Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. J. (apeliantės) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 6 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei A. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo, kuriuo teismas paliko galioti teismo preliminarų sprendimą, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys – iš atsakovės A. J. ieškovui priteista 28 384,80 Eur skola ir 2 157,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus) .

13. Nagrinėjamu atveju apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė šiuos rašytinius įrodymus, kuriuos teismo prašo priimti: susirašinėjimą trumposiomis SMS žinutėmis; 2009 m. vasario 16 d., 2009 m. kovo 29 d., 2010 m. vasario 27 d., 2013 m. balandžio 29 d., 2013 m. rugsėjo 27 d., 2015 m. kovo 27 d., 2015 m. birželio 28 d. mokėjimų nurodymo kopijas.

14. Apeliantės teigimu, naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, atsakovė šiuos įrodymus teikė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovės teikiamus įrodymus. Teismui teikiami įrodymai yra susiję su nagrinėjamu ginču, siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo nauji įrodymai turi būti priimti ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

15. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovės teiktus rašytinius įrodymus, kuriuos ši teikia prie apeliacinio skundo, ir apeliacinės instancijos teismo prašo teikiamus įrodymus priimti. Atsakovei buvo suteiktas pakankamas laiko tarpas šiuos įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau šių duomenų atsakovė teismui laiku nepateikė. Nėra jokio pagrindo priimti atsakovės teikiamus įrodymus.

16. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo priimti ir vertinti atsakovės į bylą teikiamus rašytinius įrodymus. Iš teismui pateiktų papildomų dokumentų datų ir jų pobūdžio yra akivaizdu, jog šiuos dokumentus apeliantė galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, teikdama prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Atsakovė nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ši pirmosios instancijos teismui laiku nepateikė minimų rašytinių įrodymų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nusprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti prašomus pridėti prie bylos įrodymus, kaip neatitinkančius įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje išimčių.

Dėl naujų argumentų, kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teisme, vertinimo

17. Apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

18. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

19. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė skundžiamo sprendimo neteisėtumą apeliaciniame skunde grindžia apeliacinio skundo pagrindą apibrėždama naujomis aplinkybėmis ir argumentais, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Apeliantė apeliaciniame skunde ne kartą nurodo, kad ieškovą ir apeliantę siejo jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai teisiniai santykiai, kuriais buvo siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, pažymėdama, kad tarp šalių žodine forma buvo sudarytas susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Pastebėtina tai, kad atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo pripažinti, jog ginčo šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Taip pat tokių aplinkybių – jog šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai teisiniai santykiai, kuriais buvo siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aiškiai neįvardijo, dėl jų neteikė jokių konkrečių įrodymų. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta pozicija, jog atsakovė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo aplinkybių, susijusių su bendra jungtine veikla, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsniu, ir neprašė teismo pripažinti, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį. Teismas pažymi, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas nutartį, turėjo ją priėmęs teismas. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas nevertina anksčiau aptartų apeliantės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nes šie argumentai grindžiami aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl sprendimo (ne)teisėtumo

20. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. gegužės 6 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 25 d. preliminarųjį sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas visiškai – iš atsakovės A. J. ieškovui priteista 28 384,80 Eur skola, 2 157,00 Eur bylinėjimosi išlaidos. Teismas konstatavo, kad byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog pagal Sutartį ieškovas ir atsakovė turi solidariąją prievolę kreditoriui. Byloje pateikti duomenys, jog iki 2020 m. gruodžio 1 d. ieškovas, kreditoriui vykdydamas solidarią prievolę, sumokėjo 56 759,59 Eur, todėl ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovę, atskaičius jam tenkančią dalį. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovė materialiųjų reikalavimų, susijusių su bendro turto pagerinimo, išlaikymo išlaidų kompensavimu, nereiškė. Be to, bendraturčių tarpusavio santykiai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo (turto išlaikymo ir kt.) kaip ir atsakovei priklausiusio turto išlaikymo išlaidų kompensavimo klausimai nėra šios civilinės bylos dalykas, todėl teismas dėl to plačiau nepasisakė. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie ieškovo atsakovei atliktus mokėjimus, rašytinę bylos medžiagą, teismas pripažino, jog bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog šalys turimus finansinius įsipareigojimus pasiskirstė tolygiai.

21. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pastaroji bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ne kartą pažymėjo, jog bylos šalys nuo 2005 metų pabaigos iki 2016 m. lapkričio mėnesio vedė bendrą ūkį ir piniginėmis lėšomis naudojosi bendrai, finansinius įsipareigojimus pasiskirstydavo tolygiai. Šalys nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties, bendrą ūkį vedė bendru sutarimu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai šeimos santykiai, šalys vedė bendrą ūkį, bendromis lėšomis mokėjo visus mokesčius, įskaitant paskolos grąžinimą. Atsakovės teiginius, kad šalys vedė bendrą ūkį ir mokesčius mokėjo iš bendrų lėšų, patvirtina abiejų šalių į bylą pateikti sąskaitų išrašai, kuriuose nurodyti mokėjimai už komunalines, elektros, šildymo ir kitas paslaugas, vieno sąskaitų papildymai kitam ir kiti mokėjimai.

22. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka; įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

24. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė civilinio proceso taisyklių, susijusių su įrodinėjimu, įrodymų vertinimu, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl, patenkinęs ieškinį, priėmė teisingą sprendimą.

25. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2008 m. rugsėjo 29 d. su AB SEB banku sudarė kredito sutartį Nr. 0450818182612-57 (su vėlesniais 2010 m. kovo 29 d., 2011 m. kovo 24 d. pakeitimais ir papildymais), pagal kurią bankas šalims suteikė 113 233,84 Eur kreditą sodo namui pirkti, o šalys solidariai įsipareigojo grąžinti kreditą Sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis bei už prievoles, atsiradusias iš kredito sutarties, atsakyti solidariai vienas kito atžvilgiu (Sutarties 9.1 punktas). Ieškovui ir atsakovei asmeninės nuosavybės teise lygiomis dalimis po ½ dalį kiekvienam bendrojoje dalinėje nuosavybėje priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), nurodytas turtas yra įkeistas AB SEB bankui. Atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš byloje pateiktų ieškovo banko sąskaitos išrašų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas iš viso iki 2020 m. gruodžio 1 d. kreditorei AB SEB bankui pagal Sutartį yra sumokėjęs 56 759,59 Eur sumą.

26. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis).

27. Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011 ir 2018 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018 32 punktą bei šiose nutartyse nurodytą praktiką). Taigi, bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 6 dalis).

28. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Įstatymas numato, jog solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 33 punktas; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-684/2021).

30. Siekdama įrodyti savo teiginių pagrįstumą atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė banko sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, jog atsakovė mokėjo už butui, esančiam Naikupės g. 16-95, Klaipėdoje, kuris asmeninės nuosavybės teise ir priklausė atsakovei, suteiktas komunalines (šilumos energijos, elektros energijos ir kt.) paslaugas bei už turtui, esančiam SB ,,Tolupis“ Kiškėnų k., Dovilų sen., Klaipėdos r., patiektą elektros energiją ir suteiktas komunalines paslaugas (2008 m. lapkričio 25 d. – 2009 m. lapkričio 24 d.); duomenis, jog atsakovė 2013 m. balandžio 2 d. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); duomenis apie gautas pajamas iš trečiųjų asmenų (15 000 Lt iš B. R. per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir 5 000 Lt per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.); duomenis, jog ieškovo ir atsakovės turtui buvo atliekamas remontas (santechnikos įrengimo, katilo įsigijimo ir (ar) įrengimo darbai).

31. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad visumos byloje nustatytų aplinkybių kontekste prieš tai paminėti atsakovės į bylą pateikti duomenys nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės prievolės vykdyti šalių solidarųjį įsipareigojimą bankui nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė dengdama jai priklausančio turto išlaikymo išlaidas CK 4.76 straipsnio, 4.82 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, 4 dalies, 4.84 straipsnio 9 dalies pagrindais, įgyvendino savo nuosavybės teisę į turtą, kadangi tiek butas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise aktualiu laikotarpiu priklausė, tiek turtas adresu SB ,,Tolupis“ (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise tebepriklauso atsakovei, kuri turi pareigą apmokėti išlaidas daiktui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Negana to, ieškovas taip pat teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad šis mokėjo už atsakovei priklausiusio buto turto draudimą, dengė šio būsto išlaidas ryšio paslaugoms, mokėjo išlaidas už šilumos energiją butui, be to, pateikė duomenis, jog 2011–2012 m. mokėjo už nekilnojamajam turtui SB ,,Tolupis“ (duomenys neskelbtini) patiektą elektros energiją, to pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovo pateikti duomenys paneigia atsakovės prieštaravimų argumentus, jog turto išlaikymo išlaidas dengė išskirtinai tik ji.

32. Teisėjų kolegija pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovės byloje pateikti duomenys, jog atsakovė iš asmeninių lėšų atliko bendro turto remontą ir (ar) mokėjo šio turto išlaikymo išlaidas, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, jog ši neturi pareigos dengti jai tenkančios kredito dalies. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad atsakovė ieškovui byloje nereiškė jokių piniginių reikalavimų, susijusių su bendro turto pagerinimo, išlaikymo išlaidų kompensavimu.

33. Atsakovė savo argumentus taip pat grindė ir teismui pateiktais banko sąskaitos išrašais, iš kurių matyti, jog atsakovė tam tikrais laikotarpiais atliko atitinkamus piniginių lėšų pervedimus ieškovui. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad atsakovės banko sąskaitos išrašai patvirtina, jog, esant piniginių lėšų trūkumui, atsakovė į ieškovo banko sąskaitą pervesdavo atitinkamas pinigines lėšas, iš kurių buvo mokamos kredito įmokos pagal Sutartį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės indėlis į bendrą turtą yra ne mažesnis nei ieškovo, atsakovė turėjo nuolatinių pajamų, todėl dažniausiai pirko maistą, kitus buičiai reikalingus daiktus, mokėjo mokesčius ne tik už savo butą, kuriame šalys gyveno, bet ir už bendrą šalių turtą, 2009 m., 2010 m., 2013 m. atsakovė pervedė ieškovui piniginių lėšų, skirtų paskolos dengimui, į bendrą turtą investavo savo pinigines lėšas, atsakovė rūpinosi namais ir bendra buitimi tiek tuo metu, kai ieškovas buvo išvykęs į Norvegiją, tiek ir tuo metu, kai šis būdavo Lietuvoje.

34. Iš byloje atsakovės pateikto banko sąskaitos išrašo už 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpį matyti, jog atsakovė ieškovui pervedė 3 570 Lt (1 033,94 Eur) (2009 m. vasario 16 d. – 2 400 Lt, 2009 m. kovo 29 d. – 530 Lt, 2009 m. balandžio 28 d. – 640 Lt), iš banko sąskaitos išrašo už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį matyti, jog atsakovė ieškovui pervedė 1 980 Lt (573,45 Eur) (2010 m. vasario 27 d. – 1 120 Lt, 2010 m. kovo 27 d. – 860 Lt), iš banko sąskaitos išrašo už 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį matyti, jog atsakovė ieškovui pervedė 4 920 Lt (1 424,93 Eur) (2013 m. balandžio 29 d. – 1 500 Lt, 2013 m. birželio 19 d. – 1 500 Lt, 2013 m. rugsėjo 27 d – 1 550 Lt, 2013 m. gruodžio 1 d. – 370 Lt), iš banko sąskaitos išrašo už 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpį matyti, jog atsakovė ieškovui pervedė 210 Eur (2015 m. kovo 27 d. – 100 Eur, 2015 m. gegužės 3 d. – 60 Eur, 2015 m. birželio 28 d. – 50 Eur), iš viso 3 242,32 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi ,,paskola“. Be to, atsakovė pateikė duomenis, jog ieškovui iki 2019 m. gruodžio 7 d. iš viso pervedė 2 958,82 Eur (2010 m. kovo 18 d. – 400 Lt, 2012 m. gegužės 20 d. – 50 Lt, 2013 m. sausio 24 d. – 100 Lt, 2013 m. balandžio 2 d. – 3 000 Lt, 2013 m. balandžio 5 d. – 1 800 Lt, 2013 m. gegužės 24 d. – 3 000 Lt, 2013 m. birželio 19 d. – 1 500 Lt, 2013 m. gruodžio 27 d. – 30 Lt, 2014 m. vasario 23 d. – 60 Lt., 2015 m. rugsėjo 10 d. – 30 Eur, 2019 m. gruodžio 7 d. – 50 Eur) mokėjimo paskirtyje nurodžius ,,sąskaitos papildymas“ (pagal atsakovės pateiktus banko sąskaitos išrašus už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. , 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d., 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d., 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d., 2018 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpį). Iš viso laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2019 metų atsakovė ieškovui pervedė bendrą 6 201,14 Eur sumą.

35. Tačiau, kaip teisingai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje pateikti duomenys apie atsakovės ieškovui atliktus mokėjimus visumos byloje esančių įrodymų kontekste nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovė šiais veiksmais vykdė solidariąją pareigą kreditoriui pagal Sutartį. Ieškovo į bylą teismui pateikti banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad ieškovas atsakovei iki 2016 m. gruodžio 20 d. pervedė 1 659,68 Eur (2011 m. sausio 19 d. – 60 Lt, 2011 m. gegužės 9 d. – 100 Lt, 2011 m. liepos 7 d. – 300 Lt, 2011 m. rugpjūčio 24 d. – 650 Lt, 2011 m. rugsėjo 8 d. – 750 Lt, 2011 m. spalio 22 d. – 230 Lt, 2011 m. lapkričio 7 d. – 200 Lt, 2011 m. lapkričio 8 d. – 200 Lt, 2011 m. lapkričio 20 d. – 200 Lt, 2011 m. gruodžio 2 d. – 100 Lt, 2011 m. gruodžio 9 d. – 300 Lt, 2011 m. gruodžio 27 d. – 150 Lt, 2012 m. sausio 25 d. – 200 Lt, 2012 m. kovo 29 d. – 150 Lt, 2012 m. birželio 8 d. – 800 Lt, 2012 m. birželio 18 d. – 300 Lt, 2012 m. birželio 23 d. – 250 Lt, 2012 m. birželio 29 d. – 100 Lt, 2016 m. lapkričio 9 d. – 100 Eur, 2016 m. gruodžio 20 d. – 100 Eur) mokėjimo paskirtyje nurodžius ,,sąskaitos papildymas“ (ieškovo banko sąskaitos išrašai 2011 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d., 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu), iki 2019 m. gruodžio 15 d. pervedė 50 Eur mokėjimo paskirtyje nurodęs ,,sąskaitos papildymas“ (ieškovo banko sąskaitos išrašas 2018 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu), 2020 m. birželio 15 d. ir 2020 m. birželio 16 d. pervedė po 3 000 Eur, iš viso 6 000 Eur, patvirtina, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2020 metų atsakovei pervedė bendrą 7 709,68 Eur sumą, tai iš esmės paneigia atsakovės nurodytus teiginius, jog šalys finansinius įsipareigojimus bendru sutarimu pasiskirstė lygiomis dalimis. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie ieškovo atsakovei atliktus mokėjimus, rašytinę bylos medžiagą, padarė išvadą, jog bylos duomenys nesudaro pagrindo nuspręsti, jog šalys finansinius įsipareigojimus pasiskirstė tolygiai.

36. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui, taip pat ir apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad ginčo šalys buvo sudariusios susitarimą, jog nuo 2016 m. lapkričio mėn., kai atsakovė išsikėlė iš gyvenamojo namo, ieškovas savarankiškai vykdys iš Sutarties kilusius įsipareigojimus, dėl to atsakovė prie kredito dengimo neprisidėjo. Atsakovės teigimu, ieškovas liko gyventi šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame name, dėl to šis ir prisiėmė vykdyti visus iš Sutarties kylančius įsipareigojimus.

37. Teisėjų kolegijos teigimu, prieš tai nurodytas apeliantės teiginys yra deklaratyvaus pobūdžio, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad tarp ginčo šalių buvo sudarytas ir galiojo atsakovės minimas susitarimas, to pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tokie atsakovės teiginiai yra nepagrįsti ir neįrodyti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovės nurodyta aplinkybė, jog nuo 2016 m. lapkričio mėn. bendru turtu naudojosi ieškovas, savaime nesuponuoja išvadų, jog atsakovei nekyla pareiga vykdyti solidariąją prievolę kreditoriui kartu su ieškovu.

38. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad vien tai, jog ieškovas atsakovei nuo 2016 metų nereiškė reikalavimų vykdyti jai tenkančius įsipareigojimus pagal Sutartį nepatvirtina aplinkybės, jog tarp šalių buvo sudarytas atsakovės nurodomas susitarimas, kadangi ieškovas turi teisę savo nuožiūra spręsti, kada ir kokiu būdu ginti savo galbūt pažeistas teises.

39. Prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskoliui reikalavimas pereina regreso tvarka pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas – kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). CK 6.113 straipsnyje nustatyta, kad trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Be to, bendraskolis, kuriam buvo pareikštas reikalavimas, gali panaudoti tokius pat atsikirtimus šiam reikalavimui, kokius jis galėjo pareikšti kreditoriui reikalavimo atsiradimo metu, taip pat kitus atsikirtimus, išskyrus tuos, kurie yra pagrįsti išimtinai asmeniniais bendraskolio santykiais su kitu bendraskoliu, nepareiškusiu atgręžtinio reikalavimo (CK 6.9 straipsnio 4 dalis). Nurodytose teisės normose išdėstytos taisyklės, be kita ko, reiškia, kad skolininkas turi lygiai tokias pat gynybos priemones prieš naująjį kreditorių, kokias turėjo prieš pradinį. Tai, kad naujuoju kreditoriumi tapo vienas iš solidariųjų skolininkų, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl kredito sutartimi prisiimtų prievolių vykdytinumo. Terminuotos ilgalaikės kredito sutarties specifika lemia, kad pinigus skolininkas grąžina pagal sutarties šalių suderintą grafiką, kuriame nurodyti įmokų mokėjimo atidedamieji terminai. Nagrinėjamu atveju ieškovas įvykdė dalį prievolės pagal kredito sutartį, t. y. kredito sutartyje nustatytais terminais ir tvarka jis sumokėjo pradiniam kreditoriui (bankui) atitinkamo dydžio įmokas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo įmokas ieškovas sumokėjo būtent pagal šalių kartu su kreditoriumi suderintą įmokų mokėjimo grafiką nustatytais terminais, t. y. ginčo įmokų mokėjimo terminai pagal ilgalaikę kredito sutartį jau yra suėję. Kaip pats ieškovas teigia, jog jis dėl įvykdytos prievolės dalies tapo naujuoju kreditoriumi, turinčiu atgręžtinio reikalavimo teisę į solidariąją skolininkę – atsakovę, atskaičius jam pačiam tenkančią prievolės dalį. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pritarė šiai ieškovo pozicijai. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtu teisiniu solidariųjų prievolių reglamentavimu ir vadovaudamasi prieš tai nurodyta kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad atsakovė turi pareigą vykdyti jai iš Sutarties kylančias pareigas – šiuo atveju kartu su ieškovu mokėti suteikto kredito mėnesines įmokas, o ieškovui jau padengus dalį atsakovės mokėtinų įmokų, atliktas įmokas ieškovui kompensuoti.

40. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis) (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Šios nuostatos taikytinos ir solidariųjų skolininkų tarpusavio santykiams.

41. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovas įvykdė prievolės dalį kredito sutartyje nustatytu terminu pagal šalių suderintą grafiką. Atsakovei prievolės vykdymo tvarka, kredito grąžinimo ir įmokų mokėjimo grafikas bei terminai yra žinomi. Taigi atsakovė, būdama sutartinės terminuotos prievolės šalis, privalėjo suprasti, kad prievolę privaloma vykdyti dalimis sutartyje nustatytais terminais.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, įvykdęs dalį solidariosios prievolės bankui pagal nustatytą įmokų mokėjimų grafiką, nors dar nėra suėjęs visas paskolos grąžinimo terminas ir visas kreditas dar nėra grąžintas, turi teisę įvykdytos prievolės apimtimi reikalauti iš atsakovės dalies sumokėtų įmokų, atskaičius jam tenkančių įmokų dalį, tokiomis pat sąlygomis, kokiomis jis, kaip solidarusis bendraskolis, privalėjo šią prievolės dalį vykdyti bankui, o jos neįvykdžius, kaip būtų turėjęs teisę reikalauti ją (prievolės dalį) įvykdyti bankas. Sutartis tarp šalių sudaryta rašytine forma, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo šalys raštu ar žodžiu būtų susitarusios dėl kitokios prievolių pagal Sutartį vykdymo tvarkos nei tvarka, numatyta Sutarties sąlygose.

43. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovė nevykdė jai iš Sutarties kilusių įsipareigojimų, t. y. nemokėjo jai tenkančių kredito įmokų, atsakovei neįrodžius pagrindo, dėl kurio atsakovei nekiltų pareiga vykdyti solidarią prievolę kreditoriui kartu su ieškovu, vadovaudamasis prieš tai nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ginčo sprendimu pagrįstai paliko galioti 2021 m. sausio 25 d. preliminarųjį sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas visiškai – iš atsakovės A. J. ieškovui priteista 28 384,80 Eur skola, 2 157,00 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Dėl bylos procesinės baigties

44. Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, teisingai nustatė ir tinkamai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, kasacinio teismo praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, naikinti ar keisti skundžiamą galutinį sprendimą remiantis apeliantės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

46. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

47. Kadangi apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

48. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas teismo prašo priteisti 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias pastarasis patyrė už advokatės suteiktas teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliantės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai teismui bus pateikti vėliau, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nei ieškovas, nei jo atstovė teismui į bylą nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, ko pagrindu ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, byloje nesant šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, netenkintinas.

49. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. birželio 3 d. nutartimi apeliantei iki teismo sprendimo priėmimo atidėjo likusios nesumokėtos dalies – 269,00 Eur – žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinio skundo pateikimą, apmokėjimą, atsižvelgęs į tai, kad apeliantės apeliacinis skundas atmestas, valstybei iš apeliantės A. J. priteistina 269,00 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 6 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės A. J. priteisti 269,00 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt devynių Eur 0 ct) žyminį mokestį valstybei (suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660, mokėjimo paskirtis – žyminis mokestis).