Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AB „Klaipėdos energija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovui V. L. dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-04-28 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei AB „Klaipėdos energija“ iš atsakovo V. L. 2 485,52 EUR skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017-03-02, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 183 EUR bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė.Pirmosios instancijos teismas, atlikęs formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, nustatė, kad ieškovė į atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), tiekė šilumos energiją, tačiau atsakovas nemokėjo ieškovei už teikiamas paslaugas. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo pateikta duomenų, kurie paneigtų skolos faktą ir jos susidarymo laikotarpį, todėl ieškovės reikalavimą dėl 2 485,52 EUR skolos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio pripažino pagrįstu. Ieškovė, prašydama priteisti delspinigius, vadovaujasi 1995-01-26 įstatymu Nr. I-775 ,,Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“, kuris reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė yra ne savivaldybės įmonė, o akcinė bendrovė, kurios 75,2 proc. akcijų priklauso savivaldybei. Kadangi minėtą įstatymą gali taikyti tik valstybės ir savivaldybių įmonės arba bendrovės, kurių visos akcijos priklauso valstybei ar savivaldybei, teismas sprendė, jog ieškovė šiuo atveju nėra tinkamas subjektas skaičiuoti atsakovui delspinigius pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas darė remdamasis suformuota Klaipėdos apygardos teismo praktika (2013-01-25 Klaipėdos apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-96-123/2013, 2014-01-13 Klaipėdos apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-24-253/2014 ir kt.). Teismas taip pat nusprendė sumažinti ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą iki 37 EUR, nes byla nesudėtinga, joje nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, ieškovė teismui teikia daug analogiškų ieškinių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2017-04-28 sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys, ir visiškai patenkinti ieškovės ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių ir atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, pažeidė CPK 285 straipsnio reikalavimus, nes vietoje formalaus įrodymų vertinimo šioje byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas. Apeliantės teigimu, teismas įrodymų tyrimą atliko nesudaręs sąlygų ieškovei pateikti paaiškinimus dėl teismo tiriamų įrodymų, todėl tai lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Ieškovė yra Klaipėdos miesto savivaldybės kontroliuojama įmonė ir, vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, yra savivaldybės įmonė, todėl jai taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-25 nutarimas Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ (1996-10-04 nutarimo Nr. 1161 redakcija). Tokios pačios praktikos dėl delspinigių priteisimo analogiškose bylose laikosi ir Klaipėdos apygardos teismas.Nors ieškovė delspinigius skaičiavo už skirtingus laikotarpius, tačiau nuo tų pačių skolos sumų už paskutines 180 dienų apskaičiuotų delspinigių dydis nesikeičia, todėl delspinigiai priteistini iš atsakovo. Be to, atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties dėl delspinigių priteisimo, todėl delspinigiai turėjo būti priteisti.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą. Ieškovė nurodė, kad prašoma priteisti 74 EUR suma už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų rekomenduojamų dydžių. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kas ieškovei turėtų atstovauti teisme ir kaip ieškovei naudingiau vesti bylas.Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, taip pat sumažintas ieškovei iš atsakovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą dydis, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovui nuo 2005-11-16 nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Iš 2016-09-16 bei 2016-09-19 mokesčių apskaičiavimo pažymų nustatyta, kad atsakovas už ieškovės suteiktas paslaugas neatsiskaitė, todėl už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio susidarė 2 485,52 EUR įsiskolinimas. Ieškovė taip pat apskaičiavo atsakovui delspinigius: laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio apskaičiuota 58,26 EUR delspinigių ir laikotarpiu nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio apskaičiuota 51,40 EUR delspinigių, iš viso 109,66 EUR suma. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl delspinigių priteisimo.Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad priimdamas sprendimą už akių ir atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 285 straipsnio reikalavimus, nes vietoje formalaus įrodymų vertinimo šioje byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas. Apeliantės teigimu, teismas įrodymų tyrimą atliko nesudaręs sąlygų ieškovei pateikti paaiškinimus dėl teismo tiriamų įrodymų, todėl tai lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendimo už akių priėmimui, kaip specifiniam civilinio proceso teisės institutui, yra būdingi tam tikri byloje pateiktų įrodymų vertinimo ypatumai. CPK 285 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad, teismui nutarus priimti sprendimą už akių, turi būti formaliai patikrinami abiejų šalių pateikti įrodymai. Teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Sprendimo už akių priėmimo institutas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Ši priemonė turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Net esant visoms CPK nustatytoms sąlygoms sprendimui už akių priimti, teismas turi teisę, o ne pareigą priimti tokį sprendimą. Šią savo teisę teismas turi įgyvendinti taip, kad nebūtų pažeistos neatvykusios šalies teisės ir teisėti interesai ir kad byla būtų išnagrinėta teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2010). Įvertinus aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad net ir atlikdamas formalų šioje byloje pateiktų įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismas negalėjo jų tirti paviršutiniškai ir į juos neįsigilinęs. Dėl to, priimdamas sprendimą už akių, teismas dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo galėjo spręsti tik visapusiškai ištyręs byloje pateiktus įrodymus ir įvertinęs juos pagal CPK 285 straipsnio 2 dalyje numatytą įrodymų vertinimo taisyklę. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Klaipėdos apygardos teismo 2017-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-594-777/2017). Taigi apeliantės argumentai dėl CPK 285 straipsnio reikalavimų pažeidimo yra nepagrįsti. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad ieškovė yra Klaipėdos miesto savivaldybės kontroliuojama įmonė ir, vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, yra savivaldybės įmonė, todėl jai taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-25 nutarimas Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ (1996-10-04 nutarimo Nr. 1161 redakcija). Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovė nėra savivaldybės įmonė, todėl nėra pagrindo vadovautis 1995-01-26 įstatymu Nr. I-775 ,,Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“, kuris reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada neturi pagrindo sutikti. Pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą (CK 6.383 straipsnio 1 dalis). CK 6.384 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Byloje nėra ginčo dėl to, jog tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau sutartinių santykių buvimą patvirtina faktinė situacija. Abiejų šalių valia – tiekti ir gauti šiluminę energiją – realizuota konkliudentiniais veiksmais. Lietuvos Respublikos šilumos įstatymo 19 straipsnyje yra numatytos sąlygos, kurios privalomos sudarant šilumos tiekimo sutartis. Tarp privalomų sutarties sąlygų yra nurodytos šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą. Tai rodo, kad sudarant šilumos tiekimo sutartis privaloma numatyti atsakomybę už įsipareigojimų nevykdymą, t. y. numatyti netesybas. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neturi teisės reikalauti priteisti delspinigius pagal 1995-01-26 įstatymą Nr. I-775 ,,Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“, nes ieškovė nėra savivaldybės įmonė. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybės įmonė yra iš savivaldybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso savivaldybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad savivaldybės įmonės, veikiančios pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 dalį balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso savivaldybei, ir įmonės, kuriose savivaldybės gali paskirti daugiau kaip pusę įmonės administracijos, valdymo arba priežiūros tarnybos narių, yra laikomos savivaldybės kontroliuojamomis įmonėmis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės 75,20 procento akcijų priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei, todėl ji yra savivaldybės kontroliuojama įmonė, nuosavybės teise priklausanti savivaldybei. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovei taikomas minėtas 1995-01-26 įstatymas Nr. I-775 (2013-10-10 redakcija), kurio 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius. Be to, 1995-01-25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ (1996-10-04 redakcija) 3.1 punkte numatyta, kad gyventojams, nesumokėjusiems už gyvenamųjų patalpų nuomą, eksploatavimą, ryšių ir komunalines paslaugas (elektros, šiluminę energiją, dujas, vandenį ir pan.), delspinigiai skaičiuojami praėjus 20 kalendorinių dienų (nedirbantiems pensininkams, jeigu šeimoje nėra darbingo amžiaus asmenų, – 30 kalendorinių dienų) nuo ataskaitinio mėnesio pabaigos – po 0,04 procento už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną (įskaitant ir įmokų sumokėjimo dieną). Įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą ir šioje byloje nustačiusi, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę atsiskaityti už šilumos energiją, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė pagrįstai skaičiavo atsakovui delspinigius pagal 1995-01-26 įstatymo Nr. I-775 ,,Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnio 1 dalį.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio atsakovui apskaičiuota 58,26 EUR delspinigių (skaičiuojant po 0,02 procento už kiekvieną uždelstą dieną) ir laikotarpiu nuo 2016 m. kovo mėnesio iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio apskaičiuota 51,40 EUR delspinigių (skaičiuojant po 0,02 procento už kiekvieną uždelstą dieną), iš viso 109,66 EUR. Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, apeliantės reikalavimas dėl 109,66 EUR delspinigių priteisimo tenkintinas (CK 6.71 straipsnis). Pažymėtina, kad tokios praktikos dėl delspinigių priteisimo analogiškose bylose laikosi ir Klaipėdos apygardos teismas (2017-09-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1318-826/2017, 2017-01-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-190-460/2017, 2016-02-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-392-777/2016; 2016-01-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-45-613/2016; 2014-01-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-52-125/2014; 2013-11-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1478-125/2013; 2013-04-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-608-163/2013; 2012-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2062-163/2012; 2012-05-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-678-125/2012; 2012-05-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-635-513/2012; 2012-03-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-505-163/2012). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi anksčiau nurodytais kitų teismų sprendimais analogiškose bylose.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad delspinigiai buvo apskaičiuoti už skirtingus laikotarpius, tačiau nuo tų pačių skolos sumų už paskutines 180 dienų apskaičiuotų delspinigių dydis nesikeičia. Be to, atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties dėl delspinigių priteisimo, todėl delspinigiai turėjo būti priteisti iš atsakovo. Priimdamas skundžiamą teismo sprendimą teismas pažymėjo, kad ieškovės prašoma priteisti 109,66 EUR delspinigių suma buvo apskaičiuota už 368 dienas, o ieškinyje nebuvo nurodyta, koks būtų delspinigių dydis, skaičiuojant juos už 180 dienų iki ieškinio pateikimo. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada nesutinka. Ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šioje byloje atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir nereikalavo taikyti ieškinio senaties ieškovės reikalavimui dėl delspinigių priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva spręsti dėl ieškinio senaties taikymo ir atmesti ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, motyvuodamas ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokios pozicijos yra laikomasi ir Klaipėdos apygardos teismo praktikoje (2017-01-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-190-460/2017). Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog dėl netinkamo materialinių teisės normų taikymo yra pagrindas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, pakeisti – priteisti ieškovei AB „Klaipėdos energija“ iš atsakovo 109,66 EUR delspinigių (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Ieškovė nurodė, kad prašoma priteisti 74 EUR suma už advokato teisinę pagalbą atitinka rekomendacinius dydžius, todėl visos ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti turėjo būti priteistos iš atsakovo. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais taip pat sutinka.Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti sudaro 74 EUR. Spręsdamas dėl šių išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ši byla nebuvo sudėtinga, joje nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, ieškovė teismui teikia daug analogiškų ieškinių, todėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą dydį sumažino iki 37 EUR.Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos visos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius ir šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).Nagrinėjamu atveju apeliantės prašoma priteisti 74 EUR suma už ieškinio surašymą yra daug mažesnė, nei nurodyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų 8.2 punkte (skundžiamo sprendimo priėmimo metu ši suma buvo 2 057 EUR). Pažymėtina, kad kiekvienu atveju ginčo situacijos faktinių aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų analizė ir įvertinimas, jų kvalifikavimas, ieškinio parengimas pareikalauja atitinkamų advokato laiko ir darbo sąnaudų. Nors ši byla ir nėra sudėtinga, paruoštas ieškinys yra tipinis, o byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, 74 EUR suma už advokato teisinę pagalbą nagrinėjamu atveju nėra per didelė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias išlaidas sumažino. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškovė turi teisę į visų byloje patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą.CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Byloje yra pateikti įrodymai apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme – 74 EUR teisinės pagalbos išlaidos, 58 EUR žyminis mokestis ir 95 EUR išlaidos antstoliui, pateikiant vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kadangi apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovės reikalavimai yra tenkinami visiškai, apeliantei priteistina visa pirmosios instancijos teisme patirta bylinėjimosi išlaidų suma, kuri sudaro 227 EUR (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovė pateikė įrodymus apie sumokėtą 15 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas patenkintas visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistina 15 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą už akių.

Priteisti ieškovei AB „Klaipėdos energija“ iš atsakovo V. L. 109,66 EUR delspinigių.

Padidinti ieškovei AB „Klaipėdos energija“ iš atsakovo V. L. priteistą 183 EUR bylinėjimosi išlaidų sumą iki 227 EUR.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei AB „Klaipėdos energija“ iš atsakovo V. L. 15 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.