Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kaltinamosios A. I. gynėjo advokato Piotro Orlovo skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria 3 mėnesių laikotarpiui nuo 2023 m. lapkričio 20 d. pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. (V. I.) priklausantį nekilnojamąjį turtą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, A. I. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį.

2. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį ir turto konfiskavimą, buvo skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į: 1) A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. dalimis po 1/2 priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); 2) A. I. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, šio turto saugotojais paskiriant A. I. ir V. I.. Vėliau šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas buvo tęsiamas Šiaulių apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutartimis iki 2020 m. spalio 14 d. Pasibaigus nustatytam laikino nuosavybės teisių apribojimo terminui, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartimi, pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi, siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą, laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas iš naujo 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 27 d., uždraudžiant šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims. 2021 m. sausio 27 d. pasibaigus nustatytam laikino nuosavybės teisių apribojimo terminui, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas iš naujo trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. vasario 4 d. 2021 m. gegužės 4 d. pasibaigus laikino nuosavybės teisių apribojimo terminui, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartimi, pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas iš naujo 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. gegužės 19 d. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi 3 mėnesiams nuo 2021 m. lapkričio 20 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamosios A. I. nekilnojamąjį turtą: 1) A. I. ir jos sutuoktiniui V. I., dalimis po 1/2 priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); 2) A. I. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, šio turto saugotojais paskiriant A. I. ir V. I.. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis pakeista – panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties dalis, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamajai A. I. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Kita nutarties dalis palikta nepakeista. Šiaulių apygardos teismo nutartimis procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės apribojimo terminai buvo pratęsiami. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. priklausančiam turtui buvo pratęstas 6 mėnesiams, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi buvo pakeista ir nustatytas pratęstos procesinės prievartos priemonės taikymo terminas – 3 mėnesiams.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir prašymai

2. Kaltinamosios A. I. gynėjas advokatas Piotras Orlovas skunde aukštesniajam teismui prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinant laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kuris yra taikomas A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. dalimis po 1/2 priklausančiam turtui – gyvenamajam namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini).

3. Skunde nurodoma, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir nemotyvuota, kadangi skundžiamoje nutartyje nėra nurodytas nei vienas motyvas iš kurio būtų galima spręsti kuo remiantis buvo nustatytas 3 mėnesių terminas laikinam nuosavybės teisės apribojimui, taip pat nėra nurodoma, kodėl būtent ši prievartos priemonė taikoma išskirtinai A. I. atžvilgiu ir nėra taikoma kitiems kaltinamiesiems. Skundžiamoje nutartyje, sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės taikymo, yra atsižvelgiama į inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl siekiant užtikrinti proporcingumo, objektyvumo ir teisingumo principų įgyvendinimą bei atsižvelgiant į tai, kad civilinis ieškinys yra pareikštas visų kaltinamųjų atžvilgių ir dalis jų savo kaltę yra pripažinę pilna apimtimi, procesinė prievartos priemonė turi būti taikoma proporcingai visiems kaltinamiesiems arba tų kaltinamųjų atžvilgiu, kurie savo kaltę yra visiškai pripažinę.

4. Kaltinamosios gynėjas skunde aukštesniajam teismui pažymi, kad nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas A. I. gyvenamajam namui, kuriame ji gyvena su vyru ir vaikais. Kitos gyvenamosios vietos kaltinamoji neturi, todėl A. I. negalėtų imtis priemonių dėl turimo turto realizavimo, kadangi netektų vienintelės turimos gyvenamosios vietos.

5. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad nutarime skiriant laikiną nuosavybės teisės apribojimą turi būti nurodyti sprendimo motyvai. Analogiška nuostata taikytina ir sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo pratęsimo. Kiekviena procesinė prievartos priemonė varžo asmens, kurio atžvilgiu ji taikyta, teises. Dėl šios priežasties, sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, kuris tęsiasi daugiau nei 5 metus, turi būti skiriamas didesnis dėmesys vertinant taikomos procesinės prievartos priemonės tikslingumą. Šios bylos atveju kaltinamoji turi tvirtus ryšius su Lietuva, vykdo verslą, kuris yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, augina tris vaikus. Kaltinamoji nuosekliai ir aktyviai dalyvauja teisminiuose procesuose, todėl taikoma procesinė prievartos priemonė yra betikslė, nes byloje nėra nustatyta duomenų apie tai, kad A. I. ketintų sumažinti savo turimą turtą ar kitaip apsunkinti disponavimą juo. Skunde pastebima ir tai, kad ir kitam kaltinamosios turimam turtui buvo taikyta procesinė prievartos priemonė, tačiau po jos panaikinimo, turimo turto kiekis nesumažėjo, turtas nebuvo iššvaistytas ar kitaip apribota galimybė juo disponuoti. Būtent šios aplinkybės patvirtina, jog taikoma procesinė prievartos priemonė yra perteklinė, nes įrodymų apie tai, kad kaltinamoji A. I. imtųsi veiksmų turimo turto sumažinimui, jo apsunkinimui ar galiausiai neturėtų finansinių galimybių civilinio ieškinio atlyginimui, byloje nėra, todėl pažeidžiamas proporcingumo principas.

6. Skunde aiškinama, jog teisės netrukdomai naudotis savo turtu apribojimas turi atitikti teismo praktikoje suformuotą proporcingumo reikalavimą, kuris reiškia, kad, apribojant nurodytą asmens teisę, turi būti nustatoma teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra. Ją apibūdina pagrįstas proporcingumo santykis tarp panaudotų priemonių ir asmens nuosavybės teises apribojančia priemone siekiamo įgyvendinti tikslo. Nagrinėjamu atveju taikoma procesinė prievartos priemonė suvaržo ne tik asmens, kurio nuosavybės teisė apribojama, bet ir kito šio turto savininko (bendraturčio) teises.

7. Skunde pažymima, kad skundžiama teismo nutartis nėra motyvuota tuo aspektu, jog joje nevertintas taikomas procesinės prievartos priemonės proporcingumas, trukmė ir subjektų ratas, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė. Formalus nurodymas, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas civilinio ieškinio užtikrinimui, nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiama nutartis yra motyvuota. Be to, laikinai apribojant asmeniui nuosavybės teises į tam tikrą turtą, reikia atsižvelgti į tai, kokia žala buvo padaryta, kad nebūtų apribotos asmens teisės į daug didesnės vertės turtą, nei būtina procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti. Šiuo atveju turto apribojimas taikomas ženkliai didesniam mastui, nei yra pareikštas civilinis ieškinys.

8. Atsiliepimų į pateiktą skundą, prašymų bei pareiškimų dėl nušalinimo negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Kaltinamosios A. I. gynėjo advokato Piotro Orlovo skundas atmetamas.

1. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos dalimi, išnagrinėjęs kaltinamosios A. I. gynėjo skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutarties, konstatuoja, jog žemesniojo teismo sprendimas 3 mėnesiams pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą nekilnojamajam turtui – gyvenamajam namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), yra teisėtas ir pagrįstas. Nagrinėjant šį klausimą BPK 11, 151 straipsnių nuostatos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos dėl asmens nuosavybės neliečiamumo nebuvo pažeistos.

2. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kaip procesinė prievartos priemonė, yra susijęs su asmens konstitucine teise – teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl ši priemonė gali būti taikoma tik esant įstatyme numatytiems pagrindams ir sąlygoms. BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Šia procesine prievartos priemone, be kita ko, siekiama išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, atlygintų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, neįgytų nepagrįstos turtinės naudos iš nusikalstamos veikos ir pan.

3. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. I. kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, t. y. A. I. kaltinama tuo, kad ji pasikėsino pasisavinti ne mažesnės kaip 2 492,71 Eur vertės ir pasisavino didelės ne mažesnės kaip 27 815,82 Eur vertės jai patikėtą svetimą Šiaulių miesto savivaldybei priklausantį turtą, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, organizavo apgaulingą teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos ir kitiems asmenims bei siekė paveikti liudytojus, jog šie duotų melagingus parodymus. Baudžiamojoje byloje pakanka duomenų, leidžiančių manyti, jog A. I. galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas kaltinamosios gynėjo skundus dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo A. I. turtui paskyrimo ir pratęsimo, ne kartą aptarė baudžiamojoje byloje esančius duomenis, jų pakankamumą, todėl skundą nagrinėjantis teismas, nenustatęs naujai atsiradusių duomenų, kurie nebuvo aptarti ankstesnėse nutartyse, šiuo klausimu atskirai nepasisakys. Čia pažymėtina tik tai, jog teismas, nagrinėdamas skundus dėl procesinių prievartos priemonių paskyrimo ar jo termino pratęsimo, iš esmės nevertina bylos faktinių aplinkybių, nesprendžia kaltės klausimų, nepasisako dėl pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo, šiuos klausimus išimtinai sprendžia teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą.

4. Nagrinėjamu atveju žemesnysis teismas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą pratęsė nustatęs vieną iš BPK 151 straipsnyje numatytų laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindų, t. y. siekiant užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį. Baudžiamojoje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2020 m. birželio 2 d. pateikė civilinį ieškinį dėl 30 682 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo. Aukštesniojo teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje esant pareikštam civiliniam ieškiniui, pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. I. turtui neišnyko, todėl nėra pagrindo Šiaulių apygardos teismo nutarties laikyti neteisinga ir nepagrįsta.

5. Skunde kaltinamosios gynėjas pratęstos procesinės prievartos priemonės nepagrįstumą ir neproporcingumą grindžia aplinkybe, jog baudžiamojoje byloje yra ir kitų kaltinamųjų, dalis jų pripažino jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pareiga atlyginti žalą teks visiems kaltinamiesiems, todėl, gynėjo manymu, procesinė prievartos priemonė turi būti taikoma proporcingai visų kaltinamųjų atžvilgiu, kurie savo kaltę yra visiškai pripažinę, o ne išimtinai tik A. I. atžvilgiu. Kaip jau buvo aptarta šio procesinio sprendimo 13 pastraipoje, teismas, spręsdamas klausimus dėl procesinių prievartos priemonių, nevertina bylos faktinių aplinkybių iš esmės. Nagrinėjamu atveju gynėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios su faktinėmis įrodinėtinomis baudžiamosios bylos aplinkybėmis. Civilinio ieškinio klausimas, t. y. dydžio nustatymas bei jo dalių paskirstymas tarp kaltinamųjų, bus sprendžiamas priimant galutinį procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje. Pastebėtina, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl paskirtos ar pratęstos procesinės prievartos priemonės taikymo, baudžiamosios bylos duomenis, tame tarpe ir civilinio ieškinio buvimo faktą ir jo dydį vertina tik tiek kiek tai yra susiję su procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindų nustatymu bei jų užtikrinimo būtinumo įvertinimui ir tik ta apimtimi, kiek tai susiję su konkrečiu asmeniu, kuriam yra taikoma procesinė prievartos priemonė. Šiuo atveju, aplinkybės, jog baudžiamojoje byloje pakanka duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamoji A. I. galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei faktas, jog civilinis ieškinys yra pareikštas baudžiamojoje byloje, yra pakankamos tam, kad galima būtų konstatuoti, jog yra pagrindas A. I. atžvilgiu taikyti procesine prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

6. Nesutiktina su kaltinamosios gynėjo skundo pozicija, jog aplinkybė, kad A. I. nesumažino turimo turto kiekio, kai buvo panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kitam jos turimam turtui, taip pat nėra duomenų, jog ji ketintų sumažinti turimo turto kiekį, be to, taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taikomas kaltinamosios vienintelei gyvenamajai vietai, patvirtina, kad procesinė prievartos priemonė yra perteklinė. Nagrinėjamu atveju taikoma procesine prievartos priemone siekiama užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį, todėl net ir faktas, jog kaltinamoji šiuo metu neatlieka veiksmų, kurie mažintų jai priklausančio turto kiekį, nepatvirtina galimybės, jog tokių veiksmų kaltinamoji negalės atlikti ateityje bei nevengs atlyginti turtinės žalos, jeigu teismas priims apkaltinamąjį nuosprendį kaltinamosios atžvilgiu.

7. Aukštesnysis teismas sutinka su skundo teiginiu, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra taikomas pakankamai ilgą laiką (daugiau nei 5 metus), vis tik šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvados, jog tokia procesinė prievartos priemonė taikoma pernelyg ilgą laiką, dėl ko tapo neproporcinga siekiamiems tikslams ir varžo kaltinamosios teises labiau nei yra būtina įstatyme numatytiems tikslams pasiekti. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog baudžiamoji byla Šiaulių apygardos teisme buvo gauta 2020 m. liepos 13 d., 2020 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2020 m. rugsėjo 11 d., pasikeitus teismo sudėčiai ir dėl objektyvių priežasčių (proceso dalyvių ligos, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą, skundų nagrinėjimo aukštesnės instancijos teisme, užimtumo ir kt.) byla pradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje tik 2021 m. kovo 30 d. Bylos duomenimis, šiuo metu tęsiama įrodymų tyrimo teisiamuosiuose posėdžiuose stadija, tęsiama kaltinamųjų apklausa, kaltinamosios A. I. prašymu suteikiamas laikas pasiruošti apklausoms, t. y. pasiruošti klausimus į apklaustų kaltinamųjų duotus parodymus, posėdžiai yra suplanuoti į priekį, suplanuoti posėdžiai neįvyksta ne dėl teismo kaltės, o dėl proceso dalyvių (tame tarpe ir dėl kaltinamosios A. I.) ligos ar neatvykimo į posėdžius. Todėl, nėra pagrindo konstatuoti, jog procesas baudžiamojoje byloje vilkinamas ir dėl to kaltinamosios atžvilgiu taikoma procesinė prievartos priemonė yra neproporcinga ar per griežta.

8. Pažymėtina, kad kaltinamajai A. I. taikomas dalinis nuosavybės teisės apribojimas į jai su sutuoktiniu priklausantį turtą, t. y. kaltinamajai yra uždrausta disponuoti nekilnojamuoju turtu, tačiau ji gali šį turtą valdyti bei juo naudotis. Sutiktina su skundo teiginiu, jog paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas varžo ne tik kaltinamosios teises bet ir jos sutuoktinio teises, kuris yra turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, bendrasavininkas. Tačiau baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog turtas būtų atidalintas ir paskirta procesinė prievartos priemonė galėtų būti taikoma išimtinai tik A. I. 1/2 turto daliai. Pastebėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, jeigu kaltinamajai taikomos procesinės prievartos priemonės mastas būtų pakeistas ir laikinas nuosavybės teisės apribojimas būtų taikomas tik 1/2 gyvenamojo namo daliai, V. I. nuosavybės teisė taip pat būtų apribotos, kadangi nesant atidalintoms gyvenamojo namo dalims, V. I. negalėtų pilna apimtimi naudotis savo teisėmis disponuojant gyvenamuoju namu. Taigi konstatuotina, kad nesant galimybės taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimo tik A. I. turto daliai, tiek A. I., tiek jos sutuoktinio V. I. teisės nėra varžomos daugiau nei yra būtina įstatyme numatytiems tikslams pasiekti.

9. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš esmės bet kuri procesinė prievartos priemonė vienu ar kitu aspektu suvaržo asmens teises, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad kaltinamosios atžvilgiu paskirta ir tęsiama procesinė prievartos priemonė taikoma neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant asmens teises bei teisėtus interesus. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į A. I. turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas galimo nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas.

10. Esant aptartų aplinkybių visumai, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad šiuo metu laikinas nuosavybės teisės apribojimo taikymas yra pagrįstas, teisėtas ir būtinas, todėl naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamosios A. I. gynėjo advokato Piotro Orlovo skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.