- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-23
- Bylos Nr.
- 1A-144-380/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00001-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Savinijus Katauskas, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- J. R.
- Advokatai
- Regimantas Špelveris
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Regimanto Špelverio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta 2014 m. spalio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, jas iš dalies sudedant, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal 2014 m. spalio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį.
Nukentėjusiojo J. R. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. S. J. R. priteista 272 640 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą:
A. S., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2010 m. kovo ir rugsėjo mėnesiais, ikiteisminio tyrimo tikslesnis laikas nenustatytas, Vilniaus miesto kavinėse susitikime su J. R., nebūdamas nė vienos įmonės administracijos vadovas, akcininkas ar darbuotojas, nevykdydamas jokios ūkinės komercinės veiklos, apgaule prisistatydamas neegzistuojančio (duomenys neskelbtini) įmonių koncerno vadovu, tuo apgaulingai sudarydamas dirbančio ir įvairią krovos, statybos ir geležinkelių įrengimo srityje veiklą vykdančio verslininko įspūdį, įgijo J. R. pasitikėjimą ir pasiūlė J. R. investuoti į šį tariamą verslą 300 000 eurų, žadėdamas pinigus grąžinti kartu su dividendais – iki 3000 eurų per mėnesį, pradedant nuo 2010 m. gruodžio mėnesio. J. R., apgaule suklaidintas, 2010 m. rugsėjo 17 d. AB SEB banko filiale, esančiame (duomenys neskelbtini), paėmęs iš savo sąskaitos 100 000 Lt, perdavė juos A. S..
Be to, įkalbėtas A. S., kad dar reikia pinigų verslo pradžiai, A. S. nurodymu į penkių asmenų banko sąskaitas pervedė A. S. skirtus pinigus – iš viso 50 000 eurų, t. y.:
2010 m. rugsėjo 22 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu į J. N. sąskaitą, esančią „Swedbanke“ – 10 000 Eur, 2010 m. rugsėjo 22 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu į J. B. sąskaitą, esančią „Swedbanke“ – 10 000 Eur, 2010 m. rugsėjo 22 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu į S. T. sąskaitą, esančią „Swedbanke“ – 10 000 Eur, 2010 m. rugsėjo 22 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu į E. S. sąskaitą, esančią „Swedbanke“ – 10 000 Eur ir 2010 m. rugsėjo 23 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu į A. N. sąskaitą, esančią Ūkio banke – 10 000 Eur. Šie asmenys gautus pinigus perdavė A. S.. A. S. iš viso iš J. R. gavęs 100 000 Lt ir 50 000 eurų šių pinigų į verslo plėtrą neinvestavo, J. R. nei šių pinigų, nei dividendų negrąžino. Tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą J. R. priklausantį didelės 272 640 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas Regimantas Špelveris prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. S. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., o nukentėjusiojo J. R. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Šioje byloje apgaulė siejama su nukentėjusiojo suklaidinimu dėl A. S. užimamų pareigų, įmonės veiklos perspektyvų, galimybės pelningai investuoti, kurios nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą perduoti A. S. 272 640 Lt sumą. Norint teisingai kvalifikuoti sukčiavimo dispoziciją, privaloma atskleisti apgaulės turinį jį vertinant per byloje esančių duomenų visetą, t. y. per įrodymų vertinimo institutą (BPK 20 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje A. S. kaltė laikoma įrodyta remiantis tik nukentėjusiojo parodymais ir išvestiniais duomenimis. Teismas tik formaliai nustatė (duomenys neskelbtini) įmonių koncerno neegzistavimo faktą ir A. S. užimamą padėtį – nebuvimą vadovu. De iure prasme akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) įmonių koncernas nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka ir toks juridinis subjektas neegzistavo, taip pat ir A. S. nebuvo nė vienos iš įmonių vadovu, tačiau de facto prasme matyti, kad pagal dokumentus buvo įregistruotos šios įmonės: UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, o A. S. buvo faktinis jų vadovas. Byloje atlikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ specialisto užduotis patvirtina aplinkybę, kad įmonė vykdė ūkinę finansinę veiklą. Aplinkybes, kad A. S. pasiūlė J. R. investuoti, patvirtina tik A. N. ir J. N.. Byloje daugiau nėra jokių kitų duomenų, liudijančių apie J. R. investavimo galimybes, jo buvimą. Nėra jokių duomenų, patvirtinančių J. R. pinigų perdavimo faktą A. S.. Byloje yra pateiktas tik J. R. bankinės sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad J. R. 2010 m. rugsėjo 17 d. iš sąskaitos grynaisiais paėmė 17 000 Lt ir 83 000 Lt kitų duomenų (raštas dėl pinigų perdavimo, banko filmuota medžiaga, duomenys, kad kitą dieną A. S. buvo Vilniuje, ir pan.), liudijančių ir patvirtinančių pinigų perdavimo faktą A. S., nėra. Teigia, kad teismas turėjo konstatuoti, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie pinigų perdavimo faktą, investavimo galimybes, todėl šiame epizode A. S. reikia išteisinti, nes aptartos aplinkybės sudaro tik prielaidą, kad J. R. tik galėjo atlikti minėtus veiksmus, o kad juos atliko ir pinigus perdavė A. S., tokių byloje ištirtų duomenų šiam sprendimui priimti ir patvirtinti nepakanka. Dėl J. R. pervestų 50 000 Eur ginčo nėra, tačiau nuteistojo ir nukentėjusiojo prieštaravimai atsiranda dėl jų turinio. J. R. iš savo sąskaitos 2010 m. rugsėjo 22 d. ir 2010 m. rugsėjo 23 d. perveda 5 asmenims po 10 000 Eur, mokėjimo pavedimuose nurodomas skolos grąžinimas. Liudytojai A. N., J. N., S. T., D. B., E. S., į kurių sąskaitas buvo pervesti J. R. pinigai, patvirtino, kad jokių pinigų J. R. nebuvo paskolinę, tie pinigai buvo skirti A. S.. 2013 m. gruodžio 20 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatyta, kad minėta įmonė gavo paskolų, avansinių mokėjimų 103 800 Lt, kuriuos vėliau panaudojo atsiskaitymams. Pinigų įnešimas į įmonę įvyko dar iki J. R. faktinio pinigų perdavimo, pervedimo. Nors nagrinėjamu atveju neprivalu atskleisti ir nustatyti, kur nuteistasis panaudojo pinigus, tačiau tai gali turėti įtakos nusikalstamos veikos motyvui ir tikslui atskleisti. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tikrinamos aplinkybės dėl nekilnojamojo turto Ispanijoje įsigijimo, buvusios žmonos bankiniai išrašai, iš kurių matyti, kad buvo atliekami bankiniai pervedimai, tačiau jie atliekami dar iki J. R. faktinio pinigų perdavimo. Prie bylos pridėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1321/2013 liudija, kad A. S. ne tik galėjo turėti 50 000 Eur sumą, bet ir turėjo realią galimybę ją paskolinti J. R.. Įvertinus A. S. amžių ir 50 000 Eur sumą, pastaroji yra adekvati galbūt turėtoms santaupoms. Šioje byloje nėra atliktas joks A. S. finansų tyrimas, kurio metu būtų analizuojamos jo pajamos ir išlaidos per atitinkamą laikotarpį, todėl pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl A. S. negalėjimo turėti 50 000 Eur daro nepagrįstą ir niekuo neparemtą prielaidą. J. R. nepateikė elektroninio A. S. laiško, kuriame jis nurodė penkių asmenų bankinius duomenis, bei objektyvių duomenų, kodėl po trijų susitikimų su A. S. mokėjimo paskirtyje nurodo skolos grąžinimą. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada dėl liudytojų A. N. ir J. N. parodymų patikimumo. Šių liudytojų suinteresuotumą ir nešališkumą atskleidžia jau minėta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje atsakovais buvo A. N. ir J. N.. Būtent šioje byloje ir kilo didelis interesų prieštaravimas dėl atsakovų ir trečiojo asmens A. S.. Teigia, kad A. N. suinteresuotumą ir šališkumą parodo, kad jis teismui pateikia 2014 m. spalio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kuria A. S. paskirtas laisvės atėmimas 2 m. Liudytojų A. N. ir J. N. parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kurios itin svarbios ir atskleidžiančios nukentėjusiojo asmens suvokimą, elgseną, veiksmus tokio pobūdžio situacijose, t. y. J. R. perdavė pinigus A. S., tačiau neįformino pinigų perdavimo. Teigia, kad asmuo su tokiu išsilavinimu (daktaras, ambasadorius), turėdamas jam reikšmingą gyvenime pinigų sumą, nesidomi, kur ji investuojama, neprašo nė vieno finansinio dokumento, trečią kartą matant A. S., perduodama pakankamai didelė pinigų suma, be jokio patvirtinimo, atliekant pavedimą, savo noru ir laisva valia, būdamas toli nuo vadinamos A. S. įtakos, pavedime nurodant mokėjimo paskirtį – skolos grąžinimas. Svarbi ir abejonę kelianti aplinkybė tai, jog nėra išlikę jokių A. S. elektroninių laiškų, J. R. tariamai investavo 2010 m. rugsėjo mėn., pareiškimas dėl A. S. nusikalstamos veikos pateikiamas tik 2013 m. sausio 2 d. Šiame laikotarpyje nėra jokių rašytinių ar kitokių duomenų, iš kurių būtų matyti esamas įsiskolinimas, investavimas ir pan. Apeliantas abejoja J. R. nurodyta emocine ir psichine būsena, neva jis buvo lengvai pažeidžiamas, dėl žmonos laidotuvių. Apeliantas abejoja, ar įvykus skaudžiai netekčiai, galvojama apie menkai pažįstamo asmens pateikiamą investavimą ir galimybę užsidirbti iš didelių palūkanų. Visos aptartos aplinkybės verčia abejoti nukentėjusiojo J. R. pateikta versija. Nagrinėjamu atveju yra daug abejonių, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadai apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Priimdamas nuosprendį teismas negali vadovautis spėjimais ar prielaidomis, o turi vadovautis tik neginčijamai nustatytais ir kaltinamojo kaltę patvirtinančiais faktiniais duomenimis. A. S. pareikšti kaltinimai dėl abiejų kaltinamajame akte nurodytų epizodų nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, kurie, vadovaujantis BPK 20 str. prasme, galėtų būti traktuojami kaip įrodymai. Kaip matyti iš A. N. ir J. N., nukentėjusiojo J. R. parodymų, akivaizdu, kad šių duomenų negalima laikyti objektyviais, nešališkais, patikimais ir neprieštaraujančiais vienas kitam, o kitų duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie A. S. atliktus veiksmus, nėra. Todėl A. S. turi būti išteisintas nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d. Jeigu apeliacinės instancijos teismas įvertins, kad yra pakankamai duomenų apie pinigų perdavimo faktus A. S., J. R. veiksmai privalo būti įvertinti kaip itin didelis nerūpestingumas. J. R. tik iš vieno pokalbio su A. S. po antro pokalbio perduoda 100 000 Lt, o vėliau perveda 50 000 Eur ir laisva valia nurodo mokėjimo paskirtį. Toks nerūpestingumas yra aptartas teismų praktikoje, o būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose apžvalgoje Nr. AB-36-1⁸. Nesant duomenų apie investavimą, logiškų paaiškinimų dėl A. S. pasitikėjimo, eliminuojamas ir apgaulės elementas.
Nuteistojo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. S. kaltės. Nuteistojo A. S. įvykdytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Vien tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuoja byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o A. S. nusikalstamą veiką visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma.
Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai išdėstyti ir įvertinti nuteistojo A. S. kaltę pagrindžiantys įrodymai, apeliantas ginčija sukčiavimo nusikaltimo sudėties buvimą nuteistojo padarytoje veikoje ir teigia, kad A. S. kaltė įrodyta remiantis tik nukentėjusiojo parodymais ir išvestiniais duomenimis.
BK 182 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba su jo turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.).
Apgaulė nuteistojo A. S. veiksmuose pasireiškė nukentėjusiojo suklaidinimu dėl A. S. užimamų pareigų, įmonės veiklos perspektyvų, galimybės pelningai investuoti, tai nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą perduoti A. S. 272 640 Lt sumą.
Nuteistasis A. S. teigė, kad buvo (duomenys neskelbtini) konsultantu, soliariumų asociacijos prezidentu (t. 6, b. l. 170–172). Nukentėjusysis J. R. teigė, kad A. S. prisistatė kaip stambios įmonės, (duomenys neskelbtini) koncerno, vadovas (t. 6, b. l. 125–126). Iš Juridinio asmens duomenų išrašo matyti, kad 2010 m. kovo ir rugsėjo mėnesiais A. S. nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonių vadovu. Liudytojai D. B., A. M. teigė, kad A. S. įmonėje nedirbo, tačiau prisistatydavo įmonės prezidentu. Liudytojos S. T. ir L. K. patvirtino, kad A. S. įmonėje nedirbo. Taigi A. S., nebūdamas (duomenys neskelbtini) koncerno vadovu ir juo prisistatydamas, nukentėjusiajam pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip nukentėjusįjį suklaidino dėl užimamų pareigų.
Nukentėjusysis J. R. nurodė, kad A. S. sudarė rimto verslininko įvaizdį, prisistatė stambios įmonės prezidentu. Nustatyta, kad J. R. su A. S. supažindino J. R. pažįstanti moteris I. E.. A. S. turėjo vizitines korteles su nurodytomis pareigomis – (duomenys neskelbtini) įmonės prezidentas, kurias pateikdavo verslo susitikimuose. Nukentėjusysis J. R. 2–3 dienas buvo biure. A. S. taip pat būdavo biure, turėjo darbo vietą. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad nukentėjusysis neturėjo pagrindo abejoti A. S. teiginiu, jog jis – (duomenys neskelbtini) koncerno vadovas. J. R. apsisprendimui perduoti A. S. pinigus neabejotinai įtakos turėjo A. S. sudarytas įvaizdis, jog jis – (duomenys neskelbtini) koncerno prezidentas, dirbantis su įvairiomis įmonėmis, planuoja verslo plėtrą.
Apeliacinio skunde teigiama, kad nors (duomenys neskelbtini) įmonių koncernas nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka ir toks juridinis subjektas neegzistavo ir A. S. nebuvo nė vienos iš įmonių vadovu, tačiau matyti, kad pagal dokumentus buvo įregistruotos šios įmonės: UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, o A. S. buvo faktinis jų vadovas. Iš Juridinio asmens duomenų išrašo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. (t. 1, b. l. 120, 123) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. buvo D. B. (t. 1, b. l. 146, 151). Liudytojas D. B. teigė, kad A. S. priimdavo sprendimus, susijusius su įmonės veikla, tačiau pripažino, kad A. S. nebuvo įmonės prezidentas. Iš SODROS duomenų bazės išrašo matyti, kad A. S. tik nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. priimtas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 5, b. l. 134). Teisiamojo posėdžio metu A. S. teigė, jog buvo (duomenys neskelbtini) konsultantas. Įvertinus tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo direktorių D. B., o (duomenys neskelbtini) įmonių koncernas nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, darytina išvada, jog A. S. negalėjo būti šių įmonių vadovas ir prisistatydavo (duomenys neskelbtini) koncerno prezidentu, norėdamas apgaule įgyti svetimą turtą.
Nuteistasis A. S. teigė, kad J. R. iš jo pasiskolino 50 000 Eur, po 4–5 mėn. pinigus grąžino, pervesdamas į kelių asmenų sąskaitas (t. 6, b. l. 170–172). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. S. turėjo 50 000 Eur ir juos paskolino J. R.. Nors nebuvo atliktas A. S. finansų tyrimas, kurio metu būtų išanalizuotos jo pajamos ir išlaidos, tačiau iš SODROS duomenų bazės išrašo matyti, kad A. S. nuo 2006 m. birželio 30 d. nedirbo ir iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. draudžiamomis pajamomis nebuvo draustas, o tai leidžia pagrįstai abejoti, jo galimybėmis turėti tokią sumą pinigų. Be to iš specialisto išvadų matyti, kad įmonių, kurių, kaip teigiama apeliaciniame skunde, faktiniu vadovu buvo A. S., veikla nebuvo pelninga.
Nukentėjusysis J. R. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad manė, jog investuoja pinigus į verslą. Pirmą kartą A. S. perdavė 100 000 Lt, po kurio laiko sutiko investuoti dar 50 000 Eur (t. 6, b. l. 125–126). Tai, kad A. S. kalbėjo apie investicijų reikalingumą ir ieškojo ryšių plėsti verslui, patvirtina liudytojai A. N., J. N., D. B., A. M.. Apeliacinio skundo argumentas, kad aplinkybes, jog A. S. pasiūlė J. R. investuoti, patvirtina tik A. N. ir J. N., yra nepagrįstas, nes tai patvirtina ir kiti liudytojai. Liudytojas A. M. parodė, kad pasinaudojęs savo asmeniniais ryšiais supažindino A. S. su J. R.. A. S. dalyvavo susitikime su J. R., kaip įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Susitikimo metu kalbėjo apie verslo plėtra, partnerystę. Vėliau sužinojo, kad J. R. paskolino pinigų A. S. (6 t., b. l. 80-81). Liudytojas D. B. parodė, kad jam pats A. S. buvo sakęs apie planuojamą verslo plėtrą ir pinigų pervedimą į jo sąskaitą (6 t., b. l. 82-83). Netikėti ar abejoti liudytojų A. N. ir J. N. parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nėra jokio pagrindo. Liudytojų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, tarpusavyje sutampantys. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis A. S. 2013 m. birželio 12 d. apklausos metu nurodė, kad šiuo metu bendrauja su J. R. dėl jo investicijų (t. 5, b. l. 181). Iš nukentėjusiojo J. R. sąskaitos išrašo matyti, kad J. R. 2010 m. rugsėjo 17 d. iš sąskaitos grynaisiais paėmė 17 000 Lt ir 83 000 Lt, iš viso 100 000 Lt (t. 1, b. l. 34). Nors nuteistasis A. S. neigia, kad J. R. jam perdavė 100 000 Lt, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog tarp A. S. ir J. R. vyko pokalbiai dėl investicijų į verslą ir jie susitarė, jog J. R. investuos į verslą, todėl J. R. paėmęs iš savo sąskaitos 100 000 Lt, juos perdavė A. S.. Šveicarijos banko pavedimų kopijos patvirtina, kad J. R. pervedė po 10 000 Eur į A. N., J. N., S. T., D. B., E. S. sąskaitas, iš viso 50 000 Eur (t. 1, b. l. 29–33). Iš S. T., J. N., D. B., E. S. sąskaitų išrašų matyti, kad J. R. pervesti pinigai buvo iš sąskaitų paimti (t. 3, b. l. 50, 52, 53, 70, 72, 85). Liudytojai J. N., J. B., S. T., E. S., A. N. patvirtino, kad į jų asmeninę sąskaitą buvo pervesta po 10 000 Eur. Pinigus pervedė J. R., nurodydamas, jog tai skolos grąžinimas, nors J. R. pinigų neskolino. Pervestus pinigus liudytojai atidavė A. S.. Nuteistasis A. S. patvirtino, kad A. N., J. N., S. T., D. B., E. S. pinigus jam atidavė. Liudytojas D. B. teigimu, buvo kalbama, kad į įmonę bus investuoti pinigai, į sąskaitas pervesti pinigai įmonės veiklai finansuoti (t. 6, b. l. 82). Liudytojas J. N. nurodė supratęs, jog A. S. ir J. R. nori pinigus investuoti (t. 6, b. l. 169). Visi šie parodymai paneigia A. S. iškeltą versiją, kad jis J. R. buvo paskolinęs 50 000 Eur. Įvertinus tai, pagrįstai nustatyta, kad J. R. paėmęs iš savo sąskaitos 100 000 Lt perdavė juos A. S., vėliau A. S. nurodymu į penkių asmenų banko sąskaitas pervedė A. S. skirtus pinigus, iš viso 50 000 Eur.
Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. jokių stambių investicijų ar paskolų įmonės plėtrai nebuvo gavusi, 2011 m. spalio 1 d. neturėjo personalo vystyti 300 000 Eur vertės projektą (t. 4, b. l. 29–41). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdė, įmonė įplaukų negaudavo (t. 4, b. l. 168–174). Taigi A. S. prisistatęs neegzistuojančios (duomenys neskelbtini) įmonių koncerno prezidentu, neketino iš nukentėjusiojo gautų pinigų investuoti. Nuteistojo A. S. tyčią sukčiauti parodo nukentėjusįjį klaidinančių aplinkybių sukūrimas, būtent tai, kad jis pasiūlė J. R. investuoti pinigus į verslą, žadėjo mokėti dividendus, nors žinojo, kad pinigų į verslo plėtrą neinvestuos, kad nėra (duomenys neskelbtini) įmonių koncerno vadovas. Taip įtikinęs nukentėjusįjį investuoti į verslą ir gavęs pinigus, jų į verslą neinvestavo, gautų pinigų negrąžino.
Nuteistojo A. S. tolimesni veiksmai, kad paskambinęs nukentėjusiajam sakė, jog viskas gerai, rizikos nėra, rodo nuteistojo tyčios kryptingumą apgaule įgyti svetimą turtą. Visos nurodytos aplinkybės neginčijamai patvirtina sąmoningą nuteistojo elgesį veikti apgaule, todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. S. apgaule prisistatydamas neegzistuojančio (duomenys neskelbtini) įmonių koncerno vadovu, tuo apgaulingai sudarydamas dirbančio ir įvairią krovos, statybos ir geležinkelių įrengimo srityje veiklą vykdančio verslininko įspūdį, įgijo J. R. pasitikėjimą ir pasiūlė J. R. investuoti į šį tariamą verslą, apgaule savo naudai įgijo J. R. priklausantį didelės vertės 272 640 Lt vertės turtą. Byloje nustatytų ir įrodymais pagrįstų aplinkybių visuma neabejotinai leidžia konstatuoti, kad A. S., atlikdamas šiuos veiksmus, suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad J. R. veiksmai privalo būti įvertinti kaip itin didelis nerūpestingumas, t. y. J. R. po antro pokalbio A. S. perduoda 100 000 Lt, o vėliau perveda 50 000 Eur ir laisva valia nurodo mokėjimo paskirtį. Nustatyta, kad A. S. įgijo J. R. pinigus tik iš esmės jį suklaidindamas. Nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusysis investuodamas pinigus veikė nerūpestingai, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad A. S. reikalavo sprendimą priimti labai greitai, pasinaudodamas nukentėjusiojo nestabilia dvasine būsena. A. S., prisistatydamas neegzistuojančio (duomenys neskelbtini) įmonių koncerno vadovu, nukentėjusiajam sudarė patikimo verslininko įspūdį. Be to, J. R. su A. S. susitiko neatsitiktinai, o buvo supažindintas pažįstamos moters, buvo surengtas susitikimas Vilniuje, kurio metu aptariamos investavimo galimybės, todėl turėjo pagrindo tikėti, kad jo pinigai bus sėkmingai investuoti ir investicijos atsipirks. Nors nukentėjusysis buvo išsilavinęs žmogus, tačiau nuo jo buvo nuslėptos esminės sąlygos, tai, kad A. S. nėra (duomenys neskelbtini) įmonių koncerno vadovas, neplanuoja investuoti J. R. pinigų į verslą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog J. R. elgėsi nerūpestingai.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog nuteistasis A. S. yra kaltas pagal BK 182 str. 2 d. dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule iš J. R..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. S. gynėjo advokato Regimanto Špelverio apeliacinį skundą atmesti.