- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-06
- Bylos Nr.
- eAS-726-662/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09090-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja K. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 23S186112 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2023 m. spalio 18 d. sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką Nr. 23S186537 (toliau – ir Sprendimas 2); 3) taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonę: sustabdyti ginčijamų Sprendimo 1 bei Sprendimo 2 (toliau kartu – ir Sprendimai) vykdymą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo; 4) išreikalauti iš Migracijos departamento 2023 m. spalio 18 d. sprendimą uždrausti atvykti Nr. 23S186537; 5) priteisti iš atsakovo pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja skunde nurodė argumentus dėl skundžiamų Sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo, t. y., Migracijos departamentas Sprendimus priėmė remdamasis vien tik spėjimais ir įtarimais, nenustatęs jokių realių ir akivaizdžių Pareiškėjos veiksmų ar aplinkybių, kurie patvirtintų pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui.
Prašymą taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimų galiojimą iki kol byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas – pareiškėja grindė tuo, jog, panaikinus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja privalo Migracijos departamentui grąžinti leidimą laikinai gyventi ir išvykti, priešingu atveju, jai kils realios pasekmės – bus priimtas sprendimas dėl jos grąžinimo į Baltarusijos Respubliką ir pareiškėja privalės išvykti, neteks darbo Lietuvos Respublikoje, bus priversta nutraukti būsto nuomos sutartį. Pareiškėja nurodė, jog patirs neproporcingus padarinius, o buvusios padėties atkūrimas nepateisinamai pasunkės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 8 d. nutartimi priėmė pareiškėjos skundą, tačiau netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimų užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą taikant minėtas nuostatas.
Teismas pažymėjo, jog nei viename iš pareiškėjos ginčijamų Migracijos departamento Sprendimų nėra nurodoma pareiškėjai išvykti iš Lietuvos Respublikos, be kita ko, nėra pateikta įrodymų, kad buvo priimtas sprendimas, kuriuo remiantis būtų vykdomas pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, taigi nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja, netaikius reikalavimų užtikrinimo priemonių, patirs neproporcingus padarinius, o buvusios padėties atkūrimas nepateisinamai pasunkės, jeigu pareiškėjos skundas dėl sprendimų panaikinimo būtų tenkintas.
Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, kuriais remiasi prašydama stabdyti Sprendimų vykdymą, buvo deklaratyvūs, grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis, be to, ginčijamuose sprendimuose nekalbama apie pareiškėjos išsiuntimą, todėl išdėstyti argumentai negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimų užtikrinimo priemonę.
Teismas akcentavo, jog net ir susidarius tokiai situacijai, jei būtų priimtas pareiškėjai palankus galutinis procesinis sprendimas jos iškeltoje administracinėje byloje, pareiškėja savo galimai pažeistas teises galėtų ginti kitais teisių gynimo būdais, t. y. išsiieškoti patirtą turtinę žalą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtinta teise į žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimą.
III.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas užtikrinti reikalavimus ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimų galiojimą iki byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą priimti ir prijungti prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos pareiškėjos teikiamą įrodymą – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) sprendimo Nr. 23S196449 (toliau ir VSAT sprendimas), kuriuo pareiškėja įpareigojama savanoriškai išvykti į užsienio valstybę, kopiją.
Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 23 straipsnio 3 dalimi, 125 straipsnio 1 dalimi, tvirtina, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra realus ir šio fakto papildomai įrodinėti nereikia, o pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje nuo ginčijamų sprendimų priėmimo yra neteisėtas.
Pareiškėja pažymi, jog po skundo pateikimo teismui, jos atžvilgiu buvo priimtas VSAT sprendimas, kuriuo pareiškėja įpareigojama iki 2023 m. lapkričio 7 d. savanoriškai išvykti į Baltarusiją. Pareiškėjos vertinimu, VSAT sprendimas tik patvirtina pirmos instancijos teismo argumentų, kad pareiškėja nėra įpareigojama išvykti iš Lietuvos Respublikos, nepagrįstumą.
Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonę motyvai yra deklaratyvūs, grįsti prielaidomis, pareiškėja tvirtinta, kad ji nurodė konkrečius argumentus, kuriais motyvavo, kad jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y., buvo nurodžiusi, kad ji Lietuvos Respublikoje gyvena pusantrų metų, dirba Lietuvos Respublikoje registruotoje uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini), nuomojasi būstą. Pareiškėja pažymi, jog įsiliejo į visuomeninę veiklą, sukūrė čia visuomeninius ir socialinius ryšius.
Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, kokius neproporcingus padarinius Pareiškėja patirs netaikius reikalavimų užtikrinimo priemonės, t. y., pareiškėja privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos, o tai suponuoja, jog ji neteks darbo, praras gyvenamąją vietą, paras socialinius ir visuomeninius ryšius. Pareiškėja pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog galimai tenkinus pareiškėjos skundą, ji nebegalės grįžti į buvusį darbą, nes jos pareigas tikėtina užims kitas darbuotojas, turės iš naujo integruotis į socialinį gyvenimą, ieškotis gyvenamo būsto, t. y., iš naujo kurti gyvenimo sąlygas Lietuvos Respublikoje. Taigi, akivaizdu, kad buvusios padėties atkūrimas pareiškėjos atžvilgiu yra praktiškai neįmanomas.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nurodančią, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima face (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Migracijos departamentas pažymi, jog pareiškėja skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimų pagrįstumo. Pareiškėjos ginčijami Migracijos departamento Sprendimai buvo priimti vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, įvertinus pareiškėjos individualią situaciją ir kompetentingos institucijos išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, ginčijamuose Sprendimuose yra aiškiai išdėstyti priimto sprendimo motyvai. Pareiškėja skunde nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, pažeidė teisės aktų reikalavimus, pareiškėjos teiginiai nepatvirtina, kad ji nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.
Migracijos departamento vertinimu, pareiškėja taip pat neatitinka ir antros būtinosios reikalavimų užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos – pareiškėja nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjos argumentai yra deklaratyvūs, o teiginiai, kad nesustabdžius Sprendimų galiojimo, pasikeičia pareiškėjos teisinis statusas, savaime nereiškia, kad pareiškėjai bus padaryta didelė, neatitaisoma žala.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
VSD nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pareiškėjos argumentai, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonę, neįrodo, kad nepritaikius reikalavimų užtikrinimo priemonės pareiškėjai kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, jų nepaneigia atskirojo skundo argumentai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimų užtikrinimo priemonės – laikinai sustabdyti Sprendimų galiojimą iki byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas – taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėja nepagrindė ir neįrodė, jog jai kils neatitaisoma žala, be to, nenustatė, kad pradėta pareiškėjos išsiuntimo procedūra.
Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja, kad ji pagrindė, jog egzistuoja abi sąlygos, kurioms esant taikomos reikalavimų užtikrinimo priemonės. Nepritaikius prašomos reikalavimų užtikrinimo priemonės, pareiškėja privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos, o tai suponuoja, jog ji neteks darbo, praras gyvenamąją vietą, paras socialinius ir visuomeninius ryšius. Pareiškėja tvirtina, kad nurodytos aplinkybės lemia, kad nepritaikius prašomos reikalavimų užtikrinimo priemonės jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y., prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).
Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).
Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; kt.).
Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. spalio 18 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo pareiškėjai panaikino leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiame sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad gavo Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. spalio 10 d. raštą Nr. 18-10726, kuriame nurodyta, jog K. K. kelia grėsmę valstybės saugumui. K. K., pildydama Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 2012–2018 metais dirbo įvairiose pareigybėse Baltarusijos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. VSD vertinimu, K. K., dirbdama Baltarusijos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėja, turėdama leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Taip pat Migracijos departamentas Sprendimu 2 nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Sprendimo 1 bei Sprendimo 2 galiojimą.
Prašymą taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones pareiškėja iš esmės grindė tuo, kad, tikėtina, Sprendimai yra neteisėti, o nesustabdžius skundžiamų Sprendimų galiojimo, ji privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos, o tai suponuoja, jog ji neteks darbo, praras gyvenamąją vietą, paras socialinius ir visuomeninius ryšius. Pareiškėja tvirtina, kad nurodytos aplinkybės lemia, kad nepritaikius prašomos reikalavimų užtikrinimo priemonės jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.
Ankščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).
Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).
Proporcingumo principas reikalauja įvertinti neigiamas pasekmes, kurios realiai gali atsirasti pareiškėjui jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o teismas jo skundą patenkintų, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui ir tretiesiems asmenims byloje, taip pat visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, o teismas pareiškėjo skundą byloje atmestų. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių ginčų bylose, kai yra prašoma stabdyti atitinkamo viešojo administravimo subjekto, įgyvendinančio įstatymų leidėjo suteiktus valstybės vykdomosios valdžios įgaliojimus, priimto administracinio akto (toje byloje pareiškėjo ginčijamo) galiojimą, turi būti paisoma ir viešojo intereso, t. y. turi būti vertinamas ginčijamo akto sustabdymas neigiamų pasekmių viešajam interesui prasme.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjos argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimų užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.
Visų pirma, akcentuotina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, kad nesustabdžius Sprendimų galiojimo jai kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala (t. y. ji privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos, o tai suponuoja, jog ji neteks darbo, praras gyvenamąją vietą, paras socialinius ir visuomeninius ryšius), akcentuotina, kad prielaida, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėja neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-556/2022; kt.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodyti padariniai, kuriais ji grindžia reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, nepatvirtina, kad pareiškėjai bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo faktinėmis aplinkybėmis itin panašiose bylose, taip pat nenustatė pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-193-821/2023, 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-211-525/2023, 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-213-629/2023; 2023 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-235-1188/2023; kt.).
Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu pateikė VSAT sprendimą, kuriuo ji įpareigojama savanoriškai išvykti į užsienio valstybę. Pareiškėja pažymi, jog VSAT sprendimas akivaizdžiai įrodo, jog pareiškėjos tvirtinimas, kad ji bus grąžinta į kilmės valstybę nėra tik hipotetinio pobūdžio, toks sprendimas jau yra priimtas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundžia ir prašo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą 1 bei Sprendimą 2, kuriais, atitinkamai, pareiškėjai panaikinamas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi, skundžiamais Sprendimais pareiškėja nėra įpareigojama išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Kaip minėta, įpareigojimas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę pareiškėjai nurodytas VSAT sprendime. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023). Kartu pažymėtina, jog sprendimas, kuriuo užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, vadovaujantis UTPĮ 137, 138 straipsniais, taip pat gali būti skundžiamas teismui ir dėl tokio sprendimo gali būti prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023). Teisėjų kolegija pažymi, VSAT sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos dalykas, pareiškėja VSAT sprendimo neginčija ir neprašo sustabdyti šio sprendimo galiojimo.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos K. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų 2023 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 23S186112 bei 2023 m. spalio 18 d. sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką Nr. 23S186537 vykdymą iki kol šioje byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas – palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.