- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-18
- Bylos Nr.
- e2-68-553/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01170-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Rasa Gudžiūnienė, Aldona Tilindienė
- Pareiškėjas
- A.
- Suinteresuotas asmuo
- B.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo B., institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas išduoti teismo leidimą grąžinti jo ir suinteresuoto asmens B. nepilnametę dukrą C., gimusią (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos į jos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – (duomenys neskelbtini) (toliau ir –(duomenys neskelbtini)).
2. Nurodė, kad su suinteresuotu asmeniu susipažino 2017 m., 2019 m. spalio mėnesį kartu apsigyveno (duomenys neskelbtini), susituokė – (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) d. jiems gimė dukra C., kuri yra (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos pilietė. Paaiškino, kad jų šeima visą laiką po santuokos sudarymo gyveno (duomenys neskelbtini), sutarė gerai, pareiškėjas dirbo, o suinteresuotas asmuo rūpinosi dukra. Šeima lankydavosi Lietuvoje, suinteresuoto asmens šeimos nariai taip pat juos lankydavo (duomenys neskelbtini).
3. Pareiškėjas nurodė, kad 2023 m. sausio mėnesio pabaigoje suinteresuoto asmens elgesys pasikeitė: ji dingdavo iš namų kelioms valandoms pateikusi itin keistus paaiškinimus, tapo tylesnė ir paslaptingesnė, pradėjo keltis rytais anksčiau nei įprastai. Vėliau tapo žinoma, kad B. 2023 m. sausio 26 d. deklaravo jų dukters gyvenamąją vietą Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini). 2023 m. vasario 5 d. suinteresuotas asmuo su dukra netikėtai dingo iš namų, apie jų išvykimą pareiškėjas nebuvo informuotas. 2023 m. vasario 24 d. suinteresuotas asmuo atsiuntė pareiškėjui elektroninį laišką, kuriuo informavo, kad ketina vykti į Lietuvą, jog galėtų atlikti tam tikras medicinines procedūras ir susitikti su savo artimaisiais.
4. Pareiškėjas nurodė sutikęs dėl trumpalaikio suinteresuoto asmens ir jų dukters išvykimo į Lietuvą, tačiau nesutiko, jog suinteresuotas asmuo išsivežtų dukrą gyventi į Lietuvą. Nurodė, kad jo bandymai įtikinti B. grąžinti dukrą į (duomenys neskelbtini) buvo nesėkmingi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo grąžinti C. į (duomenys neskelbtini), priteisė suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo 5 054,62 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjo, suinteresuoto asmens ir jų dukters nuolatinė gyvenamoji valstybė iki vaiko išvežimo į Lietuvos Respubliką buvo (duomenys neskelbtini), pareiškėjui nėra apribotos dukters globos teisės ir jis nesutiko su nuolatiniu suinteresuoto asmens ir jų dukters persikėlimu gyventi į Lietuvą. Teismas pripažino, kad nepilnametė C. Lietuvos Respublikoje laikoma (negrąžinama) neteisėtai, neturint kito globėjo – pareiškėjo, sutikimo (1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) 3 straipsnio 1 dalis).
7. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra Hagos konvencijos 13, 20 straipsniuose nustatytų atsisakymo grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą pagrindų, tačiau egzistuoja Hagos konvencijos 12 straipsnio taikymo pagrindas. Paminėta teisės norma nustato, kad jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas ir pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti; net jei procesas buvo pradėtas praėjus ankstesnėje pastraipoje nurodytam vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
8. Teismas pažymėjo, kad nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant šį atsisakymo grąžinti vaiką pagrindą, neatsižvelgiama į Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą jo taikymo sąlygą, susijusią su laikotarpio nuo neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo iki proceso pradžios trukme, kadangi pripažįsta ją procedūrine ir formalia. Žodis „prisitaikymas“ šiame kontekste susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013).
9. Teismas nustatė, kad nuo suinteresuoto asmens ir C. išvykimo iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos iki šios nutarties priėmimo yra praėję dešimt mėnesių, vaikui yra sudarytos tinkamos sąlygos augti ir vystytis Lietuvoje. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su dukra turėtų emocinį ryšį. Nepaisant nustatytų aplinkybių, kad iki suinteresuoto asmens ir C. išvykimo iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) šeima leisdavo laiką kartu, pareiškėjas pervesdavo suinteresuotam asmeniui 300 Eur per mėnesį atitinkamų jos ir dukters poreikių patenkinimui, teismas nusprendė, jog pareiškėjo galimybės pasirūpinti mažamečiu vaiku, atsižvelgiant į jo darbo pobūdį, dėl kurio jis turi lankytis kitose šalyse, jo finansinę priklausomybę nuo motinos ir pastarosios paaiškinimus, kad dalį laiko ji praleidžia (duomenys neskelbtini), kitą – (duomenys neskelbtini), kelia pagrįstų abejonių.
10. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo su dukra turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, suinteresuotas asmuo gauna nors ir nedideles, bet pastovias pajamas, taip pat šeimos ir giminaičių paramą, be to, C. grąžinus į (duomenys neskelbtini), ji prarastų nuolatinį stiprų ryšį su motina. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas nusprendė, kad C. yra visiškai prisitaikiusi prie naujos aplinkos, o jos grąžinimas į (duomenys neskelbtini), kurioje iš esmės nėra jokių socialinių ir (ar) emocinių ryšių, reikštų ne tik tikėtinai apsunkintą motinos bendravimą su mažamečiu vaiku, kuriam artimas ryšys su motina yra ypač svarbus, bet ir prastesnes sąlygas augti ir vystytis, nei jos yra Lietuvoje, o tai reiškia, kad vaiko grąžinimas neatitiktų geriausių jo interesų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Pareiškėjas A. atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį ir patenkinti jo prašymą išduoti teismo leidimą grąžinti C., gimusią (duomenys neskelbtini), į jos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad vaikas, kuris yra neteisėtai išvežtas arba neteisėtai laikomas ir jei pradedant procesą dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ir laikomas, privalo būti grąžintas. Kitaip tariant – iki vienerių metų – visais atvejais vaikas privalo būti grąžinamas (išskyrus, Hagos konvencijos 13 straipsnyje numatytas išimtis, kurių taikymo galimybių šiuo atveju teismas nenustatė).
11.2. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis kalba tik apie tuos atvejus, kuomet yra suėjęs pirmojoje dalyje numatytas vienerių metų terminas. Hagos konvencija įtvirtina, kad praėjus vienerių metų terminui, vaikas taip pat privalo būti grąžintas, tačiau tokiu atveju jau gali būti įrodinėjamas vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos.
11.3. Teisės doktrinoje aiškinama, kad Hagos konvencijos 13 ir 20 straipsniai atsisakymą grąžinti vaiką leidžia grįsti materialiomis aplinkybėmis, keliančiomis pavojų vaikui. Konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta tam tikra ratione temporis (pagal laiką) taisyklė ir atsižvelgiama į tai, kad jei paliktas tėvas ar motina delsia pradėti vaiko grąžinimo procedūrą, po ilgesnio laiko, vaikui pritaikius prie aplinkos, grąžinimas gali tapti nebetikslingas. Taigi remiantis Hagos konvencijos 12 straipsniu, prašymas grąžinti pagrobtą vaiką turi būti atmestas esant dviem sąlygoms: nuo tos dienos, kai vaikas buvo pagrobtas, iki proceso pradžios vaiko laikymo valstybėje yra praėję daugiau nei vieneri metai ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Tokioje situacijoje, net ir nustatęs, kad vaikas buvo pagrobtas, vaiko laikymo valstybės teismas turi teisę savo nuožiūra nuspręsti, ar leisti grąžinti vaiką ar vaiko interesus geriau atitiktų sprendimas atsisakyti grąžinti.
11.4. Tai, kad vienerių metų terminas, nustatytas Hagos konvencijos 12 straipsnyje, tėra formalus ir gali būti ignoruojamas, nėra nurodyta ir konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje. Atvirkščiai, šioje ataskaitoje, aiškinant Hagos konvencijos 12 straipsnį, gana aiškiai skiriamos dvi situacijos: situacija, kai prašymas grąžinti vaiką pateiktas iki sueinant vienerių metų nuo pagrobimo terminui, ir situacijai, kai toks prašymas pateikiamas vėliau. Vienerių metų terminas aiškinamas kaip data, nuo kurios grąžinimo pareiga tampa nebeabsoliuti (tais atvejais, kai nėra Hagos konvencijos 13 ir 20 straipsnių išimčių), ir virsta valstybės, į kurią pagrobtas vaikas, teismo diskrecijos objektu.
11.5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl neteisėto jo nepilnamečio vaiko išvežimo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos teismą kreipėsi nepraėjus vienerių metų terminui, o tai reiškia, jog nėra vienos iš būtinųjų Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų, todėl šios normos taikymas yra objektyviai neįmanomas ir skundžiama teismo nutartis yra neteisėta.
11.6. Nors teismas skundžiamoje nutartyje pasirėmė Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje pasisakyta, kad vertinant Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą atsisakymo grąžinti vaiką pagrindą, neatsižvelgiama į šio pagrindo taikymo sąlygą, susijusią su laikotarpio trukme, kadangi ji pripažintina procedūrine ir formalia (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013), nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pasisakyta, jog šio pagrindo taikymo sąlyga siekiama įtvirtinti terminą, kuris preliminariai galėtų sąlygoti tokį vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos, įvertinus tai, jog pačios bylos dėl vaiko grąžinimo išnagrinėjimo terminas turėtų būti minimalus. Todėl faktiškai susiklosčius priešingai situacijai, kai procesas dėl vaiko grąžinimo pradedamas nepraėjus vienerių metų terminui, tačiau užsitęsia ilgą laiko tarpą ir lemia vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos, teisingumo ir protingumo principai reikalauja, jog Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vaiko negrąžinimo pagrindas būtų aiškinamas ir taikomas ne formaliai, bet atsižvelgiant į pagrindinį šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą.
11.7. Atlikta išsami visų Lietuvos apeliacinio teismo ir Vilniaus apygardos teismo nagrinėtų civilinių bylų dėl vaiko grąžinimo į kilmės valstybę analizė, analizuotos civilinės bylos, kuriose keliamas klausimas dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies taikymo vaikui prisitaikius prie naujos aplinkos. Visais atvejais Lietuvos apeliacinis teismas ir Vilniaus apygardos teismas nusprendė grąžinti neteisėtai išvežtus vaikus tais atvejais, kai nuo vaiko neteisėto išvežimo iki teismo nutarties priėmimo nėra praėjęs vienerių metų terminas (išskyrus Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-245-450/2023, kurioje vaikas pats išsakė tvirtą poziciją pasilikti Lietuvoje).
11.8. Teismai yra suformavę Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies taikymo praktiką, pagal kurią, jeigu terminas nuo vaiko neteisėto išvežimo iki proceso dėl jo grąžinimo pradėjimo yra trumpesnis nei vieneri metai, pareiškėjo prašymas tenkinamas ir vaikas grąžinamas į kilmės valstybę, o jeigu terminas yra ilgesnis nei vieneri metai, teismas atsižvelgia į vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos.
11.9. Lietuvos apeliacinio teismo naujausioje praktikoje pažymėta, kad turint omenyje, jog Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-670-330/2022).
11.10. Nurodytoje byloje, analizuodamas panašią situaciją, Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė, kad vien tai, jog mažametis vaikas turi tinkamas sąlygas augti Lietuvoje, jog yra patenkinami būtinieji jo poreikiai, nepatvirtina aplinkybės, kad per aštuonis mėnesius jau susiformavo stiprus vaiko prisirišimas prie naujos aplinkos.
11.11. Nustatymas, kad vaiko gyvenimo sąlygos yra tinkamos, niekaip nepatvirtina jo prisitaikymo prie naujos aplinkos. Be to, byloje pateikti įrodymai aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje yra sudarytos puikios sąlygos nepilnamečiam vaikui augti.
11.12. Nei vienas iš suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų apie C. lankomą darželį ir (ar) kitus užsiėmimus neįrodo, kad ji turi tvirtą ryšį, būtų itin prisitaikiusi prie ją supančios aplinkos. Sprendžiant dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pagrindo taikymo, turi būti konstatuojamas daugiau nei paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos.
11.13. Vaiko ir artimųjų giminaičių (suinteresuoto asmens tėvų) ryšiu negali būti pateisinamas vaiko negrąžinimas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Senelių ryšys negali būti prilyginamas vaiko ryšiui su tėvu. Vaiko ir senelių ryšys nėra ir negali būti lyginamas su vaiko poreikiu turėti artimą ryšį su abiem tėvais.
11.14. C. šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) amžiaus. Tokio amžiaus vaikai paprastai arba nekalba, arba kalba nerišliai „savo kalba“, be to, tokio amžiaus vaikai yra labai imlūs, greitai prisitaiko, girdėdami kitą kalbą greitai sugeba persiorientuoti. Byloje nėra duomenų apie tai, kokias kalbas moka mergaitė. Iš į bylą pateiktų garso įrašų akivaizdu, kad C. nekalba aiškiai, tik atskirais garsais, tačiau girdėti, kaip mergaitė sako „dad“ („tėtis“), o tai rodo, jog ji tėvą atpažįsta.
11.15. Tokio mažo amžiaus vaikas kaip C., grąžintas į kilmės valstybę, labai greitai prisitaikytų ir išmoktų kalbėti ne tik tėvo gimtąja anglų kalba, tačiau ir (duomenys neskelbtini). Be to, C. iki (duomenys neskelbtini), kuomet buvo neteisėtai išvežta į Lietuvą, nuolat šeimoje girdėjo kalbant anglų kalba, o po neteisėto išvežimo į Lietuvą tėvas su mergaite bendrauja taip pat anglų kalba, todėl ši kalba jai yra pažįstama.
11.16. Dėl susiklosčiusių aplinkybių pareiškėjas nuo vaiko grobimo su dukra gyvai buvo susitikęs tik kelis kartus, tačiau teismo posėdžių metu tiek pareiškėjas, tiek ir jo mama – C. močiutė, paaiškino, kad susitikimų metu mergaitė noriai su jais bendravo, žaidė, išsiskirti buvo sunku. Susitikimų metu nei pareiškėjas, nei jo mama mergaitės nefotografavo – mėgavosi kiekviena kartu praleista akimirka.
11.17. Nurodyti teismo motyvai gali būti pritaikyti bet kurioje byloje, kurioje yra pagrobiami mažamečiai vaikai, taigi formuojama ydinga praktika. Tėvai, neteisėtai išsivežę kūdikius ir juos pralaikę ne kilmės valstybėje keletą mėnesių, neleidžiant kitam tėvui pasimatyti su vaiku, visada galėtų motyvuoti, kad vaikas nekalba kito iš tėvų kalba ir (ar) kito tėvo neatpažįsta.
11.18. Suinteresuoto asmens byloje pateikti garso įrašai liudija apie tėvo ir mergaitės ryšį. Nors mergaitė nekalba, iš garso įrašų girdėti, kaip mergaitė į pareiškėją kreipiasi „dad“ („tėtis“). Pareiškėjo motina bylos nagrinėjimo metu paliudijo apie pareiškėjo ir dukros kartu praleistą laiką, ką jie kartu veikdavo, pareiškėjas paaiškinimų ir baigiamosios kalbos metu detalizavo apie ryšį su dukra, kuris susilpnėjo tik tuomet, kai suinteresuotas asmuo neteisėtai išsivežė mergaitę.
11.19. Pareiškėjas užfiksavo akimirkas, kurios matyti į bylą pateiktose nuotraukose šeimos kelionių metu bei laisvalaikio (duomenys neskelbtini) metu. Pareiškėjas nemėgsta būti fotografuojamas ir filmuojamas, todėl beveik neturi savo nuotraukų. Pastebėtina, kad nei nuotraukos, nei vaizdo įrašai negali objektyviai perteikti žmonių ir jų tarpusavio ryšio gilumo, jų tikrų jausmų ir emocijų, nuotraukos ir vaizdo įrašai tik užfiksuoja trumpus momentus, kurie gali sukelti tam tikrą įspūdį.
11.20. Negrąžinus vaiko į kilmės valstybę dėl suinteresuoto asmens ir jos artimųjų giminaičių didelio nenoro, kad bent koks ryšys tarp tėvo ir dukros būtų palaikomas, jau susilpnėjęs jų ryšys gali būti prarastas taip itin pakenkiant tiek mergaitės, tiek ir jos tėvo interesams.
11.21. Šioje byloje nėra ir negali būti sprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su vaiku tvarkos klausimas, todėl byloje neteikiami įrodymai, patvirtinantys sugebėjimą pasirūpinti vaiku. Byloje sprendžiamas klausimas tik dėl vaiko grąžinimo į (duomenys neskelbtini), o tai reiškia, kad vaikas gali būti grąžinamas kartu su juo išvykstant ir jo motinai.
11.22. Teismo argumentas, kad pareiškėjo motina teismo posėdyje patvirtino, jog anūkė nebuvo laukiama, neatitinka realybės. Pareiškėjo motina nepasakė, kad C. nelaukė. Ji nurodė, kad pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui pranešus apie pastarosios nėštumą, ji išreiškė susirūpinimą, nes nėštumas nebuvo planuotas, pora nebuvo susituokusi, pareiškėjas siekė karjeros, o B. negaudavo pajamų. Duodamas paaiškinimus pareiškėjas nurodė, kad mielai rūpintųsi dukra, jam pasiruošusi padėti jo motina bei esant poreikiui – auklė.
11.23. Be to, teismo abejonės dėl to, kad pareiškėjas būtų pajėgus pasirūpinti mažamečiu vaiku, taip pat jo motinos nerimavimas dėl neplanuoto suinteresuoto asmens nėštumo, nepatvirtina vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos aplinkybės.
11.24. Pareiškėjas paaiškino, kad praėjusiais metais jo pajamos sudarė apie 5 000 – 6 000 Eur, tačiau, nepaisant to, jis turi santaupų. Pareiškėjo motina, liudydama teisme, patvirtino, kad bus laiminga, jeigu galės padėti sūnui ir anūkei finansiškai. Be to, suinteresuotas asmuo gyvena tėvams priklausančiame name, dirba tėvo įmonėje, todėl yra priklausoma nuo tėvų finansiškai ir jokių pajamų neturi. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, šeimai gyvenant kartu, pareiškėjas šeimą išlaikė, šeima keliavo, lankėsi Lietuvoje tik iš pareiškėjo lėšų, be to, pareiškėjas skirdavo 300 Eur per mėnesį tik dukros išlaikymui. Pareiškėjo motina nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nuomoja namą, kuris yra didelis ir skirtas tam, jog jame būtų pakankamai vietos gyventi visai šeimai. Teismo abejonės dėl pareiškėjo finansinio stabilumo nepatvirtina vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos.
11.25. Teismo nuogąstavimai dėl to, kad patenkinus pareiškėjo prašymą grąžinti C. į kilmės valstybę ji prarastų nuolatinį stiprų ryšį su motina, nepatvirtina vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos.
11.26. Teismo suinteresuotam asmeniui priteista atstovavimo išlaidų sumos dalis – 3 389,62 Eur, nėra detalizuota. Nepaisant to, teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė, kad nagrinėjamu atveju suinteresuoto asmens teisinės pagalbos išlaidas sudaro 5 054,62 Eur. Suinteresuotam asmeniui nepateikus į bylą nuoseklios 3 389,62 Eur bylinėjimosi išlaidų detalizacijos, ši suma teismo negalėjo būti priteista.
11.27. Byloje pareiškėjas pateikė prašymą dėl įrodymų išreikalavimo – Viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro duomenų apie B. psichikos sveikatą, tačiau teismas šio prašymo neišsprendė. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie B. psichinės sveikatos problemas ir (ar) priklausomybes. Neabejotina, jog atsižvelgiant į tai, kiek daug dokumentų suinteresuotas asmuo pateikė į bylą, tuo atveju, jeigu B. ligos istorijoje nebūtų duomenų apie psichikos sveikatos problemas ir (ar) priklausomybes, suinteresuotas asmuo neabejotinai būtų pateikęs tai patvirtinančią pažymą.
11.28. Į bylą suinteresuotas asmuo pateikė gydytojo – psichologo „įvertinimą“ dėl galimo neigiamo poveikio grąžinus C. į (duomenys neskelbtini). Šis dokumentas negali būti vertinamas, nes nėra tinkamai pasirašytas, be to, šį įvertinimą pateikęs asmuo yra glaudžiai susijęs su B. šeima – yra jos tėvo, D. , geriausias draugas.
Atsiliepimas
12. Suinteresuotas asmuo B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Nesutiktina su pareiškėjo išvada, kad visais atvejais Lietuvos apeliacinis teismas ir Vilniaus apygardos teismas nusprendė grąžinti neteisėtai išvežtus vaikus tuomet, kai nuo vaiko neteisėto išvežimo iki teismo nutarties priėmimo nėra praėjęs vienerių metų terminas, ir teismų praktikos analize, nes visais lentelėje pateiktų teismo nutarčių atvejais, kuomet vaikai buvo grąžinti į jų kilmės valstybę, teismas vertino bei sprendė ir vaikų prisitaikymo tam tikroje aplinkoje klausimą, neatsižvelgiant į tai, kiek laiko praėjo nuo vaikų išvežimo.
Šalies argumentai
12.2. Pareiškėjo skunde nurodytose bylose priimtų procesinių sprendimų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos. Pareiškėjas prašo grąžinti C. į šalį, kuri nei vienai iš proceso šalių nėra gimtoji, nei viena iš šalių neturi jokių socialinių ryšių su (duomenys neskelbtini), ten negyvena nei vieno iš šeimos narių giminaičiai, nei šeimos draugai. Vieninteliai pažįstami žmonės – laiptinės kaimynai, su kuriais bendravimas apsiriboja pasisveikinimu prasilenkiant laiptinėje. (duomenys neskelbtini) A. šeimai yra svetima šalis, kurią pareiškėjas ir jo mama pasirinko kaip vietą gyvenimui, nes šioje šalyje jie atostogaudavo su velioniu pareiškėjo tėvu. Be to, pareiškėjo užsiėmimas nėra susijęs išimtinai su (duomenys neskelbtini), jis teismo posėdyje aiškiai nurodė, kad keliauja su projektais po įvairias šalis, o (duomenys neskelbtini) jokių projektų nekuria. Be to, pareiškėjo savarankiškai gaunamos pajamos per metus nėra pakankamos nei dukters, nei A. šeimos poreikių tenkinimui.
12.3. C. nuo pat gimimo gyvena su mama, iki šiol kartu miega, naktimis maitinama krūtimi. Jas sieja itin artimas emocinis ryšys, nes nuo mergaitės gimimo ja rūpinosi ir auklėjo tik suinteresuotas asmuo. Vaikas su motina išsiskiria tik kelioms valandoms, kol mergaitė būna darželyje. Tuo tarpu pareiškėjas, kaip teisingai konstatavo teismas, neturi emocinio ryšio su vaiku.
12.4. Tokio amžiaus vaiko atskyrimas nuo motinos bei ją mylinčių ir globojančių artimųjų bei išvežimas į svetimą aplinką, kurioje ji nieko nepažįsta, su tėvu, su kuriuo nesieja joks emocinis ryšys, neabejotinai neatitiktų mažamečio vaiko interesų.
12.5. Lietuvoje C. jaučiasi saugi, aprūpinta ir mylima gausios suinteresuoto asmens šeimos. Suinteresuotas asmuo su dukra gyvena erdviame tėvų name, turi atskirą kambarį, yra didžiulis kiemas, kuriame yra supynės, batutas, poilsio zonos. Čia mergaitė leidžia laisvalaikį, žaidžia su pussesere, pusbroliu ir draugais. C. seneliai (suinteresuoto asmens tėvai) labai myli anūkę, juos sieja stiprus emocinis ryšys.
12.6. Visa suinteresuoto asmens šeima yra muzikali, mergaitė turi polinkį muzikai, todėl lanko folkloro būrelį, taip pat darželį – mokyklą (duomenys neskelbtini), ji kalba ir supranta tik lietuvių kalbą. Taigi, C. tiek fiziškai, tiek emociškai yra labiau prisitaikiusi prie naujos aplinkos Lietuvoje, nei prie aplinkos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nėra sukūręs jokių fizinių ar socialinių ryšių (duomenys neskelbtini), gyvena mamos nuomojamame bute, kurio nuomos kaina net keturis kartus viršija pareiškėjo nurodytą jo pajamų lygį. Tai savaime suponuoja, kad vaiko grąžinimas į (duomenys neskelbtini), gyvenant bute, kurio pareiškėjas nepajėgtų išlaikyti, akivaizdžiai prieštarauja mažametės C. interesams ir kelia grėsmę jos ugdymo sąlygoms.
12.7. Bylose dėl vaiko grąžinimo teismas, siekdamas užtikrinti tinkamą vaiko, tėvų bei viešosios tvarkos interesų balansą, vaiko interesams turėtų teikti pagrindinį dėmesį. Tai matyti ir iš Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos. Vaiko interesai, priklausomai nuo jų prigimties ir svarbos, gali būti pripažinti turinčiais viršenybę prieš tėvų interesus. Nepaisant to, tėvų interesai, ypač jų interesas reguliariai bendrauti su vaiku, išlieka veiksnys, kuris turi būti įvertintas, siekiant užtikrinti tinkamą minėtų interesų balansą.
12.8. Skunde teigiama, kad teismas neišsprendė pareiškėjo prašymo išreikalauti įrodymus apie suinteresuoto asmens psichikos sveikatą, o B., jei neturėtų psichikos sveikatos problemų – pati būtų tokią pažymą į bylą pateikusi. Visiškai nesuprantama, kokiu pagrindu pareiškėjas daro tokią nepagrįstą išvadą. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo niekada neturėjo psichinės sveikatos problemų, jai net nekilo mintis ir poreikis tokią pažymą užsakyti iš gydymo įstaigų ir teikti į bylą. Byloje yra pateikta psichologės pažyma, kurioje nurodoma, kad suinteresuotas asmuo lanko terapinius užsiėmimus dėl patirtų sunkumų gyvenant šeimoje su pareiškėju.
12.9. Skunde kvestionuojama psichoterapeuto prof. E. išvada dėl neigiamo poveikio mažamečiam vaikui tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta C. grąžinti į (duomenys neskelbtini). Pirmiausiai dėl to, kad išvada dėl techninės priežasties nėra tinkamai pasirašyta. Pažymėtina, kad profesoriaus išvada buvo pasirašyta tinkamu elektroniniu parašu 2023 m. lapkričio 8 d., tačiau dėl techninės klaidos elektroninių parašų tikrinimo sistema rodė, jog dokumentas nėra pasirašytas. Prie šio atsiliepimo pridedama minėta išvada, pasirašyta 2023 m. lapkričio 8 d., ir norit išsklaidyti bet kokias abejones dėl nusikalstamo dokumentų klastojimo, pakartotinai pasirašyta dar ir 2023 m. gruodžio 27 d.
12.10. Pareiškėjas skunde abejoja dėl psichoterapeuto prof. E. pažymos, teigdamas, kad pastarasis yra geriausias B. tėvo draugas ir jo išvada negali būti vertinama kaip objektyvi specialisto nuomonė. Tai deklaratyvus ir nepagrįstas pareiškėjo samprotavimas. Psichoterapeutas prof. E. yra gerai žinomas šeimos santykių specialistas, daktaras. Jis reguliariai grįžta į Lietuvą ir teikia konsultacijas (duomenys neskelbtini), kuriame lankosi ir suinteresuotas asmuo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujo įrodymo priėmimo
18. Suinteresuotas asmuo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė gydytojo – psichiatro prof. dr. E. įvertinimą dėl galimo neigiamo poveikio grąžinant C. Į (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad būtinybė pateikti šį dokumentą pakartotinai iškilo, siekiant paneigti atskirojo skundo argumentą, jog į bylą pateiktas šis dokumentas nėra pasirašytas. Teigia, kad elektroninio parašo aptariamame vertinime nesimato dėl techninės priežasties, tačiau, siekiant paneigti apelianto prielaidas, dokumentas teikiamas pakartotinai, jį gydytojui – psichiatrui prof. E. pasirašius elektroniniu parašu 2023 m. gruodžio 27 d.
19. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimo tvarką ir taisykles. Šioje teisės normoje įtvirtintos išimtys, kurioms esant nauji įrodymai gali būti teikiami po to, kai byla jau yra išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir procesas yra persikėlęs į apeliacinės instancijos teismą. Aptariamoje normoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
20. Kaip matyti iš suinteresuoto asmens prašyme dėl naujo įrodymo priėmimo nurodytų aplinkybių, prašomas priimti dokumentas nėra naujas įrodymas turinio prasme, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu suinteresuotas asmuo pateikė gydytojo – psichiatro prof. dr. E. vertinimą dėl C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo šioje proceso stadijoje nurodytą dokumentą teikia pakartotinai, nes apeliantas skunde, be kita ko, kvestionuoja jo formą. Taigi šiuo atveju iškilęs klausimas dėl dokumento formos požymio – elektroninio parašo, įvertinimo, kuris, teisėjų kolegijos nuomone, neturėtų būti sprendžiamas CPK 314 straipsnyje nustatyto instituto pagrindu, nesant šio instituto taikymo sąlygų. Dėl to teisėjų kolegija atsisako priimti suinteresuoto asmens pateiktą dokumentą.
Dėl vaiko (ne)grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą
21. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalį vaiko išvežimas ar laikymas kitoje, nei yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, valstybėje, pripažįstamas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.
22. Byloje nustatyta, kad mažametės C. nuolatinė gyvenamoji vieta iki jos išvežimo į Lietuvą buvo (duomenys neskelbtini), kurioje ji gyveno kartu su apeliantu ir suinteresuotu asmeniu. Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantas nesutiko, jog jo ir suinteresuoto asmens vaikas persikeltų gyventi į Lietuvą, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad C. išvežimas iš (duomenys neskelbtini) ir laikymas Lietuvoje atitinka neteisėtumo, įtvirtino Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, požymį. Ginčo dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teisme nekilo.
23. Hagos konvencijos 1 straipsnio a punkte įtvirtintas Hagos konvencijos tikslas – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti. Šio tikslo įgyvendinimą užtikrinanti bendroji taisyklė įtvirtinta Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.
24. Tačiau Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose yra įtvirtintos ir bendrosios taisyklės (pagal kurią, vaikas turi būti grąžinamas į valstybę, iš kurios buvo neteisėtai išvežtas) išimtys bei pagrindai, kuriais remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakymo jį grąžinti, o vienokį ar kitokį sprendimą priimantis teismas turi teikti prioritetą būtent vaiko interesams.
25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė grąžinti C. į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu – nusprendė, kad byloje įrodyta aplinkybė dėl mergaitės prisitaikymo prie naujos aplinkos Lietuvoje, todėl šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jos interesų.
26. Apeliantas nesutikimą su tokia teismo išvada pirmiausia grindžia netinkamu Hagos konvencijos 12 straipsnio aiškinimu ir taikymu. Teigia, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos šiuo atveju neaktuali, nes nuo mergaitės neteisėto išvežimo iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) ir proceso Lietuvoje dėl jos grąžinimo pradžios yra praėjęs trumpesnis nei vienerių metų laikotarpis. Tokiu atveju, anot apelianto, taikytina Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalis, kuri nenustato jokių vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą išimčių.
27. Teisėjų kolegija sutinka, kad, viena vertus, lingvistinis Hagos konvencijos 12 straipsnio aiškinimas patvirtina apelianto poziciją, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyta atsisakymo grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą sąlyga – prisitaikymas prie naujos aplinkos, turėtų būti vertinama tuo atveju, kai nuo vaiko neteisėto išvežimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos iki teismo proceso susitariančioje valstybėje, kurioje yra vaikas, pradžios yra praėjęs ilgesnis nei vienerių metų terminas. Kita vertus, Hagos konvencijos 12 straipsnis, kaip ir bet kuri teisės norma, neturėtų būti aiškinamas izoliuotai, neatsižvelgiant į sisteminį teisės akto nuostatų, jo paskirties ir siekiamų tikslų aiškinimą. Kaip minėta, vienas iš Hagos konvencijos tikslų yra užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančią valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti, tačiau Hagos konvencijos konstatuojamoje dalyje įtvirtina ir tai, jog sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausia yra vaikų interesai. Be to, Hagos konvencijos 12, 13, 20 straipsniai nustato išimtis ir pagrindus, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką. Taigi sisteminis Hagos konvencijos nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais – nėra prioritetinis. Prioritetas, visų pirma, teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai.
28. Būtent prioritetas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai taikant Hagos konvencijos nuostatas paneigia apelianto poziciją apie besąlyginį vaiko grąžinimą į jo nuolatinę gyvenamąją vietą tuo atveju, jeigu Hagos konvencijos 12 straipsnyje nustatytas terminas yra trumpesnis nei vieneri metai. Teismų praktikoje pripažintas procedūriniu ir formaliu, šis terminas neturi lemiančios reikšmės teismui sprendžiant vaiko grąžinimo į jo nuolatinę jo gyvenamąją vietą klausimą. Priešingas aiškinimas prieštarautų Hagos konvencijos nuostatoms, kurios, kaip minėta, įtvirtina būtent vaiko interesų viršenybę prieš kitus tikslus, kurių yra siekiama šiuo tarptautinės teisės aktu.
29. Kaip matyti iš Hagos konvencijos aiškinamosios ataskaitos, aptariamas terminas Hagos konvencijos 12 straipsnyje buvo nustatytas siekiant sudaryti galimybę turėti objektyvesnio pobūdžio pagrindą, sprendžiant vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos klausimą (Hague Conference on Private International Law. Explanatory Report. https://assets.hcch.net/docs/a5fb103c-2ceb-4d17-87e3-a7528a0d368c.pdf, 107 punktas). Taigi šis terminas yra skirtas preliminariam vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos įvertinimui. Nors nagrinėjamu atveju nuo vaiko išvežimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos iki apelianto inicijuoto teisminio proceso Lietuvoje dėl jo grąžinimo praėjo trumpesnis laiko tarpas nei vieneri metai, tai nereiškia, kad teismas apskirtai neturėjo teisinio pagrindo spręsti jo prisitaikymo naujoje aplinkoje klausimo, nes tokia išvada neatitiktų Hagos konvencijos nuostatose įtvirtinto reikalavimo prioritetą teikti vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai.
30. Skunde apeliuojama, kad paminėta teismų praktika dėl procedūrinio ir formalaus Hagos konvencijos 12 straipsnyje nustatyto termino pobūdžio prieštarauja teisės doktrinoje šiuo klausimu dėstomai pozicijai, pagal kurią teismui diskrecija spręsti dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos ir dėl to atsisakyti grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą atsiranda tik tada, kai yra suėjęs vienerių metų terminas nuo vaiko neteisėto išvežimo iki teisminio proceso dėl jo grąžinimo pradėjimo. Atmesdama šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės doktrina nėra privalomas teisės šaltinis, nagrinėjant bylas, tuo tarpu teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnis).
31. Apeliantas skunde nurodo, kad jo išanalizuota Lietuvos apeliacinio teismo ir Vilniaus apygardos teismo praktika bylose dėl vaiko grąžinimo į kilmės valstybę patvirtina, jog iš esmės visais atvejais teismai nusprendė grąžinti neteisėtai išvežtus vaikus, kai nuo vaiko neteisėto išvežimo iki teismo nutarties priėmimo nebuvo praėjęs vienerių metų terminas (Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. e2-816-407/2021, Nr. e2-369-1120/2022, Nr. e2-679-330/2022, Nr. e2-545-464/2023, e2-686-881/2023). Šis skundo argumentas taip pat stokoja pagrįstumo.
32. Kaip teisingai atsiliepime į skundą pažymėjo suinteresuotas asmuo, visais apelianto skunde nurodytais atvejais teismų leidimai grąžinti vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybes buvo pagrįsti, be kita ko, vaikų prisitaikymo tam tikroje aplinkoje klausimo sprendimu. Pažymėtina, kad ši aplinkybė tik patvirtina, jog nurodytas klausimas sprendžiamas nepaisant Hagos konvencijos 12 straipsnyje nustatyto formalaus ir procedūrinio termino.
33. Kita skundo argumentų grupe kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada dėl C. prisitaikymo naujoje aplinkoje. Apeliantas akcentuoja Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, jog, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo aptariamu pagrindu teismas turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį dėl jo prisitaikymo naujoje aplinkoje, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2014; 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-670-330/2022). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju nurodytas teismo įsitikinimo lygis dėl C. prisitaikymo prie naujos aplinkos Lietuvoje nebuvo pasiektas.
34. Skunde apeliantas analizuoja kiekvieną iš teismo argumentų ir (ar) nustatytų aplinkybių, kuriomis pagrįsta išvada dėl C. prisitaikymo naujoje aplinkoje ir teigia, kad iš esmės nei viena jų nepatvirtina nurodytos teismo išvados. Teisėjų kolegija sutinka, kad vien tai, jog mergaitė su motina gyvena 400 kv. m pastarosios tėvų namuose, kuriuose joms skirtas atskiras kambarys, ar vien tai, jog mergaitė gerai sutaria su seneliais iš motinos pusės, kitais artimaisiais giminaičiais ar kitos apelianto nurodytos aplinkybės pačios savaime nebūtų pakankamos teismui pasiekti tvirtą įsitikinimą dėl vaiko prisitaikymo naujoje aplinkoje, tačiau vertinant šių aplinkybių visumą nesutikti su teismo išvada dėl mergaitės įsikūrimo bei prisitaikymo naujoje bendruomenėje ir aplinkoje Lietuvoje teisėjų kolegija neturi pagrindo.
35. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė ne tik pirmiau paminėtas aplinkybes dėl erdvios ir patogios vaiko gyvenamosios vietos užtikrinimo, stipraus emocinio ryšio tarp jo ir Lietuvoje esančių jos senelių bei kitų giminaičių, bet ir tai, kad mergaitė lanko darželį bei (duomenys neskelbtini) būrelį, pradėjo kalbėti lietuviškai. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad mergaitė aktyviai dalyvauja bendruomeniniame gyvenime Lietuvoje ne tik su sau artimais žmonėmis (seneliais, pusbroliais), bet ir su kitais vaikais bei žmonėmis, kuriuos sutinka darželyje ir lankomame būrelyje. Vertinant nurodytas aplinkybes suinteresuoto asmens atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų kontekste, t. y. kad savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) apelianto ir suinteresuoto asmens šeima neturėjo ne tik jokių artimų giminaičių, išskyrus apelianto motiną, bet ir draugų, mergaitė nelankė jokių užsiėmimų, kolegija sprendžia, jog mergaitė yra labiau integruota ir adaptavosi naujoje aplinkoje Lietuvoje nei nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) (CPK 185 straipsnis).
36. Teisėjų kolegija atsižvelgia į skunde nurodytą aplinkybę, kad mergaitė yra mažametė, o iš (duomenys neskelbtini) išvyko būdama (duomenys neskelbtini), todėl užsiėmimų (duomenys neskelbtini) nelankė, nekalbėjo. Be to, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, tokio amžiaus vaikai yra labai imlūs ir lengvai prisitaiko prie aplinkos. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nepaneigia teismo išvados dėl mergaitės prisitaikymo prie naujos aplinkos Lietuvoje. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini) gyvenantis kelis metus savo motinos išnuomotame bute, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės dėl to, kad nei apeliantas, nei jo šeima nebuvo socialiai integravęsi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) – nemokėjo (duomenys neskelbtini) kalbos, neturėjo šioje šalyje draugų, yra pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, kad šeimai gyvenant kartu su mergaite buvo bendraujama anglų ir lietuvių kalbomis, tikėtina, jog jos integracija Lietuvoje, šalyje, kurioje kalbama jos motinos kalba, yra žymiai lengvesnė nei (duomenys neskelbtini), kurioje šios šalies kalbos nemoka nei vienas iš jos tėvų.
37. Skunde apeliantas teigia, kad teismo argumentas, jog grąžinus mergaitę į jos nuolatinę gyvenamąją vietą, ji prarastų nuolatinį stiprų emocinį ryšį su motina, nėra aktualus, nes šioje byloje nėra sprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas. Kita vertus, skunde apeliuojama, kad negrąžinus mergaitės į jos nuolatinę gyvenamąją vietą jos turimas ryšys su tėvu bus prarastas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad aptariamos aplinkybės nėra reikšmingos šioje byloje nagrinėjamam klausimui, todėl plačiau dėl šių aplinkybių nepasisako. Pažymėtina, kad tai, jog teismas atkreipė dėmesį į stiprų mergaitės ir jos mamos emocinį ryšį, nepaneigia teismo išvados dėl mergaitės prisitaikymo prie naujos aplinkos Lietuvoje teisėtumo ir pagrįstumo.
38. Teisėjų kolegija nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su apelianto finansinėmis galimybėmis savarankiškai pasirūpinti dukra, apelianto motinos teismo posėdyje išsakytos pozicijos vertinimu. Šios aplinkybės, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, neturi reikšmės teisingam šio ginčo išsprendimui. Nors pirmosios instancijos teismas aptarė šias aplinkybes skundžiamoje nutartyje, teismo išvada dėl C. reikšmingo prisitaikymo prie naujos aplinkos buvo grindžiama ir kitais argumentais, kurie šioje nutartyje išdėstytais motyvais pripažinti pagrįstais.
39. Skunde apeliantas nurodo ir pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės pažeidimus. Vienas tokių – teismas neišsprendė byloje pareikšto prašymo dėl įrodymų apie suinteresuoto asmens psichinę sveikatą išreikalavimo iš VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro.
40. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, apeliantas 2023 m. lapkričio 22 d. pateikė teismui prašymus dėl liudytojų apklausos, įrodymų priėmimo bei įrodymų apie suinteresuoto asmens psichinę sveikatą išreikalavimo. Teisėjos 2023 m. lapkričio 27 d. rezoliucijoje nurodyta, kad prašymai bus sprendžiami teismo posėdyje. Byla buvo nagrinėjama teismo posėdžiuose 2023 m. lapkričio 28 d., 30 d. bei gruodžio 1 d. Susipažinusi su teismo posėdžių garso įrašais, teisėjų kolegija nenustatė, kad prašymas dėl duomenų išreikalavimo būtų išspręstas protokoline nutartimi. Kita vertus, pažymėtina, kad nurodytų teismo posėdžių metu teismas, prieš pradėdamas bylos nagrinėjimą iš esmės, teiravosi šalių dėl jų procesinių prašymų, todėl apeliantas bei jo atstovė turėjo teisę ir pareigą priminti teismui apie neišspręstą procesinį prašymą, tačiau tokia procesine galimybe nepasinaudojo (CPK 8, 42 straipsniai).
41. Apelianto skunde nurodyta prielaida, kad aplinkybė, jog B. pati nepateikė aptariamų duomenų, atsižvelgiant į byloje jos pateiktų įrodymų gausą, suponuoja, jog B. psichinė sveikata nėra gera, atmestina kaip nepagrįsta. Apelianto prašymas dėl duomenų išreikalavimo pirmosios instancijos teismui taip pat buvo grindžiamas prielaidomis – suinteresuoto asmens lankymusi pas psichologą, suinteresuoto asmens ir C. išvykimu iš (duomenys neskelbtini) esančių šeimos namų neinformuojant apie tai apelianto, taip pat ignoruojant jo bandymus kontaktuoti. Nurodyti prašymo motyvai, teisėjų kolegijos nuomone, nesudarė pagrindo aptariamo procesinio prašymo patenkinimui. Byloje nustatyta, kad pas psichologą suinteresuotas asmuo lankosi dėl šeimoje su apeliantu patirtų išgyvenimų (atsiliepimo į pareiškimą priedas Nr. 2). Be to, priešingai nei teigia apeliantas, su dukra palikusi šeimos namus (duomenys neskelbtini) pradžioje B. kontaktavo su apeliantu – šią aplinkybę patvirtina byloje esantis šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais (atsiliepimo į pareiškimą priedas Nr. 6). Aplinkybės, kad suinteresuotas asmuo nusprendė palikti savo sutuoktinį, jog apie savo ir dukters išvykimą iš anksto jo neinformavo, nėra duomenys, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidas apie suinteresuoto asmens psichinę sveikatą.
42. Be to, šiuo atveju yra sprendžiamas ne vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o jo gražinimo į gyvenamosios vietos valstybę klausimas, vertinant vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos aplinkybes, todėl pažymos dėl vaiko motinos psichikos sveikatos nepateikimas (neišreikalavimas), nesant patikimų duomenų apie kokius nors psichikos sutrikimus, neturi įtakos teismo procesinio sprendimo priėmimui. Taigi, nurodyto procesinio prašymo neišsprendimas nelėmė neteisingo šios bylos išnagrinėjimo, todėl nesudaro skundžiamos nutarties panaikinimo pagrindo (CPK 328, 329 straipsniai).
43. Skunde taip pat apeliuojama, kad į bylą suinteresuoto asmens pateiktas gydytojo – psichiatro vertinimas dėl C. išvežimo į (duomenys neskelbtini) nėra pasirašytas, be to, nurodytas specialistas yra artimas suinteresuoto asmens tėvo draugas, todėl pateiktas dokumentas negali būti vertinamas kaip objektyvi specialisto nuomonė. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad kartu su atsiliepimu į pareiškimą pateiktame vertinime matyti, jog šis dokumentas pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu 2023 m. lapkričio 8 d. 15.05 val. Nors apelianto nurodyto E. ir jos tėvo ryšio atsiliepime į skundą neginčija ir pati B., pažymėtina, kad teismo išvada dėl C. prisitaikymo prie naujos aplinkos Lietuvoje nebuvo išimtinai pagrįsta šiuo ar kitu suinteresuoto asmens pateiktu dokumentu, o visapusišku byloje pateiktų įrodymų įvertinimu (CPK 185 straipsnis). Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad mergaitė turi saugią ir patogią gyvenamąją vietą Lietuvoje, lanko ugdymo įstaigą bei papildomas veiklas, kuriose socializuojasi su kitais jos amžiaus vaikais, pradėjo kalbėti lietuvių kalba, taip pat nuolat bendrauja su seneliais ir kitais artimais giminaičiais iš mamos pusės, turi itin stiprų emocinį ryšį su motina.
44. Atmestinas ir skundo argumentas dėl teismo nepagrįstai suinteresuotam asmeniui priteistų 3 389,62 Eur atstovavimo išlaidų. Apeliantas teigia, kad suinteresuotas asmuo pateikė detalizaciją tik dėl 1 665 Eur atstovavimo išlaidų, tuo tarpu kita dalis iš bendros teismo suinteresuotam asmeniui priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos – 3 389,62 Eur, nedetalizuota, todėl priteista nepagrįstai.
45. Kaip matyti iš suinteresuoto asmens 2023 m. gruodžio 1 d. teismui kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateiktos 2023 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitos faktūros, suinteresuotam asmeniui suteiktos paslaugos buvo detalizuotos, nurodant suteiktų paslaugų trukmę – 1 665 min. (27,75 val.). Taip pat pateiktoje detalizacijoje nurodytas vienos valandos įkainis – 150 Eur. Padauginus nurodytus dėmenis bei pridėjus PVM įkainį (874,13 Eur) ir 17,99 Eur kompensaciją, gaunamas suinteresuoto asmens prašytas atlyginti ir pirmosios instancijos teismo priteistas 5 054,62 Eur bylinėjimosi išlaidų dydis.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
46. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė nacionalinės bei tarptautinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Atmetus pareiškėjo skundą, suinteresuotas asmuo įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).
48. Kaip matyti iš bylos duomenų, suinteresuotas asmuo apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 722,50 Eur atsiliepimo į skundą parengimo išlaidų. Suinteresuoto asmens teisinės pagalbos išlaidos pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – ir Rekomendacijos) šiuo atveju prilygintinos atsiliepimui į apeliacinį skundą (Rekomendacijų 8.11 punktas). Nagrinėjamu atveju suinteresuoto asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą viršija Rekomendacijose patvirtintą maksimalų atlygintinų šių išlaidų dydį, aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą priteisti didesnes nei rekomenduojama atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo išlaidas suinteresuotas asmuo prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nenurodė, jų nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl prašoma atlyginti suma sumažinama iki 2 623 Eur (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl rašymo apsirikimo ištaisymo
49. CPK 276 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas gali savo inciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka.
50. Skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies antroje pastraipoje, kurioje išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuotam asmeniui klausimas, nurodyta, kad 5 054,62 Eur teisinės pagalbos išlaidų suma priteisiama F., nors suinteresuoto asmens vardas yra B. Taigi nagrinėjamu atveju padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas, kurio ištaisymas nekeičia pirmosios instancijos teismo nutarties esmės.
51. Nors rašymo apsirikimų ir aiškių aritmetinių klaidų sprendime ištaisymas yra priskirtas sprendimą priėmusio teismo kompetencijai, šiuo atveju – pirmosios instancijos teismui, nes dėl teismo nutarties ištaisymų sprendime gali būti paduodamas atskirasis skundas (CPK 276 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis), įvertinusi itin formalų teismo padarytos rašymo apsirikimo klaidos pobūdį, sprendžia, jog yra pagrindas šioje proceso stadijoje ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą rašymo apsirikimą, nurodant, kad pirmosios instancijos teisme 5 054,62 Eur patirta bylinėjimosi išlaidų suma iš pareiškėjo priteistina suinteresuotam asmeniui B.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti suinteresuotam asmeniui B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš pareiškėjo A. (gimusio (duomenys neskelbtini)) 2 623 Eur (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutarties rezoliucinės dalies antroje pastraipoje padarytą rašymo apsirikimą, nurodant, kad iš pareiškėjo A. (gimusio (duomenys neskelbtini)) suinteresuoto asmens B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai priteistina 5 054,62 Eur (penki tūkstančiai penkiasdešimt keturi eurai ir šešiasdešimt du centai) teisinės pagalbos išlaidų.