Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovei D. K. dėl avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

19. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo M. D. ieškinys dėl avanso priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad atsakovė turi grąžinti ieškovui jo sumokėtus 10 000,00 Eur, prieštarauja teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai. Teismas tenkindamas ieškinį pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalį, 6.200 straipsnio 1 dalį, 6.165 straipsnio 4 dalį, 6.246 straipsnį, 6.256 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai netaikė sutarties sąlygų, ignoravo jų privalomumą šalims, netinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės instituto teisės normas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas.

21. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus ir reikalavimus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo, kartu pasisakydama dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.

Dėl naujų įrodymo priėmimo

22. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija. Toks klausimas yra sprendžiamas atsižvelgiant į įstatymų leidėjo įtvirtintus ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, skatinant šalis rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. Naujų įrodymų pateikimas ir priėmimas į bylą gali būti grindžiamas dviem aplinkybėmis: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti; šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

23. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus, juos prašo pridėti prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos: 2020 m. vasario 17 d. prašymo, adresuoto kredito unijai „Ebitum“ dėl duomenų gavimo, kopiją; 2020 m. vasario 17 d. kredito unijos „Ebitum“ atsakymo į prašymą dėl duomenų pateikimo (duomenys neskelbtini) kopiją. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui priėmus šį įrodymą ir jį įvertinus būtų užtikrintas teisingas ginčo išnagrinėjimas. Teigia, jog atsakovė su apeliaciniu skundu pateikdama kredito unijos „Ebitum“ 2021 m. vasario 17 d. atsakymą į prašymą dėl dokumentų pateikimo nepiktnaudžiauja procesu, šio dokumento pateikimas niekaip neužvilkins bylos nagrinėjimo, ieškovas turės galimybę dėl jo pasisakyti atsiliepime į apeliacinį skundą.

24. Šie rašytiniai įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, be to, ieškovas galėjo susipažinti su papildomai pateiktais dokumentais. Iš teismui pateiktų papildomų dokumentų datų aišku, jog šių dokumentų apeliantė negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes jų data yra vėlesnė nei pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus ir vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima apeliantės pateiktus naujus įrodymus, kad juos, esant būtinybei, galėtų vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

25. Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priimti 2020 m kovo 1 d. kredito unijos „Ebitum“ rašto (duomenys neskelbtini) kopiją. Nurodo, kad, nutarus prie bylos pridėti apeliantės teikiamą kredito unijos raštą, prie bylos pridėtinas tos pačios kredito unijos 2020 m kovo 1 d. raštas, kuris paneigia apeliantės teikiamame ankstesniame kredito unijos rašte nurodytą aplinkybę, jog neva buvo atsisakyta ieškovui suteikti kreditą. Pažymėtina, kad ieškovo rašytiniai įrodymai susiję su nagrinėjama byla, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl teisėjų kolegija, siekdama, kad teisingai ir visapusiškai būtų įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės, papildomai pateiktus įrodymus priima.

Dėl skundžiamo sprendimo ne(teisėtumo)

26. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias preliminariojoje sutartyje nustatytų netesybų priteisimą, kai sandorio šalys nustatytu terminu nesudaro pagrindinės sutarties, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad tarp šios bylos šalių 2019 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta Preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl turto (duomenys neskelbtini) įsigijimo, pagal kurią atsakovė įsipareigojo iki 2020 m. birželio 1 d. už 164 000,00 Eur kainą parduoti, o ieškovas – nupirkti 22,21 aro žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą 34,30 aro (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Preliminariosios sutarties sudarymo metu ieškovas sumokėjo atsakovei avansą – 10 000,00 Eur, kuris buvo įskaitytas į perkamo turto kainą. Iki nurodyto termino pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo.

29. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad nėra ginčo dėl ieškovo sumokėtų 10 000,00 Eur paskirties, abi šalys sutinka, kad mokėjimų tikslas buvo išankstinis mokėjimas (avansas), įskaitytinas į būsimo pirkimo–pardavimo sandorio kainą. Remiantis Preliminariosios sutarties 2 straipsnio 1 punktu, matyti, kad šalys susitarė, kad pirkėjas šios sutarties sudarymo metu sumoka rankpinigius (10 000,00), kurie pirkimo atveju bus įskaičiuoti į turto kainą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CK 6.98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma.

30. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas atsakovei dėl avanso priteisimo iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad dėl Lietuvoje paskelbto karantino ir neaiškios situacijos dėl užsienyje pajamas gaunančių asmenų kreditavimo užsitęsė Preliminariosios sutarties įsipareigojimų vykdymas. Tarp ieškovo ir atsakovės prasidėjo derybos dėl Preliminariosios sutarties sąlygų pakeitimo, t. y. dėl galutinio atsiskaitymo sąlygų. Kadangi šalių derybos buvo nesėkmingos dėl atsakovės nenuoseklumo, ieškovas pasiūlė atsakovei taikiu būdu nutraukti Preliminariąją sutartį ir pasiūlė grąžinti sumokėtą avansą, tačiau atsakovė su tuo nesutiko.

31. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, konstatuodamas, kad nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas ikisutartiniuose santykiuose su atsakove D. K. veikė nesąžiningai ir kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų.

32. Apeliaciniame skunde atsakovė laikosi pozicijos, jog šalys Preliminariosios sutarties 5 straipsnyje nustatė abiem šalims vienodos apimties civilinę atsakomybę netesybų forma už pareigos sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį Preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu (iki 2020 m. birželio 1 d.) pažeidimą. Tai reiškia, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė iš anksto žinojo (arba turėjo žinoti) pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sutartu terminu nesudarymo konkrečius padarinius ir jų prisiimamą riziką, jos kainą. Teismui nustačius, kad sutartis nebuvo įvykdyta ir pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, teismas nepagrįstai netaikė minėtos sutarties sąlygos ir ją ignoruodamas tenkino ieškovo ieškinį (nors pagal Sutarties sąlygas šiuo atveju ieškovo sumokėti 10 000,00 Eur turėjo likti atsakovei taikant ieškovui šalių sutartą atsakomybę netesybų forma).

33. Teisėjų kolegija pažymi, jog, sudarant preliminariąją sutartį, prisiimama pareiga ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, kuri gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Jeigu ikisutartiniuose santykiuose sumokamas avansas, tai CK nedraudžia susitarti, kad avanso suma būtų naudojama kaip netesybos. Tokia sutarties nuostata yra pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti (CK 1.136 straipsnio 1 dalis), nes neprieštarauja įstatymams.

34. Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Tai savaime nereiškia, kad avansu sumokėti pinigai turi būti grąžinti. Reikia įvertinti, ar avansu sumokėti pinigai nebuvo šalių susitarimu ar kitu pagrindu numatyti panaudoti pagal kitą paskirtį, pvz., kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti. Nuostatos dėl avanso mokėjimo gali būti įtrauktos į preliminariąją sutartį, nes ji susijusi su būsimu pagrindinės sutarties sudarymu ateityje, o pagal pagrindinę sutartį gali būti vykdomi mokėjimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 26 punktas). Taigi avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma.

35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal šalių sudarytos Preliminariosios sutarties nuostatas ieškovo sumokėtas avansas atlieka ne tik mokėjimo ir atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją. Minėta, jog tarp šalių nėra ginčo dėl avanso sumokėjimo fakto. Šalys susitarė pagrindinę sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2020 m. birželio 1 d., tačiau nustatytu laiku pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo. Preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad, jeigu pirkėjas nenupirks minėto turto iki 2020 m. birželio 1 d., tai avansinė pinigų suma bus negrąžinama, ji bus įskaityta kaip bauda už netesybas. Taigi ši sutarties sąlygą kvalifikuotina kaip susitarimas dėl netesybų (baudos).

36. Preliminariosios sutarties šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, kaip ir bet kuri kita prievolė, kaip ji suprantama pagal CK 6.1 straipsnį, gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Netesybos pagal sutartį – sutarties nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netesybų, kurios atlieka ir esamų bei būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi apibrėžtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2019 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019 43 punktą). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad preliminariosios sutarties šalis CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme turi teisę reikalauti ir netesybų, kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, jeigu tokia turtinė prievolė yra įtvirtinta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-469/2020; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-378/2021, 8 punktas).

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės netesybų arba nuostolių forma, reikia nustatyti, ar buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.). Įstatyme nedetalizuojama, kas sudaro pagrindą atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Tai, ar pagrįstai atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį, yra vertinamoji sąvoka, priklausanti nuo konkrečių bylos aplinkybių.

38. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindinis sandoris neįvyko dėl ieškovo kaltės. Pirmosios instancijos teismo požiūriu, ieškovas nurodė priežastį, dėl kurios negalėjo sudaryti pagrindinės sutarties, tai – pasaulinė pandemija ir šalyje paskelbtas karantinas, kurių ieškovas negalėjo numatyti sudarydamas Preliminariąją sutartį, todėl ieškovo veiksmai negali būti vertinami kaip nesąžiningi, nes jis negalėjo įvykdyti pirkimo–pardavimo sutarties dėl piniginių lėšų trūkumo, nepavykus gauti paskolos iš bankų.

39. Apeliantė teigia, jog teismas nuspręsdamas, kad pagrindinis sandoris neįvyko dėl ieškovo kaltės, nepagrįstai nurodė, kad ieškovo veiksmai pažeidus sutartyje nustatytą jam pareigą negali būti vertinami kaip nesąžiningi. Ieškovas, kaip civilinių santykių dalyvis, laisva valia sudarė sutartį, ja laisva valia prisiėmė pareigą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį iki nustatyto termino joje nurodytomis sąlygomis, ir jis turi prievolę nepažeisti sutartinės pareigos, o jos neįvykdęs laikomas ją pažeidusiu. Teismas konstatuodamas ieškovo kaltę dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo šalių sutartu terminu kartu konstatavo ir ieškovo neteisėtus veiksmus ir jo subjektyvųjį (faktinį) nesąžiningumą. Teismui nustačius ieškovo neteisėtus veiksmus ir jo kaltę, buvo būtina spręsti civilinės atsakomybės klausimą vertinant kitus jos elementus, šį klausimą teismas išsprendė netinkamai neatsižvelgdamas ir į tai, jog šalys sutartimi susitarė dėl konkrečių netesybų tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis nebus sudaryta iki sutarto termino.

40. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžė, kad, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas ieškinyje nurodė, kad dėl pagrindinio sandorio nesudarymo yra atsakovės kaltė, nes, šalims konkliudentiniais veiksmais pratęsus Preliminariosios sutarties vykdymo terminą, atsakovė ją vienašališkai be pagrindo nutraukė. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad byloje nebuvo ginčo, jog pagrindinis sandoris neįvyko neva dėl ieškovo kaltės. Šalių atlikti konkliudentiniai veiksmai įrodo Preliminariojoje sutartyje numatyto pagrindinės sutarties sudarymo termino (2020 m. birželio 1 d.) pratęsimą iki 2020 m. lapkričio 11 d., kaip numatyta CK 6.165 straipsnio 3 dalyje. Ieškovo teigimu, byloje įrodyta, kad ieškovas neatsisakė sutarties, o priešingai – visais veiksmais rodė siekį sudaryti pagrindinę sutartį, o su ieškovu derybas vedusi atsakovė nesąžiningai ir be jokios priežasties nuo 2020 m. birželio 10 d. nustojo bendradarbiauti, nutraukė derybas ir vienašališkai, nepagrįstai atsisakė pagrindinės sutarties. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo nesąžiningi veiksmai ir nepagrįstas vengimas sudaryti pagrindinę sutartį neįrodyti, todėl atsakovei kyla pareiga grąžinti avansu sumokėtą 10 000,00 Eur sumą ieškovui.

41. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.165 straipsnyje nenustatyta preliminariosios sutarties nutraukimo taisyklių, tačiau įtvirtinta sutarties šalies atsakomybė tuo atveju, jeigu ši šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-469/2020; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-378/2021, 9 punktas).

42. Remiantis bylos duomenimis matyti, jog ieškovas teigia, kad dėl Lietuvoje paskelbto karantino negalėjo parvykti į Lietuvą, taip pat dėl neaiškios situacijos dėl užsienyje pajamas gaunančių asmenų kreditavimo užsitęsė Preliminariosios sutarties įsipareigojimų vykdymas. Ieškovas ieškinyje ir teismo posėdžio, įvykusio 2021 m. sausio 12 d., metu nurodė, kad po Preliminariosios sutarties sudarymo pradėjo rūpintis kreditavimu. Kredito unija „Žemdirbio gerovė“ patvirtino kreditavimo sąlygas. 2020 m. balandžio 24 d. ieškovas pardavė namą (duomenys neskelbtini). 2020 m. gegužės 4 d. iš finansų brokerio gavo žinią, kad, įvedus karantiną Lietuvoje, bankai suspendavo kreditavimą. 2020 m. gegužės 27 d. ieškovas išsiaiškino, kad grįžtantiems emigrantams galima pasinaudoti ES parama, tačiau reikėjo pateikti įsigyjamo turto Lietuvoje panaudos sutartį. Ieškovo manymu, pasibaigus Preliminariojoje sutartyje numatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui, t. y. po 2020 m. birželio 1 d., šalys toliau vykdė Preliminariąją sutartį, derėjosi dėl Preliminariosios sutarties 2 straipsnio sąlygų pakeitimo, t. y. aktyviomis derybomis ir veiksmais šalys toliau siekė pagrindinės sutarties sudarymo. Todėl šalys konkliudentiniais veiksmais pratęsė pagrindinės sutarties sudarymo terminą, nenustatydamos konkretaus termino.

43. Atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu (2021 m. sausio 12 d.) laikėsi pozicijos, jog iš jos pusės nebuvo jokių kliūčių dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iki numatyto termino (t. y. iki 2020 m. birželio 1 d.). Nurodė, kad pokalbiai telefonu ir susirašinėjimas elektroniniu paštu nepriskirtini prie 2019 m. lapkričio 11 d. Preliminariosios sutarties sąlygų išplėtimo. Šalių derybos vyko tik tam, kad būtų pasiektas naujas susitarimas (jis būtų įsigaliojęs po naujos raštiškos trišalės sutarties sudarymo). Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, jog 2020 m. birželio 1 d. Preliminarioji sutartis baigėsi. Po 2020 m. birželio 1 d. šalys bendravo ir bandė rasti įvairius sprendimus, atsakovė svarstė ieškovo pasiūlymus. Po 2020 m. birželio 1 d šalys bendradarbiavo, nes ketino sudaryti naują sutartį. Ji buvo pasiruošusi ne pratęsti, o sudaryti naują sutartį. Derybas su ieškovu vedė kaip su nauju klientu, kadangi Preliminarioji sutartis iki 2020 m. birželio 1 d. nebuvo įvykdyta, todėl ieškovas tapo nauju klientu. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, todėl jis turi prisiimti atsakomybę. Atsakovės manymu, ieškovas persigalvojo pirkti sodybą (2021 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas: 19 min. 35 sek.–46 min. 43 sek.).

44. Byloje nustatytos reikšmingos aplinkybės, kad ieškovas, nepaisydamas Preliminariosios sutarties, neketino pirkti atsakovės parduodamo turto Preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminu, t. y. iki 2020 m. birželio 1 d., nebuvo pasirengęs sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį su atsakove; priešingai, byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog pasibaigus Preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui šalys tarėsi, derino sąlygas dėl naujos (panaudos, mainų) sutarties sudarymo, tačiau abiejų šalių susitarimas nebuvo pasiektas. Ieškovo argumentai, kad šalys Preliminariojoje sutartyje nebuvo įtvirtinusios Preliminariosios sutarties pakeitimą ribojančios išlygos, t. y. kad sutartis gali būti pakeista tik raštu, todėl šalių atlikti konkliudentiniai veiksmai įrodo Preliminariojoje sutartyje numatyto pagrindinės sutarties sudarymo termino (2020 m. birželio 1 d.) pratęsimą iki 2020 m. lapkričio 11 d. (pagal CK 6.165 straipsnio 3 dalis), pripažintini nepagrįstais, kadangi toks preliminariosios sutarties pratęsimas negalimas, jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Įvertinus šalių sudarytos Preliminariosios sutarties sąlygas, remiantis CK 6.165 straipsnio 2, 5 dalių, 6.192 straipsnio 4 dalies nuostatomis, matyti, kad įstatyme įtvirtintas įsakmus rašytinės preliminariosios sutarties formos reikalavimas, todėl bet kokie šios sutarties pakeitimai (sutarties galiojimo termino pratęsimas) turi būti rašytinės formos. Pažymėtina ir tai, kad byloje nepateikta jokio šalių raštiško susitarimo dėl Preliminariosios sutarties pakeitimo, todėl sutartis yra privaloma vykdyti visa apimtimi abiem šalims.

45. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo nurodytas aplinkybes, kad su atsakove pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties negalėjo sudaryti dėl lėšų trūkumo, nes dėl COVID-19 pandemijos paskelbto karantino negalėjo grįžti iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, buvo sustabdytas paskolų teikimas, nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų. Įvertindama ikisutartinių santykių pobūdį, t. y. kad derybos dėl sutarties ateityje sudarymo ne visada privalo baigtis sutarties pasirašymu, atsakovė turėjo būti pakankamai atidi, rūpestinga ir turėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis.

46. Iš byloje pateikto 2020 m. vasario 17 d. kredito unijos „Ebitum“ atsakymo į prašymą dėl duomenų pateikimo (duomenys neskelbtini) matyti, jog ieškovas 2019 m. gruodžio mėnesį ir 2020 m. gegužės mėnesį kreipėsi į kredito uniją „Ebitum“ dėl kredito suteikimo nekilnojamajam turtui pirkti. Minėtame rašte nurodyta, kad kredito unija, vadovaudamasi vidinėmis tvarkomis, nusprendė nesuteikti ieškovui prašomos kredito sumos. Pažymėjo, kad kredito unija nebuvo nutraukusi kreditų išdavimo asmenims, dirbantiems užsienyje ir pajamas gaunantiems ne euro valiuta. Į bylą ieškovo pateiktame 2020 m. kovo 1 d. kredito unijos „Ebitum“ rašte (duomenys neskelbtini), kuriame pateiktas atsakymas į prašymą dėl duomenų pateikimo (t. y. buvo prašoma suteikti informaciją dėl ieškovo kreipimosi į kredito uniją dėl kredito suteikimo) nurodyta: „1. Taip, M. D. du kartus kreipėsi į Kredito uniją „Ebitum“ dėl kredito gavimo. Viena iš pagrindinių galimo kreditavimo sąlygų buvo turimų įsipareigojimų sumažinimas. Kiti reikalavimai buvo bendro pobūdžio, nurodyti kredito unijų įstatyme (tapimas kredito unijos nariu, pajaus įsigijimas, etc.). 2. Ar sąlygas, nurodytas 1 p., M. D. įvykdė, Kredito unija duomenų neturi, nes klientas daugiau dėl kredito suteikimo nebesikreipė, todėl Kredito unijos valdyba galutinio sprendimo nepriėmė.“

47. Ieškovas nurodo, kredito unija buvo patvirtinusi kredito sąlygas iki 2020 m. birželio 1 d., tačiau ieškovas nebesikreipė dėl kredito, nes atsakovė nuo 2020 m. birželio 10 d. nebebendradarbiavo ir vienašališkai atsisakė toliau vykdyti Preliminariąją sutartį. Vien tai, kad ieškovas, iki kol buvo nutraukta Preliminarioji sutartis, nebesikreipė į Kredito uniją dėl reikiamo dydžio kredito, savaime negali reikšti, kad pagrindinės sutarties nesudarymą lėmė išimtinai ieškovo nesąžiningi veiksmai, nes yra reikšmingos nesikreipimo priežastys. Po 2020 m. birželio 1 d. šalys toliau siekė pagrindinės sutarties sudarymo, t. y. tarpusavyje derėjosi dėl atsiskaitymo pagal pagrindinę sutartį sąlygų, o ieškovas dėl to atliko daug veiksmų su kredito įstaigomis dėl galutinio atsiskaitymo sąlygų įgyvendinimo (pvz., organizuojant perkamo turto vertinimą ir įkeitimą, mainus).

48. Remiantis bylos duomenimis, ieškovas tiek procesiniuose dokumentuose, teik teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas sužinojęs faktą, jog grįžtantiems į Lietuvą emigrantams galima pasinaudoti ES parama, pasiūlė ieškovei sudaryti panaudos sutartį, vedė derybas dėl šalių numatomo turto mainų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas išreiškė pretenziją, kad su atsakove sunku vesti derybas, nes atsakovė nenuosekli ir kelia vis naujus reikalavimus, ir pasiūlė, kad jei nepavyks susitarti, tai šalys galėtų taikiu būdu nutraukti sutartį. Nagrinėjamu atveju atsakovė neneigė fakto, kad po 2020 m. birželio 1 d. šalys derėjosi dėl ieškovės parduodamo turto. Tačiau, kaip matyti, ieškovo pasiūlymai atsakovės netenkino. Atsakovės teigimu, ji siūlė sudaryti naują sutartį, kurioje būtų įtvirtinta tai, ką šalys buvo naujai aptarę, būtų numatomi terminai ir šalys ją būtų vykdžiusios kaip naują sutartį (2021 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas).

49. Pirmiau nurodytos bylos faktinės aplinkybės, tarp jų – ir turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo tarp ginčo šalių pasibaigus Preliminariojoje sutartyje nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui aplinkybė, patvirtina, kad ieškovo atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, kitaip, negu nusprendė pirmosios instancijos teismas, CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme buvo nepagrįstas. Akivaizdu, kad ieškovas neketino sutarties vykdyti ir pagrindinės sutarties pagal Preliminariojoje sutartyje numatytas sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog ieškovas, sudarydamas Preliminariąją sutartį, žinojo arba turėjo numanyti savo finansinę padėtį.

50. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.163 straipsnio 1 dalis). Taigi, preliminarioji sutartis taip pat yra šalių tarpusavio suderintos valios išraiška dėl kitos sutarties sudarymo ateityje aptartomis sąlygomis.

51. Kaip jau nurodyta pirmiau šios nutarties punktuose, jokie Preliminariosios sutarties pakeitimai padaryti nebuvo, todėl atsakovė turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt.; draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas taikomas ir nuosavybės teisės objektų savininkams sudarant sutartis dėl šių objektų naudojimo, valdymo ir disponavimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors atsakovei ieškovas siūlė įvairius variantus dėl ieškovės parduodamo turto ir galutinio atsiskaitymo sąlygų, šalims nesusitarus dėl Preliminariosios sutarties sąlygų pakeitimo ir (ar) naujos sutarties sudarymo, atsakovė tokios pareigos neturėjo. Daikto savininkas turi teisę nuspręsti jam priklausančio daikto likimą, pasirinkti, kam parduoti jam nuosavybės priklausantį daiktą ir kokiomis sąlygomis.

52. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinys dėl avanso grąžinimo galėtų būti atmestas atsakovui įrodžius, jog ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Jeigu netesybų mokėjimo pagrindas pagal preliminariosios sutarties nuostatas yra pagrindinės sutarties nesudarymas ir nustatyta, kad kita šalis tinkamai vykdė pareigas pagal sutartį ir neprisidėjo prie pagrindinės sutarties nesudarymo (nesutrukdė kitai šaliai sudaryti pagrindinę sutartį), tai tokios sutartinės nuostatos yra pagrindas asmeniui taikyti netesybas, nebent jis įrodytų sutartinę civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 42 punktas).

53. Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma ir šioje nutartyje aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad atsakovė (būsima pardavėja) savo pareigas pagal Preliminariąją sutartį vykdė tinkamai. Atsakovė laisva valia turėjo teisę atsisakyti ieškovo naujai siūlomų sąlygų dėl ieškovės parduodamo turto (t. y. sudaryti panaudos sutartį, šalių turto mainų sutartį). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl priežasčių, kurios priklausė nuo ieškovo valios, kadangi jau sudarydamas Preliminariąją sutartį ieškovas žinojo savo finansinę padėtį, taip prisiėmė galimą riziką, taip pat pripažino, jog Preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis turto pirkti nebeketino.

54. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo motyvai, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų patirtiems nuostoliams pagrįsti, nagrinėjamu atveju pripažintini nepagrįstais. Minėta, jog Preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 punktu šalys susitarė, kad, jeigu pirkėjas nenupirks minėto turto iki 2020 m. birželio 1 d., tai avansinė pinigų suma bus negrąžinama, ji bus įskaityta kaip bauda už netesybas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas netesybų taikymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, pažymi, kad netesybos atlieka esamų ir būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, skatindamos šalis įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų (delspinigių, baudos) yra skirta ir tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019).

55. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės netesybų forma taikymą dėl preliminariosios sutarties pažeidimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl kitų argumentų

56. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas teigia, kad jam yra taikytinas vartotojo teisių gynimo institutas, nes ieškovas siekė grįžti iš emigracijos į Lietuvą ir įsigyti būstą ir būtent tuo tikslu sudarė Preliminariąją sutartį, pardavė (duomenys neskelbtini) savo gyvenamąjį būstą. Atsakovė yra verslininkė, t. y. nors ir nepateikė jokių įrodymų, tačiau savo apeliaciniame skunde nurodė, kad vykdo svečių namų ir renginių organizavimo verslą. Todėl atsakovės veiksmai nesąžiningai vedant derybas su ieškovu ir vėliau vienašališkai atsisakant pagrindinės sutarties, siekiant negrąžinti ieškovui iki sutarties įvykdymo gautos sumos, yra pripažintini nesąžiningais, neatitinkančiais sutarčių vykdymo principų ir pažeidžiančiais vartotojo (ieškovo) teises.

57. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 29 punktas, kt.). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) ir nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą). Preliminariosios sutartys gali būti priskirtos vartojimo sutarčių kategorijai, jei jos atitinka pirmiau nurodytus vartojimo sutarties požymius.

58. Taigi tam, jog asmuo būtų laikomas vartotoju, turi būti įvykdytos dvi kumuliatyvios sąlygos. Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta Preliminarioji sutartis neatitinka vartojimo sutartims keliamo subjektiškumo požymio, kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovė – fiziniai asmenys. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančių duomenų visumą daro išvadą, jog ieškovo argumento, kad atsakovė yra verslininkė, nepatvirtina, jokie byloje surinkti objektyvūs įrodymai. Be to, ieškovas savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) ir nutaręs grįžti į Lietuvą pradėjo ieškoti sodybos Lietuvoje, kurioje galėtų apsigyventi ir vystyti šeimos verslą – kaimo turizmą. Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentas pirmiau pateiktų motyvų pagrindu atmetamas kaip nepagrįstas.

59. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

60. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o netinkamas šių priežasčių įvertinimas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

61. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

62. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas patyrė 1 525,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškinys atmetamas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

63. Atsakovė teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

64. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė patyrė 225,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 726,00 Eur teisinės pagalbos išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, iš viso 951,00 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą (apeliacinis skundas tenkintas), priteisia atsakovei iš ieškovo 951,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. sausio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo M. D. atsakovei D. K. 951,00 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt vieną eurą, 0 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.