustų asmenų parodymus ir užfiksuotų L. I. telefoninių pokalbių turinį, tačiau vėliau vykusias aplinkybes nuteistieji L. I. ir D. K. aiškina skirtingai nuo kitų byloje apklaustų asmenų.

Nuteistieji nurodo neva V. S. su draugais norėjo atimti iš L. I. telefoną, neva juos nuvažiuojančius dviračiais vijosi, kažką šūkavo. Tačiau kartu su V. S. buvę E. N., V. V., A. J., D. T. paneigė tokius nuteistųjų parodymus, nurodė, kad niekas telefono atimti iš L. I. nenorėjo, nuvažiuojančių dviračiais nuteistųjų nesivijo, pats L. I., supykęs dėl atsisakyto pirkti telefono, nuvažiuodamas dviračiu prašė palaukti, kol ateis išsiaiškinti, bet jie L. I. laukti neketino, todėl visi pradėjo eiti link E. N. nuomojamo buto. Nėra pagrindo netikėti tokiais E. N., V. V., A. J. ir D. T. parodymais, kadangi juos taip pat patvirtino visą susitikimą iš šalies mačiusios L. K. ir J. G.. Liudytojos parodė, kad niekas iš V. S. ir jo draugų nesivijo dviračiais nuvažiuojančių L. I. ir D. K.. Nenustatyta jokių duomenų, kad nurodyti asmenys būtų suinteresuoti bylos baigtimi, dėl ko sąmoningai galėtų duoti L. I. ir D. K. nepalankius parodymus.

Iki L. I. ir D. K. išvažiuojant parduoti telefono kartu su šiais buvę L. E., A. M. ir G. G. parodė, kad grįžę L. I. ir D. K. skundėsi, kad buvo užpulti, norėta iš jų atimti telefoną. D. K. taip pat parodė, kad kartu buvusių asmenų prašydami padėti išsiaiškinti su V. S. ir jo draugais nurodė, jog iš jų buvo bandyta atimti telefoną. Tuo tarpu L. I. parodymai dėl šios aplinkybės yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu pirminėse apklausose L. I. parodė, kad L. E., A. M. ir G. G. jis su D. K. nurodė, jog juos vijosi ir norėjo atimti telefoną, bet vėliau L. I. parodymus pakeitė ir parodė, kad grįžus iš susitikimo su V. S., D. K. neva pasiskundė pametęs piniginę, todėl visi išėjo ieškoti piniginės. Pastarieji L. I. parodymai prieštarauja ne tik L. E., A. M. ir G. G. parodymams, bet juos paneigė ir D. K. nurodęs, kad piniginės jis nebuvo pametęs, be to, sulaikymo metu piniginė buvo rasta pas D. K.. Iš aptartų įrodymų matyti, kad iš susitikimo su V. S. grįžę L. I. ir D. K., norėdami pateisinti fizinio smurto panaudojimą prieš V. S. ir jo draugus bei pasikviesti į pagalbą L. E., A. M. ir G. G., papasakojo šiems tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie neva bandytą atimti telefoną.

Tačiau nei E. N., nei V. V., taip pat nukentėjusiuosius besiviję L. E. ir G. G. nurodė nematę kaip buvo mušamas V. S..

L. I. dėl įvykusių muštynių parodė, kad pirmieji puolė būtent nukentėjusieji, jis neva sudavęs vieną smūgį jį puolusiam E. N., o tuo metu D. K. mušęsis su V. S., atsisukęs, pamatė, kad D. K. spardė gulintį V. S.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje L. I. parodė, kad D. K. šokinėjo V. S. ant galvos, ir tik vėlesnėse apklausose pakeitė parodymus bei aiškino matęs, kaip D. K. spardė V. S. į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į pilvą. Tačiau pažymėtina tai, kad pirminius parodymus L. I. pakeitė kai jau buvo nustatyta V. S. mirties priežastis, kurią lėmė sužalojimas paaiškinamas vienu smūgiu koja į pilvo sritį.

Be to, L. I. parodymus, kad jis nemušė V. S. paneigia specialisto išvadoje Nr. 11-178 (12), 11-405 (12) nustatytos aplinkybės, jog ant V. S. darbužių rasta tamsiai pilkos spalvos porolono mikrodalelių, kurios yra vienodos su L. I. sportinių batų porolonu, bei jog ant tirti pateiktų L. I. sportinių kelnių rastas juodas viskozės pluoštas, ant sportinių batų – pavieniai juodi viskozės pluoštai, kurie yra vienodi su V. S. kelnių audeklo atitinkamais pluoštais (t. 1, b.l. 82-90). Remiantis teismo posėdyje apklaustos specialisto išvadą surašiusios ekspertės D. S. V. paaiškinimais, mikrodalelės nuo vienų drabužių kitiems galėjo persiduoti tik drabužių tarpusavio kontakto metu.

Tuo tarpu D. K. dėl V. S. sumušimo aplinkybių parodė, kad pasivijus V. S. pirmasis smūgį ranka į galvos sritį šiam sudavė L. I., po to V. S. porą kartų ranka į galvą sudavė ir jis, V. S. nugriuvo, tada palikęs gulintį V. S. nuėjo prie E. N., kuriam taip pat sudavė ranka į galvos sritį, eidamas link E. N. matė, kaip L. I. spardo gulintį V. S.. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. K. parodymai dėl muštynių aplinkybių proceso metu kito. Pirminėse apklausose D. K. nurodė vienas sudavęs V. S. 3-4 smūgius ranka į galvą, po ko V. S. nugriuvęs, tokius savo parodymus D. K. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, bet vėliau parodymus pakeitė, nurodydamas, kad pirmas ranka V. S. sudavė L. I., tik po to sudavė jis, taip pat parodė matęs kaip L. I. spardė nugriuvusį V. S..

Kadangi tiek L. I., tiek D. K. parodymai dėl V. S. sumušimo aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje, taip pat kitiems bylos įrodymams, neatitinka teismo medicinos eksperto atlikto tyrimo metu nustatytų V. S. sužalojimų pobūdžio ir skaičiaus – V. S. nustatyti sužalojimai padaryti dėl mažiausiai aštuoniolikos trauminių poveikių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų parodymus dėl V. S. sumušimo aplinkybių vertino kritiškai bei nustatydamas tikrąsias fizinio smurto prieš V. S. naudojimo aplinkybes rėmėsi liudytojo A. M. parodymais, kuris vienintelis parodė matęs fizinio smurto naudojimo prieš V. S. aplinkybes.

Nėra pagrindo sutikti su nuteistaisiais dėl to, kad liudytojo A. M. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes yra nenuoseklūs. Kaip matyti iš A. M. parodymų viso proceso metu, tik pirminėje apklausoje liudytojas teigė nematęs kaip buvo sumuštas V. S., tačiau vėlesnėje apklausoje nurodė, kad tokius parodymus davė įkalbėtas L. E., be to, buvo pagiringas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmą kartą A. M. buvo apklausiamas kitą dieną po įvykio nuo 11.50 val. iki 12.40 val. (t. 3, b.l. 68-69), kai iš parodymų matyti, kad iš vakaro iki įvykusių muštynių ir po jų naktį A. M. vartojo alkoholį, todėl nėra pagrindo netikėti liudytoju, kad apklausos metu jis dar buvo neblaivus, to iš esmės neneigė ir liudytoją apklausinėjęs tyrėjas V. B.. Vėlesnių apklausų metu ir duodamas parodymus teisme A. M. nurodė, kad į muštynių vietą atbėgo kiek atsilikęs nuo D. K., L. I. ir L. E., todėl matė visas konflikto aplinkybes. Liudytojas nuosekliai tvirtino, kad matė kaip L. I. ir D. K. mušė V. S. – iš pradžių suduodami smūgius rankomis, o V. S. nugriuvus, jį spardė. Kadangi buvo tamsu, A. M. negalėjo tiksliai nurodyti, kiek smūgių sudavė kiekvienas iš nuteistųjų, taip pat negalėjo detalizuoti, į kurias vietas buvo smūgiuojama. A. M. savo parodymus taip pat patvirtino bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu.

Nėra pagrindo netikėti nuosekliais A. M. parodymais, kad V. S. kartu mušė L. I. ir D. K., tuo labiau kad jie atitinka V. S. nustatytų sužalojimų pobūdį ir skaičių, taip pat paaiškina pluoštinių medžiagų tyrimo metu nustatytas aplinkybes dėl rastų L. I. batų mikrodalelių ant V. S. drabužių bei ant L. I. drabužių rastų V. S. kelnių pluoštų. Nors apklausiamas A. M. pripažino, kad iš kaltinamųjų pažįsta L. E., kuris yra vedęs jo pusseserę, tačiau A. M. asmeniniai ryšiai su L. E. nesudaro pakankamo pagrindo iš viso nesivadovauti šio liudytojo parodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. M. parodymai dėl L. E. veiksmų smurtaujant prieš V. S. proceso metu kito, tačiau nesant paduoto apeliacinio skundo dėl L. E. išteisinimo, apeliacinės instancijos teismas dėl šios A. M. parodymų dalies nepasisako. Taip pat nėra pagrindo netikėti liudytojo parodymų teisingumu ir dėl to, kad įvykio metu A. M. buvo vartojęs alkoholio, kadangi esmines įvykio aplinkybes liudytojas nurodė aiškiai, nuosekliai. Liudytojas pripažino nešiojantis akinius, kurių jam reikia žiūrėjimui į tolį, tačiau apklausiamas parodė, kad kelių metrų atstumu mato gerai bei galėjo be akinių įžiūrėti kaip L. I. ir D. K. smurtauja prieš V. S., tokiu liudytojo paaiškinimu abejoti nėra pagrindo.

Įvertinus visus aukščiau išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegija, pripažįsta įrodyta, jog L. I. ir D. K., suduodami smūgius rankomis ir spardydami kojomis, padarė V. S. nustatytus sužalojimus, tame tarpe ir sužalojimą, sukėlusį V. S. mirtį.

D. K. apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad pluoštinių medžiagų tyrimo metu nebuvo rasta D. K. drabužių mikrodalelių ant V. S. drabužių ir V. S. drabužių mikrodalelių ant D. K. drabužių. Tačiau D. K. buvo sulaikytas tik kitą dieną po nusikaltimo, be to, neaišku, ar sulaikymo metu D. K. vilkėjo tuos pačius drabužius kaip ir nusikaltimo metu, kas turi esminės įtakos specialisto išvadų patikimumui. Todėl specialisto tyrimo metu gauti duomenys nepaneigia liudytojo A. M. parodymų ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad D. K. nespardė V. S..

Atlikto pluoštinių medžiagų tyrimo išvadas apeliaciniame skunde kritikuoja ir L. I., teigdamas, jog tyrimui paimti nuteistųjų ir V. S. drabužiai iki išsiuntimo tyrimui buvo laikomi nesupakuoti vienoje krūvoje tyrėjo kabinete. Apie L. I. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apklausiami parodė S. I. ir L. E., tačiau šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai vertinami kritiškai. S. I. yra nuteistojo L. I. motina, be to, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu aplinkybių apie neva netinkamai saugomus tyrimui paimtus rūbus nenurodė. Tuo tarpu L. E., kuris kartu su L. I. ir D. K. buvo kaltinamas V. S. nužudymu, apie neva netinkamai saugotus tyrimui paimtus rūbus ikiteisminio tyrimo metu nurodė paskutinėje apklausoje, vykusioje 2012 m. gegužės 11 d., bet prieš tai 2012 m. kovo 26 d. vykusiojo apklausoje paklaustas, kokiu būdu ant jo drabužių galėjo atsirasti V. S. drabužių mikrodalelių, atsakė, kad neįsivaizduoja kodėl, bet apie neva netinkamai laikytus tyrimui paimtus drabužius neužsiminė. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme tyrėjas V. B. kategoriškai paneigė tokią galimybę, kad tyrimui paimti įtariamųjų drabužiai galėjo būti sudėti į vieną krūvą ir nesupakuoti. Be to, nužudytojo V. S. rūbai iš morgo buvo gauti atskirai. Todėl nėra pagrindo manyti, kad L. I. sportinių batų mikrodalelės ant V. S. drabužių ir V. S. drabužių pluoštai ant L. I. drabužių galėjo patekti dėl netinkamo V. S. ir L. I. drabužių saugojimo.

BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio nuostatas tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinių atsiradimo galimybę, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Apie kaltininkų tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Kauno apygardos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius veikus netiesiogine tyčia. Vien tai, kad nuteistieji teigia neturėję tikslo nužudyti V. S., nepaneigia teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės, kadangi tyčios turinys atskleidžiamas ne tik pagal nuteistojo parodymus, bet ir pagal objektyvias bylos aplinkybes. Akivaizdu, jog nuteistieji, būdami pakankamo protinio išsivystymo, sąmoningai intensyviai naudodami fizinį smurtą, kurio metu V. S. sudavė smūgius į galvą, kitas kūno vietas, suvokė savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad dėl jų smurtinių veiksmų gali būti ne tik sutrikdyta V. S. sveikata, bet ir atimta gyvybė, ir nors nei vienas iš nuteistųjų nenorėjo V. S. mirties, bet suduodami smūgius sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje netiesioginės tyčios papildomas įvardijimas kaip neapibrėžtos yra perteklinis.

Taip pat pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupėje. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Šiuo atveju L. I. ir D. K. susitarimas daryti bendrą nusikalstamą veiką pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Byloje nustatyta, kad L. I. ir D. K. vienu metu smurtavo prieš V. S., sudavė jam iš viso ne mažiau aštuoniolika smūgių rankomis ir kojomis, nuteistieji matė vienas kito smurtinius veiksmus, suvokė savo ir vienas kito veiksmų pasekmes, pritarė vienas kito smurtinio pobūdžio veiksmams ir juos papildė.

Pažymėtina, kad nužudymo bylose, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-485/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-303/2012 ir kt.).

Byloje nėra galimybės nustatyti, kuris iš nuteistųjų įspyrė V. S. į pilvą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad veikdami bendrai, siekdami tų pačių pasekmių, netiesiogine tyčia V. S. spardė abu nuteistieji ir bet kuris iš jų spirdamas galėjo padaryti V. S. mirtį sukėlusį sužalojimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog bendrai veikę L. I. ir D. K. abu yra kalti dėl V. S. mirties. Priešingai nei teigiama D. K. apeliaciniame skunde, byloje nėra pagrindo konstatuoti vykdytojo eksceso.

Nuteistųjų veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip nužudymas dėl chuliganiškų paskatų kvalifikuota pagrįstai. Chuliganiškos paskatos apibūdina nusikaltimo padarymo motyvą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji V. S. nužudė demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį – menamą pasikėsinimą pagrobti L. I. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną. Byloje nustatyta, kad nuteistieji L. I. ir D. K. su V. S. buvo pažįstami tik iš matymo, jokie santykiai jų nesiejo, V. S. susitarė su L. I. susitikti norėdamas nusipirkti telefoną, dar iki susitikimo L. I. ir D. K. supyko dėl V. S. elgesio, kai telefonu vis nepavykdavo susitarti dėl susitikimo vietos, dar labiau nuteistieji supyko, kai galiausiai susitikus V. S. atsisakė pirkti telefoną, tarp nuteistųjų ir V. S. su draugais kilo žodinis konfliktas, tačiau telefono atimti iš nuteistųjų niekas nesikėsino. Tokio pobūdžio konfliktas laikytinas menkaverčiu, palyginus su tuo, kokių veiksmų dėl šio konflikto norėdami „pamokyti“ V. S. su draugais ėmėsi nuteistieji ir kokias pasekmes šie veiksmai sukėlė. V. S. ir jo draugų vijimasis mieste per namų kiemus, intensyvus smurto naudojimas viešoje rodo nuteistųjų požiūrį į visuomeninę tvarką, elgesio ir moralės normas, aiškų jų ir visuomenės negerbimą.

D. K. išsiųsta L. I. SMS žinutė, kurioje jis teigia, kad būtent D. K. nužudė V. S., nepaneigia aukščiau aptartų įrodymų visumos analize pagrįstos išvados, jog L. I. ir D. K. kartu mušė V. S.. Taip pat L. I. kaltės nepaneigia ir jo susirašinėjimas socialiniame tinkle su liudytojomis L. K. ir J. G.. Iš L. I. susirašinėjimo su liudytojomis matyti, kad L. I. iš viso neigia dalyvavęs muštynėse, apsimeta nieko nežinantis apie užpultus V. S. ir jo draugus, kas prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Nors nuteistieji apeliaciniuose skunduose neginčija jiems paskirtų bausmių, tačiau kolegija pažymi, kad skirdamas bausmes ir parinkdamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nuteistųjų asmenybes, atsakomybę sunkinančias aplinkybes, o dėl L. I., kuris nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, papildomai atsižvelgė į baudžiamajame įstatyme numatytus bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus, nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, todėl nėra pagrindo švelninti nuteistiesiems paskirtų bausmių.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų L. I. ir D. K. apeliacinius skundus atmesti.