- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-24
- Bylos Nr.
- 1S-245-487/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-7-00002-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Čepukėnienė
- Kaltinamasis
- A. I.
- Advokatai
- Piotras Orlovas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kaltinamosios A. I. gynėjo advokato Piotro Orlovo skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutarties, kuria šešių mėnesių laikotarpiui, nuo 2022 m. rugpjūčio 20 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. (V. I.) dalimis po ½ priklausantį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, A. I. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį tuo, kad:
1.1. būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos (toliau – Progimnazija) direktore, pagal 2011 m. spalio 27 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AP 623 patvirtintą Progimnazijos direktoriaus pareigybės aprašymą turėdama įgaliojimus vykdyti savivaldybės biudžeto asignavimų valdytojo funkcijas teisės aktų nustatyta tvarka bei pagal 2012 m. kovo 29 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-78 patvirtintus Progimnazijos nuostatus teisės aktų nustatyta tvarka turėdama įgaliojimus valdyti, naudoti progimnazijos ir progimnazijai patikėjimo teisę perduotą Šiaulių miesto savivaldybės turtą, lėšas ir jais disponuoti, siekdama sau turtinės naudos ir turėdama savanaudišką tikslą iš anksto neapibrėžtą laiko tarpą įvairiais jai prieinamais būdais savintis jai patikėtą svetimą turtą, tam tikslui pasitelkdama skirtingus asmenis, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. kovo 10 d. keliais tęstiniais ir viena neapibrėžta tyčia atliktais veiksmais pasikėsino pasisavinti ir pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą;
1.2. Taip pat, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 22 d., veikdama kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi M. Ž., suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo;
1.3. Be to, kad būdama Progimnazijos direktore ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, veikdama viena arba kartu su R. A., kuri būdama Progimnazijos vyr. buhaltere ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 straipsnio ir 11 straipsnio nuostatas būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinių įrašų teisingumą, tyčia pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, numatančius, kad „privalomas apskaitos dokumento rekvizitas – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“, 13 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, numatančius, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai“ ir 13 straipsnio 3 dalies reikalavimus, numatančius, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. kovo 1 d. organizavo apgaulingą teisės aktų reikalaujamą Progimnazijos buhalterinės apskaitos tvarkymą;
1.4. taip pat, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos direktore, pasinaudodama užimamomis pareigomis ir vykdomomis funkcijomis, turėdama administracinius įgaliojimus, teisę veikti ir priimti sprendimus Progimnazijos vardu bei atstovauti šiam juridiniam asmeniui, pažeisdama Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T-78 patvirtintų Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos nuostatų IV skirsnio „Direktoriaus funkcijos“ 29.13 punkto reikalavimus teisės aktų nustatyta tvarka valdyti, naudoti progimnazijos turtą, lėšas ir jais disponuoti, rūpintis materialiniais, finansiniais ištekliais, užtikrinti jų optimalų valdymą ir naudojimą; Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 5 straipsnio 3 punkto, 59 straipsnio 5 dalies 4 punkto reikalavimus, numatančius taupiai naudoti turimus išteklius, analizuoti švietimo įstaigos veiklos ir valdymo išteklių būklę; Lietuvos Respublikos Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktų reikalavimus užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir biudžetinės įstaigos nuostatų, užtikrinti racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą; Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintus principus, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama atsižvelgiant į visuomeninę naudą, tai yra rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, taip pat atsižvelgiant į racionalumą, tai yra, kad turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5, punkto reikalavimą laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3, 4, 8 punktuose numatytus nesavanaudiškumo, padorumo, pavyzdingumo principus; Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktus, kuriais draudžiama naudotis pareigomis asmeninei naudai gauti ir naudoti valstybės nuosavybę kitokiai nei tarnybinei veiklai; Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytus lygiateisiškumo, skaidrumo principus, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. kovo 10 d., padarydama daug kitų nusikalstamų veikų, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. savo tyčiniais, didelio intensyvumo ir ilgą laiko tarpą trunkančiais nusikalstamais veiksmais, siekdama sau ir kitiems asmenims turtinės naudos, veikdama priešingai tarnybos interesais, sistemingai ignoruodama jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir darydama kitas nusikalstamas veikas, t. y. pasikėsindama pasisavinti ir pasisavindama jai patikėtą didelės vertės svetimą Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijai patikėjimo teise perduotą valdyti Šiaulių miesto savivaldybei priklausantį turtą, suklastodama dokumentus ir juos panaudodama, apgaulingai tvarkydama Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos buhalterinę apskaitą, pažemino valstybės tarnautojui prilyginto asmens – Progimnazijos direktoriaus vardą, sumenkino švietimo įstaigos prestižą ir diskreditavo Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnaziją kaip įstaigą, t. y. Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijai ir jos steigėjai Šiaulių miesto savivaldybei padarė didelę neturtinę žalą, o Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijos steigėjai Šiaulių miesto savivaldybei padarė ne mažesnę kaip 30 682 Eur dydžio didelę turtinę žalą.
1.5. be to, kad ji siekė paveikti liudytojus, kad jie ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.
2. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Mirnyj 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimus civilinius ieškinius dėl A. I. nusikalstamais veiksmais Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijai ir Šiaulių miesto savivaldybei padarytos turtinės žalos, taip pat užtikrinant galimą iš nusikalstamos veikos neteisėtai gauto turto konfiskavimą, 6 mėnesiams buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. I. ir jos sutuoktiniui V. I., dalimis po 1/2 priklausančiam turtui: pastatui – gyvenamajam namui, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); A. I. nuosavybės teise priklausančiam turtui: žemės sklypui, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, šio turto saugotojais paskiriant A. I. ir V. I.. Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d., 2019 m. rugsėjo 9 d., 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimis laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. priklausančiam turtui buvo tęsiamas iki 2020 m. vasario 14 d.. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimu paskirto A. I. nuosavybės teisių laikino apribojimo terminas į: A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. dalimis po 1/2 priklausantį turtą – gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); A. I. priklausantį turtą – žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pratęstas nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. balandžio 14 d., uždraudžiant A. I. ir V. I. šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, šio turto saugotojais paskiriant A. I. ir V. I.. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartimi laikinai – 6 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 27 d., buvo apribotos kaltinamosios A. I. nuosavybės teisės į jai ir jos sutuoktiniui V. I. priklausantį turtą. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartis pakeista – nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamosios A. I. nekilnojamąjį turtą paskiriamas 3 mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 27 d. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartimi laikinai – 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. vasario 4 d., buvo apribotos kaltinamosios A. I. nuosavybės teisės į jai ir jos sutuoktiniui V. I. priklausantį turtą. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartimi, pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. gegužės 13 d., Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi 3 mėnesiams nuo 2021 m. lapkričio 20 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamosios A. I. nekilnojamąjį turtą: 1) A. I. ir jos sutuoktiniui V. I., dalimis po 1/2 priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); 2) A. I. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, šio turto saugotojais paskiriant A. I. ir V. I.. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis pakeista: panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties dalis, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamosios A. I. nekilnojamąjį turtą: A. I. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Kita nutarties dalis palikta nepakeista. Po to Šiaulių apygardos teismo nutartimis procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės apribojimo terminai buvo pratęsiami.
3. Skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutartimi, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamajai A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. dalimis po 1/2 priklausantį turtą – gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), terminas pratęstas šešių mėnesių laikotarpiui, nuo 2022 m. rugpjūčio 20 d.
Motyvuojamoji dalis
II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai
4. Kaltinamosios A. I. gynėjas advokatas Piotras Orlovas skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutartį. Nurodo, kad skundžiama nutartis grindžiama byloje pateiktu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2020 m. birželio 26 d. patikslintu civiliniu ieškiniu dėl 30 682 Eur turtinės žalos atlyginimo bei atsižvelgiant į kaltinamajai inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį.
5. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismo nutartys dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo buvo eilę kartų skundžiamos. Dar 2020 m. lapkričio 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi procesinės prievartos taikymo terminas buvo sutrumpintas iki 3 mėnesių, pažymint, kad ilgai trunkantis procesas sąlygoja teismo pareigą dažniau peržiūrėti taikomų apribojimų apimtį ir taikomumo būtinybę. 2021 m. birželio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, procesinės prievartos priemonės taikymo terminas pakeistas, pakartotinai nurodant, jog pagrindo apriboti A. I. turto 6 mėnesių laikotarpiui nėra. Taigi nuo 2019 m. birželio 10 d. Šiaulių apygardos teismas laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. I. turimo turto atžvilgiu pratęsdavo trims mėnesiams, o ilgesnis laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas būdavo pakeičiamas Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis. Tačiau iš skundžiamos nutarties turinio nėra aišku, kodėl teismas nutarė taikyti ilgesnį (6, o ne 3 mėnesių) laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą, nei tai buvo daroma ankstesnėmis nutartimis. Tokio savo sprendimo teismas niekaip nemotyvavo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pastebima ir tai, kad skundžiamoje nutartyje buvo nurodyta, jog procesinės prievartos priemonės taikymo terminas baigsis tik 2022 m. rugpjūčio 20 d., t. y. likus beveik vienam mėnesiui iki termino pabaigos, skubos tvarka, nutarta svarstyti klausimą dėl taikomo apribojimo pratęsimo, nepaisant, jog per vieno mėnesio laikotarpį, baudžiamojoje byloje gali paaiškėti naujos aplinkybės, kurios gali tapti priežastimi tokios procesinės prievartos priemonės panaikinimui.
7. Skunde gynėjas taip pat pažymi, kad baudžiamojoje byloje kaltinimai yra pareikšti ne tik A. I., bet ir R. A., M. Ž. bei S. K.. Civiliniu ieškiniu keliamas reikalavimas dėl 30 682 Eur turtinės žalos atlyginimo iš kaltų asmenų. Šioje bylos stadijoje savo kaltę pripažino R. A. ir S. K., tačiau laikinas nuosavybės teisės apribojimas išimtinai taikomas tik A. I. atžvilgiu, nepaisant fakto, kad ji su pareikštu kaltinimu nesutinka. Taigi, kaltinamiesiems, kurie visiškai sutinka su pareikštu kaltinimu ir kuriems atitinkamai tenka pareiga atlyginti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos patirtą žalą, jokios procesinės prievartos priemonės nėra taikomos.
8. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas jau buvo pasisakęs, jog procesinės prievartos priemonės taikymas 6 mėnesių terminui yra per ilgas, nurodydamas, kad taikant šią priemonę pakankamai ilgai iškyla būtinybė dažniau vertinti jos tikslingumą ir proporcingumą. Gynėjo nuomone, ilgesnis nei ketverių metų laikotarpis, kurio metu kaltinamajai yra jau taikoma aptariama procesinė prievartos priemonė, yra neproporcingas. Laikino nuosavybės teisės paribojimo ilga trukmė siejama ne su kaltinamosios veiksmais, bet ilgai trukusiu ikiteisminiu tyrimu ir su teisminio nagrinėjimo procesu. Todėl dėl ilgai trunkančio proceso, gynėjo teigimu, neturėtų būti toliau ribojamos kaltinamosios nuosavybės teisės, atitinkamų procesinių prievartos priemonių netaikant kitiems kaltinamiesiems. Taip pat, pasak gynėjo, skundžiama nutartimi nustatytas procesinės prievartos priemonės taikymo terminas, bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo suplanavimas iki šių metų pabaigos, sudaro prielaidas teigti, kad baudžiamoji byla iki šių metų pabaigos net nebus išnagrinėta, todėl kaltinamosios A. I. nuosavybės teisės neproporcingai ilgą laikotarpį bus ribojamos ir toliau.
9. Skunde aiškinama ir tai, kad šioje baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys grindžiamas tik ikiteisminio tyrimo metu nustatytu tariamu žalos dydžiu, nepaisant to, kad kaltinamosios gyvenamojoje vietoje ir toliau yra sandėliuojami Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijai priklausantys daiktai, kurie taip pat turi patekti į pareikšto civilinio ieškinio sumą. Pareikštas civilinis ieškinys yra ne tik kad nemotyvuotas, bet ir nėra grindžiamas absoliučiai nei vienu apskaitos dokumentu, nors civilinis ieškovas, kaip biudžetinė įstaiga, savo buhalterinėje apskaitoje privalo būti apskaičiusi tariamai patirtą žalą. Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsisako pasiimti jai priklausančius daiktus, todėl civilinio ieškovo veiksmai, sąmoningai netikslinant ieškinio, dėl kurio periodiškai būtina iš naujo svarstyti taikomų procesinių prievartos priemonių pagrįstumą, bei elgiantis neapdairiai, pripažintini piktnaudžiavimu turimomis procesinėmis teisėmis. Šiuo aspektu pažymima ir tai, kad minėtiems daiktams laikinas nuosavybės teisės apribojimas nebetaikomas, pasibaigus turto arešto terminui. Nors civilinio ieškinio pagrįstumas bus sprendžiamas baudžiamosios bylos nagrinėjimo eigoje, tačiau gynybos manoma, kad, sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, teismas turi imtis procesinių priemonių tam, kad būtų galima nustatyti, ar taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas yra proporcingas, juolab, kad šios priemonės taikymas grindžiamas tik tikslu užtikrinti civilinį ieškinį.
10. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
Kaltinamosios A. I. gynėjo advokato Piotro Orlovo skundas tenkinamas iš dalies.
11. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais bylos duomenimis, atsižvelgęs į pateikto skundo argumentus ir apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutarties motyvus, daro išvadą, jog minėta apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pateikiami skundo argumentai nėra pagrindas ją naikinti ir nutraukti laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymą nutartyje nurodytam turtui. Skundo argumentai, kuriais prašoma panaikinti taikomą procesinę prievartos priemonę, aukštesniojo teismo atmetami.
12. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalimi, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti, prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi, procesinė prievartos priemonė gali būti paskirta esant bent vienam iš BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų. Jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti nenumatoma. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o baigus baudžiamąjį procesą šiuo turtu atlyginti nukentėjusiesiems kaltu pripažinto asmens padarytą žalą ar konfiskuoti nusikalstamu būdų gautą turtą. Šios procesinės prievartos priemonės taikymas (netaikymas), termino tęsimas, taip pat mąsto ir pobūdžio nustatymas yra teismo teisė, įvertinus BPK numatytus pagrindus ir byloje esančius faktinius duomenis. Taip pat svarbu, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas paaiškėjus priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų nebereikalingas. Šioje nagrinėjamos bylos proceso stadijoje tokių aplinkybių nebuvo nustatyta.
13. Minėta, jog BPK 151 straipsnyje numatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti taikomas, siekiant užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius, galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, todėl darytina išvada, kad įstatymas leidžia taikyti šią procesinę prievartos priemonę esant manymui, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymus. Taigi, apygardos teismas pagrįstai paskyrė procesinės prievartos priemonės taikymą, siekdamas prevenciškai užtikrinti, kad apribotas turtas būtų tinkamai išsaugotas. Abejonių, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje yra pakankamas faktinis pagrindas taikyti ginčijamą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą, skundą nagrinėjančiam teismui nekyla.
14. Nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas, siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį, jei teismas jį patenkins. A. I. kaltinama pasikėsinusi pasisavinti ir pasisavinusi jai patikėtą svetimą Šiaulių miesto savivaldybei priklausantį didelės vertės turtą, taip pat kaltinama tikrų dokumentų klastojimu ir jų panaudojimu, apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos sau ir kitiems asmenims bei siekiu paveikti liudytojus, kad jie duotų melagingus parodymus. Sprendžiant iš bylos medžiagos, byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamoji galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys užfiksuoti kitų kaltinamųjų, liudytojų apklausų protokoluose, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, kratų, apžiūrų protokoluose, specialisto išvadose ir kitoje baudžiamosios bylos rašytinėje medžiagoje. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, nagrinėjant skundą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo, byloje surinkti duomenys analizuojami ir vertinami tik tiek, kiek būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu. Todėl skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas šioje proceso stadijoje nevertina faktinių bylos aplinkybių, nesprendžia kaltinamosios kaltės klausimo, nes visi šie klausimai bus išspręsti, bylą išnagrinėjus teisme ir priėmus atitinkamą procesinį sprendimą.
15. Skunde kaltinamosios gynėjas nurodo, kad baudžiamojoje byloje kaltinimai pareikšti ne tik A. I., bet ir kitiems asmenims – R. A., S. K. (kurie kaltę pripažino), M. Ž.; kad byloje pareikštu civiliniu ieškiniu keliamas reikalavimas dėl 30 682 Eur turtinės žalos atlyginimo iš kaltų asmenų, tačiau aptariama procesinė prievartos priemonė taikoma tik A. I. atžvilgiu, nepaisant to, kad su pareikštu kaltinimu ji nesutinka, priešingai nei R. A. ir S. K., kuriems atitinkamai ir tenka pareiga atlyginti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos patirtą žalą. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog tokie skundo argumentai nepaneigia laikinio nuosavybės taikymo A. I. atžvilgiu pagrįstumo, juo labiau, kad konkrečiu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl procesinės prievartos priemonės taikymo kaltinamajai A. I., tačiau ne kitiems kaltinamiesiems. Pabrėžtina, kad procesinių prievartos priemonių skyrimas, jų termino tęsimas yra individualus kiekvieno kaltinamojo atžvilgiu, įvertinant konkrečios priemonės taikymo pagrindus bei kitas reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Taigi, aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymas nėra siejamas vien tik su sprendimais dėl kitiems kaltinamiesiems netaikomų ar taikomų procesinių prievartos priemonių pobūdžio, kadangi konkrečios priemonės taikymas (jos termino tęsimas) asmeniui nulemtas visumos individualių aplinkybių įvertinimo. Aplinkybė, kad atskirų kaltinamųjų turtui nėra taikoma minėta procesinė prievartos priemonė, besąlygiškai nepaneigia pagrindo ją taikyti A. I., esant byloje nustatytų aplinkybių visumai. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei nurodo gynėjas, baudžiamosios bylos duomenimis, ši priemonė yra taikoma ne tik kaltinamosios A. I., bet ir kaltinamosios R. A. atžvilgiu, ką jau buvo pažymėjęs aukštesnės instancijos teismas, savo ankstesnėje nutartyje nagrinėdamas ir atsakydamas į analogišką kaltinamosios gynybos skundo argumentą.
16. Kaltinamosios gynėjo argumentai, jog byloje pareikštas civilinis ieškinys grindžiamas tik ikiteisminio tyrimo metu nustatytu tariamu žalos dydžiu, nepaisant to, kad kaltinamosios gyvenamojoje vietoje ir toliau yra sandėliuojami Šiaulių „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijai priklausantys daiktai, kurie taip pat turi patekti į pareikšto civilinio ieškinio sumą, taip pat nepaneigia procesinės prievartos priemonės taikymo kaltinamajai pagrįstumo. Aukštesnės instancijos teismo ankstesnėse nutartyse, ką nurodo ir kaltinamosios gynėjas, jau buvo pasisakyta, kad, vertinant aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumą, nėra sprendžiamas civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas, nes tai turi būti ir bus padaryta bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme. Gynėjo nurodytos aplinkybės dėl kaltinamosios gyvenamojoje vietoje sandėliuojamų daiktų, jų priklausymo, siekimo sugrąžinti progimnazijai ir dėl to įtakos byloje pareikšto civilinio ieškinio sumai, yra faktinės aplinkybės, kurios nustatomos pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Šiuo atveju įvertinta tai, kad pati baudžiamoji byla teismui perduota nagrinėti ir nagrinėjama, kaltinant A. I., kad ji, siekdama turtinės naudos sau ir kitiems asmenims, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kėsinosi pasisavinti ir pasisavino jai patikėtą svetimą didelės vertės turtą, klastojo dokumentus, pažeidinėjo teisės aktus, dėl ko buvo padaryta didelė žala progimnazijai ir jos steigėjai. Taigi, kaltinamajai inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis galimai buvo padaryta žala progimnazijai ir jos steigėjai, o byloje surinkti duomenys patvirtina, kad A. I. galėjo padaryti šias nusikalstamas veikas. Byloje taip pat yra pateiktas progimnazijos steigėjo civilinis ieškinys, kurio, šioje bylos stadijoje, neatlikus įrodymų tyrimo, negalima pripažinti akivaizdžiai nepagrįstu. Be to, nagrinėjant baudžiamąją bylą esminės reikšmės turi visų pirma ne žalos dydžio, o jos padarymo fakto ir masto nustatymas, tik po to įvertinama, kiek ir kokia apimtimi padaryta žala yra pašalinta, kaip ji turi būti atlyginta ir kokie asmenys tai turi padaryti. Neatlikus įrodymų tyrimo, tokie klausimai negali būti teisingai išspręsti. Jau minėta, jog įstatymu nėra draudžiama, esant pagrįstam manymui, grindžiamam pakankamu kiekiu ieškinį patvirtinančių duomenų, jog prašoma priteisti žala buvo realiai padaryta, taikyti šią procesinę prievartos priemonę pareikštam ieškiniui užtikrinti (BPK 151 straipsnis). Be to, nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik ji taps nereikalinga arba paaiškėjus kitoms priežastims (tame tarpe ir skunde paminėtoms), dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas. Taigi, nagrinėjamu atveju aptarti skundo argumentai nepaneigia tolimesnio procesinės prievartos priemonės taikymo šioje proceso stadijoje būtinumo, o nenustačius aplinkybių, jog pareikštas civilinis ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, bei šioje proceso stadijoje nesprendžiant civilinio ieškinio pagrįstumo klausimo, nėra pagrindo nesutikti su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais. Šiuo metu prioritetiniu išlieka apriboto turto išsaugojimo pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinimas, kuris įmanomas tik taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą.
17. Laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrįstumo bei teisėtumo nepaneigia ir kaltinamosios gynėjo argumentai dėl teismo pasirinkto procesinės prievartos priemonės pratęsimo laiko, t. y. terminas pratęstas likus beveik vienam mėnesiui iki jo pabaigos. Įstatymu nėra reglamentuota (numatyta terminų), kada anksčiausiai turi būti sprendžiamas aptariamos procesinės prievartos priemonės pratęsimo klausimas. Iš esmės jis turi būti išspręstas iki tol, kol nepasibaigė ankstesnis terminas. Be abejo, tokia praktika, kuomet pratęsus tokios priemonės taikymo terminą, iš karto vėl yra sprendžiamas toks klausimas, netoleruotina ir neturi būti taikoma. Priklausomai nuo aplinkybių, procesinės prievartos priemonės klausimas turi būti sprendžiamas likus protingam terminui iki ankstesnio pratęsimo pabaigos, nes kiekvienu atveju būtina įvertinti ar nėra išnykę pagrindai tęsti šios priemonės taikymą ir pan., t. y. pats priemonės taikymo terminas turi būtų proporcingas. Šiuo atveju, priešingai nei nurodoma skunde, negalima teigti, kad teismo sprendimas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo tolimesnio taikymo kaltinamosios A. I. atžvilgiu būtų buvęs priimtas skubotai (per anksti ir pan.). Minėtos procesinės prievartos termino pratęsimo klausimas spręstas likus kiek mažiau nei vienam mėnesiui iki termino pabaigos, įvertinus visas šio klausimo reikšmingas aplinkybes. Nors skunde užsimenama apie tai, kad per vieno mėnesio laikotarpį, baudžiamojoje byloje gali paaiškėti naujos aplinkybės, kurios gali tapti priežastimi tokios procesinės prievartos priemonės panaikinimui, tačiau jokių tokių aplinkybių teismo skundžiamos nutarties priėmimo dienai nebuvo paaiškėję, be to, jos nebuvo įvardintos ir aukštesnės instancijos teismui pateiktame skunde. Todėl tokie skundo teiginiai pripažintini deklaratyviais. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog teismo aktyvumas privalomas. Pagal BPK 151 straipsnio 8 dalį, laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga. Taigi, teismas tiek savo iniciatyva, tiek gavęs proceso dalyvių prašymus, vos tik paaiškėjus tam tikroms aplinkybėms, turi teisę ir gali iš naujo spręsti klausimą dėl procesinės prievartos priemonės panaikinimo netgi esant nepasibaigus paskirtam (pratęstam) tokios priemonės terminui.
18. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, pratęsus laikino nuosavybės teisės apribojimą šioje baudžiamojoje byloje, proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį, jei teismas jį patenkins. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad procesinės prievartos priemonės – laikino kaltinamosios A. I. nuosavybės teisės apribojimo taikymas yra proporcingas, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė, t. y. laikinas kaltinamosios nuosavybės teisių apribojimas į pirmiau minėtą nekilnojamąjį turtą varžytų kaltinamosios teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone numatytiems tikslams pasiekti. Įvertinus kaltinamosios galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, galimai padarytos žalos mastą ir civilinio ieškinio dydį, teismo skundžiama nutartimi taikyta procesinė prievartos priemonė nelaikytina per griežta, o vien tik reiškiamas nesutikimas su tokiu teismo procesiniu sprendimu, nedaro jos neteisėtos ir nepagrįstos, juo labiau teikiantis pagrindą ją naikinti kalinamosios gynėjo skunde nurodytais argumentais. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamosios turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu galimas nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas.
19. Kita vertus, aukštesnysis teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su skundo argumentais, kad skundžiama nutartimi teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės terminą šešių mėnesių laikotarpiui, tokio savo sprendimo nemotyvavo. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymu nėra aiškiai numatyta, kokiam maksimaliam terminui bylą nagrinėjantis teismas gali paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. BPK 151 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne ilgiau negu šešiems mėnesiams. <...> Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi, įstatymu nėra draudžiama teismui procesinės prievartos priemonės terminą pratęsti šešių mėnesių laikotarpiui, kas, akivaizdu, turėjo įtakos ir nagrinėjamu atveju, tačiau tokį sprendimą teismas turi motyvuoti. To padaryta nebuvo. Todėl, aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad aptariama procesinė prievartos priemonė kaltinamajai A. I. yra taikoma jau pakankamai ilgą laiko tarpą, iškyla būtinybė dažniau vertinti jos taikymo tikslingumą ir proporcingumą. Tai buvo nurodyta ir ankstesnėje skundą nagrinėjusio aukštesniojo teismo nutartyje. Todėl tikslinga nustatyti trumpesnį laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą.
20. Remiantis išdėstytu, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad kaltinamajai A. I. laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas pagrįstai, tačiau nustatytas per ilgas šios procesinės prievartos priemonės terminas. Dėl to skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutartis keistina, nustatant, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamajai A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. priklausantį minėtą nekilnojamąjį turtą terminas pratęsiamas 3 mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. rugpjūčio 20 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutartį.
Nustatyti, kad laikino nuosavybės teisės į kaltinamosios A. I. ir jos sutuoktiniui V. I. (V. I.) dalimis po 1/2 priklausantį gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), apribojimo, uždraudžiant šį turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, šio turto saugotojais paskiriant A. I. ir jos sutuoktinį V. I., terminas pratęsiamas 3 mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. rugpjūčio 20 d.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.