Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus, Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas) bei Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui R. S. dėl santuokos nutraukimo ir kitų, su santuokos nutraukimu susijusių, teisinių pasekmių išsprendimo, atsakovo R. S. priešieškinį ieškovei A. S. dėl santuokos nutraukimo ir kitų, su santuokos nutraukimu susijusių, klausimų išsprendimo bei trečiųjų asmenų A. S. ir E. S. savarankiškus reikalavimus ieškovei A. S. ir atsakovui R. S. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Byloje išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. S. prašė: nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo palikti turimą pavardę, atsakovui – jo nuožiūra pasirinktą pavardę; priteisti iš atsakovo ieškovei 10 000 Eur neturtinės žalos; nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui po 175 Eur kas mėnesį nuo kreipimosi į teismą dienos iki kiekvieno vaiko pilnametystės; priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą po 1 650 Eur kiekvienam vaikui nuo 2015-04-01 iki 2016-03-01; padalinti santuokos metu įgytas transporto priemones; priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 1 250 Eur kompensaciją už ieškovei atitenkančią didesnės vertės turto dalį. Ieškinį grindė žemiau nurodytais motyvais bei aplinkybėmis.

1.1. Šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Gyvendami kartu susilaukė trijų vaikų: L. S., gim. (duomenys neskelbtini), A. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. S., gim. (duomenys neskelbtini). Gimus antram vaikui atsakovas išėjo vaiko priežiūros atostogų. Atsakovas lėšas, gaunamas vaikų priežiūros atostogų metu, leisdavo ne vaikų poreikių tenkinimui. 2012 m., pasibaigus vaikų priežiūros atostogoms, atsakovas nenorėjo grįžti į darbą, formaliai įsidarbino gaudamas 20 Eur mėnesio atlyginimą. Atsakovo namuose nebūdavo, laiką jis leisdavo savo nuožiūra. Šeimos poreikių tenkinimu rūpinosi tik ieškovė. 2015 m. balandžio mėnesį šalys pradėjo gyventi atskirai.

1.2. Atsakovo santuokinių pareigų pažeidimas pasireiškė nelojaliu, nepagarbiu elgesiu. Toks atsakovo elgesys sukėlė ieškovei stresą, sumenkino savivertę, pamynė teisėtus lūkesčius, saugumo jausmą. Ieškovė patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinį skausmą, nervinę įtampą.

1.3. Su nepilnamečiais vaikais ieškovę sieja artimas ryšys. Atsakovas vengia atlikti tėvo pareigas, netinkamai auklėją vaikus, nuteikinėja juos prieš ieškovę, moko meluoti. Neigiamas tendencijas vaikų elgesyje pastebėjo ir ugdymo įstaigų specialistai. Nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu pažeistų vaikų interesus gyventi saugioje aplinkoje, kadangi atsakovas neturi reikalingų socialinių įgūdžių, negeba pasirūpinti vaikų poreikiais. Turi būti ribojamas atsakovo bendravimas su nepilnamečiais vaikais.

1.4. Ieškovė nuo 2016 m. verčiasi individualia veikla, jos gaunamos pajamos vidutiniškai sudaro apie 400 Eur per mėnesi. Teismui 2016-03-17 nutartimi patenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovas per mėnesį vidutiniškai teikia 200 Eur išlaikymą visiems nepilnamečiams vaikams. Per dieną kiekvieno vaiko maitinimui reikia skirti po 4 Eur kiekvienam vaikui. Kiekvieno vaiko maitinimui mokykloje užtikrinti išleidžiama po 30 Eur per mėnesį. Išlaidos būstui vienam asmeniui per mėnesį sudaro apie 25 Eur. Vaikams rekomenduojama avėti ortopedinę avalynę, kiekvieno vaiko drabužiams ir avalynei ieškovė kas mėnesį išleidžia po 90 Eur. Sūnų ugdymo ir mokymo reikmėms vidutiniškai reikia po 50 Eur per mėnesį kiekvienam, o dukters – 20 Eur per mėnesį. L. ir A. lankė futbolo akademiją (duomenys neskelbtini), už ką buvo mokama po 45 Eur per mėnesį, neįskaitant aprangos, išvykų, varžybų. L. mokykloje lanko pailgintos dienos grupe, už kurią papildomai reikia mokėti apie 20 Eur per mėnesį. Abu berniukai taip pat lanko pamokas pas korepetitorių, už kurias vidutiniškai reikia sumokėti apie 120 Eur per mėnesį (vieno vaiko pamokos kaina – 10 Eur). G. lanko karate (18 Eur per mėnesį) ir anglų kalbos būrelį (15 Eur per mėnesį). Vaikai lanko baseiną, abonentinis mokestis metams sudaro po 105 Eur kiekvienam vaikui. Kiekvieno vaiko transporto išlaidos sudaro apie 20 Eur per mėnesį. Gydymo ir sveikatos reikmėms vidutiniškai per mėnesį reikia skirti po 10 Eur kiekvienam vaikui. Kiekvieno vaiko laisvalaikiui užtikrinti reikia po 50 Eur per mėnesį. Taigi sūnaus L. mėnesio poreikiams patenkinti reikia 470 Eur, A. – 450 Eur, G. – 382 Eur.

1.5. Šalys santuokos metu įsigijo transporto priemonę (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Ieškovė neprieštarauja, kad atsakovui atitektų jo transporto priemonė (duomenys neskelbtini), o ieškovei – (duomenys neskelbtini). Atsakovui turi būti kompensuota 1 250 Eur už ieškovei atitenkančią didesne turto dalį. Ieškovė nesutinka į bendro turto balansą įtraukti butą, esantį (duomenys neskelbtini).

2. Atsakovas R. S. atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nesilaikė nei lojalumo, nei abipusės pagarbos pareigų, priešino savo asmeninius interesus atsakovo ir šeimos interesams. Atsakovas dalyvavo vaikų auklėjime, prisidėjo prie jų išlaikymo, visi trys vaikai gyveno pas atsakovą tuo metu, kai ieškovė buvo išvykusi ilsėtis į užsienį. Ieškovė vaikams daro psichologinį spaudimą, verčia bendrauti su nauju ieškovės vyru, siekia apriboti atsakovo bendravimą su vaikais, atsakovui bendraujant su vaikais provokuoja konfliktus. Nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove pažeistų vaikų interesus gyventi saugioje aplinkoje. Nors ieškovė nurodo, kad kiekvieno vaiko aprangai ir avalynei kiekvieną mėnesį išleidžia po 90 Eur, tačiau jos sesers parduotuvėje laisvalaikio avalynė kainuoja 7-12 Eur, striukės ir paltukai apie 20 Eur, taikomos nuolaidos. Atsakovas nesutinka su pertekline vaikų popamokine veikla, nes pervargimas neigiamai įtakoja vaikų elgesį. Kiekvieno vaiko išlaikymui būtų protinga iš atsakovo priteisti po 100 Eur, mokamų kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis, proporcingai atsižvelgiant į laiką, kurį vaikai praleidžia pas kiekvieną iš tėvų. Ieškovė nuo 2013-01-01 dirbo savo sesers – trečiojo asmens E. S. versle. Pajamų vaikų išlaikymui taip pat galėjo gauti nuomodama šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi pati gyveno jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), o atsakovas gyveno kitame ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Pajamos už buto nuomą sudarė apie 400 Eur į mėnesį. Kadangi visą sumą ieškovė pasilikdavo, išlaikymo įsiskolinimo suma mažintina ½ dalimi nuo 400 Eur, t. y. 200 Eur x 11 mėnesių (2 200 Eur). Išlaikymo įsiskolinimo suma taip pat turi būti mažinama dalimi, kurią atsakovas išleido vaikų išlaikymui jiems gyvenant pas atsakovą. Dalintina santuokoje įgyta transporto priemonė (duomenys neskelbtini) priklauso antrai kartai, todėl ieškovės pateiktas transporto priemonės įvertinimas neatspindi realios vertės.

3. Atsakovas R. S. priešieškiniu prašė: nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės; priteisti iš ieškovės 5 000 Eur neturinės žalos; po santuokos nutraukimo šalims palikti turimas pavardes; nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu bei atsakovo pasiūlytą ieškovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką; padalinti santuokos metu įgytą turtą. Priešieškinį grindė žemiau nurodytais argumentais bei motyvais.

3.1. Iš ieškovės atsakovas sulaukdavo tik atmestinio ir grubaus elgesio, nesidomėjimo atsakovu ir bendra šeimos situacija, nuolatinių priekaištų ir nepasitenkinimo. Atsakovas buvo ištikimas, rėmė ieškovę moraliai, rūpinosi vaikais, veikė atsižvelgdamas į šeimos interesus. Šalys 2007 m. įsigijo žemės sklypą, esantį, (duomenys neskelbtini), kurį buvo planuojama padalinti į kelias dalis ir statyti namus. Esant sunkiai finansinei padėčiai, pradžioje nuspręsta pirkti butus ir vėliau juos pardavus iš gautų lėšų statyti namus. Kadangi vyravo pasitikėjimas, už planuojamus pirkti butus šalys pinigus atiduodavo ieškovės motinai I. S., kuri planavo išlaidas ir galimus turto įsigijimus. 2012 m. buvo nuspręsta, kad šalys nestatys namo, bet jiems atiteks butas, esantis (duomenys neskelbtini).

3.2. Nuo ieškovės išsikėlimo iš namų 2015 m. balandžio mėnesį atsakovas nenutraukė bendravimo su vaikais ir rūpinimosi jais, nupirko L. išmanų telefoną bei nuolat papildo jo sąskaitą. Ieškovė mėgsta keliauti, pramogauti, o tai sunkiai suderinama su trijų mažamečių vaikų nuolatine priežiūra ir auklėjimu. Ieškovės gyvenimo būdas leidžia manyti, kad ieškovė gaudavo pakankamai dideles pajamas. Vaikai praleisdavo pas atsakovą visus savaitgalius, todėl atsakovo trijų vaikų maitinimui skiriama suma vidutiniškai sudarė 96 Eur per mėnesį, būsto išlaidos 24 Eur, vaikų higienos išlaidos 16 Eur, išlaidos poilsiui ir laisvalaikiui 24 Eur, išlaidos įvairioms šventėms bei nenumatytos išlaidos 24 Eur. Tokiu būdu, proporcingai laikui, kurį vaikai praleidžia pas atsakovą (vidutiniškai 8 dienas per mėnesį), atsakovui tenkanti išlaidų vaikų poreikiams tenkinti suma sudaro 184 Eur per mėnesį. Prašomas priteisti išlaikymas viršija ne tik atsakovo mėnesines pajamas, bet ir vidutinį darbo užmokestį šalies ūkyje.

4. Ieškovė A. S. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad ieškovės motina I. S. verčiasi nekilnojamojo turto nuoma, todėl 2007 m. patarė investuoti turimas lėšas į nekilnojamąjį turtą. Šalys įsigijo 1/3 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau ketinimų įsigytame žemės sklype statyti namą neturėjo. 2008 m. įvykus ekonominei krizei šalys nusprendė perleisti minėtą žemės sklypą ieškovės motinai už 500 Eur, kadangi ji ilgą laiką išlaikė ieškovės ir atsakovo šeimą. 2012 m. buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris, kurio pagrindu šalys įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė su atsakovu neturėjo ketinimo įsigyti būstą ir jame gyventi, kaip šeimos būste, kadangi turėjo geras gyvenimo sąlygas. Atsakovas, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje, privalėjo pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms būti draudžiamas sveikatos draudimu ir dirbti, todėl, siekdamas įgyvendinti šiuos reikalavimus, įsidarbino ¼ dalimi etato. Šeimoje tvyrojo įtampa, tarpusavio nesupratimas, todėl šalys nusprendė apsigyventi atskirai. Kadangi atsakovas pageidavo likti gyventi (duomenys neskelbtini), ieškovė kartu su vaikais išsikėlė gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šalys pradėjo gyventi atskirai nuo 2015 m. balandžio mėnesio. Atsakovas yra uždaros religinės bendruomenės (duomenys neskelbtini), kurios narių asmeniniai klausimai sprendžiami visos bendruomenės, narys. Nuo gyvenimo skyrium pradžios iki kreipimosi į teismą ieškovė viena augino, prižiūrėjo ir išlaikė nepilnamečius vaikus, atsakovas nuo 2015 m. balandžio mėnesio visiškai neprisidėjo prie vaikų išlaikymo, nors dirbo ir gavo pakankamas vaikams išlaikyti pajamas. A. du kartus buvo Vaiko raidos centre dėl elgesio ir nepažangaus mokymosi. Atsakovas ne visuomet gali padėti vaikams daryti namų darbus, kadangi vaikai lanko lietuvišką mokyklą, o atsakovas nekalba ir nerašo lietuviškai. Inicijavus procesą ieškovė sulaukė grasinimų iš atsakovo aplinkos žmonių, todėl padovanojo motinai butus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Kad galėtų padovanoti turtą, reikėjo nurodyti, jog šeimos turtas yra butas, esantis (duomenys neskelbtini), nors šiame objekte šalys niekada negyveno, neturėjo raktų nuo šio buto. Ieškovė nesutinka, kad transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vertė 5 000 Eur. Transporto priemonė eksploatuojama daugiau nei 4 metus, turi įvairių defektų, jos vertė gali siekti 3 500 Eur. Nors butas, esantis (duomenys neskelbtini), registruotas ieškovės ir atsakovo vardu, faktiškai jį įsigijo ieškovės sesuo su vyru. Kol šalių santykiai nebuvo pašliję, atsakovas nepretendavo į šį butą, kadangi sandoris buvo fiktyvus (sudarytas tik dėl akių). Ieškovė ir atsakovas niekada nevaldė šio nekilnojamojo turto, nemokėjo mokesčių, neturėjo nuo šio buto raktų ir negavo iš jo jokių nuomos pajamų.

5. Tretieji asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. S. ir E. S. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad 2012-01-25 pirkimo-pardavimo sutartis, kuria tretieji asmenys šalims pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo tariamas sandoris. Sutartimi šalys neketino sukurti teisių ir pareigų.

6. Tretieji asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. S. ir E. S. prašė pripažinti negaliojančia 2012-01-25 pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodė, kad 2012 m. sausio mėn. įsigaliojo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimai, kuriais nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo objektu tapo visas fizinių asmenų valdomas gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas, išskyrus atvejus, kuomet nuosavybės teise priklausančių gyvenamosios paskirties statinių (patalpų) bendra vertė neviršijo 289 620,02 Eur (1 000 000 Lt). Tretiesiems asmenims priklausė turtas, kurio vertė sudarė daugiau nei 289 620,02 Eur (1 000 000 Lt). Nuo 2012 m. sausio mėn. tretiesiems asmenims būtų atsiradusi prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Siekiant nustatyti tikrą turto vertę, būtų reikėję kasmet atlikti turto vertinimą, todėl tretieji asmenys, sudarė tariamą pirkimo-pardavimo sandorį su šalimis, su kuriomis juos siejo tarpusavio pasitikėjimas, fiktyviai perleisdami nuosavybę, esančią (duomenys neskelbtini). Aplinkybes, kad ginčo sandoris tariamas, patvirtina tai, kad parduodamas turtas buvo įsigytas už 89 589,36 Eur (309 334,15 Lt), tačiau ieškovei ir atsakovui buvo parduotas už 13 032,90 Eur (45 000 Lt). Nors pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad ieškovė ir atsakovas už įsigytą turtą atsiskaitė grynaisiais pinigais iki sutarties sudarymo momento, tačiau tarpusavio atsiskaitymai nevykdyti. Ieškovė ir atsakovas nuo sandorio sudarymo bute negyveno, nebuvo deklaravę gyvenamosios vietos, nesirūpino turto išlaikymu, visas įmokas už butą mokėjo trečiasis asmuo A. S., daugiau nei 4 metus bute gyveno nuomininkas.

7. Ieškovė A. S. atsiliepime į trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus prašė trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus tenkinti. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas neturėjo ketinimo įsigyti būstą. 2012-01-25 sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio tikslas – formaliai perleisti turtą, tikslu išvengti mokestinių prievolių. Ieškovė ir atsakovas nemokėjo tretiesiems asmenims už buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimą. Ginčo sandoris neturėjo esminio valios elemento – siekio perduoti turto valdymo teisę ieškovei ir atsakovui. Nuo buto įsigijimo ieškovė ir atsakovas turtu nesirūpino, nemokėjo mokesčių, neatliko remonto darbų.

8. Atsakovas R. S. atsiliepime į trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus prašė trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus atmesti. Nurodė, kad 2007-02-12 pirkimo-pardavimo sutartį dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), A. S. ir E. S. sudarė su I. S. Dėl to galimai gauti iš banko, kaip paskola, pinigai buvo panaudoti motinos arba dukters prekybinės veiklos apyvartinėms lėšoms padidinti ir iš gaunamo pelno grąžinta paskola bei mokėtos palūkanos. Priešingu atveju sudėtinga suprasti, kokiu būdu jauna šeima, kurios pajamos nedidelės, per keturis metus grąžino AB SEB bankui 72 405 Eur (250 000 Lt) paskolą. 2012 m. ieškovė ir atsakovas nusprendė, kad nestatys namo, bet jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise atiteks butas, esantis (duomenys neskelbtini). Todėl 2012-01-17 ieškovė ir atsakovas suteikė A. S. įgaliojimą tvarkyti visus klausimus, susijusius su jiems priklausančia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi savo nuožiūra, įskaitant šios dalies pardavimą, o ieškovė ir atsakovas įsigijo iš E. S. ir A. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Buto pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo tariamas. Tarpusavio sandoriai tarp šeimos narių buvo vykdomi žemesne negu rinkos kaina. Ieškovė ir atsakovas ir toliau gyveno I. S. priklausiusiame name, adresu (duomenys neskelbtini), tretieji asmenys turėjo galimybe butą nuomoti, pasilikdami nuomos mokestį sau. Tik po to, kai atsakovas kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydamas nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su juo bei informavo, kad ruošiasi pradėti gyventi bute, adresu (duomenys neskelbtini), E. S. su A. S. pateikė savarankiškus reikalavimus. Pinigai už perkamą butą buvo sumokėti. Tą patvirtina ieškovų parašai sutartyje bei aplinkybė, kad tretieji asmenys įsigijo butą (duomenys neskelbtini).

9. Išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadoje nurodė, kad ieškovė kartu su trimis nepilnamečiais vaikais gyvena dviejų kambarių bute su visais patogumais, kuriame nepilnamečiams vaikams sudarytos tinkamos sąlygos. Pas atsakovą vaikams taip pat sudarytos tinkamos buities ir gyvenimo sąlygos. Abu tėvai gali pasirūpinti vaikais. Nepilnamečiai daugiau nei metus gyvena su motina, kuri jais rūpinasi, išlaiko, tinkamai prižiūri, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove atitiktų jų interesus. Ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo atitinka susiformavusią teismų praktiką ir siejamas tik su būtinais nepilnamečių vaikų poreikiais. Vaikų interesus geriau atitiktų jų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove, nustatant maksimalią bendravimo su atsakovu tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, trečiųjų asmenų savarankišką reikalavimą tenkino visiškai: šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo paliko ieškovei santuokinę pavardę S., atsakovui santuokinę pavardę S.; nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove; nustatė atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais bendravimo tvarką; priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 175 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui 2016-03-14 iki kiekvieno iš vaikų pilnametystės, išlaikymo sumas indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; nepilnamečių vaikų išlaikymui mokamas pinigines lėšas pavedė tvarkyti uzufrukto teise ieškovei; priteisė iš atsakovo išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą po 1 650 Eur kiekvienam vaikui; priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise transporto priemonę (duomenys neskelbtini); priteisė atsakovui asmeninės nuosavybės teise transporto priemonę (duomenys neskelbtini) ir 1 750 Eur kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnės vertės santuokoje įgyto turto dalį; pripažino negaliojančia 2012-01-25 buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 267 ir taikė restituciją – grąžino butą, esantį (duomenys neskelbtini), tretiesiems asmenims A. S. ir E. S.; priteisė iš ieškovės 881,04 Eur teisinės pagalbos išlaidų atsakovo R. S. naudai; priteisė iš atsakovo valstybės naudai 911,71 Eur ieškovei teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų; priteisė iš atsakovo R. S. 1 769,70 Eur žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai; priteisė iš ieškovės A. S. ir atsakovo po 778,50 Eur žyminio mokesčio ir teisinės pagalbos išlaidų trečiojo asmens A. S. naudai bei po 125 Eur teisinės pagalbos išlaidų trečiojo asmens E. S. naudai.

11. Teismas nustatė, kad šalys santuoką sudarė 2003-07-11. Teismo posėdžio metu abi šalys patvirtino, kad jų santuoka iširo 2015 m. balandžio mėn. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad ieškovė nesirūpino juo patyrus traumą, siekia vaikų interesams prieštaraujančių tikslų, turi naują sugyventinį, negalėtų būti pagrindu pripažinti ieškovės kaltę, kadangi atsirado jau po santuokos iširimo. Tas pats pasakyta ir apie ieškovės teiginius dėl gyvenant skyrium atsakovo imtų taikyti vaikų psichiką žalojančių auklėjimo metodų. Teismas sprendė, kad įrodymai nepatvirtina išimtinai vienos iš šalių kaltės dėl santuokos iširimo. Abiem šalims trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, buvo priimtinas šeimoje kilusių problemų sprendimas pradedant gyventi atskirai. Abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas, todėl abiejų šalių elgesys santuokos metu buvo priežastimi, dėl kurios iširo santuoka. Kadangi abi šalys pripažintos kaltomis dėl santuokos nutraukimo, reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti, šalims paliktos jų santuokinės pavardės.

12. Teismas nustatė, kad šalys turi tris nepilnamečius vaikus: L., gim. (duomenys neskelbtini), A., gim. (duomenys neskelbtini), ir G., gim. (duomenys neskelbtini). Nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove bute, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame ieškovės motinai. Spręsdamas dėl L. ir G. gyvenamosios vietos atsižvelgė į tai, kad jų abiejų santykiai su abiem šalimis teigiami, vaikai negali išreikšti nuomonės dėl savo gyvenamosios vietos. Ekspertizės aktuose nurodoma, kad atsižvelgiant į vaikų amžių, jiems vis dar sunku analizuoti sudėtingus priežasties-pasekmės ryšius ir numatyti tolimesnes įvykių ar elgesio pasekmes. Nėra pagrindo nustatyti, kad ieškovė ar atsakovas galėtų geriau pasirūpinti vaikais. Vaikai su ieškove gyvena nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios 2015 m. balandžio mėn., t. y. daugiau nei tris metus. Teismas sprendė, kad iš esmės atsakovas daugiau dalyvauja vaikų laisvalaikyje, o būtinaisiais vaikų poreikiais rūpinasi ieškovė. Ieškovė tinkamai rūpinasi vaikais, jos gyvenamoji aplinka atitinka vaikų poreikius, todėl turi būti užtikrintas vaikų gyvenamosios aplinkos stabilumas. Nusistovėjusios faktinės vaikų gyvenamosios vietos keitimas neatitiktų vaikų interesų.

13. Teismo psichologijos ekspertizės akto duomenimis, A. turi emocinių, elgesio ir bendravimo sunkumų, jam nustatyti vidutiniai specialieji ugdymosi poreikiai, kompleksinis (skaitymo, rašymo, matematikos, emocijų (nerimo), dėmesio) sutrikimas. Tiek L., tiek G., pasisakydami dėl gyvenamosios vietos nustatymo, išreiškė prieraišumą broliui, nenorą būti išskirtiems. Vaikai panašaus amžiaus, visada gyveno kartu, todėl nustatant L. ir G. gyvenamąją vietą su ieškove, A. gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu padarytų vaikams psichologinės žalos, nei vieno iš šalių vaikų interesų neatitiktų vaikų išskyrimas.

14. Teismas sprendė, kad pagrindo riboti maksimalų atsakovo bendravimą su vaikais nėra. Ekspertizės metu nenustatyta, kad ieškovė ar atsakovas negalėtų rūpintis vaikais ir jų auklėti. Teismas sprendė, kad nustatytina maksimali atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka. Teismas atsižvelgė į vaikų ekspertizės metu išreikštą norą daugiau laiko praleisti su tėvu ir, siekdamas užtikrinti atsakovo maksimalų dalyvavimą auklėjant vaikus, darė išvadą, kad nėra objektyvių aplinkybių, dėl kurių atsakovas galėtų bendrauti su vaikais savaitgaliais, tačiau ne darbo dienomis. Teismo vertinimu, siekiant užtikrinti maksimalų atsakovo bendravimą su vaikais ir pilnavertį jo dalyvavimą vaikų auklėjime, būtina numatyti jam galimybę neribotai, tačiau atsižvelgiant į vaikų režimą, bendrauti su vaikais telefonu ir kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis.

15. Teismas sprendė, kad nustačius nepilnamečių šalių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, iš atsakovo turi būti priteistinas išlaikymas vaikams. Į bylą ieškovė teikė vaikų poreikių lenteles, pagal kurias iš viso reikia skirti 415 Eur kiekvieno vaiko poreikiams tenkinti. Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė į bylą įrodymų apie vaikams nustatytą plokščiapadystę, tačiau atsakovas neginčijo ieškovės nurodyto ortopedinės avalynės poreikio. Teismo skaičiavimu, ieškovės ieškinyje nurodytos mėnesio išlaidos, reikalingos kiekvieno iš šalių nepilnamečių vaikų išlaikymui yra tokios: L. – apie 470 Eur, A. – apie 450 Eur, G. – apie 380 Eur. Ieškovė nuo 2016-08-23 verčiasi individualia veikla ne pagal verslo liudijimą, duomenų apie gaunamas pajamas nepateikė, nurodė uždirbanti apie 300–400 Eur per mėnesį. Atsakovas 2017-06-02 registruotas Darbo biržoje, o 2017-06-16 tarp atsakovo, (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus teritorinės darbo biržos sudaryta trišalė sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo mokytis pagal santechniko mokymo programą ir iki 2018-03-19 įgyti ar patobulinti santechniko kvalifikaciją, užbaigus profesinį mokymą sudaryti darbo sutartį su (duomenys neskelbtini), o ši įmonė įsipareigojo nuo 2018-03-27 įdarbinti atsakovą ir mokėti jam ne mažesnį nei minimalios mėnesinės algos darbo užmokestį. Atsakovas nuo 2018-07-23 verčiasi individualia veikla, tačiau duomenų apie gaunamas pajamas į bylą nepateikė. Teismas vertino, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie gaunamas pajamas, kas kelia abejones dėl tikrosios jos turtinės padėties. Atsižvelgiant į ieškovės darbo pobūdį (internetinė prekyba), manytina, kad ieškovė turi galimybę dirbti daugiau ir, atitinkamai, daugiau uždirbti. Atsakovo turima santechniko specialybė paklausi, o santechnikos darbų įkainiai – dideli. Atsakovas gyvena skyrium nuo savo nepilnamečių vaikų, todėl turi didesnes nei ieškovė galimybes dirbti daugiau, gauti papildomų pajamų ir teikti vaikams reikalingą išlaikymą ne tik jų būtiniesiems, bet ir papildomo ugdymo bei laisvalaikio poreikiams tenkinti. Nustačius vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, ji privalo rūpintis vaikų būstu, jų apranga, higienos reikmenimis, mokyklinėmis prekėmis, mokesčiais už papildomą ugdymą ir kt., todėl ta aplinkybė, kad atsakovas bendraudamas su vaikais patiria išlaidų jų maitinimui ir laisvalaikiui, negali iš esmės įtakoti vaikams priteistino išlaikymo, ypač atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovo ir taip priteisiama mažesnė reikalingo išlaikymo dalis. Teismas priteisė išlaikymą po 175 Eur kiekvienam vaikui per mėnesį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki kiekvieno vaiko pilnametystės.

16. Į bylą teikti kvitai, kuriais atsakovas įrodinėja prisidėjimą prie vaikų išlaikymo ieškovės nurodytu įsiskolinimo laikotarpiu bendraujant su vaikais. Iš pateiktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, kad įgytos prekės ir paslaugos ar jų dalis buvo skirtos vaikams. Atsakovas teikė į bylą įrodymą apie telefono aparato įsigijimą, tačiau iš jo nėra aišku kuriam iš vaikų jis buvo skirtas, be to, telefonas nelaikytinas būtinuoju vaiko poreikiu. Šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 2012-01-25 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš trečiųjų asmenų, tačiau pats atsakovas paaiškino, kad po turto perleidimo butu toliau naudojosi ir jį nuomojo tretieji asmenys E. ir A. S. Teismas sprendė, kad ieškovė buto, esančio (duomenys neskelbtini), nenuomojo, nuompinigių negavo. Atsakovas, būdamas buto savininku, leisdamas juo naudotis tretiesiems asmenims, žinodamas, kad jis nuomojamas, kad už jį gaunamas nuomos mokestis, sutiko, jog jį gautų trečiasis asmuo E. S., savo nuomos mokesčio dalies nereikalavo, vaikų išlaikymui ieškovei jos neperdavė. Pagrindo, dėl kurio pati ieškovė turėjo pasirūpinti jo nuompinigių dalies gavimu iš trečiojo asmens E. S. siekiant panaudoti ją vaikų išlaikymui, atsakovas nenurodė. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytu išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu atsakovas pareigos teikti vaikų išlaikymui reikalingas lėšas nevykdė. Šalys gyvena skyrium nuo 2015 m. balandžio mėn., ieškinys teismui pateiktas 2016-03-14. Atsakovas neįrodė, kad aptartu laikotarpiu teikė išlaikymą vaikams, todėl iš jo priteistas išlaikymo įsiskolinimas už 11 mėnesių. Ieškovė išlaikymo įsiskolinimą skaičiuoja po 150 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl 1 650 Eur išlaikymo įsiskolinimo kiekvienam vaikui priteisimo.

17. Teismas nustatė, kad ieškovės vardu transporto priemonių neregistruota, atsakovo vardu registruotos dvi transporto priemonės, įgytos šalims esant santuokoje: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Atsakovui įsigijus transporto priemonę (duomenys neskelbtini) gyvenant su atsakove skyrium, tačiau nereiškiant reikalavimo dėl santuokos nutraukimo pasekmių taikymo nuo faktinio šalių gyvenimo skyrium dienos, transporto priemonė yra bendroji šalių nuosavybė ir dalintina nutraukiant santuoką. Teismas nustatė, kad faktiškai transporto priemone (duomenys neskelbtini) naudojasi atsakovas, ginčo, kad nutraukus santuoką transporto priemonė (duomenys neskelbtini) turi likti atsakovui, nėra. Teismas sprendė, kad transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vertė 1 500 Eur. Atsakovas nepaneigė sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, todėl atsakovas turi sumokėti ieškovei 750 Eur kompensaciją už jam atitenkančią ieškovės turto dalį. Tarp šalių nesant ginčo, bendrosios nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė (duomenys neskelbtini) priteistina ieškovei, o atsakovui iš ieškovės priteistina pusės transporto priemonės vertės kompensacija. Nustatęs, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vertė 5 000 Eur, atsakovui priteisė 2 500 Eur kompensaciją. Kadangi atsakovas turėjo sumokėti ieškovei 750 Eur kompensaciją, sumos įskaitytos priteisiant atsakovui iš ieškovės 1 750 Eur už ieškovei tenkančią didesnę bendrosios jungtinės nuosavybės dalį.

18. Teismas nustatė, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 2012-01-25 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš trečiųjų asmenų E. ir A. S. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu atsakovas negalėjo atsakyti į didelę dalį klausimų, susijusių su sandorio sudarymo aplinkybėmis: nepamena derybų dėl buto įsigijimo, pinigų perdavimo aplinkybių, turto vertės ir kt. Nors atsakovas nurodė, kad buvo sudaroma daug nekilnojamojo turto sandorių, jis pats dalyvavo sudarant bent tris iš jų, negalėjimas nurodyti būtent ginčo sandorio aplinkybių kelia abejonių dėl sandorio realumo, nes tai buvo vienintelis sandoris, kurio šalimi buvo pats atsakovas. Atsakovo paaiškinimai, susiję su buto įsigijimo aplinkybėmis, jo valdymu prieštaringi, tačiau atsakovas patvirtino, kad buto savininko teisių ir pareigų neįgyvendino, mokesčius už butą po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo mokėjo tretieji asmenys, nes jie ir toliau naudojosi butu, jį nuomojo. Tokią aplinkybę patvirtino ir liudytoju apklaustas V. T. Teismas nustatė, kad, nors 2015 m. balandžio mėnesį šalys pradėjo gyventi skyrium, atsakovas pradžioje liko gyventi šalių namuose (duomenys neskelbtini), vėliau išsikėlė į ieškovei priklausiusį butą (duomenys neskelbtini). Taigi net iširus šalių santuokai ir pradėjus gyventi skyrium, atsakovas nesiekė naudotis vieninteliu jo vardu registruotu nekilnojamuoju turtu. Mokesčius už aptariamą butą atsakovas mokėjo tik bylos nagrinėjimo metu. Nuo 2014-01-01 iki 2016-05-02 mokesčius už butą mokėjo trečiasis asmuo A. S. Teismas sprendė, kad nors tarp šalių ir trečiųjų asmenų buvo sudarytas buto pirkimo-pardavimo sandoris, realiai pirkimo-pardavimo sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių neatsirado.

19. Nors buto pirkimo-pardavimo sutarties 4.1 papunktyje nurodyta, kad sutarties 3.1 papunktyje numatytą kainą 13 032,90 Eur (45 000 Lt) šalys tretiesiems asmenims sumokėjo grynais pinigais prieš pasirašant ir patvirtinant sutartį, tačiau ieškovės ir trečiojo asmens teigimu, realiai tai nebuvo padaryta. Atsakovo pozicija šiuo aspektu nenuosekli. Atsiliepime į trečiųjų asmenų ieškinį atsakovas nurodė, kad įsigyti trečiųjų asmenų butą nuspręsta 2012 m., pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2012-01-25, o teismo posėdžio metu atsakovas teigė, kad, nusprendusios įsigyti butą, reikiamą sumą šalys surinko iš atlyginimo, vėliau – kad planuojamam butų pirkimui skirti pinigai buvo iš anksto duodami ieškovės motinai. Sutarties sudarymo metu atsakovo pajamos sudarė 1 018,88 Eur (3 510 Lt). Atsakovas 2011 m. gavo iš viso 12 549,75 Eur (43 331,78 Lt) pajamų, 2010 m. – 26 899,84 Eur (92 879,77 Lt), 2009 m. – 20 217,83 Eur (69 808,13 Lt). Iš atsakovo sąskaitos išrašo matyti, kad pagrindines jo pajamas sudarė gaunamas darbo užmokestis, o tėvystės atostogų laikotarpiu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmoka ir ieškovės pervedamos sumos. Didžiąją dalį šių pajamų atsakovas išsigrynindavo, o likusią išleisdavo smulkioms išlaidoms. Teismas sprendė, kad iki ginčo sandorio sudarymo atsakovas gaudavo dideles pajamas, tačiau nėra pagrindo teigti, kad šalys turėjo pakankamų santaupų butui įsigyti, nes į bylą nepateikta tokios aplinkybės įrodymų. Vien tai, kad šalių pajamos buvo didelės, savaime nereiškia, kad jos nebuvo išleistos ir buvo sutaupytos, o vėliau panaudotos sumokant už įsigytą butą. Atsakovas į bylą teikė raštelius, kurie, jo teigimu, įrodo, kad šalys butų pirkimui skirtus pinigus duodavo ieškovės motinai, tačiau rašteliuose nėra duomenų apie tai kas, kam ir kokiu tikslu perdavinėjo juose nurodytas sumas, todėl jie nepatvirtina atsakovo nurodytų aplinkybių, kad šalys davė juose nurodytas sumas ieškovės motinai, kad šios sumos duotos siekiant kaupti pinigus buto pirkimui, o ne kitais tikslais, kad vėliau šios sumos perduotos tretiesiems asmenims. Sklypo pirkimo-pardavimo sutartis neturi įtakos sprendžiant dėl buto pirkimo-pardavimo sandorio negaliojimo. Byloje nėra duomenų, kad tretieji asmenys iš žemės sklypo pardavimo sandorio gavo naudos. Jei tokią naudą gavo ieškovės motina, nėra pagrindo daryti išvados, kad tai susiję su trečiųjų asmenų buto perleidimu šalims. Teismas sprendė, jog tai, kad sandoris buvo tariamas, patvirtina ir aplinkybė, jog tretieji asmenys ginčo butą įsigijo sudarę 2007-02-27 kredito sutartį su AB SEB banku, pagal kurią iki 2011-01-17 sumokėjo 72 405 Eur (250 000 Lt) kredito, 9 075 Eur (31 334,15 Lt) palūkanų ir 10,56 Eur (36,47 Lt) delspinigių, o po metų šį turtą tariamai pardavė šalims tik už 13 032,90 Eur (45 000 Lt). Atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad iš banko gautas kreditas galėjo būti panaudotas ne pagal paskirtį, o verslui. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad realiai šalių šeima bute negyveno. Sandoris buvo sudarytas 2012-01-25, o šeimos turto statusas įregistruotas tik 2016-04-07.

20. Tretieji asmenys ir ieškovė nurodė, kad priežastis, dėl kurios buvo sudarytas buto pirkimo-pardavimo sandoris, buvo nekilnojamojo turto apmokestinimo reglamentavimo pasikeitimas 2012-01-01. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą apie trečiųjų asmenų tikslą išvengti mokesčių. Tretieji asmenys bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad siekė išvengti ne mokesčių mokėjimo, o turto vertinimo, nurodė, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė, nustatyta 2011 m. masinio vertinimo būdu, neatitiko realios jo vertės, todėl jie būtų turėję kasmet atlikti nekilnojamojo turto individualų vertinimą.

21. Nors tretieji asmenys nepateikė įrodymų apie jų nurodytas aplinkybes apie mažesnę namo vertę, tačiau atsakovas šios aplinkybės ir neginčijo. Į bylą nepateikta duomenų, kad turtas buvo iš esmės pagerintas, atsakovas tokių aplinkybių neteigė. Teismas sprendė, kad trečiųjų asmenų pasirinkimas fiktyviai perleisti turtą šalims negali būti prilyginamas vengimui mokėti nekilnojamojo turto mokesčius. Nesant pagrindo daryti išvadą, kad tariamu sandoriu buvo siekta neteisėtų tikslų, atsakovo argumentas, kad trečiųjų asmenų teisės pripažįstant sandorį negaliojančiu negali būti ginamos, atmestas. Ieškinys dėl sutarties pripažinimo negaliojančia teismui pateiktas 2016-07-14. Trečiojo asmens E. S. paaiškinimais, sužinojusi, kad mokesčių mokėti nebereikia, dėl buto grąžinimo ji su atsakovu kalbėjo 2016 m. kovo mėn. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovo ir trečiųjų asmenų santykiai buvo tapę konfliktiškais, todėl logiška manyti, kad, sužinoję apie Konstitucinio teismo nutarimą 2015 m. pabaigoje, tretieji asmenys nesuskubo tvarkyti buto grąžinimo reikalų ir to ėmėsi tik sužinoję, kad atsakovas buto grąžinti nesirengia. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktas šalių telefoninio pokalbio įrašas. Nenustačius, kad tretiesiems asmenims E. ir A. S. buvo mokėti pinigai už butą, dėl kurio perleidimo sudarytas tariamas sandoris, tačiau butas buvo įregistruotas ieškovės ir atsakovo vardu, taikoma vienašalė restitucija, grąžinant tretiesiems asmenims E. ir A. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini).

22. Teismas sprendė, kad vien netinkamas sutartinių santykių kvalifikavimas, įvardinimas negali būti pagrindu išvadai, kad buvo sulaužyta priesaika ir duoti melagingi parodymai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

23. Atsakovas R. S. apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 2 d. sprendimą nustatant, kad: 1) santuoka nutraukiama dėl ieškovės kaltės; 2) priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 3) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu, ir jeigu ne visų vaikų, tai A. S., taip pat nustatant, kad su kitu iš tėvų vaikai bendrauja pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime išdėstytą bendravimo tvarką; 4) nustačius nepilnamečių vaikų, o jeigu ne visų vaikų, tai A. S. gyvenamąją vietą su atsakovu, priteisti iš ieškovės išlaikymą – iki vaikų pilnametystės po 190 Eur periodinių išmokų kiekvieną mėnesį kiekvienam vaikus atskirai, išlaikymo dydį indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, paskiriant atsakovą lėšų tvarkytoju uzufrukto teise; 5) trečiųjų asmenų A. S. ir E. S. ieškinį atmesti; 6) butą, esantį (duomenys neskelbtini), padalinti šalims natūra po ½ dalį; 7) tuo atveju, jeigu teismas pripažins, kad sandoris tarp E. S. ir A. S. bei A. S. ir atsakovo dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo sudaromas kaip tariamas, atsisakyti ginti jų teises bei taikyti restituciją; atmesti ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Apeliacinį skundą grindė žemiau nurodytais argumentais bei motyvais.

23.1. Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad būtent ieškovė inicijavo faktinį santuokos iširimą. Iš teismo argumentacijos neaišku, kuo gi pasireiškė atsakovo kaltė. Ieškovės kaltinimai atsakovui buvo paneigti pateiktais įrodymais. Įtartinų sandorių, apie kuriuos atsakovui nebuvo žinoma, melas ir teismo klaidinimas laikytinas netinkamu sutuoktinės pareigų vykdymu. Pasitikėjimas sutuoktine, siekis prisitaikyti prie sutuoktinio ir išsaugoti santuoką negali būti traktuojamas kaip atsakovo kaltė. Ieškovė nesilaikė nei lojalumo, nei abipusės pagarbos pareigų, priešino savo asmeninius interesus kito sutuoktinio ir šeimos interesams.

23.2. Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Sprendime neatsižvelgta į vaikų norus. Ekspertizės duomenys patvirtina, kad vaikai yra sudėtingoje psichologinėje situacijoje, nes dėl skyrybų jie, mylėdami tėvą ir jausdami stiprų emocinį ryšį, gyvena su mama, yra nuo jos priklausomi ir yra apsupti jos šeimos, kurie blogai atsiliepia apie tėvą. Aptarta situacija akivaizdi A. atžvilgiu. Traumuojanti vaikus situacija galimai pasunkės, kai ieškovė sulauks bendrų vaikų su sugyventiniu. Nors Vaiko teisių apsaugos tarnyba teigia, kad tėvas vaikams asocijuojasi su pramogomis, bet tarp pramogų ir vaiko emocinių poreikių, emociškai saugios aplinkos užtikrinimo yra skirtumas. Ekspertizės išvados pabrėžia, kad vaikų emocinius poreikius labiau tenkina tėvas. Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos 2016-06-28 pažymoje SD-119 nurodyta, kad psichologė su A. pradėjo dirbti nuo 2015 rugsėjo mėn., tėvas lankė tris konsultacijas, per mokslo metus psichologei skambino kartą per 1-2 savaites ir domėjosi, kaip sekasi A., iškilus vienam iš konfliktų klasėje ėmėsi jį spręsti. Teismas, priimdamas sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turi ne formaliai pacituoti kasacinio teismo praktiką, o įvertinti tai, kokią psichologinę traumą gali patirti vaikas, į kurio nuomonę svarbiu vaikui klausimu neatsižvelgta.

23.3. Dėl išlaikymo įsiskolinimo. Ieškovė, išeidama iš namų, pasiėmė šeimoje buvusius pinigus. Ieškovė gaudavo pinigus už nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas išlaikydavo tris vaikus savaitgaliais, kuriuos jie praleisdavo pas jį, pirkdavo žaislus ir maistą, išlaikė vaikus, kai ieškovė išvykdavo į keliones. Ieškovė patvirtino, kad atsakovas pirko vaikams mobiliuosius telefonus, kad jie galėtų susisiekti su tėvu, apmokėdavo mobiliojo ryšio sąskaitas. Teismas neatsižvelgė nei į pateiktus įrodymus, nei į kitus duomenis, ieškovės pareiškimų ir paaiškinimų patikimumą. Atsakovas ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių tam, kad vaikų normalus gyvenimas būtų išlaikytas. Tai, kad atsakovas neturi daug įrodymų patvirtina, kad šeima dar faktiškai nebuvo iširusi. Būtent dėl to atsakovas nereikalavo, kad ieškovė grąžintų pusę pinigų, kuriuos pasiėmė iš namų, nereikalavo atsakovui priklausančios nuomos mokesčio dalies. A. S. 2015-09-16, veikdamas pagal 2012-01-17 įgaliojimą, pardavė ieškovei ir atsakovui priklausančią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį I. S. už 500 Eur, nors viso sklypo rinkos vertė sudarė 18 000 Eur, o 1/3 dalies, kuri priklausė nuosavybės teise ieškovei ir atsakovui, vertė sudarė atitinkamai 6 000 Eur. Aptarti pinigai liko ieškovei.

23.4. Dėl buto (duomenys neskelbtini), sandorio pripažinimo negaliojančiu. A. S. ir E. S. 2012-01-25 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė ieškovei ir atsakovui dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.1 papunktyje nurodyta, kad daikto kaina 13 032,90 Eur (45 000 Lt), o 4.1 papunktyje nurodyta, kad sutarties 3.1 papunktyje nurodytą kainą pirkėjai sumokėjo pardavėjams grynais prieš pasirašant ir patvirtinant sutartį. Įrodymų, paneigiančių aptartą pareiškimą, t. y. įrodymų, paneigiančių tai, kad ieškovės ir atsakovo šeima sumokėjo, o E. S. ir A. S. gavo 13 032,90 Eur (45 000 Lt), nėra. Atsakovas, būdamas kitos šalies pilietis, neteko ne tik buto, pirkto santuokos metu, ne tik sumokėtų už butą pinigų, bet ir teismo sprendimu tapo apsimestinio sandorio dalyviu. Perkant butą, mokant už jį pinigus, atsakovas, nežinodamas lietuvių kalbos, pasitikėjo sutuoktine ir apie galimus seserų A. ir E. S. susitarimus nežinojo. Nesant įrodymų, remiantis tik tarpusavyje susijusių ir bylos baigtimi suinteresuotų asmenų paaiškinimais, teismas legalizavo fiktyvų sandorį. Tą aplinkybę, kad 13 032,90 Eur (45 000 Lt) už butą buvo sumokėti patvirtina net suma, kuri įvardinta kaip ieškinio kaina ir nuo kurios buvo sumokėtas žyminis mokestis. Nesuprantama teismo pozicija vertinant atsakovo paaiškinimus dėl sandorio sudarymo aplinkybių. Atsakovas užsienietis, blogai žino lietuvių kalbą. Atsakovas žinojo, kad perka butą, sumokėjo 13 032,90 Eur (45 000 Lt). Tai, kad tai buvo įprasta praktika patvirtina ir vėlesnis ieškovei ir atsakovui priklausančio žemės sklypo dalies perleidimas I. S. Nors teismas nagrinėjo atsakovo sąskaitų duomenis nuo 2010-01-01 iki 2012-01-01, tačiau taip ir nepatenkino prašymų išreikalauti ieškovės sąskaitų duomenis už platesnį laikotarpį. Teismas nepatenkino ir atsakovo prašymų išreikalauti duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie E. S. ir A. S. deklaruotas pajamas ir sumokėtus mokesčius nuo 2007 m. iki 2013 m., tam, kad būtų galima nustatyti, ar tikrai jie galėjo be 13 032,90 Eur (45 000 Lt), praėjus metams po buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo pirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė sudarė 29 252 Eur, įvertinant tai, kad per 2007–2011 m. jie dar grąžino AB SEB bankui 72 405 Eur kreditą ir sumokėjo 9 074,99 Eur palūkanų. Teismas atsisakė išreikalauti duomenis iš ieškovės sąskaitų už ankstesnį laikotarpį, o vėliau įrodymų trūkumą panaudojo kaip pagrindą tenkinti trečiųjų asmenų reikalavimą. Teismas kritiškai nevertino ieškovės paaiškinimų dėl buto pirkimo sandorio sudarymo aplinkybių bei pinigų už perkamą butą mokėjimo fakto, nors jos pozicija ir paaiškinimai kitais klausimais buvo nuolat keičiama po to, kai atsakovas pateikdavo paneigiančius įrodymus. Tokia aplinkybė kelia abejones dėl teismo objektyvumo. Teismas neatsižvelgė į įrodymus, kad E. S. ir A. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2007-02-12 pirko iš I. S., grynais už butą buvo sumokėta 8 109,36 Eur, likusios lėšos buvo gautos iš banko. 2007-07-04 buvo parduota butui priklausanti palėpės dalis, o 2011-07-12 I. S. E. S. mažamečiam sūnui D. S. padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė sudaro 32 727 Eur. Sumokėdami banko skolintomis lėšomis I. S. už butą, esantį (duomenys neskelbtini), vėliau jų šeima (mažametis sūnus) gavo iš I. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tarp šeimos narių buvo įprasti nekilnojamojo turto dovanojimo arba pirkimo-pardavimo sandoriai, atliekami už ženkliai mažesnę, nei rinkos vertė, kainą. Aptartas sandoris, kai E. S. ir A. S. pirko iš I. S. butą už didesnę kainą su banko paskola leidžia manyti, kad gautos iš banko lėšos buvo reikalingos kitų šeimos tikslų įgyvendinimui. Teismas, akcentuodamas, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2012-01-25, neatsižvelgia į tai, kad 2012-01-17 ieškovė ir atsakovas suteikė A. S. įgaliojimą tvarkyti visus klausimus, susijusius su jiems priklausančiu žemės sklypu, įskaitant dalies sklypo pardavimą, o už savaitės buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis. Nesuprantama, kodėl sprendime parašyta, kad „atsakovas, be kita ko, nurodo, kad mainais į butą trečiajam asmeniui A. S. buvo suteiktas įgaliojimas parduoti šalių žemės sklypą“, kai tai buvo tarp šeimos narių įprastų sandorių sudarymo pavyzdys. Teismas ignoravo tai, kad A. S. ir E. S. vykdė žemės sklypo paskirties keitimą iš žemės ūkio į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, o vėliau pardavė ieškovės ir atsakovo dalį E. ir A. S. motinai I. S. už sumą, kuri buvo daugiau negu 10 kartų mažesnė už rinkos kainą. Teismas vertino tik pasirinktinius įrodymus. Teismas akcentuoja, kad A. S. ir E. S. siekė išvengti turto vertinimo, nors Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme nebuvo nustatyta tokio turto vertinimo pareiga. Individualus vertinimas, atliktas įstatymo nustatyta tvarka, galiotų iki penkių metų. Teismas, akcentuodamas, kad ieškovė ir atsakovas pirktame bute negyveno, neatsižvelgė į tai, kad šeima gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), o nuo 2011-07-05 ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausė dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), o nuo 2012-02-13 dar vienas dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuose 2012-2015 m. šeima negyveno.

23.5. Dėl CPK 300 straipsnio taikymo. Teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad prašymas, vadovaujantis CPK 300 straipsniu, buvo reiškiamas ne tokiu pagrindu, kurį nurodė teismas. A. S. yra (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) priesaikoje yra žodžiai apie pagarbą įstatymams. Fiktyvaus sandorio sudarymas, siekiant pasinaudoti nepriklausančia mokesčių lengvata, kas reiškia išvengti nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo, galimai reikštų ir priesaikos sulaužymą. A. S. sutuoktinė E. S. taip pat, nors ir netiesiogiai, patvirtino, kad iš bute gyvenusio asmens gaudavo pinigus ir galimai nemokėjo nuo jų Gyventojų pajamų mokesčio. Galimai yra ir kitų nusikalstamų veikų požymiai. Jeigu teismas pripažins, kad sandoris buvo sudaromas kaip tariamas, prašoma taikyti normą, kad asmenų, sandorio sudarymu ar jo imitavimu siekusių viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančių tikslų, teisės gali būti neginamos. Neaišku, apie kokias išlaidas kasmetiniam individualiam turto vertinimui pasisako E. S., A. S. ir teismas. Teismas atsisakė išreikalauti įrodymus, kurie leistų patvirtinti pinigų sumokėjimo galimybę ir faktą.

24. Ieškovė A. S. atsiliepime į atsakovo R. S. apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė žemiau nurodomais argumentais bei motyvais.

24.1. Ieškovė nesutiko su atsakovu teiginiu, jog ieškovė inicijavo faktinį santuokos iširimą. Abiejų sutuoktinių bendras sprendimas buvo kurį laiką pagyventi skyriumi dėl prasidėjusių nesutarimų. Ieškovė ne kartą pažymėjo, jog jos netenkino situacija, kai pasibaigus vaikų priežiūros atostogoms atsakovas nesiėmė priemonių rūpintis daugiavaike šeima. Tik po to, kai atsakovas metus neišlaikė nepilnamečių vaikų, ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, o ne dėl santuokos nutraukimo. Priešieškinį dėl santuokos nutraukimo padavė ne ieškovė, o atsakovas. Trečiųjų asmenų ginčijamas sandoris visiškai neturi įtakos sutuoktinės kaltei konstatuoti.

24.2. Atsakovas, siekdamas, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, akcentuoja emocinius vaikų poreikius, labiau išskirdamas raidos sutrikimą turintį sūnų A. Vien emocinių vaikų poreikių užtikrinimas nepakankamas geriausių vaikų interesų užtikrinimo kontekste. Atsakovas nepagrindžia savo galimybių tenkinti ne tik emocinius, tačiau ir kitus savo nepilnamečių vaikų poreikius. Nuo 2017 m., kai susitikimo metu vaiko teisų apsaugos institucijos specialistai išaiškino atsakovui jo, kaip nepilnamečių vaikų tėvo, pareigą rūpintis vaikais, atsakovui buvo pasiūlyta kas antrą savaitgalį pasiimti bendravimui vaikus. Tik nuo to laiko atsakovas pradėjo bendrauti su vaikais ir praleidžia su jais tik 4 dienas per mėnesį. Tėvas, pasiėmęs vaikus bendravimui savaitgalį, tiesiog palikdavo juos savo draugams. Nesuprantama atsakovo pozicija, siekiant maksimalaus bendravimo su vaikais, kai pats vaikų tėvas šios teisės maksimaliai neįgyvendina.

24.3. Kadangi atsakovas negali paneigti išlaikymo nemokėjimo fakto, mėgina tai kompensuoti melagingai nurodydamas, esą pradėjus gyventi skyrium ieškovė pasiėmė visus šeimoje buvusius pinigus. Atsakovas meluoja, kad ieškovė gaudavo pinigus už nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovo išlaikymo nemokėjimas nepateisinamas. Atsakovas santechnikos darbų srityje pradėjo dirbti nuo 2005 m. Apeliacinio skundo padavimo metu 14 metų patirtį santechnikos ir šildymo sferoje turintis atsakovas, išklausęs 9 mėnesių trukmės santechnikos specialybės kvalifikacijos kėlimo kursus, įsidarbino (duomenys neskelbtini), kurioje gauna tik 375 Eur/mėn. darbo užmokestį. Atsakovas pakankamai jauno amžiaus, sveikas ir darbingas. Jeigu paskaičiuoti atsakovo teiktą išlaikymą vaikams už trejus pastaruosius metus, tai vidurkis sudaro 45 Eur per mėnesį.

24.4. Ieškovė su atsakovu neturėjo ketinimų įsigyti ginčo gyvenamąjį būstą ir apsigyventi jame, kaip šeimos būste. Gyvendama bute, esančiame (duomenys neskelbtini), šeima turėjo ieškovės mamos I. S. suteiktas geras gyvenimo sąlygas. Po sandorio sudarymo šalys su vaikais neįsikėlė į įsigytą turtą ir jame negyveno, nedeklaravo savo gyvenamos vietos, nesirūpino įgyto buto išlaikymu. Ginčo butą ir toliau valdė E. S. ir A. S., ieškovai jiems nereiškė pretenzijų. Abi sandorio šalys puikiai suprato sudaryto sandorio tikslus ir tai, kad sudarytas sandoris yra tariamas. Po kreipimosi į teismą 2016 m. ieškovė sulaukė grasinimų, jog bus susidorota su ja ir su jos turtu. Baimindamasi dėl nepilnamečių vaikų ir savo saugumo ieškovė kreipėsi su pareiškimu į policiją, o mamos I. S. jai padovanotą nekilnojamąjį turtą dovanojimo sandorio pagrindu sugrąžino savo motinai. Tretieji asmenys E. S. ir A. S., sužinoję apie vykstančius konfliktus tarp ieškovės ir atsakovo, paprašė sugrąžinti jiems ieškovės ir atsakovo formaliai valdomą nuosavybę. Ieškovė sutiko, o atsakovas, pasinaudojęs teisminio ginčo situacija, pareiškė, jog butą sugrąžins trečiųjų asmenų nuosavybėn su sąlyga, jei ieškovė atsisakys reikalavimo dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Šalims pradėjus gyventi skyrium, atsakovas nesiekė įgyvendinti savo nuosavybės teisės į ginčo butą. Ieškovei su atsakovu priklausiusi žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalis buvo įgyta už 869 Eur. Sklypo vertė neatitiko tretiesiems asmenims priklausiusio buto vertės ir buvo 100 kartų mažesnė už tretiesiems asmenims priklausiusio buto vertę, todėl logikos neturi viena iš keleto atsakovo ginčo buto įsigijimo versijų, esą ieškovė su atsakovu pasikeitė su trečiaisiais asmenimis butu ir žemės sklypu. Atsakovo apeliacinio skundo pozicija dėl piniginių lėšų sumokėjimo realumo paneigta išsamiomis apylinkės teismo išvadomis. Tuo atveju, jeigu atsakovo atžvilgiu trečiųjų asmenų ir/arba ieškovės veiksmais buvo padaryta nusikalstama veika, atsakovas turėjo visas galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl ginčo situacijos įvertinimo baudžiamosios teisės normų aspektu. Asmens teisės pasinaudoti įstatymų numatyta mokestine lengvata įgyvendinimas negali būti laikomas nusikalstamu elgesiu.

25. Tretieji asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. S. ir E. S. atsiliepime į atsakovo R. S. apeliacinį skundą prašė teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad apelianto argumentai dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), išdėstyti skunde, jau buvo raštu ir žodžiu teikiami pirmos instancijos teismui. Dėl visų aplinkybių, susijusių su ginčijamu sandoriu, vertinimo teismas pasisakė. Atsakovo bandymas susieti sandorį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), su kitais šeimos narių vykdytais sandoriais, įskaitant (bet neapsiribojant) žemės sklypo pirkimu/ pardavimu, atmestinas kaip nesusijęs. Apylinkės teismas ne kartą nurodė atsakovo atstovei teikti tik su sandoriu susijusius įrodymus. Jokių trečiųjų asmenų įrodymų ir argumentų apeliantas nepaneigė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

28. Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyse, kuriose pasisakyta dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, priteisto išlaikymo įsiskolinimo, pirkimo-pardavimo sutarties dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo bei CPK 300 straipsnio taikymo.

Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinio proceso metu

29. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus: UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ 2017-08-03 pažymą apie atsiskaitymą už gamtines dujas, AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2017-08-03 informaciją apie apmokėtą elektros energiją, Lietuvos kariuomenės 2017-02-21 raštą, išrašą iš Swedbank, AB esančios atsakovo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2018-10-02 iki 2019-01-29, 2019-01-08 sudarytą darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) 2019-01-31 pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą atsakovui darbo užmokestį (t. 7, b. l. 20–27). Prašymą prijungti naujus įrodymus grindė tuo, kad iškilo būtinybė pateikti įrodymus patvirtinančius, kad dėl butui, esančiam (duomenys neskelbtini), teikiamų komunalinių paslaugų E. S. ir A. S. sutarčių sudarę nebuvo bei tai, kad A. S. tarnauja (duomenys neskelbtini). Ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat suformulavo prašymą prijungti naujus įrodymus: išrašą iš banko sąskaitos apie atsakovo teiktą išlaikymą nuo 2017-01-05 iki 2018-12-18, 2016-04-26 skundą Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariatui, telefoninio pokalbio, tarp ieškovės ir atsakovo, garso įrašą su stenograma (t. 7, b. l. 57-60). Prašymą prijungti naujus įrodymus grindė tuo, kad nauji įrodymai paneigia atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

30. Bendroji taisykle ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

31. Analizuojant atsakovo prašomus prijungti prie bylos medžiagos įrodymus nustatyta, kad naują darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) atsakovas sudarė 2019-01-08, t. y. jau po skundžiamo sprendimo priėmimo 2019-01-02. Aptartas įrodymas pagrindžia atsakovo įsidarbinimą bei su darbo teisiniais santykiais susijusias pajamas. Tokie įrodymai aktualūs vertinant atsakovo turtinę padėtį, galimybę teikti išlaikymą. Bylos medžiaga, šalių ginčą apylinkės teismas iš esmės išnagrinėjo 2018-11-22 (t. 6, b. l. 166–167), todėl atsakovo banko sąskaitos išraše atlikti mokėjimo pavedimai (nurodymai) po ginčo išnagrinėjimo taip pat gali būti aktualūs analizuojant atsakovo išlaikymo teikimą ar vykdytus mokėjimus su byla susijusiems ir nesusijusiems asmenims. Ieškovės pateiktas banko sąskaitos išrašas, kuriame matyti atsakovo bankinio mokėjimo pavedimai (nurodymai), kuriais buvo pervedamos vaikų išlaikymui skirtos lėšos, gali būti reikšmingas lyginant aptariamą išrašą su atsakovo pateiktu bankinio mokėjimo išrašu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo pateikta darbo sutartis bei darbovietės pažyma apie su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas, taip pat atsakovo banko išrašas prijungti prie bylos medžiagos. Aptarti įrodymai pateikti laiku, ieškovei ir tretiesiems asmens dėl atsakovo pateiktų įrodymų buvo sudaryta galimybė pasisakyti teikiant atsiliepimus. Ieškovės banko sąskaitos išrašas prijungtinas siekiant palyginti jame nurodytus duomenis su atsakovo banko sąskaitos išraše nurodytais duomenimis.

32. Teisėjų kolegija sprendžia, kad likę atsakovo ir ieškovės pateikti įrodymai neprijungtini, kadangi dalis pateikti pavėluotai, o dalis įrodymų jau buvo prijungti apylinkės teisme. Tiek atsakovo pateiktos pažymos už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priskaičiuotus komunalinių paslaugų mokesčius, tiek raštas iš Lietuvos kariuomenės galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi aptartais rašytiniais įrodymais šalys disponavo dar iki išnagrinėjant šalių ginčą iš esmės. Ieškovės 2016-04-26 skundas policijai bei telefoninio pokalbio stenograma buvo prijungti apylinkės teisme 2017-03-24 kartu su ieškovės 2017-03-21 teismui pateiktu atsiliepimu į atsakovo priešieškinį (t. 2, b. l. 202–213, 216–217). Garso įrašas apylinkės teisme prie bylos medžiagos buvo prijungtas 2017-04-13, kartu su ieškovės prašymu, teismui pateiktu 2017-04-12 (t. 5, b. l. 110–116). Papildomai pažymėtina, kad iš garso įrašo stenogramos matyti, jog jame užfiksuotas dviejų asmenų pokalbis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinio statuso. Kolegijos vertinimu, privačių asmenų pokalbis telefonu dėl aplinkybių, susijusių su teisminiais ginčais, teisinių pasekmių nesukuria. Toks pokalbis laikytinas neformaliu bei neįpareigojančiu asmenų bandymu aptarti kilusio ginčo aplinkybes, neformaliai išsiaiškinti asmenų pozicijas ginčo klausimais, tačiau šalys dėl aplinkybių, susijusių su ginčo buto teisiniu statusu, buvo tiesiogiai išklausytos apylinkės teisme, todėl papildomi žodiniai paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme nebūtini.

Dėl šalies(-ių), kuri kalta(-os) dėl santuokos iširimo

33. Tiek ieškovė, tiek atsakovas proceso pirmosios instancijos teismo metu kaltino vienas kitą dėl santuokos iširimo. Apylinkės teismas sprendė, kad dėl santuokos iširimo priežasčių kalti abu sutuoktiniai (CK 3.61 straipsnio 2 dalis). Atsakovas su aptarta aplinkės teismo išvada nesutinka ir įrodinėja, kad atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo nėra.

34. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

35. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Analizuojant atsakovo apeliacinio skundo argumentus matyti, jog jis iš esmės siekia paneigti savo kaltę dėl santuokos iširimo priežasčių apeliuodamas į netinkamą apylinkės teismo atliktą įrodymų bei faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovo kalte dėl santuokos iširimo, vertinimą. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

37. Kasacinio teismo išaiškinta, kad: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, nutarties 30 punktą).

38. Atsakovas nurodė, kad apylinkės teismas nevertino tos aplinkybės, kad būtent ieškovė inicijavo faktinį santuokos iširimą. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto argumentu nesutinka, kadangi iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog apylinkės teismas nustatė, kad šalys skyrium pradėjo gyventi nuo 2015 m. balandžio mėn. Nustatytos aplinkybės apeliantas neginčijo, neįrodinėjo, kad ieškovės sprendimas gyventi atskirai nuo atsakovo buvo netikėtas, priešingai, apie tokį ieškovės sprendimą buvo informuotas ir nors su juo nesutiko, tačiau ieškovės norui gyventi skyriumi nesipriešino (t. 1, b. l. 29, 67; t. 2, b. l. 59). Liudytoja N. P. patvirtino faktą, kad pats atsakovas padėjo ieškovei išsikraustyti perkraustydamas daiktus (t. 6, b. l. 64–70, garso įrašo takelio 00:06:30–00:07:20 min.). Analogišką aplinkybę paliudijo ir liudytoja I. S. (t. 6, b. l. 64–70, garso įrašo takelio 00:32:00 – 00:33:00 min.). Perklausius ieškovės ir atsakovo paaiškinimų, duotų 2017-09-07 teismo posėdžio metu, nustatyta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas nurodė iš esmės tas pačias, kaip ir apylinkės teismo nustatytos, faktines aplinkybės (t. 6, b. l. 37–39; pirmojo garso įrašo takelio 00:30:00 – 00:34:30 min (ieškovės paaiškinimai); antrojo garso įrašo takelio 00:18:40–00:23:00 min. (atsakovo paaiškinimai)). Atsakovas papildomai paaiškino, jog pirmos užuominas apie gyvenimą skyrium buvo išsakytos dar metai laiko iki ieškovės faktinio išsikraustymo 2015 m. balandžio mėn. Tiek ieškovė, tiek atsakovas nurodė, jog ir iki 2015 m. balandžio mėn., kai ieškovė faktiškai pradėjo gyventi skyriumi, šeimoje buvo daug barnių bei nesutarimų. Tiek ieškovė, tiek atsakovas skirtingai aiškino priežastis, dėl kurių šeimyninis gyvenimas faktiškai iširo, tačiau iš šalių paaiškinimų, duotų teisme, labiau tikėtina išvada, jog šalys nesutarė daugeliu šeimyninio gyvenimo klausimų: nuo vaikų auklėjimo ir šeimos finansų iki kiekvieno sutuoktinio karjeros klausimų bei laisvalaikio kartu. Aptartos aplinkybės rodo, jog kaip teisingai pasisakė apylinkės teismas, negalima kategoriškai teigti, jog kuris nors iš sutuoktinių yra išimtinai kaltas dėl faktinio santuokos iširimo, o kurio sutuoktinio kaltės laipsnis tokioje situacijoje yra didesnis ar mažesnis teisinės reikšmės neturi. Nesutarimai, trunkantys ilgą laiką, barniai, bendrų sprendimų ir interesų bei laisvalaikio kartu nebuvimas rodo aplinkybę, jog abi šalys savo veiksmais privedė santuoką prie faktinio iširimo.

39. Atsakovas ieškovę kaltino grubiu elgesiu, nesidomėjimu, priekaištų ir nepasitenkinimo demonstravimu, varymu iš namų, apsimestinio sandorio sudarymu, nelojalumu, asmeninių interesų priešinimu šeimos interesams. Taip pat nurodė, jog nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad aptartų aplinkybių įrodymų nepateikė. Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK III knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad sutuoktinis, pareiškęs reikalavimą dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, jeigu kito sutuoktinio kaltė nepreziumuojama pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytas prezumpcijas, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-07-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016, nutarties 36 punktas). Sutiktina su atsakovu, kad tam tikros šeimyninio gyvenimo aplinkybes, tokias kaip nelojalumą, nepagarbą ar nepasitenkinimo demonstravimą, priekaištų reiškimą paprastai sudėtinga įrodyti rašytiniais įrodymais, todėl tokios aplinkybės įrodinėjamos žodiniais šalių paaiškinimais bei liudytojų parodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnio 2 dalis, 189 straipsnio 1 dalis). Išklausius liudytojų N. P., A. J. ir I. S. paaiškinimų apie šalių santykius galima daryti išvadą, jog visi liudytojai patvirtino, kad buvo tam tikrų nesutarimų ir barnių tarp šalių, kurie paaštrėjo šalims pradėjus gyventi atskirai ir ieškovei inicijavus procesą dėl išlaikymo vaikams priteisimo (t. 6, b. l. 64–70, garso įrašų takelių 00:06:30–00:07:20 (N. P.); 00:18:40–00:21:00 (A. J.); 00:31:50–00:34:00 (I. S.)). Sutiktina, kad tokios aplinkybės rodo ir ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo, tačiau tokios išvados priėjo ir apylinkės teismas skundžiamame sprendime. Kitų įrodymų, išskyrus liudytojų ir savo paties paaiškinimų, kurių pagrindu galima būtų spręsti išimtinai dėl ieškovės kaltės, apeliantas nepateikė, tokių nenustatė ir bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija. Sandorių sudarymas, kolegijos vertinimu, santuokos iširimo priežastims reikšmės neturėjo, kadangi, viena vertus, atsakovas ir pats buvo sandorio šalimi, kita vertus, atsakovas neįrodinėjo, kad būtent nuo ginčijamo sandorio pasirašymo momento pablogėjo šalių tarpusavio santykiai, neįrodinėjo aplinkybės, jog atsakovas aptariamo ginčo sandorio pasirašyti nenorėjo ir po sandorio sudarymo buvusios aplinkybės trukdė ieškovės ir atsakovo santuokai. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde nurodydamas aplinkybes apie ieškovės nelojalumą ar netinkamą elgesį apsiriboja bendro pobūdžio frazėmis, tačiau konkrečiai nenurodo, kokie ieškovės veiksmai patvirtina nelojalumą ar netinkamą elgesį. Nesant konkrečių argumentų, atsakovo deklaratyvūs, bendro pobūdžio teiginiai ir subjektyvus situacijos vertinimas teisinės reikšmės neturi.

40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011).

41. Atmetus atsakovo apeliacinio skundo reikalavimą nustatyti, kad dėl santuokos iširimo yra išimtinai ieškovės kaltė, netenka prasmės 5 000 Eur neturtinės žalos reikalavimo nagrinėjimas, nes CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

42. Apibendrinant aukščiau išdėstytas aplinkybes sprendžiama, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog dėl santuokos iširimo nebūtų atsakovo kaltės, o santuokos faktinis iširimas būtų buvęs sąlygotas išimtinai ieškovės veiksmų.

Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

43. Proceso pirmosios instancijos teismo metu ieškovė prašė nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, o atsakovas – su atsakovu. Apylinkės teismas sprendė, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su ieškove (motina). Atsakovas su apylinkės teismo sprendimu nesutinka ir įrodinėja, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su atsakovu (tėvu). Esminis atsakovo apeliacinio skundo argumentas tas, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų, neatsižvelgė į vaikų norus.

44. CK 3.177 straipsnyje nurodyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Bylos duomenimis, šalių nepilnamečių vaikų nuomonė buvo išklausyta tiesiogiai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų 2016-04-04–2016-04-05 ir 2017-06-22 dienomis (t. 1, b. l. 60–64; t. 5, b. l. 148–150) bei teismo ekspertų 2018-08-22–2018-08-28 teismo psichologinės ekspertizės metu (t. 6, b. l. 134–149). Tokia aplinkybė rodo, jog buvo išpildyta sąlyga CK 3.177 straipsnyje numatyta sąlyga, sprendžiant ginčą dėl vaikų, betarpiškai išklausyti vaiko nuomonės (CK 3.177 straipsnis).

45. Teismo psichologijos ekspertizės aktuose nurodyta, kas nepilnametis L. daugiau teigiamų emocijų patiria bendraudamas su tėvu (atsakovu), tačiau nuomonės dėl gyvenamosios vietos išreikšti negali dėl lojalumo konflikto. Analogiškai ekspertizės akte pasisakyta ir dėl nepilnametės G. Teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad A. nuosekliai išreiškia savo nuomonę dėl to, kad norėtų gyventi su tėvu (atsakovu), tačiau ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad A. yra per mažas, jog įvertintų tolimesnes savo pasirinkimo pasekmes. Ekspertizės aktuose nenurodyta, kad nepilnamečiai vaikai vengia motinos (ieškovės), ar nenorėtų su ja bendrauti, nenurodyta, jog vaikai, bendraudami su motina, jaustųsi nesaugiai, patirtų neigiamas emocijas. Ekspertizės aktuose nurodyta, jog nepilnamečiai vaikai motina labiau sieja su drausme ir pareigomis, o atsakovą – su laisvalaikiu ir malonumais.

46. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia teismas vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma; vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Nors įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams; dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ir panašiai vaiko norai ir interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar vaiko norai atitinka jo interesus. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018, nutarties 38–39). Vaiko norą reikėtų vertinti kitų vaiko interesams svarbių veiksnių (vaiko santykių su kiekvienu tėvu, jų šeimos nariais glaudumą; galimybių užtikrinti bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu, seneliais; tėvų materialinės padėties; vaiko gyvenimo stabilumo; tėvų bendradarbiavimo, geranoriškumo, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus) kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-916/2016, nutarties 35 punktas).

47. Teisėjų kolegija, išanalizavusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, sutinka su apylinkės teismo sprendimu, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su ieškove (motina). Apylinkės teismas nustatė, o atsakovas neskundė motyvo, jog šalių nepilnamečiai vaikai su ieškove gyvena nuo 2015 m. balandžio mėn., t. y. daugiau nei tris metus. Atsakovas su apeliaciniu skundu teismui nepateikė duomenų apie tai, kad nuo 2015 m. balandžio mėn. ieškovė būtų netinkamai įgyvendinusi motinos valdžią. Apylinkės teismas sprendė, kad iš esmės atsakovas daugiau dalyvauja vaikų laisvalaikyje, o būtinaisiais vaikų poreikiais rūpinasi ieškovė. Aptartos aplinkybės atsakovas neneigė ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, vaikų norai (išsakyta nuomonė) nėra lemiamas veiksnys, kuriuo turi būti vadovaujamasi byloje. Kolegija sprendžia, kad vaikų gyvenamosios vietos, aplinkos bei ryšių stabilumas turi prioritetą prieš vaikų nuomonę. Atsakovas teismui pateikė 2019-01-08 sudarytą darbo sutartį su (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad atsakovas dirba 40 valandų per savaitę: 5 darbo dienas po 7 valandas ir 1 darbo dieną 5 valandas (t. 7, b. l. 25–26). Atsakovas teismui nepateikė duomenų apie tai, ar atsakovo darbo grafikas lankstus, t. y. ar atsakovo darbo grafikas suderinamas su laiku, kuomet vaikai turi būti palydimi iš ir į ugdymo įstaigas, nenurodė, ar atsakovo darbo grafikas leistų lanksčiai reaguoti į nenumatytas situacijas auklėjant vaikus, pavyzdžiui, ligos atveju ir pan. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl norit pakeisti jau nusistovėjusią vaikų gyvenamąją vietą turi būti pateikti pakankamai svarūs argumentai, kurie pagrįstų poreikį keisti vaikų gyvenamąją vietą. Emocinius vaikų ryšius atsakovas turi galimybę užtikrinti su nepilnamečiais vaikais bendraudamas pagal nustatytą bendravimo tvarką. Teismas sutinka su atsakovu, jog nepilnamečiai vaikai išgyvena vidinį konfliktą dėl tėvų skyrybų, kas ir nurodyta ekspertizės aktuose, tačiau vaikų psichologinę būklę atsakovas gali gerinti dažniau su jais bendraudamas pagal nustatytą bendravimo tvarką, atsižvelgdamas į teismo psichologijos ekspertizėje ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nurodytas rekomendacijas.

48. Atsakovas suformulavo alternatyvų reikalavimą, jog tuo atveju, jeigu visų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nebus nustatyta su atsakovu (tėvu), tai bent nepilnamečio A. nuolatinė gyvenamoji vietą turėtų būti nustatyta su atsakovu (tėvu). Viena vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog nors atsakovas ir suformulavo tokį alternatyvų reikalavimą, tačiau plačiau jo neargumentavo. Kita vertus, sūnus A. šios nutarties priėmimo dieną yra 10 metų amžiaus (t. 1, b. l. 10). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad kuo vaikas brandesnis, tuo, egzistuojant vienodoms tėvų galimybėms (tinkamumui) auginti vaiką, pastarojo pozicija dėl to, su kuriuo iš tėvų gyventi, turėtų būti labiau gerbiama; vaiko aplinkos saugumas, stabilumas, glaudus ryšys su broliu ar seserimi išsaugojimas, vaiko ryšių su kiekvienu iš tėvų stiprumas vertinami, tačiau turi būti įvertinta, ar šios aplinkybės yra pakankamos nepaisyti asmens aiškios pozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-511-378/2016, nutarties 40–42 punktai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Teismo psichologijos ekspertizėje nurodyta, kad A. turi emocinių, elgesio ir bendravimo sunkumų, jam reikalinga reguliari psichoterapija (t. 6, b. l. 139–144). Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad A. saugaus prieraišumo nereiškia nė vienam iš tėvų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės leidžia abejoti tikraisiais A. valia ir norais, kurie gali būti įtakoti atsakovo, kuris auklėjime akcentuoja daugiau pramogas, o ne pareigas ir atsakomybę. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo motyvais, jog A. norai gali būti įtakoti atsakovo vaikams keliamais mažesniais reikalavimais, suteikiamos didesnės laisvės užsiimti mėgstamomis veiklomis. Teismo ekspertai taip pat atkreipė dėmesį, jog A. branda dar nepasiekusi tokio lygio, jog A. galėtų visapusiškai įvertinti tolimesnes savo pasirinkimo pasekmes. Kitų įrodymų, kurių pagrindu galima būtų svarstyti apie tai, kad A. pasiekė didesnį brandos lygį nepateikta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Kolegija sprendžia, jog nepilnamečio A. atžvilgiu taip pat turi būti išlaikytas gyvenamosios vietos aplinkos stabilumas, užtikrintas bendras būvimas su broliu ir seserimi.

49. Apibendrinant aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų ir argumentų, kurie paneigtų apylinkės teismo sprendimo motyvus dėl nustatytos nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos su ieškove (motina). Nustatytai vaikų gyvenamajai vietai taikytinas stabilumo kriterijus ir nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti keičiama tik tuomet, kai tai objektyviai bei neišvengiamai būtina, tačiau tokio poreikio nenustatyta.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

50. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo po 1 650 Eur išlaikymo įsiskolinimą kiekvienam šalių vaikui nuo 2015 m. balandžio mėn. iki ieškinio pateikimo teismui (150 Eur X 11 mėn. = 1 650 Eur). Atsakovas su reikalavimu dėl išlaikymo įsiskolinimo nesutiko. Apylinkės teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir iš atsakovo priteisė išlaikymo įsiskolinimą po 1 650 Eur kiekvienam nepilnamečiui vaikui nuo 2015-04-01 iki 2016-03-14, t. y. už 11 mėnesių. Atsakovas apeliaciniu skundu įrodinėja, kad išlaikymo įsiskolinimo nėra, kadangi atsakovė pasisavino šeimos pinigus, kuriuos buvo galima skirti ir nepilnamečių vaikų išlaikymui.

51. Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Aptartoje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Apylinkės teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. balandžio mėn. iki 2016-03-14, lėšų vaikų išlaikymui neteikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų apylinkės teismo konstatuotą aplinkybę dėl neteikto išlaikymo. Konstatuojama, kad aplinkybė, jog atsakovas išlaikymo aptartu laikotarpiu nepilnamečiams vaikams neteikė, apeliacinio skundo argumentais nepaneigta.

52. Pasisakant dėl konkretaus išlaikymo dydžio pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių; jeigu tėvas (motina) teikia dalį išlaikymo iki ieškinio teisme dėl išlaikymo skolos priteisimo pareiškimo, tai teikto išlaikymo suma turėtų būti įskaičiuojama į bendrą išlaikymo skolos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-378/2017, nutarties 62 punktas). Atsakovas įrodinėjo, kad prie išlaikymo teikimo ginčo laikotarpiu prisidėjo pirkdamas žaislus ir maistą tuo metu, kuomet vaikai savaitgaliais buvo pas atsakovą, taip pat atsakovas vaikams nupirko mobiliojo ryšio telefonus, apmokėdavo mobiliojo ryšio telefonų sąskaitas. Atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų amžių (13, 10 ir 9 m.) (t. 1, b. l. 8–10), taip pat į tą aplinkybę, jog nepilnamečiai vaikai, nors ir tame pačiame mieste, tačiau gyvena skyrium nuo tėvo, sutiktina su atsakovu, jog nepilnamečiams vaikams turi būti sudarytos ir nuotolinio bendravimo su tėvu sąlygos. Bylos duomenimis, atsakovas 2016-01-18 nupirko mobiliojo ryšio telefoną „LG Leon C50 H340N 4G Titanium 8GB“ su SIM (angl. Subscriber Identity Module) kortele už 116,12 Eur (t. 1, b. l. 40). Visgi, iš pateiktos sąskaitos faktūros turinio matyti, jog mobiliojo ryšio telefonui buvo taikyta 115,30 Eur nuolaida ir atsakovas už įsigyjamą prietaisą turėjo mokėti 2,74 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2,74 Eur suma nereikšminga ir nelaikytina turinti įtakos teiktam išlaikymui. Atsakovas nurodė, jog apmokėdavo mobiliojo ryšio sąskaitas, tačiau nenurodė, nei kokio dydžio mobiliojo ryšio sąskaitas apmokėdavo, nei įrodinėjo, jog mobiliojo ryšio sąskaitas apmokėdavo nuolat. Atsakovas pateikė banko sąskaitos išrašus nuo 2005-01-01 iki 2014-01-01 (t. 5, b. l. 21–105) bei nuo 2016-11-01 iki 2017-02-17 (t. 2, b. l. 145–149), todėl nėra galimybės nustatyti, kokius mokesčius mobiliojo ryšio operatoriui už nepilnamečių vaikų mobiliojo ryšio paslaugas atsakovas mokėjo ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015-04-01 iki 2016-03-14. Atsakovas teigė, jog aprūpindavo vaikus savaitgaliais, taip pat nuo 2016-01-20 iki 2016-02-10, kuomet ieškovė atostogavo Tailande. Viena vertus, sutiktina su atsakovu, jog aptariamais laikotarpiais atsakovas galėjo patirti finansinių išlaidų vaikų išlaikymui. Visgi, tokio pobūdžio išlaikymas yra nenuolatinio pobūdžio. Sutiktina su apylinkės teismo išvadomis, jog vaikams bendraujant su atsakovu savaitgaliais, ieškovė vis tiek privalo rūpintis vaikų būstu, jų apranga, mokyklinėmis prekėmis, mokesčiais už papildomą ugdymą. Atsakovas nepateikė duomenų apie tai, jog ginčo laikotarpiu būtų prisidėjęs prie tokio pobūdžio išlaidų. Teisėjų kolegija papildomai pastebi, jog ieškovė už ginčo laikotarpį reikalavo priteisti išlaikymo įsiskolinimą, kurį apskaičiavo laikydama, kad aptariamu laikotarpiu vaikams turėjo būti skirtas po 150 Eur išlaikymas.

53. Atsakovas taip pat teigė, jog ieškovė, kai 2015 m. balandžio mėn. pradėjo gyventi skyrium nuo atsakovo, pasiėmė visus šeimos grynuosius pinigus. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nedetalizavo kokia tai pinigų suma, tačiau 2017-02-27 priimtame patikslintame priešieškinyje nurodė virš 4 000 Eur sumą (t. 2, b. l. 59). Viena vertus, atsakovas nepateikė teismui duomenų apie tai, kad iki ieškovės išsikraustymo šalys buvo sukaupusios virš 4 000 Eur grynųjų pinigų sumą, taip pat ir tai, kad ieškovė tokią sumą pasisavino. Pastebėtina ir tai, kad ieškovė atsakovą taip pat kaltino daugiau kaip 4 000 Eur vertės turto pasisavinimu (t. 2, b. l. 206). Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, prievoliniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo niekaip neįtaikoja ginčo laikotarpiu neteikto išlaikymo vaikams. Atsakovas turi pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus nepriklausomai nuo to, ar tarp tėvų kilęs ginčas dėl tam tikros pinigų sumos, ar ne.

54. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė pasilikdavo gautus už buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą nuompinigius. Apylinkės teismas sprendime nustatė, kad ieškovė už butą, (duomenys neskelbtini), nuompinigių negaudavo. Atsakovas apeliaciniu skundu neginčijo aptartos apylinkės teismo išvados, detalesnių argumentų dėl šio teiginio neteikė. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas ir apeliaciniu skundu neįrodė aplinkybės, jog ieškovė už butą, esantį (duomenys neskelbtini), gaudavo nuompinigius, kuriuos galėjo panaudoti vaikų išlaikymui (CPK 178 straipsnios, 185 straipsnio 1 dalis).

55. Atsakovas nurodė ir tai, kad trečiasis asmuo A. S. 2015-09-16, veikdamas pagal 2012-01-17 įgaliojimą, pardavė šalims priklausančią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį I. S. už 500 Eur, kai viso žemės sklypo vertė buvo 18 000 Eur, o 1/3 dalis atitiktų 6 000 Eur. Kadangi lėšos liko ieškovei, tai ieškovė atsakovui priklausiusią dalį galėjo panaudoti nepilnamečių vaikų išlaikymui. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016-08-08 išrašo matyti, jog ieškovei ir atsakovui iki 2015-09-16 priklausė 1/3 dalis 0,1010 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 91–93). Šalims priklausiusi žemės sklypo dalis 2015-09-16 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3462 buvo perleista I. S. Iš byloje esančios 2015-09-16 pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad: i) pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas ne šalių tiesiogiai, o per tarpininką – įgaliotinį A. S., kuris veikė pagal 2012-01-17 notarinį įgaliojimą; ii) parduodama žemės sklypo dalis įkainota 500 Eur (Sutarties 3.1 papunktis) (t. 2, b. l. 110–118). Įgaliojimas į bylą nepateiktas. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, jog apeliantas savarankiškų reikalavimų dėl per mažos žemės sklypo pardavimo kainos nereiškė, todėl dėl žemės sklypo rinkos vertės plačiau nepasisakytina. Laikytina, jog atsakovas neįrodė, jog 1/3 dalis žemės sklypo turėjo būti parduota už 6 000 Eur. Atsakovas taip pat neįrodinėjo, kad aptartas sandoris buvo sudarytas apeliantui apie tai nieko nežinant. Kadangi parduoto žemės sklypo kaina buvo 500 Eur, tai atsakovui tenkantis dalis – 250 Eur. Byloje nėra duomenų apie tai, kaip buvo pasidalinti 500 Eur tarp šalių, t. y. ar pagal aptartą sandorį 500 Eur atiteko tik ieškovei, ar buvo pasidalinti kokia nors proporcija. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad ieškovės ir atsakovo asmeninės prievolės negali įtakoti teikiamo išlaikymo vaikams.

56. Apibendrinant išdėstytą konstatuojama, kad atsakovo apeliacinio skundo pagrindu naikinti ar keisti skundžiamo apylinkės teismo sprendimo dalies dėl iš atsakovo priteisto išlaikymo įsiskolinimo teisinio pagrindo nėra.

57. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad remiantis CK 3.201 straipsniu teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis (CK 3.201 straipsnio 1 dalis). Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas, atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra) (CK 3.201 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nustatant priteistino išlaikymo dydį vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinų išlaidų dydis ir tėvų turtinė padėtis vertinami teismo sprendimo priėmimo momentu. Tuo atveju, jei ateityje, t. y. po teismo sprendimo, pasikeičia vaiko poreikiai arba iš esmės pasikeičia tėvų turtinė padėtis, teismas gali pagal vaiko, tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti išlaikymo dydį (CK 3.201 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 23 punktas).

Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo (tariamo sandorio)

58. Tretieji asmenys A. S. ir E. S. ieškovo ir atsakovės santuokos nutraukimo byloje pareiškė savarankišką materialųjį reikalavimą – pripažinti negaliojančią 2012-01-25 buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. pripažinti ginčo sutartį tariamu sandorių, kuris nesukūrė jos šalims realių teisių ir pareigų. Ieškovė su tokiu trečiųjų asmenų reikalavimu sutiko, o atsakovas teigė, jog aptartas trečiųjų asmenų reikalavimas nepagrįstas. Apylinkės teismas pripažino ginčo sutartį tariamu sandoriu ir dėl to laikė, kad sutartis negaliojanti bei taikė negaliojančio sandorio teisines pasekmes – vienašalę restituciją, t. y. grąžino buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybę tretiesiems asmenims A. S. ir E. S.. Atsakovas su tokiu apylinkės teismo sprendimu nesutinka. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog atsakovas ginčo sutarties pripažinimą tariamu sandoriu ginčija iš esmės dėl apylinkės teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo.

59. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog: esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas; sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo; dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai; ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, t. y. ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018, nutarties 38–42 punktai).

60. Atsakovas apeliaciniame skunde dėstė faktines aplinkybes, buvusias iki ginčo sandorio sudarymo, t. y. tai, kad: i) butas, esantis (duomenys neskelbtini), trečiųjų asmenų buvo pirktas iš I. S. (ieškovės motinos) 2007-02-12; ii) I. S. tretieji asmenys sumokėjo 8 109,36 Eur grynais, o likusią dalį lėšų gavo iš banko; iii) I. S. trečiojo asmens E. S. vaikui D. S. padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini); iv) šalys 2012-01-17 suteikė įgaliojimą trečiajam asmeniui A. S. tvarkyti visus klausimus, susijusius su šalims priklausančia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi, įskaitant ir žemės sklypo pardavimą. Analizuojant šiuos teiginius matyti, kad tretieji asmenys E. S. ir A. S. 2007-02-12 sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo 54,17 m² ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butas buvo įvertintas 94 416,13 Eur (326 000 Lt), buto kaina buvo 80 514,37 Eur (278 000 Lt), kurią tretieji asmenys pardavėjai (I. S.) sumokėjo taip: 8 109,36 Eur (28 000 Lt) grynais pinigais, likusią 72 405 Eur (250 000 Lt) dalį skolinosi iš AB SEB banko (Sutarties 2.1–2.2 papunkčiai) (t. 4, b. l. 12–16). Tai, kad tretieji asmenys skolinosi lėšas buto įgijimui iš AB SEB banko patvirtina 2016-04-27 AB SEB banko pažyma, kurioje nurodyta, jog 2007-02-27 buvo sudaryta Kredito sutartis dėl 72 405 Eur kredito būstui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Pažymoje nurodyta, kad Kredito sutarties įsipareigojimai įvykdyti 2011-01-17, iš viso sumokėta 81 490,56 Eur (9 075 Eur + 72 405 Eur + 10,56 Eur): 9 075 Eur (31 334,15 Lt) palūkanų, 72 405 Eur (250 000 Lt) kredito dalis ir 10,56 Eur (36,47 Lt) delspinigių (t. 3, b. l. 14). Tokios faktinės aplinkybės rodo, kad tretieji asmenys skolinosi lėšas buto, (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl ginčo sandorio tariamumo aplinkybė, kad tretieji asmenys įsigijo butą iš I. S., savaime reikšmės neturi. Atsakovas apeliaciniame skunde nepaaiškino, ką konkrečiai aptarta aplinkybė įrodo. Sutiktina su atsakovu, jog tokia aplinkybė gali rodyti tai, kad sandoriai dėl nekilnojamojo turto tarp S. šeimos narių buvo dažni, tačiau tai savaime nei paneigia, nei patvirtina ginčo sandorio tariamumo. Aplinkybės, susijusios su trečiųjų asmenų kreditu ir pagal kredito sutartį gautų lėšų panaudojimu nesusijusios su trečiųjų asmenų reikalavimais bei ginčo sandoriu. Atsakovas nenurodė kokių nors aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos sprendžiant ginčo sandorio negaliojimo klausimą, analizuojant trečiųjų asmenų E. S. ir A. S. pagal kredito sutartį gautų lėšų panaudojimą.

61. Atsakovas prašė išreikalauti duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo apie trečiųjų asmenų deklaruotas pajamas ir sumokėtus mokesčius nuo 2007 m. iki 2013 m. tikslu išsiaiškinti, ar tretieji asmenys galėjo įsigyti butą (duomenys neskelbtini), ir dar grąžinti kreditą AB SEB bankui. Teisėjų kolegija pažymi, jog trečiųjų asmenų finansinių galimybių tyrimas dėl to, ar tretieji asmenys galėjo įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir grąžinti bankui kreditą ginčo sandorio negaliojimo aplinkybių tyrimui reikšmės neturi. Nėra pagrindo reikalauti perteklinių duomenų bei atlikti papildomą trečiųjų asmenų finansinių galimybių tyrimą, kuris nesusijęs su ginčo sandorio galiojimu. Atsakovas neįrodė, kad prašomi išreikalauti duomenys turėtų reikšmės sprendžiant ginčo sandorio galiojimo klausimą, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat aplinkybės, susijusios su I. S. dovanomis trečiųjų asmenų vaikams, teisinės reikšmės sprendžiant ginčo sutarties (ne)galiojimo klausimą neturi. Atsakovas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios tiriant I. S. sandorius su trečiaisiais asmenimis, galėtų turėti įtakos ginčijamo sandorio galiojimo klausimui.

62. Atsakovas nurodė, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog šalys 2012-01-17 suteikė įgaliojimą trečiajam asmeniui A. S. tvarkyti visus klausimus, susijusius su šalims priklausančia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi, įskaitant ir žemės sklypo pardavimą, o ginčo sutartis sudaryta 2012-01-25. Minėta, kad įgaliojimas į bylą nepateiktas, todėl apie jo buvimo faktą galima spręsti tik iš 2015-09-16 žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties (t. 4, b. l. 17–25), kurioje nurodyta, kad R. S. ir A. S. atstovaujami trečiojo asmens A. S. pagal 2012-01-17 įgaliojimą, patvirtintą Vilniaus rajono 4 notarų biuro notarės. Atsakovas apeliaciniame skunde konkrečiai nepaaiškino, kokia reikšmę aptarta aplinkybė turi ginčo sandorio galiojimui. Sutiktina su atsakovu, jog įgaliojimo ir ginčo sandorio sudarymas panašiu laiko rodo tai, kad tarp šalių galimai egzistavo tam tikri žodiniai susitarimai, tačiau nei kokie nors konkretūs susitarimai, nei jų turinys neįrodyti. Atsakovas atsiliepime į trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus nurodė, kad nusprendus iš trečiųjų asmenų įsigyti ginčo butą, tretiesiems asmenims buvo suteiktas įgaliojimas parduoti šalims priklaususią žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), (t. 4, b. l. 7). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks faktas savaime nei paneigia, nei patvirtina ginčo sandorio (ne)galiojimo aplinkybės. Atsakovas neįrodinėjo, jog šalys savo žemės sklypo dalį mainų sutarties pagrindu iškeitė į ginčo butą. Nors, bylos duomenimis, žemės sklypo dalis trečiųjų asmenų 2015-09-16 už 500 Eur buvo perleista ieškovės motinai I. S., tačiau ir tokia aplinkybė savaime neįrodo kokių nors aplinkybių, susijusių su ginčo sandorio (ne)galiojimu. Teismas pastebi, jog nors atsakovas teikė įrodymus apie tai, kad buvo pakeista žemės sklypo paskirtis iš žemės ūkio į kitos paskirties sklypus (t. 4, b. l. 83–89), tačiau kaip matyti iš pateiktų dokumentų bei VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016-08-08 išrašo (t. 2, b. l. 91–93), žemės sklypo paskirties keitimas buvo atliktas dar iki žemės sklypo pardavimo sutarties sudarymo bei iki šalių gyvenimo skyrium nuo 2015 m. balandžio mėn. pradžios. Tokios aplinkybės rodo, jog žemės sklypo paskirties keitimas vyko dar iki šalių ginčų pradžios ir ginčo sutarties (ne)galiojimui įtakos neturi. Kitų paaiškinimų, kodėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis rodo ginčo sutarties galiojimą, atsakovas nepateikė. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad įgaliojimas sudarytas šalims dar gyvenant kartu, todėl ieškovei išsikrausčius 2015 m. balandžio mėn., atsakovas, kilus konfliktams, turėjo galimybę įgaliojimą atšaukti (panaikinti), tačiau to nepadarė, taip pat neįrodinėjo, kad A. S. veikė priešingai atstovaujamojo (atsakovo) interesams.

63. Apylinkės teismas nustatė, kad nors ginčo sutarties 4.1 punkte nurodoma, kad ginčo sutarties 3.1 punkte numatytą kainą 13 032,90 Eur (45 000 Lt) šalys tretiesiems asmenims E. S. ir A. S. sumokėjo grynais pinigais prieš pasirašant ir patvirtinant sutartį, tačiau iš tiesų tokio mokėjimo nebuvo. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų pinigų nesumokėjimo faktą. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas, teigdamas, kad 13 032,90 Eur buvo sumokėti, tai grindžia analogiškomis aplinkybėmis, kaip ir apylinkės teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo padaryti priešingą išvadą remiantis vien tik atsakovo teiginiais. Atsakovas teigė, kad nemokėjo lietuvių kalbos, tačiau pasitikėjo šeimos nariais, o apylinkės teismas atsakovo įrodymus vertino tendencingai dėl to, kad atsakovas užsienietis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aptarti atsakovo argumentai tėra tik subjektyvi apelianto nuomonė, neturinti objektyvaus pagrindimo. Nenustatyta, kad apylinkės teismas buvo tendencingas atsakovo atžvilgiu. Atsakovą teisme atstovavo advokatas, atsakovas taip pat teisme davė žodinius paaiškinimus kalba, kuria jis moka (buvo užtikrintas vertimas), tačiau abejonių dėl apylinkės teismo šališkumo nereiškė nei atsakovas, nei jo atstovė. Iš ginčo sutarties matyti, kad atsakovas ginčo sutartyje pasirašė asmeniškai, tačiau nepateikė duomenų apie tai, kad prieš ginčo sutarties sudarymą būtų prašęs ginčo sutarties vertimo į atsakovui žinomą kalbą ir tokį vertimą būtų atsisakyta atsakovui suteikti. Priešingai, ir pats atsakovas apylinkės teisme nurodė įvairias ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, kas rodo, kad ginčo sandoris nebuvo sudarytas spontaniškai, t. y. prieš ginčo sandorio sudarymą vyko tam tikros šalių derybos. Apylinkės teismas nustatė, kad atsakovo paaiškinimai dėl ginčo buto įsigijo buvo nenuoseklūs, į daugelį klausimų atsakovas negalėjo atsakyti. Ir nors sutiktina, kad nuo ginčo sutarties sudarymo praėjo daugiau nei septyneri metai, tačiau su apeliaciniu skundu atsakovas neneigė aptartos apylinkės teismo išvados, neteikė kokių nors papildomų paaiškinimų ar aplinkybių dėl ginčo sutarties sudarymo aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neįrodė aplinkybės, jog pagal ginčo sutarties 4.1 papunktį ginčo sutarties 3.1 papunktyje nurodyta 13 032,90 Eur suma realiai buvo sumokėta.

64. Atsakovas nurodė, jog apylinkės teismas nepatenkino prašymo išreikalauti ieškovės banko sąskaitos išrašą už ilgesnį laikotarpį. Nustatyta, kad byloje yra ieškovės banko sąskaitos išrašas nuo 2011-11-28 iki 2012-08-10 (t. 4, b. l. 128–130). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, dėl kurios reikėtų analizuoti ilgesnio laikotarpio ieškovės banko sąskaitos išrašą, t. y. nenurodė, kokios aplinkybės gali būti nustatytos, kurios turėtų reikšmės vertinti ginčo sandorio teisėtumą.

65. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutiko su apylinkės teismo nustatyta aplinkybe, jog tretieji asmenys E. S. ir A. S. siekė išvengti NTMĮ numatytos pareigos atlikti turto vertinimą. Apeliantas teigia, kad galiojęs NTMĮ nenumatė pareigos atlikti turimo turto vertinimo. Analizuojant NTMĮ redakciją, galiojusią Ginčo sandorio sudarymo momentu (nuo 2012-01-01 iki 2013-01-01) sutiktina su atsakovu, jog nei NTMĮ 10 straipsnis, nei kitos aptariamos NTMĮ įstatymo normos nenumatė imperatyvios pareigos nekilnojamojo turto savininkams atlikti privalomą turto vertinimą. Visgi, NTMĮ 8 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad „nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio [NTMĮ – teismo pastaba] įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Mokesčio mokėtojo (šio įstatymo [NTMĮ – teismo pastaba] 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininko) prašymas nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, kartu su šio nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita (toliau – prašymas) pateikiamas turto vertintojui ir nagrinėjamas šio įstatymo [NTMĮ – teismo pastaba] 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu prašymas tenkinamas, nekilnojamojo turto individualaus vertinimo metu nustatyta vertė šio nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma nuo to mokestinio laikotarpio, kurį pateiktas prašymas, pradžios tol, kol turto vertintojas šio [NTMĮ – teismo pastaba] įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustato (patvirtina) naują šio turto mokestinę vertę, o šio įstatymo [NTMĮ – teismo pastaba] 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyto turto atvejais – ne ilgiau negu šio įstatymo [NTMĮ – teismo pastaba] 9 straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį“. Iš aptariamos NTMĮ normos matyti, kad tretieji asmenys, siekdami įrodyti kitokią (šios bylos atveju – mažesnę) turimo nekilnojamojo turto vertę, nei nustatyta masinio vertinimo būdu, turi teisę teikti individualią turto vertinimo ataskaitą.

66. Apylinkės teismas nustatė, kad tretieji asmenys 2012-01-01 turėjo nekilnojamojo turto, kurio vertė, nurodyta VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašuose, buvo 313 809,62 Eur (217 215 Eur + 572 Eur + 3 490 Eur + 19 838 Eur + 72 694,62 Eur = 313 809,62 Eur), kas reiškė, kad trečiųjų asmenų nekilnojamojo turto vertė viršijo 289 620,02 Eur vertę, todėl tretieji asmenys nuo 2012-01-01 būtų turėję prievolę mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Atsakovas apeliaciniu skundu aptartos apylinkės teismo išvados neginčijo, o apeliacinės instancijos teismas, konvertavęs litus į eurus ir dėl valiutų pasikeitimo skirtumo atliktus apylinkės teismo skaičiavimus perskaičiavęs iš naujo eurų valiuta, apylinkės teismo sprendime skaičiavimo klaidų nenustatė. Taigi tretieji asmenys, siekdami įrodyti, jog reali jų valdomo nekilnojamojo turto rinkos vertė yra mažesnė, nei 289 620,02 Eur (1 000 000 Lt), ne rečiau kaip kas 5 (penkerius) metus būtų privalėję atlikti individualų nekilnojamojo turto vertinimą. Tokia aplinkybė reiškia, kad trečiųjų asmenų versija logiška, pagrįsta buvusiu NTMĮ numatytu teisiniu reguliavimu.

67. Atsakovas taip pat teigė, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog šalys gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2011-07-05 ieškovei priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), o nuo 2012-02-13 ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuose 2012–2015 m. negyveno. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovas nenurodė, kokia įtaka ginčo sandorio galiojimui turi aplinkybės, jog atsakovo ir ieškovės šeima 2012– 2015 m. negyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Aptartas apelianto teiginys tik pagrindžia aplinkybę, kad atsakovas negyveno ginčo bute ((duomenys neskelbtini)) bei tai, kad apylinkės teismas teisingai konstatavo aplinkybę, jog nei atsakovas, nei ieškovė ginčo butu faktiškai niekada nesinaudojo ir nevaldė kaip savo.

68. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto argumentai nepaneigia apylinkės teismo sprendimo motyvų, jog ginčijama sutartis nebuvo realiai įvykdytas sandoris, kuri sukėlė kokių nors konkrečių teisinių pasekmių atsakovui ir ieškovei. Atsakovas nepaneigė išvados, jog nors formaliai Nekilnojamojo turto registre atsakovas buvo registruotas kaip ginčo buto savininkas, tačiau ginčo butu nesinaudojo, nevaldė bei nedisponavo kaip savu, t. y. ginčo buto teisiniam statusui realią įtaką darė ne atsakovas ar ieškovė, o būtent trečiųjų asmenų veiksmai.

Dėl CPK 300 straipsnio taikymo

69. Atsakovas nurodė, kad apylinkės teismas neteisingai nurodė, kad „atsakovo atstovė baigiamojoje kalboje pažymėjo, kad tretiesiems asmenims nurodžius, kad ginčo bute gyveno asmuo, su kuriuo nebuvo sudaryta nuomos sutartis, teismas, remdamasis CPK 300 straipsniu, turi pranešti prokurorui apie nusikalstamos veikos požymius, priesaikos sulaužymą“, kadangi prašymas buvo reiškiamas ne tokiu pagrindu.

70. Išklausius atsakovo atstovės advokatės M. P. prašymą, išsakytą 2018-11-22 baigiamųjų kalbų metu, nustatyta, kad atsakovo atstovė pašė, tuo atveju, jeigu trečiųjų asmenų ieškinys bus patenkintas ir būtų nustatyta, jog „Ginčo sandoris yra apsimestinis siekiant išvengti mokesčių, tai teismas, vadovaujantis CPK 300 straipsniu, turėtų pranešti atitinkamoms institucijoms, t. y. prokurorui, karo policijai apie nustatytos nusikalstamos veikos požymius: neteisėtą praturtėjimą, neteisingų duomenų apie pajamas ir turtą pateikimą, galbūt apgaulingą apskaitos tvarkymą ir dėl priesaikos sulaužymo“ (t. 6, b. l. 166–167, garso įrašo takelio 01:28:15–01:28:54 min.).

71. CPK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė poreikio kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, kadangi vien netinkamas sutartinių santykių kvalifikavimas ar įvardinimas negali būti pagrindu išvadai, kad buvo sulaužyta priesaika ir duoti melagingi parodymai. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo išvadai, kadangi taip pat nenustatė pagrindų, dėl kurių reiktų kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Vien tai, kad tarp šalių susiklostė konfliktiški teisiniai santykiai nėra pagrindas civilinio ginčo sprendimą perkelti į ikiteisminio tyrimo institucijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ir pats buvo daugelio šalių ir trečiųjų asmenų atliktų sandorių dalyvis, tarp jų ir ginčo sutarties, dėl kurios galiojimo teikė savo versiją, taip pat apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą (panaudą) žinojo ir tam neprieštaravo, tačiau iki ginčo su ieškove dėl santuokos nutraukimo kilimo buvo pasyvus ir pretenzijų nereiškė, patį atsakovą tenkino buvusi padėtis.

72. Jei, apelianto įsitikinimu, ieškovės ir trečiųjų asmenų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, dėl kurių reikėtų atlikti ikiteisminį tyrimą, atsakovas turi teisę savarankiškai kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas ar kitus subjektus. Pastebėtina, jog atsakovas tokia teise jau buvo pasinaudojęs kreipdamasis į Lietuvos kariuomenę dėl trečiojo asmens A. S. galimai sulaužytos (duomenys neskelbtini) priesaikos, tačiau Lietuvos kariuomenė nurodė, kad pagrindo kelti drausmės bylą trečiajam asmeniui A. S. nėra (t. 7, b. l. 22).

Dėl atsisakymo ginti trečiųjų asmenų teises

73. Atsakovas teigė, kad apylinkės teismas neišsprendė prašymo dėl atsisakymo ginti trečiųjų asmenų teises, kurie sudarė fiktyvų sandorį, vadovaujantis CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Analizuojant šiuos atsakovo teiginius nustatyta, kad atsakovo atstovė 2018-11-22 baigiamųjų kalbų metu pareiškė prašymą, vadovaujantis CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalimis, atsisakyti ginti trečiųjų asmenų teises tuo atveju, jeigu būtų nustatytas tariamojo (fiktyvaus) sandorio faktas (t. 6, b. l. 166–167, garso įrašo takelio 01:23:52–01:25:30 min.). Viena vertus, perklausius atsakovo atstovės prašymą nustatyta, kad atsakovo atstovė iš esmės nedetalizavo, kokias konkrečiai trečiųjų asmenų teises teismas turėtų atsisakyti ginti. Atsakovo atstovė iš esmės citavo kasacinio teismo nutartis, tačiau nenurodė, kaip atsisakymas ginti trečiųjų asmenų teisės turėjo būti taikytas konkrečioje byloje. Kita vertus, CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad: piktnaudžiavimas teise yra neatsiejamas nuo subjektinės teisės ir jos įgyvendinimo; įstatyme nustatytas draudimas piktnaudžiauti teise yra privalomas ir galioja vienodai tiek dėl piktnaudžiavimo materialiosiomis subjektinėmis teisėmis, tiek dėl piktnaudžiavimo procesinėmis subjektinėmis teisėmis; piktnaudžiaujantis savo teise asmuo nebūtinai turi turėti tiesioginį tikslą padaryti žalą kitų asmenų interesams, tačiau žala kitiems asmenims gali atsirasti, asmeniui nesąžiningai siekiant savo interesų patenkinimo; asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojimus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar jis elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-01-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-916/2018, nutarties 34–35 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

74. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir atsižvelgusi į aplinkybę, jog atsakovas ir pats buvo ginčo sutarties dalyvis bei prieš sudarant ginčo sandorį atsakovas taip pat dalyvavo galimuose susitarimuose su trečiaisiais asmenimis, taip pat į tai, kad atsakovas negalėjo paaiškinti didžiosios dalies ginčo sutarties sudarymo aplinkybių, nors pats pasirašė ginčo sutartį, taip pat į tai, kad trečiųjų asmenų teiginiai laikyti pagrįstais, o atsakovas savo teiginių neįrodė, sprendžiama, kad nėra pagrindo taikyti CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą galimybę atsisakyti ginti trečiųjų asmenų teises. Nenustatyta, kad tretieji asmenys būtų veikę priešingai teisei, taip pat nenustatyta, jog ginčo sutarties sudarymas, jos pripažinimas negaliojančia bei restitucijos taikymas būtų sukėlęs atsakovui kokių nors realių teisinių pasekmių. Atsakovas ir pats patvirtino, jog bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyveno, jo neprižiūrėjo, t. y. nevaldė kaip savo. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas pradėjo reikšti pretenzijas dėl ginčo buto tik kilus civiliniam ginčui ir jo nagrinėjimui persikėlus į teismą, kolegijos vertinimu, rodo paties atsakovo veiksmų nenuoseklumą.

75. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

76. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, nėra teisinio pagrindo atsakovui priteisti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1, 3–4 dalys).

77. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas bei teikė įrodymus apie 500 Eur patirtas advokato teisinės pagalbos bylinėjimosi išlaidas.

78. CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į priimamą teismo sprendimą, į tai, kad atmestas atsakovo apeliacinis skundas, taip pat į tai, kad prašomos bylinėjimosi išlaidos protingo dydžio, ieškovei iš atsakovo priteisiama 500 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo.

79. Tretieji asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, E. S. ir A. S. teikė įrodymus apie tai, kad už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą patyrė 1 000 Eur išlaidų, kuriuos sumokėjo advokatui R. K. 2017-12-20 (t. 4, b. l. 121; t. 7, b. l. 45). Teisėjų kolegija pastebi, jog advokatas R. K. trečiuosius asmenis atstovauti pradėjo nuo 2017-02-15, tačiau apylinkės teismui tretieji asmenys bylinėjimosi išlaidų pagrindžiančių dokumentų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pabaigos už šiam advokatui sumokėtas išlaidas nepateikė. Kaip matyti, tretieji asmenys 1 000 Eur išlaidų patyrė dar iki skundžiamo sprendimo priėmimo 2019-01-02. Duomenų, kurie leistų spręsti apie tai, kad į 1 000 Eur išlaidų sumą apimtina ir atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas, nėra, todėl sprendžiama, kad tretieji asmenys neįrodė, jog 2017-12-20 patyrė 1 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kai skundžiamas sprendimas buvo priimtas 2019-01-02, o apeliacinis skundas gautas 2019-01-31 (t. 7, b. l. 6–19). Neįrodžius, kad tretieji asmenys patyrė išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, aptartos bylinėjimosi išlaidos tretiesiems asmenims nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovės A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.