Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-12568-996/2021

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-08-12
Bylos Nr.: e2-12568-996/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-07606-2021-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Ieva Stanislovaitienė
Ieškovas: L. T.
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Veho Lietuva“
Advokatai: Vilius Karolis, Tomas Bagdanskis, Ramunė Šaikuvienė

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2-12568-996/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07606-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.15.6; 1.3.5.5; 1.3.5.10; 3.2.6.1; 3.4.1.7 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugpjūčio 12 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,sekretoriaujant Onai Virmauskienei,dalyvaujant ieškovui L. T., jo atstovui advokatui Viliui Karoliui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Veho Lietuva“ atstovams uždarosios akcinės bendrovės „Veho Lietuva“ (duomenys neskelbtini) D. S., advokatams Ramunei Šaikuvienei, Tomui Bagdanskiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Veho Lietuva“ dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

L. T. (toliau – ieškovas, darbuotojas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jo patikslinimu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–11, t. IV, l. 155–157) (ieškinio reikalavimus dar kartą sukonkretino 2021 m. birželio 15 d. teismo posėdžio metu, galutinius savo reikalavimus nurodė 2021 m. rugpjūčio 9 d. teismo posėdžio metu – palaikė savo pirminius ieškinio reikalavimus) uždarajai akcinei bendrovei „Veho Lietuva“ (toliau – atsakovė, darbdavė, įmonė), nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2021 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. APS-131-27414 (toliau – sprendimas) ir prašydamas priteisti jam iš atsakovės kompensaciją už įsipareigojimo nekonkuruoti vykdymą už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d. (28 mėnesius), skaičiuojant 40 procentų nuo jo vidutinio darbo užmokesčio kas mėnesį – 138 272,144 Eur ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir dabo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį), 3 920 Eur įsiskolinimą ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir dabo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį) už 2020 m. gruodžio mėnesį, 6 361,94 Eur įsiskolinimą ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir dabo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį) už 2021 m. sausio mėnesį, 8 300,56 Eur įsiskolinimą ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir dabo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį) už 2021 m. vasario mėnesį, įpareigoti atsakovę išmokėti jam tantjemas/kompensaciją už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais – 24 459 Eur ir priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas paaiškino, kad 2002 m. balandžio 25 d. sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su atsakove (tuometinis atsakovės pavadininas buvo uždaroji akcinė bendrovė „SILBERAUTO“) serviso plėtros vadovo pareigoms, 2005 m. spalio 3 d. jis buvo paskirtas dirbti plėtros ir aptarnavimo skyriaus vadovo pareigose, o 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutartis buvo papildyta nauja papildoma darbo sąlyga – jam buvo nustatytos nekonkuravimo sąlygos: 1) darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir pasibaigus darbo sutarčiai 2 metus jis nevykdys darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės ar gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavės vykdoma veikla, 2) pasibaigus darbo sutarčiai už 2 metų nekonkuravimo laikotarpį jam bus mokama 50 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Nurodė, kad 2019 m. gruodžio 1 d. pasikeitus akcininkams, kurie nuo 2020 m. vasario 1 d. atšaukė ilgalaikį įmonės vadovą (ir valdybos pirmininką) ir pagal susitarimą jam išmokėjo darbo sutartyje numatytą nekonkuravimo išmoką, pagal identišką susitarimą ir sąlygas, 2020 m. vasario pradžioje laikinu įmonės (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas D. S., paskyrus naują (duomenys neskelbtini) jis jautė spaudimą ir nuolatinę įtampą dėl savo darbo vietos, o kovo pabaigoje gavo žodinį pasiūlymą išeiti iš darbo, tačiau žinodamas, kad D. S. yra tik laikinai paskirtas (duomenys neskelbtini), 2020 m. balandžio 1 d. jis kreipėsi į atsakovės akcininkų atstovą K. N. dėl susidariusios situacijos, po ko D. S. informavo, kad akcininkai ir jų atstovai nepritarė atleidimui darbdavės iniciatyva, nebent jis iš darbo išeitų savo noru, tačiau jis prašymo išeiti iš darbo savo noru nereiškė, tikėdamasis, kad viskas susitvarkys, 2020 m. vasaros pradžioje nauju įmonės (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas D. S., su kuriuo vyko intensyvūs pokalbiai dėl tolimesnės veiklos, buvo planuojami darbai, todėl manė, jog visi nesutarimai su ankstesniu vadovu baigėsi, tačiau 2020 m. rugpjūtį jo pareigybės nebeliko, 2020 m. spalio 5 d. pokalbio su (duomenys neskelbtini) D. S. metu buvo trumpai pristatyta nauja, išskirtinai jam skirta darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka, pokalbio metu nebuvo kalbama apie jam keliamus tikslus, tačiau aiškiai matėsi darbo užmokesčio sumažinimas, ir jam su nauja darbo užmokesčio mokėjimo tvarka (ir sumažintu darbo užmokesčiu ir kitais su darbo santykiais susijusiais mokėjimais) nesutikus, 2020 m. spalio 7 d. gavo žodinį pasiūlymą išeiti iš darbo, kurį iš esmės priėmė, tačiau paprašė aiškiai nurodyti atleidimo pagrindą, t. y. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnį ir išmokėti visas priklausančias išeitines sumas, įskaitant nesumokėtas sumas pagal nekonkuravimo susitarimą bei už darbo rezultatus pagal senąją tvarką, direktorius patikino, kad bus pilnai atsiskaityta ir jis neketina skriausti ilgalaikių darbuotojų, tai patvirtina ir tai, kad 2020 m. spalio 26 d. buvo atšauktas 2020 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 20/P-10A-50 ir paliktas galioti 2019 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. 19/P-020-50, kuris nustatė priedo prie darbo sutartyje nustatyto atlyginimo skaičiavimo tvarką, tačiau iš tolimesnių atsakovės (duomenys neskelbtini) M. V. veiksmų suprato, kad įmonė jokio pasiūlymo dėl darbo santykių nutraukimo neteiks, nes atsisakė išmokėti jam priklausančias išeitines ir kitas išmokas bei nutraukti darbo sutartį taikant DK 57 straipsnį, 2020 m. lapkričio 30 d. direktorius pristatė nuo 2021 metų planuojamą naują įmonės valdymo struktūrą, kurioje jo pareigybės nebelieka, taip pat informavo, kad keičiama įmonės valdybos sudėtis, kurioje jo taip pat nebelieka, tačiau žinodamas, jog teisė dėl narių atšaukimo iš valdybos priklauso visuotiniam akcininkų susirinkimui, kreipėsi į akcininkus, kurie laišku patikino, kad (duomenys neskelbtini) D. S. turi įgaliojimus deryboms su juo, po tokio atsakovės elgesio suprato, kad jam daromas psichologinis spaudimas grasinant neišmokėti su darbo santykiais priklausančių išmokų yra neteisėtas, todėl kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, 2020 m. gruodžio 30 d. gavo pranešimą, kuriame atsakovė nurodė, jog jo atžvilgiu atsisako įpareigojimo nekonkuruoti po darbo santykių ir po darbo sutarties pasibaigimo nebebus taikoma nekonkuravimo sąlyga ir nebus mokama kompensacija, tokie atsakovės veiksmai parodo, kad susitarimas dėl nekonkuravimo buvo, tačiau kažkodėl įsipareigojimai buvo taikomi tik darbuotojui, tačiau ne darbdavei. Teigė, kad atsakovė ne tik neišmokėjo kompensacijos už nekonkuravimą, tačiau neišmokėjo ir darbo užmokesčio dalies už 2020 m. gruodžio mėnesį, 2021 m. sausio ir vasario mėnesius, nenurodant tokio nemokėjimo priežasčių. Pažymėjo, kad jis taip pat iki 2020 m. gruodžio mėnesio pabaigos ėjo valdybos nario pareigas, tačiau už šiais papildomas pareigas eitas 2020 metais darbdavė neatsiskaitė ir atšaudama iš valdybos narių net nesiruošia atlyginti jam su valdybos nario atliktomis pareigomis patirtų išlaidų. Nurodė, kad 2021 m. kovo 1 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie atleidimą iš darbo, o 2021 m. kovo 5 d. buvo pasiūlyta užimti kitas laisvas pareigas įmonėje, iš principo tik vieną – pardavimų vadybininko, nes kitos yra kituose miestuose ir keičiančios beveik visas darbo sąlygas. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, pasirinkdamas kompensacijos už nekonkuravimą teisinio reglamentavimo būdą, DK 38 straipsnio 3 dalyje darbdavės pareigą mokėti kompensaciją įtvirtino imperatyviai, darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavės kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito. Nurodė, kad jam įpareigojimas dėl nekonkuravimo buvo nustatytas darbo sutartyje, kur aiškiai apibrėžtas galiojimas – darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir jai pasibaigus dar 2 metus, ir nors nėra konkrečiai nurodyta kompensacija už nekonkuravimo pareigos vykdymą darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau atsižvelgiant į įstatymines nuostatas bei kasacinio teismo suformuotą praktiką, kad papildoma darbdavės nustatyta sąlyga visada yra atlygintina, o minimalus kompensacijos dydis nustatytas DK 38 straipsnio 3 dalyje, tai jam nuo 2018 m. lapkričio 1 d. turėjo būti mokama ne mažiau kaip 40 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija, todėl darbdavės pareiga mokėti nurodyto dydžio kompensaciją kyla iš įstatymo ir tai nelemia nekonkuravimo susitarimo (darbuotojo pareigos nekonkuruoti) negaliojimo, priešingas aiškinimas, kuris neva suteikia teisę jam darbo sutarties galiojimo (ar nutraukimo) metu apsispręsti, ar jis pageidauja, kad nekonkuravimo susitarimo galiojimas tęstųsi, aiškiai parodo, kad atsakovė 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutarties papildyme panaudojo ydingą formuluotę, keliančią abejonių dėl tikrųjų šalių ketinimų sudarant nekonkuravimo susitarimą, bet ir pasirinko procesinę poziciją, kuri buvo orientuota ne į šių ketinimų atskleidimą, bet į gynybinio pobūdžio subjektyvų neaiškios sutartinės sąlygos interpretavimą, tačiau neaiškios darbo sutarties sąlygos turi būti vertinamos darbuotojo naudai, todėl, mano, jo lūkestis į kompensaciją už įsipareigojimą nekonkuruoti privalo būti atlygintas. Teigė, kad atsakovė kompensacijos jam dėl nekonkuravimo pareigos vykdymo nemokėjo. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju labai reikšminga aplinkybė yra atsakovės 2020 m. gruodžio 30 d. pranešimas jam, kuriame nurodoma, jog jis darbo sutarties pagrindu darbdavės naudai ir interesais prisiėmė pareigą nekonkuruoti po darbo sutarties pasibaigimo, tačiau analizuojant pačias darbo sutartyje nustatytas nekonkuravimo sąlygas akivaizdu, jog jis prisiėmė pareigas ne tik po darbo sutarties nutraukimo, bet ir jos galiojimo laikotarpiu, ką atsakovė sąmoningai nutyli, ir kita svarbi aplinkybė, kurią nurodo atsakovė, kad darbdavė atsisako įpareigojimo nekonkuruoti po darbo santykių ir po darbo surarties pasibaigimo jam nebus taikoma nekonkuravimo sąlyga bei nebus mokama kompensacija, taigi atsakovė atsisako įpareigojimo dėl nekonkuravimo sąlygų taikymo tik po darbo santykių pabaigos, kas reiškia, jog atsakovė iš esmės pripažįsta nekonkuravimo įpareigojimo galiojimą nepasibaigus darbo santykiams. Nurodė, kad jis jokių pastabų ar pretenzijų dėl nekonkuravimo pareigos pažeidimo nėra gavęs, kas reiškia, jog jis savo pareigas vykdė tinkamai, tačiau atsakovė savo įsipareigojimo mokėti kompensacią už nekonkuravimo įpareigojimo vykdymą nevykdė ir nevykdo iki šiol. Taip pat nurodė, kad už 2020 metų gruodį yra susidariusi 3 920 Eur nepriemoka, už 2021 m. sausį – 6 361,94 Eur nepriemoka, už 2021 m. vasarį – 8 300,56 Eur nepriemoka, be to, už 2019 metus buvo priskaičiuota ir išmokėta (kaip tantjemos ir kompensacija už valdybos nario pareigas) – 24 459 Eur, o už 2020 metus nėra pateikta nei skaičiavimų, nei nurodyta, kada ta suma bus išmokėta. Pažymėjo ir tai, kad 2020 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas įsakymas dėl jo darbo užmokesčio tvarkos pakeitimo, tačiau susitarimas dėl priedo prie atlyginimo mokėjimo yra dvišalis susitarimas ir nėra atšaukiamas/pakeičiamas vienašališkai, jis su tokia nauja tvarka nesutiko, jo nuomone, turi būti ginama darbuotojo teisė gauti istoriškai susiklosčiusią kintamo kaip priedo mokamo atlyginimo dalį, o ne darbdavės teisė nepaaiškinus jokių motyvų, kriterijų savavališkai sumažinti ilgą laiką nuolat, sistemingai mokamą kintamą atlyginimo dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovas papildomai paaiškino, kad jis iš darbo pas atsakovę jau yra atleistas nuo 2021 m. birželio 4 d.; 2018 m. nekonkuravimo susitarimas atsirado iš akcininkų pozicijos, kad apsaugoti įmonę, sužinojus, jog vyksta suinteresuotumas įmone tiek iš juridinių asmenų, tiek iš fizinių asmenų, su valdybos nariais (juo, S. (kuris yra jo sesers sutuoktinis) ir S.) buvo pasirašyti nekonkuravimo susitarimai, nauji akcininkai gavo visą informaciją, nes nauji akcininkai patys valdybos nariams siūlė sudaryti nekonkuravimo susitarimus, tačiau jie buvo informuoti, kad tokie susitarimai jau yra, kadangi jį tenkino gaunamas darbo užmokestis, jis nesiaiškino iš ko susidaro išmokamos jam sumos, manė, kad su juo atsiskaitoma sąžiningai, po konflikto su įmone kreipėsi į advokatą ir išsiaiškino, kad jam kompensacija už nekonkuravimą nebuvo įmonės mokama; naujas įsakymas dėl darbo užmokesčio buvo bandomas taikyti atgaline data, jis su juo nesutiko, nes taip jam keliais kartais sumažėjo priedas, apie naują apmokėjimo tvarką su juo diskutuota nebuvo, tik buvo kalbos, kad keisis apmokėjimo tvaka, jau iki to įsakymo priėmimo jam buvo teikiamos užuominos apie jo darbo santykių galimą pabaigą įmonėje, o jam nesutikus su nauja darbo užmokesčio tvarka ir parašius elektroninį laišką, direktorius nurodė, kad rašant tokius laiškus ateities įmonėje jam nebėra, buvo apspręsta preliminari jo išėjimo iš įmonės data, toliau atleidimo derinimas buvo perduotas (duomenys neskelbtini) M. V.; 2020 m. gruodžio mėn. buvo apskaitytas ne pilna apimtimi, nes daug užsakymų persikėlė į 2021 m. sausio, vasario mėn., tik 2021 m. sausio mėn. atsirado galimybė suvedinėti sąskaitas už 2020 m. gruodžio mėn., todėl jis gavo mažesnį priedą, pavedime jam nebuvo nurodyta, kad jam išmokama priemoka už 2020 m. gruodžio mėn., prašo 50 proc. jau išmokėto priedo; buvo nusistovėjusi tradicija, kad baigiant metus už darbą valdyboje po balanso pateikimo buvo išmokamos kasmetinės tantjemos, rašytinės sutarties dėl to nebuvo, jis iš valdybos narių atšauktas 2020 m. gruodžio 31 d., 2020 m. vykdė valdybos nario funkcijas, bet tantjemų už 2020 m. negavo, tantjemas gaudavo kasmet 10 metų iš eilės, paskutiniuosius 3 metus jos buvo labai panašaus dydžio, akcininkai ar stebėtojų taryba skirdavo tantjemas, būdavo priimamas sprendimas, jam nėra žinoma, ar jau įvyko akcininkų susirinkimas už 2020 m.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas Vilius Karolis papildomai paaiškino, kad prašomos priteisti neišmokėtos sumos už 2021 m. sausio ir vasario mėn. paskaičiuotos pagal vidutinį darbo užmokestį, naujas įsakymas su ieškovu suderintas nebuvo, be to, pritaikytas atgaline data, ieškovas tikėjosi, kad šis įsakymas bus panaikintas.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė palikti ieškovo ieškinio reikalavimus dėl kompensacijos už įsipareigojimų nekonkuruoti vykdymą už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d., 0,07 proc. delspinigių, įsiskolinimo už 2020 m. gruodžio mėn. ir 0,07 proc. delspinigių, įsiskolinimo už 2021 m. sausio mėn. ir 0,07 proc. delspinigių, įsiskolinimo už 2021 m. vasario mėn. ir 0,07 proc. delspinigių, tantjemų, kompensacijų už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais nenagrinėtais, nesilaikius išankstinės ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos Darbo ginčų komisijoje ir nesumokėjus žyminio mokesčio už civilinį reikalavimą, taip pat atsakovė prašė ieškinį atmesti bei priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (el. b. apyrašo t. I, l. 62–73).

Atsakovė paaiškino, kad 2002 m. balandžio 24 d. su ieškovu sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) serviso tinklo plėtros vadovo pareigoms, 2005 m. spalio 3 d. šalys susitarimu pakeitė ieškovo pareigas į plėtros ir aptarnavimo skyriaus vadovo pareigas, 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutartis buvo papildyta, nustatant, kad darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir pasibaigus darbo sutarčiai 2 metus ieškovas nevykdys darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės ar gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavės vykdoma veikla, taip pat, kad pasibaigus darbo sutarčiai už 2 metų nekonkuravimo laikotarpį ieškovui bus mokama 50 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Pažymėjo, kad šį 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutarties pakeitimą pasirašė tuometinis įmonės (duomenys neskelbtini) R. S., kuris yra su darbuotoju susijęs artimais šeimyniniais (giminystės) ryšiais, šis asmuo įmonės (duomenys neskelbtini) buvo iki 2020 m. sausio 31 d., analogiškos normos dėl nekonkuravimo buvo numatytos ir šio asmens darbo sutartyje, nekonkuravimo kompensacija darbo santykių metu nebuvo sulygta ir nebuvo mokama jokiems įmonės darbuotojams, įmonė nereikalavo iš ieškovo laikytis nekonkuravimo įsipareigojimų darbo santykių metu. Paaiškino, kad 2019 m. sausio 1 d. darbo sutartimi pakeistas darbuotojo darbo užmokestis, numatant mokėti 3 140 Eur fiksuotą mėnesinę algą ir priedą, kurio dydį savo įsakymu nustato darbdavė, darbo santykių metu ieškovui buvo mokami priedai pagal 2010 m., 2011 m., 2015 m., 2016 m., 2019 m., 2020 m. darbdavės įsakymus, 2019 m. sausio 23 d. darbdavė įsakymu Nr. 19/P-020-50 nustatė priedo prie algos skyrimo tvarką, įtvirtinančią, jog priedą sudarys dvi dalys (pirma dalis – 0,65 proc. nuo dalių ir perparduotų paslaugų apyvartos uždarosios akcinės bendrovės „SILBERAUTO“ servisų tinkle per ataskaitinį mėnesį, antra dalis – 0,65 proc. pajamų už parduotas paslaugas uždarosios akcinės bendrovės „SILBERAUTO“ servisų tinkle per ataskaitinį mėnesį), pagrindas išmokėti priedą yra skyriaus vadovo tarnybinis pranešimas pagal buhalterijos pateiktas ataskaitas, suderintas tarnybinis pranešimas tvirtinimas vadovo įsakymu, 2019–2020 m. ieškovas gavo priedus pagal 2019 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 19/P-020-50, 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 20/P-262 ieškovas buvo informuotas, kad 2019 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. 19/P-020-50 pripažįstamas netekusiu galios, nuo 2021 m. sausio 1 d. nustatoma žemiau nurodyta priedo prie mėnesinio darbo užmokesčio skyrimo tvarka: darbuotojui kiekvieną mėnesį priedas prie mėnesinio darbo užmokesčio apskaičiuojamas remiantis darbuotojo pozicijai keliamais verslo rodikliais – įmonės parduotos serviso valandos, įmonės atsarginių detalių pajamos, įmonės serviso ir atsarginių detalių pelno planas; kintamojo mėnesinio atlygio dydis pasiekus 100 proc. keliamų tikslų yra 3 740 Eur, kintamo ketvirtinio atlygio dydis pasiekus 100 proc. keliamų tikslų yra 2 464 Eur, darbuotojui keliami konkretūs tikslai naujam metų ketvirčiui yra pateikiami prieš prasidedant naujam metų ketvirčiui atskiru dokumentu, darbuotojui kiekvieną mėnesį priedas prie darbo užmokesčio skiriamas direktoriaus įsakymu. Nurodė, kad 2020 m. gruodžio 30 d. ieškovui buvo pateikti 2021 m. pirmojo ketvirčio tikslai – rodikliai; 2020 m. gruodžio 30 d. įmonė ieškovui pateikė pranešimą apie nekonkuravimo netaikymą. Paaiškino, kad 2020 m. pradžioje keitėsi įmonės vadovai, darbuotojas su buvusiu įmonės (duomenys neskelbtini) R. S. buvo susijęs artimais šeimyniniais/giminystės ryšiais, todėl vadovų kaita nebuvo patenkintas, reiškė nepasitenkinimą vadovų darbo stiliumi, veiksmais, ne kartą minėjo, kad nemato galimybių dirbti su tam tikrais vadovais, įmonė jokio psichologinio spaudimo, neteisėtų veiksmų niekada neatliko. Teigė, kad ieškovas nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. buvo įmonės valdybos nariu. Nurodė, kad ieškovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti visas su darbo santykiais susijusias sumas (įskaitant, bet neapsiribojant, skolą už nekonkuravimo susitarimą ir kitus vėliau priimtus vienašalius pakeitimus) už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d., Darbo ginčų komisija 2021 m. vasario 17 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovo reikalavimus dėl su darbo santykiais susijusių sumų (įskaitant, bet neapsiribojant, skolą už nekonkuravimo susitarimą ir kitus vėliau priimtus vienašalius pakeitimus) priteisimo už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d., praleidus 3 mėn. kreipimosi terminą, kitus ieškovo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Atsakovė pastebėjo tai, kad ieškovas Darbo ginčų komisijai teikdamas prašymą, taip pat Darbo ginčų komisijos posėdžių metu, byloje nereiškė reikalavimų dėl nepriemokos už 2020 m. gruodžio mėn. – 2021 m. vasario mėn., nekonkuravimo kompensacjos už 2021 m. vasario mėn., todėl šie ieškovo ieškinio reikalavimai turėtų būti palikti nenagrinėtais, nesilaikius išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos Darbo ginčų komisijoje. Atsakovės įsitikinimu, ieškovo reikalavimai priteisti nekonkuravimo kompensaciją darbo santykių metu už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d. yra nepagrįsti, kadangi 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutarties pakeitimų dalis dėl nekonkuravimo darbo santykių metu nėra darbuotojui taikoma, nes: 1) minėta susitarimo dalis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir nepasiekia šalių interesų pusiausvyros (nustatyta 0 proc. nekonkuravimo kompensacija darbo santykių metu, pagal DK 38 straipsnio 3 dalį imperatyviai privaloma ne mažesnė kaip 40 proc. nekonkuravimo kompensacija), 2) nuo pat susitarimo sudarymo 2018 m. lapkričio 1 d. darbuotojui nebuvo mokėta nekonkuravimo kompensacija, nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o jo nemokėjimas lemia jo negaliojimą, 3) nei dėl nekonkuravimo netaikymo, nei dėl kompensacijos nemokėjimo, ieškovas pretenzijų neturėjo ir nereiškė daugiau kaip 2 metus, abiem šalims buvo suprantama, kad nekonkuravimas darbo santykių galiojimo metu negalioja ir nėra taikomas darbuotojui. Pažymėjo, kad iš ieškovo niekada nebuvo reikalaujama laikytis nekonkuravimo. Nurodė, kad sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdavei nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia teisinių padarinių, nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o jo nemokėjimas lemia jo negaliojimą, ginčo atveju, nuo pat 2018 m. lapkričio 1 d. susitarimo sudarymo nekonkuravimo kompensacija už nekonkuravimą darbo santykių metu ieškovui nebuvo mokama, todėl kompensacijos nemokėjimas lemia jo negaliojimą. Nurodė kad DK 45 straipsnio 3 dalis nustato, jog dėl neteisėto darbo sutarties pakeitimo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą, tačiau darbuotojui to nepadarius per 3 mėnesius nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sąlygomis. Pažymėjo, kad darbdavė nereikalavo ir nereikalauja laikytis nekonkuravimo. Teigė, kad pripažinus susitarimą dėl nekonkuravimo netaikomu/negaliojančiu, kaip prieštaraujančiu imperatyvioms teisės normoms, nėra teisinio pagrindo išieškoti nekonkuravimo kompensaciją. Paaiškino, kad įmonė nesutinka su ieškovo pozicija, jog neva 2020 m. gruodžio 30 d. pranešimu ji pripažino, kad nekonkuravimo susitarimas darbo santykių metu buvo taikomas darbuotojui ir galioja, kadangi 2020 m. gruodžio 30 d. pranešime apskritai nėra nurodoma į nekonkuravimą darbo santykių metu, kadangi nekonkuravimo kompensacija ieškovui niekada nebuvo mokama, įmonė nereikalavo laikytis nekonkuravimo susitarimo, abiem šalim buvo aišku ir suprantama, kad nekonkuravimas darbo santykių metu nėra taikomas darbuotojui, be to, kompensacija už nekonkuravimą nebuvo mokama ir kitiems įmonės darbuotojams. Pabrėžė, kad darbo santykiams pasibaigus, įmonė nereikalauja iš darbuotojo laikytis nekonkuravimo, o darbuotojas neturi pareigos laikytis nekonkuravimo, todėl atitinkamai įmonė neturi pareigos mokėti nekonkuravimo kompensacijos. Dėl ieškovo reikalavimų priteisti įsiskolinimą už 2020 m. gruodžio – 2021 m. vasario mėnesius, atsakovė paaiškino, kad ji darbuotojui tinkamai ir laiku mokėjo darbo užmokestį, sulygtą darbo sutartimi, įskaitant, bet neapsiribojant, ir už laikotarpį 2020 m. gruodžio – 2021 m. vasario mėnesiais, pats darbuotojas savo prašyme Darbo ginčų komisijoje patvirtino, kad įmonė su juo atsiskaitė tinkamai ir laiku, reikalavimų dėl kitų sumų (nesusijusių su nekonkuravimo kompensacija) nereiškė, darbo sutartimi sulygta, kad darbuotojui bus mokamas fiksuotas mėnesinis darbo užmokestis ir priedai, nustatomi darbdavės įsakymu, vadinasi, darbo sutartyje nėra nurodoma konkreti tvarka ar įsakymas, pagal kurį įmonė turi pareigą mokėti priedus, o ieškovas turi teisę reikalauti priedų, šalys aiškiai susitarė, kad, kad priedai nustatomi darbdavės įsakymu, todėl, mano, darbdavė turi teisę nustatyti ar pakeisti priedų tvarką savo iniciatyva ir diskrecija priimtu įsakymu ir tai atitinka darbo sutartyje nustatytą darbo užmokesčio sąlygą ir tarp šalių susiklosčiusią praktiką, kai priedai buvo nustatyti/keičiami darbdavės priimtais 2010 m., 2011 m., 2015 m., 2016 m., 2019 m., 2020 m. įsakymais. Paaiškino, kad atsižvelgiant į 2020 m. gruodžio mėn. įmonėje patirtą kibernetinę ataką, 2020 m. gruodžio mėn. vyko įmonės vadovaujančių darbuotojų nuotoliniai („Zoom“ programos pagalba) susirinkimai, kuriuose dalyvavo ir pats ieškovas, šių susirinkimų metu nuspręsta, pritariant ir pačiam darbuotojui, priimti 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 20/P-264, kurio pirmu punktu nuspręsta mokėti 50 proc. vidutinės kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiuotos pagal paskutinių 11 mėn. nustatytos kintamosios dalies vidurkį įsakyme nurodytiems darbuotojams, antru punktu sustabdytas įsakymų dėl kintamosios dalies galiojimas, trečiu punktu nustatyta, kad atstačius reikalingus duomenis (po įvykusios kibernetinės atakos), jeigu būtų apskaičiuota didesnė kintamojo darbo užmokesčio dalis, likusi neišmokėta, išmokėti su sausio–vasario mėn. darbo užmokesčiu, tačiau darbuotojas nenurodė, kodėl šis įsakymas, ypač atsižvelgiant į išimtines aplinkybes, yra neteisėtas, be to, 2020 m. gruodžio mėn. duomenys priedui apskaičiuoti buvo atstatyti, pagal 2019 m. sausio 23 d. įsakymą apskaičiuotas priedas už 2020 m. gruodžio mėn. ir likusi neišmokėta dalis papildomai primokėta ieškovui. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas taip pat teigė, jog jam priedai už 2021 m. sausio–vasario mėn. turėtų būti mokamai pagal 2019 m. sausio 23 d. darbdavės įsakymu nustatytą (seną) tvarką, tačiau su tokia ieškovo pozicija įmonė nesutinka, kadangi ieškovas nenurodė jokių argumentų ir/ar motyvų, kodėl, jo nuomone, neturi būti taikoma 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtinta priedų nustatymo tvarka, o turėtų būti taikoma ankstesnė, patvirtinta 2019 m. sausio 23 d. įsakymu, be to, 2020 m. gruodžio mėn. visiems įmonės aukščiausio lygio vadovaujantiems darbuotojams, tarp jų ir ieškovui, buvo nustatyta nauja priedų tvarka, todėl ieškovo argumentai, kad tokia tvarka, kaip nustatyta jam 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu, yra siekis išimtinai jam sumažinti darbo užmokestį, nepagrįsti, be to, priedas nėra mažinamas, bet nustatyti rodikliai, kuriuos pasiekus išmokamas atitinkamas priedas, taipogi, šalys darbo sutartimi susitarė, kad priedus savo įsakymu nustato darbdavė, todėl įmonė turi teisę savo nuožiūra ir diskrecija nustatyti priedus, mokėtinus darbuotojui, taip pat 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymu nėra keičiama darbo sutartis, joje nustatyta darbo apmokėjimo sąlyga, kadangi darbo sutartyje nustatyta, kad bus mokamas fiksuotas mėnesinis darbo užmokestis ir priedai, nustatomi darbdavės įsakymu, kas ir buvo nagrinėjamu atveju padaryta, dar daugiau, darbuotojas net ir neginčija ir neprašo pripažinti negaliojančiu 2020 m. gruodžio 30 įsakymo dėl priedų nustatymo tvarkos, tačiau reikalauja vadovautis senąja (patvirtinta 2021 m. sausio 23 d. įsakymu ir nuo 2021 m. sausio 1 d. negaliojančia) tvarka, net nenurodydamas motyvų bei argumentų. Dėl ieškovo reikalavimo priteisti tantjemas/kompensacijas už valdybos nario funkcijų vykdymą, atsakovė paaiškino, kad ieškovas ir įmonė nėra sudarę susitarimo dėl tantjemų/kompensacijų už valdybos nario funkcijų vykdymą mokėjimo; Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 59 straipsnio 2 dalies 12 punktas, 7, 8 dalys įtvirtinta imperatyvias taisykles, kada įmonės eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas gali (tačiau neprivalo) skirti tantjemas valdybos nariams; eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas dar nėra patvirtinęs metinių finansinių ataskaitų rinkinio už 2020 finansinius metus, nėra paskirstęs paskirstytinojo įmonės pelno (nuostolių) už 2020 finansinius metus, tad ir tantjemų (ne)skyrimo valdybos nariams už 2020 m. dar nesprendė, be to, mokėti avansu tantjemas draudžiama, o aplinkybė, kad eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas savo nuožiūra ir diskrecija skyrė ieškovui 23 000 Eur tantjemų už 2019 m., neįpareigoja (neatima eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo diskrecijos) eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo skirti ieškovui tantjemas už 2020 m., ar tantjemas skirti analogiško dydžio, kaip skirta už 2019 m.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu įmonės (duomenys neskelbtini) D. S. papildomai paaiškino, kad nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. palaipsniui įmonės vadovams pradėta keisti darbo užmokesčio skaičiavimo sistema, o 2021 m. sausį jau tai buvo daroma visiems, tame tarpe ir ieškovui, apie tai ieškovas buvo informuotas 2020 m. gruodžio 30 d. elektroniniu laišku; nors 2020 m. įmonė dirbo nuostolingai, tačiau su visais darbuotojais atsiskaityta, galutinis atsiskaitymas buvo daromas atkūrus duomenis po kibernetinės atakos; jokiems darbuotojams darbo santykių metu nebuvo ir nėra mokama kompensacija už nekonkuravimą, už nekonkuravimą po darbo santykių pasibaigimo buvo vienam darbuotojui pagal individualų susitarimą mokėta tokia kompensacija; valdybos nario pareigos vykdomos neatlygintinai, visuotinis akcininkų susirinkimas dėl 2020 m. dar neįvyko, nes po kibernetinės atakos prireikė laiko auditavimo procesui.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė advokatė Ramunė Šaikuvienė papildomai paaiškino, kad po kibernetinės atakos už 2020 m. gruodžio mėn. galutinai su ieškovu atsiskaityta 2021 m. vasario ir balandžio mėn., apmokėjimas skaičiuotas nepriklausomai nuo to, kada išrašyta sąskaita faktūra, o įvertinta tai, kas buvo atlikta tą mėnesį, taigi, su ieškovu tinkamai atsiskaityta už 2020 m. gruodžio mėn., už 2021 m. sausio ir vasario mėn. priedas ieškovui nėra sumažintas, pakeista skaičiavimo sistema, tačiau maksimaliai galima gauti tą patį priedą, 2021 m. sausio mėn. ieškovas dirbo 6 darbo dienas, 2021 m. vasario mėn. – 1 darbo dieną, kitomis dienomis atostogavo, tai papildomas priedo mokėjimas būtų netgi nesąžiningas, su ieškovu atsiskaityta pilnai pagal galiojančius lokalinius aktus; jokiems valdybos nariams už 2020 m. tantjemos nėra išmokėtos, įmonė 21020 m. dirbo nuostolingai, išlaidų valdybos nario funkcijoms vykdyti ieškovas nepatyrė, visuotinis akcininkų susirinkimas dar neįvyko, tantjemų mokėjimas yra susirinkimo diskrecija.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas Tomas Bagdanskis palaikė atsakovės atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta M. V. parodė, kad nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. dirba įmonėje (duomenys neskelbtini), taip pat yra valdybos narė; jai atėjus dirbti į įmonę buvo pranešta, kad keičiama visų vadovų atlyginimo sistema, ji šiuos klausimus derino su įmonės direktoriumi, direktorius priėmė dėl to galutinį sprendimą ir jis buvo pristatytas darbuotojams, jie buvo supažindinti, informuoti apie tai, jų sutikimo nereikėjo; šiuo metu nei su vienu darbuotoju nėra sudarytas nekonkuravimo susitarimas, išskyrus įmonės direktoriaus atvejį; iš atsakovės pusės nebuvo kalbėta apie ieškovo atleidimą, bet jai kalbant su ieškovu ji suprato, kad jis savo ateities įmonėje nebemato, vyko poklabis dėl jo atleidimo šalių susitarimu, ieškovas siekė suderinti finansinius dalykus atleidžiant, dėl to vyko diskusija, apie tai ji pranešė įmonės direktoriui; įmonėje buvo kibernetinė ataka, po jos dingo visi duomenys, kuriuos reikėdavo imti darbuotojų kintamo atlygio skaičiavimui, direktorius suorganizavo vadovų nuotolinį susitikimą, kuriame dalyvavo ir ieškovas, buvo sutarta mokėti darbuotojms už gruodžio mėn. 50 proc. kiekvieno iš jų kintamos darbo užmokesčio dalies vidurkio už 11 mėn., o kai bus atstatyti duomenys, kam trūks primokėti, kam bus permoka, palikti permoką darbuotojo naudai, ieškovas susirinkime tam taip pat pritarė, duomenys buvo atstatinėjami kelis mėnesius, vasario ir balandžio mėn. duomenys buvo atkurti, už 2020 m. gruodžio mėn. priedai buvo išmokėti pagal senąją 2019 m. apmokėjimo sistemą; 2020 m. spalio 5 d. buvo priimtas įsakymas dėl jo taikymo nuo 2020 m. spalio 1 d., todėl pastebėjus klaidą, jis buvo atšauktas, už 2020 m. spalio mėn. ieškovas gavo atsiskaitymą pagal 2019 m. apmokėjimo sistemą; kintamas atlyginimo rodiklis pakeitus apmokėjimo tvarką praktiškai nepakito, tik jis sudėliotas kita logika, paties darbuotojo pastangos įtakoja rodiklius, sistema skirta darbuotojams daugiau užsidirbti, visa, ką ieškovas dirbo, buvo įtraukta į apmokėjimo sistemą; su ieškovu yra sąžiningai atsiskaityta atstačius duomenis po kibernetinės atakos.

Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta V. I. V. parodė, kad nuo 2002 m. iki 2021 m. gegužės 27 d. dirbo pas atsakovę (duomenys neskelbtini); įmonės direktorius jai teikdavo įsakymus, kuriuose buvo nurodytas procentas, pagal kurį skaičiuoti atsiskaitymą su darbuotoju, duomenis susitikrindavo su sandėlio vadovais, kintamos dalies procentas metų ar dviejų metų eigoje nekisdavo, direktorius nuspręsdavo įsakymu, ar keisti procentą, daugumai darbuotojų nuo 2021 m. keitėsi darbo užmokesčio skaičiavimo sistema; įmonėje buvo kibernetinė ataka, nebuvo galima paskaičiuoti atsiskaitymo, todėl direktorius priėmė įsakymus, pagal kuriuos ji skaičiavo, buvo nurodytas procentas ir 11 mėn. vidurkis, o atstačius duomenis buvo perskaičiuojama, jei yra nurodyta, kad perskaičiavimas, vadinasi už gruodžio mėn. apmokėta buvo pagal seną tvarką, ieškovui buvo kelis kartus primokama, nes duomenys palaipsniui buvo atstatomi, su ieškovu buvo tinkamai atsiskaityta; jai nėra žinoma, kad ieškovas buvo sudaręs nekonkuravimo susitarimą, ieškovas jai nėra kėlęs klausimų dėl kompensacijos už nekonkuravimą nemokėjimo; dviems darbuotojams išeinant iš darbo direktoriaus buvo nurodyta išmokėti sumas už nekonkuravimą, tačiau nežino, ar už darbo santykių laikotarpį, ar po jo, mano, kad po jo, išmokėtinas jiems sumas nurodė direktorius, darbo metu nebuvo mokamos nekonkuravimo kompensacijos jiems; paskutinius 5 metus ieškovui buvo mokamos tantjemos pagal susitarimą tarp estų vadovo ir valdybos narių, būdavo priimamas akcininkų sprendimas dėl tantjemų mokėjimo, valdybos nariams sumos būdavo skirtingos, jai nėra žinoma, ar už 2020 m. vyko akcininkų susirinkimas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl teisės į nekonkuravimo kompensaciją, priedų ir tantjemų mokėjimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pas atsakovę dirbo nuo 2002 m. balandžio 25 d. pagal šalių 2002 m. balandžio 24 d. sudarytą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. spalio 3 d. ieškovo pareigos įmonėje buvo plėtros ir aptarnavimo skyriaus vadovas, šalys 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutartį papildė nuostata dėl nekonkuravimo sąlygos (el. b. apyrašo t. I, l. 19–22), 2020 m. gruodžio 30 d. atsakovė parengė ieškovui adresuotą pranešimą dėl nekonkuravimo sąlygos netaikymo (el. b. apyrašo t. I, l. 23), ieškovas 2020 m. gruodžio 30 d. kreipėsi su prašymu į Darbo ginčų komisiją, kuri sprendimu dėl praleisto kreipimosi termino ir jo neatnaujinimo atsisakė nagrinėti ieškovo prašyme pateiktą reikalavimą įpareigoti atsakovę išmokėti visas su darbo santykiais susijusias išmokas, įskaitant kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimo vykdymą, už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. ir atmetė ieškovo prašymą atsakovei dėl su darbo santykiais susijusių išmokų, įskaitant kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimo vykdymą, išieškojimo, dėl pripažinimo atsakovės 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 20/P-262 ir 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 20/P-264 neteisėtais kaip nepagrįstą (el. b. EPP priedo l. 3–5, el. b. apyrašo t. I, l. 13–18).

DK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys gali sulygti dėl to, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla. Šis susitarimas gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Pasibaigus darbo sutarčiai, šis susitarimas galioja ne ilgiau kaip dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo. DK 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad susitarime dėl nekonkuravimo turi būti apibrėžta draudžiama darbuotojui darbo ar profesinė veikla, nekonkuravimo kompensacijos darbuotojui dydis, nekonkuravimo teritorija ir susitarimo dėl nekonkuravimo galiojimo terminas. Nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.

Nagrinėjamu atveju vienu iš reikalavimų ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovės 138 272,144 Eur kompensaciją už įsipareigojimo nekonkuruoti vykdymą už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d. (28 mėnesius), skaičiuojant 40 procentų nuo jo vidutinio darbo užmokesčio kas mėnesį ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir dabo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį). Nustatyta, kad šalys 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutartį papildė nauja papildoma darbo sąlyga, kuri išdėstyta taip: nuo 2018 m. lapkričio 1 d. ieškovui nustatomos tokios nekonkuravimo sąlygos: 1) darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir pasibaigus darbo sutarčiai 2 metus ieškovas nevykdys darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės ar gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavės vykdoma veikla, 2) pasibaigus darbo sutarčiai už 2 metų nekonkuravimo laikotarpį ieškovui bus mokama 50 proc. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija (el. b. apyrašo t. I, l. 22). DK 38 straipsnio 3 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina darbdavės pareigą mokėti ne mažesnę kaip 40 proc. darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, konkretų dydį apibrėžiant susitarime. Nagrinėjamu atveju, nors susitarime dėl nekonkuravimo šio susitarimo galiojimo terminas nurodytas tiek darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek 2 metus po darbo sutarties nutraukimo, tačiau jame apibrėžtas tik nekonkuravimo kompensacijos darbuotojui dydis po darbo sutarties nutraukimo. Svarbu akcentuoti tai, kad ginčas tarp šalių nekilo, jog darbuotojui nuo susitarimo sudarymo 2018 m. lapkričio 1 d. nė karto kompensacija už nekonkuravimą išmokėta nebuvo ir jis dėl to darbdavei nė karto pretenzijų nereiškė, iki pat 2021 m. nesikreipė į darbo ginčus nagrinėjančią instuticiją, siekdamas, kad darbdavė būtų įpareigota vykdyti susitarimą (DK 45 straipsnio 3 dalis), darbdavė nereikalavo darbuotojo laikytis nekonkuravimo, tuo tarpu pagal kasacinio teismo išaiškinimus nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o jo nemokėjimas lemia jo negaliojimą, darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito, tai lemia, kad nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020). Įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas visiškai sutinka su atsakovės teiginiu, jog nagrinėjamu atveju 2018 m. lapkričio 1 d. darbo sutarties pakeitimų dalis dėl nekonkuravimo darbo santykių metu ieškovui nėra taikoma, o darbdavės 2020 m. gruodžio 30 d. pranešimu darbuotojas informuotas, kad darbdavė jo atžvilgiu atsisako įpareigojimo nekonkuruoti po darbo santykių (el. b. apyrašo t. I, l. 23), jokios informacijos apie nekonkuravimą darbo santykių metu šiame pranešime darbdavė neteikė, o ir neteikė pagrįstai, nes tokia sąlyga darbo santykių metu yra netaikoma/negaliojanti, nes kompensacija mokėti taip ir nebuvo pradėta, o ir kompensacijos dydis nebuvo įvardintas, todėl nepagrįstai ieškovas teigia, kad tokiu būdu neva darbdavė pripažino nekonkuravimo įpareigojimo galiojimą nepasibaigus darbo santykiams. Taigi, pagal aukščiau teismo padarytas išvadas nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl kompensacijos už nekonkuravimą priteisimo, todėl toks ieškovo reikalavimas atmetamas, taip pat atmetamas išvestinis ieškovo reikalavimas dėl netesybų priteisimo.

Vienu iš reikalavimų ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovės 3 920 Eur įsiskolinimą ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir dabo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį) už 2020 m. gruodžio mėnesį. Pastebėtina, jog ginčas tarp šalių nekilo, kad įmonėje 2020 m. gruodžio mėn. įvyko kibernetinė ataka, kurios metu buvo prarasti duomenys, reikalingi priedams apskaičiuoti už 2020 m. gruodžio mėn., o duomenų atstatymui prireikė laiko, nuotoliniame įmonės vadovų susirinkime dėl priedų mokėjimo už 2020 m. gruodžio mėn., esant prarastiems duomenims, dalyvavo ir pats ieškovas, duomenų, kad jis prieštaravo susirinkimo metu priimtam sprendimui išmokėti darbuotojams 50 proc. vidutinės kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiuotos pagal paskutinių vienuolikos mėn. nustatytos kintamosios dalies vidurkį, sustabdant įsakymų dėl kintamosios dalies galiojimą, o duomenis atstačius ir atlikus perskaičiavimus nustačius, kad būtų apskaičiuota didesnė kintamojo darbo užmokesčio dalis, likusi neišmokėta dalis bus išmokėta su vėlesnių mėnesių darbo užmokesčiais (el. b. apyrašo t. I, l. 36), nėra, kas, iš bylos medžiagos matyti, ir buvo padaryta paties ieškovo atžvilgiu – jam buvo išmokėta 50 proc. vidutinės kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiuotos pagal paskutinių vienuolikos mėn. nustatytos kintamosios dalies vidurkį (dėl to ginčo nėra), o trūkstama priedo suma už 2020 m. gruodžio mėn. palaipsniui atkuriant duomenis buvo išmokėta per du kartus – 2021 m. vasario mėn. ir 2021 m. balandžio mėn. (el. b. apyrašo t. I, l. 105–107, t. IV, l. 135–140; liudytojos (duomenys neskelbtini) V. I. V. parodymai, liudytojos (duomenys neskelbtini) M. V. parodymai (aptarti teismo aukščiau)). Svarbu pastebėti tai, kad ne pagal išrašytų sąskaitų faktūrų datas, o pagal suteiktų paslaugų datas buvo skaičiuojamas priedas atkūrus duomenis už 2020 m. gruodžio mėn., todėl atsakovė neturi pareigos išmokėti ieškovui dar 50 proc. priedo, t. y. 3 920 Eur, kaip to prašo ieškovas, kadangi pagal bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, jog su darbuotoju už 2020 m. gruodžio mėn. būtų netinkamai atsiskaityta, o vėlavimas atsiskaityti vyko dėl išskirtinių nei nuo vienos šalies nepriklausiusių priežasčių – kibernetinės atakos, todėl pagrindo netesybų mokėjimui taip pat nėra, todėl ieškovo reikalavimas dėl 3 920 Eur įsiskolinimo už 2020 m. gruodžio mėnesį ir netesybų priteisimo atmetamas.

Taip pat ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovės 6 361,94 Eur įsiskolinimą ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir dabo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį) už 2021 m. sausio mėnesį bei 8 300,56 Eur įsiskolinimą ir netesybas (skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir dabo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatytą 0,07 proc. delspinigių dydį) už 2021 m. vasario mėnesį. Pirmiausia pastebėtina tai, kad pagal darbo sutarties nuostatas (el. b. apyrašo t. I, l. 19–22) priedą darbuotojui nustato darbdavė, šalys nebuvo sudariusios susitarimo, kad priedas darbuotojui bus skaičiuojamas pagal konkrečią tvarką, vadinasi, būtent darbdavė sprendė priedo skaičiavimo tvarką, t. y. darbdavė turėjo teisę nustatyti/keisti priedų skaičiavimo tvarką, kas, pagal bylos medžiagą (el. b. apyrašo t. I, l. 32, 113–118), buvo ne kartą daryta ieškovo darbo santykių įmonėje metu iki ginčo laikotarpio (el. b. apyrašo t. I, l. 37). Taigi, darbuotojas nepagrįstai teigia, kad už 2021 m. sausio ir vasario mėn. priedas jam turėjo būti skaičiuojamas pagal senąją tvarką (pagal 2019 m. sausio 23 d. įsakymą), o ne pagal naująją tvarką, taikomą įmonėje nuo 2021 m. sausio 1 d. (pagal 2020 m. gruodžio 30 d. įsakymą), su kuo darbuotojas buvo supažindintas 2020 m. gruodžio 30 d. elektroniniu paštu. Iš to, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad darbuotojo sutikimas su darbdavės nustatyta nauja priedo skaičiavimo tvarka reikalingas nebuvo, jis su tokia tvarka buvo supažindintas iki pradedant ją įgyvendinti, todėl darbuotojo teiginys, kad tokia tvarka jam taikyta atgaline data, nepagrįstas, o jo teiginys, kad jis tikėjosi, jog tokia tvarka bus darbdavės panaikinta, ginčo išsprendimui jokios reikšmės neturi. Be to, kaip matyti, tokia nauja tvarka imta taikyti visiems įmonėje vadovaujančias pareigas užėmusiems darbuotojams, o ne tik išimtinai vienam ieškovui, kaip kad nepagrįstai nurodė ieškovas, teigdamas, kad tokiu būdu jam vienam siekta sumažinti darbo užmokestį, tuo labiau, nenustatyta, kad priedas būtų mažinamas, kadagi nustatyti rodikliai, kuriuos pasiekus darbuotojas gauna atitinkamą priedą. Taigi, pagal bylos medžiagą su darbuotoju už 2021 m. sausio ir vasario mėn. yra tinkamai atsiskaityta, todėl pagrindo papildomų sumų už 2021 m. sausio ir vasario mėn. ir netesybų (kaip išvestiniam reikalavimui) priteisimui nėra, todėl ieškovo reikalavimas dėl 6 361,94 Eur įsiskolinimo už 2021 m. sausio mėnesį, 8 300,56 Eur įsiskolinimo už 2021 m. vasario mėnesį ir netesybų priteisimo atmetamas.

Dar vienu iš reikalavimų ieškovas prašė įpareigoti atsakovę išmokėti jam 24 459 Eur tantjemas/kompensaciją už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais, t. y. tokio dydžio sumą, kokia jam buvo sumokėta už valdybos nario funkcijų vykdymą 2019 metais. Byloje ginčas nekilo, kad ieškovas keletą metų iš eilės, iki pat 2020 m. gruodžio 31 d. buvo įmonės valdybos narys, tačiau už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais jam nėra išmokėtos tantjemos/kompensacija, kai prieš tai buvusiais metais tantjemos/ kompensacija už valdybos nario funkcijų jam buvo mokamos, taip pat ginčas tarp šalių nekilo dėl to, kad jokio susitarimo dėl tantjemų/kompensacijos už valdybos nario funkcijų vykdymą mokėjimo tarp šalių sudaryta nebuvo, tuo tarpu joks teisės aktas neįpareigoja įmonės mokėti valdybos nariui tantjemas/kompensaciją už valdybos nario funkcijų vykdymą, o ABĮ 59 straipsnio nuostatos visuotiniam akcininkų susirinkimui suteikia teisę, bet ne pareigą tantjemas skirti, kartu įtvirtina draudimą avansu mokėti tantjemas. Šiuo atveju iki bylos išnagrinėjimo momento visuotinis akcininkų susirinkimas dėl 2020 finansinių metų dar nėra įvykęs, todėl dar nėra spręstas klausimas dėl tantjemų skyrimo ir jų dydžio ar iš viso jų neskyrimo valdybos nariams už 2020 metus, o jas mokėti avansu įstatymas draudžia, tuo labiau, pabrėžtina, mokėti jas ar ne yra visuotinio akcininkų susirinkimo diskrecijos teisė, todėl tai, kad keletą metų iš eilės tantjemos/kompensacija už valdybos nario funkcijų vykdymą ieškovui buvo mokamos neįpareigoja įmonės jas mokėti ir už 2020 metus ar mokėti tokio paties dyžio, kaip kad buvo mokėta už prieš tai buvusius metus. Įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas sprendžia, kad pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovę išmokėti jam 24 459 Eur tantjemas/kompensaciją už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais nėra, todėl toks ieškovo reikalavimas atmetamas.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nenustatytas joks ieškovo teigtas atsakovės jo atžvilgiu naudotas psichologinis spaudimas.

Kartu pastebėtina tai, kad nors atsakovė, be kita ko, prašė palikti ieškovo ieškinio reikalavimus dėl kompensacijos už įsipareigojimų nekonkuruoti vykdymą už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d., 0,07 proc. delspinigių, įsiskolinimo už 2020 m. gruodžio mėn. ir 0,07 proc. delspinigių, įsiskolinimo už 2021 m. sausio mėn. ir 0,07 proc. delspinigių, įsiskolinimo už 2021 m. vasario mėn. ir 0,07 proc. delspinigių, tantjemų, kompensacijų už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais nenagrinėtais, nesilaikius išankstinės ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos Darbo ginčų komisijoje ir nesumokėjus žyminio mokesčio už civilinį reikalavimą, tačiau teismas, siekdamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo sprendžia, kad nebūtų tikslinga, jei dalis ginčo būtų nagrinėjama Darbo ginčų komisije, kai dėl esminių klausimų, kilusių darbuotojui, į Darbo ginčų komisiją jau buvo kreiptasi, tuo labiau, darbuotojas buvo kreipęsis į Darbo ginčų komisiją dėl atsiskaitymo tinkamumo išsprendimo iki 2021 m. sausio 31 d., o reikalavimas dėl tantjemų, kompensacijų už valdybos nario funkcijų vykdymą 2020 metais nėra priskiriamas darbo teisės klausimui, todėl ikiteismine tvarka naudotis dėl šio reikalavimo nereikia ir už jį ieškovas žyminį mokestį sumokėjo, todėl teismas visą darbuotojo keltą ginčą išnagrinėjo iš esmės, nenustatęs pagrindo dalį reikalvimų palikti nenagrinėtais.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, ieškinys atmetamas; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas atsakovės naudai, todėl teismas vertina, kad atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovui nėra.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atsakovė teismo prašė priteisti jai iš ieškovo jos patirtas jį atstovavusiems advokatams sumokėtas 4 534,41 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (el. b. apyrašo t. I, l. 74–75, 126–131, t. IV, l. 124–128, t. V, l. 16–22). Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, analizuotos medžiagos apimtį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia atsakovei iš ieškovo 4 534,41 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismas šioje byloje pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškovo L. T. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Veho Lietuva“ (į. k. 111748996) iš ieškovo L. T. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 4 534,41 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų trisdešimt keturių eurų ir keturiasdešimt vieno euro cento) bylinėjimosi išlaidas.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. APS-131-27414 laikyti netekusiu galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ieva Stanislovaitienė