Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Laimos Ribokaitės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens X atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties, kuria teismas tenkino pareiškėjo Y prašymą grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Jungtinę Karalystę, priimtos civilinėje byloje Nr. eN2-1458-866/2022 pagal pareiškėjo Y pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo X, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstų teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis).

26. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti nepilnamečius vaikus į jų kilmės šalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nepilnamečių vaikų išvežimo iš Jungtinės Karalystės (ne)teisėtumo

30. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą nepilnamečių vaikų išvežimą ar laikymą Lietuvos Respublikoje pripažinti neteisėtu (Hagos konvencijos 3 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nepilnamečių vaikų išvežimo ir laikymo Lietuvos Respublikoje neteisėtumo nėra ginčijamos, teisėjų kolegija laiko jas tinkamai nustatytomis. Dėl prašymo grąžinti vaikus teisėjų kolegija sprendžia atsižvelgdama į Hagos konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus bei vaikų interesus, kuriems suteikta apsauga, vadovaujantis Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsniuose įtvirtintu reglamentavimu.

Dėl teismo aktyvumo sprendžiant nepilnamečių vaikų grąžinimo į kilmės valstybę klausimą

31. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik pačios apeliantės nurodytais Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte bei 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais. Apeliantė nurodo, kad teismas turėjo ex officio (savo iniciatyva) aiškintis, ar nėra kitų pagrindų atsisakyti grąžinti nepilnamečius vaikus į kilmės valstybę ir inicijuoti vaikų nuomonės išklausymą. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais.

32. Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, todėl teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016). Nurodytos taisyklės išimtys, o kartu ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtintos Hagos konvencijos 12-13 straipsniuose. Hagos konvencijoje numatytos šios išimtys, kurias gali taikyti valstybės, į kurią neteisėtai išvežtas vaikas, teismai ir kurių bent vienos pakanka, kad būtų atsisakyta grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas: 1) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba; 2) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba; 3) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktas) arba; 4) vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis) arba; 5) procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

33. Sutiktina, kad nepaisant dalyvaujančių byloje asmenų aktyvumo bei pozicijos atskirais procesiniais klausimais, bylose dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių teisinių padarinių teismas yra aktyvus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismo aktyvumas nepaneigia CPK 178 straipsnyje įtvirtintos šalių įrodinėjimo pareigos, ši pareiga neišnyksta ir bylose dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių teisinių padarinių.

34. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (tiesiogiai) nurodyta, kad valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad egzistuoja bent vienas Hagos konvencijoje įtvirtintas pagrindas negrąžinti vaiką. Be kita ko, Gerosios patirties vadovo pagal 1980 m. Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos konvenciją dėl vaikų grobimo (toliau – Gerosios patirties vadovas) 51 punkte taip pat nurodoma, kad išimties dėl negrąžinimo nustatymo prievolė tenka asmeniui, įstaigai ar kitai organizacijai, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, taigi daugeliu atvejų – vaiką paėmusiam vienam iš tėvų. Net jei teismas ex officio renka informaciją arba įrodymus (pagal vidaus procedūras) arba jei asmuo ar įstaiga, pateikusi prašymą grąžinti vaiką, aktyviai nedalyvauja procedūrose, teismas turi būti įsitikinęs, kad prievolę įrodyti, pagal kurią nustatoma išimtis, įvykdė šalis, prieštaraujanti grąžinimui.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė, o ne pareiga atsižvelgti į vaikų nuomonę sprendžiant klausimą dėl vaikų grąžinimo į kilmės valstybę. Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismas neturėtų būti įpareigotas visada išklausyti vaiką teismo posėdyje ir turėtų turėti diskreciją įvertinti poreikį išklausyti, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes bei atitinkamo vaiko amžių ir brandos lygį (2003 m. liepos 8 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (Didžiosios kolegijos) sprendimas byloje Sahin prieš Vokietiją (peticijos Nr. 30943/9)). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sprendimą dėl vaiko grąžinimo turintis priimti teismas turi diskreciją spręsti dėl vaiko išklausymo. Vaiko teisė reikšti savo nuomonę nesukuria absoliučios teismo pareigos kiekvienoje grobimo byloje ją išklausyti (2010 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Joseba Andoni Aguirre Zarraga prieš Simone Pelz, C?491/10 PPU, EU:C:2010:828.).

36. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo tik tai, jog egzistuoja teisinis pagrindas taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas išimtis, tačiau nekėlė klausimo dėl vaikų nuomonės išklausymo tikslingumo pirmosios instancijos teismo proceso metu, neišreiškė jokios pozicijos dėl Tarnybos atlikto vaikų nuomonės išklausymo akto išsamumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė šiuos klausimus kelia tik atskirajame skunde ir nurodo, kad Tarnyba netinkamai išsiaiškino vaikų poziciją ir vaikai, pasak apeliantės, nenori grįžti į Jungtinę Karalystę. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantė, manydama, jog Tarnyba neišsamiai atliko vaikų išklausymą, turėjo teisę pirmosios instancijos teismo prašyti įpareigoti Tarnybą atlikti pakartotinį nuomonės išklausymą arba inicijuoti vaikų išklausymą teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, vaikų išklausymas apeliacinės instancijos teisme ar pakartotinis vaikų nuomonės išreiškimas Tarnybos specialistams yra netikslingas, be to, nepagrįstai užvilkintų procesą ir neatitiktų vieno esminių Hagos konvencijos tikslų – kad teismai turi sparčiai nagrinėti vaikų grąžinimo į kilmės valstybę klausimą bei užtikrinti greitą jų sugrąžinimą (Hagos Konvencijos 1 ir 2 straipsniai).

37. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik apeliantės nurodytų pagrindų pagrįstumą ir neturėjo absoliučios pareigos išklausyti vaiką. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, kad nagrinėjamu atveju proceso šalims atstovauja profesionalūs advokatai, todėl, neabejotina, kad procesinės teisės ir pareigos, taip pat ir pareiga įrodinėti savo reiškiamų prašymų ir reikalavimų pagrįstumą, yra išaiškintos ir žinomos.

Dėl atsisakymo grąžinti vaikus remiantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi

38. Atskirajame skunde apeliantė nurodo Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, taip siekia patvirtinti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimties taikymo būtinumą šiuo konkrečiu atveju.

39. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienų metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Net jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

40. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktus argumentus, kad Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis dėl vaikų prisitaikymo prie naujos aplinkos aktuali tik tais atvejais, kai nuo vaikų grobimo praeina daugiau kaip vieneri metai. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant šį atsisakymo grąžinti vaiką pagrindą, neatsižvelgiama į Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą jo taikymo sąlygą, susijusią su laikotarpio nuo neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo iki proceso pradžios trukme, kadangi pripažįsta ją procedūrine ir formalia (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013).

41. Įrodinėdama vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos apeliantė remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6/2013 kurioje atsisakyta grąžinti nepilnametį vaiką, atsižvelgiant į tai, kad nepilnametė Lietuvoje lankė psichologo konsultacijas, kategoriškai atsisakė grįžti į kilmės valstybę. Kitoje apeliantės cituojamoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2098-236/2017 taip pat buvo atsisakyta grąžinti vaiką, nes nustatytos aplinkybės, kad nepilnametis vaikas nemokėjo valstybės, į kurią buvo siekiama grąžinti kalbos ir jam Lietuvoje teikiamos specialiųjų poreikių medicininės paslaugos.

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėjamoje byloje nepilnamečiai vaikai, priešingai nei aptartos bylos atveju, nesupranta šalies, į kurią atvežti (lietuvių) kalbos. Be to, jiems nėra nustatyti specialūs poreikiai, kurie lemtų stipresnį ryšį su nauja aplinka, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 2-6/2013 ir Nr. 2-2098-236/2017, kadangi jų faktinės aplinkybės ir, atitinkamai, ratio decidenti (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

43. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nusprendė, kad vien aplinkybės, jog nepilnamečiai vaikai turi tinkamas sąlygas augti, lanko ugdymo įstaigas ir yra suteiktas gyvenamasis būstas bei patenkinti būtinieji vaikų poreikiai, nepatvirtinta esant per šešis mėnesius jau susiformavusį stiprų prisirišimą prie naujos aplinkos, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį ir atsisakyti grąžinti nepilnamečius vaikus į kilmės valstybę.

44. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, žodis „prisitaikymas“ apima fizinį elementą, t. y. įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje, ir emocinį elementą – saugumą ir stabilumą, o žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Kadangi vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos lygis turi būti vertinamas tuo metu, kai vyksta procesas, teisėjų kolegija sprendžia dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.

45. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad nepilnamečiai vaikai per šį laikotarpį prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir, kad šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jų interesų. Nepilnametė dukra M Lietuvoje nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) mokyklą. Kita vertus, Jungtinėje Karalystėje ji taip pat lankė mokyklą. Be to, pirminiais Tarnybos duomenimis nepilnametis sūnus A augo namuose. Tik 2022 m. sausio mėn. Tarnybai atlikus pakartotinį patikrinimą, nustatyta, kad nepilnametis sūnus pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) progimnazijos ikimokyklinę grupę. Taigi, ugdymo įstaigų lankymas Lietuvoje trunka tik sąlyginai trumpą laiką, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši aplinkybė yra viena iš pagrindinių aplinkybių, lemiančių prisitaikymą prie naujos aplinkos. Nagrinėjamu atveju įvertintina ir tai, kad nepilnamečiai vaikai kalba tik anglų kalba, užduotis jiems padeda atlikti socialinė pedagogė. Taigi, lietuvių kalbos nemokėjimas taip pat sudaro socialinį barjerą, kuris stabdo socialinę integraciją ir prisitaikymą prie naujos aplinkos.

46. Taip pat Tarnybos duomenimis nustatyta, kad nepilnamečiai vaikai gyvena pas močiutę, 47 kv. m dviejų kambarių bute. Bute gyvena penki asmenys, o nepilnamečiai vaikai ir apeliantė gyvena atskirame kambaryje, tačiau vaikai ir motina miega vienoje lovoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pati apeliantė pripažįsta, jog su vaikais susitinka tik per laisvas dienas, kadangi dirba ir darbo dienomis gyvena (duomenys neskelbtini).

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, neturi pagrindo sutikti, kad nepilnamečių vaikų prisitaikymas prie naujos aplinkos Lietuvoje yra tokio lygio, kad grąžinus juos į ankstesnę aplinką, būtų pažeistas juos ir naują aplinką siejantis ilgalaikis (nuolatinis) ryšys, būtų paneigtas susiklosčiusių santykių stabilumas. Byloje nepateikta įrodymų, kad nepilnamečiai vaikai, būdami kartu su tėvais Jungtinėje Karalystėje, jautėsi blogai, ar, kad patyrė kokius nors blogus išgyvenimus, todėl grąžinti į jiems įprastą aplinką, jie neturėtų patirti neigiamų pasekmių, juolab kad Lietuvoje nepilnamečiai vaikai gyvena žymiai trumpesnį laikotarpį nei Jungtinėje Karalystėje.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartos konkrečios aplinkybės nepatvirtina nepilnamečių vaikų prisitaikymo prie naujos aplinkos ir nelemia pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimties.

Dėl atsisakymo grąžinti vaikus remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu

49. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad vien šalių kultūriniai, religiniai skirtumai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl išimčių taikymo, o byloje neįrodyta, kad egzistuotų pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą išimtį (didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją).

50. Kaip jau minėta, pagal Hagos konvencijos nuostatas nepilnamečiai vaikai gali būti negrąžinami tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Viena tokių aplinkybių numatyta Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte - jog valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Svarstydamos šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.

51. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad tėvas yra griežtas ir kategoriškas vaikų auklėjime, draudžia valgyti tam tikros rūšies mėsą ir, motinai nežinant, apipjaustė sūnui lytinį organą. Tokie tėvo veiksmai, anot apeliantės, prilyginami psichologiniam smurtui prieš vaikus. Taip pat apeliantė nurodo, kad šiuo metu vaikai emociškai saugūs, o emocinis saugumo aspektas yra svarbus vertinant atsisakymą grąžinti nepilnamečius vaikus. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais taip pat neturi pagrindo sutikti.

52. Remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotu Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimu, ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pavyzdžiui, karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei viena iš apeliantės nurodytų aplinkybių (draudimas valgyti kiaulieną, lytinio organo apipjaustymas) nepriskirtina prie kraštutinių atvejų, dėl kurių nepilnamečiai vaikai grįžę į Jungtinę Karalystę negalėtų normaliai vystytis. Priešingai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantės nurodytos aplinkybės yra susiję su jų tėvo religijos ir kultūros reikalavimais. Be to, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad, šeimai gyvenant Jungtinėje Karalystėje, tėvas (pareiškėjas) netinkamai rūpinosi vaikais, nederamai elgėsi jų akivaizdoje, piktnaudžiavo alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar kitokiais netinkamais veiksmais darė jiems nepataisomą žalą. Priešingai, iš pareiškėjo pateiktų darbovietės charakteristikos ir policijos registro duomenų, matyti, kad pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai ir nėra atlikęs jokių teisės aktų pažeidimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pati apeliantė pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad iki išvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjo ir nepilnamečių vaikų santykiai buvo geri.

54. Be kita ko, nepagrįsti apeliantės argumentai, kad tarp nepilnamečių vaikų ir tėvo (pareiškėjo) susilpnėję ryšiai yra sąlyga atsirasti rizikai, kad vaikus grąžinus jiems bus padaryta fizinė ar psichinė žala arba, kad vaikai paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Viena vertus, teisėjų kolegija nurodo, kad vaiko grąžinimas, net esant nutrūkusiam vaiko ir vieno iš tėvų emociniam ryšiui, savaime negali reikšti psichinės žalos vaikui atsiradimo, kadangi vaikui grįžus į aplinką, kurioje jis gimė ir gyveno ilgą laiką, jam bus suteiktos būtinos specialistų paslaugos šių ryšių atstatymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1833-516/2015). Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ir vaikai nuolat (kiekvieną dieną) nuotoliniu būdu bendrauja per „Viber“ programėlę, tuo tarpu pati apeliantė su vaikais bendrauja tik laisvadieniais, kadangi darbo dienomis dirba ir gyvena kitame mieste. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog vaikų ir tėvo ryšys yra tiek susilpnėjęs, kad grąžinus vaikus į Jungtinę Karalystę, vaikai paklius į netoleruotiną situaciją.

55. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atsisakyti grąžinti nepilnamečius vaikus į Jungtinę Karalystę remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtimi.

Dėl kitų skundo argumentų

56. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar pareiškėjas tinkamai vykdo jam nustatytas pareigas, tėvų tarpusavio santykius ir nesivadovavo vaikų interesų apsaugos viršenybės principu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.

57. Hagos konvencijos preambulėje įtvirtinta, kad sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausia yra vaikų interesai. Prioritetinis vaiko teisių ir interesų apsaugos principas taikant Hagos konvenciją reiškia, kad teismas nagrinėdamas klausimą dėl vaikų grąžinimo tarptautiniu mastu siekia apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia neteisėtas vaikų išvežimas ir laikymas užsienio valstybėse, užtikrina greitą vaikų sugrąžinimą į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Vaiko interesai priklauso nuo daugelio aplinkybių kiekvienu individualiu atveju – amžiaus, brandos lygio, aplinkos, patirties.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo neatsižvelgė į vaikų interesus. Teismas, prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos principą įgyvendino įvertinęs, kad nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijoje įtvirtintų išimčių, leidžiančių negrąžinti nepilnamečių vaikų į kilmės valstybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino vaikų interesus, nes analizavo nepilnamečių vaikų prisitaikymo prie naujos aplinkos lygį ir kitas reikšmingas aplinkybes (kalbos barjeras, nepilnamečių vaikų atskyrimas nuo tėvo ir didžioji dalis laiko praleidžiama be motinos ir kt.).

59. Taip pat teisėjų kolegija nurodo, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į kilmės valstybę, iš esmės nesprendžia dėl vaiko globos teisių tarp tėvų padalinimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos nustatymo su vienu iš tėvų (Hagos konvencijos 19 straipsnis). Hagos konvencija reglamentuoja nepilnamečių vaikų, kurie neteisėtai išvežti ar laikomi valstybėje, kuri nėra jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, grąžinimą, tačiau vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė išlaiko bendrąją jurisdikciją priimti sprendimą dėl tėvų pareigų (įskaitant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo teisių tėvams išsiskyrus klausimą).Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės argumentai, jog tėvas neprisideda prie išlaikymo savaime nereiškia Hagos konvencijoje įtvirtintų išimčių taikymo, šie argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai neatsižvelgė ir į tėvų tarpusavio konfliktiškus santykius, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad tėvai inicijuoja santuokos nutraukimą ir neplanuoja kartu gyventi, todėl nagrinėjamu atveju tėvų tarpusavio santykių pobūdis nėra reikšmingas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta grąžinti vaikus į konkrečią vietą

60. Apeliantė atskiruoju skundu taip pat prašo ištaisyti pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį tuo atveju, jei atskirasis skundas būtų netenkintas. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išdavė leidimą grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), kadangi Hagos konvencija numato grąžinimą į vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą užsienio valstybėje, tačiau ne į konkrečią gyvenamąją vietą. Tokiu būdu teismas nustatė gyvenamąją vietą su tėvu, t. y. išsprendė gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu klausimą. Tuo tarpu pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad tikslaus adreso nurodymas yra būtinas siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir teismo nutarties vykdymą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės argumentais.

61. Kaip minėta, teismas, nagrinėdamas klausimą dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į kilmės valstybę, iš esmės nesprendžia dėl vaiko globos teisių tarp tėvų padalinimo ir nenustato nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas konkretų adresą, nustatė gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Hagos konvencija įtvirtina nepilnamečių vaikų grąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena (Hagos konvencijos preambulė).

62. Teisėjų kolegija taip pat atmeta ir pareiškėjo argumentus, kad konkretus adreso nurodymas yra būtinas. Hagos Konvencija įpareigoja teismą, nagrinėjantį vaikų grąžinimo į kilmės valstybę klausimą, sugrąžinti vaikus į kilmės valstybę tam asmeniui, kurio globos teisės buvo pažeistos, tuo tarpu, kilmės valstybėje atskirai sprendžiamas klausimas dėl gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų pagal nacionalines vidaus teisės normas. Vaikų grąžinimas Hagos konvencijos prasme yra grąžinimas į kilmės valstybę, o ne siejamas su konkrečiu gyvenamosios vietos adresu.

63. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas grąžinti nepilnamečius vaikus į (duomenys neskelbtini), iš esmės nusprendė juos grąžinti į Jungtinę Karalystę. Teisėjų kolegija laiko tai rašymo apsirikimu, kuris nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Tokios rašymo apsirikimo klaidos ištaisymas nekeičia nutarties esmės ir nepaneigia jos pagrįstumo ir teisėtumo. Todėl teisėjų kolegija patikslina skundžiamos nutarties rezoliucinę dalį, nustatydama, kad nepilnamečiai vaikai grąžinami į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje (CPK 276 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Ištaisyti rašymo apsirikimo klaidą ir patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties rezoliucinės dalies antrą dalį, išdėstant ją taip:

„Išduoti teismo leidimą grąžinti pareiškėjo Y, (duomenys neskelbtini), ir suinteresuoto asmens X, a. k. (duomenys neskelbtini), nepilnamečius vaikus M, gimusią (duomenys neskelbtini), ir A, gimusį (duomenys neskelbtini), į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje.“