- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-26
- Bylos Nr.
- e2-816-407/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00496-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza, Vigintas Višinskis
- Suinteresuotas asmuo
- B
- Pareiškėjas
- A
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens B atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo A prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnamečius vaikus į jų kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo B, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A prašė išduoti teismo leidimą grąžinti jo ir suinteresuoto asmens B nepilnamečius vaikus C, gim. (duomenys neskelbtini), ir D, gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos į jų kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Jungtinę Karalystę.
2. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. persikėlė nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę ir ten pradėjo dirbti, kurti savo gyvenimą. Po kurio laiko jis susipažino su B, jie 2011 metais apsigyveno kartu ir pradėjo vesti bendrą ūkį. Tais pačiai metais, (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus C, o (duomenys neskelbtini) – dukra D. Abu nepilnamečiai vaikai yra Jungtinės Karalystės piliečiai. Šeimos gyvenimas Jungtinėje Karalystėje iš pradžių klostėsi puikiai, A įkūrė savo verslą (duomenys neskelbtini), įsteigė įmonę (duomenys neskelbtini), kurios vadovu yra iki šiol. B nuo 2011 metų niekur nedirbo. Nepilnamečiai vaikai Jungtinėje Karalystėje nuo 4 metų amžiaus pradėjo lankyti darželį, o baigę lankyti darželį pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) mokyklą. Mokykloje vaikams puikiai sekasi, ten jie turi draugų ir gerai jaučiasi.
3. 2020 metais tarp sugyventinių pradėjo kilti tarpusavio nesutarimai, kurių pagrindinė priežastis buvo B besaikis alkoholio vartojimas. Šalys 2020 m. rugpjūčio mėn. pradėjo gyventi skyrium. Net ir po išsiskyrimo su B ir gyvenimo atskirai nuo vaikų, A kiekvieną dieną skambindavo vaikams. A išsinuomojus namą, jis nuolat pasiimdavo nepilnamečius vaikus iš mokyklos į savo naujai išsinuomotus namus ir jie dažnai likdavo savaitgaliais pas pareiškėją. A Rytų Londono Šeimos teisme pradėjo tvarkytis vaikų globos, bendravimo tvarkos ir išlaikymo klausimus, dėl to buvo pradėta byla teisme. Bylai nepasibaigus, B slapta, neperspėjusi pareiškėjo ir negavusi jo sutikimo, 2021 m. spalio 19 d. išsivežė vaikus į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi. Dėl tokių suinteresuoto asmens B neteisėtų veiksmų, vaikai patiria didžiulį stresą ir išgyvenimus, nes jų ryšys su tėvu (pareiškėju) buvo labai artimas, jie labai prie jo prisirišę. Taip pat vaikai prisirišę ir prie savo močiutės E (pareiškėjo motinos), kuri Jungtinėje Karalystėje gyvena ir dirba nuo 2009 metų bei kuri daug laiko praleisdavo prižiūrint šalių nepilnamečius vaikus. Nepilnamečiai vaikai iki jų išvežimo nuolat gyventi į Lietuvą niekada neturėjo glaudaus ryšio su Lietuvos Respublika, jie Lietuvoje yra buvę vos keletą kartų, trumpą laiką ir būdami labai maži. Iš ankstesnių santykių B turi dukrą, jai buvo apribota tėvų valdžia jos pirmosios dukros atžvilgiu. B, nuolat gyvendama Jungtinėje Karalystėje, nesistengė susisiekti su dukra, bendrauti ar palaikyti ryšį. B puikiai žino ir yra informuota apie tai, kad jos poelgis dėl vaikų išvežimo negavus pareiškėjo sutikimo yra neteisėtas ir ji turi grąžinti vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Jungtinę Karalystę, tačiau šių reikalavimų nepaiso.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo B atsiliepime prašė pareiškėjo prašymo netenkinti. Nurodė, kad abu vaikai nenori vykti į Angliją, yra prisitaikę prie naujos aplinkos, gyvena čia daugiau kaip pusę metų. Pareiškėjas pats nevengia vartoti alkoholio ir tai buvo viena iš skyrybų priežasčių. Pareiškėjas psichologiškai ir fiziškai smurtavo. Grįžimas į Angliją vaikams padarytų didžiulę žalą, nes jie patektų į tą pačią terpę ir aplinką, kur buvo smurtaujama. Pareiškėjas labai dažnai smurtavo prieš suinteresuotą asmenį, supykęs stumdydavo, trankydavo per veidą, buvo ne kartą išmetęs iš kambario, suinteresuotam asmeniui yra tekę ne kartą miegoti pas kaimynę ir gatvėje. Kartą ją sumušė taip, jog ji negalėjo pasijudinti ar nueiti į tualetą, A išsigando ir tą dieną neišėjo į darbą, pasiliko ją slaugyti. Pareiškėjas žadėjo pasitaisyti, santykiams pagerėjus jie susilaukė dukros D. Su pareiškėju santykiai galutinai baigėsi 2019 m. gruodžio 26 d., kai ji pamatė A ir jo sesers susirašinėjimą. Kai dėl to papriekaištavo pareiškėjui, jis griebė ją už gerklės, numetė į vaikų kambarį. Vaikai viską matė. A išsikraustė rugsėjo mėnesį, jie išsiskyrė gražiuoju. Į Lietuvą išvyko 2021 m. spalio 16 d., teko palikti Jungtinę Karalystę, nes pareiškėjas jai grasindavo, apšmeižė ją, kad ji yra bloga mama, alkoholikė, nors ji neturi problemų su alkoholiu. Lietuvoje jis taip pat neleidžia ramiai gyventi, be pagrindo skundžia įvairioms institucijoms. Grįžę į Lietuvą vaikai atrado ramybę, puikiai adaptavosi, turi draugų, gyvena saugioje aplinkoje. Vaikai tėvo labai bijo, nekelia ragelio ir nenori su juo bendrauti. Tėvas vaikų interesais nesidomi, jiems neteikia išlaikymo nuo 2021 m. lapkričio mėnesio. Vaikai puikiai Lietuvoje adaptavosi, kalba lietuvių kalba. Vaikų tautybė yra lietuviai, jie turi lietuviškus pasus, kur aiškiai nurodyta jų pilietybė – Lietuvos. Angliškų pasų ir pilietybės vaikai neturi.
5. Išvadą teikianti institucija Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) nurodė, kad susiklosčiusi situacija visiškai atitinka neteisėto vaikų išvežimo į Lietuvą aplinkybes 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijoje „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektu“ (toliau – Hagos konvencija) numatyta prasme, todėl mažamečių C ir D atvežimas į Lietuvą pripažintinas neteisėtu. Šiuo atveju negalima būtų teigti, kad vaikai, juos sugrąžinus į Jungtinę Karalystę, patektų į padėtį, dėl kurios negalėtų normaliai vystytis ar kiltų rizika jiems patirti nepataisomą fizinę ar psichinę žalą. Vaikai, kurie šiuo metu yra sulaukę 6 ir 10 m. amžiaus, nėra sulaukę tokio amžiaus ir brandos, kad galėtų savarankiškai priimti asmeninį ir nepriklausomą sprendimą dėl nuolatinio gyvenimo vienoje ar kitoje valstybėje, bei suvokti šio sprendimo priėmimo pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 20 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino – leido grąžinti pareiškėjo A ir suinteresuoto asmens B nepilnamečius vaikus D, gim. (duomenys neskelbtini), ir C, gim. (duomenys neskelbtini), į vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą – Jungtinę Karalystę; priteisė pareiškėjui A iš suinteresuoto asmens B 5 942,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas A ir suinteresuotas asmuo B turi du nepilnamečius vaikus: (duomenys neskelbtini) gimusį sūnų C ir (duomenys neskelbtini) gimusią dukrą D. Šalys nebuvo sudarę santuokos. Vaikai gimė ir gyveno Jungtinėje Karalystėje, lankė darželį, baigę darželį pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) mokyklą. Suinteresuotas asmuo B 2021 m. spalio 16 d. abu nepilnamečius vaikus be vaikų tėvo A žinios išvežė į Lietuvą.
8. Iš byloje esančių duomenų, šalių paaiškinimų teismas sprendė, kad vaikai buvo integravęsi į juos supusią aplinką, vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nesinaudotų įstatymo suteiktomis vaikų globos teisėmis ar šios teisės būtų apribotos galiojančiu teismo sprendimu, ar būtų suteiktos kitiems asmenims. B byloje nepateikė įrodymų, kad A būtų sutikęs su tuo, jog mažamečiai vaikai būtų išvežti ir liktų nuolat gyventi Lietuvoje. Taigi byloje surinkti duomenys, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad suinteresuoto asmens išvykimui su nepilnamečiais vaikais nuolat gyventi iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą pareiškėjo sutikimas nei prieš išvykstant, nei vėliau duotas nebuvo, toks išvykimas pažeidė pareiškėjo globos teises į nepilnamečius vaikus, todėl laikytinas neteisėtu Hagos konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme. Tuo pačiu teismas konstatavo ir faktą, kad nėra pagrindo Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punkto išimties taikymui.
9. Bylos nagrinėjimo metu mažamečiai C ir D Lietuvoje yra praleidę apie 8 mėnesius. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad vaikams Lietuvoje yra sudarytos tinkamos, jų poreikius atitinkančios gyvenimo sąlygos. Vaikai lanko ugdymo įstaigas, C papildomai mokosi mokomųjų dalykų (matematikos, lietuvių k.), D užsiima popamokine veikla, vaikų lietuvių k. žinios nuo atvykimo į Lietuvą pagerėjo. Tačiau vaikų ugdymo įstaigų į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad vaikų adaptacija Lietuvoje vyksta skirtingai – D prisitaikymas ugdymo įstaigoje vyko sklandžiau, tačiau C ugdymo įstaigoje pritapti sunkiau, jis yra jautrus, menkesnės motyvacijos. Byloje esantys duomenys, išvadą teikiančios institucijos informacija, paties vaiko paaiškinimai rodo, kad C itin jautriai išgyvena pasikeitusią situaciją, gyvenamąją aplinką, vykstantį teismo procesą bei tarp tėvų kilusį ginčą dėl vaikų persikėlimo gyventi į Lietuvą. Teismo vertinimu, Lietuvoje nepilnamečiai vaikai nespėjo adaptuotis, vaikai nevisiškai moka lietuvių kalbą, todėl susiduria su bendravimo sunkumais. Byloje nėra duomenų, jog vaikai būtų užmezgę socialinius ryšius tokia apimtimi, kad jų nutraukimas padarytų nepataisomos žalos. Iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad vaikus su nauja aplinka Lietuvoje sieja tokio intensyvumo stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, kurį nutraukus ir grąžinus vaikus į ankstesnę aplinką, būtų pažeisti jų interesai. Kaip nurodė liudytojos (duomenys neskelbtini), E ir (duomenys neskelbtini) – kol nepilnamečiai vaikai gyveno Jungtinėje Karalystėje, jų santykiai su tėčiu buvo geri, pareiškėjas vaikais rūpinosi. Visos šios aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad grąžinus vaikus į aplinką, kurioje jie praleido visą savo gyvenimą, jie nepateks į netoleruotiną situaciją ir jiems nebus padaryta nepataisoma žala.
10. Suinteresuotas asmuo B, kuri prieštarauja, kad vaikai būtų grąžinti į Jungtinę Karalystę, neįrodinėjo, tuo pačiu ir neįrodė, jog yra didelė rizika, kad vaikus grąžinus, jiems būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikai paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Kaip pagrįstai nurodo išvadą teikianti institucija, nagrinėjamu atveju suinteresuoto asmens argumentai, jog grąžinus vaikus į Jungtinę Karalystę, jie paklius į netoleruotiną aplinką, yra iš esmės grindžiami paaiškinimais apie šalių tarpusavio nesutarimus bei konfliktiškus santykius iš to laikotarpio, kai šalys gyveno kartu. Bylos duomenys, šalių paaiškinimai rodo, kad šiuo metu tarp tėvų yra kilę nesutarimai dėl pareiškėjo bendravimo su nepilnamečiais vaikais, vaikų bendravimas su tėvu nėra reguliarus, požiūris į tėvą yra galimai nulemtas motinos įtakos. Teismo vertinimu, vaikai, kuriems šiuo metu yra 6 ir 10 metų, nėra sulaukę tokio amžiaus ir brandos, kad galėtų savarankiškai priimti asmeninį ir nepriklausomą sprendimą dėl nuolatinio gyvenimo vienoje ar kitoje valstybėje, bei suvokti šio sprendimo priėmimo pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šioje byloje negalėtų būti taikoma ir Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatyta išlyga.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
11. Suinteresuotas asmuo B atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartį ir atmesti pareiškėjo prašymą bei atsisakyti išduoti teismo leidimą grąžinti nepilnamečius vaikus C, gim. (duomenys neskelbtini), ir D, gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę. Nurodo šiuos argumentus:
11.1. Teismo nutartis prieštarauja vaikų interesams dėl jų išreikštos nuomonės, jų noro gyventi Lietuvoje, vaikų ilgo gyvenimo (daugiau kaip 8 mėn.) Lietuvoje ir visiškai įvykusios adaptacijos Lietuvoje. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte, 2 dalyje, 12 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis, netinkamai vertino įrodymus.
11.2. Teismas nemotyvavo, kaip vaikų grįžimas į Angliją, kad po to jie vėl galėtų išvykti teisėtai, paveiks vaikus ir jų gyvenimus. Išvykimas iš Lietuvos po beveik metų laiko reikš vėl išvykimą iš nuolatinės gyvenamosios vietos, vėl lauks nauja, sunki ir sudėtinga adaptacija ir tai matyti iš bylos duomenų – vaikai visus metus lankė ugdymo įstaigas, susirado draugų, turi papildomos įdomios veiklos, lavinasi, ugdosi, lanko būrelius. Suinteresuotas asmuo turės mesti darbą Lietuvoje, kur gauna pastovias pajamas, vykti į Angliją ir ieškoti būsto bei darbo. Vaikai vėl turės eiti į naujas ugdymo įstaigas, susidurti su naujais žmonėmis, naujais reikalavimais.
11.3. Vaikai turėjo pakankamai ilgą laikotarpį palyginti gyvenimo sąlygas Lietuvoje ir Anglijoje, jie nenori išvykti iš Lietuvos. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į vaikų nuomonę bei norą.
11.4. Dažnas gyvenamosios vietos keitimas, taip pat motinos nebuvimas šalia gali sukelti vaikams stresą, paskatinti nervingumą, irzlumą, miego sutrikimus, emociškai traumuoti vaikus. Vaikai visą laiką gyveno su motina ir Anglijoje, santykiams su pareiškėju nutrūkus. Tėvas su vaikais bendravo, tačiau niekad su jais negyveno be vaikų motinos. Jie nėra gyvenę pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, nėra lankę ugdymo įstaigų, apie kurias pareiškėjas nurodė esančias arti jo namų.
11.5. Teismas nepaisė Tarnybos išvados dalies, kurioje nurodoma apie tai, kad turėtų būti svarstoma Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, kai vaikas prisitaiko prie naujos aplinkos. Teismas taip pat nevertino Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo. Suinteresuotas asmuo rėmėsi trimis išimtimis, tačiau teismas vertino tik vieną iš jų, numatytą Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalyje.
11.6. Teismas pasirėmė pareiškėjo teiginiais ir jo artimų giminaičių liudijimais, kurie neatitinka faktinių aplinkybių ir yra suinteresuoti bylos baigtimi. Suinteresuoto asmens parodymų, kitos šalies liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų, nuotraukų, vaikų apklausų, vaiko muzikos mokytojo apklausos nevertino. Teismas tik nurodė, kad vaikai nėra sulaukę tokio amžiaus ir brandos, kad galėtų savarankiškai priimti asmeninį ir nepriklausomą sprendimą bei suvokti šio sprendimo pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje. Neaišku, kodėl tuomet buvo nuspręsta pavesti juos apklausti specialistams, po to atvykti apklausai teisme. Vaikai pasisakė ne tik dėl išvykimo iš Lietuvos, bet ir dėl gyvenimo aplinkybių, sąlygų ir prisitaikymo gyventi Lietuvoje. Teismas pasirėmė atitinkama Tarnybos išvadų dalimi, tačiau nėra duomenų, kuo remiantis padaryta tokia išvada.
11.7. Pareiškėjas teisme akcentuoja puikias pajamas, inicijuoja brangius teismo procesus, tačiau nuo 2021 m. lapkričio mėn. vaikams neteikia išlaikymo.
11.8. Pareiškėjas ne kartą yra smurtavęs prieš apeliantę ir vaikus, yra grasinęs jai, dėl to vaikai jo bijo. Grįžimas į Angliją vaikams padarytų didelę žalą, nes jie patektų į tą pačią terpę, kur buvo smurtaujama, kuri siejasi su nemaloniais prisiminimais.
11.9. Teismas priteisė neprotingai dideles bylinėjimosi išlaidas, dalis išlaidų (už psichologės paslaugas) nesusijusios su procesu.
Atsiliepimas
12. Pareiškėjas A atsiliepime į atskirąjį skundą prašo suinteresuoto asmens B atskirąjį skundą atmesti; priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus į skundo argumentus:
12.1. Apeliantės atskirasis skundas grindžiamas tik faktinių aplinkybių kitokiu įvertinimu, pateikiamu taip, kaip apeliantė jas suvokia ir kokio vertinimo rezultato tikisi iš teismo, o ne taip, kaip jos realiai susiklostė ir buvo nustatytos bylos nagrinėjimo metu bei kokie įrodymai jas patvirtina.
12.2. Apeliantė nenurodo, kokias konkrečiai įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles pažeidė pirmosios instancijos teismas, kaip konkrečiai tie pažeidimai pasireiškė išnagrinėtoje civilinėje byloje ir kaip tai turėjo įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir (ar) pagrįstumui. Nenurodo, kokius konkrečiai jos teiktus paaiškinimus (parodymus), kitus byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Teisminio proceso pirmosios instancijos teisme metu proceso šalims buvo suteiktos lygios galimybės reikšti prašymus teismui šaukti ir byloje apklausti liudytojus, pateikti papildomus įrodymus, juos išreikalauti (gauti) ir proceso šalys aktyviai naudojosi tokiomis teisėmis. Teismas detaliai įvertino visas reikšmingas aplinkybes ginčo teisingam išnagrinėjimui, byloje esančių įrodymų visumą (šalių, jų atstovų paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, Tarnybos išvadą, kt.), sprendimą grindė byloje ištirtais įrodymais ir atsakė į visus esminius ginčo išsprendimui būtinus klausimus.
12.3. Priešingai negu apeliantė nurodo savo atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų trijų apeliantės prašytų taikyti išimčių, numatytų Hagos konvencijoje.
12.4. Byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pirmosios instancijos teismui spręsti, kad šalių vaikų išsakyta nuomonė tiek išvadą teikiančiai institucijai (Tarnybai), tiek teismui apklausos metu buvo nesavarankiška, galimai iš anksto suformuota pačios apeliantės, nes vaikai daugiau kaip 3 mėnesius iki jų apklausos teisme buvo absoliučiai izoliuoti nuo pareiškėjo. Pati apeliantė prieštaravo teismo psichologinės ekspertizės skyrimui. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių vaikai nuo jų išvežimo iš Jungtinės Karalystės, o ypač šalių sūnus C, buvo nuolat nuteikinėjami prieš pareiškėją, kaip tėvą, vien dėl to, kad pareiškėjas rašė įvairioms institucijos prašymus, siekdamas sužinoti savo vaikų buvimo vietą ir su jais pabendrauti. Pati apeliantė, informuodama vaikus apie vykstančius teisminius procesus, gąsdindama juos prievartiniu išvežimu į Jungtinę Karalystę, apmokindama, ką kalbėti apklausos teisme metu, padarė neatitaisomos žalos vaikų nuomonei apie pareiškėją, kaip tėvą, santykiui su tėvu ir tuo pačiu vaikų trapiai psichikai.
12.5. Pirmosios instancijos teismas įvertino bylos aplinkybes Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies išimties taikymo aspektu ir konstatavo, kad Lietuvoje vaikai nespėjo adaptuotis. Apeliantė byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų abiejų vaikų visišką prisitaikymą ir adaptaciją Lietuvoje. Atskirojo skundo motyvai, kad šalių dukra D nuo rugsėjo mėnesio neva tai lankys (duomenys neskelbtini) būrelį, o C lankys (duomenys neskelbtini), nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais.
12.6. Pareiškėjas, vaikams gyvenant Jungtinėje Karalystėje, juos išlaikė tiek pinigais, tiek natūra, su jais nuolat bendraudavo, vaikai pas jį nakvodavo, leisdavo atostogas, 2021 m. birželio mėnesį beveik visą laiką vaikai pragyveno pas pareiškėją, tai patvirtina bylos medžiaga ir to nepaneigia apeliantės pateiktos fotonuotraukos, kaip klaidingai nurodoma atskirajame skunde.
12.7. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo netinkamą elgesį su vaikais, smurtavimą prieš apeliantę, kada šalys dar gyveno kartu. Priešingai, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta jokių teisės pažeidimų, tai patvirtina byloje esanti Jungtinės Karalystės Cafcass (Vaikų ir šeimos teismo konsultacijų ir paramos tarnybos) 2021 m. lapkričio 30 d. atvejo analizė. Be to, apeliantės teiginius apie neva tai pareiškėjo smurtavimą prieš ją ir vaikus paneigė jos pačios faktinis elgesys, t. y. apeliantė niekada nesikreipė į jokias institucijas ir nesiskundė dėl tariamai netinkamo pareiškėjo elgesio. Šių aplinkybių nepatvirtino ir apeliantės prašymu apklausti liudytojai.
12.8. Apeliantė savo motyvus, jog grąžinus vaikus į Jungtinę Karalystę, jie paklius į netoleruotiną aplinką, grindžia vien tik savo paaiškinimais apie šalių tarpusavio nesutarimus bei konfliktiškus santykius iš to laikotarpio, kada šalys gyveno kartu. Tačiau nuo šalių išsiskyrimo (2020 m. rugpjūčio mėn.) iki vaikų neteisėto išvežimo (2021 m. spalio 19 d.) nebuvo nurodyta jokių pareiškėjo agresyvaus elgesio prieš vaikus aplinkybių ir apeliantė jų byloje neįrodinėjo.
12.9. Pirmosios instancijos teismas neįpareigojo apeliantės grįžti į Jungtinę Karalystę kartu su vaikais, kaip kad nurodoma atskirajame skunde, jis tik išaiškino, kad tokia galimybė apeliantei nėra draudžiama.
12.10. Pagal Hagos konvencijos 26 straipsnio 4 dalį asmuo, kuris išvežė vaiką, teismo įpareigojamas sumokėti pareiškėjo išlaidas, įskaitant kelionės išlaidas. Taigi konkrečiu atveju nėra numatyta išimties, kad tokio pobūdžio bylose pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos ar neatlyginamos. Apeliantė nekonkretizavo, kokios konkrečiai pareiškėjo patirtos išlaidos už advokato, advokato padėjėjo pagalbą buvo nepagrįstai per didelės, neadekvačios, neatitinkančios Rekomendacijose nustatytų dydžių ar nebūtinos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse, teisėjų kolegija nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
14. Šios apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti nepilnamečius vaikus į jų kilmės šalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį vaiko išvežimas ar laikymas pripažįstamas neteisėtu, jeigu: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas. Hagos konvencijoje numatytų procedūrų ir tvarkos esminis tikslas – apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar laikymas, užtikrinti greitą jų sugrąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena, taip pat užtikrinti teisės matytis su vaiku apsaugą (Hagos konvencijos preambulė).
16. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad vaikų C ir D nuolatinė gyvenamoji vieta iki jų išvežimo į Lietuvą buvo Jungtinėje Karalystėje, abu tėvai turi vaikų globos teises ir jomis naudojosi, tačiau suinteresuotas asmuo B vaikus iš Jungtinės Karalystės išvežė į Lietuvos Respubliką, negavusi pareiškėjo sutikimo. Taigi Hagos konvencijos taikymo prasme vaikai buvo išvežti neteisėtai.
17. Tačiau pagal Hagos konvenciją neteisėtas nepilnamečio vaiko išvežimo faktas nėra laikomas absoliučiu pagrindu visais atvejais grąžinti jį į kilmės valstybę, nes kai kuriais išimtiniais atvejais toks grąžinimas prieštarautų vaiko interesams. Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose yra įtvirtintos bendros taisyklės išimtys ir pagrindai, kuriais remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę.
18. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte, 2 dalyje, 12 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis, netinkamai vertino įrodymus.
Dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymo
19. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta šios konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, net jei procesas buvo pradėtas praėjus ankstesnėje pastraipoje nurodytam vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
20. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant šį atsisakymo grąžinti vaiką pagrindą, neatsižvelgiama į Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą jo taikymo sąlygą, susijusią su laikotarpio nuo neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo iki proceso pradžios trukme, kadangi pripažįsta ją procedūrine ir formalia (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013).
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vaikai C ir D, kurie šiuo metu yra atitinkamai 10 ir 6 metų amžiaus, abu gimė ir nuolat gyveno Jungtinėje Karalystėje iki neteisėto jų išvežimo į Lietuvą 2021 m. spalio 19 d. Abu vaikai Jungtinėje Karalystėje lankė darželį, po to pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) mokyklą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių paaiškinimus, konstatavo, kad vaikai buvo integravęsi į juos supusią aplinką. Apeliantė šios teismo išvados jokiais įrodymais nepaneigė, tačiau atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad vaikai jau prisitaikė prie naujos aplinkos Lietuvoje. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.
22. Nors byloje nustatyta, kad abu vaikai lanko ugdymo įstaigas, C papildomai mokosi mokomųjų dalykų (matematikos, lietuvių k.), D užsiima popamokine veikla, vaikų lietuvių k. žinios nuo atvykimo į Lietuvą pagerėjo, tačiau vaikų ugdymo įstaigų pateikti duomenys patvirtina, jog vaikų adaptacija Lietuvoje vyksta skirtingai – D prisitaikymas ugdymo įstaigoje vyko sklandžiau, tačiau C ugdymo įstaigoje pritapti sunkiau, jam kilo sunkumų dėl pasikeitusius kalbinės aplinkos, jis yra jautrus. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Lietuvoje C ir D nespėjo adaptuotis, vaikai nevisiškai moka lietuvių kalbą, todėl susiduria su bendravimo sunkumais. Apeliantė nenurodė ir nepateikė duomenų, kad vaikai būtų užmezgę socialinius ryšius tokia apimtimi, jog jų nutraukimas padarytų nepataisomos žalos. Tarnybos išvadoje nurodyta, kad mažamečiai C ir D, nuo gimimo nuolat ir nepertraukiamai gyvenę Jungtinėje Karalystėje, nusprendus juos sugrąžinti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, patektų į jiems žinomą kalbinę bei kultūrinę aplinką, todėl neturėtų patirti esminių aplinkos pasikeitimų ir (ar) galimų sunkumų, susijusių su poreikiu prisitaikyti prie naujos gyvenamosios aplinkos Jungtinėje Karalystėje. Apeliantė teigia, kad grįžus į Jungtinę karalystę vaikai vėl turės eiti į naujas ugdymo įstaigas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad vaikams iškiltų kliūčių lankyti tą pačią ugdymo įstaigą Jungtinėje Karalystėje (duomenys neskelbtini), kurią jie lankė iki išvykimo gyventi į Lietuvą.
23. Pažymėtina, kad vaikai, gyvendami Jungtinėje Karalystėje, turėjo galimybę bendrauti susitikdami ne tik su savo tėvu A, kuris su jais kartu gyveno iki 2020 m. rugpjūčio mėn., bet ir su jo mama (vaikų močiute) E, kuri taip pat gyvena Jungtinėje Karalystėje ir bendraudavo susitikdama su vaikais nuo pat jų gimimo. Todėl vertinant vaikų (ne)prisitaikymą prie naujos aplinkos, atsižvelgtina ir į tai, kad jiems atvykus gyventi į Lietuvą sumažėjo artimųjų giminaičių ratas, su kuriais jie nuolat matydavosi ir bendraudavo.
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus ir jais remiantis nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantė neįrodė, jog vaikai C ir D taip prisitaikė prie naujos aplinkos Lietuvoje, kad būtų pagrindas atsisakyti juos grąžinti į kilmės valstybę (t. y. Jungtinę Karalystę) taikant Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį.
Dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte nustatytos išimties taikymo
25. Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktą valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
26. Apeliantė nurodo, kad pareiškėjas ne kartą yra smurtavęs prieš ją ir vaikus, yra grasinęs jai, dėl to vaikai jo bijo. Anot apeliantės, grįžimas į Jungtinę Karalystę vaikams padarytų didelę žalą, nes jie patektų į tą pačią aplinką, kur buvo smurtaujama, kuri siejasi su nemaloniais prisiminimais.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė byloje nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo netinkamą elgesį su vaikais, smurtavimą prieš juos ir apeliantę, išskyrus savo pačios paaiškinimus. Nors teismo posėdyje apklausiami vaikai taip pat kalbėjo apie tai, kad „tėtis mušė mamą“, vertinant jų parodymus kyla abejonių dėl jų objektyvumo atsižvelgiant į tai, kad šie vaikai yra mažamečiai, po tėvų išsiskyrimo beveik du metus gyvena su motina, iš kurios galėjo perimti neigiamą požiūrį į tėvą, tam tikras iš anksto tendencingai suformuotas nuostatas dėl tarp jų kilusio ginčo, kaip nurodoma byloje pateiktoje psichologės rašytinėje išvadoje dėl vaikų parodymų. Byloje pateikta Jungtinės Karalystės Cafcass (Vaikų ir šeimos teismo konsultacijų ir paramos tarnybos) 2021 m. lapkričio 30 d. atvejo analizė patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta jokių teisės pažeidimų. Apeliantė niekada nesikreipė į jokias institucijas ir nesiskundė dėl netinkamo pareiškėjo elgesio. Šių aplinkybių nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Pažymėtina ir tai, kad pagal bylos duomenis laikotarpiu nuo šalių išsiskyrimo (2020 m. rugpjūčio mėn.) iki vaikų neteisėto išvežimo (2021 m. spalio 19 d.) C ir D reguliariai susitikdavo, bendraudavo ir kartu leisdavo laiką su savo tėvu A. Jokių įrodymų, kad pareiškėjas tuo metu netinkamai elgėsi su vaikais, kad jie bijodavo su juo susitikti ir pan., byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis).
28. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl nepilnamečių vaikų D ir C grąžinimo į Jungtinę Karalystę klausimas, o ne jų grąžinimo pareiškėjui A klausimas. Vaikų grąžinimas į valstybę, iš kurios jie buvo išvežti, reiškia fizinį vaikų grąžinimą į valstybės, iš kurios jie buvo išvežti, teritoriją, ir vaikus išvežusiam vienam iš tėvų nusprendus grįžti su vaikais į valstybę, iš kurios jie išvyko, vaikai galėtų gyventi drauge su jį išvežusiu vienu iš tėvų, toje pačioje ar kitoje gyvenamojoje vietoje. Dėl šios priežasties atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad grąžinus vaikus į Jungtinę Karalystę žala jiems bus padaryta dėl motinos nebuvimo šalia.
29. Taigi apeliantės argumentai nepagrindžia būtinybės atsisakyti grąžinti vaikus į kilmės valstybę (t. y. Jungtinę Karalystę) taikant Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte nustatytą išimtį.
Dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymo
30. Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalį teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
31. Tarnybos išvadoje nurodyta, kad, Tarnybos vertinimu, nagrinėjamu atveju vaikai, kurie šiuo metu yra sulaukę 6 m. ir 10 m. amžiaus, nėra sulaukę tokio amžiaus ir brandos, kad galėtų savarankiškai priimti asmeninį ir nepriklausomą sprendimą dėl nuolatinio gyvenimo vienoje ar kitoje valstybėje bei suvokti šio sprendimo priėmimo pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje. Vaikų bendravimas su pareiškėju yra epizodiškas, tarp tėvų yra kilęs ginčas dėl tėvo bendravimo su vaikais tvarkos ir (ar) galimai motinos daromos įtakos vaikų nuomonei apie tėvą. Todėl nors abu vaikai išsakė norą pasilikti gyventi Lietuvoje, šiuo atveju, vertinant vaikų nuomonę turėtų būti atsižvelgta į aplinkybes, susijusias su tėvo bendravimo su vaikais pasikeitimu po vaikų atvykimo į Lietuvą (nereguliarus ir netiesioginis bendravimas), bei priežastis, kurias vaikai nurodė kaip lemiančias jų apsisprendimą negrįžti į Jungtinę Karalystę.
32. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti vaikai nurodė, kad nori likti Lietuvoje. D teismo posėdyje aiškiai neišreiškė prieštaravimo dėl grįžimo gyventi į Jungtinę Karalystę (Angliją), o C nurodė, kad liks gyventi Lietuvoje, net jei mama išvyks į Jungtinę Karalystę (Angliją). Tačiau konkrečių priežasčių, dėl kurių jie nenori grįžti gyventi į Jungtinę Karalystę, abu vaikai nenurodė.
33. Apeliantė atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, grindžiamu Tarnybos pateikta išvada, kad šiuo atveju vaikai nėra sulaukę tokio amžiaus ir brandos, jog galėtų savarankiškai priimti asmeninį ir nepriklausomą sprendimą bei suvokti šio sprendimo pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje. Anot apeliantės, nėra duomenų, kuo remiantis padaryta tokia išvada.
34. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą, nes iš bylos medžiagos matyti, kad Tarnybos specialistai, prieš pateikdami teismui minėtą išvadą, patys atskirai, nedalyvaujant motinai ir kitiems asmenims, bendravo su abiem vaikais (D ir C) ir išklausė jų nuomones, todėl galėjo tiesiogiai įvertinti jų gebėjimą savarankiškai priimti asmeninį ir nepriklausomą sprendimą dėl nuolatinio gyvenimo vienoje ar kitoje valstybėje bei suvokti šio sprendimo priėmimo pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje. Minėta išvada padaryta atsižvelgiant į Tarnybos nurodytas aplinkybes, susijusias su tėvo bendravimo su vaikais pasikeitimu po vaikų atvykimo į Lietuvą, tarp tėvų yra kilusiu ginču ir galimai motinos daroma įtaka vaikų nuomonei apie tėvą. Tai, kad tokios aplinkybės galėjo turėti įtakos ir teismo posėdyje apklausos metu vaikų išsakytai nuomonei dėl jų grįžimo gyventi į Jungtinę Karalystę, patvirtina byloje pateikta psichologės rašytinė išvada.
35. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės argumentai nesudaro pagrindo atsisakyti grąžinti vaikus į kilmės valstybę (t. y. Jungtinę Karalystę) taikant Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį.
36. Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantė byloje neįrodė aptartų Hagos konvencijoje numatytų išimčių ir pagrindų, kuriais remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir leido grąžinti pareiškėjo A bei suinteresuoto asmens B nepilnamečius vaikus D, gim. (duomenys neskelbtini), ir C, gim. (duomenys neskelbtini), į vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą – Jungtinę Karalystę. Dėl to apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. Pagal Hagos konvencijos 26 straipsnio 4 dalį, asmuo, kuris išvežė vaiką, teismo įpareigojamas sumokėti pareiškėjo išlaidas, įskaitant išlaidas teisiniams atstovams.
38. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui A iš suinteresuoto asmens B 5 942,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.
39. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad tokio dydžio išlaidos yra neprotingos, dalis jų nesusijusios su nagrinėjama byla.
40. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo patirtos išlaidos už advokatės suteiktas teisines paslaugas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) nustatytus maksimalius priteistinus išlaidų dydžius. Tiek dokumentų, kurie byloje buvo teikiami kaip įrodymai, vertimo į valstybinę lietuvių kalbą išlaidos, tiek išlaidos už byloje pateiktą psichologės rašytinę išvadą, kuria remiasi pareiškėjas, yra susijusios su nagrinėjama byla ir laikytinos būtinomis bei pagrįstomis išlaidomis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas), todėl priteistos pagrįstai.
41. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą, iš jos pareiškėjo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pagal pateiktus dokumentus pareiškėjas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą sumokėjo 1 210 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijomis, šios išlaidos mažintinos, iš apeliantės priteisiant 691,96 Eur (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones
42. Pareiškėjas A Lietuvos apeliaciniam teismui 2022 m. liepos 25 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad pareiškėjui 2022 m. liepos 19 d. bendraujant su dukra D telefonu, dukra pareiškėjui išsitarė, kad ji su šeima išvažiuoja į Ispaniją. Pareiškėjas 2022 m. liepos 20 d. elektroniniu paštu ir SMS žinutėmis kreipėsi į B, teiraudamasis dėl planuojamo buvimo Ispanijoje trukmės ir kaip tuo metu bus užtikrinta jo bendravimo su vaikais tvarka. Negavęs jokio atsakymo, pareiškėjas 2022 m. liepos 22 d. dar kartą parašė elektroniniu paštu ir SMS žinute dėl išvykimo į Ispaniją tikslo (atostogauti ar gyventi) ir jo bendravimo su vaikais tvarkos užtikrinimo. Nesulaukęs atsakymo, pareiškėjas dar kartą parašė B elektroniniu paštu ir SMS žinute, kad jis nesutinka, jog vaikai būtų išvežti į Ispaniją ar kitas šalis. Atsakymo į šią žinutę B taip pat nepateikė, pareiškėjui nepavyko susisiekti telefoniniais skambučiais 2022 m. liepos 21–22 d. tiek su ja, tiek su vaikais. Dėl to, anot pareiškėjo, yra pakankamas pagrindas manyti, kad B planuoja išvežti vaikus nuolat gyventi į Ispaniją ar kitą šalį iki Lietuvos apeliacinio teismo procesinio sprendimo paskelbimo ir įsiteisėjimo. Vėl neteisėtai išvežus vaikus į kitą užsienio valstybę, pareiškėjui bus visiškai užkirsta galimybė įvykdyti jam palankų teismo procesinį sprendimą; jis susidurs su sunkumais vėl ieškant vaikų per įvairias vaiko teisių apsaugos ir teisėsaugos institucijas kitoje užsienio valstybėje, jo bendravimas su vaikais vėl bus visiškai apribotas; vaikai vėl patirs didžiulį stresą. Tuo pagrindu pareiškėjas prašo taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti suinteresuotam asmeniui B išvežti nepilnamečius vaikus C, gim. (duomenys neskelbtini), ir D, gim. (duomenys neskelbtini), už Lietuvos Respublikos ribų be teismo leidimo ar pareiškėjo A sutikimo, išskyrus į vaikų kilmės šalį Jungtinę Karalystę; 2) įpareigoti suinteresuotą asmenį B perduoti saugoti vaikų C, gim. (duomenys neskelbtini), ir D, gim. (duomenys neskelbtini), pasus (asmens tapatybės korteles) trečiajam asmeniui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždrausti atsakovei išimti naujus vaikų pasus (asmens tapatybės korteles) ir apie šias taikytas laikinąsias apsaugos priemones informuoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
43. Įvertinus pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi šalių ginčas dėl vaikų grąžinimo į kilmės valstybę išsprendžiamas galutinai, siekiant užtikrinti šio procesinio sprendimo įvykdymą yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašyme nurodytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens B (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 691,96 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt vieną eurą 96 ct) bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo A (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 1) uždrausti suinteresuotam asmeniui B išvežti nepilnamečius vaikus C, gim. (duomenys neskelbtini), ir D, gim. (duomenys neskelbtini), už Lietuvos Respublikos ribų be teismo leidimo ar pareiškėjo A sutikimo, išskyrus į vaikų kilmės šalį Jungtinę Karalystę; 2) įpareigoti suinteresuotą asmenį B perduoti saugoti vaikų C, gim. (duomenys neskelbtini), ir D, gim. (duomenys neskelbtini), pasus (asmens tapatybės korteles) trečiajam asmeniui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždrausti atsakovei išimti naujus vaikų pasus (asmens tapatybės korteles). Apie šias pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones informuoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.