Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos X atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos X pareiškimą suinteresuotam asmeniui Y, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, yra pagrįsta ir teisėta. Apeliantė atskiruoju skundu neginčija teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vaikas neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje – neturint apeliantės sutikimo, todėl teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies nepasisakys. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė grąžinti nepilnametę į Jungtinę Karalystę ir vadovavosi Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytomis išimtimis, ar ne. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ir į kurią negrąžinamas, klausimą, turi būti siekiama užtikrinti tinkamą vaiko ir jo tėvų (globėjų) interesų balansą. Vaiko interesams tokiu atveju visgi teiktinas pagrindinis dėmesys, nes vaikas, neabejotinai, yra socialiai jautresnis, labiau pažeidžiamas, negu jį globojantys suaugę asmenys. Prioritetas vaiko interesų apsaugai teiktinas atsižvelgiant į tai, kad valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų (nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai), svarbiausia – vaiko interesai (Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas atitinka taip pat Hagos konvencijos preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausi yra vaikų interesai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-6/2013; 2022 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022 20 punktą).

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama klausimą dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, toliau šioje nutartyje pasisakys dėl byloje nustatytų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų, turinčių reikšmės būtent šios kategorijos byloms Hagos konvencijos normų taikymo aspektu. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo ir byloje nėra ginčo, kad nepilnametis vaikas neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje – neturint apeliantės sutikimo, pagal Hagos konvenciją neteisėtas nepilnamečio vaiko išvežimo ar laikymo faktas nėra absoliutus pagrindas visais atvejais grąžinti jį į kilmės valstybę, nes kai kuriais išimtiniais atvejais toks grąžinimas prieštarautų vaiko interesams. Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose įtvirtintos bendros taisyklės išimtys ir pagrindai, kuriais remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę.

Dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties vertinimo

20. Minėta, kad Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose yra įtvirtintos bendros taisyklės išimtys ir pagrindai, kuriais remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę, vienas iš kurių numatytas konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje – teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, jeigu vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Šio pagrindo nustatymas Hagos konvencijoje įtvirtina visuotinai pripažintą principą, pagal kurį vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, garantuojama teisė laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais ir suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka (pvz., 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis ir daugelis kitų tarptautinių dokumentų, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, suformuluota aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 8 straipsnius, pvz., 2016 m. spalio 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Iglesias Casarrubios and Cantalapiedra Iglesias prieš Ispaniją (peticijos Nr. 23298/12) ir kt.).

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė pagrindą taikyti aptartą Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalies išimtį, motyvuodamas tuo, kad vaikas išreiškė aiškią poziciją dėl grąžinimo į Jungtinę Karalystę, o vaiko noras gyventi Lietuvoje atitinka jo interesus.

22. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį, nes vaiko nuomonės susiformavimą lėmė suinteresuoto asmens išgalvoti, realybėje neegzistuojantys faktai, kuriuos paneigia apeliantės į bylą pateikta Jungtinės Karalystės centrinės institucijos (International Child Abduction & Contact Unit (ICACU)) ataskaita. Teisėjų kolegija atmeta tokius pareiškėjos argumentus kaip nepagrįstus.

23. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonė, kad nepilnametė išreiškė aiškų prieštaravimą grąžinimui į Jungtinę Karalystę ir nurodė norą likti gyventi Lietuvoje. Tokia jos nuomonė buvo išklausyta Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų atliktų keturių apklausų metu. Pirmoji mergaitės apklausa vyko 2022 m. sausio 10 d. jos faktinėje gyvenamojoje vietoje, kurios metu nepilnametė nurodė, kad nori gyventi Lietuvoje su tėvu, seneliais. Z šios apklausos metu įvardijo konkrečias priežastis, dėl kurių grįžti į Jungtinę Karalystę nenori, nurodė, kad jai nepatinka ten lankoma mokykla, su motina praktiškai nebendrauja, jų emocinis tarpusavio ryšys prastas; tiksliai įvardijo, pas tėtį gyventi Lietuvoje jai patinka labiau, čia jaučiasi saugi, turi draugų ir nori likti (Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2022 m. vasario 23 d. vaiko situacijos vertinimo anketa Nr. 2VSV–151). Antrosios apklausos, vykusios 2022 m. balandžio 20 d. faktinėje gyvenamojoje vietoje, metu nepilnametė nurodė, kad su mama santykiai klostosi nelabai gerai, su tėčiu, jo sugyventine bei jos nepilnamete dukra santykiai geri; Lietuvoje jai patinka labiau (2022 m. balandžio 21 d. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tarnybinis pranešimas Nr. 2TSD bei 2022 m. balandžio 21 d. Vaiko išklausymo aktas Nr. 2VAIK). Trečią kartą nepilnametė buvo apklausta 2022 m. rugsėjo 1 d. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriuje bei nurodė, kad jai Lietuvoje patinka labiau nei Jungtinėje Karalystėje (Anglijoje), nes Anglijoje ji dažnai būdavo viena, o čia turi draugų, lanko mokyklą. Ketvirtą kartą mergaitė buvo apklausta 2022 m. gruodžio 8 d., atliekant šeimos aplinkos sąlygų tyrimą, kurio metu nurodė, jog ji Lietuvoje nori gyventi dėl šaltų, įtemtų bei konfliktiškų santykių su mama, mamos nesidomėjimo jos gyvenimu; tuo tarpu santykiai su tėvu visada buvo šiltesni, Lietuvoje ji jaučiasi mylima, turi draugų, lanko mokyklą, papildomai mokosi matematikos, fizikos ir rusų kalbos, kurių pamokas apmoka tėvas; lanko pianino pamokas (2022 m. gruodžio 8 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktas Nr. 2VAIK).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytų apklausų aplinkybes, pažymi, kad šiuo atveju dėl nepilnametės brandos, gebėjimo išsakyti nuomonę, nekyla abejonių. Juo labiau kad vykusių keturių apklausų metu mergaitė jau buvo sulaukusi (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad analogiškas aplinkybes nepilnametė patvirtinto ir Plimuto miesto tarybos socialinei darbuotojai E. R. 2022 m. sausio 10 d. vaizdo skambučiu, nurodė, jog Plimute ji jautėsi vieniša, nori likti gyventi Lietuvoje su tėvu (Socialinės darbuotojos 2022 m. lapkričio 3 d. pranešimas, kaip reikalaujama pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos Konvenciją). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepilnametė taip pat buvo tiesiogiai išklausyta teismo posėdžio metu, kurio metu patvirtino, kad visada norėjo gyventi Lietuvoje, kur turi daugiau draugų, gyvena su tėčiu, jo drauge ir jos dukra, kuriai (duomenys neskelbtini) metų, abi draugauja; nenori grįžti į Jungtinę Karalystę, jei būtų sugrąžinta – būtų pikta ir liūdna.

25. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju, spręsdamas vaiko grąžinimo klausimą, turėjo pareigą atsižvelgti į nuoseklią nepilnametės nuomonę, išreikštą Lietuvos ir kilmės valstybės vaiko teisių specialistams, tiek ir tiesiogiai teismo posėdžio metu.

26. Papildomai pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje pripažįsta, jog geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Hokannen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimo byloje Gineitienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimo byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).

27. Pareiškėjos nurodyti bendro pobūdžio teiginiai, kad nepilnametės nuomonei įtaką galėjo daryti tėvas, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip minėta, mergaitės nuomonė dėl siekio likti gyventi Lietuvoje buvo nuosekli visų apklausų metu. Visų pokalbių metu paklausta apie gyvenimą su mama ji atsiliepdavo neigiamai, nurodydama, kad jų santykiai buvo šalti, įtemti, konfliktiški, jos mažai bendraudavo, beveik neleisdavo laiko kartu, mama nesidomėdavo dukros gyvenimu. Teismui nebuvo pakankamo pagrindo spręsti, kad nepilnametės nuomonė galėjo būti suformuota išimtinai tėvo valios. Pavyzdžiui, apeliantės akcentuojamoje ataskaitoje yra teigiama, kad „Budshead“ medicinos centro gydytojas nurodė, jog X medicinos kortelėje yra įrašų apie chronišką skausmą, depresiją, prastą nuotaiką ir nerimą. Taigi teismui nenustačius aplinkybių, kad mergaitės nuomonė galėjo būti nulemta išimtinai tėvo įtakos ir nekilus abejonių dėl jos nuomonės nuoseklumo bei objektyvumo, apeliantės argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties vertinimo

28. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį, nes vaikas yra visiškai prisitaikęs prie aplinkos Lietuvoje.

29. Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė minimą išimtį, nes nepilnametei aplinka Lietuvoje niekada nebuvo svetima – ji gimė lietuvių emigrantų šeimoje, kurioje šeimos nariai tarpusavyje bendravo lietuviškai, todėl mergaitė gerai supranta ir kalba lietuviškai; dukra taip pat palaikė pastovius santykius su tėvu, dažnai svečiuodavosi tėvo namuose Lietuvoje, palaikė santykius su kitais giminaičiais, gyvenančiais Lietuvoje. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais atskirojo skundo argumentais.

30. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta Hagos konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, net jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Pastarosios normos tikslas – užtikrinti vaiko interesų apsaugą tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai patvirtina jo prisitaikymą prie naujos aplinkos.

31. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šio Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022 34 punktas).

32. Byloje nustatyta, kad abu tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o Z tautybė – lietuvė. Byloje taip pat nėra ginčo, kad nepilnametė nuo gimimo girdėjo lietuvių kalbą, moka kalbėti lietuviškai; be to, nuolat lankydavo Lietuvoje gyvenantį tėvą bei kitus giminaičius. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, vien ta aplinkybė, kad aplinka Lietuvoje nepilnametei yra žinoma, nesudaro pagrindo teigti, jog nėra prisitaikymo faktoriaus aukščiau nurodytais teismų praktikoje suformuotais elementais.

33. Byloje nustatyta, kad mergaitė kartu su tėvu, jo sugyventine ir jos nepilnamete dukra gyvena nuosavame dviejų aukštų, penkių kambarių name, nuosavybės teise priklausančiame suinteresuoto asmens sugyventinei; name atliekama renovacija, tačiau yra visi patogumai, gyvenimui ir buičiai reikalingi namų apyvokos daiktai, švaru ir tvarkinga; vaikui yra skirtas atskiras kambarys antrame aukšte, kuriame yra lova, rašomasis stalas, kompiuteris, spinta, t. y. sudarytos visos sąlygos jo poreikių tenkinimui (2022 m. balandžio 21 d. bei 2022 m. gruodžio 8 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktai Nr. 2ŠTA-33 ir Nr. 2ŠTA-34). Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė nustatė, kad visų kartu gyvenančių asmenų tarpusavio santykiai yra šeimyniški, šeimos nariai tarpusavyje nekonfliktuoja, vieni kitais rūpinasi, nepilnametė gerai sutaria su tėvo gyvenimo partnerės dukra, viena kitą laiko seserimis. Mergaitė taip pat bendrauja su kitais savo giminaičiais. Be to, pati nepilnametė nurodo, kad Lietuvoje turi draugų. Taigi nepilnametės socialiniai ryšiai vystosi.

34. Byloje nustatyta, kad Z nuo 2022 m. sausio 13 d. lanko (duomenys neskelbtini) gimnaziją, kur pradžioje mokėsi išlyginamojoje klasėje, o dabar perėjo į (duomenys neskelbtini) klasę. Mokykla nepilnametę apibūdina kaip mandagią, draugišką, tačiau tylią mergaitę, su klasės mergaitėmis bendrauja santūriai; vyksta į klasės išvykas; pamokų metu yra susikaupusi, stengiasi, visada atlieka namų darbus. Pati nepilnametė nurodė, kad mokslai sekasi gerai, mokytis patinka, papildomai mokosi matematikos, fizikos ir rusų kalbos, groti pianinu.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nepilnametės išreikšta nuomonė likti Lietuvoje atitinka jos interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, per mergaitės buvimo Lietuvoje laikotarpį jai vystytis sukurta kokybiška, stabili ir saugi aplinka, užtikrinti jos interesus ir teisę į saugią bei nepilnametės raidai būtiną aplinką, kurioje ji tiek fizine, tiek socialine prasme prisitaikė gyventi. Dėl to nagrinėjamojoje byloje pagrįstai taikyta Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis ir atsisakyta grąžinti Z į Jungtinę Karalystę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme

36. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos pareiškimą dėl nepilnametės grąžinimo, priteisė iš pareiškėjos suinteresuoto asmens naudai 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų.

37. Apeliantė su tokia išvada nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes CPK 582 straipsnio 12 dalies norma yra speciali CPK 443 straipsnio 6 dalies teisės normos atžvilgiu; be to, teismui sutikus, jog pareiškėjos reikalavimas yra pagrįstas, o pareiškėjos prašymo išduoti teismo leidimą grąžinti vaiką į jo kilmės valstybę netenkinus tik todėl, kad teismas nusprendė vadovautis Hagos konvencijoje numatyta išimtimi, bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš pareiškėjos prieštarauja teisingumui.

38. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės argumentus dėl CPK normų konkurencijos, visų pirma, pažymi, kad Hagos konvencijos 26 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog priėmusi sprendimą grąžinti vaiką arba sprendimą dėl teisės matytis su vaiku pagal šios Konvencijos nuostatas, teismo ar administracinė institucija prireikus gali įpareigoti asmenį, kuris išvežė ar laikė vaiką arba kuris neleido įgyvendinti teisės matytis su vaiku, sumokėti pareiškėjo arba pareiškėjo vardu padarytas išlaidas, įskaitant kelionės išlaidas, bet kokias išlaidas ar įmokas, susijusias su vaiko buvimo vietos nustatymu, pareiškėjo išlaidas teisiniams atstovams, taip pat su vaiko grąžinimu susijusias išlaidas. Taigi pačioje Hagos konvencijoje, esant įtvirtintam bylinėjimosi išlaidų atlyginimo institutui, šios Konvencijos normai teiktina viršenybė ir prioritetas nacionalinio teisės akto (CPK) atžvilgiu.

39. Antra, teismų praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio bylose, atsižvelgiant į priešingą bylos šalių suinteresuotumą, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos (pvz., žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-816-407/2022; 2022 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022; 2021 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-500-370/2021; 2019 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-654-781/2019 ir kt.).

40. Trečia, nepaisant, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, jog nepilnametės tėvo vienašališkas jos negrąžinimas į Jungtinę Karalystę yra neteisėtas Hagos konvencijos prasme, tačiau teismas nusprendė taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje bei 13 straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis ir atmesti pareiškėjos prašymą grąžinti nepilnametę į Jungtinę Karalystę, t. y. apeliantės tikslas sugrąžinti nepilnametę į jos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Jungtinę Karalystę nebuvo pasiektas. Dėl to pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos teikto pareiškimo tikslą bei atsižvelgęs į bylos išnagrinėjimo rezultatą, t. y. kad pareiškėjos tikslas pasiektas nebuvo, visiškai pagrįstai ir teisingai nusprendė suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš pralaimėjusios šalies – pareiškėjos.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

41. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nustatė bylos aplinkybes, pritaikė nacionalinės ir tarptautinės teisės normas bei priėmė teisėtą, pagrįstą procesinį sprendimą. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

42. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (nutartis), jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

43. Atmestus atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuotas asmuo, tačiau jis atsiliepime į atskirąjį skundą priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, dėl to teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.