Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kaltinamosios A. I. gynėjo advokato Piotro Orlovo skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria trijų mėnesių laikotarpiui, nuo 2022 m. lapkričio 20 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. (V. I.) dalimis po ½ priklausantį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, A. I. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį tuo, kad:

1.1. ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos (toliau – Progimnazija) direktore, pagal 2011 m. spalio 27 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AP 623 patvirtintą Progimnazijos direktoriaus pareigybės aprašymą turėdama įgaliojimus vykdyti savivaldybės biudžeto asignavimų valdytojo funkcijas teisės aktų nustatyta tvarka bei pagal 2012 m. kovo 29 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-78 patvirtintus Progimnazijos nuostatus teisės aktų nustatyta tvarka turėdama įgaliojimus valdyti, naudoti progimnazijos ir progimnazijai patikėjimo teisę perduotą Šiaulių miesto savivaldybės turtą, lėšas ir jais disponuoti, siekdama sau turtinės naudos ir turėdama savanaudišką tikslą iš anksto neapibrėžtą laiko tarpą įvairiais jai prieinamais būdais savintis jai patikėtą svetimą turtą, tam tikslui pasitelkdama skirtingus asmenis, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. kovo 10 d. keliais tęstiniais ir viena neapibrėžta tyčia atliktais veiksmais pasikėsino pasisavinti ir pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą.

1.2. Taip pat, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 22 d., ji veikdama kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi M. Ž., suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo.

1.3. Be to, kad ji būdama Progimnazijos direktore ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, veikdama viena arba kartu su R. A., kuri būdama Progimnazijos vyr. buhaltere ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 straipsnio ir 11 straipsnio nuostatas būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinių įrašų teisingumą, tyčia pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, numatančius, kad „privalomas apskaitos dokumento rekvizitas – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“, 13 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, numatančius, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai“ ir 13 straipsnio 3 dalies reikalavimus, numatančius, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. kovo 1 d. organizavo apgaulingą teisės aktų reikalaujamą Progimnazijos buhalterinės apskaitos tvarkymą.

1.4. Taip pat, kad A. I. būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos direktore, pasinaudodama užimamomis pareigomis ir vykdomomis funkcijomis, turėdama administracinius įgaliojimus, teisę veikti ir priimti sprendimus Progimnazijos vardu bei atstovauti šiam juridiniam asmeniui, pažeisdama Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T-78 patvirtintų (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos nuostatų IV skirsnio „Direktoriaus funkcijos“ 29.13 punkto reikalavimus teisės aktų nustatyta tvarka valdyti, naudoti progimnazijos turtą, lėšas ir jais disponuoti, rūpintis materialiniais, finansiniais ištekliais, užtikrinti jų optimalų valdymą ir naudojimą; Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 5 straipsnio 3 punkto, 59 straipsnio 5 dalies 4 punkto reikalavimus, numatančius taupiai naudoti turimus išteklius, analizuoti švietimo įstaigos veiklos ir valdymo išteklių būklę; Lietuvos Respublikos Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktų reikalavimus užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir biudžetinės įstaigos nuostatų, užtikrinti racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą; Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintus principus, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama atsižvelgiant į visuomeninę naudą, tai yra rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, taip pat atsižvelgiant į racionalumą, tai yra, kad turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5, punkto reikalavimą laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3, 4, 8 punktuose numatytus nesavanaudiškumo, padorumo, pavyzdingumo principus; Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktus, kuriais draudžiama naudotis pareigomis asmeninei naudai gauti ir naudoti valstybės nuosavybę kitokiai nei tarnybinei veiklai; Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytus lygiateisiškumo, skaidrumo principus, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. kovo 10 d., padarydama daug kitų nusikalstamų veikų, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. savo tyčiniais, didelio intensyvumo ir ilgą laiko tarpą trunkančiais nusikalstamais veiksmais, siekdama sau ir kitiems asmenims turtinės naudos, veikdama priešingai tarnybos interesais, sistemingai ignoruodama jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir darydama kitas nusikalstamas veikas, t. y. pasikėsindama pasisavinti ir pasisavindama jai patikėtą didelės vertės svetimą (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijai patikėjimo teise perduotą valdyti Šiaulių miesto savivaldybei priklausantį turtą, suklastodama dokumentus ir juos panaudodama, apgaulingai tvarkydama (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos buhalterinę apskaitą, pažemino valstybės tarnautojui prilyginto asmens – Progimnazijos direktoriaus vardą, sumenkino švietimo įstaigos prestižą ir diskreditavo (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnaziją kaip įstaigą, t. y. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijai ir jos steigėjai Šiaulių miesto savivaldybei padarė didelę neturtinę žalą, o (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos steigėjai Šiaulių miesto savivaldybei padarė ne mažesnę kaip 30 682 Eur dydžio didelę turtinę žalą.

1.5. Be to, kad ji siekė paveikti liudytojus, kad jie ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

2. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Mirnyj 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimus civilinius ieškinius dėl A. I. nusikalstamais veiksmais (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijai ir Šiaulių miesto savivaldybei padarytos turtinės žalos, taip pat užtikrinant galimą iš nusikalstamos veikos neteisėtai gauto turto konfiskavimą, 6 mėnesiams buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. I. ir jos sutuoktiniui V. I., dalimis po 1/2 priklausančiam turtui: pastatui – gyvenamajam namui, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); A. I. nuosavybės teise priklausančiam turtui: žemės sklypui, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, šio turto saugotojais paskiriant A. I. ir V. I.. Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d., 2019 m. rugsėjo 9 d., 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimis laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. priklausančiam turtui buvo tęsiamas iki 2020 m. vasario 14 d.. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimu paskirto A. I. nuosavybės teisių laikino apribojimo terminas į: A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. dalimis po 1/2 priklausantį turtą – gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); A. I. priklausantį turtą – žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pratęstas nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. balandžio 14 d., uždraudžiant A. I. ir V. I. šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, šio turto saugotojais paskiriant A. I. ir V. I.. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartimi laikinai – 6 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 27 d., buvo apribotos kaltinamosios A. I. nuosavybės teisės į jai ir jos sutuoktiniui V. I. priklausantį turtą. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartis pakeista – nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamosios A. I. nekilnojamąjį turtą paskiriamas 3 mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 27 d. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartimi laikinai – 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. vasario 4 d., buvo apribotos kaltinamosios A. I. nuosavybės teisės į jai ir jos sutuoktiniui V. I. priklausantį turtą. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartimi, pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. gegužės 13 d., Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi 3 mėnesiams nuo 2021 m. lapkričio 20 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamosios A. I. nekilnojamąjį turtą: 1) A. I. ir jos sutuoktiniui V. I., dalimis po 1/2 priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); 2) A. I. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, šio turto saugotojais paskiriant A. I. ir V. I.. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis pakeista: panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties dalis, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamosios A. I. nekilnojamąjį turtą: A. I. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Kita nutarties dalis palikta nepakeista. Po to Šiaulių apygardos teismo nutartimis procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės apribojimo terminai buvo pratęsiami.

3. Skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamajai A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. dalimis po 1/2 priklausantį turtą – gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), terminas pratęstas trijų mėnesių laikotarpiui, nuo 2022 m. lapkričio 20 d., uždraudžiant šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, turto saugotojais paskiriant A. I. ir V. I.

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Kaltinamosios A. I. gynėjas advokatas Piotras Orlovas skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį. Nurodo, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta, nemotyvuota ir šališka, t. y. atskleidžianti baudžiamosios bylos baigtį.

4.1. Kaltinamosios gynėjas vertina, jog skundžiamos nutarties motyvas, kad kaltinamajai ir jos sutuoktiniui netaikant draudimo naudotis turimu nekilnojamuoju turtu užtikrinamas proporcingumo principas, yra nepagrįstas. Tuo pačiu pažymi, kad šiuo atveju yra ribojamos ir kaltinamosios sutuoktinio nuosavybės teisės, kuris nėra baudžiamosios bylos dalyvis. Svarbiu aspektu nurodo tai, kad byloje kiti kaltinamieji yra pripažinę savo kaltę, todėl dėl pareikšto civilinio ieškinio, kurio negalėjo pagrįsti civilinio ieškovo atstovas, proporcingumo principo taikymas turi būti užtikrinamas tarp visų kaltinamųjų.

4.2. Skunde gynėjas nurodo, kad nors kiti kaltinamieji savo kaltę pripažino visiškai ar iš dalies, tačiau tiek kardomoji, tiek procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas, taikoma tik kaltinamosios A. I. atžvilgiu, to nemotyvuojant. Pažymi ir tai, kad byloje pareikšto civilinio ieškinio sumą apima ir įvairūs civiliniam ieškovui priklausantys daiktai. Pasak gynėjo, kaltinamoji ne kartą kreipėsi į civilinį ieškovą, kad pastarasis pasiimtų jam priklausančius daiktus, nes kaltinamoji nėra įpareigota jų saugoti ir sandėliuoti. Tačiau civilinis ieškovas nesiima jokių priemonių savo turto apsaugojimui, priešingai, savo nepagrįstais veiksmais sukurią situaciją, kurios pagrindu formuojasi naujas teisminis ginčas. Mano, kad teismas spręsdamas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, turėjo įvertinti ne tik tai, kad kiti kaltinamieji kaltę pripažino ir atitinkamai turės atlyginti dalį pareikšto civilinio ieškinio, bet ir įvertinti, kad realiai civilinio ieškinio suma yra pakitusi. Iš civilinio ieškinio sumos išminusuojant daiktų, laikomų kaltinamosios namuose ir kuriuos civilinis ieškovas atsisako pasiimti, vertę, civilinio ieškinio suma tampa kardinaliai neproporcinga taikomai prievartos priemonės apimčiai.

4.3. Taip pat skunde gynėjas dėsto ir tai, kad įstatymo leidėjo yra įtvirtinta, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas, tačiau šios priemonės taikymas nėra imperatyviai įtvirtintas. Taigi sprendžiant klausimą dėl šios priemonės taikymo, turi būti nurodomi aiškūs ir suprantami motyvai. Nuo 2018 m. kaltinamoji nuosekliai akcentuoja, kad byloje yra eilė kaltinamųjų, o ne ji viena. Kiti kaltinamieji savo kaltę yra pripažinę, o kaltinamajame akte nurodyti epizodai patvirtina, jog ne A. I. buvo tariamos naudos gavėja, bet kiti kaltinamieji. Todėl turi būti nurodytas bent vienas motyvas, kurio pagrindu kaltinamajai būtų atskleista, kodėl jos vienos atžvilgiu taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas.

4.4. Gynėjo tvirtinimu, byloje taip pat nėra pateiktas nei vienas įrodymas, kurio pagrindu būtų galima tvirtinti, jog netaikius laikino nuosavybės teisių apribojimo, kiltų bent menkiausia grėsmė civilinio ieškinio įvykdymui. Taigi, nesant tokių duomenų, toks nuosavybės teisių ribojimas yra visiškai nepagrįstas. Be kita ko, nurodo, kad 2018 m. gruodžio 14 d. procesinė prievartos priemonė taikyta siekiant užtikrinti savivaldybei padarytos turtinės žalos atlyginimą, galimą iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimą. Tačiau, pasak kaltinamosios gynėjo, nuo šio nutarimo priėmimo dienos, situacija byloje yra pasikeitusi, kadangi tapo aišku, kad kaltinamosios A. I. nekilnojamasis turtas negali būti konfiskuotas, kadangi jis nebuvo įgytas nusikalstamu būdu. Nuo procesinės prievartos priemonės taikymo bylos nagrinėjimas taip pat yra itin pasistūmėjęs.

4.5. Toliau skunde gynėjas dėsto ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas kaltinamosios A. I. teikiamus skundus dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo, ne kartą pažymėjo, kad šiai prievartos priemonei būdingas laikinas pobūdis, ji gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik taps nebereikalinga. Kaltinamosios gynėjo nuomone, kaltinamosios nurodyti motyvai, teikiama informacija ne tik apie turimo turto vertę, pajamas gaunamas iš vykdomos veiklos, bei atsižvelgus, kad civilinis ieškinys byloje pareikštas visiems kaltinamiesiems, o ne tik A. I., taip pat taikomos priemonės trukmę, yra visi pagrindai nuosavybės teisių apribojimo panaikinimui.

4.6. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiama nutartimi, procesinės prievartos priemonės taikymas buvo pratęstas 3 mėnesiams. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi (Nr. 1S-336-870/2020) pasisakė, kad kai procesinė prievartos priemonė taikoma pakankamai ilgai iškyla būtinybė dažniau vertinti jos tikslingumą ir proporcingumą. Mano, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymas keturis metus neproporcingas ir įpareigojantis šios priemonės taikymo tikslingumą vertinti dažniau. Tačiau skundžiamoje nutartyje nėra nurodytas nei vienas motyvas dėl prievartos priemonės taikymo trukmės, kas pasak gynėjo, sudaro pagrindą teigti, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta bei apribojanti kaltinamosios teisę į tinkamą teisminę gynybą.

5. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Kaltinamosios A. I. gynėjo advokato Piotro Orlovo skundas atmetamas.

6. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad žemesniojo teismo sprendimas pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajai A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. dalimis po ½ priklausantį turtą yra būtinas, pagrįstas ir teisėtas, nes kaltinamajai inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis leidžia spręsti apie galimai didelės turtinės žalos padarymą, todėl apriboto turto išsaugojimas išlieka prioritetu pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti. Skundo argumentai, prašant kaltinamajai taikomą procesinę prievartos priemonę skundžiamoje nutartyje nurodytam turtui panaikinti, atmetami.

7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. BPK 151 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Nei BPK 151 straipsnis, nei kiti procesiniai įstatymai, bylą perdavus teismui, laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo trukmės dėl apysunkių nusikaltimų, numatytų BK 189 straipsnio 1 ir 2 dalyse, sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba baudžiamosiose bylose, kuriose pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, arba kai įtariamasis yra pasislėpęs, neapriboja (BPK 151 straipsnio 7 dalis). Be to, įstatymas leidžia taikyti šią procesinę prievartos priemonę esant manymui, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymus.

8. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma, esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų. Pagrindinis tikslas šios priemonės taikymu yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Šios priemonės taikymas gali būti panaikintas, jeigu ji tampa nebereikalinga (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

9. Baudžiamojoje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas, siekiant užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį, jei teismas jį patenkintų. Kaltinamajai A. I. pareikšti kaltinimai dėl pasikėsinimo pasisavinti ir pasisavinus jai patikėtą svetimą Šiaulių miesto savivaldybei priklausantį didelės vertės turtą (BK 183 straipsnio 2 dalis), tikrų dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo (300 straipsnio 1 dalis), apgaulingos teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimo (222 straipsnio 1 dalis), piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos sau ir kitiems asmenims (228 straipsnio 2 dalis), taip pat siekio paveikti liudytojus, kad jie duotų melagingus parodymus (233 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje pakanka duomenų manymui, kad kaltinamoji galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Pabrėžtina ir tai, kad šioje proceso stadijoje aukštesniojo teismo faktinės bylos aplinkybės nėra vertinamos ir kaltinamosios kaltės klausimas nesprendžiamas, nes kaip jau ne kartą nurodyta, šių klausimų sprendimas ir atitinkamo sprendimo priėmimas yra bylą nagrinėjančio pirmosios instancijos teismo kompetencija. Be to, įstatymu nėra ribojama galimybė taikyti aptariamą procesinę prievartos priemonę esant manymui dėl nusikalstamos veikos padarymo galimumo, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymus. Sprendžiant kaltinamajai A. I. taikomos procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, šių duomenų pakanka.

10. Skundo argumentai dėl teismo šališkumo, nes jo priimtame procesiniame sprendime yra atskleidžiama baudžiamosios bylos baigtis – teismo nuomonė apie būsimą nuosprendį kaltinamajai, atmestini kaip deklaratyvūs, iš esmės pagrįsti vien tik nesutikimu su teismo procesiniu sprendimu. Skunde šališkumą patvirtinantys argumentai nepateikti, skundžiamos nutarties motyvai tęsti procesinės prievartos priemonės taikymą kaltinamajai nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas turi išankstinę nuomonę dėl kaltinamosios kaltės ar būsimo procesinio sprendimo rezultato. Teismo šališkumas negali būti siejamas su procesinio sprendimo motyvavimu, tuo labiau, kad teismų instancinė sistema sudaro galimybę aukštesniajam teismui patikrinti žemesniojo teismo išvadų pagrįstumą, ištaisyti klaidas, motyvuotai atsakant į skundo argumentus, kaip numatyta BPK nuostatose, reglamentuojančiose skundų nagrinėjimo procesą, ir atitinka suformuotą teismų praktiką teismo nešališkumo kontekste. Žemesnysis teismas skundžiama nutartimi kaltinamajai pratęsė procesinės prievartos priemonės taikymą, siekdamas prevenciškai užtikrinti, kad apribotas turtas būtų tinkamai išsaugotas. Aukštesnysis teismas sutinka, kad šioje bylos proceso stadijoje nustatytas pagrindas toliau tęsti ginčijamos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymą kaltinamajai.

11. Kaltinamosios gynėjo skundo argumentai dėl to, kad procesinė prievartos priemonė taikoma tik A. I., nors kiti kaltinamieji visiškai ar iš dalies pripažino savo kaltę, nepaneigia laikinio nuosavybės teisių apribojimo taikymo kaltinamajai pagrįstumo. Ankstesnėje aukštesniojo teismo nutartyje, nagrinėjant analogišką kaltinamosios gynėjo skundą, buvo nurodyta, kad procesinių prievartos priemonių taikymas (termino tęsimas) yra individualus kiekvienam kaltinamajam, atsižvelgus į taikomos priemonės pagrindus bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Todėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo kaltinamajai pagrįstumo neapsprendžia aplinkybės dėl kitiems kaltinamiesiems netaikomų ar taikomų procesinių prievartos priemonių pobūdžio, o taip pat nepaneigia šios priemonės tolimesnio taikymo, nulemto visumos individualių aplinkybių įvertinimo. Byloje nustatytų aplinkybių visumos pagrindu minėta procesinė prievartos priemonė būtent ir taikoma A. I.. Be to, priešingai nei teigiama skunde, procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas taikoma ir kitai kaltinamajai, ką ne kartą buvo nurodęs ir aukštesnysis teismas ankstesnėse nutartyse.

12. Skundo argumentai dėl kitiems kaltinamiesiems tenkančios pareigos atlyginti žalą, taip pat dėl į pareikšto civilinio ieškinio sumą įeinančios civiliniam ieškovui priklausančių daiktų, laikomų kaltinamosios namuose, vertės nesuteikia pagrindo kitaip vertinti kaltinamajai taikomos priemonės pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas procesinės prievartos priemonės taikymo kaltinamajai A. I., bet ne kitiems kaltinamiesiems klausimas. Be to, šioje baudžiamosios bylos proceso stadijoje nėra sprendžiamas civilinio ieškinio pagrįstumo ir jo dydžio klausimas, tai bus padaryta bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme. Kaltinamosios gyvenamojoje vietoje laikomi daiktai, jų priklausomybė, jų vertės įtaka byloje pareikšto civilinio ieškinio sumai yra faktinės aplinkybės, kurios nustatomos pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. A. I. kaltinama piktnaudžiavusi tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos sau ir kitiems asmenims, pasikėsinusi pasisavinti ir pasisavinusi jai patikėtą svetimą didelės vertės turtą, klastojusi dokumentus, pažeidusi teisės aktų reikalavimus, dėl ko galimai buvo padaryta didelė žala progimnazijai ir jos steigėjai. Byloje yra pareikštas civilinis ieškinys, kurio pagrįstumo klausimas, byloje neatlikus įrodymų tyrimo, negali būti sprendžiamas. Išnagrinėjus bylą iš esmės, klausimai dėl žalos padarymo fakto bei masto, o taip pat su tuo susiję klausimai bus išspręsti.

13. Todėl šioje proceso stadijoje atitinkami skundo argumentai nepaneigia procesinės prievartos priemonės taikymo A. I. būtinumo. Kaltinamajai pareikštų kaltinimų faktinės aplinkybės yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios susijusios su baudžiamojo įstatymo taikymu. Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio užtikrinimo klausimą, leidžia teismui taikyti tokio pobūdžio procesinę prievartos priemonę esant pagrįstam manymui, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta. Byloje pagrįstai spręsta, kad pareikšto civilinio ieškinio užtikrinimui prioritetiniu išlieka apriboto turto išsaugojimas, kuris įmanomas tik toliau taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kuris šiame bylos etape yra būtinas.

14. Nors aptariama procesinė prievartos priemonė kaltinamajai A. I. taikoma pakankamai ilgą laiką – nuo 2018 m. gruodžio 14 d., tačiau proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais ir yra galimi, siekiant visuomenės požiūriu svarbių tikslų, numatytų baudžiamojo proceso įstatyme. Procesinės prievartos priemonės taikymu siekiama svarbių BPK tikslų, aptariamu atveju – civilinio ieškinio užtikrinimo, jei teismas jį patenkins. Šiame bylos etape nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė varžytų kaltinamosios A. I. teises labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone numatytiems tikslams pasiekti. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra paaiškėję naujų aplinkybių, kurios galėtų būti priežastimi tokios procesinės prievartos priemonės kaltinamosios atžvilgiu panaikinimui. Atsižvelgus į A. I. pareikštus kaltinimus, galimai padarytos žalos mastą, pareikšto civilinio ieškinio dydį, laikinas nuosavybės teisių į kaltinamosios turtą apribojimas negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė. Kaltinamosios gynėjo skunde išreikštas nesutikimas su tokios priemonės taikymu nesudaro teisinio pagrindo ją naikinti, kaip neteisėtą ar nepagrįstą. Siekiant teisėto tikslo taikomais apribojimais, A. I. patiriami nepatogumai nėra neproporcingi. Netaikant šios procesinės prievartos priemonės gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas galimas nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas.

15. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad gyvenamasis namas kaltinamajai A. I. ir jos sutuoktiniui priklauso bendrąja jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, t. y. po ½ dalį, duomenų, kad šis turtas tarp sutuoktinių būtų atidalintas, nėra, todėl nenustačius, kokia bendrosios jungtinės nuosavybės dalis yra kaltinamosios, negalima tiksliai apibrėžti turto apimties ir jo vertės. Dėl to procesinė prievartos priemonė pagrįstai taikyta ne tik kaltinamajai, bet ir jos sutuoktiniui priklausančiai turto daliai. Nesant duomenų apie aiškią kaltinamajai A. I. priklausančio nekilnojamojo turto vertę, nėra pagrindo keisti jai taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo masto. Be to, aptariamam nekilnojamajam turtui taikomas dalinis nuosavybės teisės apribojimas – uždrausta nurodytą turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims. Todėl kaltinamajai ir jos sutuoktiniui neribojama galimybė nekilnojamąjį turtą valdyti, juo naudotis ir šiomis teisėmis tiek kaltinamoji, tiek jos sutuoktinis, kaip tokio turto savininkai, gali naudotis.

16. Gynėjas skunde argumentuoja, kad, taikant aptariamą procesinės prievartos priemonę ilgą laiką, būtina dažniau vertinti jos tikslingumą ir proporcingumą, tačiau teismo sprendimas pratęsti jos taikymo terminą trijų mėnesių laikotarpiui nebuvo motyvuotas. Sutinkant su tuo, kad teismas turi motyvuoti šios priemonės taikymo būtinumą ir tikslingumą, ypatingai atsižvelgiant į gana ilgą taikymo laikotarpį, pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nustatytas pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisės į kaltinamajai A. I. priklausantį turtą apribojimą nebuvo išnykęs, įstatyme numatyta galimybė tęsti terminą ir ilgesniam laikotarpiui, vienok, žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje įvertino priemonės taikymo tikslingumą ir proporcingumą, nutartyje nustatė trijų mėnesių terminą. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamoji bei jos gynėjas turėjo galimybę apskųsti žemesniojo teismo nutartį, šią teisę pasinaudojo, o skunde dėstomi argumentai išnagrinėti aukštesniojo teismo nutartyje. Todėl taip pat nėra pagrindo išvadai, kad buvo apribota kaltinamosios teisė į tinkamą teisminę gynybą. Galimybė pateikti savo poziciją dėl procesinės prievartos priemonės tolesnio taikymo kaltinamajai, jos gynėjui nebuvo ribojama, todėl šie skundo argumentai atmetami, kaip deklaratyvūs.

17. Pažymėtina ir tai, kad nutarties neteisėta bei nepagrįsta nedaro aplinkybė, jog joje pasikartoja argumentai ir motyvai iš ankstesnių aukštesniojo teismo priimtų nutarčių, pasisakant dėl procesinės prievartos priemonės taikymo A. I. pagrįstumo. Pastebėtina, jog tais atvejais, kai atskiri keliami klausimai ir argumentacija sutampa su jau nagrinėtais klausimais, galima situacija, kad teismo išvados grindžiamos panašiais argumentais. Tačiau išvadai, kad reikšmingi duomenys nebuvo apsvarstyti ir įvertinti iš naujo, pagrindo nėra.

18. Remiantis išdėstytu, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad kaltinamajai A. I. laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas pagrįstai, todėl skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Šiuo metu skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia skunde nurodyti argumentai.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamosios A. I. gynėjo advokato Piotro Orlovo skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.