- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-13
- Bylos Nr.
- 2-2098-236/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01916-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Pareiškėjas
- N. D.
- Suinteresuotas asmuo
- R. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. N2-5269-603/2017 pagal pareiškėjo N. D. pareiškimą dėl vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, suinteresuotas asmuo R. R., išvadą teikiančios institucijos Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas N. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu išduoti leidimą grąžinti mažametį vaiką S. D. į jo kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalį Švedijos Karalystę. Pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjas, turintis Bulgarijos pilietybę ir teisę gyventi Švedijos Karalystėje imigravus, nuo 2011 metų Švedijoje gyveno kartu su Lietuvos Respublikos piliete R. R., taip pat turinčia teisę gyventi Švedijos Karalystėje. 2012-06-29 jiems gimė sūnus S. D.. Švedijos Karalystė yra nuolatinė S. D. gyvenamoji vieta. Su šia valstybe S. sieja visi socialiniai ryšiai, t. y. čia jis lanko darželį, gydosi, jau kurį laiką kartu su tėvais lankėsi pas psichologą pagal iš anksto nustatytą grafiką, su savo tėvais gyveno pareiškėjo nuomojamame bute. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis dirba ir turi nuolatines pajamas. Tuo tarpu, R. R. yra bedarbė.Pareiškėjo teigimu, 2017 metų pirmoje pusėje R. R. susirado kitą vyrą ir su juo pradėjo bendrauti. Dėl to šeimoje pradėjo kilti konfliktai. R. R. pareiškėjui 2017-08-01 pasakė, kad važiuoja su S. į Lietuvą atostogų. Vėliau, jau iš kelto, ji pareiškėjui telefonu pranešė, kad negrįš į Švediją ir jis niekada nebepamatys sūnaus S.. Apie tai, kad ji pagrobs S., R. R. pareiškėjui grasino ir 2017-07-29. Dėl vaiko grobimo pareiškėjas iš karto kreipėsi į Švedijos policiją ir šioje valstybėje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vaiko pagrobimo, o įtariamoji šioje baudžiamojoje byloje yra R. R.. Be to, pareiškėjas Švedijoje kreipėsi į atitinkamą tarnybą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Jo pareiškimas jau gautas ir Lietuvoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.Suinteresuotas asmuo R. R. prašė pareiškimo dėl vaiko grąžinimo į Švedijos Karalystę netenkinti. Nurodė, kad ji nesugyveno su pareiškėju, todėl dažnai tarp jų kildavo konfliktai. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas prieš ją naudojo psichinį ir fizinį smurtą. Nepilnametis sūnus nepritapo Švedijoje, nuolat patyrė stresą. Vaikas nesuprato švedų kalbos, ir niekas negalėjo padėti, net ir logopedė, kuri pasakė, kad nežino, kas yra vaikui, pasiūlė kreiptis pas psichologus. Dėl to ji dėl santykių su pareiškėju bei dėl vaiko gerovės nusprendė grįžti į Lietuvą. Pareiškėjas grįžimo dieną apie tai žinojo. Jis vaikui grįžus į Lietuvą, šiek tiek bendravo, t. y. pirmas kelias dienas, su vaiku per internetą, tačiau vėliau nustojo.Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Lietuvoje vaikas lengvai adaptavosi, pradėjo regzti sakinius lietuvių kalba, daugiau pradėjo šnekėti. Šiuo metu yra sudėliotas grafikas pas logopedą ir psichologą. Vaikas bendrauja su senele ir kitais artimais giminaičiais. Vaikas lanko dailės ir muzikos būrelius.Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą.Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės ir apsaugos darbo ministerijos pateikė išvadą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017-10-16 nutartimi nutarė pareiškėjo N. D. prašymą grąžinti S. D., gimusį 2012-06-29, į Švedijos Karalystę, atmesti, negrąžinti S. D., gimusio (duomenys neskelbtini), į Švedijos Karalystę, priteisti iš pareiškėjo N. D. suinteresuotam asmeniui R. R. 300 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atstovavimu.Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo R. R.2012-06-29 susilaukė sūnaus S. D.. Tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens R. R. santuoka nebuvo sudaryta. Pareiškėjas N. D. ir suinteresuotas asmuo R. R. su nepilnamečiu sūnumi gyveno kartu nuo 2015 m. vasaros išnuomotame bute (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 2017-08-01 suinteresuotas asmuo su nepilnamečiu sūnumi išvyko iš minėtos gyvenamosios vietos ir pradėjo gyventi skyrium nuo pareiškėjo. Teismas pažymėjo, kad dėl šios faktinės aplinkybės ginčo nėra, kad suinteresuotas R. R. kartu su nepilnamečiu sūnumi 2017-08-01 išvyko į Lietuvos Respubliką.Teismas nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla Nr. e2-8161-589/2017 pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovui N. D. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.Teismas atsižvelgdamas į tai, kad vaikas iki išvykimo į Lietuvą nuo 2015 m. vasaros gyveno Švedijos Karalystėje, abu vaiko tėvus su šia valstybe siejo socialiniai ryšiai, turėjo būstą, abu dirbo, sprendė, kad vaiko motinos išvykimas su vaiku iš Švedijos Karalystės į Lietuvą yra neteisėtas. Teismas nurodė, kad pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas yra neteisėtai laikomas ir jei pradedant procesą valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose nėra ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką grąžinti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi 2017-09-01, t. y. nepraėjus vienerių metų laikotarpiui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuoj pat grąžinti. Tačiau pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktą, nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus, jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad svarstydamos šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.Teismas pažymėjo, kad yra svarbu nustatyti, ar grąžinus penkerių metų vaiką į Švedijos Karalystę, kurio santykiai pagal bylos duomenis su tėvu nėra visiškai susiformavę, jis nepateks į netoleruotiną situaciją ir ar jam nebus padaryta nepataisoma žala. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo N. D., suinteresuoto asmens R. R. paaiškinimus, pateiktus teismo posėdžio metu, taip pat byloje esančius įrodymus, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju grąžinus vaiką į Švedijos Karalystę pastarasis gali patekti į netoleruotiną situaciją bei jam gali būti padaryta nepataisoma žala, nes iš esmės suinteresuoto asmens R. R. argumentai, jog grąžinus vaiką į Švedijos Karalystę jis paklius į netoleruotiną aplinką, yra grindžiami paaiškinimais apie jos ir pareiškėjo tarpusavio nesutarimus bei konfliktus, kas yra susiję iš esmės su faktinių šeimos narių tarpusavio santykiais ir bendravimu tuo laikotarpiu, kai jie gyveno kartu, tačiau nesudaro pagrindo daryti išvadą apie tėvo neigiamą įtaką vaiko psichikai, įvertinant tai, jog šeimos bendras gyvenimas faktiškai yra iširęs ir motina neplanuoja grįžti gyventi į Švedijos Karalystę. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog yra teisinis pagrindas atsisakyti grąžinti vaiką į Švedijos Karalystę remiantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis, būtent vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos. Teismo vertinimu, žodis „prisitaikymas“ šiame kontekste susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, jis apima fizinį elementą - įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą - saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omeny, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas - užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju. Kadangi vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos lygis turi būti vertinamas tuo metu, kai vyksta procesas, teismas sprendžia dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos šios bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas pažymėjo, kad Hagos konvencija nėra siekiama besąlygiško neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimo. Tai, jog vadovaujantis Hagos konvencijos 1 straipsnio 1 punktu vaiko grąžinimo procedūra turi būti įvykdyta kuo greičiau, bei šioje konvencijoje ir Reglamente įtvirtintas šešių savaičių vaiko grąžinimo proceso terminas suponuoja, jog vaiko grąžinimu inter alia yra siekiama kuo greitesnio jo grąžinimo į iki neteisėto išvežimo ar laikymo vaiką supusią jo įprastą aplinką, atkuriant ryšius su tuo iš tėvų, kurio globos teisės buvo pažeistos. Šių tikslų nebūtų pasiekta tuo atveju, jei dėl užsitęsusio vaiko grąžinimo proceso vaikas jau būtų prisitaikęs prie naujos aplinkos, dėl ko vaiko grąžinimas jam reikštų grįžimą į kokybiškai naują aplinką, prie kurios vaikas turėtų adaptuotis iš naujo. Be to, vadovaujantis Hagos konvencijos 20 straipsniu, gali būti atsisakyta grąžinti vaiką pagal 12 straipsnio nuostatas, jei to neleidžia valstybės, į kurią kreipiamasi, pagrindiniai žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos principai.Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina būtinumą taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakyti S. D. grąžinti į kilmės vietos valstybę. Teismas konstatavo esant nustatytas žemiau išvardintas aplinkybes, patvirtinančias, jog S. D. per daugiau kaip dviejų mėnesių laikotarpį, skaičiuojant nuo 2017-08-01 prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jos interesų.Teismas nurodė, kad mažametis vaikas yra penkerių metų, tačiau yra pagrindas teigti, kad iš esmės Švedijoje berniuko fizinė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į tai, kad jis yra mažai kalbantis ir jam reikalinga medicininė pagalba, ir kaip nurodo suinteresuotas asmuo, Švedijoje, lankant vaikų darželį, jis sunkiai bendraudavo su vaikais, būdavo sau vienas, sutapo su jo tėvų, o ypatingai su motinos aplinka, su kuria jis praleisdavo daugiausiai laiko, todėl išvykus iš Švedijos į Lietuvą, mažametis dėl prisirišimo prie motinos, streso dėl gyvenamosios vietos pakeitimo nepatyrė. Suinteresuotas asmuo R. R. su nepilnamečiu vaiku Lietuvoje iš pradžių svečiavosi pas mamą M. R., vėliau apsigyveno jos seneliui J. Š. priklausančiame bute. Jame motinai ir sūnui yra skirtas atskiras kambarys, aprūpintas visais būtiniausiais baldais, yra saugus, kas leidžia teigti, kad vaikui Lietuvoje sukurtos tinkamos sąlygos augti ir vystytis. Be to, kartu su R. R. bei jos nepilnamečiu vaiku gyvena senelis, taip pat tame pačiame mieste gyvena ir suinteresuoto asmens mama, kurie būtent pasirūpina būtinais vaiko poreikiais bei padeda prižiūrėti. Nuo 2017-10-04 S. D. lanko Panevėžio lopšelį - darželį „Kregždutė“ „Kačiukų“ grupę, dėl nustatytų specialiųjų poreikių teikiamos medicininės paslaugos.Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog būdamas Lietuvoje nuo 2017-08-01 mažametis vaikas prisitaikė ne tik prie fizinės, bet ir socialinės aplinkos, kuri, vertinant ją su buvusia iki vaiko neteisėto išvežimo, žymiai išsiplėtė ir apima ne tik jo motinos ir pareiškėjo, bet ir ikimokyklinės ugdymo įstaigos, artimų giminaičių ratą. Vaiko prisitaikymas prie aplinkos, jo poreikius atitinkančios priežiūros teikimas sąlygoja tai, kad vaikui Lietuvoje buvo sukurta kokybiška aplinka.Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas per visą laiką, kol vaikas gyvena Lietuvoje, su sūnumi betarpiškai bendravo ypatingai mažą laiko tarpą. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017-09-22 išvadoje nurodyta, kad 2017-08-22 15.50 val. skyriaus iniciatyva buvo suorganizuotas susitikimas N. D. su sūnumi S. ir buvo sutarta, kad tėvas su vaiku pabendraus apie pusvalandį, tačiau pasiūlius pratęsti susitikimo laiką dar pusvalandžiui, N. D. atsisakė. Taip pat, teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia pripažinti ir tai, kad pareiškėjo dalyvavimas vaiko ugdyme ir auklėjime jam gyvenant Švedijoje buvo daugiau epizodinis - ilgesniam laikui pareiškėjas vienas su vaiku nebuvo pasilikęs, ir šios aplinkybės teismui leidžia teigti, kad tarp tėvo ir mažamečio sūnaus nėra užsimezgęs stiprus emocinis ryšys ir pareiškėjas iš esmės jo sukurti nesiekia, ir tokiu būdu, nekuriant glaudaus ir betarpiško bendravimo su vaiku, teismui leidžia teigti, kad šiuo metu tėvas iš esmės yra visiškai nusišalinęs nuo vaiko priežiūros ir nedalyvauja vaiko gyvenime. Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas nuo vaiko išvežimo į Lietuvą momento neteikia vaikui išlaikymo, o visą vaiko priežiūros ir išlaikymo naštą perkėlė vaiko motinai, kai, tuo tarpu, vaikui būtinas pastovus ir jo poreikius atitinkantis išlaikymas iš abiejų tėvų. Dėl to teismas sprendė, kad tėvas nevisiškai supranta tėvo pareigų apimtį ir nėra pasirengęs prisiimti visišką atsakomybę dėl vaiko auklėjimo ir globos. Teismas pažymėjo, kad vaiko vystymuisi svarbus ir tėvo betarpiškas dalyvavimas vaiko auklėjime, tačiau teismas nurodė, kad sudėtinga įvertinti, kaip pareiškėjas, nebendraudamas su vaiku, yra pasirengęs jį auginti ir užtikrinti jo teisę į saugią ir vaiko vystymuisi būtiną aplinką. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis pats ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų siekdamas atnaujinti bendravimą su vaiku ar dėtų kitas pastangas vaiko poreikių tenkinimui. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad pareiškėjo nurodytas pagrindinis siekis yra grąžinti vaiką į kilmės šalį, tuo tarpu, kalbėdamas apie jo pasirengimą auklėti ir prižiūrėti vaiką sukėlė pagrįstas abejones, ar pareiškėjas veikia išimtinai vaiko interesais ir jo labui, tuo labiau įvertinus vaiko amžių bei tai, kad pareiškėjas neįrodė, kad jis sugebės prisiimti visišką atsakomybę dėl vaiko priežiūros. Teismas pažymėjo, kad vaikui būnant Lietuvoje vaiko tėvui nėra daroma jokių kliūčių, siekiant bendrauti su vaiku. Tuo tarpu, grąžinus vaiką į Švedijos Karalystę, vaikas prarastų nuolatinį stiprų emocinį ryšį su motina.Teismas, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad vaikas pradėjo lankyti Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo įstaigą, jam dėl nustatytų specialių poreikių teikiama medicininė pagalba, vaikas socializavosi aplinkoje ir praplėtė socialinę aplinką, šeimoje sukurti geri santykiai, natūralus ir tvirtesnis emocinis ryšys su motina bei artimais giminaičiais, įgytas saugumo ir stabilumo jausmas esamoje aplinkoje, geros buities sąlygos, galima apsunkinta adaptacija naujoje aplinkoje ir pavojus prarasti bendravimą su motina ar iš esmės jį apriboti, vaiko amžius - vaiko gyvenimas jau žinomoje, socialiai saugioje aplinkoje teikia daugiau garantijų tęstiniam vaiko vystymuisi ir labiausiai atitinka vaiko interesus. Dėl to teismas sprendė, kad atsisakymas atsižvelgti į S. D. prisitaikymą prie naujos aplinkos neatitiktų vaiko interesų, todėl pareiškėjo prašymą dėl vaiko grąžinimo atmestinas (Hagos konvencijos 12 str. 2 d.).Teismas sprendė, kad suinteresuotam asmeniui R. R. iš pareiškėjo priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su atstovavimu - 300 Eur (CPK 93 str.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas N. D. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-10-16 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – išduoti teismo leidimą grąžinti S. D. į jo kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalį - Švedijos Karalystę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-03 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-6/2013, kadangi minėtoje byloje faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Dėl to pirmosios instancijos teismas šioje byloje negali remtis minėtoje nutartyje pateiktais argumentais dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo.Byloje nėra duomenų, kad S. būtų prisirišęs ar jam būtų svarbūs jo seneliai J. Šipelis ir M. R.. Tai, kad jie gyvena Panevėžyje dar nereiškia tvirtų senelių ir anūko asmeninių ryšių. Be to, patys seneliai tvirtina S. anūko nematantys ar matantys jį itin retai. Niekam nebuvo žinoma S. gyvenamoji ir buvimo vieta nuo 2017-08-01 iki 2017-10-04Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad S., būdamas Lietuvoje nuo 2017-08-01, prisitaikė ne tik prie fizinės, bet ir socialinės aplinkos, kuri, vertinant ją su buvusia iki vaiko neteisėto išvežimo, žymiai išsiplėtė ir apima ne tik jo motinos ir pareiškėjo, bet ir ikimokyklinės ugdymo įstaigos, artimų giminaičių ratą. Vaikas iki apygardos teismo posėdžio darželį lankė tik savaitę, jį ugdymo įstaigoje supo nauja kalbinė aplinka, kadangi Švedijos Karalystėje darželyje aktyviai bendravo švediškai. Vaikas neturėjo jokio laisvalaikio, nes visi darželio draugai ir auklėtojos liko Švedijos Karalystėje. Vaiką sieja neaiškūs santykiai su seneliais Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia pripažinti ir tai, kad pareiškėjo dalyvavimas vaiko ugdyme ir auklėjime jam gyvenant Švedijoje buvo daugiau epizodinis - ilgesniam laikui pareiškėjas vienas su vaiku nebuvo pasilikęs, ir šios aplinkybės teismui leidžia teigti, kad tarp tėvo ir mažamečio sūnaus nėra užsimezgęs stiprus emocinis ryšys ir pareiškėjas iš esmės jo sukurti nesiekia, ir tokiu būdu, nekuriant glaudaus ir betarpiško bendravimo su vaiku, teismui leidžia teigti, kad šiuo metu tėvas iš esmės yra visiškai nusišalinęs nuo vaiko priežiūros ir nedalyvauja vaiko gyvenime. Priešingai, S. su savo tėvais kartu paskutinius tris metus gyveno Švedijoje kaip šeima, t. y. pareiškėjas gyveno kartu kiekvieną dieną su savo sūnumi Švedijoje, kiekvieną dieną su juo bendravo, išsiskirdavo tik trumpam (darbo metu), kiekvieną dieną leisdavo laisvalaikį ir pramogaudavo, kiekvienais metais kartu vykdavo atostogų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo nurodytas pagrindinis siekis yra grąžinti vaiką į kilmės šalį, tuo tarpu, kalbėdamas apie jo pasirengimą auklėti ir prižiūrėti vaiką sukėlė pagrįstas abejones, ar pareiškėjas veikia išimtinai vaiko interesais ir jo labui, tuo labiau įvertinus vaiko amžių bei tai, kad pareiškėjas neįrodė, kad jis sugebės prisiimti visišką atsakomybę dėl vaiko priežiūros. Priešingai, įrodymai patvirtina, kad paskutinius tris metus pareiškėjas gyveno kartu su S. ir jo motina Švedijos Karalystėje kaip šeima.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas apelianto prašymas išduoti teismo leidimą grąžinti jo nepilnametį sūnų į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Švedijos Karalystę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra Bulgarijos pilietis, turintis teisę gyventi Švedijos Karalystėje. Suinteresuotas asmuo R. R. – Lietuvos pilietė. Šalys nuo 2011 m. gyveno kartu Švedijos Karalystėje. 2012-06-29 jiems gimė sūnus S. D.. Šalys ir jų sūnus iki išvykimo į Lietuvą nuolat gyveno (nuo 2015 m. vasaros) Švedijos Karalystėje. Suinteresuotas asmuo kartu su mažamečiu vaiku 2017-08-01 išvyko į Lietuvos Respubliką.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas N. D. 2017-09-01 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu išduoti leidimą grąžinti mažametį vaiką S. D. į jo kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalį Švedijos Karalystę.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių teismo leidimo grąžinti vaiką išdavimą, taikymo
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šios kategorijos bylas reglamentuojančiais teisės aktais: 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (Reglamentas Nr. 2201/2003), 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, CPK XXXIX skyriuje įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 7-12 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. CPK nuostatos, nagrinėjant šias bylas, taikomos tiek, kiek Reglamentas, Hagos konvencija ir Įgyvendinimo įstatymas nenustato kitaip (Įgyvendinimo įstatymo 7 str. 1 d.).Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas. Tiek Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis), tiek Reglamentas (11 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, jog vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Tačiau Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais – nėra prioritetinis. Pažymėtina, kad prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Hagos konvencijoje apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12 str., 13 str., 20 str.). Todėl būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Teismai, vykdydami aptartų teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės) ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus.Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad iki S. D. išvykimo į Lietuvą apeliantas ir suinteresuotas asmuo R. R. abu naudojosi vaiko globos teisėmis. Taip pat neginčijamos aplinkybės, kad šalių sūnus iki išvykimo į Lietuvą nuolat gyveno (nuo 2015 m. vasaros) Švedijos Karalystėje, lankė darželį, abu vaiko tėvus su šia valstybe siejo socialiniai ryšiai. Taigi, iki suinteresuoto asmens ir sūnaus išvykimo į Lietuvą šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Švedijos Karalystėje. Todėl nagrinėjamu atveju spręstina, ar yra pagrindas pagal Hagos konvenciją grąžinti šalių sūnų į Švedijos Karalystę.Pirmosios instancijos teismas suinteresuoto asmens R. R. išvykimą su sūnumi iš Švedijos Karalystės į Lietuvą Hagos konvencijos prasme laikė neteisėtu, nes sūnus buvo išvežtas iš jo įprastinės gyvenamosios vietos be apelianto žinios ir sutikimo. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados, vertinant berniuko išvežimo ir laikymo Lietuvoje teisėtumą, nėra ginčijamos, todėl teisėjų kolegija laiko jas tinkamai nustatytomis ir plačiau dėl jų nepasisako. Neteisėtas vaiko laikymas pagal Hagos konvencijos nuostatas – tai situacijos, kai vienas iš tėvų pasilieka vaiką užsienio valstybėje ilgesniam laikui negu kitas iš tėvų buvo sutikęs. Vaiko neteisėto negrąžinimo pasekmės yra tos, kad yra pažeidžiamos globos teisės. Asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę realizuoti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto laikymo (išvežimo). Tai yra žalingi padariniai, kurie atsiranda tiek asmeniui, turinčiam globos teisę vaikui, tiek vaikui, jį neteisėtai negrąžinant į nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą. Kaip minėta, tiek Hagos konvencijoje, tiek Reglamente nustatyta bendra taisyklė, kad vaikas visada turi būti grąžinamas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Šios taisyklės išimtys ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtinti Hagos konvencijos 12-13 straipsniuose. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nagrinėjo Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytų išimčių taikymo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja didelė rizika, kad grąžinus berniuką į Švedijos Karalystę, jam būtų padaryta psichinio ar fizinio pobūdžio žala arba kad ji gali pakliūti į kitą netoleruotiną situaciją, t. y. teismas nenustatė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos išimties taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto pareiškimo atmetimo pagrindas nebuvo Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos išimties taikymas, taip pat į tai, kad ši teismo išvada šalių nėra ginčijama, teisėjų kolegija plačiau dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkto taikymo nepasisako. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atsisakymą tenkinti apelianto prašymą leisti grąžinti sūnų į Švedijos Karalystę grindė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, dėl kurios taikymo pasisakytina toliau.
Dėl vaiko grąžinimo į Švedijos Karalystę Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį neteisėtai išvežtas ar laikomas vaikas tais atvejais, kai grąžinimo procesas yra pradėtas dar nesuėjus vienerių metų terminui nuo išvežimo ar laikymo pradžios, turi būti tuojau pat grąžinamas. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad net jei grąžinimo procesas pradėtas praėjus vienerių metų terminui, vaikas taip pat turėtų būti grąžinamas, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Taigi pastaroji aplinkybė taip pat yra pripažįstama pagrindu vaiko negrąžinimui į kilmės vietos valstybę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šios kategorijos bylose iš esmės pirmenybė turi būti teikiama vaiko interesų apsaugai. Dėl to ir vienokio ar kitokio termino, kaip pagrindo sprendimui dėl vaiko grąžinimui priimti, formalus taikymas negali besąlygiškai tapti svariausiu kriterijumi vaiko interesų apsaugos atžvilgiu. Todėl Hagos konvencijos 12 straipsnyje aptariamo vienerių metų termino reikšmė, teisėjų kolegijos nuomone, turi būti vertinama ne izoliuotai, o kompleksiškai Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos bei kitų tarptautinių aktų nuostatų kontekste ir turi būti aiškinama bei taikoma ne formaliai, bet atsižvelgiant į šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje minėtas vienerių metų terminas ne vienoje byloje pripažintas procedūriniu ir formaliu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013, 2014-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2014; 2015-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1833-516/2015; 2016-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas taikė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, konstatavęs, kad šalių sūnus yra prisitaikęs prie naujos aplinkos ir šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jo interesų. Apeliantas, kvestionuodamas šias teismo išvadas, teigia, kad byloje nėra duomenų, kad S. būtų prisirišęs ar jam būtų svarbūs jo seneliai J. Š. ir M. R.. Apelianto teigimu, tai, kad jie gyvena Panevėžyje dar nereiškia tvirtų senelių ir anūko asmeninių ryšių. Be to, patys seneliai tvirtina S. anūko nematantys ar matantys jį itin retai, niekam nebuvo žinoma S. gyvenamoji ir buvimo vieta nuo 2017-08-01 iki 2017-10-04. Apeliantas taip pat nurodo, kad vaikas iki apygardos teismo posėdžio darželį lankė tik savaitę, jį ugdymo įstaigoje supo nauja kalbinė aplinka, kadangi Švedijos Karalystėje darželyje aktyviai bendravo švediškai, vaikas neturėjo jokio laisvalaikio, nes visi darželio draugai ir auklėtojos liko Švedijos Karalystėje, vaiką sieja neaiškūs santykiai su seneliais Lietuvoje. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti, nes byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina būtinumą nagrinėjamu atveju taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį.Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos lygis turi būti vertinamas tuo metu, kai vyksta procesas, todėl sprendžia dėl berniuko prisitaikymo prie naujos aplinkos bylos nagrinėjimo metu. Kaip minėta, suinteresuotas asmuo su sūnumi Lietuvoje gyvena nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio, t. y. jau daugiau nei keturi mėnesius. Mažametis vaikas yra penkerių metų. Bylos duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo R. R. su nepilnamečiu vaiku Lietuvoje iš pradžių gyveno pas motiną M. R., vėliau apsigyveno jos seneliui Juozapui Šipeliui priklausančiame bute. Nurodytame bute motinai ir sūnui yra skirtas atskiras kambarys, aprūpintas visais būtiniausiais baldais, yra saugus. Be to, kartu su R. R. bei jos nepilnamečiu vaiku gyvena senelis, taip pat tame pačiame mieste gyvena ir suinteresuoto asmens motina, kurie būtent pasirūpina būtinais vaiko poreikiais bei padeda prižiūrėti. Nuo 2017-10-04 S. D. lanko Panevėžio lopšelį - darželį „Kregždutė“ „Kačiukų“ grupę, dėl nustatytų specialiųjų poreikių teikiamos medicininės paslaugos. Dėl to pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad mažamečiui vaikui Lietuvoje sukurtos tinkamos sąlygos augti ir vystytis.Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad šiuo metu berniuką su suinteresuotu asmeniu sieja artimas ryšys, jam sudarytos galimybės bendrauti ir su kitais giminaičiais, bei jo amžiaus ir brandos vaikais. Teisėjų kolegija atmeta kaip neapgrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia pripažinti ir tai, kad pareiškėjo dalyvavimas vaiko ugdyme ir auklėjime jam gyvenant Švedijoje buvo daugiau epizodinis - ilgesniam laikui pareiškėjas vienas su vaiku nebuvo pasilikęs, ir šios aplinkybės teismui leidžia teigti, kad tarp tėvo ir mažamečio sūnaus nėra užsimezgęs stiprus emocinis ryšys ir pareiškėjas iš esmės jo sukurti nesiekia, ir tokiu būdu, nekuriant glaudaus ir betarpiško bendravimo su vaiku, teismui leidžia teigti, kad šiuo metu tėvas iš esmės yra visiškai nusišalinęs nuo vaiko priežiūros ir nedalyvauja vaiko gyvenime. Teisėjų kolegija pažymi, kad mažamečiam vaikui vienodai svarbūs yra abu tėvai ir jam turi būti garantuotos teisės kuo daugiau bendrauti su jais abiem. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas yra išreiškęs norą gyventi Švedijoje, o suinteresuotas asmuo – Lietuvoje, todėl vienodo bendravimo vaikui su abiem tėvais nėra galimybių užtikrinti. Pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, jog pareiškėjas per visą laiką, kol vaikas gyvena Lietuvoje, su sūnumi betarpiškai bendravo ypatingai mažą laiko tarpą, t. y. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017-09-22 išvadoje nurodyta, kad 2017-08-22 15.50 val. skyriaus iniciatyva buvo suorganizuotas susitikimas N. D. su sūnumi S. ir buvo sutarta, kad tėvas su vaiku pabendraus apie pusvalandį, tačiau pasiūlius pratęsti susitikimo laiką dar pusvalandžiui, N. D. atsisakė. Be to, pareiškėjas nuo vaiko išvežimo į Lietuvą momento neteikia vaikui išlaikymo, o visą vaiko priežiūros ir išlaikymo naštą perkėlė vaiko motinai, kai, tuo tarpu, vaikui būtinas pastovus ir jo poreikius atitinkantis išlaikymas iš abiejų tėvų. Nepaisant to, kad Hagos konvencija siekiama inter alia užtikrinti tinkamą tėvų interesų santykiuose su savo vaikais apsaugą, vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos įvertinimas, kitaip tariant, būtent vaiko interesų prioriteto užtikrinimas ginčo išsprendimui pripažįstamas itin reikšmingu. Kaip minėta, Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antroje pastraipoje taip pat yra nurodyta, kad svarbiausi yra vaikų interesai. Be to, ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje, ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje yra akcentuojama, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Šiems interesams teiktinas prioritetas prieš teisėtus vaiko tėvų (globėjų) interesus (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimas byloje C-195/08 PPU 51 p.; Monako apeliacinio teismo 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimas atsisakyti grąžinti vaiką į Ispaniją Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies pagrindu byloje Nr. HC/E/MC 510 ir kt.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad šios kategorijos bylose iš esmės pirmenybė turi būti teikiama būtent vaiko interesų apsaugai.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvoje yra sukurta kokybiška nauja aplinka šalių vaiko augimui ir vystymuisi bei tai, kad šiuo metu jis yra prisitaikęs prie naujos savo gyvenamosios aplinkos tiek fizine, tie socialine prasme, sprendžia, kad šalių sūnaus gyvenimas jau žinomoje, socialiai jam saugioje aplinkoje Lietuvoje, teikia daugiau garantijų tęstiniam berniuko vystymuisi ir labiausiai atitinka jo interesus. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju atsisakymas atsižvelgti į vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos neatitiktų jo interesų.Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė nacionalinės ir tarptautinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą procesinį sprendimą. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutarties kopijas išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui.