Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 11 d. nutarties pagal pareiškėjo A. prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo B., institucija, teikianti išvadą byloje, – Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimo tvarką ir taisykles. Šioje teisės normoje įtvirtintos išimtys, kurioms esant nauji įrodymai gali būti teikiami po to, kai byla jau yra išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir procesas yra persikėlęs į apeliacinės instancijos teismą. Aptariamoje CPK 314 straipsnio normoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Apeliantas atskirajame skunde, o suinteresuotas asmuo B. 2023 m. gegužės 12 d. pateikusi atitinkamą prašymą prašo priimti naujus įrodymus (apelianto susirašinėjimą su vaikais), kurie nebuvo teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantas 2023 m. gegužės 12 d. taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens teikiamų naujų įrodymų (jo susirašinėjimo su dukra), kuriuose teigia, kad šio susirašinėjimo vertimas į lietuvių kabą neatitinka teisės aktų reikalavimų, taip pat jis turi abejonių dėl tekstinio susirašinėjimo autentiškumo, nes jam bendraujant su dukra žinutėmis dažnai kildavo abejonių, ar tikrai bendrauja būtent su dukra, o ne su suinteresuotu asmeniu. Be to, šis susirašinėjimas nebuvo pateiktas su pateiktu atsiliepimu į atskirąjį skundą, o tai reiškia, kad D. nesutiko, jog į bylą būtų pateiktas jos susirašinėjimas su tėvu.

16. Pagrindinis įrodinėjimo procesas, t. y. įrodymų rinkimas, jų teikimas į bylą bei jų vertinimas, vyksta būtent pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas yra nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotos apeliacijos modelį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų savo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus. Jokių objektyvių duomenų, kad prašomų priimti naujų įrodymų (susirašinėjimo) apeliantas ir suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės gauti ir (arba) pateikti į bylą anksčiau, nėra, atitinkamai, nėra ir sąlygų išimties dėl įrodymų priėmimo draudimo apeliacinės instancijos teisme taikymui. Todėl naujus įrodymus ir apelianto rašytinius paaiškinimus, kuriuose jis pateikia suinteresuoto asmens B. prašomų priimti naujų įrodymų vertinimą, teisėjų kolega atsisako priimti.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir vaiko apklausos

18. Apeliantas prašo jo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vadovaujantis CPK 336 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas.

19. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu pasisakoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka nulemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta pačiam teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas). Taigi, vien asmens prašymo ar jo nuomonės, kad reikalinga būtent žodinė atskirojo skundo nagrinėjimo forma, savaime nepakanka tokiam posėdžiui paskirti.

20. Nagrinėjamu atveju žodinio teismo posėdžio poreikį apeliantas grindžia tuo, kad jo metu, siekiant nustatyti vaiko norus, jo nuomonės galimą pasikeitimą bei suinteresuoto asmens (vaiko motinos) galimą įtaką pirmajai vaiko išsakytai nuomonei dėl noro gyventi Lietuvoje, būtų apklaustas mažametis C., taip pat apie ketinimus ateityje sugrįžti gyventi į (duomenys neskelbtini) būtų apklausta nepilnametė D. Tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nukrypti nuo bendrosios rašytinio teismo posėdžio taisyklės ir paskirti šioje byloje žodinį procesą vien dėl siekio dar kartą apklausti vaiką bei jo nepilnametę seserį, kai vaiko nuomonė jau buvo išklausyta du kartus.

21. Vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, yra užfiksuota, kad su vaiku buvo bendrauta skyriuje, jam patinka gyventi ir mokytis Lietuvoje, jis neturi noro grįžti pas tėvą į (duomenys neskelbtini). Iš kitų byloje esančių dokumentų (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2023 m. kovo 23 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. kovo 16 d. Vaiko nuomonės išklausymo akto Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, kad mažametis vaikas paskutinės apklausos, vykusios (duomenys neskelbtini), metu nesuformulavo kategoriškos pozicijos dėl noro gyventi konkrečioje valstybėje (t. y. nurodė, kad nėra apsisprendęs, nežino, ar norėtų grįžti į (duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, kad kategoriškesnę poziciją vaikas gebėtų suformuluoti apklausiamas teismo posėdyje, visiškai jam neįprastoje aplinkoje, juo labiau praėjus vos daugiau nei 2 mėnesiams nuo paskutinės jo apklausos, atliktos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų.

22. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo pasisakyta, jog tokio pobūdžio bylose teisminis procesas vyksta tarp vaikų globėjų, t. y. jų tėvų. Vaikai šio proceso dalimi turėtų būti tik tada, kai tai yra absoliučiai būtina, o įstatymas (be kita ko, ir CPK 380 straipsnis) tokiu atveju numato griežtą procedūrą, kaip vaikas turėtų dalyvauti procese ir kokiu būdu išreikšti nuomonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-173-553/2021).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismas neturėtų būti įpareigotas visada išklausyti vaiką teismo posėdyje ir turėtų turėti diskreciją įvertinti poreikį išklausyti, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes bei atitinkamo vaiko amžių ir brandos lygį (Europos Žmogaus Teisių Teismo (Didžiosios kolegijos) 2003 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Sahin prieš Vokietiją (peticijos Nr. 30943/9)). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sprendimą dėl vaiko grąžinimo turintis priimti teismas turi diskreciją spręsti dėl vaiko išklausymo. Vaiko teisė reikšti savo nuomonę nesukuria absoliučios teismo pareigos kiekvienoje grobimo byloje ją išklausyti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas J. A. A. Z. prieš S. P., C‑491/10 PPU, EU:C:2010:828.).

24. Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose aiškiai ir išsamiai suformulavo savo pozicijas byloje sprendžiamu klausimu, į pagrindinį Hagos konvencijos tikslą – kuo greičiau išspręsti ginčą dėl neteisėtai išvežtų vaikų grąžinimo, dėl ko tokio pobūdžio bylose prioritetas taikomas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis), bei į tai, kad mažametis C. jau buvo išklausytas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų, teisėjų kolegija neįžvelgia absoliučios būtinybės išklausyti vaiko dar kartą ar apklausti nepilnametę jo seserį D. Todėl nėra ir poreikio apeliacinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl vaiko (ne)grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą

25. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalį vaiko išvežimas ar laikymas kitoje, nei yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, valstybėje, pripažįstamas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

26. Byloje nėra ginčo, kad nepilnamečio vaiko C. nuolatinė gyvenamoji vieta iki jo išvežimo į Lietuvą buvo (duomenys neskelbtini), kurioje jis gyveno kartu su apeliantu ir suinteresuotu asmeniu. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad apeliantas nesutiko, jog vaikas pasiliktų Lietuvoje pasibaigus jo atostogoms. Todėl vaiko išvežimas iš (duomenys neskelbtini)ir laikymas Lietuvoje atitinka neteisėtumo, įtvirtinto Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, požymį. Neteisėto vaiko išvežimo ir jo laikymo Lietuvoje faktą konstatavo ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, dėl šios aplinkybės ginčo apeliacinės instancijos teisme nekilo.

27. Hagos konvencijos 1 straipsnio a punkte įtvirtintas Hagos konvencijos tikslas – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti. Šio tikslo įgyvendinimą užtikrinanti bendroji taisyklė įtvirtinta Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.

28. Tačiau Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose yra įtvirtintos ir bendrosios taisyklės (pagal kurią, vaikas turi būti grąžinamas į valstybę, iš kurios buvo neteisėtai išvežtas) išimtys bei pagrindai, kuriais remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakymo jį grąžinti, o vienokį ar kitokį sprendimą priimantis teismas turi teikti prioritetą būtent vaiko interesams.

29. Kaip jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, sprendžiant vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ir į kurią nėra grąžinamas, klausimą, turi būti siekiama užtikrinti tinkamą vaiko ir jo tėvų (globėjų) interesų balansą, tačiau vaiko interesams tokiu atveju visgi teiktinas pagrindinis dėmesys, nes vaikas neabejotinai yra socialiai jautresnis, pažeidžiamesnis, nei jį globojantys suaugę asmenys. Prioritetas vaiko interesų apsaugai teiktinas atsižvelgiant į tai, kad valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų (nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai), svarbiausia – vaiko interesai (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas atitinka ir Hagos konvencijos preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausi yra vaikų interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022).

30. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vaiko interesas susideda iš dviejų dalių. Viena vertus, vaiko interesas reikalauja jo ryšių su šeima palaikymo (išskyrus tuos atvejus, kai įrodoma, kad šeima yra ypač netinkama). Tai lemia, kad šeimos ryšiai gali būti nutraukti tik išimtiniais atvejais ir turi būti padaryta visa, kas įmanoma, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, ir, jeigu reikia, „atstatyti“ šeimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Gnahoré prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40031/98). Kita vertus, vaiko interesus aiškiai atitinka siekis užtikrinti jo vystymąsi patikimoje aplinkoje ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį nė vienas iš tėvų negali imtis priemonių, kurios darytų žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 41615/07).

31. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiko, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, jog yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Kaip buvo nurodyta pirmiau, šia teisės norma pirmosios instancijos teismas rėmėsi kaip vienu iš dviejų teisinių pagrindų, nuspręsdamas vaiko negrąžinti į (duomenys neskelbtini).

32. Kasacinio teismo išaiškinta, kad Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį, apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pvz. karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

33. Pirmosios instancijos teismas didelę riziką, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, grindė tokiais motyvais: suinteresuotas asmuo B. nurodė faktines aplinkybes apie apelianto galimai nederamą elgesį vaiko akivaizdoje (konfliktai su suinteresuotu asmeniu, žalingi įpročiai); teismo posėdžio metu apeliantas negalėjo tiksliai įvardyti, kaip ketina įgyvendinti tėvo pareigas, dirbdamas nevienodu darbo grafiku; pats apeliantas pripažino, kad praeityje yra turėjęs problemų, susijusių su alkoholio vartojimu; nėra pateikta (duomenys neskelbtini)įgaliotos centrinės institucijos ataskaita, patvirtinanti, kad gyvenamoji aplinka nepilnamečio vaiko C. tėvo A. namuose yra saugi.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada stokoja pagrįstumo. Byloje nėra jokių konkrečių ir patikimų duomenų, patvirtinančių apelianto netoleruotiną elgesį vaiko atžvilgiu, vaiko akivaizdoje demonstruojamus žalingus įpročius, kitokį apelianto veikimą (neveikimą), reikšmingai neigiamai veikusį jo vystymąsi, sukūrusį itin netinkamas ir nesaugias gyvenimo sąlygas vaikui, sukėlusį jam žalą (didelę žalos atsiradimo riziką).

35. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas).

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ne asmeniui, teigiančiam apie tokių išimtinių aplinkybių buvimą (t. y. suinteresuotam asmeniui B.), bet asmeniui, kuris su tokiomis aplinkybėmis nesutiko (t. y. apeliantui). Vien pirmosios instancijos teismo daryta prielaida apie tokių aplinkybių galbūt buvimą pati savaime nėra pakankama taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą vaiko grąžinimo išimtį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas konkrečiais faktais pagrįstais argumentais nemotyvavo savo išvados, kad, vaiką grąžinus į nuolatinę gyvenamąją vietą, jam kiltų didelė žalos patyrimo rizika.

37. Kita vertus, suinteresuotas asmuo B. savo atsikirtimus į prašymą dėl vaiko grąžinimo į (duomenys neskelbtini) grindė ir tokiais argumentais, kaip vaiko prisitaikymas naujoje aplinkoje, o pirmosios instancijos teismas su tokia jos pozicija sutiko ir, atsisakydamas grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą, be kita ko, rėmėsi ir Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta vaiko grąžinimo išimtimi.

38. Vadovaujantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi, vaiką atsisakoma grąžinti į jo nuolatinę gyvenamąją vietą, jei įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vaikas jau yra prisitaikęs prie naujos aplinkos ir šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jo interesų. Apeliantas, kvestionuodamas taip pat ir šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, teigia, kad byloje nenustatyta, jog vaiką ir jo naują aplinką sietų toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, kuris būtų esamos (naujai susiklosčiusios) situacijos stabilumo požymis. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais nesutinka.

39. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016).

40. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl šio Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022, 2023 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-245-450/2023).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir įrodymais pagrįstą išvadą apie reikšmingą vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos Lietuvoje, dėl ko vaiko grąžinimas į (duomenys neskelbtini)neatitiktų vaiko interesų. Tokią išvadą patvirtina žemiau nurodytos aplinkybės ir argumentai.

42. Iš bylos duomenų matyti, kad vaikas Lietuvoje gyvena nuo 2022 m. liepos 17 d., taigi daugiau nei 10 mėnesių. Į Lietuvą vaikas atvyko, apelianto teigimu, visiškai nemokėdamas lietuvių kalbos, tačiau į teismą su pareiškimu dėl vaiko grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę apeliantas kreipėsi tik 2023 m. vasario 27 d., t. y. tik po 7 mėnesių, nors pats pripažįsta, kad apie vaiko negrįžimą į (duomenys neskelbtini) buvo informuotas iš karto B. atvykus į Lietuvą, be to, anksčiau buvo atvykęs į Lietuvą. Akivaizdu, kad tai pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį vaikas ne tik pradėjo lankyti mokyklą Lietuvoje, neblogai išmoko lietuvių kalbą, bet ir puikiai adaptavosi naujoje gyvenamojoje aplinkoje. Būtent tokią išvadą suponuoja byloje esantys įrodymai.

43. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2023 m. kovo 16 d. tarnybiniame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad C. su motina (suinteresuotu asmeniu) gyvena 4 kambarių bute su patogumais, esančiame (duomenys neskelbtini); vaikas turi savo atskirą kambarį su visais gyvenimui ir ugdymui reikalingais baldais; gyvenimo sąlygos labai geros, būstas erdvus, tvarkingas.

44. (duomenys neskelbtini) progimnazijos 2023 m. kovo 14 d. raštas Nr. S1 patvirtina, kad vaikas lanko (duomenys neskelbtini) progimnaziją; 2023 m. 2 pusmetis vaikui sekasi neblogai; stebima didžiulė pažanga rašant ir kalbant lietuvių kalba; lankomumas labai geras; į pamokas vaikas visada ateina pasiruošęs, tvarkinga apranga.

45. Iš į bylą pateiktos 2022 m. gruodžio 17 d. (duomenys neskelbtini) sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad vaikas nuo 2023 m. sausio 2 d. lanko (duomenys neskelbtini).

46. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2023 m. kovo 16 d. Vaiko nuomonės išklausymo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad C. nurodė, jog jam mokslai sekasi gerai, turi klasėje draugų, su mama ir sese labai gerai sugyvena; tėtis į Lietuvą buvo atvažiavęs spalio mėnesį; mama nedraudžia su tėčiu bendrauti.

47. Suinteresuoto asmens su atsiliepimu į pareiškimą pateikti įrodymai bei garso įrašas (atsiliepimo priedai Nr. 3, Nr. 3-1, 4, 5) leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad, priešingai nei vaiko mama, apeliantas siekė apriboti vaiko bendravimą su giminėmis Lietuvoje ir vaiko draugais, visus juos vadino itin nepagarbiais, įžeidžiančiais kreipiniais, tvirtino, kad jie nėra vaiko giminaičiai ir su jais vaikas neturėtų bendrauti, taip pat itin nepagarbiai atsiliepė ir apie vaiko mamą, sūnui rašydamas žinutes apie jos būsimą įkalinimą ir pan., tuo aiškiai manipuliuodamas vaiko jausmais, be kita ko, ir tokia žinute, kad pasilikusį (duomenys neskelbtini)žaidimams skirtą jo kompiuterį (xbox) parduos arba atiduos labdarai. Ir iš šių žinučių turinio aiškiai matyti, kad vaiko adaptacija Lietuvoje yra įvykusi ir yra pakankamai tvirta, jis turi savo interesų ratą, o vaiko tėvo (apelianto) elgesys, ypač atsižvelgiant į nedidelį vaiko amžių, netoleruotinas ir vertintinas kaip jam daromas spaudimas.

48. Aukščiau aptartų byloje esančių įrodymų visuma patvirtina aplinkybes, kad nepilnametis vaikas C. Lietuvoje turi saugią aplinką, jau pakankamai ilgą laiko tarpą (daugiau nei 10 mėnesių) gyvena kartu su seserimi ir motina, yra aprūpintas tinkamu būstu, vystymuisi ir mokymuisi reikalingomis priemonėmis, mokosi progimnazijoje, joje turi draugų, lanko futbolo mokyklą, neprieštarauja gyvenimui Lietuvoje, turi galimybę bendrauti su tėčiu. Lietuvoje vaikas gyvena ne tik su motina ir seserimi, bet yra užmezgęs ryšius su giminėmis, taigi turi galimybę bendrauti su didesniu jam artimų žmonių ratu, nei būtų gyvenant (duomenys neskelbtini), kur gyvena tik vaiko tėvas.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina reikšmingą vaiko prisitaikymą prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos Lietuvoje, naujų socialinių ryšių sukūrimą. Vaiko grąžinimas į (duomenys neskelbtini) galėtų sukelti (padidinti) vaikui neapibrėžtumo ir nerimo jausmus dėl ateities, sukurtų situaciją, kai vaikas iš naujo turėtų adaptuotis kitoje fizinėje ir socialinėje aplinkoje, patirti kitų su gyvenamosios ir mokymosi vietos pakeitimu susijusių nepatogumų, o tai neabejotinai neatitiktų vaiko interesų turėti stabilią, saugią ir nekintančią gyvenamąją aplinką, išsaugoti nuolatinius ir pastovius šeimos ryšius su motina ir seserimi.

50. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su esminiu vaiko prisitaikymu prie naujos fizinės ir emocinės aplinkos Lietuvoje, ir pagrįstai taikė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą vaiko grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą išimtį, nepatenkinęs apelianto prašymo dėl vaiko grąžinimo. Atskirojo skundo argumentai teisiškai neaktualūs ir pagrindo kitaip išspręsti šį klausimą nesudaro.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

51. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apelianto atskirąjį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

52. Suinteresuotas asmuo B. pateikė prašymą priteisti jai 800 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

53. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

54. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, sudaro 0,4 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (8.16 punktas).

55. Apskaičiavus maksimalų aukščiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2022 m. IV ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, sudaro 760 Eur (1 900 Eur x 0,4). Taigi, suinteresuoto asmens prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (800 Eur) viršija rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydį, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies, iš apelianto B. priteisiant 760 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 760 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.