- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-28
- Bylos Nr.
- e2A-369-864/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14287-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Pareiškėjas
- P. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Laurynas Zinkevičius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo P. S. (P. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-18980-608/2022 pagal pareiškėjo P. S. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyti termino juridinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas P. S. (toliau ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo : 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo P. S., gimusio (duomenys neskelbtini), senelis P. S., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 22 d. asmeninės nuosavybės teise valdė 3,00 ha žemės sklypą ir bendrosios nuosavybės teise su broliu Š. S. valdė 5,45 ha žemės sklypą, buvusius (duomenys neskelbtini) arba alternatyviai nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo P. S., gimusio (duomenys neskelbtini), senelis P. S., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 22 d. asmeninės nuosavybės teise valdė 2,50 ha žemės sklypą ir bendrosios nuosavybės teise su broliu Š. S. valdė 5,45 ha žemės sklypą, buvusius (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pareiškėjui P. S. pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos prašymą dėl nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. S., gimusio (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 22 d. turėtą žemę, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
2. Pareiškėjas nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - NŽT) Vilniaus miesto skyriuje 1992m. yra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla į buvusio savininko P. S. (gim. (duomenys neskelbtini), tėvai L. ir A.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Pareiškėjas P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) vaikaitis ir jo dukros M. J. – S. (gim. (duomenys neskelbtini)) sūnus. Pareiškėjas 1992 m. kovo 3 d. pateikė tuometinei Vilniaus miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4 ha žemės ir 10 ha. Taip pat pareiškėjas 1999 m. rugsėjo 27 d. pareikė prašymą tuometiniam Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo būdą nurodant išskirti žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (lygiavertį žemės sklypą). Bei pareiškėjas 2003 m. vasario 13 d. pateikė prašymą tuometiniam Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 1993 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-138/93 pareiškėjo pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, kad jo tėvas P. S. iki 1939 m. turėjo nuosavybėje namą (duomenys neskelbtini), atmetė. Pareiškėjas 2005 m. sausio 27 d. su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, prašydamas nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad P. S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas 2005 m. balandžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2082-590/05 nusprendė prašymo netenkinti.
3. Pareiškėjas pažymi, jog Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2022 m. vasario 9 d. raštu Nr. 49SD-1863-(14.49.136 E.) pareiškėjui nurodė, jog atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 997/618 dokumentų nepakankamumą bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau ir Įstatymas) 10 straipsnio nustatyta tvarka, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašyti teismo atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti bei nustatyti, kas buvo žemės savininku nacionalizavimo metu. O įsiteisėjusį teismo sprendimą pateikti Skyriui kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises į to savininko turėtą žemę.
4. Įvertinęs tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriuje turimų archyvinių duomenų nepakako, kad būtų vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui į jo senelio P. S. iki 1940 m. turėtą žemę bei statinius, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 1993 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-138/93 ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2005 m. balandžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2082-590/05 taip pat sprendė, kad remiantis šiais duomenimis nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų, pareiškėjas pasikreipė į: 1) Lietuvos centriniam valstybės archyvą, 2) Lietuvos valstybės istorijos archyvą, 3) Valstybės įmonę Registrų centrą, 4) Vilniaus regioninį valstybės archyvą, 5) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūniją, 6) Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, 7) Lietuvos ypatingąjį archyvą dėl informacijos ir dokumentų pateikimo apie pareiškėjo senelio P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę bei turėtus statinius (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 22 d., taip pat buvo pasiteirauta dėl pavadinimų pasikeitimų. Vilniaus regioninis valstybės archyvas 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. SP-114, VĮ Registrų centras 2022 m. sausio 28 d. raštu Nr. S-3772 (1.4 E), Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2022 m. vasario 10 d. pažyma Nr. R4-473 pateikė eilę naujų, iki tol šalių neturėtų dokumentų bei įrašų, kurie, kartu su turimais archyviniais dokumentais, pareiškėjo nuomone, neabejotinai leidžia spręsti, jog P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) turėjo žemės bei statinių (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 22 d.:
4.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. birželio 21 d. pažymėjimu Nr. 8-14.385/90 pažymima, kad šis pažymėjimas yra pagrindas įskaityti jame nuodytą laiką į visų rūšių darbo stažą, taip pat mokėti S. P. P. arba jo įpėdiniams kompensaciją ir grąžinti turtą Lietuvos Respublikos įstatymais nustatyta tvarka. Konfiskuoto turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo klausimus sprendžia miestų, rajonų savivaldybių, kurių teritorijoje buvo tas turtas, vykdomieji organai.
4.2. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 31-03-223544 patvirtino, kad P. S. turėjo žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini).
4.3. Remiantis Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. SP-114 pateiktu Vilniaus miesto liaudies (iki 1977 m. spalio 6 d. – darbo žmonių) deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fonde esančių 1940-1941 m. P. S. bedarbio kortelių lapų kopijomis skiltyje „28) Patikrinimo ir kitais būdais gautos žinios“ nurodoma, kad „vedęs, (duomenys neskelbtini), šeima 6 asm., turi antroje pusėje pažymėtą žemę ir maža trobelė, antrame trobelės gale laikomi gyvuliai, turi 1 karvė, 1 telyčia, 1 paršą ir apie 3 ha praskolintos žemės“ (įrašas 1940 m. rugsėjo 13 d.).
4.4. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažymos Nr. R4-473 priedu, FR-643 Ap. 3 B 3098 L 160, žinios apie turtą, nurodomas pil. S. P., gyv. (duomenys neskelbtini), žemės kiekis viso 2,5 ha (įrašas 1940 m. gruodžio 12 d.). Taip pat kituose šio dokumento prieduose nurodoma, kad papildomai P. S. ir jo brolis Š. S. bendrai turėjo 5,45 ha žemės (Vilniaus miesto ribose esančių žemės ūkio paskirties sklypų 1929 m. sąrašas; Vilniaus miesto ribose esančių žemės ūkio paskirties sklypų 1932/1933 m. sąrašas; F. 64, ap. 20, b. 850, 1. 16a p, 46).
4.5. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2022 m. vasario 9 d. rašto Nr. 49SD-1863-(14.49.136 E.) prieduose esančiuose archyviniuose dokumentuose, yra atlikta eilė papildomų įrašų, jog P. S. ir jo brolis Š. S. bendrai turėjo 5,45 ha žemės, o P. S. atskirai valdė 2-3 ha žemės.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas teigia, kad visų šių įrodymų, t. y. tiek naujai gautų, tiek ir jau esamų, visuma leidžia teigti, kad pareiškėjo P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) senelis P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. liepos 22 d. asmeninės nuosavybės teise valdė 3,00 ha žemės sklypą ir bendrosios nuosavybės teise su broliu Š. S. valdė 5,45 ha žemės sklypą, buvusius (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau ir NŽT) nesutiko su pareiškimu. Atsiliepime į pareiškimą ir teismo posėdžio metu nurodė, kad Vilniaus miesto skyrius 2022 m. vasario 9 d. raštu Nr. 49SD-1863-(14.49.136E) informavo pareiškėjo atstovą advokato padėjėją Lauryną Zinkevičių, kad atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 997/618 dokumentų nepakankamumą bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nustatyta tvarka, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašyti teismo atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti bei nustatyti, kas buvo žemės savininku nacionalizavimo metu.
7. NŽT pažymėjo, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, konstatavo, kad nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos, ir kuris asmuo įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Dėl to atkuriant nuosavybės teises į iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę, visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas.
Šalies argumentai
8. NŽT teigimu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nustatė ilgus terminus pateikti prašymus ir dokumentus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, šie terminai, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu. Įstatymo nustatyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendento valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Pareiškėjas nustatytos formos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė 1999 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus skyrius dviem raštais informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikta dokumentų, įrodančių kad P. S. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėjo žemės sklypą Vilniaus mieste, bei kad byloje nėra pateikta dokumentų, kad P. S. Vilniuje, nuosavybės teisėmis turėjo žemės iki 1940 m. nacionalizacijos, taip pat paaiškino, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apie žemės valdymą nuosavybės teisėmis. Informaciją, patvirtinančią nuosavybės teises į išlikusį nekilojamąjį turtą, nuosavybės teisių atkūrimu suinteresuoti asmenys renka patys.
9. Pažymėjo, kad aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus.
10. Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Regioninio valstybės archyvo 2022 m. sausio 19 d. pažymoje Nr. SP-114 „Apie P. S. ir M. S. turėtą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad S. P., L., turi apie 3 ha praskolintos žemės, nuomoja 2 ha žemės. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pažyma yra apie šeimos sudėtį, taip pat joje nesutampa P. S. nei vardas, nei pavardė, o taip pat tėvavardis, nes pagal Vilniaus Sentikių religinės bendruomenės 1992 m. rugsėjo 11 d. pateiktoje pažymoje Nr. 28, nurodytas P. L. S., taip pat pažymos įrašas atliktas 1940 m. rugsėjo 13 d., o atkūrimo procesas yra vykdomas asmenims, turėjusiems žemę iki 1940 m. liepos 22 d.
11. Dėl Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažymos Nr. R4-473 suinteresuotas asmuo pažymi, kad joje nurodyta aplinkybė, kad P. S. turi viso 2,5 ha žemės, taip pat kad (duomenys neskelbtini) savininkai S. P. ir Š. turėję 5,45 ha žemės, paneigta Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 21 d. sprendime, todėl pareiškėjas ja negali remtis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyti termino juridinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti atnaujinimo.
13. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriuje yra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla į buvusio savininko P. S. (gim. (duomenys neskelbtini), tėvai L. ir A.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Pareiškėjas 1992 m. kovo 3 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4 ha žemės ir 10 ha. Taip pat pareiškėjas 1999 m. rugsėjo 27 d. pareikė prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo būdą nurodant išskirti žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (lygiavertį žemės sklypą). Pareiškėjas 2003 m. vasario 13 d. pateikė prašymą tuometiniam Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
14. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 1993 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-138/93 pareiškėjo pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, kad jo tėvas P. S. iki 1939 m. turėjo nuosavybėje namą (duomenys neskelbtini), atmetė.
Šalies argumentai
15. Pareiškėjas 2005 m. sausio 27 d. su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, prašydamas nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad P. S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2005 m. balandžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2082-590/05 nusprendė prašymo netenkinti.
16. Pareiškėjas kreipėsi su prašymais į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Valstybės įmonę Registrų centrą, Vilniaus regioninį valstybės archyvą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūniją, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Lietuvos ypatingąjį archyvą dėl informacijos ir dokumentų pateikimo apie pareiškėjo senelio P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę bei turėtus statinius (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 22 d. :
16.1. Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. SP-114 pateiktu Vilniaus miesto liaudies (iki 1977 m. spalio 6 d. – darbo žmonių) deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fonde esančių 1940-1941 m. P. S. bedarbio kortelių lapų kopijomis skiltyje „28) Patikrinimo ir kitais būdais gautos žinios“ nurodoma, kad „vedęs, (duomenys neskelbtini), šeima 6 asm., turi antroje pusėje pažymėtą žemę ir maža trobelė, antrame trobelės gale laikomi gyvuliai, turi 1 karvė, 1 telyčia, 1 paršą ir apie 3 ha praskolintos žemės“ (įrašas 1940 m. rugsėjo 13 d.).
16.2. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažymos Nr. R4-473 priede žinios apie turtą, nurodomas pil. S. P., gyv. (duomenys neskelbtini), žemės kiekis viso 2,5 ha (įrašas 1940 m. gruodžio 12 d.). Kituose šio dokumento prieduose - Vilniaus miesto ribose esančių žemės ūkio paskirties sklypų 1929 m. sąraše, Vilniaus miesto ribose esančių žemės ūkio paskirties sklypų 1932/1933 m. sąraše nurodoma, kad P. S. ir jo brolis Š. S. bendrai turėjo 5,45 ha žemės.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m lapkričio 26 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl teisminės praktikos turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo bylose“ (aprobuoto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1995 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 6) 15 punktu išaiškino, kad, nagrinėjant bylas dėl žemės ar miško sklypo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, būtina nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą. Daikto valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti svarbu išsiaiškinti, kokiu pagrindu nuosavybės teisę įgijo paskutinis daikto savininkas, šiuo atveju pareiškėjo senelis P. S., gimęs (duomenys neskelbtini).
18. Aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Iki 1940 metų nacionalizacijos Vilniaus apskrityje galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis. Pareiškėjas teigia, kad jam nėra žinomas P. S. nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo pagrindas, tačiau spėja, kad nuosavybę įgijo paveldėjimo būdu. Paveldėjimą reglamentavo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsniai. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 1105 straipsnis numatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais, o 1127 straipsnis nustatė, kad pirmos eilės paveldėtojai yra palikėjo teisėti vaikai. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 1148 straipsnyje buvo numatyta, kad ¼ dalį paveldi palikėjo sutuoktinis. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 1255 straipsnis numatė, kad palikimas įgyjamas jį priimant, o 1261 straipsnis numatė, kad palikimas priimamas pradedant jį faktiškai valdyti ir tvarkyti.
19. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie žemės sklypo savininkės P. ir pareiškėjo senelio P. S. giminystės ryšį bei juos siejusius paveldėjimo ar kitokius teisinius santykius, kurių pagrindu pareiškėjo senelis būtų iki 1940 metų nacionalizacijos įgijęs nuosavybės teisę į pareiškime nurodytą žemės sklypą.
20. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai: Vilniaus regioninio valstybės archyvo pateiktas Vilniaus mesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fonde esantis 1940 – 1941 m. bedarbių kortelių lapų kopijos (e. b. l. 31-34), namų registracijos knyga (e. b. l. 41-55) nepatvirtina nei nuosavybės teisės į žemės sklypą, nei jos atsiradimo pagrindo, nes šiuose dokumentuose nėra tai patvirtinančių duomenų. Tuo tarpu iš nekilnojamojo turto savininkų sąrašo išrašo matyti, kad 1925 m. spalio mėnesio duomenimis žemės sklypas, kuriame ūkininkavo pareiškėjo senelis, nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui – P. (e. b. l. 59).
21. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2005 m. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2082-590/05, buvo vertinti šie rašytiniai įrodymai: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. gruodžio 9 d. (e. b. l. 67), 1999 m. gegužės 6 d. (e. b. l. 66), 2002 m. rugsėjo 18 d. (e. b. l. 65) pažymėjimai, išrašai iš namų knygos ir registracijos dokumentų, išrašas iš Vilniaus miesto magistrato žemės ūkio paskirties nekilnojamojo turto sąrašų ir nustatyta, kad šie rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad P. S., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. nacionalizacijos turėjo 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėtuose dokumentuose yra duomenų, kad P. S. turėjo žemę, tačiau iš minėtų dokumentų negalima padaryti išvados apie žemės valdymą nuosavybės teise. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. lapkričio 17 d. pažymoje nurodyta, kad archyvo saugomuose fonduose nėra duomenų apie P. S. nuosavybės ar nuomos teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Iš nekilnojamojo turto savininkų sąrašo, sudaryto ne anksčiau 1925 m. spalio mėnesio duomenų matyti, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuriame ūkininkavo P. S., nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui – P. (e. b. l. 17-18).
22. Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. SP-114 pateiktas Vilniaus miesto liaudies (iki 1977 m. spalio 6 d. – darbo žmonių) deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fonde esančių 1940-1941 m. P. S. bedarbio kortelių lapų kopijos skiltyje „28) Patikrinimo ir kitais būdais gautos žinios“ nurodoma, kad „vedęs, (duomenys neskelbtini), šeima 6 asm., turi antroje pusėje pažymėtą žemę ir maža trobelė, antrame trobelės gale laikomi gyvuliai, turi 1 karvė, 1 telyčia, 1 paršą ir apie 3 ha praskolintos žemės“. Minėtas įrašas atliktas 1940 m. rugsėjo 13 d., t. y. po nacionalizacijos, ir minėtame dokumente nenurodytas žinių apie valdomą žemės sklypą šaltinis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažymos Nr. R4-473 priede žinios apie turtą, nurodomas pil. S. P., gyv. (duomenys neskelbtini), žemės kiekis viso 2,5 ha, įrašas atliktas po nacionalizacijos 1940 m. gruodžio 12 d. ir nenurodytas žinių apie nuosavybės teise valdomą žemės sklypą šaltinis. Kituose šio dokumento prieduose - Vilniaus miesto ribose esančių žemės ūkio paskirties sklypų 1929 m. sąraše, Vilniaus miesto ribose esančių žemės ūkio paskirties sklypų 1932/1933 m. sąraše nurodoma, kad P. S. ir jo brolis Š. S. bendrai turėjo 5,45 ha žemės, taip pat nenurodytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Taigi, minėti rašytiniai įrodymai nėra reikšmingi šioje civilinėje byloje prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui pagrįsti, nes juose nėra duomenų apie pareiškėjo senelio P. S. nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo pagrindą bei valdomo žemės sklypo plotą (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažyma apie Š. ir P. S. nekilnojamąjį turtą Nr. R4-473) (e. b. l. 74). Minėtoje pažymoje nurodyti duomenų šaltiniu esantys dokumentai: Vilniaus miesto savivaldybės archyvinio fondo Vilniaus miesto žemės ūkio plotų 1939 m. sąrašas, Vilniaus miesto savivaldybės 1940 – 1944 m. archyvinio fondo miestų priemiesčių gyventojų, valdančių žemę, 1940 m. dokumentų byla, Lietuvos statistikos valdybos archyvinio fondo 1942 m. žemės ūkio naudojamų plotų bei pasėlių surašymo byla, į bylą nepateikti. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad Vilniaus miesto žemės ūkio plotų 1939 m. sąraše 5,45 bendro ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkais nurodyti du asmenys: Š. S. ir P. S., 2,00 ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininku nurodytas P. S., tačiau ploto mato vienetai nenurodyti. Tokie duomenys nepatvirtina nei P. S. nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo pagrindo, nei pareiškime nurodyto ploto – 3 ha žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto. Pareiškėjo papildomai pateikti kiti dokumentai: technikos skyriaus byloje esantis 1927 m. projekto nuorašas (e. b. l. 76) ir 1928 m. leidimas (e. b. l 77) susiję su teisėmis į namą, o ne į žemės sklypą. Kiti dokumentai: 1942 metų pajamų orderiai ir 1941 m. žinių apie turtą kopijos (e.b.l. 78-81) sudaryti po 1940 metų nacionalizacijos.
23. Teismas taip pat pažymėjo, jog pagal suinteresuoto asmens pateiktus duomenis nėra pradėta Š. S. nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą atkūrimo byla, todėl prašomas nustatyti faktas, jog P. S. kartu su Š. S. valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) neturi pareiškėjui juridinės reikšmės, t. y. nesukelia jam teisinių pasekmių.
24. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas priėjo išvados, kad pareiškėjas neįrodė prašomo nustatyti fakto, t. y. jog jo senelis P. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė pareiškėjo nurodyto ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taip pat nuosavybės teisės į nurodytą turtą įgijimo pagrindo. Todėl pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.
Dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo.
25. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 4 dalis numato, kad asmenys, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką, vandens telkinius ar kitą nekilnojamąjį turtą, prašymus atkurti nuosavybės teises ir pilietybę patvirtinantį dokumentą turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius įrodymus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Minėti terminai gali būti atnaujinami teismo, jeigu pripažįstama, kad jie praleisti dėl svarbių priežasčių. Teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
26. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu, bei yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio turto savininko P. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tačiau byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjui buvo kokių nors objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu į jo senelio P. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą.
27. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo pateikti dokumentų per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytus terminus, kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys. Prašymą dėl termino atnaujinimo pareiškėjas grindžia aplinkybe, kad papildomus dokumentus pareiškėjas gavo tik 2022 metais, tačiau nenurodė kliūčių, dėl kurių pareiškėjas šių dokumentų negalėjo gauti anksčiau, t. y. per įstatyme nustatytus terminus. Pažymi, jog apie tai, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų neužtenka savininko nuosavybės teisei į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinti, pareiškėjas sužinojo dar iki 2005 metų, dėl ko jis kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Ši aplinkybė buvo konstatuota Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2082-590/05. Aplinkybė, jog nepakanka nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, buvo konstatuota ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 15424-(01) (e. b. l. 21-22). Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių jis per įstatymo nustatytą terminą iki 2022 m. sausio 12 d. neatliko jokių veiksmų nuosavybės teisę patvirtinantiems įrodymams gauti. Teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys laikytinas pasyviu ir neatitinka objektyvių nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių kriterijų. Be to, pareiškėjo naujai pateikti dokumentai nepatvirtina prašomo nustatyti fakto, todėl termino atnaujinimas pareiškėjui taip pat nesukels jokių teisinių pasekmių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
28. Pareiškėjas P. S. (toliau ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-18980-608/2022 ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo P. S. pareiškimą tenkinti pilnai.
Žemesnės instancijos teismas
29. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, vertino bylai nereikšmingas aplinkybes, padarė šiurkščių proceso ir materialinės teisės normų taikymo bei aiškinimo pažeidimų, teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ginčui išnagrinėti aktualiais klausimais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl sprendimas yra naikintinas.
Šalies argumentai
30. Apeliantas teigia, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, į bylą yra pateikti: Vilniaus miesto savivaldybės archyvinio fondo Vilniaus miesto žemės ūkio plotų 1939 m. sąrašas, Vilniaus miesto savivaldybės 1940 – 1944 m. archyvinio fondo miestų priemiesčių gyventojų, valdančių žemę, 1940 m. dokumentų byla, Lietuvos statistikos valdybos archyvinio fondo 1942 m. žemės ūkio naudojamų plotų bei pasėlių surašymo byla. Apelianto vertinimu, būtent šie įrodymai, leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjo P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) senelis P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. liepos 22 d. asmeninės nuosavybės teise valdė 2,50 ha žemės sklypą ir bendrosios nuosavybės teise su broliu Š. S. valdė 5,45 ha žemės sklypą, buvusius (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė neištyręs visų byloje esančių įrodymų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 14 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį, 250 straipsnio 2 dalį, numatančias, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, bei CPK 260 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad galutinis sprendimas priimamas tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą, todėl sprendimas yra naikintinas.
31. Apelianto teigia, jog pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, o tai turėjo įtakos neteisingo ir neteisėto sprendimo priėmimui. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo, vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius bylos baigčiai reikšmingas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, juos vertino selektyviai, vienam rašytiniam įrodymui suteikė didesnę įrodomąją galią, rėmėsi prielaidomis ir spėjimais, todėl sprendimas yra naikintinas.
32. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 65 straipsnis, 217 straipsnio 1 dalis, 222 straipsnio 4 dalies 3 punktas), be jokio teisinio pagrindo suteikęs išskirtinę įrodomąją galią vienam iš įrodymų - Vilniaus miesto magistro 1925 m. Nekilnojamojo turto savininkų sąrašui, kuriame žemių savininku nurodomas P., o jose dirbančiu nurodomas P. S. Bylą sprendęs teismas iš esmės netyrė ir nesiaiškino svarbių bylos aplinkybių – kad žemės, dėl kurių buvo pareikštas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateko į Vilniaus kraštą, kuris buvo okupuotas Lenkijos nuo 1919 m. balandžio mėn. iki 1920 m. liepos mėn., o po to nuo 1920 m. spalio mėn. iki 1939 m. rugsėjo 17 d., tai tiesiogiai susišaukia su byloje esančiais įrodymais, kad į šį laikotarpį lenkų kalba surašytame Vilniaus miesto magistro 1925 m. Nekilnojamojo turto savininkų sąraše ties absoliučiai visais žemės sklypais nurodoma P., vertinant Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. balandžio 4 d. raštu Nr. R2-29 „Dėl dokumentų kopijų“ pateiktoje ištraukoje viso P. nuosavybės teise valdė šimtus tūkstančių hektarų žemės. Dėl to darytina išvada, kad po Vilniaus krašto okupacijos žemės buvo nusavintos iš jas turėjusių savininkų ir galimai buvo laikinai perduotos nagrinėjamu atveju P. Byloje suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nenurodė, kad šioje teritorijoje būtų užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla į P. turėtą žemę. Priešingai, byloje yra pateikti duomenys apie tai, jog Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos buvo užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla į P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise turėtą žemę, pareiškėjas buvo įtrauktas į sąrašus gauti naujam žemės sklypui Vilniaus mieste, taigi darytina išvada jog jokiems kitiems asmenims į žemes, buvusias (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės taip ir nebuvo grąžintos. Apelianto teigimu, kiti byloje surinkti aiškūs įrodymai, kad P. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenęs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė žemę (duomenys neskelbtini), plotas nurodomas 2,5 ha arba 3 ha asmeninės nuosavybės teise ir 5,45 ha bendrai su broliu Š. S.: Žemės ūkio paskirties plotų, esančių Vilniaus mst. ribose 1933 m. sąraše (pateikta prie Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 1999 m. gegužės 6 d. pažymėjimo Nr. T-1959), Vilniaus mst. žemės ūkio plotų 1939 m. sąraše įrašyta eil. Nr. 1083 (pateikta prie Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 1999 m. gegužės 6 d. pažymėjimo Nr. T-1959); Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąraše (pateikta prie Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 1994 m. gruodžio 9 d. pažymėjimo Nr. 21-838-S); 1940 m. rugsėjo 13 d. bedarbio kortelėje (pateikta prie Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022 m. sausio 19 d. rašto Nr. SP-114); Vilniaus miesto savivaldybės žinių apie turtą byloje esantis raštas 1941 m. gruodžio 12 d. žinios apie turtą (pateikta prie Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažymos Nr. R4-473); Vilniaus miesto savivaldybės žinių apie turtą byloje esantis 1942 m. sausio 21 d. pajamų orderis (pateikta prie Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažymos Nr. R4-473); (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemę valdančių asmenų 1943-1944 ūkio metais sąraše (pateikta prie Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 1994 m. gruodžio 9 d. pažymėjimo Nr. 21-838-S); VI mokesčių inspekcijos 1943 m. liepos 8 d. pranešime apie nekilnojamojo turto savininkams uždėtus mokesčius (pateikta prie Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 1994 m. gruodžio 9 d. pažymėjimo Nr. 21-838-S).
Žemesnės instancijos teismas
33. Teismas civiliniame procese nagrinėdamas byloje pateiktus dokumentus (kurių žemėtvarkos skyriui nepakako atkurti nuosavybės teisių), daro išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001).
Šalies argumentai
34. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino dalies rašytinių įrodymų, kurių data yra nurodyta po 1940 metų (Sprendimo 6 lapo 1 pastraipa). Teismas turėjo pareigą vertinti pareiškimo pagrįstumą visų byloje esančių įrodymų kontekste, antra, net Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktas numato, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra vertinami nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos.
35. Apelianto vertinimu teismas, esant byloje 8 rašytiniams įrodymams, kurie patvirtinta Pareiškimu prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, bei 1 rašytiniam įrodymui, kuris prieštarauja visiems likusiems byloje raštiniams įrodymams turėjo išsamiai pasisakyti dėl jo vertinimo, įrodomosios vertės, palyginti šių įrodymų reikšmę istoriniam kontekstui.
36. Apeliantas pažymi, jog sprendimu pirmosios instancijos teismas pasirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m lapkričio 26 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl teisminės praktikos turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo bylose“ (aprobuoto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1995 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 6) 15 punktu, kuriame išaiškinta, kad, nagrinėjant bylas dėl žemės ar miško sklypo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, būtina nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą. Teismas vertino, jog kadangi pareiškėjas negali įrodyti P. S. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškimo. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog dėl šios aplinkybės, kad pareiškėjas neturi P. S. nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų apie iki nacionalizacijos turėtą žemę, dėl to ir yra užvesta ši civilinė byla.
37. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022 m. vasario 9 d. raštu Nr. 49SD-1863-(14.49.136 E.) pareiškėjui nurodė, jog atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 997/618 dokumentų nepakankamumą bei vadovaujantis Įstatymo 10 str. nustatyta tvarka, Pareiškėjas turit teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašyti teismo atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti bei nustatyti, kas buvo žemės savininku nacionalizavimo metu.
38. Atkreipia dėmesį, jog juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008).
39. Tuo atveju, jei pareiškėjas turėtų savo žinioje dokumentus, kurie pagrįstų P. S. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą į iki nacionalizacijos turėtą žemę, duomenų pakaktų NŽT Vilniaus miesto skyriui vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl visiškai nepagrįstai pirmosios instancijos teismas pritaikė teismų praktiką, kuri šios bylos kontekste nėra aktuali ir taikytina, bei prieštarauja aktualiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
Šalies argumentai
40. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių jis per įstatymo nustatytą terminą iki 2022 m. sausio 12 d. neatliko jokių veiksmų nuosavybės teisę patvirtinantiems įrodymams gauti.
Žemesnės instancijos teismas
41. Paaiškina, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022 m. vasario 9 d. raštu Nr. 49SD-1863-(14.49.136 E.) yra pateikęs pareiškėjui archyvinius dokumentus, kuriais ši institucija disponavo iki šiol, ir kurių nepakako, kad būtų vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui į jo senelio P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. liepos 22 d. turėtą žemę. Tais pačiais dokumentais rėmėsi ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas priimdamas 2005 m. balandžio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2082-590/05. Tiek NŽT Vilniaus miesto skyrius, tiek ir civilinės bylos Nr. 2-2082-590/05 Vilniaus miesto trečiajame apylinkės teisme nagrinėjimo metu buvo pasikreipta į Vilniaus regioninį valstybės archyvą ir į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, tačiau tie dokumentai, kuriuos pareiškėjas gavo iš šių archyvų - Vilniaus regioninis valstybės archyvo 2022 m. sausio 19 d. raštas Nr. SP-114 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažyma Nr. R4-473 nebuvo pateikti pirmą kartą teismui ir nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinančiai institucijai, dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių. Pamini, kad pareiškėjas pasikreipė į atstovą šioje byloje tuo pagrindu, jog savo dabartinės gyvenamosios vietos apylinkėse rado savo senelio P. S. gyvenamojo namo liekanas, todėl ėmė domėtis dėl galimybės atkurti nuosavybės teises ne į žemę, o į turėtus statinius. Siekiant gauti daugiau duomenų apie statinius buvo atsitiktinai gauti papildomi duomenys apie buvusio savininko turėtą žemę.
42. Pareiškėjas praleistą terminą grindžia šiomis aplinkybėmis bei tuo, jog kiekvienoje Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 1994 m. gruodžio 9 d., 1999 m. gegužės 6 d., 2002 m. rugsėjo 18 d. pažymoje yra nurodoma, kad daugiau Lietuvos Centriniame valstybės archyve duomenų apie P. S. nėra. Tai lėmė, kad pareiškėjas savarankiškai daugiau duomenų nerinko, nes buvo įsitikinęs, kad jų nėra, o atitinkamai ir nėra tuomet teisinio pagrindo papildomai kelti klausimą dėl P. S. turėtos žemės. Tačiau pareiškėjui sudarius teisinių paslaugų sutartį su atstovu šioje civilinėje byloje, atstovas pateikė papildomus prašymus 5 archyvams, VĮ Registrų centrui, Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tam kad išsemti absoliučiai visas galimybes surinkti bet kokius informacijos likučius apie buvusio savininko P. S. turėtą žemę. Atitinkamai Vilniaus regioninis valstybės archyvas 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. SP-114 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvas 2022 m. vasario 10 d. pažyma Nr. R4-473 pateikė iki tol neturėtus duomenis, kuriais nedisponavo nei pareiškėjas, nei nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija. Todėl pareiškėjo per atstovą gauta nauja medžiaga, buvo gauta visiškai atsitiktinai.
43. Taigi, pareiškėjui atsitiktinai gavus Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. SP-114, VĮ Registrų centro 2022 m. sausio 28 d. raštu Nr. S-3772 (1.4 E), Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažyma Nr. R4-473 naujus archyvinius dokumentus, šios aplinkybės yra vertintinos, kaip naujos, kurias mėgino visos šalys gauti, tačiau dėl pareiškėjui nežinomų aplinkybių, jie nebuvo archyvus tvarkančių subjektų iki šiol surasti ir pateikti, dėl to gavus naujus duomenis bei archyvinius dokumentus, pareiškėjui atsirado objektyvus pagrindas iš naujo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl šios aplinkybės laikytinos objektyviomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti.
Atsiliepimas
44. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Savo nesutikimą grindžia sekančiais argumentais:
Šalies argumentai
44.1. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad <...> pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo suteikė išskirtinę įrodomąją galią vienam iš įrodymų - Vilniaus miesto magistro 1925 m. Nekilnojamojo turto savininkų sąrašui, kuriame žemių savininku nurodomas P., o jose dirbančiu nurodoma P. S. Bylą sprendęs teismas iš esmės netyrė ir nesiaiškino svarbių bylos aplinkybių - kad žemės, dėl kurių buvo pareikštas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateko į Vilniaus kraštą, kuris buvo okupuotas Lenkijos nuo 1919 m. balandžio mėn. iki 1920 m. liepos mėn., o po to nuo 1920 m. spalio mėn. iki 1939 m. rugsėjo 17 d., tai tiesiogiai susišaukia su byloje esančiais įrodymais <.. .>. NŽT atkreipia teismo dėmesį, kad šią aplinkybę jau išnagrinėjo Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas 2005 m. balandžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2082-590/05, kurioje konstatavo, kad <...> Iš Nekilnojamojo turto savininkų sąrašo, sudaryto ne anksčiau 1925 m. spalio mėnesio, duomenų matyti, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuriame ūkininkavo P. S., nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui – P. <...>. <...>Byloje nėra įrodymų, kad žemė, kurią dirbo P. S., gim. (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos jam priklausė nuosavybės teise, todėl tenkinti pareikėjo pareiškimą nėra pagrindo<...>. Kadangi ši aplinkybė jau buvo nagrinėjama Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme, šioje byloje ji negali būti vėl įrodinėjama. Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2082-590/05 yra įsiteisėjęs ir galiojantis.
44.2. Apeliantas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateikė eilę dokumentų jodančių, kad P. S. buvo žemių, buvusių (duomenys neskelbtini) savininkas. NŽT pažymi, kad Lietuvos regioninio valstybės archyvo 2022 m. sausio 19 d. pažymoje Nr. SP-114 “Apie P. S. ir M. S. turėtą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini)” nurodyta, kad <...> S. P., L., turi apie 3 ha praskolintos žemės<...> <...> nuomoja 2 ha žemės <...>. Pagrindas. F.761, ap. 10, b 31868, 1 1. Pažymos data 1940-09-13. Minėta pažyma yra apie šeimos sudėtį, taip pat joje nesutampa P. S. nei vardas, nei pavardė o taip pat ir tėvavardis, nes pagal Vilniaus Sentikių religinės bendruomenės 1992 m. rugsėjo 11 d. pateiktą pažymą Nr. 28, nurodytas Pavel L. S. Taip pat pažymos įrašas yra atliktas 1940 m. rugsėjo 13 d., o atkūrimo procesas yra vykdomas asmenims turėjusiems žeme iki 1940 m. liepos 22 d.
44.3. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažymoje Nr. R4-473 „Apie S. ir P. S. nekilnojamąjį turtą“ nurodyta, kad P. S. turi <...> viso 2,5 ha žemėse...>, taip pat nurodyta, kad <...> (duomenys neskelbtini) (dalies) 12 (adresas - taip dokumente) savininkai S. P. ir S., turėję 5,45 ha žemės <...>.?NŽT atkreipia dėmesį, kad pažymos data yra 1941 m. gruodžio 12 d., o joje nurodyta aplinkybė buvo paneigta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005 m. balandžio 21 d. sprendime, todėl pareiškėjas šiuo dokumentu negali remtis.
44.4. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. gruodžio 9 d. pažymoje Nr. 21-838-S Pagrindas F.R-643, ap.3, b.2731 ir Pagrindas F.R-614, ap. I b. 438, 1.30 data nurodyta po 1940 m. liepos 22 dienos. Taigi visos apelianto nurodytos pažymų datos yra po 1940 m. liepos 22 d. Apeliantas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas gali pretenduoti į savo senelio P. S. nuosavybės teisėmis valdytos žemės plotą, tik įrodžius, kad pareiškėjo senelis P. S. iki nacionalizacijos valdė žemę.
45. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas. Teismas atskleidė bylos esmę, įvertino ir ištyrė aplinkybes susijusias su ginču, todėl prašo P. S. apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
46. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
47. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, ar pagrįstai atmetė prašymus nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą bei atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą.
40.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. birželio 21 d. pažymėjimu Nr. 8-14.385/90 pažymima, kad šis pažymėjimas yra pagrindas įskaityti jame nuodytą laiką į visų rūšių darbo stažą, taip pat mokėti S. P. P. arba jo įpėdiniams kompensaciją ir grąžinti turtą Lietuvos Respublikos įstatymais nustatyta tvarka. Konfiskuoto turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo klausimus sprendžia miestų, rajonų savivaldybių, kurių teritorijoje buvo tas turtas, vykdomieji organai.
40.2. Pareiškėjas P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) vaikaitis ir jo dukros M. J. – S. (gim. (duomenys neskelbtini)) sūnus.
40.3. Pareiškėjo tėvas P. S. 1992 m. kovo 3 d. pateikė tuometinei Vilniaus miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4 ha žemės ir 10 ha (t. 1, psl. 86). Taip pat pareiškėjas 1999 m. rugsėjo 27 d. pareikė prašymą tuometiniam Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo būdą nurodant išskirti žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (lygiavertį žemės sklypą) (t. 1, psl. 87). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriuje yra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla į buvusio savininko P. S. (gim. (duomenys neskelbtini), tėvai L. ir A.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę.
40.4. Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas 1993 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-138/93 pareiškėjo pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, kad P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1939 m. turėjo nuosavybėje namą (duomenys neskelbtini), atmetė (t. 1, psl. 70).
40.5. Pareiškėjas 2003 m. vasario 13 d. pateikė prašymą tuometiniam Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo (t. 1; psl. 14-16, 19-21, 68-69, 82, 83 84). Vilniaus skyrius dviem raštais informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikta dokumentų, įrodančių kad P. S. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėjo žemės sklypą Vilniaus mieste, bei kad byloje nėra pateikta dokumentų, kad P. S. Vilniuje, nuosavybės teisėmis turėjo žemės iki 1940 m. nacionalizacijos.
40.6. Pareiškėjas 2005 m. sausio 27 d. su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, prašydamas nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas 2005 m. balandžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2082-590/05 nusprendė prašymo netenkinti. Minėtame sprendime teismas nurodė, kad <...siekiant išaiškinti Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenų prieštaravimus, teismas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pareikalavo tiesioginių įrodymų apie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkus iki nacionalizacijos. Iš Nekilnojamojo turto savininkų sąrašo, sudaryto ne anksčiau 1925 m. spalio mėnesio, duomenų matyti, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuriame ūkininkavo P. S., nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui – P. <...><...Byloje nėra įrodymų, kad žemė, kurią dirbo P. S., gim. (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos jam priklausė nuosavybės teise, todėl tenkinti pareikėjo prašymą nėra pagrindo.>“ (t. 1, psl. 71-72). Sprendimas įsiteisėjęs ir turi prejudicinę galią.
40.7. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2022 m. vasario 9 d. raštu Nr. 49SD-1863-(14.49.136 E.) pareiškėjui išaiškino, jog atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 997/618 dokumentų nepakankamumą bei vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio nustatyta tvarka, jo teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
40.8. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai iš skirtingų institucijų :
Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. SP-114 pateiktu Vilniaus miesto liaudies (iki 1977 m. spalio 6 d. – darbo žmonių) deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fonde esančių 1940-1941 m. P. S. bedarbio kortelių lapų kopijomis skiltyje „28) Patikrinimo ir kitais būdais gautos žinios“ nurodoma, kad S. P., L., vedęs, (duomenys neskelbtini), šeima 6 asm., turi antroje pusėje pažymėtą žemę ir maža trobelė, antrame trobelės gale laikomi gyvuliai, turi 1 karvė, 1 telyčia, 1 paršą ir apie 3 ha praskolintos žemės“ (įrašas 1940 m. rugsėjo 13 d.) Tos pačios kortelės 1041 m. sausio 6 d. įraše nurodyta, jog <...> nuomoja 2 ha žemės<…>(t. 1, psl. 30-34).
40.8.1. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažymos Nr. R4-473 priede žinios apie turtą, nurodomas pil. S. P., gyv. (duomenys neskelbtini), žemės kiekis viso 2,5 ha (įrašas 1940 m. gruodžio 12 d.). Kituose šio dokumento prieduose - Vilniaus miesto ribose esančių žemės ūkio paskirties sklypų 1929 m. sąraše, Vilniaus miesto ribose esančių žemės ūkio paskirties sklypų 1932/1933 m. sąraše nurodoma, kad P. S. ir jo brolis Š. S. bendrai turėjo 5,45 ha žemės (t 1., psl. 40 – 47). Vilniaus miesto magistrato Namų registracijos knygoje (t. 1, psl. 48-55) namo savininku (duomenys neskelbtini), nurodytas „S. P.“ ir išvardinti visi jo šeimos nariai ir kiti namo gyventojai. Nekilnojamojo turto savininkų sąraše, sudarytame ne anksčiau 1925 m. spalio mėnesio, nurodyta, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuriame ūkininkavo P. S., nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui – P. (t 1., psl. 56 – 59).
40.8.2. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. gruodžio 9 d, pažymėjime Nr. 21-838-S nurodyta, jog Vilniaus miesto magistrato 1920-1939 m. archyviniame fonde Hrybiški (taip dokumente) vietovės nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų sąraše (be datos, ne anksčiau 1925 m.) įrašytas P. S. (pavardė – taip dokumente, tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti), valdęs žemės sklypą. Skiltyje „Jei ūkininkaujantis asmuo nėra žemės savininkas, nurodyti savininko pavardę“ įrašyta : „P.“; skiltyje „Bendras plotas žemės, kurioje asmuo ūkininkauja“ įrašyta : „27 313” (matavimo vienetas nenurodytas). Pagrindas. F64, ap, 23, b. 725. Vilniaus miesto savivaldybės 1939-1940 m. archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąraše (nepasirašytame) įrašytas P. S. (vardas sutrumpintas, pavardė – taip dokumente, tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti), (duomenys neskelbtini) turėjęs 2 ha žemės. Pagrindas. F.415, ap. 122, l. 20. Vilniaus miesto savivaldybės 1941-1944 m. archyviniame fonde, VI mokesčių inspekcijos 1943 m. liepos 8 d. pranešime apie nekilnojamojo turto savininkams uždėtus mokesčius įrašytas P. S. (vardas, pavardė – taip dokumente, tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti), turėjęs 2,5 ha žemės. Skiltyje „Adresas“ įrašyta : „(duomenys neskelbtini)“. Pagrindas. F.R-643, ap. 3. B. 2731. Vilniaus miesto gebitskomisaro 1941-1944 m. archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemę valdančių asmenų 1943-1944 ūkio metais sąraše (nepasirašytame) įrašytas P. S. (vardas, pavardė – taip dokumente, tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti), (duomenys neskelbtini) valdęs 2,5 ha žemės (2.25 ha naudojamos, 0,25 ha nenaudojamos). Pagrindas. F.R-614, ap. 1, b.433, l. 30. (t. 1, psl. 67).
40.8.3. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2022 m. vasario 9 d. rašto Nr. 49SD-1863-(14.49.136 E.) prieduose esančiuose archyviniuose dokumentuose, yra atlikta eilė papildomų įrašų, jog P. S. ir jo brolis Š. S. bendrai turėjo 5,45 ha žemės, o P. S. atskirai valdė 2-3 ha žemės ( t. 1, psl. 65, 66).
2. Atsižvelgiant į tai, kad byloje keliami klausimai dėl įrodymų vertinimo ir teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo tinkamo taikymo, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl šalių apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
3. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo P. S., gimusio (duomenys neskelbtini), senelis P. S., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 22 d. asmeninės nuosavybės teise valdė 3,00 ha žemės sklypą ir bendrosios nuosavybės teise su broliu Š. S. valdė 5,45 ha žemės sklypą, buvusius (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė prašomo nustatyti fakto, t. y. jog jo senelis P. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė pareiškėjo nurodyto ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), taip pat nuosavybės teisės į nurodytą turtą įgijimo pagrindo. Todėl pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.
5. Apeliantas su tokiu teismo sprendimu kategoriškai nesutinka, kadangi, pasak apelianto, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjo senelis P. S. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdė 3,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų, vienam įrodymui suteikė didesnę įrodomąją vertę ir jo pagrindu pareiškimo netenkino. Tačiau tokie pareiškėjo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų teisingų išvadų.
6. Apeliacinis teismas pažymi, jog įstatymų leidėjas Lietuvoje nustatė specialius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra numatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atkūrimo tvarka).
7. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nustačius žemės valdymo nuosavybės teise iki jos nacionalizavimo faktą, asmuo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuris nuosavybės teisių atkūrimo subjektu įvardija turto savininką, pagrindu galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y., atsirastų pasekmės, nurodytos CPK 444 straipsnio 1 dalyje. Tačiau sprendžiant, kas buvo turto savininkas, kuriam galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, būtina nustatyti, kam turtas nuosavybės teise priklausė būtent jo nacionalizavimo metu (1940 m. liepos 22 d.). Tai nustatyta ir Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte, savininką apibrėžiant kaip asmenį, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, turto savininkas turėtų būti suprantamas kaip asmuo, kuriam turtas nuosavybės teise priklausė turto nacionalizavimo momentu ir kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Dėl to ir teismas, nagrinėdamas bylą dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi aiškintis, ar turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, priklausė nuosavybės teise tam tikram asmeniui būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2008, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013).
8. Žemė buvo nacionalizuota Liaudies Seimui 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją, todėl nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti ar pareiškėjo senelis P. S. šiai datai nuosavybės teise valdė žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje surinkti rašytiniai įrodymai, kurie nurodo apie P. S. (kitaip dokumentuos – P. S., S. P., P. S.) žemės sklypo valdymą po 1940 m. rugsėjo 13 d. (anksčiausiai datuotas įrašas), t. y. jau po nacionalizacijos, todėl nėra reikšmingi šioje civilinėje byloje prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui pagrįsti.
9. Apeliantas skunde teigia, jog bylą sprendęs teismas iš esmės netyrė ir nesiaiškino svarbių bylos aplinkybių – kad žemės, dėl kurių buvo pareikštas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateko į Vilniaus kraštą, kuris buvo okupuotas Lenkijos nuo 1919 m. balandžio mėn. iki 1920 m. liepos mėn., o po to nuo 1920 m. spalio mėn. iki 1939 m. rugsėjo 17 d., tai tiesiogiai susišaukia su byloje esančiais įrodymais, kad į šį laikotarpį lenkų kalba surašytame Vilniaus miesto magistro 1925 m. Nekilnojamojo turto savininkų sąraše ties absoliučiai visais žemės sklypais nurodoma P., vertinant Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. balandžio 4 d. raštu Nr. R2-29 „Dėl dokumentų kopijų“ pateiktoje ištraukoje viso P. nuosavybės teise valdė šimtus tūkstančių hektarų žemės. Dėl to darytina išvada, kad po Vilniaus krašto okupacijos žemės buvo nusavintos iš jas turėjusių savininkų ir galimai buvo laikinai perduotos nagrinėjamu atveju P.
10. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Kaip jau buvo nurodyta, teismas, nagrinėdamas bylą dėl šiuo atveju siekiamo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, turi aiškintis, ar turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, priklausė nuosavybės teise tam tikram asmeniui būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas. Apelianto nuoroda į istorinius įvykius nuo 1919 m. balandžio mėn. iki 1920 m. liepos mėn., o po to nuo 1920 m. spalio mėn. iki 1939 m. rugsėjo 17 d. bei daroma prielaida, kad jo senelio valdomos žemės plotai Lenkijos okupacijos laikotarpiu, kaip teismo posėdyje nurodė pareiškėjo atstovas, buvo „perduoti P.“, o vėliau „įrašai pradingo“, pirmosios instancijos teismui visiškai pagrįstai neleido daryti išvados, kad pareiškėjo senelis žemės sklypus valdė nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors, kaip teigė pareiškėjas, archyviniuose dokumentuose tūkstančiai hektarų pažymėti kaip nuosavybės teise priklausantys P. ir nėra duomenų kad minėtas asmuo pateikęs prašymą ar atkūręs teises į žemes, pats pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybių, kad kitiems asmenims (duomenys neskelbtini) ir/ar apylinkėse, prie kurių pavardžių archyviniuose dokumentuose yra nurodytas žemės savininkas „P.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į nacionalizuotus žemės sklypus (CPK 178 straipsnis). Tokiu būdu, pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
11. Apeliantas skunde teigia, jo pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vieno rašytinio įrodymo - Vilniaus miesto magistro 1925 m. Nekilnojamojo turto savininkų sąrašui, kuriame žemių savininku nurodomas P., o jose dirbančiu nurodomas P. S. - pagrindu atmetė kitų įrodymų svarbą ir tokiu būdu priėmė neteisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliacinio skundo motyvu.
12. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Vis dėlto ne bet kokios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, turinčiais pirmiau įvardytą teisinę galią. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios faktų pripažinimo prejudiciniais sąlygos: 1) abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 2) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; 3) įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 31 punktą).
13. Atsižvelgdamas į nurodytą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti ankstesniu 2005 m. sausio 27 d. teismo sprendimu nustatyta ir patvirtinta faktine aplinkybe ir faktu, kad <..siekiant išaiškinti Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenų prieštaravimus, teismas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pareikalavo tiesioginių įrodymų apie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkus iki nacionalizacijos. Iš Nekilnojamojo turto savininkų sąrašo, sudaryto ne anksčiau 1925 m. spalio mėnesio, duomenų matyti, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuriame ūkininkavo P. S., nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui – P. <...><...Byloje nėra įrodymų, kad žemė, kurią dirbo P. S., gim. (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos jam priklausė nuosavybės teise, todėl tenkinti pareikėjo prašymą nėra pagrindo.> (t. 1, psl. 71-72). Naujai pareiškėjo pateikti dokumentai šios aplinkybės nepaneigia, be kita ko, dėl jų, priešingai nei teigia apeliantas, teismo sprendime taip pat buvo išsamiai pasisakyta, todėl pirmosios instancijos teismas tai laikė prejudiciniu faktu, kurio įrodinėti nebereikia.
Žemesnės instancijos teismas
14. Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina prašomo nustatyti fakto, apeliantas teigia, jog teismas sprendimą priėmė neištyręs visų byloje esančių įrodymų, todėl pažeidė CPK 14 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį, 250 straipsnio 2 dalį, numatančias, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, bei CPK 260 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad galutinis sprendimas priimamas tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti dėl toliau nurodomų priežasčių.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).
16. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009 ir kt.). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
17. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-403/2023 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šios nuostatos taikomos ir civilinėse bylose dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 10 d. pažymoje apie Š. ir P. S. nekilnojamąjį turtą Nr. R4-473) (e. b. l. 74) „<...> nurodyti duomenų šaltiniu esantys dokumentai: Vilniaus miesto savivaldybės archyvinio fondo Vilniaus miesto žemės ūkio plotų 1939 m. sąrašas, Vilniaus miesto savivaldybės 1940 – 1944 m. archyvinio fondo miestų priemiesčių gyventojų, valdančių žemę, 1940 m. dokumentų byla, Lietuvos statistikos valdybos archyvinio fondo 1942 m. žemės ūkio naudojamų plotų bei pasėlių surašymo byla, į bylą nepateikti.<...>“. Tačiau iš sprendimo turinio akivaizdu, jog teismas vertino pačioje pažymoje nurodytų faktų turinį kitų byloje esančių dokumentų kontekste ir priėjo išvados, jog „Tokie duomenys nepatvirtina nei P. S. nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo pagrindo, nei pareiškime nurodyto ploto – 3 ha žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto.“.
19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantas nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, jų vertinimo. Taigi, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.
20. Taip pat pažymėtina, jog archyviniuose dokumentuose P. S. valdyta žemė nurodyta kaip „apie 3 ha praskolintos žemės“, „nuomoja 2 žemės”, nesudaro prielaidos daryti išvadai, jo minėta žemė priklausė P. S. nuosavybės teise. Juolab, kad kaip nurodė pirmosios instancijos teismas bei pažymėjo suinteresuotas asmuo, dauguma archyvinių įrašų atlikti jau po 1940 m. liepos 22 d., t. y. po nacionalizacijos.
21. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, jog pirmiau aptarti apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl sprendžia, jog pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrįstai netenkintas.
Dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo
22. Pareiškimu taip pat buvo prašoma atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pareiškėjui P. S. pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos prašymą dėl nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. S., gimusio (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 22 d. turėtą žemę, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio prašymo ir nurodė, jog pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių jis per įstatymo nustatytą terminą iki 2022 m. sausio 12 d. neatliko jokių veiksmų nuosavybės teisę patvirtinantiems įrodymams gauti. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada. Anot jo, visi nurodyti pareiškėjo faktai pagrindžia svarbių aplinkybių, dėl kurių buvo praleistas terminas, egzistavimą.
23. Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliantas nurodo, jog pareiškėjas, jog kiekvienoje Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 1994 m. gruodžio 9 d., 1999 m. gegužės 6 d., 2002 m. rugsėjo 18 d. pažymoje yra nurodoma, kad daugiau Lietuvos Centriniame valstybės archyve duomenų apie P. S. nėra. Tai lėmė, kad pareiškėjas savarankiškai daugiau duomenų nerinko, nes buvo įsitikinęs, kad jų nėra, o atitinkamai ir nėra tuomet teisinio pagrindo papildomai kelti klausimą dėl P. S. turėtos žemės. Tačiau pareiškėjui sudarius teisinių paslaugų sutartį su atstovu šioje civilinėje byloje, atstovas pateikė papildomus prašymus 5 archyvams, VĮ Registrų centrui, Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tam kad išsemti absoliučiai visas galimybes surinkti bet kokius informacijos likučius apie buvusio savininko P. S. turėtą žemę. Atitinkamai Vilniaus regioninis valstybės archyvas 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. SP-114 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvas 2022 m. vasario 10 d. pažyma Nr. R4-473 pateikė iki tol neturėtus duomenis, kuriais nedisponavo nei pareiškėjas, nei nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija. Todėl pareiškėjo per atstovą gauta nauja medžiaga, buvo gauta visiškai atsitiktinai.
24. Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo tėvas P. S. 1992 m. kovo 3 d. pateikė tuometinei Vilniaus miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4 ha žemės ir 10 ha (t. 1, psl. 86). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriuje yra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla į buvusio savininko P. S. (gim. (duomenys neskelbtini), tėvai L. ir A.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Taip pat pareiškėjas 1999 m. rugsėjo 27 d. pareikė prašymą tuometiniam Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo būdą nurodant išskirti žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (lygiavertį žemės sklypą) (t. 1, psl. 87). Pareiškėjas 2003 m. vasario 13 d. pateikė prašymą tuometiniam Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo (t. 1; psl. 14-16, 19-21, 68-69, 82, 83 84). Vilniaus skyrius dviem raštais informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikta dokumentų, įrodančių kad P. S. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėjo žemės sklypą Vilniaus mieste, bei kad byloje nėra pateikta dokumentų, kad P. S. Vilniuje, nuosavybės teisėmis turėjo žemės iki 1940 m. nacionalizacijos. Tuomet pareiškėjas 2005 m. sausio 27 d. su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, prašydamas nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2005 m. balandžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2082-590/05 nusprendė prašymo netenkinti. Taigi, pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, jog apie tai, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų neužtenka savininko nuosavybės teisei į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinti, pareiškėjas sužinojo dar iki 2005 metų, dėl ko jis kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
25. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto skyriui dar 2018 m. vasario 5 d. pareiškėjo P. S. įgalioto asmuo G. S. pateikė prašymą dėl kopijų pateikimo. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad skirtinga nei teigia pareiškėjas, jis dar 2018 m. pradžioje atliko aktyvius veiksmus rinkti įrodymus, todėl kreipimąsis į įvairias įstaigas ir institucijas dėl duomenų gavimo tik 2022 m. sausio 12 d. (t. 1, psl. 22-29) laikytinas uždelstu, pasyviu pareiškėjo elgesiu.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė buvus neabejotinai objektyvioms, nuo jo valios nepriklausančioms priežastims, sukliudžiusioms pareiškėjui realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje taip nėra teisinio pagrindo.
Dėl procesinės bylos baigties
27. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimtam teisiniam rezultatui įtakos nedaro. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 107/2010, ir kt.).
28. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei įrodymų vertinimą; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu), o apeliacinio argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
29. CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus, 6 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vilniaus apygardos teismas
nutaria:
pareiškėjo P. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną.