Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo C atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės B ieškinį atsakovui C dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2023 m. rugsėjo 15 d. iškelta ir nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės B ieškinį atsakovui C, kuriuo prašoma panaikinti (duomenys neskelbtini) šalių (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos, įregistruotos 2021 m. rugpjūčio 24 d. (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos skyriuje, apskaitos įrašą Nr. 3075 dėl atsakovo kaltės, nustatyti šalių nepilnametės dukros A gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo šalių nepilnamečiam šalių vaikui išlaikymą po 316 Eur, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis; nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, po santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo ieškovei palikti iki santuokos turėtą pavardę, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovas 2023 m. spalio 9 d. atsiliepimu į ieškinį, 2024 m. birželio 7 d. prašymu prašė ieškinį palikti nenagrinėtą. Nurodė, kad ieškovė nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos ir pagal galiojantį teisinį reguliavimą ieškinyje pareikšti reikalavimai nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams – ieškovė turi kreiptis ne į Lietuvos, o į (duomenys neskelbtini) kompetentingas institucijas. Ieškovė ir atsakovas susituokė (duomenys neskelbtini) ir visą laiką po santuokos sudarymo gyveno (duomenys neskelbtini), šalių vaikas gimė ir visą laiką augo (duomenys neskelbtini), atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, ieškovė yra Lietuvos pilietė, šalių vaikas yra (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos pilietis. Ieškovė 2023 m. vasario mėn. kartu su šalių vaiku išvyko aplankyti savo artimųjų į Lietuvą, tačiau daugiau į (duomenys neskelbtini), kur ieškovė ir atsakovas gyveno visą laiką po santuokos sudarymo, kur gimė ir visą laiką augo jų vaikas, nebegrįžo. Vaiko tėvas niekada nedavė sutikimo perkelti šalių vaiko gyvenamosios vietos į Lietuvą. Atsakovas apie aplinkybes, jog vaiką planuojama leisti į ugdymo įstaigą Lietuvoje, deklaruota šalių vaiko gyvenamoji vieta Lietuvoje, sužinojo tik iš procesinių dokumentų ir jų priedų ir tam niekada nepritarė. Atsakovas 2023 m. birželio 16 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teismą su ieškiniu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos). Dėl šių priežasčių civilinėje byloje reiškiami reikalavimai nenagrinėtini Lietuvos Respublikos teismuose kaip jiems neteismingi.

3. Ieškovė 2023 m. lapkričio 13 d. nuomone, 2024 m. birželio 28 d. atsiliepimu į prašymą, 2024 m. spalio 18 d. nuomone prašė atmesti atsakovo prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą kaip nepagrįstą ir civilinę bylą nagrinėti visa apimtimi, t. y. dėl santuokos nutraukimo, tėvų pareigų šalių vaikui nustatytmo ir išlaikymo vaikui priteisimo, taip pat prašė civilinei bylai netaikyti lis pendens taisyklės ir prašyti jurisdikcijos perdavimo ar atsisakymo iš (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad iki 2023 m. spalio 11 d. nelaikytina, kad atsakovas kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teismą, kadangi atsakovas nesiėmė reikalaujamų priemonių informuoti ieškovę. Kita vertus, lis pendens taisyklės pažeidimas savaime negali būti laikomas atsisakymo pripažinti jurisdikciją pagrindu. Atsakovo teiginiai, susiję su vaiko neteisėtu išvežimu iš (duomenys neskelbtini), laikytini visiškai deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kadangi atsakovas pritarė šalių vaiko išvežimui iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką. Šalių vaikas įgijo įprastinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir ši vaiko įprastinė gyvenamoji vieta buvo ieškinio padavimo dieną. Šalių vaiką ir Lietuvos Respubliką sieja konkretus ryšys (vaiko įprastinė gyvenamoji vieta, Lietuvos Respublikos pilietybė, vaiko motinos – ieškovės įprasta gyvenamoji vieta ir pilietybė, gimtoji kalba). Atitinkamai Lietuvos Respublikos teismai geriau įvertintų vaiko interesus šioje konkrečioje byloje.

4. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius 2024 m. birželio 28 d. raštu nurodė, kad atsakovo prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą yra procesinis prašymas, dėl kurio institucija nepasisako, prašo prašymą nagrinėti pagal pateiktus įrodymus, vadovaujantis įstatymais, prioritetiniais vaiko interesais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 23 d. nutartimi nutarė pripažinti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės B ieškinį atsakovui C dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo.

6. Teismas dėl ieškinio palikimo nenagrinėto nesilaikius šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos ne teisme sprendimo tvarkos nurodė, kad ieškovė civilinėje byloje Nr. e2-8410-1167/2023 pateikė 2023 m. kovo 16 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą dėl privalomosios mediacijos pabaigos, kurioje nurodyta, kad 2023 m. kovo 13 d. gautas rašytinis atsakovo nesutikimas vykdyti privalomąją mediaciją, reg. Nr. MPR-23-03741, todėl tarnyba patvirtina, kad privalomoji mediacija yra baigta. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8410-1167/2023 nutarė ieškovės ieškinio atsakovui reikalavimus dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ir susijusių klausimų palikti nenagrinėtus nurodydamas, kad jie yra neteismingi Lietuvos Respublikos teismams. Tačiau teismo procesiniu sprendimu pareiškimą palikti nenagrinėtą byla neišsprendžiama iš esmės (t. y. ginčas neišsprendžiamas) ir toks procesinis teismo sprendimas nekliudo suinteresuotam asmeniui, pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą, kreiptis į teismą pakartotinai su tais pačiais reikalavimais. Dėl to ieškovė turėjo teisę ir pagrindą ieškinį dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pateikti teismui pakartotinai. Ieškovas ar pareiškėjas, kurio ieškinys ar pareiškimas teismo nebuvo išnagrinėtas, pakartotinai kreipdamasis į teismą su ieškiniu neturi pakartoti savo veiksmų dėl pasinaudojimo išankstine bylos sprendimo ne teisme tvarka, ypač kai ieškovo reikalavimai teisme nebuvo išnagrinėti ir dėl jų nebuvo priimtas teismo sprendimas. Esant atsakovo aiškiai išreikštai valiai – rašytiniam nesutikimui spręsti ginčą mediacijos būdu, nėra jokių abejonių, kad ieškovė pasinaudojo išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka ir neturėjo pareigos pakartotinai inicijuoti mediacijos procesą prieš kreipimąsi į teismą su tais pačiais reikalavimais.

7. Teismas dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo nurodė, kad Lietuvoje spręsdami klausimą dėl šalių vaiko grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 5 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. sausio 18 d. nutartyje nurodė, kad vaiko išvežimas iš (duomenys neskelbtini) ir laikymas Lietuvoje atitinka neteisėtumo, įtvirtinto Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, požymį. Palikdamas galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. sausio 18 d. nutartyje nurodė, jog šalių vaikas yra labiau integruotas ir adaptavosi naujoje aplinkoje Lietuvoje nei nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Teismas pripažino pagrįstomis ieškovės nurodytas aplinkybes, kad nei atsakovas, nei jo šeima nebuvo socialiai integravęsi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) – nemokėjo (duomenys neskelbtini) kalbos, neturėjo šioje šalyje draugų. Šeimai gyvenant kartu su vaiku buvo bendraujama anglų ir lietuvių kalbomis. Teismas laikė, kad tikėtina, jog šalių vaiko integracija Lietuvoje, šalyje, kurioje kalbama jos motinos kalba, yra daug lengvesnė nei (duomenys neskelbtini), kurioje šios kalbos nemoka nė vienas iš jos tėvų. Be to, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismas 2024 m. balandžio 22 d. nutartimi sustabdė bylos pagal atsakovo ieškinį dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) nagrinėjimą pažymėdamas, jog Lietuvos Respublikos teismas pripažino, jog nepilnamečio vaiko grąžinimas į (duomenys neskelbtini) prieštarauja vaiko interesams, ir suteikė pirmenybę Lietuvos teismui nagrinėti šalių santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo bylą. (duomenys neskelbtini) teismas padarė išvadą, kad ieškovės kreipimasis dėl privalomos teisminės mediacijos 2023 m. vasario 15 d. laikytinas teisminio proceso pradėjimu, dėl to pripažino ieškovės teisminį procesą ankstesniu nei procesą (duomenys neskelbtini) teisme pagal atsakovo ieškinį pradėtoje byloje dėl separacijos (gyvenimo skyrium). Vaiko motinai – ieškovei pragyvenus su vaiku Lietuvos Respublikoje daugiau kaip vienerius metus ir Lietuvoje formuojantis vaiko įprastinei gyvenamajai vietai, pripažintina, kad naudojimasis jurisdikcija visiškai atitinka vaiko interesus. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti su kitomis tėvų pareigomis susijusias bylas, gali geriausiai įvertinti reikalavimus ir dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo ir nustatyti mokėtiną sumą, kuria būtų prisidedama prie vaiko priežiūros ir ugdymo, ir reikalavimas dėl šio vaiko išlaikymo kartu gali būti keliamas tik su tėvų kitomis pareigomis susijusioje byloje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8. Atsakovas atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9. Atskirajame skunde nurodoma, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, netinkamai aiškino, taikė, darydamas akivaizdžią teisės taikymo klaidą, tarpvalstybinių bylų teismingumą nustatančias nuostatas, tiesiogiai įtvirtintas:

1) kiek tai susiję su ieškovės ieškinio reikalavimu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, – Bylų jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo tvarką reglamentuojančiame Tarybos reglamente (ES) 2019/1111 (toliau – ir reglamentas „Briuselis IIb“), kuriuo nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. pakeistas reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 (toliau – ir Reglamentas Briuselis II a), ir konkrečiai reglamento „Briuselis IIb“ 3 straipsnio, 17 ir 18 straipsnio nuostatas sistemiškai kartu su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 puntu bei Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis;

2) kiek tai susiję su ieškovės ieškinio reikalavimais dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, – reglamento „Briuselis IIb“, o konkrečiai jo 9 ir 18 straipsnių nuostatas, kurių apskritai netaikė, ir 10 ir 20 straipsnių nuostatas, kurias taikė, darydamas akivaizdžią teisės taikymo klaidą;

3) kiek tai susiję su ieškovės ieškinio reikalavimu dėl išlaikymo vaikui priteisimo, – Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl bylų jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – ir Reglamentas Nr. 4/2009), o konkrečiai Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio d punkto nuostatą, kas yra iš esmės pasekmė to, kad buvo netinkamai taikomos reglamento „Briuselis IIb“ nuostatos dėl jurisdikcijos tėvų pareigų bylose.

10. Atskirajame skunde teigiama, jog atsakovas supranta, kad esminis skundžiamos nutarties motyvas yra aplinkybė, jog nepilnametis vaikas nuo 2023 m. vasario mėn. pabaigos ir šiuo metu yra Lietuvoje. Tačiau skundžiama nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, nes yra visiškai neįvertinama aplinkybė, jog sprendžiama situacija yra nulemta neteisėto vaiko išvežimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, tam atsakovas niekada nepritarė, o visos nurodytos aplinkybės yra konstatuotos įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Skundžiama nutartimi yra visiškai nepagrįstai pateisinamas (legitimizuojamas) ieškovės neteisėtas elgesys dėl šalių nepilnamečio vaiko išvežimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos. Be to, ieškovė nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos ne teisme sprendimo tvarkos. Ieškovė nėra tinkamai įgyvendinusi savo teisės kreiptis į kompetentingą teismą, dėl to pagal reglamento „Briuselis IIb“ 20 straipsnį byla negali būti laikoma pradėta Lietuvos teisme, o tai yra aktualu atsakant į klausimą dėl apskritai visų ieškovės ieškinio reikalavimų. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma taip, lyg (duomenys neskelbtini) teismas 2024 m. balandžio 22 d. nutartyje būtų konstatavęs ir padaręs išvadą, jog byla dėl santuokos nutraukimo Lietuvos teisme buvo pradėta anksčiau nei (duomenys neskelbtini) teisme. (duomenys neskelbtini) teismui buvo aišku, kad byla dėl separacijos (duomenys neskelbtini) teisme buvo pradėta anksčiau nei Lietuvos teisme buvo pareikštas reikalavimas nagrinėjamoje byloje dėl santuokos nutraukimo, išskyrus neaiškią aplinkybę dėl privalomosios mediacijos institucijos, kuriai prašymas paduotas 2023 m. vasario 15 d., t. y. kaip pagal Lietuvos įstatymus turėtų būti vertinamos su tuo susijusios aplinkybės, siekiant atsakyti į klausimą, ar ieškovės 2023 m. vasario 15 d. kreipimasis dėl privalomosios mediacijos šiuo konkrečiu atveju gali būti bylos Lietuvoje pradžia. Ir būtent į šį klausimą (duomenys neskelbtini) teismas paliko atsakyti Lietuvos teismui. Ieškovės 2023 m. vasario 15 d. prašymo dėl privalomosios mediacijos reglamento „Briuselis IIb“ 20 straipsnio taikymo tikslais data negali būti laikoma ieškovės tinkamo kreipimosi į Lietuvos teismą data. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad byla dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo Lietuvos teisme pagal ieškovės 2023 m. rugsėjo 8 d. ieškinį buvo pradėta anksčiau, nei buvo (duomenys neskelbtini) teisme pradėta byla dėl separacijos pagal atsakovo 2023 m. birželio 16 d. ieškinį.

11. Atskirajame skunde nurodoma, kad vaiko įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimas tuo metu, kai vyksta procesas, savaime nelemia jurisdikcijos pakeitimo nagrinėjant bylą. Reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnis nustato, kad neteisėto vaiko išvežimo atveju teismai išlaiko savo jurisdikciją tol, kol vaikas įgyja įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, tik tuo atveju, jeigu egzistuoja kitos privalomos sąlygos, apie kurias skundžiamoje nutartyje net neužsimenama. Reglamento „Briuselis IIb“ 10 straipsnio nuostatų nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo taikyti. Šis straipsnis skirtas reguliuoti teismo jurisdikcijos nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų klausimą tuo atveju, kai yra tėvų susitarimas dėl tokią bylą nagrinėjančio teismo pasirinkimo. Skundžiamoje nutartyje yra nepagrįstai kvestionuojamas klausimas dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos. Skundžiamos nutarties išvada prieštarauja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytam juridiniam faktui, todėl niekaip negali būti pagrindas pripažinti skundžiamoje nutartyje pateiktą sprendimą, jog Lietuvos teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų. Skundžiama nutartimi netinkamai išsprendus klausimą dėl Lietuvos teismo jurisdikcijos nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų, taip pat nepagrįstai buvo išspręstas klausimas dėl Lietuvos teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui.

12. Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1442-466/2024 palikti nepakeistą.

13. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad Lietuvos Respublikos įstatymai nereglamentuoja taisyklės, kad kreipdamasi į teismą pakartotinai ieškovė privalėjo pakartotinai kreiptis dėl mediacijos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 27¹ straipsnio 6 dalimi mediacija pagal šį įstatymą tame pačiame ginče gali būti inicijuota tik vieną kartą. Mediacija yra savanoriškas bei konfidencialus procesas ir teismas neturi pareigos vertinti šalių atsisakymo dėl mediacijos proceso priežasčių, be to, jei atsakovas siektų ginčą išspręsti taikiai, jis netrukdomai gali pasinaudoti Lietuvoje teikiamomis teisminės mediacijos paslaugomis, tačiau tokia galimybe iki šiol nepasinaudojo. Ginčo dėl teismo, į kurį buvo kreiptasi anksčiau, nekyla, nes yra aiški nagrinėjimų bylų seka: prašymas dėl separacijos Nr. RG 563/2023 buvo pateiktas 2023 m. birželio 16 d., o prašymas dėl santuokos pripažinimo negaliojančia civilinėje byloje Nr. e2-18710-466/2023 – 2023 m. rugsėjo 8 d. Tačiau Lietuvos Respublikoje nagrinėjama byla Nr. e2-1442-466/2024 laikoma iškelta nuo 2023 m. vasario 15 d., kai Lietuvos mediacijos įstaigai buvo pateiktas ieškovės prašymas dėl privalomosios mediacijos. (duomenys neskelbtini) teismas, atsižvelgdamas į reglamento „Briuselis IIb“ 14 konstatuojamąją dalį, teisingai pripažino Lietuvos mediacijos įstaigą teismine institucija, todėl jai pateiktas prašymas dėl tarpininkavimo turi lygiaverčio dokumento, pateikto teisminei institucijai, galią. Iš to darytina išvada, kad į Lietuvos Respublikos teisminę instituciją buvo kreiptasi anksčiau nei į (duomenys neskelbtini) teismą ir dėl to procesas dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) buvo sustabdytas. Atsakovas neturi jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo.

14. Atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, jog pirmosios instancijos teismas argumentuotai paaiškina, kodėl ieškinio reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose. Šalių vaikas yra labiau integruotas ir adaptavosi naujoje aplinkoje Lietuvoje nei nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Teismas pripažino pagrįstomis ieškovės nurodytas aplinkybes, kad nei atsakovas, nei jo šeima nebuvo socialiai integravęsi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) – nemokėjo (duomenys neskelbtini) kalbos, neturėjo šioje šalyje draugų. Teismas laikė, kad tikėtina, jog šalių vaiko integracija Lietuvoje, šalyje, kurioje kalbama jos motinos kalba, yra daug lengvesnė nei (duomenys neskelbtini), kurioje šios kalbos nemoka nė vienas iš jos tėvų. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai rėmėsi prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principu, įtvirtinančiu pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui, ir (duomenys neskelbtini) teismas 2024 m. balandžio 22 d. nutartyje aptarė Lietuvos Respublikos teismų sprendimus dėl atsisakymo grąžinti vaiką į (duomenys neskelbtini), pažymėdamas, jog Lietuvos Respublikos teismas pripažino, jog nepilnamečio vaiko grąžinimas į (duomenys neskelbtini) prieštarauja vaiko interesams. Pagal reglamento „Briuselis IIb“ 10 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatą valstybės narės teismai turi jurisdikciją su tėvų pareigomis susijusiose bylose, kai išpildoma sąlyga, jog naudojimasis jurisdikcija atitinka vaiko interesus. Be to, vadovaujantis reglamento „Briuselio IIb“ 10 straipsnio 1 dalies a punktu valstybės narės teismai turi jurisdikciją su tėvų pareigomis susijusiose bylose, jei vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare. Nagrinėjamu atveju vaikas turi esminį ryšį su Lietuva, nes jos mamos įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, vaikas yra Lietuvos pilietis. Vaiko buvimo vieta yra Lietuvoje, kur šalių vaiko nuotaika ir žaismingumas labai pagerėjo nei buvo gyvenant su atsakovu uždarytam bute (duomenys neskelbtini), todėl vaiko interesus labiausiai atitinka šiuo metu ją supanti gyvenamoji aplinka. Atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tik laikinai gyvenantis (duomenys neskelbtini), todėl nekyla abejonių, kad bylos nagrinėjimas Lietuvos teismuose labiausiai atitinka vaiko interesus. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad atsakovas atskirajame skunde nenurodė nė vieno argumento, kuris patvirtintų, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimo dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Lietuvos teismas turi teisę nagrinėti bylą pagal ieškovės ieškinį dėl visų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

17. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartis, kuria nutarta pripažinti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės B ieškinį atsakovui C dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, šalių vaiko A, gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo.

18. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad turėjo būti tenkinamas atsakovo prašymas palikti ieškovės ieškinį nenagrinėtą dėl to, kad ieškovė nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, be to, ieškinyje pareikšti reikalavimai nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

21. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

22. Atsakovas kartu su 2025 m. sausio 6 d. ir 2025 m. sausio 27 d. prašymais atidėti bylos nagrinėjimą, 2025 m. vasario 14 d. pranešimu teikia naujus įrodymus – pranešimą (duomenys neskelbtini) Aukščiausiajam Kasaciniam Teismui apie byloje Nr. 12359/2024 paskirtą posėdį, (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros prie Aukščiausiojo Kasacinio Teismo 2025 m. sausio 7 d. rašytines išvadas, informaciją iš (duomenys neskelbtini) elektroninės teismų sistemos apie bylą (duomenys neskelbtini) Aukščiausiajame Kasaciniame Teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atsakovo pateikti nauji įrodymai yra susiję su šios bylos įrodinėjimo dalyku, be to, dėl jų šalys turėjo galimybę pasisakyti, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, kartu su atsakovo 2025 m. sausio 6 d. ir 2025 m. sausio 27 d. prašymais, 2025 m. vasario 14 d. pranešimu pateikti papildomi įrodymai priimtini.

23. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog šalys (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotą 2021 m. rugpjūčio 24 d., apskaitos įrašo Nr. 3075. Šalys (duomenys neskelbtini) susilaukė dukros A. Šalių vaikas yra (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos pilietis, ieškovė yra Lietuvos pilietė, atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Šalys tiek santuokos sudarymo metu, tiek vaiko gimimo metu gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė (duomenys neskelbtini) gale–(duomenys neskelbtini) kartu su šalių vaiku išvyko gyventi į Lietuvą.

24. Ieškovė pirmą kartą ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė 2023 m. vasario 15 d. (civilinė byla Nr. e2-6486-433/2023). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 15 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti tuo pagrindu, kad ieškovė nesilaikė tai bylos kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, t. y. kad ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo šalys pasinaudojo privalomąja mediacija arba kad ieškovė inicijavo mediacijos procesą, tačiau nebuvo gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo.

25. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. kovo 16 d. pažymos matyti, jog tarnyba 2023 m. vasario 15 d. gavo ieškovės prašymą vykdyti privalomąją mediaciją sprendžiant ginčą su atsakovu dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių klausimų, tačiau 2023 m. kovo 13 d. gautas rašytinis atsakovo nesutikimas vykdyti privalomąją mediaciją, todėl privalomoji mediacija yra baigta.

26. Ieškovė 2023 m. kovo 22 d. antrą kartą Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo (civilinė byla Nr. e2-8410-1167/2023). Ieškovei pašalinus trūkumus teismo 2023 m. balandžio 12 d. rezoliucija patikslintas ieškinys buvo priimtas. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. nutartimi nutarta ieškinio reikalavimus dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo palikti nenagrinėtus, o dėl reikalavimo padalyti santuokoje įgytą turtą bylą nuraukti. Teismas nusprendė, kad ieškovės kreipimosi į teismą metu – 2023 m. kovo 22 d., t. y. nepraėjus nė mėnesiui nuo išvykimo iš (duomenys neskelbtini), jos ir šalių nepilnamečio vaiko įprastinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvos Respublikoje, be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.124 straipsnyje nustatyti pagrindai, kada turtas padalijamas teismo sprendimu nenutraukiant santuokos, o ieškovės reikalavimas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nei šiais, nei jokiais kitais specifiniais (t. y. su santuokos apskaitos įrašo panaikinimu nesusijusiais) pagrindais nėra grindžiamas.

27. Ieškovė 2023 m. rugsėjo 13 d. trečią kartą Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo (civilinė byla Nr. e2-309-466/2025, buvęs Nr. e2-18710-466/2023). Civilinė byla iškelta 2023 m. rugsėjo 15 d. teisėjo rezoliucija priėmus ieškinį, kuriuo ieškovė prašo panaikinti (duomenys neskelbtini) šalių (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos, įregistruotos 2021 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, apskaitos įrašą Nr. 3075 dėl atsakovo kaltės, nustatyti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo šalių nepilnamečiam vaikui išlaikymą po 316 Eur, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis; nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, po santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo ieškovei palikti iki santuokos turėtą pavardę, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad reikalavimo dėl santuokinio turto padalijimo nereiškia, nes tokio turto nėra.

28. Tuo tarpu atsakovas dar 2023 m. birželio 16 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismą su pareiškimu dėl separacijos tarp šalių, šalių vaiko globos, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo vaikui nustatymo (bylos Nr. 563/2023 R.G). (duomenys neskelbtini) teismas 2024 m. balandžio 22 d. nutartimi bylą sustabdė ir nurodė rūpestingesnei šaliai pasirūpinti šios bylos atnaujinimu, kai tik Vilniaus apygardos teismas paskelbs savo kompetenciją nagrinėjamoje byloje Nr. e2-18710-466/2023, tačiau ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo arba Vilniaus apygardos teismo nuostatos, apibrėžiančios bylos Nr. e2-18710-466/2023 teismingumą, panaikinimo. Atsakovas dėl (duomenys neskelbtini) teismo 2024 m. balandžio 22 d. nutarties pateikė apeliacinį skundą (duomenys neskelbtini) Aukščiausiajam Kasaciniam Teismui (byla Nr. 12359/2024), apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatas šios nutarties priėmimo metu nėra žinomas.

29. Be to, atsakovas 2023 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Nepilnamečių ir bendruomenės teisingumo departamentą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), su Grąžinimo paraiška pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-3026-866/2023 nutarė netenkinti atsakovo pareiškimo dėl šalių vaiko grąžinimo į (duomenys neskelbtini). Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-68-553/2024 Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismai nusprendė, kad šalių vaiko išvežimas iš (duomenys neskelbtini) ir laikymas Lietuvos Respublikoje atitinka neteisėtumo, įtvirtino 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – ir 1980 m. Hagos konvencija) 3 straipsnio 1 dalyje, požymį, tačiau atsisakė grąžinti šalių vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini) 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu – byloje įrodyta aplinkybė dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos Lietuvoje, todėl šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jo interesų.

Dėl prašymų sustabdyti ar atidėti bylos nagrinėjimą

30. Teisme 2025 m. vasario 19 d. gautas atsakovo prašymas sustabdyti civilinę bylą, kol bus priimtas (duomenys neskelbtini) Aukščiausiojo Kasacinio Teismo procesinis sprendimas byloje Nr. 12359/2024, arba atidėti civilinės bylos nagrinėjimą, paskirtą 2025 m. vasario 20 d., ir nustatyti naują posėdžio datą ne anksčiau kaip 2025 m. balandžio 14 d.

31. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Aukščiausiasis Kasacinis Teismas 2025 m. vasario 6 d. posėdyje byloje Nr. 12359/2024 kasacine tvarka išnagrinėjo atsakovo skundą dėl (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (pirmosios instancijos) teismo 2024 m. balandžio 22 d. nutarties byloje Nr. 563/2023 R.G, kurioje teismas sprendė klausimą dėl bylos jurisdikcijos. Tarp Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2S-98-524/2025 ir teisinio rezultato (duomenys neskelbtini) Aukščiausiojo Kasacinio Teismo byloje Nr. 12359/2024 yra tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kitoje nurodytoje civilinėje byloje nustatyti faktai, tapačių faktinių aplinkybių įvertinimas turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, (duomenys neskelbtini) Aukščiausiojo Kasacinio Teismo baigtoje nagrinėti byloje, kurioje laukiama teismo sprendimo paskelbimo, gali būti pasisakyta dėl Klaipėdos apygardos teismo bylos nagrinėjimui svarbių klausimų. Pagal galiojančius proceso įstatymus, sprendimas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per 60 dienų nuo teismo posėdžio.

32. Teisme 2025 m. vasario 20 d. gautas ieškovės atsiliepimas į atsakovo prašymą sustabdyti civilinę bylą arba atidėti civilinės bylos nagrinėjimą.

33. Atsiliepime nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tarp Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-309-466/2025 ir teisminės separacijos bylos Nr. 563/2023 R.G egzistuoja tarptautinis lis pendens principas, nusprendė, kad Lietuvos Respublikoje santuokos nutraukimo procedūra buvo pradėta anksčiau ir dėl to (duomenys neskelbtini) nagrinėjama byla buvo sustabdyta. Lietuvos Respublikos teismai, kaip (duomenys neskelbtini) teismo pripažinta labiau kompetentinga institucija, kaip tik kuo greičiau turėtų išnagrinėti tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Lietuvos Respublikoje nagrinėjama šalių santuokos nutraukimo byla laikoma iškelta nuo 2023 m. vasario 15 d., kai Lietuvos mediacijos įstaigai buvo pateiktas prašymas dėl privalomosios mediacijos, t. y. prieš dvejus metus, ir dėl atsakovo teismams teikiamų skundų ir prašymų procesas tęsiasi iki šiol.

34. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 338 straipsnyje nustatyta, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis. Apeliaciniam procesui taikomos CPK bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios šiame skyriuje nurodytoms taisyklėms (CPK 302 straipsnis). Teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių (CPK 162² straipsnio 1 dalis).

35. CPK 162³ straipsnyje nurodyta, kad bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui; byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės. CPK 163 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. CPK 164 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina.

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos sustabdymo pagrindus, taikymą, yra konstatavęs, kad nepaisant to, dėl kurios rūšies civilinės bylos sustabdymo pagrindo egzistavimo (privalomojo ar fakultatyvaus) yra sprendžiama, abiem atvejais turi būti nustatytos objektyvios aplinkybės, kliudančios išspręsti civilinę bylą. Byla sustabdoma iki tol, kol išnyksta sustabdymo pagrindą sudariusios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2011 ir kt.). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad Lietuvos civilinio proceso teisė, inter alia, yra grindžiama proceso vientisumo ir eiliškumo principu. Šis principas reikalauja, kad procesiniai veiksmai būtų suderinami vienas su kitu, būtų logiški, nuoseklūs ir atliekami laikantis tam tikros įstatyme nustatytos tvarkos ir sekos. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas teismų kompetencijų atskyrimas reikalauja, kad teismai, jei kitaip nenumatyta įstatyme ar neišplaukia iš Konstitucijos, atliktų tik savo kompetencijai priskirtas funkcijas, nesikištų į kitų teismų veiklą, neatlikinėtų kitų teismų funkcijų ir juolab nekonkuruotų su kitais teismais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog CPK 164 straipsnio 4 punkte nurodytu fakultatyviu pagrindu bylą išimtiniais atvejais sustabdyti galima, įsitikinus, kad bylą stabdyti būtina, nes teismas, šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys procesinių veiksmų negali atlikti arba visiškai neekonomiška tai daryti, ar dėl kitų priežasčių neįmanoma arba netikslinga tai daryti civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 2d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-611/2020). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, nacionaliniai teismai gali laukti paraleliai vykstančių teismo procesų rezultatų, ir tai gali būti laikoma procesinio veiksmingumo priemone, tačiau toks teismo sprendimas turi būti proporcingas, priimtas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., Herbst v. Germany, judgment of 11 January 2007, no. 20027/02, § 78, Stork v. Germany, judgment of 13 July 2006, no. 38033/02, § 44 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kyla ginčas dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio šalių vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo. Šioje apeliacinės instancijos teismo byloje skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-309-466/2025 pripažinta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti civilinę bylą pagal B ieškinį atsakovui C dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, šalių vaiko A, gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismo 2024 m. balandžio 22 d. nutartimi byloje Nr. 563/2023 R.G dėl separacijos tarp šalių, šalių vaiko globos, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo vaikui nustatymo teismas iš esmės nepasisakė, kam priklauso jurisdikcija, – nei pripažino savo jurisdikcijos, nei jos atsisakė ir tik sustabdė bylą, kol Lietuvos Respublikos teismas paskelbs savo kompetenciją.

38. Pažymėtina, jog atsakovui nurodant, kad iki 2025 m. vasario 17 d. bus galima susipažinti su (duomenys neskelbtini) Aukščiausiojo Kasacinio Teismo sprendimu, šios bylos nagrinėjimas 2025 m. sausio 30 d. jau buvo atidėtas iki 2025 m. vasario 20 d. Atsižvelgdamas į visas paminėtas aplinkybes, ypač į tai, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kyla ginčas dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos ir, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismo 2024 m. balandžio 22 d. nutartimi byloje Nr. 563/2023 R.G teismas nepasisakė, kam priklauso jurisdikcija, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog bylos nagrinėjimo atidėjimas ar sustabdymas dar pusantro mėnesio laikotarpiui nepagrįstai vilkintų bylos nagrinėjimą, pažeistų teisingumo ir proceso operatyvumo principų pusiausvyrą, todėl šiuo atveju ieškovo prašymas sustabdyti ar atidėti bylos nagrinėjimą atmestinas.

Dėl privalomos išankstinio bylos ne teisme sprendimo tvarkos

39. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvais ir argumentais. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka. CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka.

40. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka. Remiantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, kai privalomąją mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, ši ginčo šalis turi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduoti prašymą dėl mediatoriaus skyrimo šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, paduoti prašymą vykdyti mediaciją šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalį (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. balandžio 29 d. iki 2024 m. rugsėjo 1 d.) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius, gavę šio straipsnio 3 dalyje nurodytą ginčo šalies prašymą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo gavimo dienos išsiunčia kitai ginčo šaliai pranešimą apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo. Remiantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. balandžio 29 d. iki 2024 m. rugsėjo 1 d.), jeigu per keturiolika dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodyto pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija; šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 27¹ straipsnio 6 dalimi, mediacija pagal šį įstatymą tame pačiame ginče gali būti inicijuota tik vieną kartą.

41. CPK 297 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į teismą su pareiškimu bendra tvarka. Taigi, teismo procesiniu sprendimu pareiškimą palikti nenagrinėtą byla neišsprendžiama iš esmės (t. y. ginčas neišsprendžiamas) ir toks procesinis teismo sprendimas nekliudo suinteresuotam asmeniui, pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą, kreiptis į teismą pakartotinai su tais pačiais reikalavimais. Sutiktina, kad Lietuvos Respublikos įstatymai nereglamentuoja taisyklės, jog ieškovas ar pareiškėjas pašalinęs aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą, kreipdamasis į teismą pakartotinai, privalo pakartotinai pasinaudoti tos kategorijos byloms nustatyta išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8410-1167/2023 nutarta ieškinio reikalavimus dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo palikti nenagrinėtus vadovaujantis CPK 782 straipsniu, numatančiu, kad jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.

42. Darytina išvada, kad ieškovė 2023 m. rugsėjo 13 d. trečią kartą Vilniaus miesto apylinkės teismui teikdama ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo (civilinė byla Nr. e2-309-466/2025, buvęs Nr. e2-18710-466/2023) buvo pasinaudojusi išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka ir neturėjo pareigos pakartotinai inicijuoti mediacijos procesą prieš kreipimasi į teismą su tais pačiais reikalavimais. Todėl atsakovo argumentai, jog ieškinys paliktinas nenagrinėtas, kadangi nesilaikyta šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos ne teisme sprendimo tvarkos, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl teisinio reguliavimo sprendžiant klausimą dėl teismo jurisdikcijos

43. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama įstatymų nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis). Bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams; jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis). CPK 784 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Tačiau CPK 780 straipsnyje nurodyta, kad CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.

44. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, spręsdamas bylos iškėlimo klausimą, turi pasitikrinti jurisdikciją kiekvienam šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamam reikalavimui atskirai. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą santuokos nutraukimo byloje, tai nereiškia, kad jis automatiškai turi jurisdikciją ir sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir (ar) išlaikymo klausimą, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją spręsti tik vieną iš pareikštų reikalavimų, kelis iš pareikštų reikalavimų, visus reikalavimus arba nė vieno iš jų, todėl kiekvienoje byloje jis privalo įvertinti aplinkybes, lemiančias teisės akto, reglamentuojančio jurisdikcijos nustatymo taisykles kiekvienam pareikštam reikalavimui atskirai, pasirinkimą. Tais atvejais, kai teismas, gavęs sutuoktinių prašymą dėl santuokos nutraukimo ar vieno iš sutuoktinių ieškinį dėl santuokos nutraukimo, nustato, kad byla galbūt turi tarptautinį (užsienio) elementą (pavyzdžiui, vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, vienas iš sutuoktinių yra užsienio valstybės pilietis ir pan.) ir šeimoje yra nepilnamečių vaikų, turi patikrinti, ar iš šalių ar vienos iš jų pateiktų duomenų galima nustatyti, kur yra nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, kokia jų pilietybė. Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėse narėse, taikomas ES teisinis reguliavimas. Jei sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės taikymo jurisdikciją, tada teismas turi aiškintis, ar susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui, kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. spalio 19 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – ir 1996 m. Hagos konvencija) narė, jei ne, ar ta valstybė yra sudariusi su Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos bylose. Jei sprendžiamam klausimui negali būti taikomas nei ES teisinis reguliavimas, nei 1996 m. Hagos konvencija ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties atitinkamiems klausimams reguliuoti, tokiu atveju bus taikomos nacionalinės teismingumo taisyklės. CPK 785 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos teismų išimtinio teismingumo taisyklė tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose lex fori gali būti taikoma tik tais atvejais, kai jurisdikcijos neįmanoma nustatyti nė pagal vieną ES ar kitą tarptautinės teisės aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga Nr. AC-43-1. Teismų praktika. 2015, 43, p. 632–713). Tais atvejais, jeigu kyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo, teismas turėtų priimti ieškinį, išklausyti, jeigu tas objektyviai galima, abi ginčo šalis, siekdamas pašalinti iškilusias abejones, ir, priklausomai nuo rezultato, nagrinėti bylą iš esmės arba imtis procesinių veiksmų, užbaigiančių bylos procesą, pradėtą pagal pateiktąjį procesinį dokumentą (CPK 293 ir 296 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-916/2019).

45. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kyla ginčas dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio šalių vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo. Atsakovas nesutikdamas su Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcija iš esmės argumentuoja tuo, kad tokia jurisdikcija priklauso (duomenys neskelbtini) teismui. Tiek Lietuvos Respublika, tiek (duomenys neskelbtini) yra ES narės, todėl ginčui dėl šių šalių teismų jurisdikcijos spręsti taikytinas ES teisinis reguliavimas.

Dėl ieškinio reikalavimo panaikinti santuokos apskaitos įrašą

46. Teismo bendrąją jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo nustato 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (minėta, toliau – ir reglamentas „Briuselis IIb“) 3 straipsnis „Bendroji jurisdikcija“, kuriame nurodyta, kad bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, separacija ar santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje: i) yra sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; ii) buvo sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena; iii) yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta; iv) tuo atveju, jeigu buvo pateiktas bendras prašymas, yra vieno iš sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; v) yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip metus prieš pat prašymo pateikimą, arba vi) yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą ir jis yra atitinkamos valstybės narės pilietis, arba b) kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai. Taigi, remiantis šio straipsnio nuostatomis esminiai kriterijai, kuriais remiantis yra nustatoma jurisdikcija bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, separacija ar santuokos pripažinimu negaliojančia, yra šalių įprastinė gyvenamoji vieta ir pilietybė.

47. Pažymėtina, kad reglamento „Briuselis IIb“ 20 straipsnio „Lis pendens ir susiję ieškiniai“ 1 dalyje numatyta, jog jei procesą dėl santuokos nutraukimo, separacijos ar santuokos pripažinimo negaliojančia tos pačios bylos šalys pradeda skirtingų valstybių narių teismuose, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, atsisako jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai; tokiu atveju bylos šalis, pradėjusi procesą teisme, į kurį kreiptasi vėliau, gali tuos teisinius veiksmus pradėti teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia.

48. Atkreiptinas dėmesys, kad bylose dėl santuokos nutraukimo jurisdikcijai reikšmingas prašymo padavimo momentas, todėl jurisdikcijos pagrindai (pavyzdžiui, nuolatinė gyvenamoji vieta) nustatomi pagal prašymo padavimo momentą. Tai, jog faktinė situacija, sudaranti jurisdikcijos pagrindą, pasikeičia po to, kai valstybės narės teismui paduodamas prašymas, nereiškia, jog teismas netenka jurisdikcijos nagrinėti bylą – teismo jurisdikcija išlieka (perpetuatio fori principas). Tokio teisinio reglamentavimo logika yra ta, kad atsakovas negalėtų išvengti bylos nagrinėjimo atitinkamame teisme vien pakeisdamas kriterijų, kurio pagrindu teismas prisiėmė jurisdikciją. Tokių galimybių egzistavimas neabejotinai pažeistų ieškovo teises ir teisėtus interesus, nes galėtų būti ribojama tokio asmens galimybė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga Nr. AC-43-1. Teismų praktika. 2015, 43, p. 632-713).

49. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra Lietuvos pilietė, taip pat kad Lietuvoje ji gyvena nuo (duomenys neskelbtini), o iki tol šalių įprastinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). Atsakovas į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismą su ieškiniu dėl separacijos tarp šalių, šalių vaiko globos, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo vaikui nustatymo kreipėsi 2023 m. birželio 16 d. Tuo tarpu ieškovė šioje nagrinėjamoje byloje priimtą ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė tik 2023 m. rugsėjo 13 d. (civilinė byla Nr. e2-309-466/2025, buvęs Nr. e2-18710-466/2023).

50. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė nurodo, kad ginčo dėl teismo, į kurį buvo kreiptasi anksčiau, nekyla, nes yra aiški nagrinėjimų bylų seka: atsakovo prašymas dėl separacijos tarp šalių, šalių vaiko globos, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo vaikui nustatymo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismui buvo pateiktas 2023 m. birželio 16 d., o ieškovės ieškinys dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pateiktas 2023 m. rugsėjo 8 d. (2023 m. rugsėjo 8 d. yra ant ieškinio nurodoma jo surašymo data, tačiau, Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškinys ieškovės atstovo elektroninių paslaugų portalu buvo pateiktas 2023 m. rugsėjo 13 d.). Tačiau ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad Lietuvos Respublikoje nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1442-466/2024 yra laikoma iškelta nuo 2023 m. vasario 15 d., kai Lietuvos mediacijos įstaigai buvo pateiktas prašymas dėl privalomosios mediacijos. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais nesutinka.

51. Pirma, pagal reglamento „Briuselis II“ 2 straipsnio 1 dalį šiame reglamente sprendimas – tai valstybės narės teismo sprendimas, įskaitant potvarkį, nutartį ar teismo sprendimą, kuriuo patvirtinamas santuokos nutraukimas, separacija ar santuokos pripažinimas negaliojančia, arba dėl tėvų pareigų. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog šio reglamento tikslais taip pat vartojama termino apibrėžtis – teismas – tai bet kuri valstybės narės institucija, turinti jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio reglamento taikymo sritį. Reglamento „Briuselis IIb“ 17 straipsnyje nurodyta, kad laikoma, jog į teismą buvo kreiptasi: a) tuo momentu, kai teisme pateikiamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, su sąlyga, kad prašymo pateikėjas vėliau ėmėsi reikalaujamų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui; b) jei minėtas dokumentas turi būti įteiktas prieš jį pateikiant teisme, tuo momentu, kai jį gauna už įteikimą atsakinga institucija, su sąlyga, kad prašymo pateikėjas vėliau ėmėsi reikalaujamų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teisme, arba c) jei procesas pradedamas paties teismo iniciatyva, tuo momentu, kai teismas priima sprendimą pradėti procesą, arba, jeigu tokio sprendimo nereikalaujama, tuo metu, kai byla įregistruojama teisme.

52. Reglamento „Briuselis IIb“ konstatuojamosios dalies 14 punkte nurodyta, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, terminas „teismas“ turėtų būti suprantamas plačiai, kad apimtų ir tokias administracines institucijas ar kitas institucijas kaip notarai, kurios naudojasi jurisdikcija tam tikrais su santuoka arba su tėvų pareigomis susijusiais klausimais. Bet koks teismo patvirtintas susitarimas išnagrinėjus iš esmės pagal nacionalinę teisę ir tvarką turėtų būti pripažįstamas ir vykdomas kaip „sprendimas“. Kiti susitarimai, kurie kilmės valstybėje narėje privalomą teisinę galią įgyja po formalaus valdžios institucijos ar kitos institucijos, apie kurią tuo tikslu valstybė narė yra pranešusi Komisijai, įsikišimo, turėtų būti įgyvendinami kitose valstybėse narėse pagal šio reglamento specialias nuostatas dėl autentiškų dokumentų ir susitarimų. Šiuo reglamentu neturėtų būti numatytas paprastų privačių susitarimų laisvas judėjimas. Tačiau susitarimams, kurie nėra nei sprendimai, nei autentiški dokumentai, tačiau kurie buvo užregistruoti kompetentingos tai daryti valdžios institucijos, turėtų būti leidžiama judėti. Tokios valdžios institucijos gali apimti susitarimus registruojančius notarus, net jei jie vykdo veiklą kaip laisvosios profesijos atstovai.

53. Reglamento „Briuselis IIb“ konstatuojamosios dalies 35 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant į valstybėse narėse egzistuojančias dvi skirtingas sistemas, pagal kurias reikalaujama dokumentą dėl bylos iškėlimo pirmiausia įteikti atsakovui arba jį pirmiausia pateikti teisme, turėtų pakakti to, kad pagal nacionalinę teisę įvykdytas pirmas veiksmas, su sąlyga, kad prašymo pateikėjas vėliau ėmėsi visų pagal nacionalinę teisę reikalaujamų priemonių, kad būtų galima imtis antro etapo veiksmų; remiantis Teisingumo Teismo praktika, lis pendens atveju data, kurią nacionalinėje taikinimo institucijoje buvo inicijuota privaloma taikinimo procedūra, turėtų būti laikoma data, kurią, laikoma, buvo kreiptasi į teismą.

54. Mediacijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra vienas iš mediacijos valdymo subjektų. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba: 1) sudaro ir tvarko Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą; 2) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka sudaro sutartis su mediatoriais dėl privalomosios mediacijos paslaugų teikimo, kontroliuoja, kaip vykdomos šios sutartys; 3) organizuoja mediatorių kvalifikacinį egzaminą; 4) parenka ir skiria mediatorius iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo; 5) nepažeisdama šio įstatymo 17 straipsnyje nustatytų konfidencialumo principo užtikrinimo taisyklių, statistiniais tikslais kaupia ir apibendrina informaciją apie mediacijos trukmę, mediatorių, įrašytų į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, darbo krūvį, įvykdytų mediacijų skaičių, mediacijos paslaugų kainas ir kitą su mediacija susijusią informaciją; 6) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas mediacijos srityje. Pagal Mediacijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį civilinių ginčų mediacijos metu sudaromoms taikos sutartims taikomi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyti reikalavimai. Pagal šio straipsnio 2 dalį civilinio ginčo mediacijos metu ginčo šalių sudaryta taikos sutartis ginčo šalims turi įstatymo galią. Pagal šio straipsnio 3 dalį, kai civilinis ginčas, kuris sprendžiamas mediacijos būdu, nėra tuo pačiu metu nagrinėjamas teisme, ginčo šalių bendru prašymu arba vienos iš ginčo šalių prašymu, kai yra gautas kitos ginčo šalies rašytinis sutikimas, taikos sutartis gali būti pateikta teismui tvirtinti Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta supaprastinto proceso tvarka; prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo paduodamas ginčo šalių pasirinkimu vienos iš ginčo šalies gyvenamosios vietos arba buveinės apylinkės teismui; įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis ginčo šalims įgyja galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir gali būti vykdoma priverstinai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.985 straipsnyje taip pat nustatyta, jog teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir teismo patvirtinta sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas. Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad santuokos nutraukimą registruoja civilinės metrikacijos įstaiga savo iniciatyva (ex officio), remdamasi teismo sprendimu ar notaro pateiktais duomenimis apie patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

55. Taigi, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ar jos parinktas mediatorius nepriima jokių sprendimų, kuriais patvirtinamas santuokos nutraukimas, separacija ar santuokos pripažinimas negaliojančia, arba dėl tėvų pareigų. Mediacijos proceso metu šalių laisva valia ir bendru sutarimu šiais klausimais gali būti sudaryta taikos sutartis, kuri tam, kad šalims turėtų galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir būtų priverstinai vykdytinu dokumentu, turi būti patvirtinta teismo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo pateiktose (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros prie Aukščiausiojo Kasacinio Teismo 2025 m. sausio 7 d. rašytinėse išvadose nurodytu argumentu, kad ieškovės 2023 m. vasario 15 d. prašymas dėl mediacijos negalėjo sukelti lis pendens, kadangi šis prašymas nebuvo pateiktas teismui reglamento „Briuselis II“ 2 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.

56. Antra, net jei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba galėtų būti laikoma institucija, kuriai pateiktas prašymas dėl tarpininkavimo turi lygiaverčio dokumento, pateikto teismui, galią, būtina pažymėti, kad nagrinėjamu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ieškovės prašymą vykdyti privalomąją mediaciją sprendžiant ginčą su atsakovu dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių klausimų gavo 2023 m. vasario 15 d. Tai reiškia, kad ieškovė pateikė prašymą ne tik tuomet, kai dar nebuvo suėjęs reglamento „Briuselis IIb“ 3 straipsnio a punkto šeštoje (vi) įtraukoje nurodytas gyvenimo valstybėje narėje šešių mėnesių prieš prašymo pateikimą terminas, bet ir tuomet, kai apskritai toks terminas nebuvo net prasidėjęs, kadangi, kaip ieškovė pati nurodo, ji grįžo gyventi į Lietuvos Respubliką tik (duomenys neskelbtini).

57. Taigi, jei pagal reglamento „Briuselis IIb“ 17 straipsnį būtų laikoma, kad ieškovė su reikalavimais dėl santuokos nutraukimo Lietuvos Respublikoje kreipėsi į teismą 2023 m. vasario 15 d., kai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą vykdyti privalomąją mediaciją sprendžiant ginčą su atsakovu dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių klausimų, tuomet darytina išvada, jog Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos, kadangi 2023 m. vasario 15 d. neegzistavo nė vienas iš reglamento „Briuselis IIb“ 3 straipsnyje nurodytų ar kitų pagrindų Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijai, įskaitant tai, kad ieškovė Lietuvos Respublikoje negyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą 2023 m. vasario 15 d. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos teismas turėtų savo iniciatyva paskelbti neturintis jurisdikcijos (reglamento „Briuselis IIb“ 18 straipsnis).

58. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusia 2023 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8410-1167/2023 jau buvo nutarta ieškinio reikalavimus dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo palikti nenagrinėtus konstatuojant, kad ieškovės kreipimosi į teismą metu – 2023 m. kovo 22 d., t. y. nepraėjus nė mėnesiui nuo išvykimo iš (duomenys neskelbtini), jos įprastinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvos Respublikoje, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismas jau buvo paskelbęs, jog neturi jurisdikcijos, (duomenys neskelbtini) teismo naudai.

59. Trečia, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju pagal reglamento „Briuselis IIb“ 17 straipsnį laikytina, kad ieškovė su reikalavimais dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo Lietuvos Respublikoje kreipėsi į teismą 2023 m. rugsėjo 13 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį (civilinė byla Nr. e2-309-466/2025, buvęs Nr. e2-18710-466/2023). Tačiau tuomet ji kreipėsi vėliau nei atsakovas į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismą su ieškiniu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos), t. y. 2023 m. birželio 16 d. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas, sužinojęs, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjama byla pagal atsakovo pareiškimą ieškovei dėl separacijos tarp šalių, šalių vaiko globos, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo vaikui nustatymo (bylos Nr. 563/2023 R.G), turėjo taikyti reglamento „Briuselis IIb“ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lis pendens taisyklę ir sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, šiuo atveju (duomenys neskelbtini) teismo, jurisdikcija. Nustačius (duomenys neskelbtini) teismo jurisdikciją, Vilniaus apylinkės teismas turi atsisakyti jurisdikcijos teismo (duomenys neskelbtini) teismo naudai (reglamento „Briuselis IIb“ 20 straipsnio 2 dalis).

60. Ieškovė 2024 m. birželio 28 d. atsilipime į atsakovo prašymą ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą nurodė, kad šioje konkrečioje byloje ieškovė galėjo sužinoti, jog buvo pateiktas ieškinys (duomenys neskelbtini) teisme, tik tada, kai buvo gautas atsakovo atstovės registruotu paštu išsiųstas 2023 m. spalio 11 d. datuotas lydimasis raštas. Atitinkamai iki 2023 m. spalio 11 d. nelaikytina, kad į (duomenys neskelbtini) teismą buvo kreiptasi, kadangi atsakovas vėliau nesiėmė reikalaujamų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas ieškovei. Tačiau, kaip minėta, atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė jau nurodo, kad ginčo dėl to, kad atsakovas į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismą kreipėsi 2023 m. birželio 16 d., nėra. Kita vertus, ieškovė 2024 m. birželio 28 d. atsilipime tik deklaratyviai nurodė, jog atsakovas nesiėmė visų pagal (duomenys neskelbtini) nacionalinę teisę reikalaujamų priemonių, kad (duomenys neskelbtini) teismui pateiktas ieškinys būtų įteiktas ieškovei. Ieškovė nenurodė, kokių būtent priemonių ir kada turėjo imtis atsakovas. Teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais.

61. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo. Šiai išvadai neturi įtakos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismo 2024 m. balandžio 22 d. nutartis byloje Nr. 563/2023 R.G, nes, kaip minėta, toje byloje teismas nenusprendė, kam priklauso jurisdikcija, t. y. nei pripažino savo jurisdikcijos, nei jos atsisakė, tik sustabdė bylą, kol Lietuvos Respublikos teismas paskelbs savo kompetenciją.

Dėl reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo

62. Reglamento „Briuselis IIb“ 7 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio įprastinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai kreipiamasi į teismą, yra toje valstybėje narėje.

63. Tačiau, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-3026-866/2023 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-68-553/2024 konstatavo, kad šalių vaiko išvežimas iš (duomenys neskelbtini) ir laikymas Lietuvos Respublikoje atitinka neteisėtumo, įtvirtino 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 3 straipsnio 1 dalyje, požymį, tačiau atsisakė grąžinti šalių vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini) 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu – byloje įrodyta aplinkybė dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos Lietuvoje, todėl šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jo interesų.

64. Reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnyje „Jurisdikcija vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atvejais“ nurodyta, kad nedarant poveikio 10 straipsniui vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atveju valstybės narės, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą, teismai išlaiko savo jurisdikciją tol, kol vaikas įgyja įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir: a) išvežimui ar laikymui tylėjimu pritarė kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita įstaiga arba b) vaikas toje kitoje valstybėje narėje yra pragyvenęs bent vienus metus po to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita įstaiga sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas yra susigyvenęs su nauja aplinka bei yra tenkinama bent viena iš toliau nurodytų sąlygų: i) per vienus metus po to, kai globos teisių turėtojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, į kurią vaikas buvo išvežtas arba kurioje jis yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas dėl grąžinimo; ii) globos teisių turėtojo pateiktas prašymas dėl grąžinimo buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas; iii) globos teisių turėtojo pateikto prašymo dėl grąžinimo valstybės narės teismas nepatenkino, remdamasis kitomis priežastimis nei 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte ar 13 straipsnio 2 dalyje nurodytos priežastys, ir to sprendimo nebegalima apskųsti įprasta tvarka; iv) valstybėje narėje, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą, nebuvo kreiptasi į jokį teismą, kaip nurodyta 29 straipsnio 3 ir 5 dalyse; v) valstybės narės, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą, teismai priėmė sprendimą dėl globos teisių, pagal kurį nereikalaujama vaiko grąžinti.

65. Pažymėtina, kad 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – ir reglamentas „Briuselis IIa“), nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. pakeistas 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (minėta, toliau – ir reglamentas „Briuselis IIb“).

66. Reglamento „Briuselis IIa“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje, tačiau reglamente „Briuselis IIa“ nustatytos ir specialiosios teismingumo taisyklės, pavyzdžiui, vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), kai vien vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos susiformavimo valstybėje, į kurią vaikas atvyko, nepakanka šios valstybės teismų jurisdikcijai pagrįsti pagal reglamentą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis 1980 m. Hagos konvencijos 19 straipsniu, pagal šią konvenciją priimtas sprendimas grąžinti vaiką nėra laikomas lemiamu iš esmės sprendžiant vaiko globos klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-943/2021).

67. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nepaisant teismo priimto sprendimo dėl vaiko grąžinimo, Europos Sąjungos viduje visų pirma taikomos ne 1980 m. Hagos konvencijos, bet reglamento „Briuselis IIa“ nuostatos (žr. reglamento 60 straipsnį), kurio 10 straipsnis, priešingai nei 1980 m. Hagos konvencija, nenustato jurisdikcijos perėjimo pasikeitus vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai vaiko neteisėto išvežimo atveju ir imperatyviai nustato išliekančią vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų, jei nėra nustatyti konkretūs kiekybiniai ir kokybiniai reikalavimai, sudarantys prielaidas jurisdikcijos pasikeitimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-943/2021, 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017).

68. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėto vaiko išvežimo ar negrąžinimo atveju jurisdikcija nustatoma ne pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą reglamento „Briuselis IIa“ 8 straipsnio 1 dalyje, o pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas šio reglamento 10 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-943/2021, 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017).

69. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai yra aktualūs ir taikytini atitinkamai dabar galiojančio reglamento „Briuselis IIb“ 7straipsnio 1 daliai ir 9 straipsniui.

70. Taigi, bylos duomenimis, ieškinio pateikimo šioje byloje momentu – 2023 m. rugsėjo 13 d. egzistavo ginčo šalių vaiko neteisėto išvežimo iš valstybės narės – (duomenys neskelbtini), kurioje vaikas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, faktas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje jurisdikcija turi būti nustatoma ne pagal bendrąją reglamento „Briuselis IIb“ 7straipsnio 1 dalyje nustatytą jurisdikcijos taisyklę, o pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnyje.

71. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnis nustato, jog neteisėto vaiko išvežimo atveju teismai išlaiko savo jurisdikciją tol, kol vaikas įgyja įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje tik tuo atveju, jeigu egzistuoja kitos privalomos sąlygos, apie kurias šioje byloje skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje net neužsimenama. Be to, sutiktina, kad reglamento „Briuselis IIb“ 10 straipsnio „Teismo pasirinkimas“ nuostatų nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo taikyti, kadangi šis straipsnis skirtas reguliuoti teismo jurisdikcijos nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų klausimą tuo atveju, kai yra tėvų susitarimas dėl tokią bylą nagrinėjančio teismo pasirinkimo.

72. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą, valstybės narės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas, teismo sprendimas dėl vaiko negrąžinimo savaime nereiškia, jog ši valstybė perima jurisdikciją spręsti tėvų pareigų vaikui (šiuo atveju – ginčo šalių vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su ja tvarkos nustatymo) klausimą. Neteisėtu vaiko išvežimu negali būti sukuriamos pageidaujamos teisinės pasekmės jurisdikcijos su vaiku susijusiems klausimams išspręsti atžvilgiu. Tam, kad jurisdikcija pereitų iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini)) valstybei, į kurią vaikas atvežtas (šiuo atveju – Lietuvos Respublikai), būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos: 1) vaikas turi įgyti nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje ir 2) išvežimui ar negrąžinimui turi pritarti kitas globos teises turintis asmuo arba vaikas, pragyvenęs naujoje valstybėje bent vienerius metus, prie jos prisitaikė ir kartu yra bent viena iš nustatytų alternatyvių keturių sąlygų. Taigi vien vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimo valstybėje, į kurią vaikas buvo neteisėtai atvežtas, faktas nėra pakankamas jurisdikcijos nagrinėti bylas dėl tėvų pareigų perėjimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-943/2021).

73. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reglamente „Briuselis IIa“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje A., C-523/07, 37 punktas); sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje B. M. prieš R. Ch., C-497/10 PPU, 51 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-943/2021, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

74. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog šalių vaikas (Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) pilietis), ieškovė (Lietuvos pilietė) ir atsakovas ((duomenys neskelbtini) pilietis) iki (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini). Ten buvo ginčo šalių šeimos nuolatinė gyvenamoji, ekonominių ir socialinių interesų vieta. Ieškovė kartu su šalių vaiku nuo (duomenys neskelbtini) yra Lietuvoje. Nuo vaiko išvežimo momento ((duomenys neskelbtini)) iki ieškinio dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, nepilnamečio šalių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo teismui pateikimo momento (2023 m. rugsėjo 13 d.) praėjo daugiau nei 6 su puse mėnesio.

75. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-3026-866/2023 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-68-553/2024 nustatė, jog Lietuvos Respublikoje šalių vaikui ne tik užtikrinama erdvi ir patogi vaiko gyvenamoji vieta, tačiau ir yra stiprūs emociniai ryšiai tarp jo ir Lietuvoje esančių jo senelių bei kitų giminaičių, be to, vaikas lanko darželį, būrelį, pradėjo kalbėti lietuviškai. Teismai nurodė, kad šalių vaikas aktyviai dalyvauja bendruomeniniame gyvenime Lietuvoje ne tik su sau artimais žmonėmis (seneliais, pusbroliais), bet ir su kitais vaikais bei žmonėmis, kuriuos sutinka darželyje ir lankomame būrelyje. Teismai taip pat įvertino nurodytas aplinkybes, kad savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) šeima neturėjo ne tik jokių artimų giminaičių, išskyrus atsakovo motiną, bet ir draugų, šalių vaikas nelankė jokių užsiėmimų, todėl nusprendė, jog šalių vaikas yra labiau integruotas ir adaptavosi naujoje aplinkoje Lietuvoje nei nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini).

76. Sutiktina, kad Lietuvos Respubliką ir šalių vaiką sieja stiprus ryšys (pilietybė, vaiko mamos įprastoji gyvenamoji vieta, mamos profesinė veikla, gimtoji kalba, socialiniai ir emociniai ryšiai ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, sutinka, kad yra pagrindas teigti, jog ieškinio pareiškimo teismui momentu – 2023 m. rugsėjo 13 d. šalių vaikas buvo įgijęs įprastinę gyvenamąja vietą (kur yra jo interesų centras) Lietuvos Respublikoje.

77. Tačiau, kaip minėta, byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog atsakovas 2023 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Nepilnamečių ir bendruomenės teisingumo departamentą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), su Grąžinimo paraiška pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Taip pat atsakovas 2023 m. birželio 16 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teismą su pareiškimu dėl separacijos tarp šalių, šalių vaiko globos, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo vaikui nustatymo (bylos Nr. 563/2023 R.G). Galiausiai, skundė apeliacinės instancijos teismui Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eN2-3026-866/2023, kuria šalių vaiką atsisakyta grąžinti į (duomenys neskelbtini). Taigi, nėra sąlygos, kad išvežimui ar negrąžinimui tylėjimu pritaria kiekvienas globos teises turintis asmuo (reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio a punktas).

78. Kaip minėta, nuo vaiko išvežimo momento ((duomenys neskelbtini)) iki ieškinio dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, nepilnamečio šalių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo teismui pateikimo momento (2023 m. rugsėjo 13 d.) šalių vaikas Lietuvoje buvo pragyvenęs daugiau nei 6 su puse mėnesio. Taigi, ieškinio teismui pateikimo momentu (2023 m. rugsėjo 13 d.) nebuvo sąlygos, kad vaikas toje kitoje valstybėje narėje pragyvena bent vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyvena su nauja aplinka (reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio b punktas).

79. Vis dėl to, šiuo metu šalių vaikas yra įgijęs įprastinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio įžanga), vaikas Lietuvos Respublikoje yra pragyvenęs daugiau nei du metus po to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita įstaiga sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir akivaizdu, jog vaikas yra susigyvenęs su nauja aplinka (reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio b punktas), be to, tenkinamos net kelios iš reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio b punkto i–iv įtraukose nurodytų sąlygų:

1) globos teisių turėtojo (šiuo atveju – atsakovo) pateikto prašymo dėl grąžinimo valstybės narės (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos) teismas nepatenkino, remdamasis kitomis priežastimis nei 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte ar 13 straipsnio 2 dalyje nurodytos priežastys (minėta, Lietuvos teismai vadovavosi 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu), ir to sprendimo nebegalima apskųsti įprasta tvarka (reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio b punkto iii įtrauka);

2) šalys nenurodė aplinkybių ir byloje nėra duomenų, kad valstybėje narėje, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta (šiuo atveju (duomenys neskelbtini)) prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą (šiuo atveju (duomenys neskelbtini)), nebuvo kreiptasi į jokį teismą, kaip nurodyta 29 straipsnio 3 ir 5 dalyse (reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio b punkto iv įtrauka).

80. Pažymėtina, jog siekdama užkirsti kelią vaiko grobimui, tarptautinė bendruomenė tiek 1996 m. Hagos konvencijoje (7 straipsnis), tiek 1980 m. Hagos konvencijoje (10 straipsnis), tiek reglamente „Briuselis IIa“ (10 straipsnis) įtvirtino, kad esant neteisėtam vaiko išvežimui ir (ar) laikymui jurisdikciją tėvų pareigų bylose išlaiko iki išvežimo buvusios vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teismas. Jurisdikcija paprastai išlaikoma vienerius metus nuo vaiko neteisėto išvežimo. Per šį laikotarpį turėtų būti išsprendžiamas tiek vaiko grąžinimo į jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybę klausimas, tiek tėvų pareigų, globos teisių klausimas, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų tam tikroje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga Nr. AC-43-1. Teismų praktika. 2015, 43, p. 632-713).

81. CPK 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Nagrinėjamu atveju per vienerius metus nuo vaiko neteisėto išvežimo nei (duomenys neskelbtini) teismas, nei Lietuvos Respublikos teismas sprendimo dėl tėvų pareigų nepriėmė. Šiuo metu egzistuoja reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurių egzistavimas panaikina valstybės narės (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini)), kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą, teismo jurisdikciją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) teismas jurisdikciją išlaikė tik iki tol kol nebuvo tenkinamos reglamento „Briuselis IIb“ 9 straipsnio įžangoje, b punkte ir bent viena iš b punkto i–iv įtraukose nurodytų sąlygų.

82. Pažymėtina ir tai, kad vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 24 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Kaip minėta, Lietuvos Respubliką ir šalių vaiką sieja stiprus ryšys (pilietybė, vaiko ir vaiko mamos įprastoji gyvenamoji vieta, mamos profesinė veikla, gimtoji kalba, giminystės, socialiniai ir emociniai ryšiai ir kt.). Atsižvelgiant į tai, tikėtina, jog šioje konkrečioje byloje Lietuvos Respublikos teismai geriausiai įvertintų visas aplinkybes ir priimtų geriausius vaiko interesus atitinkantį sprendimą.

83. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimus dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.

Dėl reikalavimo dėl vaiko išlaikymo

84. Remiantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – ir Išlaikymo reglamentas) 3 straipsniu „Bendrosios nuostatos“, jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

85. Taigi, reikalavimo dėl išlaikymo jurisdikcija priskirtina taip pat Lietuvos Respublikos teismui Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b, d punktų pagrindais, nes Lietuvos Respublika yra įprastinė šalių vaiko gyvenamoji vieta, be to, Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, kai kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo ir ši jurisdikcija nėra grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

86. Be to, teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, gali geriausiai in concreto įvertinti reikalavimus dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo ir nustatyti mokėtiną sumą, kuria būtų prisidedama prie vaiko priežiūros ir ugdymo; ši suma nustatoma, atsižvelgiant į pasirinktą globos būdą – globoja abu arba tik vienas iš tėvų, bendravimo su vaiku teisę, šios teisės trukmę ir kitas teismui žinomas su tėvų pareigomis susijusias faktinio pobūdžio aplinkybes. Išlaikymo kreditorių interesų gynimas užtikrinamas tiek, kiek, viena vertus, sprendimą dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo gali lengvai priimti teismas, geriausiai žinantis aplinkybes, kurios yra esminės vertinant tokį reikalavimą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas byloje C-184/14).

87. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl teismingumo šioje byloje ginčo šalių vaiko išlaikymo klausimu.

Dėl bylos procesinės baigties

88. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nagrinėjamu atveju netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bylos jurisdikciją ieškovės ieškinio reikalavimui dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, ir į tai, kad bylos teismingumo nustatymo ir su tuo susijusių pasekmių taikymo klausimas (CPK 782 straipsnis) priskirtinas spręsti pirmosios instancijos teismui, daro išvadą, kad šioje dalyje atsakovo atskirasis skundas tenkintinas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartis šioje dalyje panaikintina bei ši bylos dalis perduotina toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

89. Pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį kitoje dalyje nėra. Atsižvelgiant į tai, kitoje dalyje atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

90. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

91. Atsižvelgiant į tai, kad priėmus šia nutartį byla nėra užbaigiama ir nėra aiškus bylos proceso rezultatas, šalių prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų spręstini pirmosios instancijos teisme priimant galutinį procesinį sprendimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo C kartu su 2025 m. sausio 6 d. ir 2025 m. sausio 27 d. prašymais, 2025 m. vasario 14 d. pranešimu apeliacinės instancijos teismui pateiktus papildomus įrodymus priimti.

Netenkinti atsakovo 2025 m. vasario 19 d. apeliacinės instancijos teismui pateikto prašymo atidėti arba sustabdyti bylos nagrinėjimą.

Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria pripažinta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo ir pirmosios instancijos teismui perduoti toliau nagrinėti šia bylos dalį.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria pripažinta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimus dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo palikti nepakeistą.

Šalių prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų palikti spręsti pirmosios instancijos teismui priimant galutinį procesinį sprendimą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.