Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. V. paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus antrojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir R. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, R. V. į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 16 d. 22.13 val. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. 16.00 val. ir nuo 2021 m. sausio 31 d. iki 2021 m. kovo 10 d.; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2021 m. kovo 10 d.; R. V. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta taikyti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nuteistajam R. V. paskirtos bausmės

6. Nuteistasis R. V. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, mano, kad jam paskirta galutinė laisvės atėmimo 1 metams 8 mėnesiams bausmė yra per griežta. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

9. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo R. V. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam už nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam R. V. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

10. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas R. V. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nubaudė laisvės atėmimu 2 metams. Skirdamas bausmę nuteistajam R. V. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad R. V. padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad R. V. teistas, nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, todėl BK 27 straipsnio prasme yra laikomas recidyvistu, baustas administracine tvarka, vykdo individualią veiklą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra viena nuteistojo R. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) ir dvi R. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo R. V. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Be to, nuteistajam R. V. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. V. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 2 metams), kuri nustatyta tvarka buvo sumažinta trečdaliu (laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę R. V. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

12. Grįsdamas prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde R. V. nurodo tai, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog šį nusikaltimą jis padarė netyčia, visiškai to nenorėdamas, dėl padaryto nusikaltimo labai išgyvena ir gailisi. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis su savo žmona L. V. ir jos drauge R. vartojo alkoholį. Žmonos draugei R. išėjus namo, jo žmona pasakė, kad eis pas draugę pratęsti išgertuvių. Kadangi jo žmona buvo akivaizdžiai neblaivi, jis paprašė jos niekur neiti ir paėmęs už rankos norėjo nuvesti į lovą, kad pamiegotų ir prablaivėtų. Tačiau ji ėmė priešintis, įžeidinėti jį necenzūriniais žodžiais, bet jis vis tiek nepaleido jos rankos. Jis nenorėjo jos niekur išleisti, kad ji dar labiau neprisigertų ir nugriuvusi nesusižalotų. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ištirtus ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintus įrodymus, nenustatė kitokių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nei kad jos nustatytos pirmosios instancijos teismo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir skundžiamame nuosprendyje nurodė visas nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, kurios inkriminuotos R. V..

13. Byloje nustatyta, kad R. V. 2020 m. rugpjūčio 16 d. apie 19 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui, du kartus įkando į nukentėjusiosios L. V. kairę ranką ir vieną kartą į smakro sritį, tada suėmęs abejomis savo rankomis nukentėjusiosios dešinę ranką, šią stipriai pasuko, tuo nukentėjusiajai L. V. sukėlė fizinį skausmą, o dėl dešiniojo žastikaulio skeveldrinio lūžio su dešinio stipininio nervo potraumine neuropatija, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Be paties nuteistojo R. V. parodymų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai – 2020 m. rugpjūčio 21 d. nukentėjusiosios L. V. apklausos protokole nurodytos aplinkybės (1 t., b. l. 36-37); 2020 m. rugpjūčio 17 d. liudytojos T. T. apklausos protokole nurodytos aplinkybės (1 t., b. l. 30-31); 2020 m. rugpjūčio 16 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 9-16); 2020 m. rugpjūčio 16 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuotos aplinkybės (1 t., b. l. 17-20); 2020 m. rugsėjo 2 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyti nukentėjusiajai L. V. padaryti kūno sužalojimai, patvirtinantys jos nurodytas įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 62-63).

14. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R. V. du kartus įkąsdamas į nukentėjusiosios L. V. kairę ranką ir vieną kartą į smakro sritį bei suėmęs abejomis savo rankomis nukentėjusiosios dešinę ranką, šią stipriai pasukdamas, suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad savo veiksmais gali sužaloti ją, ir šių padarinių norėjo. Taigi byloje nustatyta, kad R. V. padarė tyčinį nusikaltimą – savo sutuoktinę sužalojo veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje kaltės forma nustatyta netinkamai aiškinant bei taikant BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad R. V. nusikalstamą veiką padarė netyčia, neturi pagrindo. Taigi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji padarytos nusikalstamos veikos požymiai yra nustatyti ir skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje atskleisti, R. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir, kaip minėta, už šios nusikalstamos veikos padarymą R. V. paskirta tinkama bausmė.

15. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarė tuo metu, kai neatlikęs Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės buvo paleistas iš pataisos namų lygtinai. Todėl pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam R. V. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskirtą bausmę su Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, pagrįstai taikė BK 64 straipsnyje numatytas bausmių bendrinimo taisykles ir prie skundžiamu nuosprendžiu už nusikalstamą veiką paskirtos bausmės pridėjo Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs visas reikšmingas bausmių bendrinimui aplinkybes, parinko nuteistajam palankiausią dalinį bausmių sudėjimo būdą ir tinkamai taikydamas BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas, prie skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėdamas dalį Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu skirtos ir neatliktos bausmės – 4 mėnesius, nei baudžiamojo įstatymo taikymo, nei aritmetinių klaidų nepadarė ir paskyrė teisingą galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 1 metams 8 mėnesiams.

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. V. nurodo, kad, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į jo amžių ir sveikatos būklę, jam paskirta galutinė laisvės atėmimo 1 metams 8 mėnesiams bausmė yra per griežta. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nei nuteistojo amžius ar jo sveikatos būklė nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos galutinės subendrintos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis R. V. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. V. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, tinkamai ją, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio ir 64 straipsnio 1 dalies, 3 dalies taisyklėmis, sumažino trečdaliu ir subendrino su Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo R. V. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 10 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl proceso išlaidų

18. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi nuteistajam R. V. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. gegužės 6 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje, remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš R. V. valstybės naudai priteisti 85,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

19. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

20. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Bylos duomenimis nuteistasis R. V. iki nusikalstamos veikos padarymo užsiėmė individualia veikla (1 t., b. l. 113), tačiau duomenų apie gautas pajamas byloje nėra, nuo 2021 m. sausio 31 d. jis laikomas suimtas, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta ilga laisvės atėmimo bausmė. Byloje nėra jokių duomenų apie R. V. realią turtinę padėtį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą R. V. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.???

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Iš R. V. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.