Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-193-616/2024

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-09-18
Bylos Nr.: 1A-193-616/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-36745-2022-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gražvydas Poškus, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: O. Š.
Civilinis ieškovas: M. S.
Nukentėjusysis: M. S.
Advokatai: Dalius Vaičiulis, Arvydas Aranauskas

Kategorijos

1.1.7.2.4Areštas (BK 49 str.)
1.1.10.1.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str. 1–2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-193-616/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36745-2022-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4; 1.1.10.1.1.; 1.1.8.10.3; 1.2.4.4.1; 1.2.25.5; 2.1.15.1.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.4 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Vaivai Vilkei,dalyvaujant prokurorei Rasai Valančienei,nuteistajam O. Š., jo gynėjui advokatui Daliui Vaičiuliui,nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. S. (M. S.) atstovui advokatui Arvydui Aranauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio ir nuteistojo O. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi, kuriuo O. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – areštas 40 parų;

- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – areštas 60 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir skirta galutinė bausmė – areštas 70 parų.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, arešto bausmės vykdymas atidėtas 7 mėnesiams, su intensyvia priežiūra, nustatant buvimo vietą pagal faktinę gyvenamąją vietą, buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 06.00 val., kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Skirti įpareigojimai:

- toliau dirbti, arba užsiregistruoti ir būti registruotam Užimtumo tarnyboje;

- nevartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 72 straipsniu, konfiskuota automobilio „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertė – 2 135,54 Eur (dalis automobilio vertės – 2 384,46 Eur jau išieškota pagal vykdomąją bylą 0037/22/01960).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, skirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. rugsėjo 26 d.

Nukentėjusiojo M. S. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš O. Š. M. S. priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš O. Š. nukentėjusiajam M. S. priteista 1 000 Eur proceso išlaidų, susijusių su advokato suteikta teisine pagalba.

Iš O. Š. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteista 146,62 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iki priteistų civilinių ieškinių visiško atlyginimo paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į O. Š. pinigines lėšas 5 146,62 Eur sumai, esančias banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini), leidžiant disponuoti 730 Eur/mėn.

Iki nuosprendžio vykdymo pradžios nuspręsta toliau taikyti paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktines plokšteles su vaizdo ir garso įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti prie baudžiamosios bylos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. O. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. rugsėjo 25 d. apie 23.45 val., (duomenys neskelbtini), vairavo lengvąjį automobilį „Renault Megane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alcotest 6810“ Nr. ARFL-0737 (patikros sertifikato Nr. 169369), jam buvo nustatytas 2,58 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.

2. Be to, O. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą M. S., o būtent: 2023 m. kovo 2 d. apie 22.00 val., pirties kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė nukentėjusiajam M. S. kumščiu vieną kartą į nosį, vieną kartą į kairę veido pusę, nuo smūgių nukritusiam ant grindinio nukentėjusiajam sudavė ne mažiau penkių kartų į dešinį šoną, kairį šoną, krūtinę, abi rankas, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam M. S. sužalojimus – nosies kaulų lūžį, kraujavimą iš nosies, kairės akies pojunginę kraujosruvą, kaktos ir nosies žaizdas, daugybines kūno poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus, VI šonkaulio lūžį, sukėlusius nukentėjusiajam M. S. nesunkų sveikatos sutrikdytą, nes dėl nosies kaulų lūžio, šonkaulio lūžio jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai

3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Jonas Trumpulis prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendį, patikslintą Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi, ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, O. Š. paskirtas arešto bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu skirti galutinę bausmę – areštą 75 paroms. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

3.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu už abi nusikalstamas veikas paskirtas arešto bausmes dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinęs bei paskyręs galutinę 70 parų arešto bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnio 4 dalį) ir neteisingai nustatė galutinės subendrintos bausmės dydį. Akcentuoja, kad tiek BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, tiek BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens atsakomybė už nesunkius tyčinius nusikaltimus, taigi, pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už šiuos nusikaltimus gali būti skiriama nuo 15 iki 90 parų arešto. Todėl pirmosios instancijos teismas, bendrindamas paskirtas arešto bausmes, turėjo prie griežtesnės bausmės pridėti ne mažesnę bausmės dalį nei 15 paras arešto. Kadangi griežtesnė arešto bausmė O. Š. buvo paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje – 60 paros, todėl prie 60 parų arešto pridėjus minimalų tos bausmės rūšies dydį – 15 parų arešto, O. Š. turėjo būti paskirta 75 parų arešto bausmė.

Šalies argumentai

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis O. Š. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendį, patikslintą Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi, ir jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti. Šio prašymo netenkinus, prašo skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės suvaržymu, pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nukentėjusio asmens rizikingą elgesį ir peržengtos būtinosios ginties ribas, taip pat sumažinti atlygintinos neturtinės žalos sumą nukentėjusiajam iki 500 Eur bei sumažinti nukentėjusiajam priteistas proceso išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

4.1. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neatsižvelgė į teismų formuojamą praktiką panašios kategorijos bylose.

4.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino liudytojų parodymų ir neatsižvelgė į aplinkybes, kurios teisina apeliantą, taip pat neatsižvelgė į byloje esančius faktus, kurie patvirtino apelianto pateiktą įvykio versiją, be aiškių motyvų ją atmetė ir vadovavosi išimtinai tik nukentėjusiojo M. S. bei liudininkų (kurie, apelianto vertinimu, yra šališki ir palaikė nukentėjusiojo pusę) parodymais.

4.3. Pasak apelianto, nors pirmosios instancijos teismas to tiesiogiai ir neįvardijo, tačiau nuosprendžiu konstatavo, kad liudytojas H. M. į namus išvyko dėl apelianto iššaukiančio elgesio, bei nevertino tikrųjų įvykio aplinkybių priežasčių. Tai yra, nors nukentėjusysis nurodė, kad apeliantas tyčiojosi iš liudytojo išvaizdos, dantų, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino, kodėl tokiu atveju pats apeliantas nebuvo paprašytas išvykti dėl nederamo elgesio, kodėl liko toliau būti su nukentėjusiuoju. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino paties apelianto pateiktų duomenų, kad ne nukentėjusysis, o apeliantas rūpinosi, jog liudytojas H. M. saugiai grįžtų namo. Tai yra, apeliantas iš savo telefono „(duomenys neskelbtini)“ programėlės jam iškvietė taksi automobilį, o tai paneigia išvadą, kad apeliantas elgėsi nepagarbiai ir pats liudytojas dėl to buvo priverstas išvykti.

4.4. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir liudytojos J. B. parodymų nenuoseklumo. Apeliantas sutinka, kad 22.30 val. buvo atliktas telefono skambutis iš nukentėjusiojo telefono liudytojai J. B., tačiau tvirtina, kad nėra jokių duomenų, kas tuo metu buvo kalbama telefonu, o versija, kad skambindamas telefonu nukentėjusysis prašėsi pagalbos, buvo pateikta pačios liudytojos, galimai susitarusios su nukentėjusiuoju.

4.5. Nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog skambutis liudytojai buvo atliktas 22.30 val., kuomet apeliantas ir nukentėjusysis buvo priepirtyje bei jokio konflikto nebuvo kilę. 22.36 val. apeliantas per „(duomenys neskelbtini)“ programėlę, dar priepirtyje besirengdamas ir ruošdamasis išvykti, iškvietė sau taksi automobilį, apsirengė ir ėjo link lauko vartelių. O tada iš nugaros buvo užpultas nukentėjusiojo. Tvirtina, kad aplinkybę, jog skambutis buvo iš pirties patalpų, patvirtina ir faktas, jog liudytojams atvykus pasiimti pirtyje palikto telefono, jie negalėjo įeiti į pirtį, nes durys buvo užtrenktos. Pasak apelianto, logiškai mąstant, jau po įvykusio incidento nukentėjusysis niekaip neturėjo galimybės paskambinti liudytojai vien dėl to, kad neturėjo telefono ir jį buvo palikęs pirties patalpose, kurių durys buvo užtrenktos ir neatrakinamos.

4.6. Akcentuoja, kad nukentėjusysis nurodė įvykio versiją, jog po sumušimo buvo aprengtas, o ne pats apsirengė, nes viršutiniai rūbai buvo apvilkti ant jo nuogo kūno, o apatiniai rūbai liko pirtyje. Nors pirmosios instancijos teismui nepavyko tiksliai nustatyti, ką tiksliai vilkėjo nukentėjusysis, t. y. ar buvo apsijuosęs rankšluosčiu, ar buvo apsirengęs, kai kartu su apeliantu nuėjo prie vartelių, visgi, apelianto teigimu, teismas nesirėmė logine išvada, kad nukentėjusysis jau iki įvykio buvo tokioje neblaivumo būsenoje, jog neatsimena, ar jis buvo apsirengęs, ar ne, kokiomis aplinkybėmis skambino telefonu, kokius veiksmus atliko prieš apeliantą. Taigi, nenustatytas aplinkybes pirmosios teismas vertino jo nenaudai, nors, apelianto vertinimu, privalėjo vadovautis in dubio pro reo principu ir visus neaiškumus bei netikslumus aiškinti kaltininko naudai.

Šalies argumentai

4.7. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktą, jog nukentėjusiajam buvo padaryti kaltinime nurodyti sužalojimai, patvirtina liudytojų, kurie atvyko į įvykio vietą ir matė sužalotą nukentėjusįjį, parodymai bei specialistų išvados. Tvirtina, kad liudytojai proceso metu nenurodė, kiek ir kokių tiksliai sužalojimų, kokiose kūno vietose pamatė ant nukentėjusiojo. Buvo tik nurodyta, kad nukentėjusiajam kraujavo iš nosies (kraujas buvo pridžiūvęs), kad buvo sumušta akis, kitų sužalojimų liudytojai nenurodė. Be to, ir pats apeliantas neneigia, kad griūdamas su nukentėjusiuoju, pakaušio sritimi trinktelėjo jam į veido sritį ir, besigrumdamas bei bandydamas išsilaisvinti nuo smaugimo, galėjo kelis kartus alkūne bei pakaušiu smūgiuoti nukentėjusiajam į veido sritį, kitas kūno vietas. Apeliantas taip pat neginčija fakto, kad matė, jog iš nukentėjusiojo nosies buvo išbėgusio kraujo, tačiau kraujavimas nebuvo toks stiprus, kadangi atvykus liudytojams kraujas nebebėgo ir buvo uždžiūvęs.

4.8. Pažymi, kad nukentėjusysis proceso metu nuolat keitė parodymus, dėl įvykio iškeldavo naujas versijas, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių įvertinti, kuriuos parodymus laikyti patikimais, o kuriuos atmesti, nepasisakė dėl jų nepatikimumo ir nenuoseklumo. Akcentuoja ir tai, kad nenustatyta, jog pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme būtų buvęs nenuoseklus, keitęs savo parodymus. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, dėl kokių motyvų prioritetą suteikė nukentėjusiojo parodymams, prieš apelianto poziciją.

Žemesnės instancijos teismas

4.9. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jo parodymus, jog jis veikė esant būtinajai ginčiai. Atkreipia dėmesį, jog jis nurodė įvairius veiksmus išsivaduojant nuo nukentėjusiojo ir neįvardijo tikslaus skaičiaus ar lokacijų dėl savo veikimo bei teigia, kad nebuvo vertintas veikimo staigumas ir impulsyvumas, kurio metu tikrai nėra skaičiuojami atlikti veiksmai.

4.10. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teismo medicinos eksperto aptartus sužalojimus, nustatytus pas nukentėjusį, priskyrė apeliantui. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog nukentėjusysis, dar būdamas pirtyje, dėl savo neblaivumo nugriuvęs patyrė sužalojimų. Taip pat nebuvo išsiaiškintas faktas, ar nukentėjusysis, kai buvo atidaryti varteliai, išėjęs vienas ir beklaidžiodamas stoties rajone, nebuvo pats nugriuvęs ar su kuo nors nekonfliktavo ir iki patekimo į ligoninę, papildomai nesusižalojo. Akcentuoja, kad nukentėjusysis neatsiminė esminių faktų po to, kai iš pirties išvyko liudytojas H. M., pateikė teismui daug versijų dėl sumušimo fakto, kurios visos skiriasi (nuo versijos pateikimo policijai, kad neva jį sumušė kažkokie apelianto draugai, iki versijos apie tai, kad apeliantas jam smogė į veidą pirmas ir, galų gale, kad jis buvo sumuštas neapsirengęs, paskui jį kažkas aprengė ir tada vėl jį sumušė apeliantas), tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek rėmėsi nukentėjusiojo versija.

4.11. Pažymi, kad aptariamu atveju nesimatė ir padarytos žalos nukentėjusiam akivaizdumo – atvykus liudytojams pastarasis nurodė, kad jam viskas gerai, atsisakė, kad būtų kviesta greitoji pagalba. Tokius parodymus davė ir liudytojai, kurie atvykę į įvykio vietą matė nukentėjusįjį ir taip pat nematė jokio pagrindo kviesti greitosios, nes sužalojimai nebuvo labai dideli ir tam nebuvo būtinybės. Taip pat tvirtina, kad aplinkybę, jog nukentėjusysis nebuvo stipriai sužalotas ar buvęs be sąmonės, patvirtina ir tai, jog tuo metu, kai buvo atidaryti varteliai, šis labai greitai pasišalino iš įvykio vietos, nors liudytojai siūlė parvežti jį namo, tačiau tikėtina, kad nukentėjusysis dėl savo neblaivumo ir kitų subjektyvių priežasčių išėjo nežinoma kryptimi.

4.12. Apelianto nuomone, jei apeliacinės instancijos teismas ir pripažintų, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nuosprendį, pripažinęs apeliantą kaltu dėl veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo, teismo paskirta galutinė bausmė, atsižvelgiant į jį charakterizuojančius duomenis, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, o jeigu dalis sužalojimų padaryta viršijus būtinąją gintį, tai privalėjo būti vertinama, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be kita ko, apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir paties nukentėjusio asmens provokuojantis ar rizikingas elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pažymi ir tai, kad nustačius, jog kaltinamasis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir/ar jas viršijo, teismas turėtų vadovautis BK 62 straipsniu ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę. Tvirtina, kad šiuo atveju laisvės apribojimo bausmė būtų adekvati ir teisinga bausmė apeliantui, įvertinus įvykio aplinkybes ir susidariusią situaciją, jeigu teismas vertintų, jog nėra pagrindo apelianto atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

4.13. Taip pat nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas nukentėjusiam priteisti 5000 Eur neturtinę žalą. Teigia, kad nukentėjusiojo elgesys ir veiksmai, net jei tai nepaneigtų apelianto kaltės dėl padarytos žalos nukentėjusiam, tai turi reikšmės sprendžiant dėl civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į teismų suformuotą praktiką (pagal BK 138 straipsnio 1 dalį priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 2 896,20 Eur), apelianto turtinę padėtį, patirtus sužalojimus, kitas aplinkybes, neturtinės žalos suma neturėtų viršyti 500 Eur. Taip pat tvirtina, kad nukentėjusiajam priteistos išlaidos už valstybės garantuojamos antrinę teisinę pagalbą yra per didelės ir iš jo neturėtų būti priteista 1 000 Eur suma.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į nuteistojo O. Š. apeliacinį skundą nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. S. atstovas advokatas Arvydas Aranauskas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš apelianto nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. S. priteisti išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

5.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visą ikiteisminio tyrimo metu surinktų bei pirmosios instancijos teismo metu ištirtų įrodymų visumą bei pagrįstai sprendė, jog apeliantas tyčia sužalojo nukentėjusįjį, todėl privalo už tai atsakyti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

5.2. Nurodo, kad aplinkybes dėl netinkamo ir nepagarbaus apelianto elgesio patvirtino du asmenys, t. y. nukentėjusysis M. S. bei liudytojas H. M.. Be to, priešingai, nei nurodė apeliantas, aplinkybė, jog apeliantas iškvietė taksi liudytojui H. M., nei patvirtina, nei paneigia, kad iki H. M. išvykimo apelianto elgesys buvo nederamas, žeminantis ar agresyvus. Tvirtina, kad iš susibūrimo vietos išvyko ne apeliantas, o H. M. ne dėl to, jog H. M. būtų buvęs išvarytas ar išprašytas, o dėl to, jog jis pats nusprendė išvykti, tokioje draugijoje jausdamasis nesmagiai, nemaloniai. Be to, aplinkybė, jog būtent pats H. M. pirmas išvyko iš įvykio vietos, nors tuo metu buvo švenčiamas jo paties gimtadienis, įrodo, jog H. M. nepatiko vakaro eigoje prisijungusio apelianto draugija. Taip pat akcentuoja, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas, matydami, jog apeliantas, būdamas neblaivus, yra linkęs elgtis nepagarbiai ir galimai net agresyviai, nenorėdami didinti konflikto ir nenorėdami susipykti su apeliantu, nebūtų siūlę jam išeiti.

5.3. Nurodo, kad apeliantas iš pirties bandė išvykti dar anksčiau, nei buvo išsikvietęs taksi per „(duomenys neskelbtini)“ programėlę, t. y. apie 22.00 val. Tai yra, nukentėjusysis M. S. parodė, kad jis išlydėjo apeliantą apie 22.00 val., nulydėjo jį iki vartelių, buvo apsijuosęs tik rankšluostį ir avėjo šlepetes ir, rakinant duris, pajuto smūgius į galvos sritį. Tai buvo pirmieji smūgiai, po kurių jis nugriuvo ant žemės, ant dešiniojo šono ir nieko daugiau nebepamena. Kaip nurodė nukentėjusysis, jis nepamena, kaip, kur ir kada jis skambino J. B., tačiau, kaip matyti iš faktinių aplinkybių, skambutis buvo atliktas 22.30 val. Todėl galimai jis buvo grįžęs į pirties vidų, nes telefonas buvo likęs viduje. Kai atvažiavo H. M. su J. B., jis jau buvo apsirengęs, tačiau tik megztinį ir striukę, nors dar su savimi turėjo „maikę“ ir golfą. Panašias aplinkybes patvirtino liudytoja J. B., t. y. ji nurodė, kad H. M. į namus grįžo apie 21.30 val., buvo išgėręs, bet ne girtas, grįžęs nuėjo miegoti. Liudytoja klausė H. M., kodėl pastarasis taip anksti grįžo namo, jis pasakė, kad jam kažkas nepatiko. J. B. taip pat nurodė, kad apie 23.00 val. jai paskambino M. S. ir paprašė jos pagalbos, tačiau nedetalizavo, kas jam atsitiko. Ji apsirengė, pažadino H. M., sėdo į mašiną ir per 10 min. nuvažiavo link pirties. Kai surado minėtą pirtį, už tvoros, kieme pamatė M. S., gulintį ant kairiojo šono, kraujo klane. Šalia stovėjo girtas apeliantas, kuris prašė jį išleisti.

5.4. Akcentuoja ir tai, kad apelianto dėstoma pozicija ne tik nesutampa su jokiais kitais surinktais įrodymais, liudytojų parodymais, tačiau ir yra visiškai nelogiška. Pasak nukentėjusiojo, nors apeliantas nurodė, kad H. M. grįžo į pirtį, nes paliko savo telefoną, tačiau tokios aplinkybės nepatvirtino nei vienas byloje dalyvavęs asmuo. Be to, nors apeliantas teigia, jog M. S. skambino J. B. ne dėl to, jog paprašytų jos pagalbos, o dėl kažkokios kitokios priežasties, tačiau tampa visiškai neaišku, kokiu tikslu nukentėjusysis galėjo nakties metu skambinti šiam asmeniui, bei kokiu tikslu, netrukus po skambučio, liudytoja J. B. kartu su H. M. atvyko į pirtį.

5.5. Pažymi, kad liudytojai nėra teismo medicinos ekspertai ir jie negalėjo detaliai įvertinti, kiek, kokių tiksliai sužalojimų padaryta nukentėjusiajam. Pažymi ir tai, jog liudytojai atvyko į pirtį nakties metu, t. y. apie 23.00 val., buvo tamsu, viskas vyko lauke, todėl jie galėjo detaliai nematyti visų nukentėjusiojo sužalojimų ir nurodė tik tai, kas jiems buvo matoma. Be to, atvykus liudytojams nukentėjusysis jau buvo su rūbais, dėl to liudytojai ir negalėjo pamatyti ant kūno buvusių kitų sužalojimų.

5.6. Nukentėjusysis taip pat visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantas sužalojimus nukentėjusiajam atliko ne būtinosios ginties sąlygomis. Akcentuoja, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ne mažiau nei 10 trauminių poveikių pasekoje, kas prieštarauja apelianto parodymams, jog gindamasis jis smogė pakaušiu du kartus, be to, sužalojimai negalėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu, nes skirtinga jų lokalizacija. Taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog abejonių kelia ir apelianto elgesys po įvykio – apeliantas, matydamas sužalotą nukentėjusįjį, nesiėmė jokių priemonių apie užpuolimą ir savigyną pranešti bendrajam pagalbos centrui, iškviesti medikus, nors telefoną turėjo. Taip pat abejotina, kaip nukentėjusiajam praradus sąmonę, apeliantui nekilo mintis iškviesti pagalbą, kadangi bet koks vidutiniškai protingas ir rūpestingas asmuo žino, jog žmogui esant be sąmonės, kyla pavojus jo gyvybei.

5.7. Tvirtina, kad apeliantas neteisingai interpretuoja kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl priteistino neturtinės žalos dydžio. Akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266/2013).

5.8. Nukentėjusysis taip pat atkreipia dėmesį, jog jam teisines paslaugas advokato padėjėjas V. M. teikė ne valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos pagrindu, o tarp šalių sudarytos sutarties dėl teisinių paslaugų ir atstovavimo susitarimo pagrindu. Nukentėjusysis pabrėžia, jog jis patyrė iš viso 1 000 Eur išlaidų tiek už jo atstovavimą ikiteisminiame tyrime, tiek ir už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusiojo teigimu, priešingai, nei nurodo apeliantas, šios išlaidos nėra per didelės, atsižvelgus į ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo trukmę, vykdytų apklausų ir kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų, posėdžių pirmosios instancijos teisme skaičių.

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Rasa Valančienė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o dėl prokuroro skundo – paliko spręsti teismui. Nuteistasis O. Š. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo O. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to neteisingai paskirtos galutinės bausmės, taip pat dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktai).

8. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Prokuroro apeliaciniame skunde, neginčijant veikos kvalifikavimo, apimties bei O. Š. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, prašoma pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendį, patikslintą Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to bausmes subendrinant netinkamai paskirtos galutinės bausmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu iš nuteistojo O. Š. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė neteisingas išvadas apie jo kaltę, todėl prašo jį išteisinti arba pripažinti dvi jo atsakomybę švelninančias aplinkybes bei sušvelninti paskirtą bausmę, sumažinti nukentėjusiajam M. S. priteistą neturtinę žalą ir proceso išlaidas. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Dėl kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo O. Š. apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį bei skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam O. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje pakankamai nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai O. Š. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistojo, nukentėjusiojo parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė, ir, ja remiantis, prieitos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Taip pat teismas aptarė O. Š. pateikiamą gynybinę versiją ir ją motyvuotai atmetė. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje prieitomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip (palankiai sau) juos vertindamas, nesuteikia teisinio pagrindo panaikinti jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio ir jį išteisinti. Neatkartodamas pirmosios instancijos teismo atliko pakankamai išsamaus įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį į pagrindinius įrodymus, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 138 straipsnio 1 dalį priėmimą nuteistojo O. Š. atžvilgiu.

10. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu nustatoma, kad dėl neteisėtų kaltininko veiksmų (sužalojimo ar susargdinimo) nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo (ilgesnį nei dešimties dienų laikotarpį), bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022). Pažymėtina ir tai, kad kaltininko veika kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas yra kvalifikuojama ne tik tada, kai kaltininkas, kėsindamasis į kito žmogaus sveikatą, siekia nesunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir tada, kai kaltininkas bendrai numato galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (sunkiam, nesunkiam ar nežymiam sveikatos sutrikdymui) tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuodamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2014). Visgi, net ir tokiu atveju turi būti nustatyta, kad asmuo siekia bent jau nežymiai sutrikdyti nukentėjusio asmens sveikatą.

11. Nustatyta, kad O. Š. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Apelianto kaltė įrodyta nukentėjusiojo M. S. (2 t., b. l. 10-14, 109-113, 4 t., b. l. 58-61), liudytojų A. D. (2 t., b. l. 190-193; 4 t., b. l. 75), H. M. (3 t., b. l. 20-23; 4 t., b. l. 75-76), J. B. (3 t., b. l. 3-6, 7-10; 4 t., b. l. 73-75) parodymais, specialisto L. J. paaiškinimais (4 t., b. l. 106-107), pareiškimo apie nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo (2 t., b. l. 10-14), parodymų patikrinimo vietoje (3 t., b. l. 13-17, 24-28), akistatų (3 t., b. l. 54-60, 65-70, 75-79), asmens, daiktų, kitų objektų (vaizdo ir garso įrašų) apžiūrų (2 t., b. l. 39-40, 42-43, 47, 68-69, 114-133; 4 t., b. l. 90) protokolais, tarnybiniais pranešimais (2 t., b. l. 30, 32; 3 t., b. l. 183), specialistų išvadomis Nr. G 325/2023(04) ir pG 380/2023(04) (2 t., b. l. 60-61, 66-67), greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenimis (2 t., b. l. 52-53).

12. Neginčijamai nustatyta, kad 2023 m. kovo 2 d. apie 22.00 val., pirties kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tarp nukentėjusiojo M. S. ir nuteistojo O. Š. įvyko konfliktas, kurio tiesioginių liudytojų byloje nėra. Nustatyta ir tai, kad nurodytoje pirtyje iki konflikto pradžios nukentėjusysis M. S., nuteistasis O. Š. bei liudytojas H. M. buvo trise, jie visi vartojo alkoholį, nukentėjusiajam po įvykio nustatytos 1,98 promilės (2 t., b. l. 32). Iki konflikto pradžios liudytojas H. M. 21.18 val. išvyko namo (4 t., b. l. 90), o po konflikto minėtas liudytojas su kartu liudytoja J. B. vėl atvyko į įvykio vietą bei rado joje nukentėjusįjį ir nuteistąjį.

13. Nagrinėjamojoje byloje yra labai prieštaringi duomenys apie vieną ir tą pačią aplinkybę – nukentėjusysis teigia, jog nuteistasis jį sumušė, o nuteistasis šią aplinkybę neigia. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs, todėl privaloma atidžiai vertini visus byloje ištirtus įrodymus: juos analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus, taip pat juos lyginant su kitais turimais bylos įrodymais. Priešingai, nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo M. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs bei neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams. Analizuojant vien tik nukentėjusiojo M. S. parodymus, iš bylos medžiagos matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus (2 t., b. l. 10-14, 109-113), taip pat atlikta jo akistatos su nuteistuoju O. Š. (3 t., b. l. 54-60) bei nukentėjusysis vieną kartą apklaustas bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 58-61). Visus kartus nukentėjusysis vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad jį sumušė O. Š., įvykis įvyko 2023 m. kovo 2 d. apie 22.00 val., pirties kieme, esančiame (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis viso proceso metu pakankamai nuosekliai patvirtino, kad O. Š., visų pirma, tyčia kumščiais sudavė jam kelis kartus į veido sritį, o nuo šių smūgių jam nukritus ant grindinio, toliau sudavė daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas.

13.1. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis jame nurodė, jog 2023 m. kovo 2 d. apie 22.00 val. namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), kilo žodinis konfliktas su jo pažįstamu O. Š., kuris žodinio konflikto metu trenkė jam kumščiu į veido sritį ir, nukentėjusiajam nukritus ant žemės, spardė jį kojomis. Kiek kartų buvo suduota kumščiais bei įspirta, tiksliai nurodyti negali, bet iki 15 kartų (2 t., b. l. 10-14).

13.2. Pirmosios ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu nukentėjusysis M. S. parodė, kad aptariamu laiku ir vietoje bandė atrakinti kiemo vartus, jog galėtų išleisti O. Š., tačiau jie labai sunkiai rakinosi ir to jam padaryti nepavyko. Dėl šių aplinkybių O. Š. ant jo supyko. Tarp jų kilo trumpas žodinis konfliktas, kurio metu O. Š. pradėjo jį mušti kumščiais. Daugiausia smūgių kumščiais buvo atlikta į jo veido sritį, po patirtų smūgių jis nukrito ant žemės, tuomet O. Š. pradėjo jį spardyti į įvairias kūno sritis. Visas įvyko labai greitai, jis nespėjo pasipriešinti, buvo neblaivus, jam buvo sunku orientuotis (2 t., b. l. 10-14).

13.3. Papildomos apklausos metu nukentėjusysis M. S. parodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kad rakinant kiemo vartų spyną, o O. Š. stovint šalia, O. Š. pradėjo jį mušti kumščiais. O. Š. tyčia sudavė kumščiu jam du kartus, jei visiškai konkrečiai, tai vieną kartą į nosį ir vieną kartą į kairę veido pusę. Po smūgių jis pajuto veide labai didelį, stiprų skausmą, būtent nosyje, visam veide ir nuo antro smūgio į veidą nugriuvo ant grindinio. Kokia poza nugriuvo, ant kurios kūno vietos, jis neprisimena. Dar tik po smūgių nugriuvęs apie minutę sąmonės neprarado, pajuto spyrius, ne mažiau penkis bendrai į dešinį, karį šonus, krūtinę, abi rankas ir prarado sąmonę. Daugiau smūgių nebeprisimena (2 t., b. l. 10-14).

13.4. Akistatos su nuteistuoju O. Š. metu nukentėjusysis M. S. dar kartą patvirtino, kad rakinant vartelius O. Š. be jokios priežasties trenkė jam kumščiais į galvą. Po tų smūgių nugriuvo, prarado sąmonę, bet dar juto toliau smūgius į kitas kūno vietas (3 t., b. l. 54-60).

13.5. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis M. S. taip pat parodė, kad rakinant vartus pajuto smūgius į nosį, į akį. O. Š. tuo metu stovėjo jam iš dešinės. Tai buvo pirmieji smūgiai. Po jų nugriuvo ant žemės, ant dešinio šono ir nieko daugiau nebepamena. Pamena, kad juto smūgius į savo kūną. Smūgiai buvo suduoti į rankas, kojas, šonkaulius. Iki minėto įvykio jokių sužalojimo neturėjo (4 t., b. l. 58-61).

14. Taigi, kolegijos nuomone, nukentėjusiojo M. S. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių (dėl asmens, sudavusio smūgius, nusikaltimo vietos, laiko, apytikslio smūgių skaičiaus, jų lokalizacijos bei būdo) viso proceso metu yra nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi.

15. Priešingai, nei apeliantas teigia savo skunde, apelianto kaltė yra grindžiama ne tik aptartais nukentėjusiojo M. S. parodymais, kad nurodytu laiku ir vietoje jį sužalojo O. Š.. Jo parodymus patvirtina ir netiesioginių liudytojų – H. M., J. B. ir A. D. parodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš O. Š., norėtų jį apkalbėti ar melagingai apkaltinti. Juolab, kad visi nurodyti asmenys yra tarpusavyje pažįstami. Be to, jie parodymus davė prisiekę ir būdami supažindinti su baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą. Todėl netikėti jų parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

15.1. Liudytojas H. M., tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek akistatos ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam grįžus į namus, po pusvalandžio M. S. paskambino jo sugyventinei J. B. ir prašė atvažiuoti į pirtį, jį gelbėti. Jiems atvykus ir išlipus iš automobilio matė, kad O. Š. bandė išlaužti vartelius, o M. S. gulėjo ant medinės terasos kieme. Perlipęs per tvorą matė, kad M. S. buvo kruvinas, jo veidas buvo stipriai sumuštas. Be to, teigė, kad vežant O. Š. namo girdėjo, kaip J. B. klausė O. Š., kas atsitiko, o O. Š. pasakė, jog sudavė M. S. tik porą kartų, nes pastarasis jo neišleido pro vartelius. Liudytojas patvirtino, kad iki jam išvykstant M. S. nebuvo sužalotas (3 t., b. l. 20-23, 65-70; 4 t., b. l. 75-76). Parodymų patikrinimo vietoje protokole, H. M. parodė vietą, kur gulėjo sumuštas M. S. ir kur tuo metu stovėjo O. Š. (3 t., b. l. 24-28). Įvykio vietos apžiūros protokolo fotonuotraukos taip pat patvirtina, kad liudytojo nurodytoje vietoje yra dėmės, panašios į kraują (2 t., b. l. 28).

15.2. Liudytoja J. B. taip pat tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek akistatos ir pirmosios instancijos teisme pakankamai nuosekliai parodė, kad apie 22.30 val. jai paskambino M. S. ir pasakė atvažiuoti jį gelbėti. Atvažiavus pamatė ir ant medinių terasos lentelių gulintį M. S., kuris gulėjo ant nugaros, šalia jo, jam iš dešinės ant medinių lentelių – kraujo klanas, matėsi, kad jo veidas kruvinas, „sudaužytas“. Po to, vežant O. Š., pastarojo klausė, kas atsitiko. O. Š. pasakė, kad nieko neatsitiko, jis norėjo namo, tačiau M. S. jo neišleido, todėl porą kartų sudavė M. S. (3 t., b. l. 3-6; 7-10, 75-79; 4 t., b. l. 73-75). Be to, parodymų patikrinimo vietoje protokole liudytoja parodė vietą, kur gulėjo sužalotas M. S. ir aplink buvo daug kraujo, kur stovėjo O. Š. (3 t. 13-17). Aplinkybę, kad nukentėjusysis M. S. po konflikto, t. y. 22.30 val. skambino liudytojai J. B., patvirtina nukentėjusiojo mobiliojo telefono ir skambučių išklotinių apžiūrų protokolai (2 t., b. l. 114-133; 3 t., b. l. 155-156).

15.3. Liudytojas A. D. proceso metu nurodė, kad ryte atvykęs tvarkyti jam priklausiančią pirtį, kieme prie vartelių matė labai didelę kraujo dėmę. Apie 9.30 val. jam besitvarkant pirtyje atvyko M. S.. Kai jį pamatė, išsigando, kaip jis buvo sumuštas. Klausė jo, kas jam atsitiko, tai M. S. pasakė tik tai, kad jį sumušė pažįstamas advokatas, daugiau nieko neaiškino, nedrįso ir jo neklausinėjo (2 t., b. l. 190-193; 4 t., b. l. 75).

Žemesnės instancijos teismas

16. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, jog nukentėjusiojo parodymų patikimumą neginčijamai patvirtina byloje esančios specialisto išvados Nr. G 325/2023(04) ir pG 380/2023(04), kuriose konstatuota, jog nukentėjusiajam M. S. padaryti šie sužalojimai: nosies kaulų lūžis, kraujavimas iš nosies, kairės akies pojunginė kraujosruva, kaktos ir nosies žaizdos, daugybinės kūno poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, kairiojo VI šonkaulio lūžis. Specialisto išvadose taip pat pažymėta, jog visumoje šie sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai bei sužalojimai padaryti ne mažiau 10 trauminių poveikių. Be to, specialisto išvadų tiriamosiose dalyse pateikti labiau detalizuoti nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai: kaktos dešiniojo gumburo projekcijoje įstrižos eigos 2,5 cm ilgio linijinė paviršinė laužytos eigos žaizda nelygiais kraštais padengta apdžiūvusiu krauju su aplinkine 9 cm x 5,5 cm violetine poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu. Analogiška paviršinė žaizda nosies nugarėlės vidurio linijoje apatiniame trečdalyje atviro į viršų puslankio formos 0,5 cm x 1 cm. Kairės akies pojunginė kraujosruva visame plote. Kairiojo smilkinio srityje 6 cm x 4 cm plote netaisyklingos formos violetinė kraujosruva. Analogiškos poodinės kraujosruvos: dešinės akies apatiniame voke, pereinanti į skruostą 5 cm skersmens; kairės akies vokuose, pereinanti į skruostą 8 cm x 9 cm su dideliu minkštųjų audinių patinimu; krūtinės ląstos vidurio linijoje VI šonkaulio aukšti 11 cm x 7 cm; kairės mentės išorinio krašto projekcijoje 7 cm x 0,5 cm; kairiojo dilbio apatiniame trečdalyje nugariniame paviršiuje 5 cm skersmens. Dešinės rankos nugariniame paviršiuje per visą ilgį nuo pažasties iki riešo nutrūkstančios eigos, sudarytas iš daugybiniu lygiagrečių linijų, odos nubrozdinimas 55 cm x 8 cm plote, padengtas rusvais virš aplinkinės odos iškilusiais šašais, kurių paviršius nepradėjęs dalintis. Analogiški odos nubrozdinimai: kairės rankos V piršto nugariniame paviršiuje 1 cm ilgio; kairiojo kelio priekiniame paviršiuje 1 cm x 1,5 cm. Nosies landose kraujo krešuliai, nosis deformuota, kairiojo VI šonkaulio priekinio galo lūžis be poslinkio (2 t., b. l. 60-61, 66-67). Vizualiai matomi sužalojimai užfiksuoti ir nukentėjusiojo asmens apžiūros protokole (2 t., b. l. 68-69). Teisėjų kolegijos vertinimu, specialisto išvadose konstatuoti sužalojimai, jų pobūdis, lokalizacija visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad O. Š., visų pirma, sudavė jam smūgius į veido sritį (vieną kartą į nosį ir vieną kartą į kairę veido pusę), o šiam nugriuvus, toliau sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Pastebėtina ir tai, kad specialistas L. J. apklausos metu patvirtino, jog kiekvienas nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus, tačiau akies kraujosruvai būdingas tiesioginis smūgis. Specialistas pažymėjo, kad imant visus sužalojimus bendrai, jie negalėjo atsirasti nuo vieno ar dviejų nugriuvimų, nes sužalojimai yra skirtingose kūno paviršiuose. Patvirtino, kad sužalojimams atsirasti reikėjo ne mažiau 10 trauminių poveikių, galvos sužalojimai galėjo būti padaryti mažiau nei 10 trauminių poveikių, pvz. 8 trauminiais poveikiais. Taip pat nurodė, kad galima grupuoti rankos nubrozdinimą, nugaros poodinę kraujosruvą ir kairės rankos riešo nubrozdinimą, kai griūvama momentiškai vieną kartą ant nugaros. Kitų sužalojimų nesugrupuotų (4 t., b. l. 106-107). Todėl tvirtinti, kad nukentėjusysis nepagrįstai apkalba nuteistąjį, pagrindo nėra. Be to, daugybinius sužalojimus galvos srityje nurodė matę ir iškart po konflikto į įvykio vietą atvykę liudytojai H. M. bei J. B..

17. Nukentėjusiojo M. S. parodymų patikimumą patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai:

17.1. Kitų objektų apžiūros protokole bei tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad 2023 m. kovo 3 d. 00.09 val. asmuo pranešė, jog (duomenys neskelbtini), matė asmenį, apie (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, su praskelta nosim, visas veidas kruvinas ir ištinęs (2 t., b. l. 47; 3 t., b. l. 183).

17.2. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad Bendrajam pagalbos centrui paskambinęs asmuo iškvietė nukentėjusiajam pagalbą, nurodydamas, kad į kebabinę atėjo kruvinas asmuo, kuris prašosi pagalbos, jam labai blogai, reikia į ligoninę (2 t., b. l. 39-40).

17.3. Tarnybiniame pranešime dėl pranešimo iš ligoninės nurodyta, kad 2023 m. kovo 3 d. apie 02.46 val. gautas VŠĮ (duomenys neskelbtini) slaugytojos pranešimas, kad GPM medikų pristatytas M. S., kuris nurodė, kad buvo sumuštas (2 t., b. l. 30).

17.4. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad joje užfiksuota, jog nukentėjusysis buvo nurodė buvęs sumuštas, aplinkybių nepatikslina, iš burnos alkoholio kvapas, nepamena, kas atsitiko (2 t., b. l. 52-53).

18. Apeliantas, siekdamas pagrįsti nukentėjusiojo M. S. parodymų netikslumą, prieštaringumą, taip pat jų nepatikimumą, akcentuoja, kad nukentėjusysis pareigūnams iškart po įvykio nurodė, jog buvo sumuštas ne apelianto, o apelianto draugų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apelianto akcentuojama aplinkybė nėra esminė, dėl kurios būtų pagrindas abejoti nukentėjusiojo tiek ikiteisminio, tiek teisminio proceso metu duotų pakankamai nuoseklių parodymu patikimumu. Iš tiesų, „Body kamerų“ vaizdo įrašai patvirtina, kad pareigūnams atvykus į ligoninę ir nukentėjusiajam duodant paaiškinimus, šis parodė, jog pradėjo ginčytis su „advokatu“ (O. Š.), po to atvažiavo kažkokie „marozai“ ir jį sumušė (2 t., b. l. 42-43). Tokios aplinkybės nurodytos ir pareigūno tarnybiniame pranešime (2 t., b. l. 32). Visgi, teikdamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis nurodė manantis, jog taip pasakė tik todėl, kad atvykus H. M. su J. B., šis nesuprato, kas vyksta ir tuo metu manė, kad atvyko O. Š. draugai ir jie dar labiau jį nori sumušti (2 t., b. l. 109-113). Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja J. B., nurodydama, kad nukentėjusysis M. S. po įvykusio konflikto nesėdo pas ją į automobilį, nes manė, kad atvažiavo ne liudytojai, o O. Š. draugai (3 t., b. l. 3-6). Pastebėtina ir tai, kad bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog iki atvykstant liudytojams H. M. ir J. B., pirties teritorijoje buvo tik nukentėjusysis M. S. ir nuteistasis O. Š., kadangi dėl užrakintų vartų niekas negalėjo nei išeiti, nei įeiti į minėtą teritoriją. Be to, tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiojo parodymai, jų susirašinėjimai (4 t., b. l. 91) patvirtina, kad pastarieji iki minėto konflikto gerai sutarė, kas taip pat patvirtina, kad nukentėjusysis nėra suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti nukentėjusįjį. Dar daugiau, nukentėjusysis nurodė iš karto neprašęs iškviesti pagalbą, manydamas, kad jo patirti sužalojimai yra mažesni, taigi, iš karto po konflikto nenorėjo sukelti nuteistajam neigiamų pasekmių.

19. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojamos aplinkybės, kaip ir kodėl iš įvykio vietos prieš konfliktą išvyko liudytojas H. M., ar konflikto metu nukentėjusysis buvo rūbais ar be jų, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis paskambino liudytojai J. B. (bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad nukentėjusysis liudytojai paskambino dar tuo metu, kai nuteistasis buvo įvykio vietoje – 22.30 val., kadangi pastarasis taksi išsikvietė 22.26 val. (4 t., b. l. 90)), tačiau jos nėra esminės ir nuteistojo kaltės nepaneigia. Tuo tarpu apelianto teiginiai, kad nukentėjusysis M. S. galėjo būti sužalotas kitomis aplinkybėmis, nurodytomis apeliaciniame skunde (pavyzdžiui, po konflikto beklaidžiodamas stoties rajone, kuriame jis išsikvietė pagalbą, pats nugriuvo arba su kuo nors sukonfliktavo), yra visiškai deklaratyvūs.

20. Aukštesnės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai nesirėmė paties nuteistojo O. Š. nuosekliais parodymais, jog jis tyčia prieš nukentėjusįjį nesmurtavo ir neturėjo jokių pagrįstų motyvų taip elgtis. Kaip matyti iš jo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu (vienos apklausos ir akistatų metu, kitų dviejų apklausų metu jis atsisakė duoti parodymus), tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 45-49, 54-60, 65-70,75-79; 4 t., b. l. 93-98) nuteistasis nurodė, kad M. S., visų pirma, galėjo susižaloti (susilaužyti šonkaulį) pats, tai yra, parodė matęs, jog būdamas neblaivus ir pirtyje lipdamas nuo gultų, nukentėjusysis paslydo bei nukrito ant pilvo. Tačiau minėtą aplinkybę viso proceso metu kategoriškai neigė pats nukentėjusysis M. S., neginčydamas, kad nors pirtyje ir buvo neblaivus, tačiau tikrai nesvirduliavo, ir nebuvo nukritęs nei pirtyje, nei priepirtyje. Pastebėtina, kad liudytojas A. D. taip pat patvirtino, jog jo pirtyje slenksčių nėra, laiptų taip pat nėra, pirtyje yra plytelių danga, iškloti kilimėliai. Duomenų, kad po įvykio pačioje pirtyje būtų rastos kraujo dėmės, minėtas liudytojas nenurodė, pastarasis tik nurodė labai didelę kraujo dėmę radęs prie kieme prie vartelių (4 t., b. l. 75). Įvykio vietos apžiūros metu kraujo dėmės taip pat rastos būtent tik toje vietoje, kur visi liudytojai nurodė po įvykusio konflikto radę gulintį nukentėjusįjį M. S.. Be to, kaip jau minėta, apklausiamas specialistas patvirtino, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai negalėjo atsirasti nuo vieno ar dviejų nugriuvimų, nes sužalojimai yra skirtingose kūno paviršiuose, o akies kraujosruvai būdingas tiesioginis smūgis.

21. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip atlikti esant būtinajai ginčiai. Tai yra, proceso metu tvirtino, kad nuteistajam išsikvietus taksi ir norint išvykti iš pirties, jam su nukentėjusiuoju priėjus prie užrakintų vartų, nukentėjusysis šiam pasakė, kad jis niekur nevažiuos ir, sugriebęs ranka už kaklo, pradėjo jį smaugti. Tuomet jie abu nuvirto, tai yra, nuteistasis nuvirto ant nukentėjusiojo ir, bandydamas išsivaduoti, savo pakaušiu ar alkūne (proceso metu nuteistojo parodymai apie šią aplinkybę kito) galėjo suduoti nukentėjusiajam. Tvirtino, kad tuomet išsivadavo nuo nukentėjusiojo, pervertė jį ant pilvo, prispaudė jo sprandą ir nukentėjusysis nusiramino. Taigi, nuteistasis tvirtino, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai (išskyrus šonkaulio lūžį) galėjo atsirasti nuteistajam ginantis.

22. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (teisė į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus), nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, t. y. reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

23. Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-273/2012, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014). Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei įvykio dalyvių veiksmus, O. Š. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių. Byloje nėra duomenų, kad konflikto iniciatoriumi būtų nukentėjusysis, be to, nėra jokių duomenų, kad kilusio konflikto metu sužalojimus būtų patyręs nuteistasis O. Š. (nuteistasis po įvykio į medikus ar policijos pareigūnus nesikreipė), ar, kad dėl nukentėjusiojo veiksmų jam būtų kilęs realus ir akivaizdus pavojus. Bylos duomenys nepatvirtina nuteistojo įvykio versijos, jog nukentėjusysis jį smaugė, todėl jis turėjo gintis. Dar daugiau, byloje esančios specialistų išvadose konstatuota, kad nukentėjusiajam M. S. sužalojimai padaryti mažiausiai 10 trauminių poveikių metu (nustatyti nosies kaulų lūžis, kraujavimas iš nosies, kairės akies pojunginė kraujosruva, kaktos ir nosies žaizdos, daugybinės kūno poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, kairiojo VI šonkaulio lūžis), iš kurių vienam būdingas tiesioginis smūgis – kairės akies pojunginė kraujosruva. Atsižvelgiama ir į tai, kad nukentėjusiajam daugybiniai smūgiai suduoti ir į gyvybiškai pavojingas kūno vietas – galvą, krūtinę. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog nuteistasis O. Š. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

25. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad visi neaiškumai turėjo būti vertinami nuteistojo O. Š. naudai. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nukentėjusiojo parodymų, patvirtintų netiesioginių liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais, visiškai pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.

26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, priėjo teisingą ir pagrįstą išvadą, jog O. Š. smūgius M. S. sudavė ne gindamasis nuo realaus ir pavojingo M. S. kėsinimosi, o veikdamas tyčia. Dėl to nuteistojo O. Š. apeliaciniame skunde nurodomus argumentus apie jo veikimą esant būtinajai ginčiai teisėjų kolegija atmeta.

Dėl paskirtos bausmės

27. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jam skirti švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą.

28. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

29. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

30. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo O. Š. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą galutinę bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas nuteistajam O. Š. galutinę bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

31. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje taip pat numatytos alternatyvios bausmės: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki 1 metų.

32. Iš bylos medžiagos matyti, kad O. Š. padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), šias nusikalstamas veikas jis padarė būdamas neteistas, tačiau anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tiek BK 38 straipsnyje (dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnyje, padarymo), tiek BK 40 straipsnyje (dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo) numatytais pagrindais, abi nusikalstamos veikos padarytos tik kiek daugiau nei pusės metų laikotarpiu (3 t., b. l. 86-88), be to, jis kelis kartus baustas administracine tvarka už vairavimą neturėdamas tam teisės (3 t., b. l. 90-91). Taigi, minėtos aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir patvirtina, kad išvadų dėl savo netinkamo elgesio jis iš esmės nedaro ir nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų. Tačiau įvertintina ir tai, kad O. Š. nuo 2018 m. vykdo individualią veiklą (3 t., b. l. 93), yra vedęs (1 t., b. l. 65), su sutuoktine augina jos mažametį vaiką (gim. (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 66). Kadangi O. Š. prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pripažino pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

33. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo turėtų būti pripažinta tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

34. Pažymima, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

35. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad konfliktą inicijavo pats nuteistasis O. Š. tuo metu, kai nukentėjusiajam nepavyko atrakinti vartų ir leisti jam išvykti. Kaip minėta, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo versiją, kad nukentėjusysis M. S. būtų smaugęs nuteistąjį ir dėl to nuteistasis būtų priverstas naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad būtent nuteistasis žodinio konflikto metu tyčia sudavė nukentėjusiajam smūgius į veido sritį, ir, šiam nugriuvus, toliau sudavė nukentėjusiajam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas. Įrodymų, patvirtinančių, kad konflikto metu būtų sužalotas pats nuteistasis, byloje nėra. Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo M. S. rizikingą ar provokuojantį elgesį. Dėl to nėra pagrindo tenkinti nuteistojo O. Š. prašymo ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys.

36. Tuo tarpu BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jei veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą. Baudžiamoji atsakomybė už būtinosios ginties ribų peržengimą gali atsirasti tik tada, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, kai tiesiogine tyčia užpuolikas yra nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata.

37. Kaip jau minėta sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad O. Š. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad jis galėjo veikti ir peržengdamas būtinosios ginties ribas, atsižvelgus į tai, kad nuteistasis smūgius nukentėjusiajam sudavė rankomis ir kojomis, nenaudodamas įrankių, skirtų žaloti žmogų, be to, M. S. nebuvo nužudytas ir jam nebuvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo O. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veika buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

38. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikos stadijas, tiek į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę buvimą bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be antros pagal griežtumą sankcijose numatytos bausmės – arešto – bausmės skyrimo. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo O. Š. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik trumpalaikis laisvės atėmimas atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.

39. Be to, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam O. Š. pagrįstai paskyręs arešto bausmės jo padarytas nusikalstamas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, jų dydžius nustatė artimus minėtos bausmės vidurkiui – atitinkamai 40 parų ir 60 parų (arešto bausmės vidurkis už nusikaltimus lygus 52,5 paroms). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, O. Š. paskirtos bausmės už jo padarytas nusikalstamas veikas atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos, todėl jų švelninti ar skirti kitos rūšies bausmes nėra jokio pagrindo.

40. Be to, pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Šiuo atveju teismui nustačius tik vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir nesant sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose, visumos, teisėjų kolegijai nėra pagrindo svarstyti nuteistajam BK 62 straipsnio normų taikymo ir skirti švelnesnes, negu įstatymo numatytas, bausmes už nusikalstamų veikų padarymą.

41. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas O. Š. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, netinkamai taikė BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes prie griežtesnės bausmės pridėjo dalį bausmės, kurios dydis buvo mažesnis už baudžiamajame įstatyme numatytą minimalų jos dydį, yra pagrįstas.

42. BK 63 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančioje bausmių bendrinimą iš dalies sudedant, nustatyta, jog, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Tuo tarpu BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto, už baudžiamąjį nusižengimą – nuo 10 iki 45 parų arešto.

43. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui nusprendus bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir už abu nesunkius nusikaltimus paskyrus arešto bausmes, artimas vidurkiui (kaip jau minėta, pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – paskirtas areštas 40 parų, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – areštas 60 parų), prie griežtesnės bausmės turėjo būti pridedama švelnesnės bausmės dalis, bet ne mažesnė kaip 15 paros arešto. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir paskirtas bausmes subendrindamas jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės – arešto 60 parų pridėdamas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės dalį – 10 parų, ir paskyręs O. Š. galutinę subendrintą bausmę – areštą 70 paroms, padarė bausmių bendrinimo taisyklių pažeidimą. Todėl skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendis dalyje dėl nuteistajam O. Š. paskirtų bausmių subendrinimo keičiamas, prie griežtesnės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtos arešto bausmės pridedant prokuroro prašomą minimalią pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės dalį – 15 parų. Arešto bausmės vykdymo atidėjimas ir jo sąlygos apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamos, todėl teisėjų kolegija palieka jas nepakeistas.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

44. Nuteistasis O. Š. apeliaciniu skundu taip pat prašo sumažinti nukentėjusiajam M. S. priteistos neturtinės žalos dydį iki 500 Eur. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam M. S. ir jis turi būti mažinamas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nukentėjusiajam M. S. priteista neturtinė žala įvardinta kaip turtinė žala (civilinis ieškinys dėl turtinės žalos nebuvo pareikštas), tačiau tai vertinama kaip rašymo apsirikimas, kurį teisėjų kolegija ištaiso.

45. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.283 straipsnyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Be to, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, jog, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018 ir kt.).

46. Taip pat pažymima, kad sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, jo sunkumas (sunkus, apysunkis ar kt.), jo pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. Taip pat turi reikšmę (yra pakankamai svarbios aplinkybės) žalą padariusio asmens kaltė, nusikaltimo sunkumas ir pan. Kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro tyčia, kai jo neteisėti veiksmai rodo didesnį pavojingumą, tokiais atvejais taikytina didesnė atsakomybė (kaip žalos dydžio išraiška) nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju. Kaltininko turtinė padėtis, kitos aplinkybės, susijusios su jo interesų gynimu, nėra lygiareikšmės nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Nors nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį į tokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama ir kaltininko interesai neturi būti ignoruojami, tačiau, kaip minėta, visų pirma būtina įvertinti nusikaltimo pasekmes, nepažeisti nukentėjusio asmens teisių bei interesų.

47. Šioje byloje nustatyta, kad O. Š. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. S. sveikata. Todėl, kolegijos vertinimu, ginčo dėl nukentėjusiojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nėra.

48. Nukentėjusysis M. S., byloje pareikšdamas civilinį ieškinį, nurodė, kad dėl nuteistojo O. Š. nusikalstamų veiksmų jis patyrė 5 000 Eur neturtinę žalą (2 t., b. l. 144-147). Civiliniame ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis M. S. patirtą neturtinę žalą grindė jam padarytais sužalojimais (nosies kaulų lūžis, kraujavimas iš nosies, kairės akies pojunginė kraujosruva, kaktos ir nosies žaizdos, daugybinės kūno poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, VI šonkaulio lūžis), kurie jam padaryti ne mažiau 10 trauminių poveikių. Taip pat nurodė, kad nusikaltimo padarymo metu jautė itin didelius skausmus, jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų terminui. Dėl patirto nosies kaulo lūžio ilgą laiką buvo sunku kramtyti maistą, valgyti, nuryti. Dėl sumušimo susidarė kraujosruva kairėje akyje, po kurios sutriko nukentėjusiojo regėjimas. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad 1,5-2 mėnesius dėl sulaužyto šonkaulio jis jautė skausmus, dėl to teko jam vartoti gydytojo išrašytus nuskausminamuosius medikamentus. Per šį laikotarpį jam buvo sunku atsikelti, vaikščioti, juo rūpinosi draugai (4 t., b. l. 58-61).

49. Skundžiame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė įvertinęs padaryto kūno sužalojimo mastą, sukeltus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, gydymosi trukmę, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose, kai nukentėjusiajam padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl pareikštą civilinį ieškinį tenkino visiškai ir nukentėjusiajam M. S. iš nuteistojo O. Š. priteisė 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

50. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad bet koks sveikatos sutrikdymas sukelia tiek fizinius, tiek ir emocinius išgyvenimus, tačiau siekiant teisingai įvertinti ir atlyginti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, nukentėjusiojo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o nuteistojo padėtis nepagrįstai pabloginta. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis O. Š. tyčia sudavė nukentėjusiajam M. S. kumščiu į nosį ir į kairę veido pusę, o nuo smūgių nukritusiam ant grindinio nukentėjusiajam sudavė ne mažiau penkių kartų į dešinį šoną, kairį šoną, krūtinę, abi rankas, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam M. S. sužalojimus – nosies kaulų lūžį, kraujavimą iš nosies, kairės akies pojunginę kraujosruvą, kaktos ir nosies žaizdas, daugybines kūno poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus, VI šonkaulio lūžį, tai yra, nukentėjusiajam M. S. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdytą, nes dėl nosies kaulų lūžio, šonkaulio lūžio jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis kreipėsi į medikus, jam buvo suteikta pirminė medicininė pagalba, tačiau stacionarinio gydymo neprireikė, nukentėjusiojo teigimu, sužalojimai sugijo 1,5-2 mėnesių laikotarpiu. Sutiktina, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė skausmus, išgyvenimus, dėl patirtų nosies kaulų ir šonkaulio lūžių turėjo sunkumų kvėpuodamas, valgydamas, vaikščiodamas ir pan. Atsižvelgtina ir į tai, jog įvykio metu jis iš viso patyrė 10 trauminių poveikių įvairiose kūno srityse. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių ir dėl to, jog dėl nuteistojo O. Š. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis M. S. patyrė neigiamus fizinius ir dvasinius nepatogumus, kadangi nukentėjusiojo patirtus sužalojimus apima ne tik fizinis skausmas, tačiau ir įvairūs neigiami emociniai išgyvenimai. Tačiau, kolegijos nuomone, bylos duomenys nesuteikia pagrindo išvadai, kad dėl patirtų sužalojimų kurį laiką išlikę neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam nukentėjusiojo gyvenimui, jog dėl sveikatos sutrikdymo įvairiose gyvenimo srityse nukentėjusiam asmeniui atsirado kokių nors ilgalaikių negatyvių pasikeitimų, iš esmės apribojančių jo bendravimo galimybes, įtakojančių jo socialinę, šeiminę ar profesinę sritis ir pan. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertina tai, kad nuteistasis O. Š. yra darbingo amžiaus, dirbantis (vykdantis individualią veiklą (3 t., b. l. 93-94)), turintis nekilnojamojo turto (3 t., b. l. 158-163), todėl jis bus pajėgus atlyginti neturtinę žalą. Taip pat akcentuotina, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio neturėtų būti esmingai nukrypstama nuo teismų praktikoje už analogiškus nusikaltimus priteisiamų sumų.

51. Šiuo aspektu patikrinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymėtina, kad teismų praktikoje priteisiant neturtinę žalą dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 138 straipsnio skirtingose dalyse, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, tačiau bylose dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paprastai vyrauja priteisiamos sumos nuo 1 000 iki 4 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-221-648/2016, 2K-21-942/2016, 2K-139-895/2017, 2K-24-895/2017, 2K-36-895/2017, 2K-291-942/2018, 2K-289-693/2019, 2K-105-222/2019, 2K-85-594/2024 ir kt.).

52. Todėl, teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiajam M. S., sprendžia, kad atsižvelgus į aptartas neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, t. y. byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir nuteistojo padarytų nusikalstamų veiksmų pobūdį (daugybiniai smūgiai į įvairias kūno vietas), nuteistojo turtinę padėtį (dirbantis), nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, įskaitant nosies kaulų ir šonkaulio lūžius, jų gydymo trukmę (apie 1,5-2 mėn.), į tai, kad byloje nėra įrodymų dėl kokių nors padarytos veikos ilgalaikių padarinių nukentėjusiojo fizinei ar psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei, sprendžia, kad priteistos neturtinės žalos 5 000 Eur dydis šiuo atveju pernelyg nukrypsta nuo teismų praktikoje už analogiškus nusikaltimus priteisiamų sumų, todėl nelaikytinas proporcingu ir teisingu, bei atitinkamai šis dydis mažintinas iki 3 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma labiau atitiks teismų praktiką panašiose bylose bei bus teisinga ir proporcinga.

Dėl nukentėjusiojo patirtų proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme

53. Nuteistasis apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo sumažinti iš jo nukentėjusiajam M. S. priteistas proceso išlaidas advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti.

54. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019).

55. Šioje byloje nukentėjusysis M. S. civiliniu ieškiniu prašė priteisti 1 000 Eur proceso išlaidų, patirtų advokato padėjėjo teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti ir pateikė dokumentų kopijas, patvirtinančias, kad M. S. advokato padėjėjui V. M. už paslaugas sumokėjo iš viso 1 000 Eur (2 t., b. l. 144-147; 4 t., b. l. 62-64). Kadangi skundžiamu nuosprendžiu O. Š. pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o nukentėjusiojo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – ir Rekomendacijose) nurodyto baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamo maksimalaus dydžio, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsižvelgus į bylos apimtį (4 tomai), jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, suteiktos teisinės pagalbos pobūdį (nukentėjusiojo atstovas advokatas padėjėjas šioje byloje ruošė civilinį ieškinį ir kitus procesinius dokumentus, atstovavo nukentėjusiojo interesams bylos teisminio nagrinėjimo metu, byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta per 6 posėdžius), tam skirtą darbo laiką, bylos išnagrinėjimo rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo, sąžiningumo principus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog 1 000 Eur suma už M. S. suteiktas paslaugas yra adekvati. Todėl pagrįstai iš nuteistojo O. Š. nukentėjusiajam M. S. priteisė 1 000 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl nukentėjusiojo patirtų proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

56. Apeliacinės instancijos teisme ir atsiliepime nukentėjusiojo M. S. atstovas advokatas Arvydas Aranauskas prašo iš nuteistojo O. Š. priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti – 1 500 Eur. Iš pridėtos 2024 m. rugsėjo 3 d. PVM sąskaitos faktūros už teisines paslaugas išrašo matyti, jog nukentėjusysis advokatui Arvydui Aranauskui sumokėjo 1 500 Eur už jo atstovavimą apeliacinėje instancijoje (atsiliepimo parengimas ir atstovavimas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) (4 t., b. l. 179-180).

57. Kaip minėta, BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijose, tačiau priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-204-895/2018 ir kt.). Baudžiamojo proceso įstatymas numato nukentėjusiojo teisę bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu turėti atstovą, kad proceso metu būtų visapusiškai ginamos ir užtikrinamos jo teisės bei teisėti interesai.

58. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis M. S. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi, neskundė. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio apeliacinį skundą, kuris tenkinamas, ir nuteistojo O. Š. apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies. Nuteistojo apeliacinio skundo tenkinama būtent ta jo dalis, kuri yra susijusi su nukentėjusiojo M. S. pareikštu civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti, sumažinant pirmosios instancijos teismo priteistą sumą. Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat buvo ginčijami ir kiti klausimai, kurie yra tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais (apeliaciniame skunde buvo ginčijama O. Š. kaltė, bausmė, procesinių išlaidų pirmosios instancijos teisme dydis), todėl akivaizdu, jog dėl šios priežasties nukentėjusysis kreipėsi į advokatą dėl teisinės pagalbos. Todėl nagrinėjamu atveju nukentėjusysis M. S. turi teisę į patirtų proceso išlaidų atlyginimą, jo patirtos išlaidos advokato teisinėms paslaugoms apmokėti ruošiantis ir dalyvaujant bylos nagrinėjame apeliacine tvarka turi būti priteisiamos atitinkamai iš nuteistojo O. Š.. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl byloje patirtų proceso išlaidų, būtina įvertinti, ar prašoma priteisti suma yra reali, pagrįsta ir ne per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-548/2014, Nr. 2K-373-976/2018 ir kt.).

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsiliepimo į skundą turinį (atsiliepimą į skundą sudaro 5 lapai), apeliacinio proceso trukmę (byla išnagrinėta surengus 1 teismo posėdį), bylos sudėtingumą (bylą sudaro 4 tomai; byloje nebuvo atliekamas papildomas įrodymų tyrimas), sprendžia, jog nukentėjusiajam prašomos priteisti 1 500 Eur dydžio advokato atstovavimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, yra per didelės. Įvertinusi visus šiam klausimui išspręsti reikšmingus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šiuo konkrečiu atveju teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus atitinka 500 Eur dydžio proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimas iš nuteistojo O. Š. nukentėjusiajam M. S..

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendį, patikslintą Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi, pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, O. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 70 (septyniasdešimt) parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, O. Š. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, patikslintu Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtas arešto bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, prie paskirtos griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės minimalią dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – areštą 75 (septyniasdešimt penkioms) paroms.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, arešto bausmės vykdymą atidėti 7 (septyniems) mėnesiams, su intensyvia priežiūra, nustatant buvimo vietą pagal faktinę gyvenamąją vietą, buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 06.00 val., kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant toliau dirbti, arba užsiregistruoti ir būti registruotam Užimtumo tarnyboje; nevartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Ištaisyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esantį rašymo apsirikimą, nurodant, kad iš nuteistojo O. Š. nukentėjusiajam M. S. priteista ne turtinė, o neturtinė žala.

Iš nuteistojo O. Š. nukentėjusiajam M. S. priteistą 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų) neturtinę žalą sumažinti iki 3 000 Eur (trijų tūkstančių).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo O. Š. nukentėjusiajam M. S. priteisti 500 (penkis šimtus eurų) advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Ernesta MontvidienėGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas