Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „G. Č. Investicijos“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 30 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „G. Č. Investicijos“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „G. Č. Investicijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Turanijus“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties kainos sumažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

9. Nagrinėjamu atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

10. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų aplinkybių (ne)nagrinėjimo

11. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantė atskirąjį skundą grindžia ir aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, t. y. nurodo, jog, vertinant galimą būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo grėsmę, atsižvelgtina į tai, kad ieškiniu reiškiamas 165 000 Eur reikalavimas atsakovei yra didelis. Taip pat nurodo, kad po skundžiamos teismo nutarties priėmimo ieškovei tapo žinoma, jog atsakovė liko skolinga 27 Eur įmoką už valstybinės žemės sklypo nuomą, o, esant atsakovės skolai, ieškovė negali užbaigti pirkimo–pardavimo sandorio ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nuosavybės teisės; ši aplinkybė, ieškovės teigimu, įrodo atsakovės nesąžiningumą ir dėl to yra reikšminga sprendžiant dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (ne)buvimo.

12. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio (atskirojo) skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į jį faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje (prašyme) ir atsikirtimuose į jį, nes apeliacinis (atskirasis) skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-3-220-381/2023). Pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir (ar) pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio (atskirojo) skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023).

13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui ieškovės pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo grindžiamas atskirajame skunde nurodomomis aplinkybėmis dėl ieškiniu reiškiamo reikalavimo dydžio ir atsakovės skolos už valstybinės žemės sklypo nuomą, todėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo nagrinėtos (netirtos ir nevertintos). Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nagrinėti pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo dalyku nebuvusių aplinkybių, todėl dėl jų nepasisako.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

16. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

17. Spręsdamas dėl ieškovės pateiktų papildomų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateiktas VĮ Registrų centro išrašas gali turėti įtakos sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)pagrįstumo, pateiktas rašytinis įrodymas atsakovei žinomas, atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą turėjo galimybę pateikti ir pateikė nuomonę dėl šio rašytinio įrodymo, todėl jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas priima kartu su atskiruoju skundu pateiktą įrodymą – VĮ Registrų centro išrašą, ir, esant poreikiui, įvertins jį kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).

19. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėtas nepranešus atsakovei, o atsakovės pateiktas rašytinis įrodymas gali būti svarbus sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, pateiktas rašytinis įrodymas ieškovei žinomas, todėl jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, priima kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktą įrodymą ir, esant poreikiui, įvertins jį kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).

Dėl grėsmės teismo sprendimui įvykdyti (ne)buvimo

20. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones esant šioms sąlygoms: 1) jų taikymo prašantis asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą; 2) nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra privalomos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-808-1120/2022). Pareiga pagrįsti nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla prašymą pareiškiančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-330/2021).

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, tačiau neegzistuoja grėsmė būsimo ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.

22. Šalims neginčijant pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – nustatyta. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustačius, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, turi būti nustatyta ir kita sąlyga, t. y. realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas.

24. Pirma, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė, grįsdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo pateikti atsakovės nesąžiningumą pagrindžiančių įrodymų; ši teismo išvada atitinka formuojamą teismų praktiką.

25. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste būtinybę taikyti atitinkamus turtinius ribojimus asmeniui visų pirma lemia poreikis eliminuoti galimybę jam pakeisti savo turtinę padėtį, nesąžiningai perleidžiant turimą turtą kitiems asmenims. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad tokio itin asmens interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas taikant laikinąsias apsaugos priemones, taikymas iš esmės galimas tik išimtinais atvejais, t. y. tik tada, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia įtikinamų argumentų ir konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo nesąžiningumą, jo elgesį, apie atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-330/2020; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-413-467/2022; 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-910/2022; 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-168-330/2023; 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-912/2023; 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024). Atsakovo veiksmai, iš kurių gali būti nustatytas jo nesąžiningumas, sudaro pagrindą spręsti, kad gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, t. y., kad egzistuoja būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, nustatyta CPK 144 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020).

26. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įrodytas atsakovo nesąžiningumas. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Atsižvelgiant į tai, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-196/2018; 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-843-910/2022, ir kt.). Šiame kontekste išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-185-330/2019; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019). Grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui konstatuotina tada, kai ieškovas pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių sąmoningą atsakovo siekį pabloginti savo turtinę padėtį taip ir, būtent, tam, jog būtų išvengta išieškojimo iš jo turto pagal galimai ieškovui palankų teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020).

27. Ieškovė atskirajame skunde nurodo Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, pagal kurią teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti; teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-239/2006), tačiau pastebėtina, jog naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pripažinus, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, kad, jų nesiėmus, galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-300-516/2022).

28. Taigi, atsižvelgiant į aptartą formuojamą praktiką, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė turėjo pateikti atsakovės nesąžiningumą pagrindžiančius įrodymus.

29. Antra, kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ieškovės nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog atsakovė turėtų nesąžiningų ketinimų paslėpti, perleisti ar įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, t. y. pabloginti savo turtinę padėtį tiek, kad ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui iškiltų grėsmė. Ieškovė su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė konkrečių duomenų, kad atsakovė turėjo turtą, kurį perleido, perleidžia ar ketina perleisti tretiesiems asmenis, sudaro sandorius, apsunkinančius savo turtą naujomis prievolėmis ir pan., turėdama tikslą išvengti tikėtinai ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovė ėmėsi veiksmų dėl turto perkėlimo į kitas įmones, tačiau šio argumento nekonkretizavo, taip pat nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Tokios nekonkrečios ir įrodymais nepagrįstos ieškovės nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip pagrindžiančios ieškovės nesąžiningumą ir sudarančios pagrindą spręsti, kad egzistuoja grėsmė galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad apeliantės su atskiruoju skundu naujai į bylą pateiktas įrodymas – VĮ Registrų centro išrašas, iš kurio matyti, kad 2025 m. liepos 7 d. atsakovės vardu nekilnojamojo turto neregistruota, neįrodo, jog atsakovė ėmėsi ar imsis veiksmų, siekdama pabloginti savo turinę padėtį tam, kad išvengtų išieškojimo iš turimo turto pagal galimai ieškovei palankų teismo sprendimą. Minėtame išraše nėra duomenų, kada atsakovė perleido nekilnojamąjį turtą, dėl to nėra pakankamo pagrindo sieti atsakovės turto perleidimą su galimu sąmoningu siekiu išvengti ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymo. Be to, vien turto perleidimas savaime, nesant duomenų apie tokio turto perleidimo sąlygas, nesąžiningumą, neatlygintinumą, negali būti vertinamas kaip siekis išvengti teismo sprendimo įvykdymo.

30. Trečia, nesant duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių sąmoningą atsakovės siekį pabloginti savo turtinę padėtį taip ir, būtent tam, jog būtų išvengta išieškojimo iš jos turto pagal galimai ieškovei palankų teismo sprendimą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad aplinkybės dėl atsakovės ūkinės komercinės veiklos nevykdymo ir 2021–2024 metais nuostolingos veiklos savaime nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovės nesąžiningumo, kaip prielaidos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Viena vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad vien ieškovo nurodomos aplinkybės, jog atsakovas neatsiskaito su ieškovu, turi kitų kreditorių ir atsakovo finansinė situacija šiuo metu yra komplikuota, per se (pati savaime) nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumo ir spręsti, jog atsakovas turi ketinimų savo turtą paslėpti ar kitaip apsunkinti tam, jog išvengtų pareigos vykdyti būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-296-881/2023). Kita vertus, nors, vertinant ieškovės nurodomus viešai skelbiamus atsakovės finansinius duomenis, matyti, kad atsakovės veikla 2021–2024 metais yra nuostolinga, tačiau iš minėtų ieškovės pateiktų 2024 m. atsakovės finansinių duomenų nėra pagrindo nustatyti, jog atsakovės finansinė padėtis buvo komplikuota, nes atsakovės turimas turtas 2024 m. daugiau negu 5 kartus viršijo šios finansinius įsipareigojimus – atsakovė turėjo 4 088 119 Eur vertės ilgalaikio turto, 132 430 Eur trumpalaikio turto, o atsakovės mokėtinos sumos buvo 767 068 Eur dydžio.

31. Ketvirta, vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtinos ir kuriomis tikrai galima užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismas neturėtų taikyti perteklinių laikinųjų apsaugos priemonių, kurias taikyti nėra būtina sprendimo įvykdymui užtikrinti. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-781-912/2022). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad, pagal pateiktus duomenis, Kauno m. 24-ojo notarų biuro notaras 2025 m. birželio 30 d. nutarimu atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, kilus šalių ginčui, sulaikė likusios ieškovės pagal 2025 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį į notaro depozitinę sąskaitą sumokėtos 350 000 Eur sandorio sumos mokėjimą atsakovei, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų perteklinis ir pažeistų ekonomiškumo bei proporcingumo principus.

32. Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja grėsmė būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kaip prielaida laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

34. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Tai reiškia, jog, paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl atsakovės nesąžiningumo ar dėl notaro depozitinėje sąskaitoje esančios pagal ginčo sutartį mokėtinos atsakovei sumos išmokėjimo, bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliantė turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 straipsnio 1 ir 2 dalys, 147 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.