Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei A. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Klaipėdos apylinkės teismas (Klaipėdos miesto rūmai) 2021 m. sausio 25 d. priėmė preliminarų sprendimą (c. b. Nr. e2-1736-991/2021), kuriuo ieškinį tenkino.

Teisme gauti atsakovės prieštaravimai dėl priimto preliminaraus sprendimo, kuriais atsakovė prašė panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, panaikinti atsakovės atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog kartu su ieškovu pradėjo gyventi 2005 m. pabaigoje atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute. Iki 2013 m., kai butas buvo parduotas, visus komunalinius mokesčius mokėjo atsakovė iš asmeninių lėšų, ieškovas prie buto išlaikymo neprisidėjo. Šalys 2008 m. rugsėjo 29 d. sudarė kredito sutartį, kuria bankas suteikė 113 233,84 Eur kreditą. Gautos lėšos panaudotos nekilnojamojo turto įsigijimui. 2008 m. spalio 1 d. ieškovas ir atsakovė įsigijo žemės sklypą su statiniais adresu (duomenys neskelbtini). Visas turtas įkeistas bankui. 2008 m. spalio 1 d. buvo pirktas ir gretimas sodo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šis objektas registruotas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė. Nurodė, jog tiek šalių įsigytas namas, tiek butas, kuriame šalys kartu gyveno buvo išlaikomas atsakovės, ieškovas prie šių objektų išlaikymo neprisidėjo. Papildomai nurodė, jog dažniausiai įmokos pagal kredito sutartį buvo mokamos iš ieškovo sąskaitos. Dalis mokėjimų buvo atlikta taip pat ir iš atsakovės sąskaitos. Tarp šalių susiklostė tokia situacija, kad šalių grynieji pinigai buvo įnešami į ieškovo sąskaitą ir iš jo sąskaitos buvo mokamos kredito įmokos. Pažymėjo, jog atsakovė nuolat turėjo pastovų darbą, gaudavo nuolatines pajamas. Buvo laikotarpis, kai ieškovas neturėjo darbo ir negaudavo pajamų, dėl ko atsakovė jį pilnai išlaikydavo ir mokėdavo įmokas pagal kredito sutartį. Nurodė, jog tarp šalių buvo susiklostę faktiniai šeiminiai santykiai. Šalys vedė bendrą ūkį ir piniginėmis lėšomis naudojosi bendrai. Atsakovė mokėjo visus mokesčius susijusius su buto ir namo išlaikymu. Atsakovė iš savo asmeninių lėšų darė namo remontą, o ieškovas iš savo banko sąskaitos mokėjo įmokas pagal kredito sutartį. Neteikdama svarbos mokėjimo pavadinimui atsakovė darydama bankinį pavedimą rašydavo tiek ,,paskola“, tiek ,,sąskaitos papildymas“. Be to, atsakovė atliko bankinius pavedimus į ieškovo sąskaitą pavadinimu ,,sąskaitos papildymas“, šie pinigai buvo skirti padengti ieškovo kreditorinius įsipareigojimus prieš trečiuosius asmenis. Nurodė, jog už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. lapkričio mėn. ieškovo prašoma skola nepriteistina, nes šalys gyvendami kaip faktinė šeima finansinius įsipareigojimus pasiskirstydavo tolygiai. Už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2020 m. gruodžio 1 d. ieškovo prašoma skola nepriteistina dėl to, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas, kad įmokas pagal kredito sutartį už save ir už atsakovę dengs ieškovas iš savo asmeninių lėšų ir apmokės visus mokesčius susijusius su namo išlaikymu. Toks susitarimas tarp šalių buvo pasiektas, nes šalių šeimyniniai ryšiai nutrūko dėl ieškovo kaltės. Šalys priėmė juos tenkinusį kompromisą. Iki 2020 m. gruodžio 1 d. ieškovas atsakovei jokia forma niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl šio 2016 m. rudenį šalių pasiekto susitarimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovė nėra skolinga ieškovui ir dėl to ieškovo ieškinys atsakovei privalo būti atmestas kaip neįrodytas ir neapgrįstas.

Teismo posėdyje ieškovo atstovė ieškinį palaikė jame nurodytais pagrindais ir motyvais, palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus. Papildomai paaiškino, jog šalys yra solidarūs skolininkai, tačiau viena šalis įsipareigojimus vykdė, o kita nevykdė. Nurodė, jog pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovo pajamos buvo kelis kartus didelės, nei atsakovės, todėl atsakovės teiginiai apie ieškovo turtinę padėtį vertintini kritiškai. Prašo palikti preliminarų sprendimą galioti.

Teismo posėdyje atsakovė su ieškiniu nesutiko prieštaravimuose nurodytais pagrindais ir motyvais. Nurodė, jog tarp šalių buvo susiklostę šeiminiai santykiai, lėšos buvo bendros. Teigė, jog kreditą mokėjo bendromis jėgomis.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas su ieškiniu nesutiko prieštaravimuose nurodytais pagrindais ir motyvais. Papildomai paaiškino, jog tarp šalių buvo susiklostę faktiniai šeiminiai santykiai, šalys lėšas valdė bendrai, bendrai dengė skolinius įsipareigojimus. Atsakovė nėra skolinga ieškovui, todėl ieškinys privalo būti atmestas kaip neįrodytas ir nepagrįstas. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas ir atsakovė 2008 m. rugsėjo 29 d. su akcine bendrove (toliau – AB) (duomenys neskelbtini) sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais 2010 m. kovo 29 d., 2011 m. kovo 24 d. pakeitimais ir papildymais) (toliau – Sutartis), pagal kurią bankas šalims suteikė 113 233,84 Eur kreditą sodo namui pirkti, o šalys įsipareigojo grąžinti kreditą Sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis bei už prievoles, atsiradusias iš kredito sutarties, atsakyti solidariai vienas kito atžvilgiu (Sutarties 9.1 punktas). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, ieškovui ir atsakovei asmeninės nuosavybės teise lygiomis dalimis po ½ dalį kiekvienam bendrojoje dalinėje nuosavybėje priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (pagrindas – 2008 m. spalio 1 d. pirkimo – pardavimo sutartis ir priėmimo – perdavimo aktas); nurodytas turtas yra įkeistas AB (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro duomenimis, bendra įkeisto turto – žemės sklypo, sodo pastato bei ūkinio pastato, vertė (mokestinė) 2021 m. sausio 12-13 d. duomenimis sudaro 76 670 Eur (žemės sklypo vertė 8 070 Eur, sodo pastato vertė 66 000 Eur, ūkinio pastato vertė 2 600 Eur).

Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis taip pat nustatyta, jog atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (pagrindas: 2008 m. spalio 1 d. pirkimo – pardavimo ir priėmimo – perdavimo aktas).

Iš byloje pateiktų ieškovo banko sąskaitos išrašų už 2008 m. sausio 1 d. – 2010 m. liepos 1 d., 2010 m. liepos 3 d. – 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. sausio 1 d. – 2020 m. vasario 17 d. ir 2020 m. vasario 1 d. – 2020 m. gruodžio 1 d. laikotarpius matyti, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. liepos 1 d. AB (duomenys neskelbtini) sumokėjo 3 922,40 Eur, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 3 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 27 403,96 Eur, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 17 d. – 25 443,23 Eur, o laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d. – 4 104,83 Eur. Taigi iš viso ieškovas iki 2020 m. gruodžio 1 d. kreditoriui yra sumokėjęs 56 759,59 Eur.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės ½ dalį kreditoriui sumokėtos sumos, t. y. 28 384,80 Eur. Ieškinį grindė aplinkybėmis, jog šalys už kredito lėšas įsigytą turtą valdo lygiomis dalimis, taip pat pagal kredito sutartį yra solidariai atsakingi, todėl visus įsipareigojimus turi vykdyti lygiomis dalimis, tačiau atsakovė netinkamai vykdo kredito sutartį, kreditą (jo dalį) grąžino tik ieškovas, todėl atsakovė turi kompensuoti jam pusę bankui sumokėtos sumos.

Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (Civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.1 straipsnis). Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Pagal CK 6.5 straipsnį jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. Įstatymas numato, jog solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis).

Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Įstatymas numato, jog solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 33 punktas; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-684/2021).

Nagrinėjamu atveju byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog pagal 2008 m. rugsėjo 29 d. Sutartį ieškovas ir atsakovė turi solidariąją prievolę kreditoriui. Byloje pateikti duomenys, jog iki 2020 m. gruodžio 1 d. ieškovas kreditoriui vykdydamas solidarią prievolę, sumokėjo 56 759,59 Eur, todėl remiantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi, įgijo reikalavimo teisę į atsakovę, atskaičius jam tenkančią dalį. Pažymėtina, jog, remiantis kasacinio teismo praktika, ieškovas atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę įgijo tik dėl įvykdytos prievolės dalies, kurios mokėjimo terminai yra suėję (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-684/2021 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Atskirsdama į ieškovo ieškinį atsakovė teigė, jog tarp šalių buvo susiklostę faktiniai šeiminiai santykiai, už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. lapkričio mėn. ieškovo prašoma skola nepriteistina, nes šalys gyvendami kaip faktinė šeima finansinius įsipareigojimus pasiskirstydavo tolygiai, o už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2020 m. gruodžio 1 d. ieškovo prašoma skola nepriteistina dėl to, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas, kad įmokas pagal kredito sutartį už save ir už atsakovę dengs ieškovas iš savo asmeninių lėšų ir apmokės visus mokesčius susijusius su namo išlaikymu.

Atsakovė byloje pateikė duomenis (banko sąskaitų išrašus už 2008 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. balandžio 15 d. laikotarpius, taip pat už 2012 m. sausio 1 d . – 2013 m. gruodžio 31 d., 2014 m. sausio 1- 2015 m. gruodžio 31 d.), iš kurių matyti, jog atsakovė mokėjo už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas komunalines (šilumos energijos, elektros energijos ir kt.) paslaugas bei už turtui, esančiam SB ,, (duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). patiektą elektros energiją ir komunalines paslaugas (2008 m. lapkričio 25 d. – 2009 m. lapkričio 24 d.). Byloje pateikti duomenys, jog atsakovė 2013 m. balandžio 2 d. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė byloje taip pat pateikė duomenis apie gautas pajamas iš trečiųjų asmenų (15 000 Lt iš B. R. per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir 5 000 Lt per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) bei duomenis, jog ieškovo ir atsakovės turtui buvo atliekamas remontas (santechnikos įrengimo, katilo įsigijimo ir (ar) įrengimo darbai). Ginčo dėl šios aplinkybės (turto remonto) tarp šalių iš esmės nėra (CPK 187 straipsnis). Tačiau visumos byloje nustatytų aplinkybių kontekste šie duomenys nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės prievolės vykdyti šalių solidarųjį įsipareigojimą bankui nebuvimą (Civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 183 straipsnis, 185 straipsnis). Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Tačiau nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Įstatymas įtvirtina nekilnojamojo turto savininkui pareigą apmokėti išlaidas daiktui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 1 dalis 3 dalis, 4 dalis, 4.84 straipsnio 9 dalis). Aplinkybė, jog atsakovė dengė jai priklausančio turto išlaikymo išlaidas patvirtina, jog atsakovė įgyvendino savo nuosavybės teisę į turtą. Tai, kad atsakovė jai priklausančiu turtu leido naudotis ieškovui, pati savaime, nepaneigia šalių prisiimtos prievolės kreditoriui solidarumo (CPK 185 straipsnis). Kita vertus, ieškovas byloje pateikė duomenis, jog mokėjo už atsakovei priklausiusio buto turto draudimą, dengė šio būsto išlaidas ryšio paslaugoms, mokėjo išlaidas už šilumos energiją butui, be to, pateikė duomenis, jog 2011-2012 m. mokėjo už nekilnojamajam turtui SB ,, (duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) patiektą elektros energiją. Šie duomenys paneigia atsakovės prieštaravimų argumentus, jog turto išlaikymo išlaidas dengė tik ji (CPK 185 straipsnis). Atsakovės byloje pateikti duomenys, jog atsakovė iš asmeninių lėšų atliko bendro turto remontą ir (ar) mokėjo šio turto išlaikymo išlaidas, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovė neturi pareigos dengti jai tenkančios kredito dalies. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė materialiųjų reikalavimų, susijusių su bendro turto pagerinimo, išlaikymo išlaidų kompensavimu, nereiškė. Be to, bendraturčių tarpusavio santykiai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo (turto išlaikymo ir kt.) kaip ir atsakovei priklausiusio turto išlaikymo išlaidų kompensavimo klausimai nėra šios civilinės bylos dalykas, todėl teismas dėl to plačiau pasisakyti neturi pagrindo.

Iš byloje atsakovės pateikto banko sąskaitos išrašo už 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpį matyti, jog atsakovė ieškovui pervedė 3 570 Lt (1 033,94 Eur) (2009 m. vasario 16 d. – 2 400 Lt. 2009 m. kovo 29 d. – 530 Lt, 2009 m. balandžio 28 d. – 640 Lt), iš banko sąskaitos išrašo už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį matyti, jog atsakovė ieškovui pervedė 1 980 Lt (573,45 Eur) (2010 m. vasario 27 d. – 1 120 Lt, 2010 m. kovo 27 d. – 860 Lt), iš banko sąskaitos išrašo už 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį matyti, jog atsakovė ieškovui pervedė 4 920 Lt (1 424,93 Eur) (2013 m. balandžio 29 d. – 1 500 Lt, 2013 m. birželio 19 d. – 1 500 Lt, 2013 m. rugsėjo 27 d – 1 550 Lt, 2013 m. gruodžio 1 d. – 370 Lt), iš banko sąskaitos išrašo už 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpį matyti, jog atsakovė ieškovui pervedė 210 Eur (2015 m. kovo 27 d. – 100 Eur, 2015 m. gegužės 3 d. – 60 Eur, 2015 m. birželio 28 d. – 50 Eur), iš viso 3 242,32 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi ,,paskola“. Be to, atsakovė pateikė duomenis, jog ieškovui iki 2019 m. gruodžio 7 d. iš viso pervedė 2 958,82 Eur (2010 m. kovo 18 d. – 400 Lt, 2012 m. gegužės 20 d. – 50 Lt, 2013 m. sausio 24 d. – 100 Lt, 2013 m. balandžio 2 d. – 3 000 Lt, 2013 m. balandžio 5 d. - 1 800 Lt, 2013 m. gegužės 24 d. – 3 000 Lt, 2013 m. birželio 19 d. – 1 500 Lt, 2013 m. gruodžio 27 d. – 30 Lt, 2014 m. vasario 23 d. – 60 Lt., 2015 m. rugsėjo 10 d. – 30 Eur, 2019 m. gruodžio 7 d. – 50 Eur) mokėjimo paskirtyje nurodžius ,,sąskaitos papildymas“ (pagal atsakovės pateiktus banko sąskaitos išrašus už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., 2012 m. sausio 1 d . – 2013 m. gruodžio 31 d. , 2013 m. sausio 1 d – 2014 m. gruodžio 31 d., 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d., 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d., 2018 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpį).

Byloje pateikti duomenys apie atsakovės ieškovui atliktus mokėjimus visumos byloje esančių įrodymų kontekste, nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovė šiais veiksmais vykdė solidariąją pareigą kreditoriui pagal Sutartį (CPK 185 straipsnis). Procesiniame dokumente atsakovė nurodė, jog neteikdama svarbos mokėjimo pavadinimui, darydama pavedimą nurodydavo tiek ,,paskola“, tiek ,,sąskaitos papildymas“, be to, atliko pavedimus pavadinimu ,,sąskaitos papildymas“ ir šie pinigai buvo skirti padengti ieškovo kreditorinius įsipareigojimus prieš trečiuosius asmenis. Teismo posėdyje atsakovė paaiškino, jog šalių pajamos buvo bendros, įnešdavo lėšas į ieškovo sąskaitą. Papildomai paaiškino, jog per banko sąskaitą mokėjimo paskirtyje nurodžiusi ,,paskola“ pervesdavo lėšas įsipareigojimams pagal Sutartį vykdyti. Įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, jog atsakovės paaiškinimai yra prieštaringi – viena vertus, atsakovė nurodė, jog pinigines lėšas pervesdavo įsipareigojimams dengti, kita vertus teigė, jog ieškovui lėšas skolino (CPK 185 straipsnis). Įvertinus byloje pateiktus duomenis apie ieškovo atsakovei atliktus mokėjimus, rašytinę bylos medžiagą, pripažintina, jog bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog šalys finansinius įsipareigojimus skirstė tolygiai (CPK 185 straipsnis).

Procesiniuose dokumentuose atsakovė nurodė, jog šalys buvo sudarę susitarimą, jog įsipareigojimus pagal Sutartį vykdys ieškovas, tačiau jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių šią aplinkybę, byloje nėra (CPK 185 straipsnis). Teismo posėdyje atsakovė paaiškino, jog nuo 2016 m. lapkričio mėn., kai išsikėlė iš gyvenamojo namo, prie kredito dengimo neprisidėjo, nurodė, jog turtu (gyvenamuoju namu) naudojosi ieškovas. Tokiu būdu įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, pripažintina, jog atsakovės prieštaravimuose nurodyta aplinkybė, kad tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad solidarią prievolę kreditoriui vykdys tik ieškovas, byloje nesant kitų įrodymų, išskyrus atsakovės paaiškinimus, yra neįrodyta (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Kiti atsakovės prieštaravimuose nurodyti argumentai per se (lot. savaime) nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė neturi pareigos kartu su ieškovu dengti kredito bankui (CPK 185 straipsnis). Byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė atliko įmokas pagal Sutartį, nors kaip bendraskolei Sutarties sąlygos bei kredito grąžinimo grafikas jai turėjo būti žinomas. Teismo posėdyje atsakovės nurodyta aplinkybė, jog nuo 2016 m. lapkričio mėn. bendru turtu naudojosi ieškovas, savaime taip pat nesuponuoja išvadų, jog atsakovei nekyla pareiga vykdyti solidarią prievolę kreditoriui kartu su ieškovu (CPK 185 straipsnis).

Byloje pateikti duomenys apie ieškovo pajamas bei atsakovės pateikta informacija apie jos pajamas, patvirtina, jog ieškovo pajamos ginčo laikotarpiu buvo didesnės, nei atsakovės. Įvertinus byloje esančius duomenis kritiškai vertinti atsakovės argumentai, kad atsakovė išlaikė ieškovą ir (ar) dengė jo skolinius įsipareigojimus kreditoriams (CPK 185 straipsnis).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013; 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016). Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, bylos medžiagą, pripažintina, jog ieškovas įrodė savo reikalavimų pagrįstumą, t. y. byloje pateikti duomenys patvirtina, jog ieškovas, vykdydamas solidariąją šalių prievolę bankui pagal Sutartį sumokėjo 56 759,59 Eur, todėl įgijo teisę iš atsakovės reikalauti pusę kreditorei sumokėtos sumos (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Atsakovė prieštaravimo argumentų, jog nėra skolinga ieškovui, neįrodė, byloje pateikti įrodymai apie atsakovės ieškovui mokėtas sumas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nepatvirtina, jog atsakovė prievolę bankui vykdė kartu su ieškovu (CPK 185 straipsnis). Šalis sieję asmeninio pobūdžio tarpusavio santykiai teisinės reikšmės ginčo kvalifikavimui neturi (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą tikėtinai išvadai, jog atsakovė solidariąją prievolę bankui vykdė kartu su ieškovu, byloje nėra. Atsakovė ieškovo kreditorei sumokėtų lėšų pagal Sutartį dydžio neginčijo, neigė patį prievolės buvimo faktą, tačiau savo argumentų civilinio proceso įstatyme įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė (CPK 178 straipsnis).

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga suponuoja išvadą, kad atsakovė prievolę pažeidė, kadangi nustatyta tvarka ir terminais solidariosios prievolės kreditoriui nevykdė, šią prievolę vykdė ieškovas, todėl įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovės lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 185 straipsnis).

Teismo 2021 m. sausio 25 d. preliminariu sprendimu ieškovui iš atsakovės priteistos 2 157 Eur bylinėjimosi išlaidos (357 Eur žyminis mokestis ir 1 800 Eur išlaidos teisinei pagalbai). Įvertinus civilinės bylos procesinę baigtį, remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas ieškovui iš atsakovės priteisti rašytiniais įrodymais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 8 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 425 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

Visumos byloje nustatytų aplinkybių kontekste nustatyta, jog ieškovo reikalavimas pagrįstas (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Esant nustatytoms ir įvertintoms faktinėms bylos aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad atsakovė neįrodė prieštaravimuose dėl 2021 m. sausio 25 d. preliminaraus sprendimo nurodytų aplinkybių, byloje pateikti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovė nėra skolinga ieškovui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad naikinti ar keisti minėtą preliminarų sprendimą teismas neturi teisinio pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. sausio d. preliminarus sprendimas c. b. Nr. e2-1736-991/2021 paliktinas nepakeistas (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis, 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Minėta, jog 2021 m. sausio 25 d. preliminariu sprendimu ieškovui priteistos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Duomenų apie papildomai patirtas išlaidas ieškovas byloje nepateikė.

Atsižvelgiant į procesinę bylos baigti atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Bylos duomenimis nustatyta, jog teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartimi c. b. Nr. e2-1736-991/2021 taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Pagal CPK 150 straipsnio 3 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus šio Kodekso 147 straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį. Antstolis, įvykdęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje pabaigą.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, procesinę bylos baigtį, byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 260, 265, 268, 270, 301, 307 straipsniais, 430 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 8 dalimi, teismas

nusprendžia:

palikti nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. sausio 25 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1736-991/2021:

,,ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės A. J. 28 384,80 Eur (dvidešimt aštuonių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų 80 ct) skolą, 2 157 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto penkiasdešimt septynių eurų) bylinėjimosi išlaidas ieškovui A. K..“.

Teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartimi c. b. Nr. e2-1736-991/2021 taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.