- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-14
- Bylos Nr.
- e2A-474-883/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00015-2026-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Atsakovas
- R. T.
- Ieškovas
- BUAB „T.“
- Kategorijos
- 2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės BUAB „T.“ ieškinį atsakovui R. T., dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „T.“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. T. 8268,77 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovės atstovė nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2021-07-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-384-856/2021 iškėlė UAB „T.“ bankroto bylą. Laikotarpiu nuo 2014-02-18 iki 2021-03-31 įmonės vadovu buvo R. T.. Įmonei būnant nemokiai įmonės vadovas neinicijavo nemokumo proceso, kas lėmė kreditorinių reikalavimų padidėjimą laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2021-03-31.
2. Atsakovas R. T. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Atsakovas teigė, kad įmonės kreditoriniai reikalavimai nepadidėjo. Tvirtino, kad įmonė buvo parduota 2021-04-07 ir pirkėjas ketino investuoti ir toliau sėkmingai vykdyti įmonės veiklą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2022 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei BUAB „T.“ iš atsakovo R. T. 8268,77 žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 8268,77 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2022-02-17, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo R. T. 186,00 Eur žyminį mokestį valstybei.
4. Teismas nurodė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apygardos teismo 2021-07-23 nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-384-856/2021, kuria teismas iškėlė bankroto bylą, įsiteisėjo. Teismas nustatė, kad UAB „T.“ atsakingi asmenys VĮ Registrų centrui finansinius duomenis paskutinį kartą teikė už 2019 metus. Nustatė, kad nuo 2021-07-01 iki 2021-07-16 UAB „T.“ turėjo 349,51 Eur socialinio draudimo skolą (atidėta suma – 5 250,87 Eur), apdraustųjų neturėjo. Teismas sprendė, kad šie duomenys patvirtino, jog UAB „T.“ ūkinė veikla nebevykdoma, įmonė negeneruoja pajamų, kuriomis galėtų ateityje atsiskaityti su kreditoriais, t. y. bendrovė yra nemoki. Iš UAB „T.“ trumpojo balanso už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2018-12-31 matyti, kad bendrovė turėjo 45 090,00 Eur per vienerius metus mokėtinas sumas ir kitus trumpalaikius įsipareigojimus. Pagal 2018 m. UAB „T.“ pelno (nuostolių) ataskaitą įmonės grynasis pelnas sudarė 7 605 Eur. 2019 m. trumpojo balanso duomenimis, 45 090,00 Eur skolos pakartotinai nurodytos kaip per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. Pagal 2019 m. UAB „T.“ pelno (nuostolių) ataskaitą įmonės grynasis pelnas siekė tik 2820 Eur. Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, akivaizdu, kad įmonės balanse nurodytus trumpalaikius įsipareigojimus sudaro pradelstos sumos, kadangi už trumpalaikius įsipareigojimus UAB „T.“ privalėjo atsiskaityti per vienerius metus nuo balanso sudarymo datos (per vieną įmonės veiklos ciklą), ir UAB „T.“ neturėjo galimybių iš įmonės pelno įvykdyti 2018 m. trumpalaikių įsipareigojimų.
5. Šiaulių apygardos teismo 2021-10-04 nutartimi patvirtinti 46 166,47 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų 5609,03 Eur Sodros, 19711,57 Eur VMI, 2528,62 Eur Swedbank, AB, 13581,52 AB Šiaulių bankas finansiniai reikalavimai. Bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2021-03-31 UAB „T.“ kreditoriniai reikalavimai padidėjo 8268,77 Eur, iš jų: VMI – 750,36 Eur, VSDFV Panevėžio skyriaus –1308,73 Eur, AB Šiaulių bankas – 5493,58 Eur, Swedbank, AB – 716,10 Eur. Nemokumo administratorė kartu su ieškiniu pateikė teismui prieš tai minėtų kreditorių laikotarpio nuo 2020-01-01 iki 2021-03-31 finansinių reikalavimų detalizaciją, kuri patvirtina skolų kreditoriams minėtu laikotarpiu padidėjimą.
6. Teismas nurodė, kad konkretus ieškovei padarytas žalos dydis dėl vadovo laiku neįvykdytos pareigos kreiptis dėl bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo yra apskaičiuojamas vertinant po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo neįvykdymo, atsiradusius naujus kreditorių reikalavimus ir (ar) nuo tos dienos iki bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo dienos padidėjusią kreditorių reikalavimų dalį, jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma lieka nepadengta bankroto (nemokumo) procese. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021-08-20 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1185-1007/2021 R. T. pripažintas kaltu padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą (kreditorių teisių pažeidimas, nemokumo proceso neinicijavimas) ir jam buvo paskirta administracinė nuobauda, kad R. T. teismo posėdžio metu kaltu prisipažino visiškai, be kita ko, nurodęs, jog suvokė, kad įmonė yra nemoki, todėl teismas konstatavo, jog ieškinys pagrįstas ir ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas R. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Ieškovė neteisingai nurodė, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, neinicijavo nemokumo proceso ir tai lėmė kreditorinių reikalavimų padidėjimą (žalą) laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2020-03-31, kai įmonei vadovavo atsakovas. Iš įmonės balansų matosi, kad įsipareigojimai kreditoriams nepadidėjo, kreditorinių reikalavimų padidėjimo nebuvo ir dėl to atsakovas nepadarė ieškovei jokios žalos. Ieškinyje pateikta lentelė apie 8 268,77 Eur žalą yra neįrodyta - nėra duomenų iš ko tos sumos susidaro, be to, nėra nurodyta už ką ir už kokį laikotarpį.
7.2. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovas 2021-04-07 pardavė įmonę A. S.. Šis asmuo, pirkdamas įmonę susipažino su perkamos įmonės finansine padėtimi buvo pasirengęs investuoti į įmonę bei toliau sėkmingai vystyti veiklą. Šiaulių apskrities VMI turėjo galimybę susipažinti su vieša informacija Registrų centre ir neteikti pareiškimo dėl įmonės bankroto. Įmonė buvo parduota 2021-04-07, pardavimas viešai įregistruotas 2021-04-30, o teismas pagal VMI pareiškimą iškėlė įmonei bankroto bylą tik 2021-12-01, nežinant naujam įmonės savininkui. Įmonės balansuose yra nurodyti įsipareigojimai kreditoriams - 45 090,00 Eur, o ieškovės ieškinyje nurodyta, kad įsipareigojimai kreditoriams yra tik 40 557,44 Eur. Tai reiškia, kad ieškovei nepadaryta jokia žala.
7.3. Atsakovas UAB „T.“ direktoriumi buvo iki 2021-03-31. Nuo 2021-03-31 UAB „T.“ direktoriumi buvo paskirtas A. S.. UAB „T.“ bankroto byla iškelta 2021-07-23, tai yra įmonei bankroto byla iškelta esant kitam direktoriui A. S., kuris vadovavo UAB „T.“ nuo 2021-03-31 ir per tą laiką tai yra iki 2021-07-23 neinicijavo įmonei bankroto bylos. Prieš priimdamas sprendimą teismas privalėjo išsiaiškinti aplinkybę, kad bankroto byla iškelta esant kitam direktoriui, patraukdamas A. S. bendraatsakoviu bei nustatyti šio asmens atsakomybę.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė likviduojama UAB „T.“ su reikalavimais nesutiko. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas sekančiais argumentais:
8.1. Laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2021-03-31 susidarę (padidėję) kreditoriniai reikalavimai ir jų dydis pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Ieškovės nemokumo momentas, t.y. 2020-01-01, nustatytas į bylą pateiktais ieškovės balansais, o susidariusių (padidėjusių) kreditorinių reikalavimų dydį patvirtina byloje pateiktos ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų detalizacijos. Pirmosios instancijos teisme vyko žodinis bylos nagrinėjimas, kurio metu teismas aiškinosi ir tyrė faktines aplinkybes dėl padidėjusių kreditorinių reikalavimų dydžio ir susidarymo laikotarpio. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvados buvo padarytos visapusiškai ir objektyviai.
8.2. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas atsakovui kaip buvusiam ieškovės vadovui, už nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą ieškovei, kai ji tapo nemoki. Susidariusi žala, t.y. padidėję ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, apskaičiuoti tik už tą laikotarpį, kai ieškovės direktoriumi buvo atsakovas R. T.. Pirmosios instancijos teismas net neturėjo pagrindo siūlyti ieškovei įtraukti į bylą bendraatsakoviu A. S., kuris nebuvo ieškovės vadovu laikotarpiu, už kurį apskaičiuota ir priteista žala ir nėra atsakingas asmuo už žalą, atsiradusią R.T. vadovavimo laikotarpiu.
8.3. Kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai neturėtų būti priimti, nes neturi ryšio su nagrinėjamos bylos dalyku.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas). Kasacinio teismo praktika, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybę, be kita ko, siejanti su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Pasisakydamas dėl CPK 314 normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/213). Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo rodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį.
11. Su apeliaciniu skundu atsakovas pateikia įrodymus: duomenis apie R. T. atleidimą iš bendrovės direktoriaus pareigų, duomenis apie UAB „T.“ akcininkus ir UAB „T.“ akcijų perleidimo sandorius. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas aptariamus įrodymus būtų prašęs priimti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teismas būtų atsisakęs juos priimti, taip pat akivaizdu, kad atsakovas turėjo visas galimybes šiuos įrodymus gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė priežasčių, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat neformuluoja jokio prašymo šiuos įrodymus priimti, nemotyvuoja ir vėliau atsiradusios būtinybės teikti naujus įrodymus egzistavimo, todėl su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti.
12. Atsakovas R. T. apeliacinės instancijos teismui taip pat teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pakartojo apeliacinio skundo argumentus, papildomai nurodė, kad atsižvelgiant į jam Šiaulių apylinkės teismo 2021-08-20 nutarimu paskirtą baudą, nebėra juridinio pagrindo būti atsakovu šioje byloje.
13. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-290-3330/2022; 2022 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-511-467/2022, ir kt.).
14. Rašytiniais paaiškinimais atsakovas siekia papildomai pagrįsti savo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, taip pat nurodo naują argumentą, kad jis nėra tinkamas atsakovas byloje. Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).
Dėl bendraatsakovio įtraukimo į bylą
15. Apelianto teigimu, į bylą bendraatsakoviu turėjo būti traukiamas ir A. S., nes būtent jis nuo 2021-03-31 buvo UAB „T.“ vadovu ir nuo 2021-03-31 iki 2021-07-23 neinicijavo įmonei bankroto bylos.
16. Vadovaujantis dispozityvumo principu, ieškovas turi teisę pasirinkti atsakovą, t. y. asmenį, kuriam jis reiškia tam tikrus civilinius teisinius reikalavimus (CPK 13 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Ši ieškovo besąlyginė procesinė teisė negali būti paneigta net ir tuo atveju, kai reikalavimai yra reiškiami ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti (CPK 45 straipsnis). Šią išvadą patvirtina nuostata, kad bet kuriuo atveju net netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2006; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2011; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014). Kadangi tokia besąlyginė teisė kam reikšti ieškinio reikalavimus priklauso tik ieškovui, byloje nesant duomenų, kad ieškovas teikė prašymą įtraukti atsakovu A. S., teismas savo iniciatyva neturėjo pagrindo traukti į bylą atsakovu šio asmens ir tai nepažeidė apelianto kaip atsakovo teisių ir teisėtų interesų. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ieškovės reikalavimų pagrįstumas būtent jos pasirinkto atsakovo, t.y. apelianto, atžvilgiu.
Dėl juridinio asmens vadovo pareigos atlyginti žalą
17. Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl ieškovės kreditorinių reikalavimų padidėjimo, todėl nepagrįstai padarė išvadą dėl kreditorinių reikalavimų padidėjimo ir to pasekoje, dėl turtinės žalos dydžio. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad laikotarpiu 2020-01-01 iki 2021-03-31 UAB „T.“ buvo nemoki ir atsakovas turėjo pareigą savo valdymo laikotarpiu inicijuoti nemokumo procesą, tačiau nesutinka, kad dėl nemokumo proceso neinicijavimo buvo padaryta reikalaujama žala. Atsakovo nuomone, žalos nebuvimą įrodo įmonės balansai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.
18. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu nustatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
19. Nemokumo administratorius, prašydamas priteisti iš atsakovo, kaip buvusio vadovo, žalos, kuri atsirado dėl neįvykdžius įstatyme įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimą, turi pareigą įrodyti žalą, kuri susidarė dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo, jos dydį, priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).
20. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė savo bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
21. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „T.“ atsakingi asmenys VĮ Registrų centras finansinius duomenis paskutinį kartą teikė už 2019 metus. Už 2020 metus finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami. Iš 2018 ir 2019 metų balansų matyti, kad įmonės kreditorinių įsipareigojimų dydis (45090,00 Eur) nekito, t.y. kreditoriniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Iš pateiktų balansų duomenų matyti, kad įmonės turto vertė ir grynasis pelnas pelno (nuostolių ataskaitoje) sumažėjo. Nors apeliantas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad ieškovė ieškinyje nurodo netgi mažesnius nei balansuose deklaruotus kreditorinius įsipareigojimus, tačiau iš ieškinio matyti, kad pagal patvirtiną UAB „T.“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą pirmos eilės kreditorių reikalavimus sudaro 5609,03 Eur, o antros eilės kreditorių reikalavimus sudaro 40557,44 Eur, iš viso 46166,47 Eur, t.y. didesnius kreditorinius reikalavimus nei nurodyti 2018 ir 2019 metų balansuose.
23. Ieškovė byloje pateikė duomenis, kad laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2021-03-31 susidarė 8268,77 Eur dydžio kreditorinių reikalavimų dalis, t.y. šia lėšų suma padidėjo kreditoriniai reikalavimai. Šiuo laikotarpiu įmonei vadovavo būtent atsakovas R. T.. Atmestini apelianto argumentai, kad reikalaujama žala nėra aiški. Ieškovė reikalavimą grindžia suma, kuria padidėjo kreditoriniai reikalavimai nuo 2020-01-01 iki 2021-03-31. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktos kreditorinio reikalavimo detalizacijos (30-31 b. l.) matyti, kad šio kreditoriaus 750,36 Eur reikalavimas paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2020-01-01 iki 2021-02-28. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pažymoje (33-34 b. l.) taip pat pateikti skaičiavimai apie padidėjusį kreditorinį reikalavimą už laikotarpį nuo 2020-01-01 iki 2021-04-01. AB Šiaulių bankas (35-36 b. l.) kreditorinis reikalavimas nurodytu laikotarpiu susidarė iš pardavimo nuostolio (2018 m. UAB „T.“ buvo įgijusi du sunkvežimius 2018 m. pagal lizingo sutartis su AB Šiaulių bankas, tačiau nevykdant sutartinių įsipareigojimų 2020 m. šie sunkvežimiai buvo parduoti, tačiau nebuvo padengta visa paskolos suma), taip pat iš palūkanų ir delspinigių. Į AB Swedbank 716,10 Eur reikalavimą įtraukti delspinigiai, palūkanų suma ir delspinigių suma už palūkanas. Ieškovės atstovė teikė detalius paaiškinimus dėl reikalavimo bylos nagrinėjimo metu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai su reikalavimo detalizacija, todėl atmestini apelianto argumentai, kad ieškovo reikalavimas nėra aiškus. Nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad žalą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai turėtų atlyginti A. S., nes ieškovės reikalavimas dėl šio kreditoriaus yra reiškiamas už laikotarpį, kuomet būtent atsakovas buvo UAB „T.“ direktoriumi ir kai tuo laikotarpiu atsakovui buvo kilusi pareiga inicijuoti nemokumo bylą. Tai, kad atsakovas tikėjosi, kad įmonės veiklą pavyks atkurti, nepaneigia jo pareigos laiku rūpestingai vertinti įmonės būklę ir laiku inicijuoti nemokumo procesą.
Dėl paskirtos baudos administracinio teisės nusižengimo byloje
24. Apelianto teigimu, jam esant nubaustam administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A6-1185-1007/2021 pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, nepagrįstai reikalaujama atlyginti žalą šioje byloje.
25. Iš bylos duomenų matyti, kad minėtoje administracinio nusižengimo byloje R. T. skirta 1400,00 Eur dydžio bauda už tai, kad R. T., būdamas UAB „T.“ vadovu, žinodamas, kad įmonė yra nemoki, neinicijavo nemokumo proceso. Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų. Tuo tarpu civilinės atsakomybės tikslas - kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado, tad nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad apeliantui buvo skirta administracinė nuobauda, neeliminuoja atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, kuri susidarė dėl jo veiksmų neinicijuojant nemokumo proceso.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
26. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas.
27. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Netenkinus apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgyja ieškovė, tačiau ji iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių neskirstomos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.