- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-16
- Bylos Nr.
- e2A-2822-643/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07606-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Alvydas Barkauskas, Margarita Stambrauskaitė
- Ieškovas
- L. T.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Veho Lietuva“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto ieškovo L. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo L. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Veho Lietuva“ dėl darbo ginčo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. L. T. (toliau – ieškovas, darbuotojas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, o ieškinio reikalavimus dar kartą sukonkretino 2021 m. birželio 15 d. teismo posėdžio metu, galutinius savo reikalavimus nurodė 2021 m. rugpjūčio 9 d. teismo posėdžio metu – palaikė savo pirminius ieškinio reikalavimus uždarajai akcinei bendrovei „Veho Lietuva“ (toliau – atsakovė, darbdavė, įmonė), nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2021 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. DGKS-776 darbo byloje Nr. APS-131-27414 (toliau – sprendimas) ir prašydamas priteisti jam iš atsakovės: 1) kompensaciją už įsipareigojimo nekonkuruoti vykdymą už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d. (28 mėnesius), skaičiuojant 40 procentų nuo jo vidutinio darbo užmokesčio kas mėnesį – 138 272,144 Eur ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį); 2) 3 920 Eur įsiskolinimą ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį) už 2020 m. gruodžio mėnesį; 3) 6 361,94 Eur įsiskolinimą ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį) už 2021 m. sausio mėnesį; 4) 8 300,56 Eur įsiskolinimą ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį) už 2021 m. vasario mėnesį; 5) įpareigoti atsakovę išmokėti jam tantjemas/kompensaciją už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais – 24 459 Eur, 6) priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas paaiškino, kad 2002 m. balandžio 25 d. sudarė darbo sutartį Nr. 12 su atsakove (tuometinis atsakovės pavadinimas buvo uždaroji akcinė bendrovė „Silberauto“) serviso plėtros vadovo pareigoms. 2005 m. spalio 3 d. jis buvo paskirtas dirbti plėtros ir aptarnavimo skyriaus vadovo pareigose. 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutartis buvo papildyta nauja papildoma darbo sąlyga – jam buvo nustatytos nekonkuravimo sąlygos: 1) darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir pasibaigus darbo sutarčiai 2 metus jis nevykdys darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės ar gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavės vykdoma veikla, 2) pasibaigus darbo sutarčiai už 2 metų nekonkuravimo laikotarpį jam bus mokama 50 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija.
3. Nurodė, kad nuo 2020 m. vasario 1 d. buvo atšauktas ilgalaikis įmonės vadovas, laikinu įmonės vadovu buvo paskirtas D. S.. Paskyrus naują vadovą jis jautė spaudimą ir nuolatinę įtampą dėl savo darbo vietos, o kovo pabaigoje gavo žodinį pasiūlymą išeiti iš darbo. 2020 m. vasaros pradžioje nauju įmonės vadovu buvo paskirtas D. S., su kuriuo vyko intensyvūs pokalbiai dėl tolimesnės veiklos, buvo planuojami darbai, todėl manė, jog visi nesutarimai su ankstesniu vadovu baigėsi, tačiau 2020 m. rugpjūtį apelianto pareigybės nebeliko. 2020 m. spalio 5 d. pokalbio su direktoriumi D. S. metu buvo trumpai pristatyta nauja, išskirtinai jam skirta darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka, aiškiai matėsi darbo užmokesčio sumažinimas. Jam nesutikus, 2020 m. spalio 7 d. gavo žodinį pasiūlymą išeiti iš darbo, kurį iš esmės priėmė, tačiau paprašė aiškiai nurodyti atleidimo pagrindą, t. y. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnį ir išmokėti visas priklausančias išeitines sumas, įskaitant nesumokėtas sumas pagal nekonkuravimo susitarimą bei už darbo rezultatus pagal senąją tvarką. Direktorius patikino, kad bus pilnai atsiskaityta, tą patvirtina ir tai, kad 2020 m. spalio 26 d. buvo atšauktas 2020 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 20/P-10A-50 ir paliktas galioti 2019 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. 19/P-020-50, kuris nustatė priedo prie darbo sutartyje nustatyto atlyginimo skaičiavimo tvarką, tačiau iš tolesnių atsakovės personalo skyriaus vadovės M. V. veiksmų suprato, kad įmonė jokio pasiūlymo dėl darbo santykių nutraukimo neteiks, nes atsisakė išmokėti jam priklausančias išeitines ir kitas išmokas bei nutraukti darbo sutartį taikant DK 57 straipsnį.
4. 2020 m. lapkričio 30 d. direktorius pristatė nuo 2021 metų planuojamą naują įmonės valdymo struktūrą, kurioje jo pareigybės nebelieka, taip pat informavo, kad keičiama įmonės valdybos sudėtis, kurioje jo taip pat nebelieka. Atsižvelgiant į tai, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. 2020 m. gruodžio 30 d. gavo pranešimą, kuriame atsakovė nurodė, jog jo atžvilgiu atsisako įpareigojimo nekonkuruoti po darbo santykių ir po darbo sutarties pasibaigimo nebebus taikoma nekonkuravimo sąlyga ir nebus mokama kompensacija. Tokie atsakovės veiksmai parodo, kad susitarimas dėl nekonkuravimo buvo, tačiau jo nebuvo laikomasi. 2021 m. kovo 1 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie atleidimą iš darbo, o 2021 m. kovo 5 d. buvo pasiūlyta užimti kitas laisvas pareigas įmonėje, iš principo tik vieną – pardavimų vadybininko, nes kitos yra kituose miestuose ir keičiančios beveik visas darbo sąlygas.
5. Teigė, kad atsakovė ne tik neišmokėjo kompensacijos už nekonkuravimą, tačiau neišmokėjo ir darbo užmokesčio dalies už 2020 m. gruodžio mėnesį, 2021 m. sausio ir vasario mėnesius, nenurodant tokio nemokėjimo priežasčių. Pažymėjo, kad jis taip pat iki 2020 m. gruodžio mėnesio pabaigos ėjo valdybos nario pareigas, tačiau už šias papildomas pareigas, eitas 2020 metais, darbdavė neatsiskaitė ir atšaukdama iš valdybos narių.
6. Nurodė, kad jam įpareigojimas dėl nekonkuravimo buvo nustatytas darbo sutartyje, kur aiškiai apibrėžtas galiojimas – darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir jai pasibaigus dar 2 metus, ir nors nėra konkrečiai nurodyta kompensacija už nekonkuravimo pareigos vykdymą darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau atsižvelgiant į įstatymines nuostatas bei kasacinio teismo suformuotą praktiką, kad papildoma darbdavės nustatyta sąlyga visada yra atlygintina, o minimalus kompensacijos dydis nustatytas DK 38 straipsnio 3 dalyje, tai jam nuo 2018 m. lapkričio 1 d. turėjo būti mokama ne mažiau kaip 40 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija, todėl darbdavės pareiga mokėti nurodyto dydžio kompensaciją kyla iš įstatymo ir tai nelemia nekonkuravimo susitarimo (darbuotojo pareigos nekonkuruoti) negaliojimo. Neaiškios darbo sutarties sąlygos turi būti vertinamos darbuotojo naudai, todėl lūkestis į kompensaciją už įsipareigojimą nekonkuruoti privalo būti atlygintas.
7. Reikšminga aplinkybė yra atsakovės 2020 m. gruodžio 30 d. pranešimas jam, kuriame nurodoma, jog jis darbo sutarties pagrindu darbdavės naudai ir interesais prisiėmė pareigą nekonkuruoti po darbo sutarties pasibaigimo, tačiau analizuojant pačias darbo sutartyje nustatytas nekonkuravimo sąlygas akivaizdu, jog jis prisiėmė pareigas ne tik po darbo sutarties nutraukimo, bet ir jos galiojimo laikotarpiu, ką atsakovė sąmoningai nutyli. Kita svarbi aplinkybė, kurią nurodo atsakovė, kad darbdavė atsisako įpareigojimo nekonkuruoti po darbo santykių ir po darbo sutarties pasibaigimo jam nebus taikoma nekonkuravimo sąlyga bei nebus mokama kompensacija, taigi atsakovė atsisako įpareigojimo dėl nekonkuravimo sąlygų taikymo tik po darbo santykių pabaigos, kas reiškia, jog atsakovė iš esmės pripažįsta nekonkuravimo įpareigojimo galiojimą nepasibaigus darbo santykiams.
8. Nurodė, kad už 2020 metų gruodį yra susidariusi 3 920 Eur nepriemoka, už 2021 m. sausį – 6 361,94 Eur nepriemoka, už 2021 m. vasarį – 8 300,56 Eur nepriemoka, be to, už 2019 metus buvo priskaičiuota ir išmokėta (kaip tantjemos ir kompensacija už valdybos nario pareigas) – 24 459 Eur, o už 2020 metus nėra pateikta nei skaičiavimų, nei nurodyta, kada ta suma bus išmokėta. Papildomai nurodė, kad 2020 m. gruodžio mėn. buvo apskaitytas ne pilna apimtimi, nes daug užsakymų persikėlė į 2021 m. sausio, vasario mėn., tik 2021 m. sausio mėn. atsirado galimybė suvedinėti sąskaitas už 2020 m. gruodžio mėn., todėl jis gavo mažesnį priedą. Pavedime jam nebuvo nurodyta, kad jam išmokama priemoka už 2020 m. gruodžio mėn., prašo 50 proc. jau išmokėto priedo.
9. Pažymėjo ir tai, kad 2020 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas įsakymas dėl jo darbo užmokesčio tvarkos pakeitimo, tačiau susitarimas dėl priedo prie atlyginimo mokėjimo yra dvišalis susitarimas ir nėra atšaukiamas/pakeičiamas vienašališkai, jis su tokia nauja tvarka nesutiko, jo nuomone, turi būti ginama darbuotojo teisė gauti istoriškai susiklosčiusią kintamo kaip priedo mokamo atlyginimo dalį, o ne darbdavės teisė nepaaiškinus jokių motyvų, kriterijų savavališkai sumažinti ilgą laiką nuolat, sistemingai mokamą kintamą atlyginimo dalį. Naujas įsakymas dėl darbo užmokesčio buvo bandomas taikyti atgaline data, jis su juo nesutiko, nes taip jam keliais kartais sumažėjo priedas. Apie naują apmokėjimo tvarką su juo diskutuota nebuvo, tik buvo kalbos, kad keisis apmokėjimo tvarka.
10. Dėl tantjemų išmokėjimo paaiškino, kad buvo nusistovėjusi tvarka, kad baigiant metus už darbą valdyboje po balanso pateikimo buvo išmokamos kasmetinės tantjemos, rašytinės sutarties dėl to nebuvo. Jis iš valdybos narių atšauktas 2020 m. gruodžio 31 d. Tantjemas gaudavo kasmet 10 metų iš eilės, paskutiniuosius 3 metus jos buvo labai panašaus dydžio, akcininkai ar stebėtojų taryba skirdavo tantjemas, būdavo priimamas sprendimas, jam nėra žinoma, ar jau įvyko akcininkų susirinkimas už 2020 m.
Atsiliepimas
11. Atsakovė UAB „Veho Lietuva“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė palikti ieškovo ieškinio reikalavimus dėl kompensacijos už įsipareigojimų nekonkuruoti vykdymą už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d., 0,07 proc. delspinigių, įsiskolinimo už 2020 m. gruodžio mėn. ir 0,07 proc. delspinigių, įsiskolinimo už 2021 m. sausio mėn. ir 0,07 proc. delspinigių, įsiskolinimo už 2021 m. vasario mėn. ir 0,07 proc. delspinigių, tantjemų, kompensacijų už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais nenagrinėtais, nesilaikius išankstinės ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos Darbo ginčų komisijoje ir nesumokėjus žyminio mokesčio už civilinį reikalavimą, taip pat atsakovė prašė ieškinį atmesti bei priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
12. Atsakovė paaiškino, kad 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutartis su ieškovu buvo papildyta, nustatant, kad darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir pasibaigus darbo sutarčiai 2 metus ieškovas nevykdys darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės ar gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavės vykdoma veikla, taip pat, kad pasibaigus darbo sutarčiai už 2 metų nekonkuravimo laikotarpį ieškovui bus mokama 50 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Pažymėjo, kad šį 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutarties pakeitimą pasirašė tuometinis įmonės vadovas R. S., kuris yra su darbuotoju susijęs artimais šeimyniniais (giminystės) ryšiais, šis asmuo įmonės vadovu buvo iki 2020 m. sausio 31 d. Analogiškos normos dėl nekonkuravimo buvo numatytos ir šio asmens (R. S.) darbo sutartyje.
13. Nurodo, kad nekonkuravimo kompensacija darbo santykių metu nebuvo sulygta ir nebuvo mokama jokiems įmonės darbuotojams, įmonė nereikalavo iš ieškovo laikytis nekonkuravimo įsipareigojimų darbo santykių metu. Paaiškino, kad 2019 m. sausio 1 d. darbo sutartimi pakeistas darbuotojo darbo užmokestis, numatant mokėti 3 140 Eur fiksuotą mėnesinę algą ir priedą, kurio dydį savo įsakymu nustato darbdavė. Darbo santykių metu ieškovui buvo mokami priedai pagal 2010 m., 2011 m., 2015 m., 2016 m., 2019 m., 2020 m. darbdavės įsakymus. 2019 m. sausio 23 d. darbdavė įsakymu Nr. 19/P-020-50 nustatė priedo prie algos skyrimo tvarką, įtvirtinančią, jog priedą sudarys dvi dalys (pirma dalis – 0,65 proc. nuo dalių ir perparduotų paslaugų apyvartos uždarosios akcinės bendrovės „Silberauto“ servisų tinkle per ataskaitinį mėnesį, antra dalis – 0,65 proc. pajamų už parduotas paslaugas uždarosios akcinės bendrovės „Silberauto“ servisų tinkle per ataskaitinį mėnesį). Pagrindas išmokėti priedą yra skyriaus vadovo tarnybinis pranešimas pagal buhalterijos pateiktas ataskaitas, suderintas tarnybinis pranešimas tvirtinamas vadovo įsakymu.
14. 2019–2020 m. ieškovas gavo priedus pagal 2019 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 19/P-020-50, 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 20/P-262 ieškovas buvo informuotas, kad 2019 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. 19/P-020-50 pripažįstamas netekusiu galios, nuo 2021 m. sausio 1 d. nustatoma žemiau nurodyta priedo prie mėnesinio darbo užmokesčio skyrimo tvarka: darbuotojui kiekvieną mėnesį priedas prie mėnesinio darbo užmokesčio apskaičiuojamas remiantis darbuotojo pozicijai keliamais verslo rodikliais – įmonės parduotos serviso valandos, įmonės atsarginių detalių pajamos, įmonės serviso ir atsarginių detalių pelno planas; kintamojo mėnesinio atlygio dydis pasiekus 100 proc. keliamų tikslų yra 3 740 Eur, kintamo ketvirtinio atlygio dydis pasiekus 100 proc. keliamų tikslų yra 2 464 Eur, darbuotojui keliami konkretūs tikslai naujam metų ketvirčiui yra pateikiami prieš prasidedant naujam metų ketvirčiui atskiru dokumentu, darbuotojui kiekvieną mėnesį priedas prie darbo užmokesčio skiriamas direktoriaus įsakymu. Nurodė, kad 2020 m. gruodžio 30 d. ieškovui buvo pateikti 2021 m. pirmojo ketvirčio tikslai – rodikliai; 2020 m. gruodžio 30 d. įmonė ieškovui pateikė pranešimą apie nekonkuravimo netaikymą.
15. Atsakovė pastebėjo tai, kad ieškovas Darbo ginčų komisijai teikdamas prašymą, taip pat Darbo ginčų komisijos posėdžių metu, byloje nereiškė reikalavimų dėl nepriemokos už 2020 m. gruodžio mėn. – 2021 m. vasario mėn., nekonkuravimo kompensacijos už 2021 m. vasario mėn., todėl šie ieškovo ieškinio reikalavimai turėtų būti palikti nenagrinėtais, nesilaikius išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Ieškovo reikalavimai priteisti nekonkuravimo kompensaciją yra nepagrįsti, kadangi 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutarties pakeitimų dalis dėl nekonkuravimo darbo santykių metu nėra darbuotojui taikoma, nes: 1) minėta susitarimo dalis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir nepasiekia šalių interesų pusiausvyros (nustatyta 0 proc. nekonkuravimo kompensacija darbo santykių metu, pagal DK 38 straipsnio 3 dalį imperatyviai privaloma ne mažesnė kaip 40 proc. nekonkuravimo kompensacija), 2) nuo pat susitarimo sudarymo 2018 m. lapkričio 1 d. darbuotojui nebuvo mokėta nekonkuravimo kompensacija, nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o jo nemokėjimas lemia jo negaliojimą, 3) nei dėl nekonkuravimo netaikymo, nei dėl kompensacijos nemokėjimo, ieškovas pretenzijų neturėjo ir nereiškė daugiau kaip 2 metus, abiem šalims buvo suprantama, kad nekonkuravimas darbo santykių galiojimo metu negalioja ir nėra taikomas darbuotojui. Pažymėjo, kad iš ieškovo niekada nebuvo reikalaujama laikytis nekonkuravimo.
16. Nurodė, kad sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdavei nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia teisinių padarinių, nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o jo nemokėjimas lemia jo negaliojimą. Pripažinus susitarimą dėl nekonkuravimo netaikomu/negaliojančiu, kaip prieštaraujančiu imperatyvioms teisės normoms, nėra teisinio pagrindo išieškoti nekonkuravimo kompensaciją.
17. 2020 m. gruodžio 30 d. pranešime apskritai nėra nurodoma į nekonkuravimą darbo santykių metu. Kompensacija už nekonkuravimą nebuvo mokama ir kitiems įmonės darbuotojams. Pabrėžė, kad darbo santykiams pasibaigus, įmonė nereikalauja iš darbuotojo laikytis nekonkuravimo, o darbuotojas neturi pareigos laikytis nekonkuravimo.
18. Dėl ieškovo reikalavimų priteisti įsiskolinimą už 2020 m. gruodžio – 2021 m. vasario mėnesius, atsakovė paaiškino, kad ji darbuotojui tinkamai ir laiku mokėjo darbo užmokestį, sulygtą darbo sutartimi, įskaitant, bet neapsiribojant, ir už laikotarpį 2020 m. gruodžio – 2021 m. vasario mėnesiais, pats darbuotojas savo prašyme Darbo ginčų komisijoje patvirtino, kad įmonė su juo atsiskaitė tinkamai ir laiku, reikalavimų dėl kitų sumų (nesusijusių su nekonkuravimo kompensacija) nereiškė. Darbo sutartimi sulygta, kad darbuotojui bus mokamas fiksuotas mėnesinis darbo užmokestis ir priedai, nustatomi darbdavės įsakymu, vadinasi, darbo sutartyje nėra nurodoma konkreti tvarka ar įsakymas, pagal kurį įmonė turi pareigą mokėti priedus. Šalys aiškiai susitarė, kad priedai nustatomi darbdavės įsakymu, todėl darbdavė turi teisę nustatyti ar pakeisti priedų tvarką savo iniciatyva ir diskrecija priimtu įsakymu ir tai atitinka darbo sutartyje nustatytą darbo užmokesčio sąlygą ir tarp šalių susiklosčiusią praktiką, kai priedai buvo nustatyti/keičiami darbdavės priimtais 2010 m., 2011 m., 2015 m., 2016 m., 2019 m., 2020 m. įsakymais.
19. Atsižvelgiant į 2020 m. gruodžio mėn. įmonėje patirtą kibernetinę ataką, 2020 m. gruodžio mėn. vyko įmonės vadovaujančių darbuotojų nuotoliniai („Zoom“ programos pagalba) susirinkimai, kuriuose dalyvavo ir pats ieškovas, šių susirinkimų metu nuspręsta, pritariant ir pačiam darbuotojui, priimti 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 20/P-264, kurio pirmu punktu nuspręsta mokėti 50 proc. vidutinės kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiuotos pagal paskutinių 11 mėn. nustatytos kintamosios dalies vidurkį įsakyme nurodytiems darbuotojams, antru punktu sustabdytas įsakymų dėl kintamosios dalies galiojimas, trečiu punktu nustatyta, kad atstačius reikalingus duomenis (po įvykusios kibernetinės atakos), jeigu būtų apskaičiuota didesnė kintamojo darbo užmokesčio dalis, likusią neišmokėtą, išmokėti su sausio–vasario mėn. darbo užmokesčiu. Darbuotojas nenurodė, kodėl šis įsakymas, ypač atsižvelgiant į išimtines aplinkybes, yra neteisėtas, be to, 2020 m. gruodžio mėn. duomenys priedui apskaičiuoti buvo atstatyti, pagal 2019 m. sausio 23 d. įsakymą apskaičiuotas priedas už 2020 m. gruodžio mėn. ir likusi neišmokėta dalis papildomai primokėta ieškovui.
Šalies argumentai
20. Ieškovas taip pat teigė, jog jam priedai už 2021 m. sausio–vasario mėn. turėtų būti mokamai pagal 2019 m. sausio 23 d. darbdavės įsakymu nustatytą (seną) tvarką, tačiau nenurodė jokių argumentų ir/ar motyvų, kodėl, jo nuomone, neturi būti taikoma 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtinta priedų nustatymo tvarka, o turėtų būti taikoma ankstesnė, patvirtinta 2019 m. sausio 23 d. įsakymu. Be to, 2020 m. gruodžio mėn. visiems įmonės aukščiausio lygio vadovaujantiems darbuotojams, tarp jų ir ieškovui, buvo nustatyta nauja priedų tvarka, todėl ieškovo argumentai, kad tokia tvarka, kaip nustatyta jam 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu, yra siekis išimtinai jam sumažinti darbo užmokestį, nepagrįsti, be to, priedas nėra mažinamas, bet nustatyti rodikliai, kuriuos pasiekus išmokamas atitinkamas priedas. 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu nėra keičiama darbo sutartis, joje nustatyta darbo apmokėjimo sąlyga, kadangi darbo sutartyje nustatyta, kad bus mokamas fiksuotas mėnesinis darbo užmokestis ir priedai, nustatomi darbdavės įsakymu, kas ir buvo nagrinėjamu atveju padaryta. Dar daugiau, darbuotojas neginčija ir neprašo pripažinti negaliojančiu 2020 m. gruodžio 30 įsakymo dėl priedų nustatymo tvarkos, tačiau reikalauja vadovautis senąja (patvirtinta 2021 m. sausio 23 d. įsakymu ir nuo 2021 m. sausio 1 d. negaliojančia) tvarka.
21. Dėl ieškovo reikalavimo priteisti tantjemas/kompensacijas už valdybos nario funkcijų vykdymą, atsakovė paaiškino, kad ieškovas ir įmonė nėra sudarę susitarimo dėl tantjemų/kompensacijų už valdybos nario funkcijų vykdymą mokėjimo. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 59 straipsnio 2 dalies 12 punktas, 7, 8 dalys įtvirtina imperatyvias taisykles, kada įmonės eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas gali (tačiau neprivalo) skirti tantjemas valdybos nariams. Eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas dar nėra patvirtinęs metinių finansinių ataskaitų rinkinio už 2020 finansinius metus, nėra paskirstęs paskirstytinojo įmonės pelno (nuostolių) už 2020 finansinius metus, tad ir tantjemų (ne)skyrimo valdybos nariams už 2020 m. dar nesprendė, be to, mokėti avansu tantjemas draudžiama, o aplinkybė, kad eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas savo nuožiūra ir diskrecija skyrė ieškovui 23 000 Eur tantjemų už 2019 m., neįpareigoja eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo skirti ieškovui tantjemas už 2020 m., ar tantjemas skirti analogiško dydžio, kaip skirta už 2019 m.
22. Papildomai paaiškino, kad nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. palaipsniui įmonės vadovams pradėta keisti darbo užmokesčio skaičiavimo sistema, o 2021 m. sausį jau tai buvo daroma visiems, tame tarpe ir ieškovui, apie tai ieškovas buvo informuotas 2020 m. gruodžio 30 d. elektroniniu laišku. Po kibernetinės atakos už 2020 m. gruodžio mėn. galutinai su ieškovu atsiskaityta 2021 m. vasario ir balandžio mėn., apmokėjimas skaičiuotas nepriklausomai nuo to, kada išrašyta sąskaita faktūra, o įvertinta tai, kas buvo atlikta tą mėnesį, taigi, su ieškovu tinkamai atsiskaityta už 2020 m. gruodžio mėn., už 2021 m. sausio ir vasario mėn. Jokiems darbuotojams darbo santykių metu nebuvo ir nėra mokama kompensacija už nekonkuravimą. Pabrėžė, kad valdybos nario pareigos vykdomos neatlygintinai, o visuotinis akcininkų susirinkimas dėl 2020 m. dar neįvyko, nes po kibernetinės atakos prireikė laiko auditavimo procesui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
23. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu nusprendė ieškovo L. T. ieškinį atmesti, priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Veho Lietuva“ (į. k. 111748996) iš ieškovo L. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4 534,41 Eur bylinėjimosi išlaidas.
24. Teismas sprendime, pasisakydamas dėl nekonkuravimo išmokos priteisimo nurodė, kad šalys 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutartį papildė nauja papildoma darbo sąlyga. Teismas vadovavosi DK 38 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad nors susitarime dėl nekonkuravimo šio susitarimo galiojimo terminas nurodytas tiek darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek 2 metus po darbo sutarties nutraukimo, tačiau jame apibrėžtas tik nekonkuravimo kompensacijos darbuotojui dydis po darbo sutarties nutraukimo. Ginčo tarp šalių nekilo, jog darbuotojui nuo susitarimo sudarymo 2018 m. lapkričio 1 d. nė karto kompensacija už nekonkuravimą išmokėta nebuvo ir jis dėl to darbdavei nė karto pretenzijų nereiškė. Darbdavė nereikalavo darbuotojo laikytis nekonkuravimo, tuo tarpu pagal kasacinio teismo išaiškinimus nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o jo nemokėjimas lemia jo negaliojimą. Apibendrindamas teismas nurodo, kad 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutarties pakeitimų dalis dėl nekonkuravimo darbo santykių metu ieškovui nėra taikoma, o darbdavės 2020 m. gruodžio 30 d. pranešimu darbuotojas informuotas, kad darbdavė jo atžvilgiu atsisako įpareigojimo nekonkuruoti po darbo santykių, jokios informacijos apie nekonkuravimą darbo santykių metu šiame pranešime darbdavė neteikė pagrįstai, nes tokia sąlyga darbo santykių metu yra netaikoma/negaliojanti, nes kompensacija mokėti nebuvo pradėta.
25. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės 3 920 Eur įsiskolinimą ir netesybas už 2020 m. gruodžio mėnesį, teismas nurodė, kad nuotoliniame įmonės vadovų susirinkime dėl priedų mokėjimo už 2020 m. gruodžio mėn., esant prarastiems duomenims dėl kibernetinės atakos, dalyvavo ir pats ieškovas. Duomenų, kad jis prieštaravo susirinkimo metu priimtam sprendimui, nėra. Ieškovo atžvilgiu pastarasis sprendimas ir buvo įgyvendintas, jam buvo išmokėta 50 proc. vidutinės kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiuotos pagal paskutinių vienuolikos mėn. nustatytos kintamosios dalies vidurkį, o trūkstama priedo suma už 2020 m. gruodžio mėn. palaipsniui atkuriant duomenis buvo išmokėta per du kartus – 2021 m. vasario mėn. ir 2021 m. balandžio mėn. Teismas taip pat pažymėjo, kad priedas atkūrus duomenis už 2020 m. gruodžio mėn. buvo skaičiuojamas ne pagal išrašytų sąskaitų faktūrų datas, o pagal suteiktų paslaugų datas, todėl atsakovė neturi pareigos išmokėti ieškovui dar 50 proc. priedo, t. y. 3 920 Eur, kaip to prašo ieškovas, kadangi pagal bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, jog su darbuotoju už 2020 m. gruodžio mėn. būtų netinkamai atsiskaityta, o vėlavimas atsiskaityti vyko dėl išskirtinių nei nuo vienos šalies nepriklausiusių priežasčių.
26. Nagrinėdamas reikalavimą priteisti 6 361,94 Eur įsiskolinimą ir netesybas už 2021 m. sausio mėnesį bei 8 300,56 Eur įsiskolinimą ir netesybas už 2021 m. vasario mėnesį, teismas pažymėjo, kad pagal darbo sutarties nuostatas, priedą darbuotojui nustato darbdavė, šalys nebuvo sudariusios susitarimo, kad priedas darbuotojui bus skaičiuojamas pagal konkrečią tvarką, vadinasi, būtent darbdavė sprendė priedo skaičiavimo tvarką, tai buvo ne kartą daryta ieškovo darbo santykių įmonėje metu iki ginčo laikotarpio. Taigi, darbuotojas nepagrįstai teigia, kad už 2021 m. sausio ir vasario mėn. priedas jam turėjo būti skaičiuojamas pagal senąją tvarką (pagal 2019 m. sausio 23 d. įsakymą), o ne pagal naująją tvarką, taikomą įmonėje nuo 2021 m. sausio 1 d. (pagal 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymą), su kuriuo darbuotojas buvo supažindintas 2020 m. gruodžio 30 d. elektroniniu paštu. Teismas sprendime konstatavo, kad darbuotojo sutikimas su darbdavės nustatyta nauja priedo skaičiavimo tvarka reikalingas nebuvo, jis su tokia tvarka buvo supažindintas iki pradedant ją įgyvendinti, todėl darbuotojo teiginys, kad tokia tvarka jam taikyta atgaline data, nepagrįstas, be to, tokia tvarka taikyta visiems įmonės darbuotojams. Taip pat nenustatyta, kad priedas būtų mažinamas, kadangi nustatyti rodikliai, kuriuos pasiekus darbuotojas gauna atitinkamą priedą.
27. Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo išmokėti 24 459 Eur tantjemas/kompensaciją už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais, t. y. tokio dydžio sumą, kokia jam buvo sumokėta už valdybos nario funkcijų vykdymą 2019 metais, teismas nurodė, kad jokio susitarimo dėl tantjemų/kompensacijos už valdybos nario funkcijų vykdymą mokėjimo tarp šalių sudaryta nebuvo, tuo tarpu joks teisės aktas neįpareigoja įmonės mokėti valdybos nariui tantjemas/kompensaciją už valdybos nario funkcijų vykdymą. Bylos nagrinėjimo momentu visuotinis akcininkų susirinkimas dėl 2020 finansinių metų dar nėra įvykęs, todėl dar nėra spręstas klausimas dėl tantjemų skyrimo ir jų dydžio ar iš viso jų neskyrimo valdybos nariams už 2020 metus, o jas mokėti avansu įstatymas draudžia, todėl toks reikalavimas nepagrįstas.
28. Savo ruožtu teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių įrodymų nenustatyta, kad ieškovo atžvilgiu naudotas psichologinis smurtas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju siekiama proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, todėl nebūtų tikslinga, jei dalis ginčo būtų nagrinėjama Darbo ginčų komisijoje, kai dėl esminių klausimų, kilusių darbuotojui, į Darbo ginčų komisiją jau buvo kreiptasi, tuo labiau, kad reikalavimas dėl tantjemų, kompensacijų už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais nėra priskiriamas darbo teisės klausimui, todėl ikiteismine tvarka naudotis dėl šio reikalavimo nereikia ir už jį ieškovas žyminį mokestį sumokėjo, todėl teismas nenustatė pagrindo palikti dalį reikalavimų nenagrinėtais.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
29. Ieškovas L. T. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės: 1) priteisti iš atsakovės UAB „Veho Lietuva“ ieškovo L. T. naudai kompensaciją už įsipareigojimo nekonkuruoti vykdymą, laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d. (28 mėnesius), skaičiuojant 40 proc. nuo ieškovo vidutinio darbo užmokesčio kas mėnesį -138 272,14 Eur ir netesybas (skaičiuojant pagal 2020 m. sausio 16 d. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-40 nustatytą 0,07 % delspinigių dydį); 2) priteisti įsiskolinimą - 3 920 Eur ir netesybas (skaičiuojant pagal 2020 m. sausio 16 d. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-40 nustatytą 0,07 % delspinigių dydį ) už 2020 m. gruodžio mėnesį); 3) priteisti įsiskolinimą — 6 361,94 Eur ir netesybas (skaičiuojant pagal 2020 m. sausio 16 d. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-40 nustatytą 0,07 % delspinigių dydį) už 2021 m. sausio mėnesį; 4) priteisti iš atsakovės UAB „Veho Lietuva“ ieškovo L. T. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo priimti naujus, su apeliaciniu skundu teikiamus, įrodymus.
30. Visų pirma, apeliantas pasisako dėl jam neišmokėto viso darbo užmokesčio už 2020 m. gruodžio mėnesį ir nurodo, kad teismas nevertino ieškovo argumentų kad už 2020 m. gruodį atlyginimo priedas apskaičiuotas ir išmokėtas prieštaraujant galiojančiam UAB „Veho Lietuva“ 2019 m. sausio 23 d. direktoriaus įsakymui dėl priedo skaičiavimo tvarkos. Teismas visiškai neanalizavo ir neatskleidė 2019 m. sausio 23 d. įsakymu nustatyto priedo prie atlyginimo skaičiavimo turinio, apskaičiavimo tvarkos. Atsakovė tinkamai nepaaiškino dėl nustatytos tvarkos (procedūros) neatlikimo (pavyzdžiui, kodėl nebuvo suderintas tarnybinis pranešimas, nebuvo paaiškinta dėl naujos skaičiavimo metodikos atgaline tvarka taikymo). Atsakovė teigė, kad su tokia išmokėjimo (ir apskaičiavimo tvarka) sutiko pats ieškovas L. T., tačiau tokių įrodymų nepateikė, nors ieškovas visada tai neigė, tą patvirtina 2021 m. sausio 29 d. raštu pateiktas ieškovo atsakymas įmonės direktoriui.
Žemesnės instancijos teismas
31. Teismas taip pat neįvertino, kodėl apyvartos darbo užmokesčio priedui už 2021 m. sausį ir vasarį sugebėta apskaičiuoti laiku, o už 2020 m. gruodį — tai padaryti prireikė net trijų mėnesių, šios aplinkybės patvirtina išskirtinį elgesį ieškovo atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, kad balandžio mėnesio mokėjimais ieškovui išmokėta 423 Eur suma negali būti priimta kaip atsiskaitymo už gruodžio mėnesį suma, ji nesiekė reikalaujamo įsiskolinimo dydžio (2020 m. vidutinio atlyginimo) ir išmokėta pažeidžiant teisės aktus (DK 146 straipsnio 1 dalį).
Šalies argumentai
32. Ieškovas tiek paaiškinimų metu, tiek analizuojant atsakovės pateiktus dokumentus, rodė neatitikimus buhalterinėje apskaitoje ir kitus neatitikimus teisės aktų reikalavimams, tačiau teismas visiškai neatsižvelgė bei sprendime klaidingai nurodė, kad su ieškovu pilnai atsiskaityta. Lokalinio teisės akto pakeitimas (2020 m. gruodžio 30 d. data) negali sureguliuoti praeityje (iki 2020 m. gruodžio 30 d. datos) susiklosčiusių teisinių santykių, juo labiau, turint omenyje ir tai, kad 2019 m. sausio 23 d. įsakymas net nebuvo atšauktas (ar pakeistas).
33. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių paaiškinimų, kodėl išmokant 50 proc. priedą už 2020 m. gruodžio mėnesį pagal 2020 m. gruodžio 30 d. direktoriaus įsakymą, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį nebuvo įtraukti duomenys (pajamos) už 2020 m. balandžio mėnesį, tačiau vedant vidurkį/dalinant, šis mėnuo įtrauktas, taip pat į vidutinio atlyginimo vidurkį įtrauktas tik mėnuo (kaip skaičius), o gautos vidutinį atlyginimą siekiančios išmokos - ne. Apeliantas kelia klausimus, kodėl tokia pažyma paruošta praėjus 3 mėnesiams po įsakymo priėmimo; kodėl ją ruošiant nesivadovauta 2017 m. birželio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 496 5.1. punktu, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis.
34. Pasisakydamas dėl užmokesčio priteisimo už 2021 m. sausio mėnesį, apeliantas nurodė, kad įsakymo išsiuntimas nėra tapatus supažindinimui. Ieškovas nurodytus dokumentus fiziškai gauti anksčiausiai galėjo 2021 m. sausio 4 d., nes įteikimas galimas po išsiuntimo einančią pirmą darbo dieną. Pažymi, kad realiai L. T. su nauja tvarka susipažino tik sausio viduryje grįžęs iš atostogų. Taigi, atsakovė naują atlyginimo priedo skaičiavimo tvarką taikė arba nesupažindinusi ieškovo su pasikeitusia tvarka, arba atgaline data, t. y. laikotarpiui nuo 2021 m sausio 1 d. iki sausio 23 d., tai yra kai buvo išsiųstas ieškovo pranešimas dėl nesutikimo. Pavėlavus supažindinti darbuotoją su nauja tvarka, ji turėjo būti atšaukiama ir negalėjo būti taikoma atgaline data. Nauji su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad visi vidiniai įmonės dokumentai turi būti duodami susipažinti pasirašytinai, o ne išsiunčiami el. paštu.
35. Pasisakydamas dėl nekonkuravimo kompensacijos priteisimo, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. e3-3-291-684/2020 suformuota praktika, kadangi bylų faktinės aplinkybės nesutampa (kasacinio teismo nutartyje nekonkuravimo susitarimas buvo padarytas vadovaujantis CK, o ne DK nuostatomis, cituojamoje byloje buvo sprendžiama dėl darbuotojos pažeidimų nekonkuravimo susitarimo galiojimo aspektu, o ne kompensacijos mokėjimo už darbuotojui numatytos pareigos vykdymą). Atsakovės, o ir teismo pozicija prieštarauja DK 38 straipsnio 5 daliai, kuri nurodo, kad tik darbuotojas turi teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, tokia teisė darbdaviui DK nėra numatyta.
Šalies argumentai
36. Apelianto teigimu, atsakovė nevienkartiniais veiksmais patvirtino, kad nekonkuravimo susitarimas egzistavo. 2020 m. gruodžio 30 d. atsakovės ieškovui išsiuntė pranešimą, kad nekonkuravimo susitarimas yra nutraukiamas. Įstatymų leidėjas, pasirinkdamas kompensacijos už nekonkuravimą teisinio reglamentavimo būdą, kodekse darbdavio pareigą mokėti kompensacija įtvirtino imperatyviai („turi būti apibrėžta“, „turi būti mokama“). Atsakovė pasirinko poziciją, kuri orientuota į gynybinio pobūdžio subjektyvų neaiškios sutartinės sąlygos interpretavimą. Atsakovė nuo 2018 m. lapkričio 1 d. privalėjo ieškovui mokėti kompensaciją dėl papildomos darbo sąlygos — nekonkuravimo įpareigojimo laikymosi, kurios dydis imperatyviai nustatytas DK 38 straipsnio 3 dalyje, tai yra ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų jo vidutinio darbo užmokesčio.
37. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, apeliantas nurodo, kad atsakovė ieškinį iš dalies pripažino, sumokėjusi jam 423 Eur, tačiau teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, į šia aplinkybę neatsižvelgė.
Atsiliepimas
38. Atsakovė UAB „Veho Lietuva“ pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo ieškovo L. T. apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei atsisakyti priimti naujai pateikiamus įrodymus.
39. Pasisakydama dėl reikalavimo priteisti nekonkuravimo kompensaciją, atsakovė nurodo, kad teismas pagrįstai pripažino susitarimą dėl nekonkuravimo darbo santykių metu netaikomu/negaliojančiu. Ieškovas nagrinėjant bylą pripažino, kad dėl kompensacijos už nekonkuravimą darbo santykių galiojimo laikotarpiu su bendrove nesitarė, nei dėl 40 proc., nei dėl kitų sumų, nei apskritai, kad tai bus atlygintina, patvirtino, kad išmoka jam niekada nebuvo mokama. Sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių. Apeliantas deklaratyviai nurodo, kad negalėjo būti vadovaujamasi kasacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi Nr. e3K-3-291-684/2020, kadangi bylų aplinkybės yra panašios, išskyrus, kad iš ieškovo niekada nebuvo reikalaujama laikytis nekonkuravimo. Pats ieškovas savo apeliaciniame skunde bei ieškinyje cituoja ir vadovaujasi aukščiau nurodytos LAT bylos išaiškinimais, kiek tai palanku jam. Būtent dėl pastarųjų priežasčių nėra pagrindo teigti, kad darbdavė vienašališkai nutraukė susitarimą dėl nekonkuravimo.
40. Atsakovė taip pat atsikerta į apelianto argumentus dėl reikalavimų priteisti papildomas sumas už 2020 m. gruodžio mėnesį. Vadovaujančių darbuotojų susirinkimuose, kuriuose dalyvavo ir pritarė ieškovas, buvo nutarta priimti 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 20/P-264, kuriuo pirmu punktu nuspręsta mokėti 50 proc. vidutinės kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiuotos pagal paskutinių 11 mėn. mėn. nustatytos kintamosios dalies vidurkį įsakyme nurodytiems darbuotojams, antruoju punktu sustabdytas įsakymų dėl kintamosios dalies galiojimas, trečiuoju punktu nustatyta, kad atstačius reikalingus duomenis (po įvykusios kibernetinės atakos), jeigu būtų apskaičiuota didesnė kintamojo darbo užmokesčio dalis, likusi neišmokėta, išmokėti su sausio-vasario mėn. darbo užmokesčiu. 2020 m. gruodžio mėn. parduotų dalių pajamų ir parduotų, perparduotų serviso paslaugų pajamų apyvarta kartu sudėjus, per kelis kartus aktualizavus (atstačius) duomenis po kibernetinės atakos yra lygi 689 182,04 Eur. Ieškovui iš viso buvo priskaičiuotas 4 480 Eur priedas už 2020 m. gruodžio mėn. Nurodo, kad 0,65 proc. dydžio priedas nuo dalių ir perparduotų paslaugų apyvartos UAB „Silberauto“ servisų tinkle, pajamų už parduotas paslaugas UAB „Silberauto“ servisų tinkle per ataskaitinį mėnesį už 2020 m. gruodžio mėn. yra lygus 4 479,68 Eur (689182,04 Eur*0,65 proc.), suapvalinta ieškovo naudai į 4 480 Eur. Ieškovas niekaip nepaaiškina, kodėl turėtų būti nesilaikoma 2019 m. sausio 23 d. įsakyme Nr. 19/P-020-50 nustatytų skaičiavimo principų (juos sistemiškai taikant kartu su 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 20/P-264), o vietoje to reikalauja jam už 2020 m. gruodžio mėn. priteisti dar papildomai 50 proc. 2020 m. sausio – lapkričio mėn. priedo vidurkį. Priešingai, nei deklaruoja apeliantas, jokių reikšmingų neatitikimų jis nenurodė pagal ieškovo pateikiamą logiką, nepaisant realių 2020 m. gruodžio mėn. pardavimų, darbdavys darbuotojui turėtų skaičiuoti priedą pagal anksčiau (2020 m. sausio – lapkričio mėn.) vykdytų pardavimų vidurkį, kas yra nepagrįsta ir neatitinka 2019 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. 19/P-020-50 bei 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 20/P-264.
Šalies argumentai
41. Atsikirsdama į argumentus dėl reikalavimų priteisti papildomas sumas už 2021 m. sausio – vasario mėnesius, atsakovė visų pirma nurodo, kad apeliaciniu skundu prašoma priteisti tariamą nepriemoką už 2021 m. sausio mėn., tačiau reikalavimai dėl tariamos nepriemokos už 2021 m. vasario mėn. nėra reiškiami. Pažymi, kad darbo sutartimi nebuvo sulygta konkreti tvarka ar įsakymas, pagal kurį atsakovė turi pareigą mokėti priedus, o ieškovas turi teisę reikalauti priedų, priedai visada buvo skiriami darbdavės įsakymais. Darbuotojas buvo supažindintas su 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 20/P-262 dėl priedo nuo 2021 m. sausio 1 d. Pasisakydama dėl argumentų, jog su įsakymu, kaip ir veiklos rodikliais, apeliantas nebuvo tinkamai supažindintas, nurodo, kad su šiais duomenimis apeliantas supažindintas elektroniniu laišku, kurį gavo 2020 m. gruodžio 30 d. (šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu neneigė, todėl kartu su apeliaciniu skundu jie nurodyti nepagrįstai).
42. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad neaišku, kokiais duomenimis remiantis yra paskaičiuotos tariamos nepriemokos sumos už 2021 m. sausio – vasario mėn., kadangi pats ieškovas paaiškino, kad jis priedą skaičiuoja pagal jo turimus (nepateiktus į bylą) finansinius skaičius, imant 0,65 proc. nuo apyvartų pagal 2019 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 19/P-020-50; tuo tarpu ieškovo atstovas teigė, kad priedo už 2021 m. sausio – vasario mėn. nepriemoka paskaičiuota pagal anksčiau gautą darbo užmokesčio vidurkį.
43. Pasisakydama dėl reikalavimo priteisti tantjemas/kompensaciją už valdybos nario funkcijų vykdymą, atsakovė nurodo, kad šis reikalavimas visapusiškai nepagrįstas, kadangi bendrovėje nėra susitarimo dėl tantjemų/kompensacijų mokėjimo, taip pat nėra teisės akto, įpareigojančio tokias įmokas mokėti, tai priklauso išimtinai nuo visuotinio eilinio akcininkų susirinkimo diskrecijos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
44. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
45. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl kompensacijos dėl nekonkuravimo susitarimo, sumų, susijusių su darbo užmokesčio, tantjemų/kompensacijos priteisimo.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
46. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012).
47. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis), bet ne naujas bylos išnagrinėjimas. Naujų įrodymų pateikimo ribojimais siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas). Tačiau naujų įrodymų teikimo draudimas nėra absoliutus, kadangi pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).
Žemesnės instancijos teismas
48. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė naują įrodymą – 2019 m. m. sausio 7 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. 19/V-04 patvirtintą UAB „Silberauto“ darbo apmokėjimo sistemos aprašą. Grįsdamas prašymą priimti naujus įrodymus nurodė, kad teismas nenustatė esminę reikšmę turinčių aplinkybių, leido priešingai šaliai pateikti ne visus reikalaujamus dokumentus, taip pat nurodo, kad minėtos tvarkos 32 p. nurodyta, kad visi vidiniai įmonės dokumentai turi būti duodami susipažinti pasirašytinai. Atsakovė, nesutikdama su naujo įrodymo prijungimu, nurodo, kad neegzistuoja CPK įtvirtinti pagrindai, kuriuos nustačius būtų pagrindas naują įrodymą priimti.
49. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrindė naujų įrodymų pateikimo būtinybės, taip pat, dėl kokių priežasčių šis įrodymas nebuvo pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors, akivaizdu, toks įrodymas egzistavo. Pažymėtina, kad apeliantas nereiškė reikalavimo iš atsakovės šį įsakymą išreikalauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, išanalizavus apelianto poziciją, matyti, kad ieškovas nei Darbo ginčų komisijoje, nei teisme neįrodinėjo, jog su nauja nuo 2021 m. sausio 1 d. taikoma tvarka nebuvo supažindintas (arba buvo supažindintas netinkamai, ką pagrįsti teikia naują įrodymą), todėl pagrindo priimti naują įrodymą nėra.
Dėl ginčo esmės
50. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas pas atsakovę dirbo nuo 2002 m. balandžio 25 d. pagal šalių 2002 m. balandžio 24 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 12.
Žemesnės instancijos teismas
51. Nuo 2005 m. spalio 3 d. ieškovo pareigos įmonėje buvo plėtros ir aptarnavimo skyriaus vadovas.
52. Šalys 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutartį papildė nuostata dėl nekonkuravimo sąlygos, šalys susitarė, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. UAB „Silberauto“ plėtros ir aptarnavimo skyriaus vadovui L. T. nustatomos tokios nekonkuravimo sąlygos: 1. Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir pasibaigus darbo sutarčiai 2 (dvejus) metus L. T. nevykdys darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitų darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės ar gamybinės veiklos, jeigu ši veiklą tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla; 2. Pasibaigus darbo sutarčiai už 2 metų nekonkuravimo laikotarpį L. T. bus mokama 50 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija.
53. Visų pirma pažymėtina, kad CPK 306 straipsnyje yra įtvirtinti aiškūs reikalavimai apeliaciniam skundui, be kita ko, jame privalo būti nurodoma, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 33 punktą).
54. Lietuvos Respublikos CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas tikrina ne bylos išsprendimo teisingumą, bet atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo, kaip procesinio dokumento, kontrolę. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui.
55. Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimą lemia teismo klaida: sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas. Apeliaciniame skunde pateikiami apelianto argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais. Šio modelio įtvirtinimą patvirtina ir teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, formuojanti Lietuvos Respublikos teismų praktiką, yra nurodžiusi, jog apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu“ (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-208/2005, kat. 78.2.1.). Taigi, apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą, turi labai konkrečiai nurodyti, dėl kokių aplinkybių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
56. Kaip matyti, nors apeliantas apeliacinio skundo reikalavimu prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ir jo ieškinį tenkinti pilnai (tame tarpe tenkinti reikalavimus priteisti tantjemas/kompensaciją už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais bei priteisti 8 300,56 Eur įsiskolinimą ir netesybas už 2021 m. vasario mėnesį), tačiau apeliaciniame skunde visiškai nedetalizuoja ir nenurodo motyvų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog apeliantui tantjemai už 2020 m. nepriklauso, taip pat jog su ieškovu tinkamai atsiskaityta už 2021 m. vasario mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šių reikalavimų, neturi pagrindo nesutikti su jų pagrįstumu ir teisėtumu, juo labiau, apeliantui nepateikiant jokių argumentų, kodėl nesutinkama su teismo motyvacija dėl šių dviejų reikalavimų netenkinimo, nors, kaip minėta anksčiau, pareiga apeliaciniame skunde nurodyti šias aplinkybes yra įtvirtinta. Atsižvelgiant į tai, šie apeliacinio skundo reikalavimai laikytini nepagrįstais.
Dėl nekonkuravimo kompensacijos išmokėjimo
57. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantui nekonkuravimo kompensacija nepriklauso, apeliantas nurodo šiuos argumentus: 1) teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. e3-3-291-684/2020 suformuota praktika; 2) sprendimo motyvai prieštarauja DK 38 straipsnio 5 daliai; 3) atsakovė nevienkartiniais veiksmais patvirtino, kad nekonkuravimo susitarimas egzistavo, teismas neįvertino 2020 m. gruodžio 30 d. atsakovės ieškovui siųsto pranešimo reikšmės.
58. DK 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutarties šalys gali sulygti dėl to, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad susitarimo dėl nekonkuravimo tikslas – apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UADBB „Aon Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-121/2008). Taigi, darbdavys moka darbuotojui už savo verslo saugumą ir jo išsaugojimą, o darbuotojas už gaunamą atlygį prisiima įsipareigojimus nekonkuruoti su darbdaviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595-219/2015). DK 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad susitarime dėl nekonkuravimo turi būti apibrėžta draudžiama darbuotojui darbo ar profesinė veikla, nekonkuravimo kompensacijos darbuotojui dydis, nekonkuravimo teritorija ir susitarimo dėl nekonkuravimo galiojimo terminas. Nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.
59. Kaip minėta, šalys 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutartį papildė nuostata dėl nekonkuravimo sąlygos, šalys susitarė, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. UAB „Silberauto“ plėtros ir aptarnavimo skyriaus vadovui L. T. nustatomos tokios nekonkuravimo sąlygos: 1. Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir pasibaigus darbo sutarčiai 2 (dvejus) metus L. T. nevykdys darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitų darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės ar gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla; 2. Pasibaigus darbo sutarčiai už 2 metų nekonkuravimo laikotarpį L. T. bus mokama 50 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija.
60. CK 6.193 straipsnyje, reglamentuojančiame sutarčių aiškinimo taisykles, nurodoma, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Kaip matyti iš susitarimo teksto, nei viena iš dviejų sutarčių sąlygų neįtvirtina pareigos atsakovei mokėti kompensacijos dėl nekonkuravimo darbuotojo darbo pas atsakovę metu. Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškovas neginčijo ir neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis), kad iš jo nei karto nebuvo reikalaujama laikytis nekonkuravimo susitarimo, taip pat nei karto, dar tarp šalių egzistuojant darbo teisiniams santykiams, nesikreipė į atsakovę dėl to, kad jam nebuvo mokama nekonkuravimo išmoka. Byloje esantis įrodymas – buhalterės 2021 m. kovo 25 d. pažyma – patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki pažymos parengimo dienos, už nekonkuravimą darbo santykių galiojimo metu jokiems darbuotojams nebuvo priskaičiuota ir/ar mokama nekonkuravimo kompensacija, tą patvirtino ir liudytoja M. V.. Šie įrodymai patvirtina, kad atsakovės įmonėje tokios praktikos sudaryti nekonkuravimo susitarimus nebuvo, taigi apeliantui nebuvo taikomos kitokios sąlygos, negu kad kitiems įmonės darbuotojams.
61. Pažymėtina, kad DK 45 straipsnio 3 dalis įtvirtina darbuotojo gynybos mechanizmą nuo darbdavio neteisėtų veiksmų, nurodant, kad dėl neteisėto darbo sutarties pakeitimo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą. Apeliantui, esant įsitikinusiam, kad jam nuo 2018 m. lapkričio 1 d. pakeitimo esą priklausė išmoka dėl nekonkuravimo, ir, jo teigimu, atsakovei jos nepagrįstai nemokant, darbuotojui kilo pareiga savalaikiai ir įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į darbo ginčus nagrinėjantį organą, tačiau tokių veiksmų apeliantas neatliko, taigi dar viena aplinkybė patvirtina, kad dėl nekonkuravimo išmokos mokėjimo šalys nebuvo susitarusios. Teismo vertinimu, vadovaujantis apelianto bandomu pateikti vertinimu, susidarytų ydinga situacija, jog darbdavei nereikalaujant darbuotojo laikytis nekonkuravimo susitarimo, darbuotojas vis vien turėtų teisę reikalauti darbdavės jam mokėti išmoką dėl nekonkuravimo.
62. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020 pateiktais išaiškinimais, jog darbdavys yra laikomas stipresniąja darbo teisinių santykių šalimi, be to, nekonkuravimo susitarimai iš esmės visuomet sudaromi darbdavio iniciatyva, naudai ir interesais, darbdaviui, siekiančiam riboti darbuotojo konstitucines teises, tenka pozityvioji pareiga teisingai atlyginti darbuotojui už jo teisių ribojimą. Kadangi pareiga mokėti kompensaciją teisiniame reglamentavime, minėta, įtvirtinta imperatyviai, ir yra ribojama laiko atžvilgiu darbuotojo nekonkuravimo laikotarpiu, kuris apima darbo santykių trukmę ir laiko tarpą jiems pasibaigus, tai lemia, kad darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito. Tai lemia, kad, sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių.
63. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškinantis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas).
64. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas precedento taikymo taisykles, taip pat suformavo nuoseklią praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2012), pagal kurią, sprendžiant dėl kasacinio teismo nutartyse išdėstytos praktikos laikymosi, reikia nustatyti, ar: 1) skirtingose nutartyse pasisakyta dėl tų pačių teisės nuostatų; 2) tos pačios nuostatos taikomos esant tapačiam ginčo teisinio santykio teisiniam reglamentavimui; 3) visos galiojančios ir teisiškai reikšmingos teisės nuostatos analizuotos ir taikytos priimant teismo sprendimą ar nutartį; 4) tokios nuostatos išsamiai analizuotos teismo motyvuose; 5) tokios nuostatos tinkamai pagrindžiamos teisės normų, teisės doktrinos ir teismų praktikos argumentais; 6) teisės nuostatos taikytos tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis; 7) teismų sprendimų ar nutarčių teiginiai yra esminės, nusprendžiančios bylos baigtį pagal tas faktines aplinkybes išvados, ar yra tik motyvai, argumentai arba kitos tik papildomai vartojamos motyvavimo aplinkybės. Tai – nebaigtinis kriterijų sąrašas, nes gali būti ir kitokių aplinkybių, iš kurių gali būti sprendžiama, ar atitinkamu klausimu yra suformuota teismų praktika, ar turi būti remiamasi vienos ar kitos nutarties teiginiais.
65. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėta kasacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020 šioje byloje galima vadovautis kaip precedentu, kadangi pateikiamas ir šioje byloje esminę reikšmę turinčios teisinės nuostatos aiškinimas (išaiškinama, kokios pasekmės kyla, jeigu darbdavys nepradeda mokėti išmokos dėl nekonkuravimo), be to, faktinės aplinkybės sutampa tiek, kiek ir minėtoje byloje, kurioje priimtas kasacinio teismo išaiškinimas, darbuotojui nebuvo mokama nekonkuravimo išmoka. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad kasacinio teismo išaiškinimu nesivadovautina, kadangi kasacinio teismo nagrinėtoje byloje nekonkuravimo susitarimas buvo pasirašytas CK nuostatų pagrindu. Kaip matyti iš kasacinio teismo nutarties motyvų, jie aiškinami vadovaujantis būtent DK nuostatomis, kurios taikomos ir šioje byloje.
66. Pažymėtina, kad būtent šioje kasacinio teismo nutartyje teismas pateikia ir kitos nuostatos išaiškinimą, kuriuo remiasi apeliantas – DK 38 straipsnio 5 dalimi. Apelianto teigimu, darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, susitarimas negalioja ir jį galima nutraukti vienašališkai darbdavio iniciatyva yra prieštaraujantis DK 38 straipsnio 5 daliai, kuri išimtinai nurodo, kad tik darbuotojas turi teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo. Toks apelianto pateiktas šios nuostatos aiškinimas nepagrįstas, kadangi pastaroji nuostata taikytina visiškai kitai faktinei situacijai. Kasacinis teismas toje pačioje nutartyje išaiškino, kad DK 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse reglamentuotos šalių pradėto vykdyti nekonkuravimo susitarimo nevykdymo (netinkamo vykdymo) teisinės pasekmės, 5 dalis nurodo, kad, darbdaviui vėluojant sumokėti nekonkuravimo kompensaciją ar jos dalį daugiau kaip du mėnesius, darbuotojas gali vienašališkai nutraukti nekonkuravimo susitarimą. Taigi, šios straipsnio dalys reglamentuoja padarinius tuomet, kai nekonkuravimo susitarimas pradedamas vykdyti, o šiuo atveju, akivaizdu, kad darbdaviui nereikalaujant laikytis nekonkuravimo, savo ruožtu nemokant išmokos, o darbuotojui jos nereikalavus, laikytina, kad susitarimas nebuvo pradėtas vykdyti, dar daugiau, atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, laikytinas nesukeliančiu darbuotojui teisinių pasekmių.
67. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į atsakovės 2020 m. gruodžio 30 d. pranešimą. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-340/2011). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-139/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, matyti, kad teismas 2020 m. gruodžio 30 d. pranešimą vertino kitų byloje esančių įrodymų ir aplinkybių kontekste (kad darbdaviui nemokant kompensacijos, toks susitarimas nelaikytinas sukeliančiu teisines pasekmes, kad darbuotojas niekuomet nesikreipė į darbdavį, prašydamas laikytis įsipareigojimo, kad šalys susitarime nenustatė, kokio dydžio išmoka darbuotojui mokama).
68. Šių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad minėtas pranešimas nepatvirtina, kad darbdavė pripažino šį įsipareigojimą. Priešingai, nei nurodo apeliantas, šiame pranešime darbdavė niekaip nepatvirtina apie nekonkuravimą darbo santykių metu, rašte nurodoma, kad: „darbdavys Jūsų atžvilgiu atsisako įpareigojimo nekonkuruoti po darbo santykių ir dėl to po darbo sutarties pasibaigimo Jums nebus taikoma nekonkuravimo sąlyga bei nebus mokama kompensacija už nekonkuravimą. Atkreipiame dėmesį, jog kadangi draudimas konkuruoti po darbo sutarties pasibaigimo Jums nebus taikomas, todėl Jūs neturite laikytis nekonkuravimo sąlygos, nurodytos darbo sutartyje“. Tokia pranešimo formuluotė atitinka pačią nekonkuravimo susitarimo esmę, jau nurodytą anksčiau, kad tokiu susitarimu siekiama apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos, susitariama išimtinai darbdavio interesais, todėl būtent darbdavys yra tas subjektas, kuris įpareigotas spręsti dėl tokio susitarimo būtinumo. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad tai, jog šiuo pranešimu darbdavė atsisako nekonkuravimo susitarimo taikymo, patvirtina, kad tokį susitarimą ji pripažino, kadangi toks aiškinimas neatitiktų teismų praktikos, pagal kurią, nepradėjus mokėti nekonkuravimo išmokos, tokia susitarimo sąlyga netaikoma.
69. Įvertinus šioje dalyje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad teismas išsamiai išanalizavo santykiui taikytinas teisės normas bei susijusią teismų praktiką, byloje esančius įrodymus, pagrįstai atmetė apelianto siūlomą versiją ir konstatavo, kad nekonkuravimo išmoka apeliantui nepriklauso.
Dėl reikalavimo priteisti papildomas sumas už 2020 m. gruodžio mėnesį
70. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nebuvo tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti 3 920 Eur įsiskolinimą ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį) už 2020 m. gruodžio mėnesį. Skunde nurodo tokius esminius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo argumentus: 1) teismas nevertino, kad priedas paskaičiuotas ir išmokėtas prieštaraujant 2019 m. sausio 23 d. įsakymui; 2) apeliantas nuosekliai teigė, kad prieštaravo tokiais priedų išmokėjimo ir apskaičiavimo tvarkai; 3) nurodo, kad už 2021 m. sausio ir vasario mėnesius atsiskaityta laiku, o už 2020 m. gruodžio mėnesį - ne; 3) 2021 m. balandžio mėnesį apeliantui išmokėta 423 Eur suma negali būti laikoma tinkamu atsiskaitymu už gruodžio mėnesį, nes nesiekia reikalaujamo įsiskolinimo dydžio; 4) 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtinta tvarka negali būti taikoma apskaičiuojant priedus už 2020 m. gruodžio mėnesį.
71. 2020 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 20/P-264 nurodyta, kad dėl 2020 m. gruodžio 13 d. įvykusios kibernetinės atakos, kurios metu buvo prarasti duomenys, reikalingi kintamų atlygio dalių skaičiavimui, nustatoma: 1. Mokėti 50 proc. vidutinės kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiuotos pagal paskutinių 11 mėnesių nustatytos kintamosios dalies vidurkį žemiau nurodytiems darbuotojams (tame tarpe ir apeliantui); 2. Sustabdomas, be kitų, apelianto atžvilgiu priimto 2019 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. 19/P-020-50 galiojimas; 3. Likusią kintamojo darbo užmokesčio dalį, jei atstačius reikalingus duomenis tokia bus, išmokėti su sausio – vasario mėnesių darbo užmokesčiu. Šis įsakymas buvo priimtas nuotoliniame įmonės vadovų susirinkime. Susipažinus su liudytojos M. V. (personalo vadovės) parodymais matyti, kad ši liudytoja patvirtino, kad susirinkimo metu apeliantas pritarė tokiai apmokėjimo tvarkai. Teismo vertinimu, apeliantas nepagrindžia savo teiginių, jog jam išmoka buvo paskaičiuota netinkamai, jokių konkrečių paskaičiavimų su neatitikimais nepateikė (CPK 178 straipsnis), taip pat nepaneigė pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, kuriais buvo remtasi konstatuojant, kad trūkstama priedo suma už 2020 m. gruodžio mėn. buvo išmokėta per du kartus – 2021 m. vasario mėn. ir 2021 m. balandžio mėn., kas atitinka 2020 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 20/P-264 įtvirtintą principinę nuostatą dalis išmokėti atstačius reikalingus duomenis.
72. Pažymėtina, kad apelianto vėliau atsiradęs nesutikimas su darbdaviui pasinaudojant savo diskrecijos teise priimti įsakymus, kuriais išmokama kintamoji darbo užmokesčio dalis, negali lemto to, kad toks įsakymas laikomas neteisėtu, apeliantas šio įsakymo neskundė, todėl laikytina, kad pagal minėtą įsakymą įtvirtintas ir pritaikytas atsiskaitymas yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad neteisėtumą darbuotojo atžvilgiu patvirtina tai, kad už 2021 m. sausio ir vasario mėnesius išmokos buvo išmokėtos laiku, tačiau už 2020 m. gruodžio mėnesį atsiskaitymas vėlavo, tačiau, kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtą mėnesį buvo atlikta kibernetinė ataka, po kurios prireikė laiko tam, kad duomenys, reikalingi kintamajai darbuotojų daliai apskaičiuoti, būtų atkurti. Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentai, kad su juo nebuvo pilnai atsiskaityta už 2020 m. gruodžio mėnesį, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl išmokų už 2021 m. sausio mėnesį
73. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuriuo atmestas reikalavimas priteisti 6 361,94 Eur įsiskolinimą ir netesybas už 2021 m. sausio mėnesį. Nesutikdamas su teismo motyvais, apeliantas nurodo, kad: 1) su 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu apeliantas susipažino tik sausio viduryje grįžęs iš atostogų, taigi tinkamai (pasirašytinai) nebuvo su ja supažindintas; 2) darbuotojas tikėjosi, kad jam nesutinkant su nauja tvarka, direktoriaus įsakymas bus panaikintas, jo nesupažindinus, ši tvarka turėjo būti atšaukta; 3) nebuvo laikytasi 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymo 5 punkto, pagal kurį su naujai iškeltais tikslais darbuotojas supažindinamas prieš prasidedant naujam metų ketvirčiui.
74. Pagal DK 139 straipsnio 1 dalį darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. DK 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo darbo užmokestį sudaro: 1) bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis atlygis arba mėnesinė alga); 2) papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu ar mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; 3) priedai už įgytą kvalifikaciją; 4) priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą; 5) premijos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu ar mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; 6) premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus.
75. DK 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti galimi darbuotojo premijavimo tikslai: 1) darbo sutarties, darbo apmokėjimo sistemos ar kitų darbo teisės normų nustatytais atvejais, dydžiais ir tvarka atlyginti už darbuotojo darbą pagal darbo sutartį; 2) darbdavio iniciatyva paskatinti jį už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus. Pagal DK 142 straipsnio 3 dalį, jeigu premijuoti numatyta pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbo santykių pasibaigimas neatleidžia darbdavio nuo pareigos sumokėti premiją, kurios dydis proporcingas darbo laikui per laikotarpį, už kurį skiriama premija, jeigu šalys nenustato kitokio laikotarpio.
76. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartomis darbo teisės normomis, pabrėžia, kad premijos (priedai) gali būti dviejų rūšių. Pirma, premija (priedas) – kaip atlyginimas darbuotojui už atliktas darbo funkcijas ir pasiektus tam tikrus konkrečius iš anksto nustatytus rodiklius. Tokios išmokos mokėjimas, jos dydžio nustatymas turi būti reglamentuoti darbo ar kolektyvinėje sutartyje, įmonėje galiojančioje darbo apmokėjimo sistemoje (DK 139 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 142 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja teisę reikalauti tokios išmokos, o darbdavys turi pareigą ją išmokėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusių darbo apmokėjimą reglamentavusių teisės normų aiškinimo ir taikymo, ne kartą akcentuota būtinybė kiekvieno konkretaus ginčo atveju išsiaiškinti premijos pobūdį: ar tai – darbo užmokesčio dalis, mokama už pasiektus iš anksto nustatytus rodiklius, ar tai – skatinimo priemonė, t. y. nukreipta į ateitį motyvuojanti išmoka darbuotojui (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2009; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2011, kt.).
77. Kaip matyti iš apelianto darbo sutarties nuostatų, 2019 m. sausio 1 d. pakeistas darbo sutarties 4 punktas: mokėti 3 140 Eur mėnesinę algą kiekvieno mėnesio 25 d. ir kito mėnesio 10 d., jei darbuotojas nepageidauja kitaip, ir priedą, kurio dydį savo įsakymu nustato darbdavys. Iš šių darbo sutarties nuostatų matyti, kad priedas laikytinas sudėtine atlyginimo (kintamąja) dalimi, taip pat darytina išvada, kad ši atlyginimo dalis priklauso nuo darbdavio diskrecijos, taigi jam nėra apribota galimybė keisti įsakymų dėl priedų skyrimo, taip pat rodiklių, kuriuos pasiekus išmokama kintama atlyginimo dalis. Byloje esantys duomenys patvirtina (apeliantas to nepaneigė), kad darbovietėje ne vieną kartą buvo keičiamos darbo apmokėjimo tvarkos, tvarkos apelianto atžvilgiu nustatomos nuo 2010 m. Visų pirma, apelianto atžvilgiu jam buvo taikoma 2019 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 19/P-020-50 patvirtinta priedo prie algos skyrimo tvarka. Įgyvendindama diskrecijos teisę, darbdavė su 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtino naują priedo skyrimo tvarką. Tokios praktikos įmonėje egzistavimą patvirtina ankstesni direktoriaus įsakymai, skiriant kintamąją atlyginimo dalį. Darbdavė, įgyvendindamas savo diskrecijos teisę kintamąją atlyginimo dalį priedais skirti įsakymais, 2020 m. gruodžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. 20/P-262 „Dėl priedo prie L. T. mėnesinio darbo užmokesčio skyrimo“, kuriuo pripažino netekusiu galios 2019 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 19/P-020-50 ir nuo 2021 m. sausio 1 d. apeliantui nustatė naują priedo prie mėnesinio darbo užmokesčio (mėnesinė algos) skyrimo tvarką, išdėstytą įsakymo 2 p. Akivaizdu, kad šis įsakymas taikytinas į ateitį, todėl visiškai pagrįstai, skaičiuojant atlyginimo dalį už 2021 m. sausio mėnesį (o taip pat ir už vasario mėnesį), apeliantui būtent ir buvo taikoma pastaruoju įsakymu nustatyta priedų skaičiavimo tvarka, o ne jau panaikintoji, patvirtinta 2019 m. sausio 23 d. įsakymu.
78. Esminis argumentas, kuriuo apeliantas grindžia aplinkybę, kad jam skaičiuojant 2021 m. sausio mėnesio priedą nepagrįstai buvo taikoma tvarka, patvirtinta 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu, yra ta, jog su ja jis nebuvo tinkamai supažindintas. Teismo įsitikinimu, šiuo atveju vertinant, ar apeliantui buvo tinkamai pranešta apie įsakymą, privalo būti atsižvelgta į DK 25 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad dokumentų ir informacijos tinkamu pateikimu raštu laikomi tie atvejai, kada duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinių technologijų priemonėmis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais įrenginiais ir kita) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad apeliantui su darbdave informacijos keitimasis elektroniniu paštu buvo įprasta bendravimo praktika, tą patvirtina tiek apelianto siųsti laiškai darbdavei, tiek jos atstovų siųsti elektroniniai laiškai darbuotojui. Iš 2020 m. gruodžio 30 d. D. S. apeliantui siųsto elektroninio laiško ir kartu su juo pateikto įsakymo dėl naujos tvarkos akivaizdžiai matyti DK 25straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija. Nors iš anksčiau apelianto atžvilgiu priimtų įsakymų matyti, kad apeliantas parašu patvirtindavo, jos su įsakymu susipažino, tačiau šiuo atveju vien parašo nebuvimas nepaneigia darbdavės diskrecijos savo priimamais įsakymais keisti priedų skyrimo tvarką. Be to, vertintina ir tai, kad 2020 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantinas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226) ir privačiame sektoriuje buvo rekomenduojama dirbti nuotolinio būdu arba daliniu nuotoliniu būtu, kai atitinkamas funkcijas būtina atlikti darbo vietoje, todėl objektyviai tokiomis aplinkybėmis vienintelė supažindinimo galimybė darbuotojo su jo atžvilgiu priimtu įsakymu buvo elektroniniu paštu.
79. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad apelianto nesutikimas su 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu pakeista tvarka nedaro tokios tvarkos negaliojančia ir darbdavio neįpareigoja jos netaikyti, o taikyti ankstesniu įsakymu patvirtintą priedų skyrimo tvarką, apeliantas nenurodė jokių teisinių argumentų tokiai savo pozicijai pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Savo ruožtu nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog buvo pažeista nuostata, kad darbuotojui konkretūs tikslai naujam metų ketvirčiui yra pateikiami prieš jam prasidedant, kadangi elektroninis laiškas apeliantui, kaip minėta, buvo išsiųstas 2020 m. gruodžio 30 d., taigi iki prasidedant ketvirčiui.
80. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, pritaikė materialinės teisės normas, vadovavosi taikytina teismų praktika ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
81. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, neatsižvelgė į tai, jog buvo iš dalies pripažintas ieškinys, tai yra atsakovė sumokėjo 423 Eur, tačiau, teismo vertinimu, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad būtent šia suma balandžio mėnesį buvo išmokėta nepriemoka už 2020 m. gruodžio mėnesį, todėl nėra pagrindo teigti, kad šioje dalyje atsakovė iš dalies ieškinį pripažino dėl ko, ieškinį atmetus, būtų pagrindas mažinti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantas teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo (CPK 98 straipsnis), tuo tarpu tokią teisę įgijo atsakovė. Atsakovė pateikė prašymą priteisti 1 411,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad jas sudarė apskųsto teismo sprendimo analizė bei atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas. Teismo vertinimu, prašomos priteisti išlaidos realios, pagrįstos įrodymais (ataskaitos, sąskaitos ir apmokėjimai), proporcingos todėl prašymas tenkintinas ir iš apelianto L. T. priteistina 1 411,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „Veho Lietuva“.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apelianto ieškovo L. T. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Veho Lietuva“ (į. k. 111748996) iš ieškovo L. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 411,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.