Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-1321/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-04-03
Bylos Nr.: 2A-1321/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00268-2011-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Poškus, Vytas Milius, Danutė Milašienė
Atsakovas: J. N., A. N.
Ieškovas: R. M., L. U.
Trečiasis asmuo: A. S.

Kategorijos

21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1321/2013Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00268-2011-6Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIM A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. N. ir A. N. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų R. M. ir L. U. ieškinį atsakovams J. N. ir A. N., tretieji asmenys A. S., A. S., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo ir atsakovų J. N. ir A. N. priešieškinį ieškovams R. M. ir L. U., tretieji asmenys A. S., A. S., dėl kilnojamųjų daiktų perdavimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai L. U. ir R. M. kreipėsi į teismą su prašymu: 1) pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 14 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės L. U. ir atsakovo J. N. dėl automobilio BMW Z4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo už 48 000 Lt; 2) pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 14 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo R. M. ir atsakovo A. N. dėl automobilio BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo už 249 000 Lt; 3) taikyti restituciją ir grąžinti L. U. automobilį BMW Z4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o ieškovui R. M. automobilį BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. dėl susidariusių finansinių sunkumų A. S. skubiai buvo reikalinga 13 000 EUR paskola, todėl šią sumą jam pagal žodinį susitarimą skubiai paskolino atsakovas A. N.. Šios skolos grąžinimo terminas buvo sutartas iki 2010 m. gruodžio 10 d. Tam, kad A. S. užtikrintų skubios 13 000 EUR paskolos grąžinimą pagal A. N. pareikalavimą bei A. S. prašymą laikinai kaip skolos grąžinimo garantas, kuris kelis kartus viršijo paskolos sumą, buvo perrašyti atsakovams automobiliai. Dėl to ieškovė L. U. pagal 2010 m. rugsėjo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį A. N. sūnaus J. N. vardu perrašė automobilį BMW Z4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 48 000 Lt, o ieškovas R. M. pagal 2010 m. rugsėjo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį A. N. vardu perrašė automobilį BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 249 000 Lt. Tarp šalių buvo sutarta, kad nors ir pasirašytos pirkimo–pardavimo sutartys, tačiau automobiliai liko tolimesniam naudojimui bei valdymui ieškovams ar ieškovų sutikimu anksčiau perduotiems tretiesiems asmenims, nes pagal šiuos sandorius atsakovai jokių pinigų ieškovams nemokėjo. 2010 m. gruodžio 9 d. prievartos būdu, pavartojus fizinę jėgą prieš teisėtą automobilio naudotoją A. S., atsakovai be ieškovo R. M. sutikimo bei leidimo paėmė automobilį BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir iki šios dienos jis nėra grąžintas, nors paskolą A. S. yra grąžinęs. Automobilių pirkimo–pardavimo sutartys yra niekinės ir negaliojančios, 2010 m. rugsėjo 14 d. automobilių pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti formaliai, jais nebuvo siekiama sukurti teisinių pasekmių, o buvo kaip garantas skolos grąžinimui.

Atsakovai A. N. ir J. N. pateikė priešieškinį, kuriuo prašo: pagal kilnojamųjų daiktų – automobilių BMW 530 GT bei BMW Z4 – 2010 m. rugsėjo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pirkėjų A. N. ir J. N. pareigas pripažinti visiškai įvykdytomis bei faktiniam perdavimui prilygintą kitokių minėtų kilnojamųjų daiktų disponavimo dokumentų – transporto priemonių registracijos liudijimų Nr. C Nr. (duomenys neskelbtini) bei C Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimą teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti tinkamu nuosavybės teisės į automobilius BMW 530 GT bei BMW Z4 perdavimu naujiems šių daiktų savininkams A. N. bei J. N., kaip naujiems įgijėjams; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad buvo sudarytos 2010 m. rugsėjo 14 d. transporto priemonės BMW 530 GT pirkimo–pardavimo sutartis tarp pardavėjo ieškovo R. M. bei pirkėjo A. N., taip pat 2010 m. rugsėjo 14 d. transporto priemonės BMW Z4 pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp pardavėjos L. U. ir pirkėjo J. N.. Šių dviejų sutarčių pavadinti niekinėmis ar negaliojančiomis nėra teisinio pagrindo, taip pat nepagrįstai teigti, kad šie būtent transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti formaliai, nes jie tariamai buvo, kaip ieškovai įvardija, skolos grąžinimo garantas. Tačiau LR CK atskiru skyriumi yra reglamentuotas kitas civilinės teisės institutas – įkeitimas, kai pagal CK 4.198 str. nurodyta, kad tai yra esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Taip pat A. S. nurodoma 13000 EUR tariamos paskolos suma išgalvota. Taip pat akivaizdu, kad A. N. ir J. N. realiai nesiekiant faktiškai įgyti transporto priemonių – automobilių BMW 530 GT bei BMW Z4, o tik siekiant gauti garantą išgalvotų paskolų grąžinimui, jiems visiškai pakako su trečiuoju asmeniu ir ieškovais sudaryti paskolos, įkeitimo ar paskolos ir įkeitimo daugiašalę sutartį, o ieškovams tokiu atveju nebūtų reikėję net perleisti nuosavybės teisės į turėtą kilnojamąjį turtą. Taip pat nepagrįstas ieškovų reikalavimas teismo keliu transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis siekti pripažinti negaliojančiomis, nurodant argumentą, kad nė vienas iš ieškovų negavo šiose sutartyse nurodytų sumų – 249 000 Lt bei 48 000 Lt, kadangi atsižvelgiant ir į tai, kad buvo sudarytos rašytinės transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys, taip pat į tai, kad ieškovai sutiko minėta tvarka perduoti naujiems pirkėjams transporto priemonių disponavimo dokumentus, teigti, kad ieškovai negavo pinigų už atsakovų įsigyjamas transporto priemones – nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė, pripažino negaliojančia 2010 m. rugsėjo 14 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės L. U. ir atsakovo J. N. dėl automobilio BMW Z4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo už 48 000 Lt; pripažino negaliojančia 2010 m. rugsėjo 14 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo R. M. ir atsakovo A. N. dėl automobilio BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo už 249 000 Lt. Taikė restituciją ir L. U. grąžino automobilį BMW Z4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o ieškovui R. M. – automobilį BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Priteisė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vadovaujantis CK 6.193 straipsnio nuostatomis aiškinantis turi būti vadovaujamasi ne pažodiniu 2010 m. rugsėjo 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties tekstu, o vertinti sutarčių sudarymo aplinkybes, aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, atsižvelgti į šalių elgesį iki ir po sutarties sudarymo. Teismas nustatė, kad atsakovams minėti automobiliai ir jų dokumentai nebuvo perduoti. Įvertino ir atsakovų skirtingus paaiškinimus nagrinėjamoje byloje bei baudžiamojoje byloje. J. N. posėdžio metu paaiškino, jog pinigus sumokėjo L. U., o jo tėvas – A. S. ir A. S.. Baudžiamojoje byloje atsakovai teigė, kad pinigai sumokėti trečiajam asmeniui A. S.. Skyrėsi ir nurodytos sumos. Trečiasis asmuo nurodė perduotą 13 000 EUR sumą, o atsakovai – 279 000 Lt. Teismas sprendė, kad daikto pardavimas yra realus jo perdavimas, nes tik tokiu būdu tampama savininku. Teismas priėjo prie išvados, kad nesant įrodymų, jog atsakovai sumokėjo pinigus ieškovams bei šių automobilių neperdavimas jiems, nebuvo įvykdytos visos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos (CK 4.49 straipsnio 1 dalis), tarp šalių susiklosčiusius santykius laikė paskoliniais. Tokią išvadą teismas grindė ta aplinkybe, kad ieškovai nesiekė perduoti automobilius, o atsakovai nesiekė perimti jų realų valdymą bei naudojimą. Teismo nuomone, ta aplinkybė, jog pinigai iš anksto buvo perduoti trečiajam asmeniui A. S., nereiškia, jog buvo įvykdytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, nes sutartis buvo sudaryta su ieškovais L. U. ir R. M.. Automobilių pirkimo–pardavimo sutartis laikė apsimestiniu sandoriu, nes jis sudarytas formaliai ir neketinant vykdyti bei nevykdant šių sutarčių sąlygų. Pripažinęs sandorį apsimestiniu, teismas galiojančiu laikė tikrąjį sandorį, kurio padarinių siekė kuri nors iš sandorio šalių. Teismas apsimestiniais sandorius pripažino dėl esminio jų elemento – šalių valios trūkumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Teismas priėjo prie išvados, kad sandoris buvo siejamas su trečiojo asmens A. S. paskoliniais įsipareigojimais ir jais šalys siekė užtikrinti trečiojo asmens A. S. paskolos grąžinimą, tačiau, teismo nuomone, neatsirado įkeitimo teisiniai santykiai, nes nebuvo sudarytas notaro patvirtintas įkeitimo lakštas ir neįregistruotas hipotekos registre. Minėtų taisyklių nesilaikymas įkeitimo sutartį daro negaliojančia. Pripažinęs sandorį negaliojančiu, teismas taikė restituciją, grąžino ieškovams automobilius, tačiau iš ieškovų nepriteisė sutartyse nurodytų sumų, nes pinigais nebuvo perduoti ieškovams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas J. N. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovų priešieškinį patenkinti visiškai, o ieškovų ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė CPK 17, 42, 177 ir 185 straipsnius, nes, motyvuodamas informacijos buvimu viešoje erdvėje, nepagrįstai atsisakė priimti duomenis apie trečiojo asmens ir ieškovės darbinius santykius, trečiojo asmens turto įsigijimo schemas, jį apibūdinančius įrodymus. Šiais savo veiksmais teismas pažeidė CPK 42 straipsnyje įtvirtintą teisę teikti įrodymus. Teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad transporto priemonių savininkai yra J. N. ir A. N. bei tai, kad jų teisės saugomos pagal CK 4.93 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas. Teismas ignoravo CPK 178 straipsnio reikalavimą teikti įrodymus, nevertino, kad byloje nėra pateikta ieškinį pagrindžiančių įrodymų.

2. Teismas visiškai nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų – VĮ „Regitra“ bendrų prašymų, transporto priemonių registravimo liudijimų, rašytinių transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių. Išvada, kad ieškovai negavo pinigų nėra pagrįsta nei faktiniais įrodymais, nei teisės normomis. Tai, kad atsakovas įgijo nuosavybės teisę į transporto priemonę patvirtina faktas, kad ankstesnis savininkas sutiko, jog naujajam būtų išduotas transporto priemonės registracijos liudijimas, be to, atsakovas įsigytą transporto priemonę apdraudė, t. y. realizavo savo nuosavybės teisę.

Šalies argumentai

3. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei pažeidė įrodinėjimo taisykles. Netinkamai buvo įvertinti ieškovės paaiškinimai dėl areštuoto automobilio perdavimo saugoti ne teisėtam savininkui, o ieškovei, dėl automobilio nebuvimo Lietuvoje, o Ispanijoje, dėl ieškovės negalėjimo tiksliai nurodyti jo buvimo vietą. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė ieškiniu siekia ne tik užvaldyti jai sumokėtus 48 000 Lt, bet ir pakartotinai tapti automobilio savininke. Teismas taip pat nesivadovavo atsakovo pateiktomis individualios veiklos deklaracijomis, kurios pagrindžia atsakovo realias finansines galimybes įsigyti tokios vertės transporto priemonę. Teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo VĮ „Regitra“ Klaipėdos filialo darbuotojo paaiškinimais, kad per jo dešimties metų darbo stažą nėra pasitaikę atvejų, kad pirkimo–pardavimo sandoris būtų pripažintas įkeitimo sandoriu. Liudytojo nuomone, sandorio sudarymas, nuosavybės teises patvirtinančio liudijimo išdavimas reiškia atsiskaitymą pagal sandorį. Neatsižvelgta į liudytojo paaiškinimus, jog transporto priemonės registracijos liudijimo išdavimas reiškia pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą.

Apeliaciniu skundu atsakovas A. N. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovų priešieškinį patenkinti visiškai, o ieškovų ieškinį atmesti, priimti naujai pateiktus įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nepriėmė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo, ieškovo ir trečiojo asmens santykių pobūdį, nemotyvuotai atmetė atsakovo prašymą ieškovo dalyvavimą procese pripažinti būtinu, nevertino to fakto, kad trečiasis asmuo yra kaltinamas įvykdęs BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepagrįstai nurodė, kad trečiasis asmuo turėjo finansinių sunkumų, nes jis yra kaltinamas apgaule išviliojęs daugiau kaip pusę milijono litų. Teismas nevertino pateiktų rašytinių įrodymų bei liudytojų paaiškinimų.

Šalies argumentai

2. Teismas nevertino to fakto, kad pagal CK 6.871 straipsnio nuostatas paskolos sutartis, kurios suma viršija 2 000 Lt, turi būti rašytinės formos. Trečiasis asmuo jokio paskolos sandorį pagrindžiančio rašytinio įrodymo teismui nepateikė. Tai, kad ieškovo R. M. vardu pirkimo–pardavimo sandorį sudariusi A. S. ketino parduoti, o ne įkeisti automobilį, patvirtina jai išduotas įgaliojimas, kuriame aiškiai nurodyta jos teisė tik parduoti transporto priemonę. Teismas neįvertino ieškovės L. U. ir trečiojo asmens A. S. paaiškinimų, kur jos patvirtino, jog prieš pasirašydamos sutartį perskaitė ir susipažino su jos turiniu. Teismas taip pat nevertino byloje esančio transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo, iš kurio matyti, kad transporto priemonę apdraudė savininkas A. N..

3. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo proceso taisykles, neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė dirbo kartu su trečiuoju asmeniu, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas pagrindė galimybes įsigyti 249 000 Lt kainuojantį automobilį. Neįvertinta ir tai, kad ieškovai už automobilius gautų lėšų nedeklaravo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai L. U. ir R. M. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovų argumentų atsakovai nepaneigė, o teikė tik įrodymus apie trečiąjį asmenį, jų veiksmuose nėra nuoseklumo, pastovumo, parodymai duoti VPK skiriasi nuo pareikštų priešieškinyje. Atsakovų prašymas pripažinti ieškovo dalyvavimą procese būtinu buvo atmestas, nes pagal CPK reikalavimus asmenys gali bylas vesti patys arba per atstovus. Ieškovui atstovavo advokatė, jis buvo laikinai išvykęs iš Lietuvos, atsakovas nenurodė, kokios aplinkybės buvo neišaiškintos. Atsakovų argumentai dėl trečiojo asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn nėra susijusios su šia byla, nes sandoris buvo sudarytas tarp šalių, o ne tarp trečiųjų asmenų. Teismas išsamiai ištyrė ne tik rašytinę bylos medžiagą, bet ir tikrąją sandorio šalių valią jo sudarymo metu, sandorio šalių elgesį tiek sudarant sandorį, tiek po jo sudarymo. Atsakovų paaiškinimai dėl pinigų pagal pirkimo–pardavimo sutartį perdavimo skyrėsi. Atsakovai neginčijo fakto, kad po sandorio įforminimo automobiliai ir jų dokumentai jiems nebuvo perduoti, todėl transporto priemonės draudimo sutarties sudarymas nesudaro pagrindo atsakovams teigti, jog jie įgijo nuosavybės teisę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje apeliacijoje nagrinėjami klausimai dėl pirkimo–pardavimo kaip apsimestinių sandorių pripažinimo negaliojančiais bei dėl nuosavybės teisės pripažinimo į šiais sandoriais perleistas transporto priemones.

Byloje nustatyta, kad atsakovus J. N., A. N. bei trečiąjį asmenį A. S. siejo draugiški santykiai, iki šioje byloje nagrinėjamo ginčo atsakovai yra skolinę trečiajam asmeniui pinigų, šie sandoriai nebuvo įforminami raštu. Ieškovus L. U. ir R. M. taip pat siejo draugiški santykiai su trečiuoju asmeniu A. S., jie taip pat pažinojo atsakovus A. ir J. N.. Tarp ieškovų ir atsakovų ginčas kilo tuomet, kai atsakovai pagal 2010 m. rugsėjo 14 d. automobilių pirkimo–pardavimo sutartis įgiję transporto priemones ir palikę jas naudotis trečiajam asmeniui A. S. bei jo buvusiai sutuoktinei A. S., pareikalavo jas perduoti atsakovams. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalis siejo draugiški santykiai, jų sudaromi sandoriai bei susitarimai nebuvo fiksuojami raštu, todėl jų buvimą ar nebuvimą šalys įrodinėja remdamosis liudytojų paaiškinimais ar netiesioginiais įrodymais.

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, 2010 m. rugsėjo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas R. M. pardavė atsakovui A. N. BMW 530 automobilį už 249 000 Lt. Šią sutartį ieškovo vardu pasirašė pagal įgaliojimą veikianti trečiojo asmens A. S. buvusi sutuoktinė A. S. (t. 1, b. l. 8). Be to, pagal 2010 m. rugsėjo 14 d. pirkimo–pardavimo sandorį atsakovas J. N. už 48 000 Lt įsigijo automobilį BMW Z4 iš ieškovės L. U. (t. 1, b. l. 11). Ieškovai įrodinėja, kad šie pirkimo– pardavimo sandoriai yra apsimestiniai, nes atsakovai neturėjo ketinimo įsigyti transporto priemones, po ginčijamų sandorių sudarymo paliko juos naudotis trečiajam asmeniui A. S..

Iš šioje bei prijungtoje baudžiamojoje byloje esančių šalių bei liudytojų paaiškinimų galima daryti išvadą, kad transporto priemonių įsigijimas nebuvo atsakovų N. tikslas. Patys atsakovai patvirtino, kad jie turėjo kitas transporto priemones, jie leido vieną iš automobilių išgabenti į užsienį, todėl šiam ginčui išspręsti būtina nustatyti tikruosius šių sandorių sudarymo tikslus bei paskirtį.

Kaip jau buvo minėta, atsakovus bei trečiąjį asmenį siejo draugiški santykiai. Tiek atsakovai, tiek trečiasis asmuo pripažino, kad atsakovai yra skolinę trečiajam asmeniui pinigų, sandorių sumos siekė nuo septynių iki septyniolikos tūkstančių eurų, tačiau šie sandoriai nebuvo niekaip įforminami. Trečiasis asmuo taip pat teigia, kad ir prieš ginčijamų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymą jis pasiskolino pinigų iš atsakovo A. N., nurodė 13 000 eurų sumą. Trečiojo asmens teigimu, pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudaromos tam, kad užtikrinti paskolos grąžinimą. Tuo tarpu atsakovai teigia, kad prieš automobilių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymą buvo ne skolinama, o atsiskaitoma už transporto priemones. Atsakovai nurodo sumokėję trečiajam asmeniui 297 000 Lt sumą, tik ji buvo mokėta eurais. Atsakovas J. N., nupasakodamas atsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sandorį aplinkybes, baudžiamojoje ir civilinėje bylose nurodė jas skirtingai, tačiau nuosekliai laikėsi pozicijos, kad visa pinigų suma buvo perduota. Kaip minėta, nei atsakovai, nei trečiasis asmuo savo nurodomų aplinkybių negalėjo pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, nes dėl buvusių draugiškų santykių jų nebuvo sudaryta, tačiau ir vieni ir kitas patvirtino pinigų perdavimo faktą, tik nurodė skirtingas sumas ir mokėjimo paskirtį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp atsakovų ir trečiojo asmens jau anksčiau susiklosčiusią skolinimo praktiką, poreikio įsigyti transporto priemones nebuvimą bei jų palikimą trečiajam asmeniui naudotis, daro išvadą, kad yra labiau tikėtina, jog pinigai buvo paskolinti. Iš byloje esančių įrodymų ir priešingų byloje dalyvaujančių asmenų bei liudytojų paaiškinimų, neįmanoma tiksliai nustatyti, kokio dydžio suma buvo perduota trečiajam asmeniui A. S.. Įvertinus tą aplinkybę, kad atsakovai anksčiau yra skolinę trečiajam asmeniui pinigų sumas, siekusias virš dešimt tūkstančių eurų ir nereikalavo jokių užtikrinimų (įkeitimų, laidavimų, garantijų ar net paskolos raštelio), teisėjų kolegija daro išvadą, kad prieš automobilių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymą perduota suma turėjo būti didesnė nei nurodo trečiasis asmuo, tačiau negali vienareikšmiškai nustatyti, ar ši suma atitiko pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytą transporto priemonių kainą. Tas faktas, kad taip, kaip tai buvo daroma anksčiau, atsakovai neperdavė trečiajam asmeniui pinigų, o pareikalavo, kaip teigia trečiasis asmuo, užtikrinimo, patvirtina, kad buvo perduodama pinigų suma, kuri atsakovams jau buvo didelė.

Kolegija, nustačiusi, kad labiau tikėtina, kad atsakovai pinigus paskolino trečiajam asmeniui, o ne sumokėjo už transporto priemones, sprendžia ir dėl automobilių pirkimo–pardavimo sandorių tikslo ir tikrosios šių sandorių paskirties. Trečiasis asmuo yra paaiškinęs, kad automobilių pirkimu–pardavimu buvo siekiama užtikrinti paskolos grąžinimą ir šis sandoris turi būti kvalifikuojamas kaip įkeitimo sandoris. Teisėjų kolegija pastebi, kad įkeitimo sandoris tai toks sandoris, kuriuo užtikrinamas įsipareigojimų įvykdymas, tačiau pagal šį sandorį nuosavybės teisė nepereina kreditoriui. Tuo tarpu byloje yra ieškovės L. U. ir trečiojo asmens A. S. paaiškinimai, kuriuose aiškiai nurodyta, kad jos susipažino su pirkimo–pardavimo sutarčių tekstais ir jos aiškiai suprato, kad nuosavybės teisė į automobilius perėjo atsakovams. Tą aplinkybę taip pat patvirtina tai, jog buvo išduoti nauji dokumentai, kuriuose savininkais yra nurodyti atsakovai. Tokie automobilių pardavėjų (ir įgaliotojo asmens) paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad pardavėjai suprato, kad po šių sandorių jie netenka nuosavybės teisės į transporto priemones, o šias teises įgyja atsakovai. Vadinasi šis sandoris nebuvo vien tik kaip prievolės įvykdymo užtikrinimas, o tai buvo realus prievolės įvykdymas. Tokią teismo išvadą patvirtina pačių ieškovų nurodytas faktas, kad ginčijami pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti ne pačių ieškovų iniciatyva, o paprašius trečiajam asmeniui A. S..

Įvertinusi minėtas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovus ir trečiąjį asmenį A. S. siejo paskoliniai teisiniai santykiai. Tikėtina, kad paskolinta suma viršijo įprastai skolinamas, atsakovai ir trečiasis asmuo susitarė, kad trečiojo asmens pareiga grąžinti pasiskolintą sumą bus įvykdyta kitokiu būdu, t. y. perleidžiant transporto priemones, ir tai trečiojo asmens prašymu padarys už jį ieškovai L. U. ir R. M.. Tai, kad visoms ginčo šalims tiko toks paskolos sandorio sudarymas bei jo įvykdymas, patvirtina vėliau besiklostantys draugiški šalių santykiai.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl to, kad atsakovas J. N. ikiteisminio tyrimo metu bei civilinės bylos nagrinėjimo metu skirtingai nurodė pinigų perdavimo aplinkybes, pastebi, jog šis faktas nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, kad pinigai trečiajam asmeniui buvo perduoti, nes šias aplinkybes patvirtino pačios paskolinių santykių šalys.

Atsižvelgdama į minėtas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad automobilių pirkimu–pardavimu ieškovai siekė įvykdyti trečiojo asmens A. S. prievolę grąžinti skolą atsakovams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad skolos grąžinimas ne pinigais, o turtu yra įmanomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2011), todėl pirkimo–pardavimo sandorių sudarymas vertinamas kaip ieškovų prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį A. S., o ne kaip pirkimas–pardavimas. Atsižvelgdama į tai, kolegija sutinka su ieškovais, kad ginčijami sandoriai buvo apsimestiniai ir ieškovai jais siekė pridengti atsiskaitymą su atsakovais už trečiojo asmens paskolą.

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo. Kaip jau minėta, ieškovai, trečiojo asmens prašymu, įvykdė jo prievolę grąžinti skolą ir perleido atsakovams automobilius. Iš ginčo šalių ir trečiojo asmens elgesio po sandorio sudarymo galima daryti išvadą, kad prievolės įvykdymo būdas (atsiskaitymas turtu) bei mastas atitiko pačią prievolę.

CK 6.50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Šiuo atveju ieškovai, už trečiąjį asmenį grąžinę paskolą, turi kreditorių teises, susijusias su skolininku (A. S.).

Atsakovai priešieškiniu prašė pagal kilnojamųjų daiktų – automobilių BMW 530 GT bei BMW Z4 – 2010 m. rugsėjo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pirkėjų A. N. ir J. N. pareigas pripažinti visiškai įvykdytomis bei faktiniam perdavimui prilygintą kitokių minėtų kilnojamųjų daiktų disponavimo dokumentų – transporto priemonių registracijos liudijimų Nr. C Nr. (duomenys neskelbtini) bei C Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimą teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti tinkamu nuosavybės teisės į automobilius BMW 530 GT bei BMW Z4 perdavimu naujiems šių daiktų savininkams A. N. bei J. N., kaip naujiems įgijėjams. Iš šios formuluotės bei atsakovų nurodomų aplinkybių matyti, jog atsakovai iš esmės prašo pripažinti jų nuosavybės teisę į ginčo automobilius. Kaip jau buvo minėta, ieškovai, perleisdami atsakovams nuosavybės teises į transporto priemones, trečiojo asmens prašymu įvykdė A. S. prievolę grąžinti paskolą, todėl atsakovams atsirado nuosavybės teisė į ginčo automobilius.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės L. U. ir atsakovo J. N. 2010 m. rugsėjo 14 d. sudaryta automobilio BMW Z4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo už 48 000 Lt bei ieškovo R. M. ir atsakovo A. N. automobilio BMW 530,valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo už 249 000 Lt sutartis pripažįstamos sandoriais, kuriais ieškovai L. U. ir R. M. įvykdė už trečiąjį asmenį A. S. prievolę grąžinti skolą atsakovams A. N. ir J. N.. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad atsakovas J. N. įgijo nuosavybės teisę į automobilį BMW Z4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovas A. N. įgijo nuosavybės teisę į automobilį BMW 530,valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Apeliaciniuose skunduose atsakovai pareiškė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas ieškovų ginčijamus pirkimo–pardavimo sandorius pripažino apsimestiniais, bet nustatė, kad, ieškovams įvykdžius prievolę grąžinti paskolą už trečiąjį asmenį, jie įgijo nuosavybės teisę į ginčo automobilius, todėl daroma išvada, kad teismo sprendimas priimtas atsakovų naudai, todėl jiems yra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas A. N. pateikė įrodymus, kad yra sumokėjęs 6 219,10 Lt žyminio mokesčio (139,10 Lt už priešieškinį, 100 Lt už atskirąjį skundą, 5 980 Lt už apeliacinį skundą) bei 1 500 Lt advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, iš viso 7 719,10 Lt. Atsakovas J. N. pateikė įrodymus, kad yra sumokėjęs 1 440 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 1 500 Lt advokato pagalbai apmokėti, iš viso 2 940 Lt. Atsakovų prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinami ir iš ieškovės L. U. priteisiama atsakovui J. N. 2 940 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovo R. M. priteisiama atsakovui A. N. 7 719,10 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Be to, atsakovai J. ir A. N. prašė apeliacinės instancijos teismo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškę atsakovai, todėl jų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso straipsnio 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį bei priešieškinį tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad atsakovas J. N. įgijo nuosavybės teisę į automobilį BMW Z4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovas A. N. įgijo nuosavybės teisę į automobilį BMW 530,valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovės L. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 940 Lt bylinėjimosi išlaidų J. N. (duomenys neskelbtini) o iš ieškovo R. M. (duomenys neskelbtini) 7 719,10 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. N. (duomenys neskelbtini)

Teisėjai Danutė MilašienėVytas MiliusAlvydas Poškus